CP v2

Category: Finansai

  • Lenkija ruošia gynybos pramonės strategiją 2026–2030: keturi tikslai ir dėmesys eksportui

    Lenkijos Vyriausybė baigia rengti Gynybos pramonės plėtros strategiją 2026–2030 metams ir planuoja ją patvirtinti dar trečiąjį metų ketvirtį. Dokumento projekte akcentuojama, kad pablogėjusi saugumo situacija Europoje paskatino vieną didžiausių gynybos finansavimo srautų per modernią istoriją, todėl svarbu, kad investicijos kurtų ilgalaikius pramonės pajėgumus.

    Strategijos pagrindinis tikslas – didinti Lenkijos gynybos pramonės gebėjimus ir atsparumą, kad šalies poreikiai būtų užtikrinami greičiau, patikimiau ir kuo didesne dalimi šalies viduje. Projekte pabrėžiama, kad vien tik didesnis gynybos biudžetas nepakanka, jei valstybės institucijos ir procedūros nesudaro sąlygų pramonei sparčiai plėstis.

    Keturi strategijos prioritetai

    Numatyti keturi pagrindiniai prioritetai: inovatyvumo ir konkurencingumo stiprinimas, esamo pramoninio potencialo modernizavimas, eksporto politikos sukūrimas ir valstybės taikomų plėtros instrumentų sustiprinimas. Strategija siekiama suderinti trumpalaikį poreikį greitai aprūpinti kariuomenę ir ilgalaikį tikslą sukurti tvarų gamybinį bei technologinį pagrindą.

    Projekte nurodoma, kad gynybos pramonė turėtų būti vertinama vienodai nepriklausomai nuo nuosavybės struktūros, o eksportas – laikomas nuolatine sektoriaus stiprinimo kryptimi. Tokia nuostata reiškia, kad prioritetas teikiamas ne vien vidaus užsakymams, bet ir gebėjimui konkuruoti tarptautinėse rinkose.

    Eksportas – ir ekonomikai, ir saugumui

    Strategijoje eksportas įvardijamas kaip priemonė didinti gamybos mastą, mažinti vienetinius kaštus ir užtikrinti nuoseklesnį užsakymų portfelį, kai vidaus paklausa svyruoja. Kartu pabrėžiama, kad eksporto politika gali būti naudojama kaip platesnės saugumo politikos dalis, stiprinant partnerystes ir suderinamumą su sąjungininkais.

    Dokumente taip pat akcentuojama valstybės institucijų vaidmens svarba – nuo aiškesnių taisyklių ir greitesnių sprendimų iki finansinių bei organizacinių priemonių, kurios padėtų pramonei investuoti į pajėgumus. Kontekstas aiškus: Europoje spartėjant ginkluotės ir amunicijos paklausai, laimi tos šalys, kurios geba greitai didinti gamybą, modernizuoti linijas ir užtikrinti tiekimo grandinių stabilumą.

  • Karo su Rusija kaina Lenkijai: ekspertai skaičiuoja smūgį BVP, infliacijai ir valiutai

    Rusijai tęsiant karą Ukrainoje ir ieškant būdų spausti Vakarus, saugumo ekspertai vis dažniau svarsto scenarijus, kurie apimtų ir NATO rytinį flanką. Lenkija, kaip viena svarbiausių Ukrainos rėmėjų ir logistikos mazgų regione, tokiose analizėse minima tarp labiausiai pažeidžiamų taikinių.

    Grėsmė nebūtinai reiškia tiesioginę plataus masto invaziją: realistiškesni modeliai apima raketinius smūgius, kibernetines atakas, diversijas prieš infrastruktūrą ir riboto masto karinę operaciją pasienio regione. Tokie veiksmai galėtų sukelti ne tik karines, bet ir didelio masto ekonomines pasekmes, kurios greitai paliestų kasdienį vartojimą, įmonių veiklą ir finansų sistemą.

