CP v2

Category: Finansai

  • Ispanijoje antrinės būsto kainos šovė 17,2 proc.: pasiektas 21 metų rekordas, štai kur brangsta labiausiai

    Ispanijoje antrinės būsto kainos šovė 17,2 proc.: pasiektas 21 metų rekordas, štai kur brangsta labiausiai

    Ispanijoje antrinės rinkos būsto kainos toliau kyla į viršų: 2026 metų antrąjį ketvirtį jos buvo 17,2 proc. didesnės nei prieš metus. Tokį šuolį fiksuoja nekilnojamojo turto portalo „Fotocasa“ indeksas, skaičiuojantis skelbimuose prašomas kainas.

    Per 2026 metų balandžio–birželio mėnesius kainos, palyginti su pirmu ketvirčiu, didėjo dar 4 proc. Birželį vidutinė prašoma antrinio būsto kaina pasiekė 3 133 eurus už kvadratinį metrą, o tai – aukščiausias lygis per pastaruosius 21 metus.

    „Fotocasa“ tyrimų vadovė María Matos teigia, kad pagrindinė priežastis – ryškus paklausos ir pasiūlos disbalansas. Jos vertinimu, ribota parduodamų būstų pasiūla, finansavimo sąlygos ir demografinis spaudimas didžiuosiuose centruose kelia kainas ir apsunkina įperkamumą.

    „Rezultatas – vis spartesnis kainų augimas, kuris apsunkina įsigijimą ir didina įperkamumo atotrūkį didelei daliai namų ūkių“, – sakė María Matos.

    Šios tendencijos sutampa ir su oficialia statistika, nors skaičiavimo metodika skiriasi. Nacionalinis statistikos institutas (INE) vertina realias sandorių kainas, o ne skelbimų lūkesčius, todėl rodikliai gali skirtis tiek lygiu, tiek augimo tempu.

    INE duomenimis, 2026 metų pirmąjį ketvirtį bendras būsto kainų lygis Ispanijoje buvo 12,9 proc. didesnis nei prieš metus, o antrinis būstas brango 13,5 proc. Tai rodo, kad kainų kilimas yra plačiai paplitęs ir matomas ne vien skelbimų rinkoje.

    Kuriuose regionuose kainos kyla sparčiausiai

    „Fotocasa“ duomenimis, 2026 metų antrąjį ketvirtį kainos didėjo 16-oje autonominių bendruomenių. Didžiausias ketvirtinis augimas fiksuotas Mursijos regione – 8,6 proc., po jo rikiuojasi Kantabrija su 6,3 proc. ir Valensijos bendruomenė su 5,9 proc.

    Metiniu pjūviu Mursija taip pat buvo pirmoje vietoje – kainos čia šoktelėjo 28 proc. Toliau sekė Kantabrija su 20 proc., Valensijos bendruomenė su 19,8 proc., Astūrija su 17 proc. ir Andalūzija su 16,9 proc.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad 2026 metų birželį jau 14 autonominių bendruomenių fiksavo dviženklį metinį brangimą. Palyginimui, 2025 metais tokių buvo 11, 2024 metais – 6, 2023 metais – 7, tad brangimas tapo dar labiau išplitęs.

    Kur antrinis būstas brangiausias

    Brangiausiais regionais išliko Balearų salos ir Madridas. Vidutinės prašomos antrinio būsto kainos čia siekė atitinkamai 5 441 ir 5 410 eurų už kvadratinį metrą.

    Toliau rikiuojasi Baskų kraštas, kur vidurkis siekia 3 925 eurus už kvadratinį metrą, Katalonija su 3 418 eurų ir Kanarų salos su 3 374 eurais. Pigiausiomis kryptimis išsiskyrė Ekstremadūra su 1 352 eurais, Kastilija-La Manča su 1 407 eurais ir Kastilija ir Leonas su 1 816 eurų.

    Provincijų lygmeniu ketvirtinis augimas fiksuotas 46 provincijose. Didžiausi šuoliai užfiksuoti Leone, Palensijoje ir Mursijoje, o kainų kritimas – tik keliose teritorijose, įskaitant Kuenką ir Huelvą.

    Tarp provincijų sostinių ryškiausiai brango Leonas, o aukščiausią vidutinę kainą šalyje išlaikė Donostija-San Sebastianas – 7 158 eurai už kvadratinį metrą. Tarp didžiųjų miestų po jo sekė Madridas su 6 630 eurų ir Barselona su 5 368 eurais.

    Miesto rajonų statistika atskleidžia dar didesnę kainų poliarizaciją. Madrido Salamankos rajone prašoma kaina pasiekė 10 786 eurus už kvadratinį metrą, o Barselonoje brangiausiu laikomas Sarrià-Sant Gervasi rajonas, kur vidurkis siekia 7 540 eurų.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad tokie rekordai dažnai atsiremia į kelis ilgalaikius veiksnius: nuolatinę paklausą didmiesčiuose ir pakrantėse, ribotą naujos statybos pasiūlą, sugriežtėjusią nuomos rinką bei turistinių vietovių spaudimą vietos gyventojų būsto įperkamumui. Dėl to kainų kilimas vis dažniau tampa ne tik NT rinkos, bet ir socialinės politikos klausimu.

  • JT perspėja: karas ir energijos šokas dar ilgai brangins maistą – kas laukia pirkėjų?

    JT perspėja: karas ir energijos šokas dar ilgai brangins maistą – kas laukia pirkėjų?

