CP v2

Category: Finansai

  • Ciešninė Ormuz praranda svarbą: Irakas, Sirija ir Saudo Arabija skuba kurti sausumos alternatyvas

    Persijos įlankos energetinių išteklių maršrutai vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre: augant įtampai regione, didėja rizika, kad laivyba per Hormūzo sąsiaurį bus ribojama arba brangs dėl saugumo. Šis kelias ilgą laiką buvo vienas svarbiausių pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų transporto koridorių.

    Ekspertai primena, kad Hormūzo sąsiauriu tradiciškai juda reikšminga dalis pasaulinės naftos pasiūlos, o bet kokie trikdžiai tiesiogiai persiduoda kainoms. Dėl to įlankos valstybės ir jų partneriai vis aktyviau investuoja į alternatyvas, kurios leistų bent dalį krovinių nukreipti ne per siaurą jūrinį „butelio kakliuką“, o sausuma ar kitais uostais.

    Pastaraisiais mėnesiais papildomu veiksniu tapo išaugusios draudimo ir apsaugos sąnaudos. Karo rizikos draudimo tarifai laivams, plaukiantiems per didelės rizikos zonas, kai kuriais atvejais šoko kartais, o tai reiškia brangesnį frachtą, ilgesnius pristatymo terminus ir didesnį spaudimą energijos kainoms galutinėse rinkose.

    Sausumos koridoriai grįžta į darbotvarkę

    Vienu ryškiausių pokyčių ženklų laikomi Irako ir Sirijos planai atgaivinti anksčiau neveikusį naftotiekio maršrutą, kuris leistų Irako naftą išgabenti į Viduržemio jūros pakrantę. Tokia kryptis sumažintų priklausomybę nuo išplaukimo per Persijos įlanką ir Hormūzo sąsiaurį.

    Projektams reikalingos investicijos vertinamos milijardais JAV dolerių, todėl sumas perskaičiavus į eurus kalbama apie maždaug 4–7 milijardus eurų, priklausomai nuo galutinės apimties ir techninių sprendimų. Šio tipo infrastruktūra paprastai kuriama keliems dešimtmečiams, todėl sprendimai vis dažniau priimami atsižvelgiant ne tik į šiandienos konfliktus, bet ir į ilgalaikę tiekimo grandinių riziką.

    Svarbu ir tai, kad atnaujinti sausumos maršrutai keistų regiono ekonominę geografinę logiką: tranzito svarbą vėl įgytų istoriniai centrai, o Viduržemio jūros uostai galėtų tapti papildomu energijos eksporto „langeliu“ į Europą. Kartu tai reikštų didesnę priklausomybę nuo politinio stabilumo Irake ir Sirijoje, kur saugumo situacija vis dar išlieka trapi.

    Saudo Arabija plečia ne tik naftotiekius

    Saudo Arabija jau turi veikiančių sprendimų, leidžiančių dalį naftos eksportuoti apeinant Persijos įlanką, o dabar vis daugiau dėmesio skiria platesnei logistikos strategijai. Tarp prioritetų minimi ir nauji geležinkelių koridoriai, kurie sujungtų rytinę šalies pakrantę su šiauriniais sausumos keliais link Jordanijos ir toliau į Viduržemio regioną.

    Tokie projektai turi dvi logikas: jie mažina priklausomybę nuo jūrinių sąsiaurių ir kartu didina šalies, kaip regioninio logistikos mazgo, ambicijas. Praktikoje tai reiškia, kad energetika, pramonė ir transportas planuojami kaip vienas kompleksas, siekiant užtikrinti tiekimo tęstinumą net ir geopolitinių sukrėtimų metu.

    Panašių, nors mažesnės apimties sprendimų turi ir Jungtiniai Arabų Emyratai, kurie dalį eksporto gali nukreipti vamzdynais į terminalus už sąsiaurio ribų. Tokios alternatyvos nepanaikina Hormūzo sąsiaurio reikšmės, tačiau silpnina jo, kaip vienintelio kritinio taško, statusą ir mažina Irano galimybes naudoti šį maršrutą kaip spaudimo instrumentą.

    Rinkos požiūriu, kuo daugiau atsiranda realiai veikiančių alternatyvų, tuo mažesnė tampa vieno taško blokados įtaka kainoms ir tiekimui. Vis dėlto infrastruktūros projektai užtrunka, o artimiausiu laikotarpiu naftos ir dujų kainų svyravimus ir toliau lems saugumo situacija Persijos įlankoje, draudikų vertinimai ir laivybos bendrovių sprendimai dėl maršrutų.

  • Prekyba su Mercosur po mėnesio: Lenkijos eksportas augo, importas traukėsi, deficitas mažėjo

    Pirmieji duomenys po mėnesio nuo prekybos susitarimo su Mercosur įsigaliojimo rodo priešingas tendencijas: Lenkijos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į šias šalis augo, o importas į Lenkiją mažėjo. Apie tai pranešė Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerija.

    Ministerijos teigimu, 2026 metų gegužę Lenkija į Mercosur valstybes eksportavo žemės ūkio ir maisto produktų už 5,9 mln. eurų. Prieš metus, 2025 metų gegužę, eksporto vertė siekė 4,6 mln. eurų.