    Trys scenarijai ir jų kaina

    Lenkijos verslo organizacijų analitikai savo vertinimuose paprastai skiria kelis eskalacijos lygius: nuo ribotų smūgių iki regioninės ofenzyvos ir aukšto intensyvumo karo. Net ir „švelniausiu“ atveju prognozuojamas reikšmingas ekonomikos susitraukimas, nes iš karto kristų investuotojų pasitikėjimas, brangtų draudimas ir logistika, o dalis verslų stabdytų veiklą dėl rizikos.

    Vidutinio scenarijaus atveju, kai konfliktas paliestų atskirus regionus, poveikis stiprėtų dėl gyventojų perkėlimo ir rinkų praradimo. Vertinimuose minima, kad vidaus migracija galėtų siekti apie 2 000 000 žmonių, o tai reikštų spaudimą socialinėms sistemoms, būstui, savivaldybių biudžetams ir darbo rinkai.

    Aukšto intensyvumo karo atveju prognozės tampa dramatiškos: galimas daugiau nei 50 proc. BVP kritimas, staigus nedarbo šuolis ir itin didelis kainų augimas. Analizėse minima, kad infliacija galėtų peržengti hiperinflacijos ribą, o tai paprastai sugriauna įprastus atsiskaitymo ir taupymo mechanizmus.

    Kodėl infrastruktūra tampa kritiniu veiksniu?

    Didžiausią ekonominį šoką dažniausiai sukelia ne vien fronto linija, o smūgiai logistikai ir energetikai. Analitikai išskiria rizikas, susijusias su naftos importo kanalais, perdirbimo pajėgumais ir stambiais logistikos terminalais, per kuriuos juda prekės į Europą ir iš jos.

    Raketiniai smūgiai ar diversijos prieš uostus, naftos terminalus, perdirbimo gamyklas ar geležinkelio mazgus reikštų tiekimo sutrikimus ir kainų šuolius. Tokiu atveju brangtų transportas, smuktų eksportas, o kai kurių prekių rinkoje atsirastų trūkumas, ypač jei būtų pažeistos degalų tiekimo grandinės.

    „Masinis valstybės skolos finansavimas gali paskatinti spontanišką perėjimą prie atsiskaitymų eurais, o nacionalinė valiuta prarastų dalį vaidmens“, – sakė ekonomistas Piotras Soroczyńskis.

    Valiuta, skola ir „euroizacijos“ rizika

    Karas arba net ilgalaikė jo grėsmė paprastai didina valstybės išlaidas: gynybai, infrastruktūros apsaugai, gyventojų paramai, verslo kompensacijoms. Jei didelė šių išlaidų dalis finansuojama skola, o centrinis bankas būtų spaudžiamas ją „monetizuoti“, kyla rizika, kad gyventojai ir verslas pradės vengti nacionalinės valiutos.

    Tokiu atveju atsiranda reiškinys, vadinamas „euroizacija“, kai didesnės vertės sandoriai, santaupos ar kainodara persikelia į eurus. Tai nebūtinai yra oficialus euro įvedimas, tačiau praktikoje jis mažina nacionalinės valiutos patikimumą ir apsunkina pinigų politiką.

    Papildomą spaudimą darytų ir įsipareigojimai eurais: silpnėjant zlotui, brangtų skolos aptarnavimas, o tai dar labiau didintų biudžeto deficitą. Dėl to išaugtų palūkanų našta ir sumažėtų erdvė finansuoti viešąsias paslaugas net ir nutolus nuo tiesioginių karo veiksmų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios prognozės yra scenarijų analizė, o ne neišvengiama baigtis, tačiau jos aiškiai rodo vieną tendenciją: šiuolaikinėje ekonomikoje karinė rizika greitai virsta finansine rizika. Todėl prioritetu laikomas ne tik gynybos stiprinimas, bet ir kritinės infrastruktūros atsparumas, tiekimo grandinių diversifikavimas bei finansinės sistemos stabilumo priemonės.