    Jungtinės Tautos perspėja, kad karų ir sukrėtimų energijos rinkose poveikis dar ilgai gali kelti maisto kainas visame pasaulyje. Brangstant kurui ir trąšoms, didėja ir ūkininkų sąnaudos, o tai galiausiai atsispindi parduotuvių lentynose.

    Naujausioje JT maisto saugumo apžvalgoje teigiama, kad alkio rodikliai pastaraisiais metais kiek pagerėjo, tačiau pažanga išlieka trapi. Prognozuojama, kad iki 2030 metų lėtinį badą vis dar gali patirti daugiau kaip 500 milijonų žmonių, o didžiausia našta tektų Afrikai.

    Romos Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo vadovas Alvaro Lario pabrėžia, kad geopolitinė įtampa gali greitai sukelti naują infliacijos bangą. Pasak jo, jei sutrikimai energijos tiekime ir laivyboje užsitęstų, papildomai į badą galėtų būti pastumta nuo 9 iki 18 milijonų žmonių.

    „Gyvename laikotarpiu, kai konfliktų yra daugiausia ir jų skaičius vis dar auga. Kiekvienas konfliktas didina alkį, priverstinį iškeldinimą ir pabėgėlių skaičių“, – sakė A. Lario.

    Trąšos ir kuras kelia grandininį efektą

    JT ir IFAD vertinimu, konfliktai, įskaitant Rusijos karą prieš Ukrainą ir įtampas Artimuosiuose Rytuose, smarkiai veikia energetikos ir žemės ūkio žaliavų rinkas. Kuras reikalingas laistymo sistemoms, derliaus nuėmimui ir produkcijos gabenimui, todėl jo brangimas ūkiams tampa tiesioginiu smūgiu.

    Trąšų kainos taip pat itin jautrios dujų ir logistikos svyravimams, o be jų mažėja derlius arba kyla savikaina. Tai ypač pavojinga smulkiesiems ūkininkams, kurie dažnai neturi finansinių rezervų ir paskolų galimybių, tad mažina tręšimą ar atsisako dalies pasėlių.

    Ataskaitoje akcentuojama, kad brangsta ne tik maistas, bet ir sveikos mitybos kaina. Vidutinė pasaulinė sveikos mitybos kaina pakilo iki 4,28 perkamosios galios pariteto dolerio žmogui per dieną, palyginti su 3,44 2021 metais, o didžiausi kaštai fiksuojami Lotynų Amerikoje ir Karibuose.

    Kodėl kainas kelia ne tik ūkis?

    JT analizė rodo, kad reikšmingą galutinės kainos dalį sudaro veiklos po ūkio vartų: perdirbimas, sandėliavimas, logistika ir didmeninė prekyba. Šios grandys, vertinama, sudaro apie 40 proc. visų kaštų, todėl bet koks energijos ar tiekimo sutrikimas greitai persiduoda vartotojams.

    Dėl to raginama daugiau investuoti į infrastruktūrą, drėkinimą, mokslinius tyrimus ir šaltąją grandinę, kuri ypač svarbi greitai gendančiai produkcijai. Taip pat akcentuojama, kad reguliavimo ir subsidijų pertvarkos bei prekybos procedūrų supaprastinimas gali padėti mažinti sąnaudas ir stabilizuoti tiekimą.

    „Norint panaikinti badą ir padaryti sveiką mitybą įperkamą, reikia politinio ryžto, ilgalaikių investicijų ir palankių politikos sprendimų“, – sakė FAO vadovas Qu Dongyu.

    Klimato smūgiai tampa norma

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad prie kainų spaudimo prisideda ir klimato ekstremumai: potvyniai, užsitęsusios sausros ir karščio bangos. Tokie reiškiniai mažina derlių, didina draudimo ir drėkinimo kaštus, o kai kuriose šalyse skatina ir eksporto ribojimus, kurie dar labiau išbalansuoja rinkas.

    Pasak A. Lario, valdžios institucijos turėtų didinti atsparumą dar iki nelaimių, o ne apsiriboti vien reagavimu po jų. IFAD teigia didinantis investicijas į prisitaikymo prie klimato programas, nukreiptas į kaimo bendruomenes ir smulkiuosius ūkininkus.

    JT vertinimu, vienas didžiausių iššūkių šiandien yra ne maisto pagaminimas, o sveikos mitybos įperkamumas. Skaičiuojama, kad maždaug trečdalis pasaulio gyventojų vis dar negali sau leisti sveikos mitybos, o mažas pajamas gaunančiose šalyse ši dalis gerokai didesnė.

    Afrika išskiriama kaip didžiausios rizikos regionas, kuriame iki 2030 metų gali gyventi beveik 60 proc. lėtiniu badu kenčiančių žmonių. A. Lario teigia, kad žemynas kasmet importuoja maisto už maždaug 87,7 milijardo eurų, todėl ilgalaikė išeitis siejama su vietinės gamybos, saugojimo ir regioninės prekybos stiprinimu.

    JT perspėja: jei konfliktai, energijos rinkų sukrėtimai ir klimato ekstremumai sutaps, poveikis maisto kainoms ir įperkamumui gali būti dar ryškesnis. Todėl pagrindinis tikslas įvardijamas kaip atsparesnės, efektyvesnės ir mažiau pažeidžiamos maisto tiekimo grandinės.

  • Naujas JK premjeras meta gelbėjimosi ratą: PVM už elektrą nulinis, autobusai pigėja

    Naujas JK premjeras meta gelbėjimosi ratą: PVM už elektrą nulinis, autobusai pigėja

    Naujasis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Andy Burnhamas pirmosiomis dienomis Dauningo gatvėje pristatė dvi greitas priemones, skirtas mažinti pragyvenimo išlaidų spaudimą. Vyriausybė žada laikinai panaikinti 5 proc. PVM buitinių vartotojų elektros sąskaitoms ir dar labiau atpiginti keliones autobusais Anglijoje.