    Tuo pat metu importas iš Mercosur į Lenkiją, ministerijos skaičiavimu, sumažėjo iki maždaug 141 mln. eurų. Tai yra 13,3 proc. mažiau nei 2025 metų gegužę, o kartu, anot ministerijos, sumažėjo ir Lenkijos prekybos deficitas šioje grupėje.

    Lenkija susitarimą kritikuoja

    Žemės ūkio ministras Stefanas Krajewskis pabrėžė, kad Lenkija nuo pat pradžių nepritarė susitarimo įsigaliojimui dabartine forma. Ministerija nurodė, kad Lenkija yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė narė, apskundusi susitarimo procedūrą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.

    „Ministerija nuolat stebi susitarimo poveikį Lenkijos ūkininkų ir gamintojų padėčiai ir prireikus imsis atitinkamų veiksmų“, – sakė Stefanas Krajewskis.

    Akcentuoja kontrolę ir kokybę

    Ministerija taip pat išskyrė importo kontrolę, pabrėždama maisto saugos ir kokybės patikrų svarbą, kai produkcija atkeliauja iš ne Europos Sąjungos šalių. Pasak ministerijos, nuo metų pradžios iki birželio vidurio patikrinta daugiau nei 41 000 prekių partijų iš trečiųjų šalių, iš jų 1 931 partija buvo iš Mercosur.

    Ministerija teigė, kad tarnybos blokuodavo produkciją, neatitinkančią reikalavimų, uždrausdamos ją tiekti rinkai Lenkijoje. Tokia praktika, anot institucijos, turėtų mažinti riziką, jog į rinką pateks standartų neatitinkantys maisto produktai.

    Kalbėdama apie eksporto struktūrą, ministerija nurodė, kad 2026 metų gegužę į Mercosur daugiausia buvo eksportuojama duonos ir konditerijos gaminių, taip pat salyklo, šokolado ir kitų kakavos turinčių maisto produktų. Tai rodo, kad ši kryptis Lenkijos gamintojams gali būti patraukli nišiniams, didesnės pridėtinės vertės produktams.

    Ilgesnio laikotarpio skaičiai atskleidžia, kodėl susitarimas kelia diskusijų: 2025 metais Lenkija į Mercosur eksportavo žemės ūkio ir maisto produktų už maždaug 83,9 mln. eurų. Tuo tarpu importo vertė siekė 1 713,2 mln. eurų, todėl prekybos balansas šioje grupėje išliko ryškiai neigiamas.

  • Lenkija siekia 3 mlrd. eurų DI gigafabriko: partneriais įvardija Čekiją ir Lietuvą, ruošia planą B

    Lenkija intensyvina pastangas pritraukti DI gigafabriko projektą, kurio vertė siekia apie 3 mlrd. eurų ir kuris galėtų tapti didžiausia šalies informacinių ryšių technologijų investicija. Varšuva derina partnerystes regione ir kartu ruošiasi scenarijui, jei konkursą laimėtų kita valstybė.

    Lenkijos skaitmenizacijos ministerijos atstovai nurodo, kad svarbiausias strateginis partneris šiame projekte yra Čekija, o Lietuva galėtų tapti viena iš būsimų skaičiavimo galios pirkėjų. Lygiagrečiai vyksta pokalbiai ir su kitomis Europos šalimis, kurios galėtų prisidėti prie paklausos užtikrinimo pirmaisiais veiklos metais.

    Kas yra DI gigafabrikas?

    DI gigafabrikai – Europos mastu planuojami didelio našumo skaičiavimo centrai, skirti DI modeliams kurti, treniruoti ir diegti. Projektai siejami su Europos skaitmeninio suverenumo kryptimi, kai valstybės nori mažinti priklausomybę nuo riboto skaičiaus pasaulinių debesijos tiekėjų ir užsitikrinti prieigą prie pajėgumų kritiniams sektoriams.

    Lenkija siekia vidutinės apimties objekto, o praktinis įgyvendinimas būtų patikėtas privačiam konsorciumui. Valstybės vaidmuo – ne tiesiogiai statyti, o garantuoti dalį paklausos, įsigyjant skaičiavimo galios paslaugas ir taip sumažinant projekto riziką pradžioje.

    Kiek kainuotų ir kaip būtų finansuojama?

    Skelbiama, kad bendra investicijų suma galėtų siekti apie 3 mlrd. eurų, o viešasis prisidėjimas – iki maždaug 1 mlrd. eurų. Pabrėžiama, jog dalį tokios paramos planuojama suteikti per Europos Komisijos mechanizmus, o likusi dalis tenktų valstybei, kurioje būtų įgyvendinamas projektas, ir jos partneriams.

    Lenkija jau yra numačiusi startinį finansinį įsipareigojimą dalyvauti atrankoje, o papildomos sumos būtų nukreipiamos skaičiavimo galios pirkimui vėlesniais metais. Toks modelis leidžia valstybei veikti kaip „pirmasis klientas“, o verslui suteikia aiškesnes pajamas planuojant didelio masto infrastruktūrą.

    Ar pakaks elektros ir pajėgumų?