    Premjeras pirmojoje kalboje akcentavo, kad valstybės prioritetas bus kasdienės išlaidos, o ministrams nurodė veikti kaip pragyvenimo išlaidų vyriausybei. Jo teigimu, žmonėms turi būti aišku, kad pagalba ateina ne po metų, o dabar.

    Pagal planą nuo spalio iki finansinių metų pabaigos kitų metų balandį buitinių vartotojų elektros sąskaitoms nebebūtų taikomas 5 proc. PVM. Skaičiuojama, kad tai vidutiniam namų ūkiui per metus reikštų maždaug 53 eurų mažesnes išlaidas.

    Vyriausybė tvirtina, kad sprendimas bus finansuojamas atsisakant skaitmeninės tapatybės programos, o sutaupytos lėšos bus nukreipiamos į kompensaciją už PVM panaikinimą. Vis dėlto opozicija ir dalis ekspertų kelia klausimus, ar tokios lėšos iš tiesų buvo aiškiai suplanuotos biudžete ir ar tai nesukurs papildomos skylės viešuosiuose finansuose.

    Antrasis žingsnis susijęs su viešuoju transportu. Nuo sausio 1 dienos vienkartinio autobuso bilieto kaina Anglijoje už Londono ribų būtų ribojama iki maždaug 2,33 euro, o ne iki maždaug 3,50 euro, kaip galioja dabar; priemonė turėtų galioti iki kitų metų pabaigos.

    Ankstesnis kainos ribojimas, kai viršutinė riba buvo apie 2,33 euro, anot vyriausybės, per dešimt mėnesių paskatino apie 30 milijonų papildomų kelionių. Be kainų lubų kai kuriuose maršrutuose bilietai galėtų brangti iki maždaug 11,66 euro, todėl tikimasi, kad ribojimas išlaikys viešojo transporto prieinamumą dirbantiems ir mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams.

    Šios priemonės neišvengiamai susiduria su fiskaliniais ribojimais. Jungtinės Karalystės valdžia veikia esant didelei skolos naštai, o skolos aptarnavimo išlaidos išlieka reikšminga biudžeto dalis, todėl kiekvienas naujas įsipareigojimas didina spaudimą rasti tvarius finansavimo šaltinius.

    Premjeras iždo vadovu paskyrė Johną Healey, turintį patirties finansų srityje, ir tai interpretuojama kaip bandymas rinkoms parodyti, kad skolos mažinimo pažadai nebus pamiršti. Tačiau tuo pat metu vyriausybei teks spręsti lėto ekonomikos augimo, būsto trūkumo, gynybos išlaidų didinimo ir pensijų indeksavimo klausimus, kurie konkuruoja dėl tų pačių biudžeto resursų.

    Analitikai pažymi, kad tokios tiesiogiai sąskaitas mažinančios priemonės politiškai efektyvios, nes jų poveikį gyventojai pajunta greitai. Vis dėlto ilgalaikis rezultatas priklausys nuo to, ar vyriausybė sugebės suderinti trumpalaikę paramą su struktūrinėmis reformomis, kurios didintų produktyvumą, investicijas ir realų atlyginimų augimą.

    Burnhamas tvirtina, kad jo tikslas yra užkirsti kelią situacijai, kai būtinos paslaugos tampa neįkandamos, o pragyvenimo išlaidų krizė išstumia žmones iš darbo rinkos ar riboja mobilumą. Artimiausiais mėnesiais paaiškės, ar siūlomos lengvatos išliks tik laikinos, ar taps platesnio ekonominės politikos paketo dalimi.

    „Niekas neturi būti išstumtas iš būtino transporto vien dėl kainos“, – sakė Andy Burnhamas.

  • Gen Z nebenesvajoja apie vadovų postus: ekspertai įspėja, kas nutiks įmonėms Europoje

    Gen Z nebenesvajoja apie vadovų postus: ekspertai įspėja, kas nutiks įmonėms Europoje

    Karjera be vadovo kėdės

    Gen Z kartai karjeros sėkmė vis dažniau nebesiejama su paaukštinimu ar vadovo pareigomis. Jaunesni darbuotojai prioritetą teikia darbo ir asmeninio gyvenimo balansui, lankstumui ir prasmei, o ne didesnei atsakomybei bei ilgesnėms valandoms.

    Ši tendencija tampa rimtu iššūkiu įmonėms, kurios ir taip susiduria su naujų lyderių stygiumi. Organizacijoms vis sunkiau užpildyti vidurinės grandies vadovų pozicijas, nuo kurių priklauso kasdienis komandų darbas, produktyvumas ir darbuotojų išlaikymas.

    Kodėl jaunimas atsisako paaukštinimų?

    Darbo įsitraukimo ekspertas ir įmonės „Enpulse“ vadovas Tomaszas Szklarskis teigia, kad pasauliniai tyrimai rodo aiškų poslinkį: į aukštesnes vadovų pareigas orientuojasi tik nedidelė dalis jaunų darbuotojų. Jo vertinimu, tai gali tapti struktūrine problema daugeliui organizacijų.

    „Žvelgiant į pasaulinius tyrimus, tik apie 6 proc. Gen Z nori siekti aukščiausių vadovų pareigų ir tapti vadovais. Organizacijoms ir jų struktūroms tai yra labai didelė problema“, – sakė Tomaszas Szklarskis.