    Vienas jautriausių klausimų – elektros poreikis, nes DI skaičiavimai reikalauja didelės galios ir patikimo tiekimo. Lenkijos ekspertai teigia, kad planuojamo DI gigafabriko galia galėtų siekti apie 100–120 megavatų, o tai, jų vertinimu, neturėtų destabilizuoti nacionalinės energetikos sistemos.

    Ši diskusija ypač aktuali visoje Europoje, nes duomenų centrai tampa vis reikšmingesniais elektros vartotojais, o nauji projektai dažnai siejami su vietovėmis, kur paprasčiau užsitikrinti perdavimo tinklo pralaidumą ir ilgalaikius energijos šaltinius. Lenkija taip pat akcentuoja, kad šalies šiaurėje esama palankesnių sąlygų tokioms investicijoms.

    Jei DI gigafabriko konkursas būtų pralaimėtas, Lenkija teigia neatmetanti mažesnių, etapinių projektų – naujų ar plečiamų duomenų centrų, kurie galėtų palaipsniui didinti nacionalinę skaičiavimo bazę. Tokia „plano B“ kryptis būtų skirta užtikrinti, kad DI infrastruktūros plėtra nesustotų, net jei pagrindinis objektas atitektų kitai šaliai.

  • „Nestle“ pertvarko mineralinio vandens verslą su Platinum Equity: kokia ateitis laukia Nałęczowianka?

    Šveicarijos maisto ir gėrimų grupė „Nestle“ artimiausiu metu ketina pertvarkyti savo mineralinio vandens veiklą ir tam steigia bendrą įmonę su JAV investiciniu fondu Platinum Equity. Sandorio esmė – iki 50 proc. „Nestle“ mineralinio vandens padalinio dalies perleidimas partneriui, o nauja struktūra turėtų užsiimti portfelio peržiūra ir veiklos restruktūrizacija.

    Rinkoje toks žingsnis vertinamas kaip bandymas atskirti vandens verslą nuo kitų „Nestle“ veiklų ir greičiau priimti sprendimus dėl investicijų, gamybos bei prekės ženklų strategijos. Skelbiama, kad patariamuoju partneriu, ieškojusiu investuotojo, tapo investicinis bankas Rothschild & Co, o galutiniai sprendimai turėtų būti derinami su „Nestle“ finansinių rezultatų skelbimo grafiku.

    Kas gali keistis prekės ženklams?

    „Nestle“ vandens portfelyje yra tarptautiniai ir regioniniai prekių ženklai, įskaitant Perrier, Vittel, Contrex, San Pellegrino bei Lenkijoje gerai žinomą Nałęczowianka. Būtent tokio plataus portfelio valdymas dažnai tampa pagrindine restruktūrizacijų priežastimi: skirtingose rinkose skiriasi vartotojų įpročiai, reguliavimas, pakuočių reikalavimai ir žaliavų bei logistikos kaštai.

    Praktikoje tai gali reikšti kelis scenarijus: dalies prekės ženklų stiprinimą ir investicijų didinimą, mažiau pelningų segmentų mažinimą arba portfelio supaprastinimą. Nałęczowianka ateitis šiame kontekste priklausys nuo to, ar prekės ženklas bus matomas kaip strateginis augimo variklis, ar kaip turtas, kurį patogiau valdyti per atskirą struktūrą ar net parduoti.

    Reputacijos klausimas ir reguliuotojų spaudimas

    Pastaraisiais metais „Nestle“ mineralinio vandens verslas susidūrė su reputaciniais iššūkiais Prancūzijoje, kur buvo kelti klausimai dėl atskirų šaltinių vandens apdorojimo praktikos. Viešumoje minėta, kad kai kuriais atvejais prieš išpilstymą buvo taikomi papildomi filtravimo sprendimai, pavyzdžiui, aktyvintos anglies filtrai ir UV apšvita.

    Toks fonas paprastai didina spaudimą bendrovėms aiškiai atskirti natūralaus mineralinio vandens kategoriją, skaidriai komunikuoti apie procesus ir atitikti griežtus nacionalinius reikalavimus. Dėl to bendra įmonė su finansiniu partneriu gali būti matoma kaip bandymas greičiau atnaujinti strategiją, sustiprinti kontrolės sistemas ir peržiūrėti komunikaciją, kad būtų atstatytas vartotojų pasitikėjimas.

    Kodėl partneriu pasirinktas fondas?

    Platinum Equity paprastai siejamas su investicijomis į brandžius verslus, kur reikalingas veiklos efektyvinimas, procesų pertvarka ar portfelio peržiūra. Tokie fondai dažnai koncentruojasi į kaštų kontrolę, tiekimo grandinės optimizavimą, gamybos pajėgumų išnaudojimą ir pardavimų kanalų efektyvumą.

    Vandens kategorijoje tai gali reikšti didesnį dėmesį pakuotėms, logistikai ir maržoms, nes mineralinis vanduo yra sunkus produktas, o transportavimo ir taros kaštai daro didelę įtaką galutinei kainai. Kartu tai gali būti signalas, kad „Nestle“ nori aiškiau apibrėžti, kuriose rinkose ir segmentuose ši veikla turi didžiausią potencialą.