    Viena pagrindinių priežasčių – išaugęs vadovų krūvis. Pastaraisiais metais daugelyje įmonių padidėjo žmonių skaičius, tenkantis vienam vadovui: vidutinis komandos dydis, kaip nurodoma, per laiką išaugo maždaug nuo šešių iki dvylikos žmonių.

    Didesnės komandos reiškia ir daugiau konfliktų valdymo, emocinės paramos, veiklos vertinimų bei mokymų poreikio. Tuo pat metu vadovai spaudžiami siekti rezultatų, įgyvendinti pokyčius ir atitikti vadovybės lūkesčius, todėl pareigos tampa mažiau patrauklios tiems, kurie aiškiai brėžia ribas tarp darbo ir asmeninio laiko.

    „Gen Z labai aiškiai įvertino, ką reiškia darbo ir asmeninio gyvenimo balansas, palyginti su aukomis, kurių reikia norint tapti vadovu. Jauni žmonės mato, kokia našta tenka vadovams“, – sakė Tomaszas Szklarskis.

    Europa gali pajusti smūgį stipriausiai

    Ekspertai pabrėžia, kad mažėjantis noras imtis vadovavimo nėra vien atskirų įmonių problema. Europoje situaciją dar labiau komplikuoja demografiniai pokyčiai, kai darbingo amžiaus gyventojų dalis mažėja, o darbuotojų paieška ir išlaikymas tampa vis brangesnis.

    Mažesnė darbo jėga reiškia ir mažesnį potencialių vadovų rezervą, todėl organizacijos priverstos konkuruoti ne tik dėl specialistų, bet ir dėl žmonių, pasirengusių vadovauti. Jei vidurinė grandis silpnėja, įmonėms sunkiau išlaikyti veiklos stabilumą, kokybę ir greitą sprendimų priėmimą.

    „Dirbančių žmonių, ypač Europoje, bus vis mažiau. Jei neugdysime naujos vadovų kartos ir neparuošime žmonių prisiimti atsakomybę už komandas, susidursime su vis didesniais iššūkiais išlaikant organizacijų efektyvumą“, – sakė Tomaszas Szklarskis.

    Ar DI gali pakeisti vadovą?

    Nors dirbtinis intelektas sparčiai skverbiasi į verslą ir automatizuoja dalį procesų, vien technologijomis vadovų trūkumo, pasak eksperto, išspręsti nepavyks. Neaišku, ar darbuotojai norės priimti nurodymus iš algoritmų, o taip pat ar DI realiai pajėgs atlikti vadovo vaidmenį.

    Komandų vedimas reikalauja gebėjimų, kuriuos sunku automatizuoti: empatijos, pasitikėjimo kūrimo, motyvacijos palaikymo, sudėtingų sprendimų priėmimo ir jautrumo organizacijos žmonių poreikiams. Dėl to įmonėms gali tekti pergalvoti, kaip jos apibrėžia vadovo rolę ir kokią paramą suteikia tiems, kurie ryžtasi ją prisiimti.

    Praktikoje tai dažnai reiškia ne vien didesnį atlyginimą, bet ir realų darbo krūvio mažinimą, aiškesnius tikslus, vadovavimo mokymus, mentorystę ir didesnę autonomiją. Be šių pokyčių paaukštinimas jaunam darbuotojui gali atrodyti kaip rizikingas žingsnis, o ne karjeros laimėjimas.

  • Muskas supyko dėl Nolano „Odisėjos“ sėkmės: žada „Grok“ DI filmą iki metų pabaigos

    Muskas supyko dėl Nolano „Odisėjos“ sėkmės: žada „Grok“ DI filmą iki metų pabaigos

    „X“ savininkas Elonas Muskas vėl atsidūrė dėmesio centre po to, kai viešai pažadėjo, kad jo kuriamas įrankis „Grok“ sukurs pilno metražo Homero Odisėjos ekranizaciją. Šis pareiškimas pasirodė tuo metu, kai Christopherio Nolano filmas „The Odyssey“ sulaukė itin palankių įvertinimų ir stipraus starto kino teatruose.

    Pastaraisiais mėnesiais Muskas socialiniuose tinkluose kritikavo Nolano projektą, ypač dėl aktorių atrankos, o filmui prognozavo finansinę nesėkmę. Tačiau viešai skelbiami kasos duomenys ir kritikų reakcijos tokių prognozių nepatvirtino, todėl Musko retorika perėjo į demonstratyvų atsakomąjį žingsnį.

    Pažadas apie „istorinį tikslumą“

    Muskas tvirtino, kad „Grok“ kuriama versija esą bus „istoriškai tiksli“ ir ištikima Homero kūriniui, o rezultatą žadėjo pateikti dar iki šių metų pabaigos. Jis taip pat svarstė finansuoti alternatyvią ekranizaciją, akcentuodamas senovės Graikijos laivų, šarvų ir ginklų autentiškumą.

    „Iki šių metų pabaigos „Grok“ sukurs pilno metražo Odisėjos filmą, kuris bus istoriškai tikslus ir ištikimas Homero menui“, – rašė Elonas Muskas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad pats Odisėjos tekstas yra epinė poema, kurioje gausu mitologinių elementų, todėl „istorinio tikslumo“ sąvoka čia neišvengiamai tampa interpretacijos klausimu. Kartu toks pažadas iškelia ir platesnę diskusiją, kur baigiasi kūrybinė laisvė ir prasideda bandymas literatūrą paversti tariamai dokumentiniu pasakojimu.

    DI filmai ir autorystės ribos

    Musko pareiškimas išryškino vieną sparčiausiai augančių tendencijų pramogų industrijoje: DI generuojamo vaizdo įrankiai vis dažniau naudojami trumpoms scenoms, reklamai ar vizualiniams bandymams. Vis dėlto pilno metražo filmas reikalauja nuoseklaus scenarijaus, režisūrinės vizijos, aktorinių sprendimų ir teisiškai aiškaus turinio kilmės, o tai DI projektuose dažnai tampa silpnąja vieta.

    Kino industrijoje pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo ginčai dėl autorinių teisių, aktorių atvaizdo naudojimo ir kūrybinių profesijų apsaugos, kai turinys kuriamas generatyviniais modeliais. Dėl to bet koks pažadas „greitai sukurti filmą“ DI priemonėmis sulaukia ne tik smalsumo, bet ir skeptiškų klausimų: kas bus teisėtas kūrinio autorius, kaip bus užtikrintas originalumas ir ar nebus naudojami be leidimo paimti duomenys.

    Reakcija internete ir platesnis kontekstas

    Po Musko įrašų socialiniuose tinkluose kilo kritikos ir pašaipų banga, o dalis vartotojų jo planą vadino provokacija, skirta pratęsti kultūrinių karų diskusijas. Kiti svarstė, kad toks projektas, net jei ir įgyvendinamas, veikiausiai labiau išryškintų tradicinio kino pranašumus: komandą, amatą ir žmogaus kūrybinį sprendimą.

    Ši istorija taip pat parodo, kaip greitai susipina technologijų lyderių pareiškimai, kultūrinės polemikos ir rinkodarinė logika. Net jei „Grok“ filmui pritrūktų realių galimybių ar teisinio pagrindo, pats pažadas jau kuria informacinį triukšmą ir perkelia dėmesį nuo Nolano filmo sėkmės į Musko inicijuojamą konfliktą.

  • Prancūzijos aplinkos ministrė paskelbė apie pasitraukimą, bet Macronas įkalbėjo likti poste

    Prancūzijos aplinkos ministrė paskelbė apie pasitraukimą, bet Macronas įkalbėjo likti poste

    Prancūzijos ekologinės pertvarkos ministrė Monique Barbut, trečiadienį paskelbusi atsistatydinanti, galiausiai liks pareigose po prezidento Emmanuelio Macrono prašymo persvarstyti sprendimą. Ministro kabinetas nurodė, kad ji apsisprendė tęsti darbą dėl skubaus poreikio reaguoti į klimato kaitos poveikį, kuris, anot jų, jau smarkiai veikia Prancūziją, ir spręsti aplinkos sveikatos problemas.

    Vyriausybės atstovė Maud Bregeon per ministrų kabineto posėdį patvirtino, kad prezidentas atsisakė priimti ministrės atsistatydinimą. Pasak jos, E. Macronas ir M. Barbut sutiko nesutikti dėl parlamento priimto žemės ūkio įstatymo, tačiau esą rado bendrą pagrindą trijose srityse: vandens, miškų ir aplinkos sveikatos politikoje.

    „Prezidentas nepriėmė jos atsistatydinimo, o jie sutarė dėl trijų esminių ramsčių – vandens, miškų ir aplinkos sveikatos“, – sakė Maud Bregeon.

    Politinė įtampa kilo dėl ginčo, susijusio su pesticidų reguliavimu. M. Barbut ankstesniame įraše socialiniame tinkle „LinkedIn“ kritikavo Vyriausybę, teigdama, kad ji atsitraukė nuo anksčiau duotų pažadų žemės ūkiui skirtame teisės akte ir atvėrė kelią diskusijoms dėl tam tikrų pesticidų sugrąžinimo.

    Ministrė tvirtino, kad Vyriausybė esą užkirto kelią platesnėms diskusijoms ir tai vertino kaip dar vieną reikšmingą žingsnį atgal aplinkosaugos politikoje. Jos biuras vėliau patvirtino, kad nors ji ir lieka poste, pozicija dėl pesticidų klausimo nepasikeitė.

    Prancūzijos parlamentas antradienį pritarė skubos tvarka svarstytam žemės ūkio įstatymui. Jame numatyta, kad Prancūzijos maisto, aplinkos ir darbuotojų saugos agentūra galėtų, esant tam tikroms sąlygoms, leisti naudoti acetamipridą ir flupyradifuroną – Europos Sąjungoje leidžiamas, tačiau Prancūzijoje anksčiau draustas medžiagas.

    Pagal priimtą modelį šie pesticidai būtų taikomi tik atskiroms, sunkumų patiriančioms šakoms, tarp jų lazdynų riešutų ir cukrinių runkelių augintojams. Šis sprendimas Prancūzijoje jau ne pirmus metus kelia aštrias diskusijas, nes dalis visuomenės ir aplinkosaugos organizacijų reikalauja griežtesnio cheminių augalų apsaugos priemonių ribojimo.

    Kontroversija turi ir ankstesnį kontekstą: dar prieš metus didelio visuomenės pasipriešinimo sulaukęs įstatymas, kuriuo buvo siekta sugrąžinti acetamipridą, vėliau buvo panaikintas Konstitucinės tarybos sprendimu. Dėl to bet koks bandymas grįžti prie panašių priemonių Prancūzijoje tampa politiškai jautrus ir susiduria su aukštais teisėkūros bei viešosios komunikacijos reikalavimais.

    Šią savaitę valdančiosios daugumos parlamentarų grupė svarstė galimybę išbraukti ginčijamą nuostatą pataisa, tačiau ministrai tam nepritarė. Sprendimas atmesti pataisą ir tapo vienu iš veiksnių, paskatinusių ministrės viešą pasitraukimo pareiškimą.