    Kol kas galutiniai sprendimai dėl konkrečių prekės ženklų, įskaitant Nałęczowianka, nėra paskelbti. Vis dėlto pati restruktūrizacijos kryptis rodo, kad artimiausiais mėnesiais gali daugėti žinių apie portfelio prioritetus, investicijas ir tai, kurie vandens verslo segmentai bus laikomi esminiais ateities augimui.

  • Lenkijos kariuomenėje kuriamas 21-asis lengvasis kalnų batalionas: kuo jis bus išskirtinis

    Lenkijos Mažosios Lenkijos vaivadijoje, Wojnarowos miestelyje, pradedama formuoti nauja kariuomenės dalis – 21-asis lengvasis kalnų batalionas. Apie tai viešai pranešė Lenkijos ginkluotųjų pajėgų rūšių Generalinė vadovybė, pabrėždama specializaciją sudėtingame reljefe.

    Numatoma, kad bataliono kariai bus rengiami veikti ekstremaliomis sąlygomis, įskaitant kalnus ir subarktines oro bei aplinkos sąlygas. Toks profilis reiškia didesnį dėmesį ištvermei, judėjimui sudėtingu reljefu ir logistikai, kai paramą užtikrinti sunku.

    Mobilumas ir savarankiškos operacijos

    Generalinė vadovybė nurodo, kad naujas batalionas turėtų išsiskirti mobilumu ir galimybe greitai būti perdislokuotas oro transportu. Tai svarbu scenarijuose, kai vienetą reikia greitai permesti į kitą šalies regioną ar į krizės zoną, kur įprasti tiekimo maršrutai riboti.

    Akcentuojamas ir pasirengimas autonominėms užduotims, kai vienetas kurį laiką veikia savarankiškai, remdamasis savo žvalgyba, ryšiais ir aprūpinimu. Tokios užduotys paprastai apima ne tik kovines operacijas, bet ir reagavimą į krizes, gelbėjimo bei paramos veiksmus sudėtingose vietovėse.

    „Bataliono kariai naudos aukščiausios klasės įrangą, pritaikytą kovai kalnuose“, – teigiama Lenkijos ginkluotųjų pajėgų rūšių Generalinės vadovybės pranešime.

    Kaip jis įsilies į esamą struktūrą

    Skelbiama, kad naujasis batalionas bus priskirtas 21-ajai Podhalės šaulių brigadai, kurios vadovybė įsikūrusi Žešuve. Ši brigada Lenkijoje siejama su kalnų pėstininkų tradicijomis ir rengimu veikti kalnuotame reljefe bei esant žemoms temperatūroms.

    Pagal Lenkijos kariuomenės struktūrą 21-oji Podhalės šaulių brigada formaliai priklauso 18-ajai mechanizuotajai divizijai, kurios štabas yra Sedlcėse. Tokia priklausomybė reiškia, kad kalnų vienetų specializacija derinama su didesnio junginio planavimu ir parama.

    Terminai ir modernizavimo fonas

    Sprendimas kurti naują vienetą, kaip primenama pranešime, buvo priimtas 2023 metais spalį. Bataliono formavimą planuojama užbaigti 2028 metais, o galutinį karių parengties įvertinimą numatoma atlikti 2030 metais.

    Tuo pat metu 18-oji mechanizuotoji divizija tęsia technikos atnaujinimą, keisdama senesnes pėstininkų kovos mašinas modernesnėmis platformomis. Šis kontekstas rodo bendrą kryptį – didinti pajėgų manevringumą ir kovinį efektyvumą, kartu plečiant specializuotų vienetų spektrą.

  • Centrinis šildymas iki 2040 metų: 3 sąlygos, nuo kurių priklausys 5,5 GW „power-to-heat“ tikslas

    Lenkijoje baigėsi viešos konsultacijos dėl Šilumos ūkio transformacijos iki 2040 metų strategijos projekto, kuriuo siekiama spartinti centralizuoto šilumos tiekimo elektrifikaciją. Dokumentas apima sisteminį šildymą, kai šiluma iš katilinių ir kogeneracinių elektrinių vartotojams tiekiama šilumos tinklais.

    Vienas ryškiausių projekto tikslų – iki 2040 metų pasiekti 5,5 GW šiluminės galios „power-to-heat“ sprendimuose, įskaitant didelio masto šilumos siurblius ir elektrinius katilus. Taip pat numatoma didinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį šilumos ūkyje ir sparčiai plėsti šilumos kaupimo pajėgumus.

    Kas lemia elektrifikacijos sėkmę?

    Lenkijos šilumos energetikos sektorių vienijanti organizacija PTEC teigia, kad kryptis pasirinkta teisinga, tačiau tikslų įgyvendinimas priklausys nuo trijų tarpusavyje susijusių prielaidų. Pasak PTEC, vien deklaruoti galutinę viziją nepakanka – būtina aiški, numatoma ir investuotojams suprantama įgyvendinimo trajektorija.

    „Pagrindinis strategijos elementas yra 5,5 GW „power-to-heat“ tikslas, tačiau jo įgyvendinimas priklauso nuo trijų susijusių sąlygų“, – sakė PTEC vadovas Marcinas Laskowskis.