    M. Barbut Prancūzijos politikoje laikoma tiesmuka ir principinga figūra. Ji anksčiau ne kartą buvo viešai užsiminusi apie galimą atsistatydinimą ir dėl ministerijos finansavimo, pabrėždama, kad klimato kaitos prisitaikymo priemonėms ir vadinamajam Žaliajam fondui būtini adekvatūs biudžetai.

    Žaliasis fondas Prancūzijoje siejamas su savivaldybių ir vietos institucijų investicijomis į ekologinę pertvarką, įskaitant energijos efektyvumo didinimą, taršos mažinimą ir prisitaikymą prie ekstremalių orų. Nors Vyriausybė neatmetė galimų taupymo priemonių, ministrė teigė siekusi užtikrinti tokį finansavimo lygį, kuris leistų tęsti pagrindines ministerijos programas.

    Šis epizodas atskleidžia platesnę dilemą, su kuria susiduria daug Europos šalių: kaip suderinti ūkininkų konkurencingumą, derliaus apsaugą ir ekonominį stabilumą su visuomenės lūkesčiais mažinti cheminių medžiagų naudojimą bei vykdyti griežtesnę klimato ir biologinės įvairovės politiką. Prancūzijoje tokie sprendimai dažnai tampa ir politinio pasitikėjimo išbandymu Vyriausybei.

  • „Volkswagen“ Kinijoje kelia kartelę: skelbia, kada pasirodys 3 lygio autonominiai automobiliai

    „Volkswagen“ Kinijoje kelia kartelę: skelbia, kada pasirodys 3 lygio autonominiai automobiliai

    Vokietijos automobilių gamintoja „Volkswagen“ pranešė, kad artimiausiais mėnesiais Kinijoje dar labiau koncentruosis į autonominio vairavimo technologijų kūrimą. Šis žingsnis siejamas su sparčiai augančia konkurencija Kinijos rinkoje, kur naujos pagalbinio ir autonominio vairavimo funkcijos diegiamos itin greitai.

    Bendrovė nurodė, kad Kinijoje veikiantis jos automatizuoto vairavimo padalinys CARIZON stiprina partnerystę su „Horizon Robotics“. Tikslas – paspartinti pažangių sistemų kūrimą, remiantis DI sprendimais, kurie būtini greitesniam suvokimo, sprendimų priėmimo ir vairavimo funkcijų tobulinimui realiomis eismo sąlygomis.

    Kas keisis vairuotojams?

    „Volkswagen“ planuose – 3 lygio autonominis vairavimas, kai tam tikromis sąlygomis vairuotojas gali nukreipti dėmesį nuo kelio, o atsakomybę laikinai perima sistema. Tokios funkcijos paprastai numatomos greitkeliuose ar aiškiai apibrėžtuose maršrutuose, tačiau jų veikimą griežtai riboja taisyklės ir techninės sąlygos.

    Bendrovė taip pat mini 4 lygio kryptį, kuri labiausiai siejama su be vairuotojo veikiančiais robotaksi. Kinijoje ši sritis laikoma viena pažangiausių pasaulyje, nes kai kuriuose miestuose robotaksi paslaugos jau testuojamos ar teikiamos komerciniu režimu, tačiau jų geografija ir naudojimo scenarijai išlieka riboti.

    „Volkswagen“ skelbia, kad pirmuosius 3 lygio autonominio vairavimo automobilius Kinijos rinkai planuoja pristatyti 2027 metais. Tuo pat metu bendrovė ketina pradėti diegti ir vadinamąsias 2++ lygio funkcijas, skirtas pagalbai mieste, kai automobilis gali padėti įveikti sankryžas, šviesoforus, žiedus ar atlikti automatizuotus posūkius, tačiau vairuotojas turi išlikti atsakingas.

    Kodėl Kinija tapo prioritetu?

    Kinijos rinka yra kritiškai svarbi daugeliui Europos gamintojų, tačiau spaudimas čia didėja dėl vietinių gamintojų technologinio tempo ir agresyvios kainodaros. Pastaraisiais metais Kinijos prekių ženklai ypač sustiprėjo elektromobilių segmente, o jų automobiliai dažnai siūlo daugiau programinių funkcijų už mažesnę kainą.

    Įtampą didina ir Europos Sąjungos bei Kinijos prekybiniai ginčai, įskaitant diskusijas dėl tarifų ir subsidijų. Tokia aplinka apsunkina ilgalaikį planavimą, todėl gamintojai vis dažniau kuria Kinijai skirtas technologijas vietoje, pasitelkdami regiono tiekėjus ir partnerius.

    „Volkswagen“ taip pat yra paskelbusi apie bendradarbiavimą su Kinijos elektromobilių gamintoja „Xpeng“, siekdama sukurti naują elektronikos ir programinės įrangos platformą Kinijos modeliams. Tokios platformos tampa esminės, nes modernios pagalbinio vairavimo sistemos remiasi ne vien jutikliais, bet ir nuolat atnaujinama programine įranga bei didelio našumo skaičiavimais automobilyje.

    Europos gamintojų spaudimas auga

    Europos automobilių pramonė pastaraisiais metais patyrė kelis vienu metu sutapusius sukrėtimus: pandemijos pasekmes, tiekimo grandinių sutrikimus, griežtėjančius emisijų reikalavimus ir perėjimą prie elektromobilumo. Tuo pat metu Kinijos gamintojai į rinką ateina su greitesniais ciklais, o programinės įrangos funkcijas paverčia vienu pagrindinių pardavimo argumentų.