    Pirmoji sąlyga – elektros tinklų prijungimo galių prieinamumas. Didelio masto šilumos siurbliai ir elektrodiniai katilai reikalauja didelių galių, o dėl jų konkuruoja ir pramonė, transporto elektrifikacija, energijos kaupimo projektai bei duomenų centrai, todėl didmiesčiuose prijungimo „langas“ gali tapti kritiniu ribojimu.

    Antroji sąlyga – elektros tinklų naudojimo ekonomika, ypač perdavimo ir skirstymo dedamosios galutinėje kainoje. PTEC atkreipia dėmesį, kad „power-to-heat“ dažnai pristatomas kaip būdas naudoti pigesnę elektrą, kai sistemoje susidaro atsinaujinančios generacijos perteklius, tačiau realią naudą gali „suvalgyti“ fiksuotos ir su vartojimu susietos tinklų dedamosios.

    Trečioji sąlyga – šilumos tinklų modernizavimas ir plėtra. Elektriniai šilumos šaltiniai, šilumos kaupikliai ir žematemperatūriai sprendimai reikalauja tinklų, galinčių dirbti su nauju režimu, o investicijų poreikis tinkluose gali būti panašaus masto kaip ir naujų šilumos gamybos pajėgumų diegimas.

    Dujos, saugumas ir brangios alternatyvos

    PTEC pabrėžia, kad elektrifikacija turi vykti kartu išlaikant sistemos patikimumą ir galimybę remti nacionalinės elektros sistemos stabilumą, ypač piko metu. Ten, kur elektrifikacijos potencialas ribotas, šilumos ūkiui vis dar reikia sprendimų, galinčių greitai užtikrinti didelę šilumos galią.

    Strategijos projekte gamtinės dujos įvardijamos kaip pereinamasis kuras, tačiau PTEC ragina tiksliau apibrėžti kogeneracijos vaidmenį po 2035 metų. Organizacijos vertinimu, daugelyje miestų dujinės kogeneracijos jėgainės šiuo metu išlieka praktiškiausias būdas greitai pakeisti iš rinkos traukiamus anglies blokus, nemažinant tiekimo saugumo.

    „Svarbu, kad dokumentas įvertintų ne tik biometano ir vandenilio prieinamumą, bet ir tai, kad jų kaina išlieka aukšta“, – sakė M. Laskowskis.

    Strategijos projekte numatyta, kad iki 2040 metų centralizuotame šilumos tiekime atsinaujinantys energijos ištekliai sudarys 52,2 proc. Be to, planuojama, kad šilumos kaupimo pajėgumai pasieks 576 GWh, o tai turėtų padėti išlyginti sezoninius ir paros svyravimus.

    Kiek kainuos pertvarka?

    Strategijos rengėjai nurodo, kad šilumos ūkio transformacija pareikalaus didelio kapitalo ir ilgalaikio finansavimo stabilumo. Pagal projekto skaičiavimus, investicijų poreikis iki 2040 metų, priklausomai nuo pasirinkto scenarijaus, siektų apie 45–53 milijardus eurų.

    Tokia apimtis apima naujų šilumos gamybos pajėgumų statybą, šilumos tinklų modernizavimą ir plėtrą bei šilumos kaupiklių diegimą. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad be aiškių reguliavimo taisyklių, tinklų plėtros planavimo ir ekonomiškai pagrįstų tarifų elektrifikacijos tempas gali atsilikti nuo užsibrėžtų tikslų.

  • Atsinaujinantis benzinas vietoj draudimų? „Bosch“, „Toyota“, BMW ir „Repsol“ startuoja su bandomuoju projektu

    „Bosch“, „Toyota“, BMW ir „Repsol“ pradėjo bandomąjį projektą, kuriuo siekia praktiškai įrodyti, kad atsinaudinantis benzinas gali sumažinti jau keliuose važinėjančių automobilių anglies pėdsaką. Iniciatyvos esmė paprasta: realiomis kasdienio naudojimo sąlygomis patikrinti, ar emisijas galima mažinti nekeičiant nei automobilių, nei degalinių infrastruktūros.

    Per pusę metų 20 automobilių, tarp jų Toyota, Lexus, Mini ir BMW modeliai, bus eksploatuojami naudojant tik atsinaudinantį benziną „Repsol Nexa 95“. Projekto dalyviai pabrėžia, kad tokia schema leistų mažinti išmetimus ne tik naujai parduodamų elektromobilių segmente, bet ir didžiausioje parko dalyje, kurią sudaro jau eksploatuojami vidaus degimo varikliais varomi automobiliai.

    Kaip bus matuojamas poveikis?

    „Bosch“ projekte renka ir analizuoja degalų pylimo bei sunaudojimo duomenis naudodama skaitmeninį sprendimą „Digital Fuel Twin“. Idėja ta, kad iš degalinių, automobilių ir atsiskaitymo sistemų surinkti duomenys leistų tiksliau priskirti konkretų degalų naudojimą konkrečiam automobiliui ir įvertinti poveikį visos bandomosios flotilės mastu.

    Toks duomenų rinkimo modelis svarbus ir reguliacinei diskusijai, nes vienas didžiausių iššūkių alternatyviems degalams yra patikimas apskaitos ir atsekamumo mechanizmas. Projekto organizatoriai tikisi, kad praktiniai rezultatai bus tinkami ne tik rinkodarai, bet ir politikos formuotojų vertinimui.

    Diskusija dėl 2035 metų tikslo

    Europos Sąjungoje toliau vyksta ginčas, kokiu keliu greičiausiai ir efektyviausiai mažinti kelių transporto emisijas. Nors kryptis į elektrifikaciją išlieka dominuojanti, dalis gamintojų ir energijos bendrovių akcentuoja technologinį neutralumą, kai vertinamas ne pats variklio tipas, o realus šiltnamio efektą sukeliančių dujų sumažėjimas per visą energijos ciklą.

    Projekto šalininkai argumentuoja, kad vien elektrifikacijos gali nepakakti, jei iki 2035 metų nepavyktų pasiekti planuojamo beveik visiško perėjimo prie nulinės emisijos naujų automobilių. Tokiu atveju atsinaudinantys degalai galėtų tapti „tiltu“, ypač ten, kur elektromobilių plėtrą riboja įkrovimo infrastruktūra, kainos ar vartotojų įpročiai.

    Kodėl atsinaudinantys degalai kelia ginčų?

    Pagrindinė kritika tokiai krypčiai susijusi su tuo, kad vidaus degimo variklis vis tiek išmeta teršalus per išmetimo sistemą, o emisijų mažinimas dažnai grindžiamas gyvavimo ciklo skaičiavimais. Šalininkai savo ruožtu teigia, kad dalis emisijų „kompensuojama“ žaliavų kilme arba gamybos metu naudojamu sugautu anglies dioksidu, todėl bendras poveikis klimatui gali būti mažesnis nei naudojant iškastinį benziną.

    Taip pat akcentuojama, kad kai kurie sintetiniai ar iš atliekų pagaminti degalai gali turėti mažiau sieros ir potencialiai mažinti kai kurių teršalų kiekį, palyginti su tradiciniais degalais. Vis dėlto galutinis vertinimas priklauso nuo žaliavų kilmės, gamybos energijos šaltinių ir konkrečios metodikos, pagal kurią skaičiuojamas poveikis.

    Kontekstas rinkoje: bioproduktai ir „drop-in“ idėja

    Transporto sektoriuje vis dažniau kalbama apie vadinamuosius „drop-in“ degalus, kuriuos galima naudoti esamuose varikliuose ir esamoje tiekimo grandinėje. Panašus principas taikomas ir HVO tipo dyzelino alternatyvoms, kurias dalis gamintojų jau yra suderinę su savo varikliais, ypač įmonių ir logistikos parkuose.

    „Repsol“ viešai deklaruoja plečianti atsinaudinčių degalų gamybą ir tiekimą, ypač Pirėnų pusiasalyje, kur turi platesnę degalinių bei gamybos bazę. Tuo metu automobilių gamintojams tokie sprendimai patrauklūs kaip greitesnis būdas paveikti esamą automobilių parką, kuris keliuose išliks dar daugelį metų net ir augant elektromobilių pardavimams.

    „Šio bandomojo projekto tikslas yra parodyti, kad atsinaudinantys degalai jau dabar gali reikšmingai ir tvariai prisidėti prie naujų ir jau naudojamų transporto priemonių dekarbonizacijos“, – sakė Pascalis Ruchas, Toyota Motor Europe viceprezidentas korporatyviniams ir valdžios ryšiams.

    Projekto dalyviai teigia, kad surinkti duomenys ir tarpiniai rezultatai vėliau gali būti pristatyti Europos Sąjungos institucijų atstovams, pramonės dalyviams ir žiniasklaidai. Praktinis tikslas – pagrįsti, ar atsinaudinantis benzinas gali tapti realia papildoma priemone greta elektrifikacijos, ypač trumpuoju laikotarpiu, kai keliuose dominuoja tradiciniai automobiliai.

  • PKP PLK pasirinko rangovus: geležinkelio C-E 20 modernizacija gali kainuoti iki 270 mln eurų

    PKP Polskie Linie Kolejowe (PKP PLK) pranešė pasirinkusi rangovus geležinkelio linijos C-E 20 ruožo Skierniewice–Czachówek Wschodni projektavimo ir rangos darbams. Sutartis pasirašyta su konsorciumu, kurio lyderė yra bendrovė Trakcja, kartu dirba ir Sarinż.

    Bendra sutarties vertė su numatytomis papildomomis galimybėmis gali siekti apie 270 mln eurų be pridėtinės vertės mokesčio. Projektas apima ne tik infrastruktūros darbus pagrindiniame ruože, bet ir platesnę modernizaciją, susietą su eismo valdymo bei saugos sprendimais.

    Ką apima sutartis?

    Užsakymas suskirstytas į bazinę dalį ir papildomas pasirinkimo teises. Be pagrindinių projektavimo ir statybos darbų, numatyti pakeitimai geležinkelio eismo valdymo įrangoje ir ETCS sistemoje, daugiausia dėmesio skiriant sąsajoms ir integracijai.

    Taip pat numatyta galimybė išplėsti darbus geležinkelio linijoje Nr. 12, ruožuose Mszczonów–Tarczyn ir Tarczyn–Czachówek Wschodni. Tokie sprendimai leidžia užsakovui etapais didinti darbų apimtį, jei tam atsiranda finansinis ir techninis pagrindas.