    Autonominio vairavimo srityje ypač svarbūs saugos reikalavimai ir reguliavimas, todėl 3 lygio sprendimų plėtra paprastai vyksta lėčiau nei vartotojai tikisi. Vis dėlto gamintojams tai tampa reputacijos ir konkurencingumo klausimu, nes vartotojai vis dažniau lygina ne variklio galią, o automobilio skaitmenines galimybes ir pagalbos vairuotojui funkcijų brandą.

    „Volkswagen“ sprendimas stiprinti technologinę kryptį Kinijoje rodo siekį prisitaikyti prie rinkos, kur naujovės diegiamos greičiausiai. Artimiausi metai parodys, ar investicijos ir partnerystės leis koncernui pasivyti vietos lyderius ir pasiūlyti masinei rinkai patikimas 3 lygio funkcijas.

  • Dronų smūgiai Rusijoje vėl kliudė „Wildberries“: liepsnojo sandėliai, pranešama apie sužeistuosius

    Dronų smūgiai Rusijoje vėl kliudė „Wildberries“: liepsnojo sandėliai, pranešama apie sužeistuosius

    Rusijos pareigūnai pranešė, kad liepos 22 dienos naktį keliuose regionuose buvo fiksuotas dronų aktyvumas, o taikiniu esą vėl tapo elektroninės prekybos milžinės „Wildberries“ logistikos infrastruktūra. Pasak vietos valdžios ir bendrovės atstovų, Krasnodaro ir Stavropolio regionuose kilo dideli gaisrai.

    „Wildberries“ įkūrėja Tatjana Kim teigė, kad darbuotojai buvo evakuoti iš anksto, tačiau sužeidimų patyrė 15 žmonių: 10 Krasnodaro regione ir 5 Nevinnomysske. Jos teigimu, dalis nukentėjusiųjų buvo išvežti į ligonines, kiti pagalbos sulaukė vietoje.

    Regionų administracijos paskelbė vietinę nepaprastąją padėtį, motyvuodamos dideliu gaisrų mastu ir rizika aplinkinei infrastruktūrai. Rusijos nepaprastųjų situacijų tarnyba nurodė, kad gesinimui buvo pasitelkti ir sraigtasparniai.

    Kodėl taikomasi į logistiką?

    Ukraina oficialiai nepranešė apie šiuos smūgius, tačiau anksčiau prezidentas Volodymyras Zelenskis yra argumentavęs atakas prieš objektus, kurie, Kyjivo vertinimu, prisideda prie Rusijos karo pastangų. Tarp tokių objektų minimi sandėliai ir logistikos mazgai, kurie gali būti naudojami tiekimui ir gamybos grandinėms palaikyti.

    Rusija tokius teiginius atmeta ir tvirtina, kad smūgiai yra nukreipti prieš civilinę infrastruktūrą. Tuo pat metu „Wildberries“ yra viena didžiausių Rusijos elektroninės prekybos bendrovių, todėl jos sandėlių ir paskirstymo centrų sutrikimai gali greitai atsispindėti visoje šalies pristatymo sistemoje.

    Rusijos žiniasklaidoje ir pačios bendrovės pranešimuose teigiama, kad dėl atakų galėjo sutrikti užsakymų vykdymas, daliai pardavėjų prarandant prekių atsargas, o klientams susiduriant su vėlavimais. Šie skaičiai nepriklausomai nebuvo patvirtinti, tačiau tokio masto logistikos mazgų iškritimas paprastai sukelia grandininį efektą visoje tiekimo grandinėje.

    Smūgių serija ir platesnis fonas

    Pranešama, kad tai jau antras kartas per savaitę, kai Rusijos institucijos sieja dronų atakas su „Wildberries“ sandėliais. Keliomis dienomis anksčiau Rusijos pareigūnai skelbė apie smūgius kitiems bendrovės objektams, teigdami, kad buvo aukų ir dešimtys sužeistųjų, o dalis infrastruktūros laikinai išėjo iš rikiuotės.

    Tuo pat metu naktį tęsėsi ir Rusijos smūgiai Ukrainos teritorijoje. Ukrainos institucijos skelbė apie pataikymus į pramoninius objektus ir infrastruktūrą skirtinguose regionuose, taip pat apie žalą, kurią gyvenamuosiuose rajonuose sukėlė numuštų dronų nuolaužos.

    Karo kontekste abiejų pusių dronų kampanijos vis dažniau nukreipiamos į logistiką, energijos ir pramonės objektus, nes tai leidžia trikdyti priešo aprūpinimą ir ekonominį stabilumą. Ekspertai ne kartą yra pabrėžę, kad tokie smūgiai, net ir nepataikę į tiesioginius karinius taikinius, gali sukelti reikšmingus antrinius padarinius civiliams ir verslui.

  • Vyriausybė siūlo švelninti VAT sąskaitų apmokėjimo taisykles: mažiau sankcijų verslui

    Kas keičiasi ir kodėl?

    Lenkijos Vyriausybė pritarė Finansų ministerijos parengtam įstatymo projektui, kuriuo siūloma atsisakyti dalies papildomų sankcijų gyventojų pajamų mokesčio ir pelno mokesčio srityse. Pagrindinis tikslas – sumažinti administracinę naštą įmonėms ir atpiginti kasdienes apskaitos procedūras.

    Projektas siejamas su situacijomis, kai verslas apmoka VAT sąskaitą į neteisingą banko sąskaitą, kuri nėra įtraukta į vadinamąjį baltąjį VAT mokėtojų sąrašą. Taip pat kalbama apie atvejus, kai mokėjimas atliekamas apeinant padalinto mokėjimo mechanizmą.

    Kokios sankcijos būtų naikinamos?