    Kiek kainuos ir kas atliks darbus?

    Skaičiuojama, kad bazinės dalies vertė gali siekti apie 130 mln eurų be PVM, įskaitant sąlyginį atlyginimą. Pirmosios pasirinkimo teisės dalis gali sudaryti apie 79 mln eurų be PVM, o antrosios pasirinkimo teisės dalis dar apie 38 mln eurų be PVM.

    Trakcja nurodo, kad planuojamas jos dalyvavimas įgyvendinant sutartį sudaro 75 proc., tačiau galutinis pasiskirstymas bus tikslinamas atskiroje konsorciumo vykdymo sutartyje. Praktikoje tai reiškia, kad didžiausia darbų ir atsakomybės dalis numatoma konsorciumo lyderei.

    Kodėl šis projektas svarbus?

    Geležinkelio koridoriai, tokie kaip C-E 20, Lenkijoje laikomi strategiškai reikšmingais, nes užtikrina intensyvius keleivių ir krovinių srautus bei jungtis su kitais transporto maršrutais. Modernizacija paprastai siejama su didesniu pralaidumu, didesniu greičiu, patikimesniu tvarkaraščių laikymusi ir aukštesniais saugos standartais.

    ETCS diegimas ir susiję eismo valdymo sprendimai yra vienas svarbiausių europinių geležinkelių modernizacijos elementų. Tai technologinis pagrindas didesniam interoperabilumui, kai skirtingų šalių ir operatorių traukiniai gali važiuoti vieningais saugos principais.

  • Aliyevas atvyko į Berlyną: Vokietija siekia daugiau dujų ir naujo prekybos kelio į Europą

    Aliyevas atvyko į Berlyną: Vokietija siekia daugiau dujų ir naujo prekybos kelio į Europą

    Energetika ir prekyba – vizito ašis

    Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Aliyevas antradienį atvyko į Berlyną pirmojo valstybinio vizito į Vokietiją. Derybų darbotvarkėje dominavo energetinis saugumas ir vadinamasis Vidurinysis koridorius – prekybos maršrutas, jungiantis Kiniją ir Europą per Centrinę Aziją bei Pietų Kaukazą.

    Vizitas vyksta Europai ir toliau mažinant priklausomybę nuo rusiško iškastinio kuro. Vokietijai, kuri po 2022 metais prasidėjusios plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą skubiai perorientavo energijos tiekimą, papildomi dujų šaltiniai išlieka strateginis prioritetas.

    Strateginė partnerystė ir nauji susitarimai

    I. Aliyevas susitiko su kancleriu Friedrichu Merzu dvišalėms deryboms, po kurių įvyko platesnis susitikimas su ministrų kabineto nariais. Šalys pasirašė bendrą strateginės partnerystės deklaraciją ir kelis susitarimus dėl energetikos, transporto, infrastruktūros, prekybos ir investicijų, taip pat mokslo ir technologijų.

    Vokietija tapo antra Europos šalimi po Italijos, pasirašiusia tokio formato susitarimą su Azerbaidžanu. Kartu Berlyne vyko ir bendras verslo forumas, skirtas politinius įsipareigojimus paversti konkrečiais projektais bei investicijomis.

    „Noriu padėkoti prezidentui Ilhamui Aliyevui. Jūs sukuriate galimybę mums gauti didesnius dujų kiekius iš Azerbaidžano. Tai atsispindi ir šiandien pasirašytoje bendroje deklaracijoje“, – sakė Friedrichas Merzas.

    „Azerbaidžanas gali tiekti reikalingą naftos kiekį. Tai galima padaryti tiek iš vidaus šaltinių, tiek pasitelkiant SOCAR prekybos padalinį“, – sakė Ilhamas Aliyevas.

    Dujos per Pietinį dujų koridorių

    Vokietija yra viena naujausių Baku dujų pirkėjų: tiekimas į šalį pradėtas 2024 metais per Pietinį dujų koridorių ir tolesnes jungtis Europos tinkle. I. Aliyevas teigė tikintis, kad metiniai pristatymai Vokietijai kitais metais pasieks 2 mlrd. kubinių metrų.

    Kancleris F. Merzas Pietinį dujų koridorių įvardijo kaip patikimą tiekimo kryptį ir pabrėžė ilgalaikės partnerystės siekį. Pasak Azerbaidžano pusės, šalis Europai šiuo metu per metus tiekia apie 12 mlrd. kubinių metrų dujų, o didžiausi gavėjai yra Italija, Graikija, Bulgarija ir Vengrija.

    Aliyevas taip pat pareiškė, kad Baku pasirengęs didinti tiekimą Vokietijai ir kitoms Europos Sąjungos valstybėms. Tokie pareiškimai pateikiami platesniame kontekste, kai ES ieško stabilesnių alternatyvų rusiškam energijos importui ir stiprina tiekimo kelių atsparumą.

    Vidurinysis koridorius ir regiono įtampos

    Ne mažiau svarbi derybų tema – Vidurinysis koridorius, jungiantis Kiniją su Europa per Kazachstaną, Azerbaidžaną, Gruziją ir Turkiją. I. Aliyevas teigė, kad Azerbaidžanas daug investavo į Alato uosto prie Kaspijos jūros pajėgumų plėtrą, o krovinių srautai šiuo maršrutu ženkliai augo.

    Vokietijai, kaip vienai didžiausių Europos pramonės ekonomikų ir Azijos prekių importuotojų, alternatyvūs logistikos keliai tampa svarbūs tiek dėl verslo rizikų valdymo, tiek dėl siekio mažinti priklausomybę nuo tranzito per Rusiją.

    Azerbaidžano vadovas taip pat užsiminė apie regione vykstančius konfliktus, kurie trikdo energijos ir prekybos srautus, ir teigė, jog šalis laikosi subalansuotos pozicijos bei yra pasirengusi remti diplomatines pastangas stabilumui atkurti. Savo ruožtu F. Merzas palankiai įvertino Armėnijos ir Azerbaidžano taikos procesą ir paragino užbaigti taikos susitarimo derinimą.

    Vėliau tą pačią dieną I. Aliyevas atskirai susitiko su Vokietijos prezidentu Franku-Walteriu Steinmeieriu. Pasak pranešimų, susitikime aptarta dvišalių ryšių plėtra ir regiono saugumo klausimai.

  • Europos Komisija rengiasi nusileisti JAV tarifams: svarbu neperžengti 15 proc. ribos

    Europos Komisija rengiasi nusileisti JAV tarifams: svarbu neperžengti 15 proc. ribos

    Europos Sąjunga ruošiasi priimti naujus Jungtinių Valstijų tarifus, kuriuos Vašingtonas artimiausiomis dienomis ketina taikyti dėl įtarimų, susijusių su priverstiniu darbu pasaulinėse tiekimo grandinėse. Europos Komisija pabrėžia, kad kritinis kriterijus yra 15 proc. riba, įtvirtinta 2025 metų liepą pasiektame ES ir JAV prekybos susitarime.

    Komisijos teigimu, nors Briuselis su tokių priemonių motyvais nesutinka, šiuo metu prioritetas yra užtikrinti susitarimo laikymąsi ir apsaugoti bendroves nuo staigių ir nenuspėjamų prekybos sąlygų pokyčių. ES pareigūnai atidžiai seka, kokio dydžio galutiniai muitai bus įtvirtinti ir kaip jie bus taikomi konkrečioms prekių grupėms.

    „Mes nesutinkame su išvadomis dėl priverstinio darbo ir tai aiškiai pasakėme JAV partneriams“, – sakė vienas aukšto rango ES pareigūnas.

    „Tačiau pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad susitarimas būtų gerbiamas, o mūsų įmonės gautų stabilumą ir nuspėjamumą“, – pridūrė jis.

    Kas keičiasi JAV tarifų režime

    Dabartinis JAV tarifų režimas, taikomas prekybos partneriams, baigia galioti penktadienį, o JAV prekybos atstovas Jamiesonas Greeris nurodė, kad naujų priemonių įgyvendinimas yra neišvengiamas. Šios priemonės siejamos su JAV atliekamu vertinimu, ar prekybos partneriai pakankamai kovoja su priverstiniu darbu pagamintų prekių patekimu į rinką.

    ES ir JAV susitarimas numato, kad JAV muitai Europos Sąjungos prekėms neturėtų viršyti 15 proc. lubų. Europos Komisija akcentuoja, kad būtent šios ribos laikymasis leistų išvengti plataus masto eskalacijos ir išsaugoti bent minimalų planavimo aiškumą eksportuotojams.

    JAV šiemet jau buvo įvedusi papildomus muitus prekybos partneriams po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kuris ankstesnius 2025 metų tarifus pripažino neteisėtais. Pridėjus juos prie įprastų taikomų muitų, vidutinė našta ES prekėms, kaip nurodoma, yra priartėjusi prie 15 proc. ribos.

    Priverstinio darbo tema – ir ES darbotvarkėje

    Europos Komisija pabrėžia, kad Europos Sąjungoje jau galioja griežtas reguliavimas, nukreiptas prieš priverstiniu darbu pagamintas prekes, ir kad tokiais argumentais grindžiami tarifai, Briuselio vertinimu, nėra pagrįsti. Komisija yra viešai sakiusi, jog muitai dėl šių priežasčių būtų nepateisinami, tačiau dabar signalizuoja pragmatišką laikyseną, orientuotą į susitarimo ribų išsaugojimą.

    Situaciją komplikuoja ir platesnė JAV prekybos politikos kryptis. Pastarosiomis savaitėmis skambėjo ir grasinimai ateityje itin smarkiai didinti muitus kai kurioms importo kategorijoms, įskaitant generinius vaistus, nors Europos Komisija nurodo, kad pagal ES ir JAV susitarimą tam tikros vaistų grupės turėtų būti išimtos iš papildomų tarifų taikymo.

    Artimiausiu metu ES institucijoms svarbiausia bus įvertinti, ar naujos JAV priemonės iš tiesų tilps į 15 proc. rėmus, ir kokią įtaką jos turės atskiroms pramonės šakoms. Verslui tai reikš ne tik galimus kaštų pokyčius, bet ir didesnį spaudimą užtikrinti tiekimo grandinių skaidrumą, ypač ten, kur rizika dėl priverstinio darbo tarptautinėje prekyboje laikoma didesne.