    Iki šiol už mokėjimą į sąskaitą, kurios nėra oficialiame VAT mokėtojų sąraše, arba už reikalaujamo mechanizmo nesilaikymą galėjo grėsti papildomos pasekmės pajamų mokesčių srityje. Viena skaudžiausių – rizika prarasti teisę tokias išlaidas pripažinti leidžiamais atskaitymais, tai yra įtraukti į sąnaudas.

    Pagal patvirtintą projektą šios papildomos sankcijos PIT ir CIT mokesčiuose būtų panaikintos, todėl vien neteisingas apmokėjimo kelias automatiškai nebereikštų, kad įmonė negalės pripažinti išlaidų sąnaudomis. Tai reikšminga ypač didesnėms operacijoms, kai atsiskaitymai dažnai vyksta skubiai ir per kelias sistemas.

    Kokia atsakomybė vis tiek liktų?

    Nors siūloma atsisakyti papildomų „baudžiančių“ pasekmių pajamų mokesčiuose, projektas nereiškia, kad rizika išnyksta visiškai. Dokumente pabrėžiama, kad pirkėjas ir toliau gali išlikti solidariai atsakingas už tiekėjo VAT nepriemokas tais atvejais, kuriuos numato galiojančios VAT taisyklės.

    Jeigu mokėjimas atliekamas apeinant padalinto mokėjimo mechanizmą, projekte nurodoma, kad vienintelė sankcija būtų ta, kuri jau kyla iš VAT reguliavimo. Kitaip tariant, būtų atsisakoma „dvigubo baudimo“ per papildomas PIT ir CIT pasekmes.

    Kuo tai susiję su e. sąskaitomis?

    Finansų ministerija aiškina, kad sprendimas atsisakyti papildomų sankcijų susijęs su nacionalinės e. sąskaitų sistemos diegimu, kuri 2026 metais turėtų būti įvedama etapais. Tikimasi, kad privalomas e. sąskaitų naudojimas padės geriau kontroliuoti atsiskaitymus ir stiprins mokesčių sistemos skaidrumą.

    „Atsižvelgiant į nuoseklų nacionalinės e. sąskaitų sistemos diegimą 2026 metais, kuris turėtų reikšmingai prisidėti prie mokesčių sistemos sandarinimo, pagrįsta šias nuostatas panaikinti nuo 2027 metų sausio 1 dienos“, – nurodoma projekto motyvuose.

    Numatoma, kad siūlomi pokyčiai įsigaliotų nuo 2027 metų sausio 1 dienos. Terminas derinamas su tuo pačiu laikotarpiu planuojamu finansinių baudų taikymu už e. sąskaitų išrašymą nesilaikant reikalavimų.

  • ES plieno gamyba smuko iki rekordo, o importas šoktelėjo: CBAM lūkesčiai keičia rinką

    Europos plieno pramonės asociacija Eurofer fiksuoja pirmuosius atsigavimo signalus Europos Sąjungos plieno rinkoje, tačiau bendra gamyba ir toliau traukiasi. Pasak asociacijos, vartojimas augo, bet reikšmingą šio augimo dalį „susirinko“ importuotojai, o ne ES gamintojai.

    Eurofer duomenimis, žaliavinio plieno gamyba ES sumažėjo 2,9 proc. iki 125,8 mln. tonų ir pasiekė žemiausią lygį istorijoje. Asociacija pažymi, kad gamyba buvo beveik 20 mln. tonų mažesnė nei prieš pandemiją ir maždaug 60 mln. tonų mažesnė nei prieš 2008 metų finansų krizę.

    Vartojimo augimas, kaip nurodo Eurofer, siekė 4,4 proc., tačiau jį iš dalies paskatino paspartintas importas. Importuotojai ypač suaktyvėjo metų antroje pusėje, siekdami apsirūpinti plienu prieš įsigaliojant su anglies dioksido korekciniu mechanizmu pasienyje (CBAM) susijusiems reikalavimams.

    Importas išaugo 14 proc. ir priartėjo prie 40 mln. tonų, o importuotas plienas užėmė rekordinę, apie 30 proc. rinkos dalį, palyginti su 27 proc. metais anksčiau. Eurofer teigimu, vien ketvirtąjį ketvirtį importas pašoko 53 proc., o tai asociacija sieja su pirkimų „sprintu“ prieš CBAM.

    Dėl tokios dinamikos ES suvartojo daugiau plieno, nei pagamino, o prekybos balanso minusas didėjo. Eurofer skaičiavimu, bendras plieno produktų prekybos deficitas pasiekė 24 mln. tonų, o gatavų plieno gaminių deficitas sudarė 15 mln. tonų.

    „Iš esmės iš atsigavimo šiuo metu daugiausia laimi importuotojai, o ne Europos plieno gamintojai“, – teigiama Eurofer vertinime.

    Paklausos struktūroje Eurofer išskiria statybų sektorių, kuris Europoje suvartoja didžiausią plieno dalį, apie 37 proc. Vis dėlto automobilių gamyba, antras pagal plieno imlumą sektorius, fiksavo trečius iš eilės metinius nuosmukio metus, o ryškesnio atsigavimo tikimasi tik vėliau.

    Asociacija prognozuoja, kad plieno vartojimas artimiausiu laikotarpiu gali augti nuosaikiai, tačiau pabrėžia riziką, kad šį augimą ir toliau „nuims“ importas. Eurofer akcentuoja, kad pagrindinis iššūkis bus užtikrinti, jog didėjanti paklausa stiprintų Europos gamybą, o ne didintų priklausomybę nuo įvežtinio plieno.