  • NASK įspėja: „TikTok“ algoritmas gali būti manipuliuojamas Kinijos propagandai ir dėmesiui nukreipti

    Ką rodo NASK tyrimas

    Lenkijos nacionalinis kibernetinio saugumo ir skaitmeninės erdvės kompetencijų centras NASK perspėja, kad „TikTok“ turinio atrankos algoritmas gali būti veikiamas taip, kad vartotojams dažniau būtų rodomi Kinijai palankūs naratyvai. Tyrimą atlikęs NASK Dezinformacijos analizės centras ragina kritiškai vertinti platformoje matomą turinį ir atsargiai dalintis informacija.

    NASK tyrėjai tris mėnesius stebėjo, ką „TikTok“ pateikia skirtingoms paskyroms, ir išanalizavo beveik 10 000 įrašų, susijusių su temomis, kurios Pekinui laikomos jautriomis. Vertinta, ar turinys yra palankus Kinijai, kritiškas, neutralus arba apskritai nesusijęs su paieškos tema.

    Kur palankus turinys dominuoja

    Didžiausia Kinijai palankių įrašų dalis fiksuota kalbant apie Sindziangą, kur gyvena uigurai: tokio pobūdžio turinys sudarė 58,7 proc. Tyrėjai pastebėjo, kad įrašuose dažnai piešiamas „laimingo gyvenimo“ vaizdas, akcentuojama gerovė ir tariama žodžio laisvė, o kritiškų pasakojimų matomumas mažesnis.

    Panaši tendencija matyta ir Tibeto temoje, kur Kinijai palankus turinys sudarė 44,5 proc. Žmogaus teisių klausimuose palankaus turinio dalis siekė 35 proc., tačiau čia, pasak tyrėjų, veikė kita taktika: probleminės diskusijos buvo stumiamos į šalį „pakaitinėmis“ temomis, kurios Pekinui kelia mažiau rizikų.

    „Kinija vaizduojama kaip gerovės valstybė ir naujas pasaulio centras, o tai kontrastuojama su smunkančiais Vakarais“, – sakė NASK analitikų komandos atstovas Michałas Marekas.

    Kai paieškai parodoma tai, kas nesusiję

    Vienas ryškiausių tyrimo signalų susijęs su paieškomis apie perauklėjimo stovyklas: net 89 proc. parodytų įrašų, kaip teigiama ataskaitoje, su tema buvo nesusiję. Vietoje informacijos apie Kiniją vartotojams siūlyti vaizdo įrašai apie lieknėjimą, sporto pratimus, sveikatą ar net perdirbimą.

    Toks modelis NASK vertinamas kaip dėmesio nukreipimo strategija, kai vartotojas, neradęs atsakymų, gali tiesiog nustoti ieškoti. Tyrėjai pabrėžia, kad algoritminė atranka tokiu atveju tampa ne tik rekomendacijų įrankiu, bet ir filtru, galinčiu keisti tai, kokį informacijos spektrą žmogus realiai pasiekia.

    „Algoritmas yra galingas įrankis, kuris netinkamose rankose gali formuoti mūsų įsitikinimus ir požiūrį į pasaulį“, – sakė NASK analitikė Patrycja Krzyśpiak.

    DSA taisyklės ir platformų skaidrumo klausimas

    NASK atkreipia dėmesį, kad „TikTok“ skaidrumas išlieka ribotas, ypač lyginant su platformomis, kurios žymi valstybės kontroliuojamus kanalus. Tyrėjų teigimu, kai tokio žymėjimo nėra, vartotojams sunkiau atpažinti, ar turinys gali būti siejamas su valstybiniu propagandos aparatu.

    Ataskaitoje taip pat keliama tema, ar Europos Sąjungos Skaitmeninių paslaugų aktas (DSA) praktiškai sustiprins spaudimą platformoms. NASK ekspertai pabrėžia, kad realus poveikis priklausys nuo to, ar už pažeidimus bus taikomos numatytos sankcijos, kurios gali siekti iki 6 proc. pasaulinių metinių pajamų.

    Ką pataria NASK

    NASK rekomenduoja „TikTok“ turinį vertinti su didesne skeptiška distancija, ypač kai kalbama apie geopolitiką, žmogaus teises ar karinius konfliktus. Taip pat raginama atsargiau skelbti asmeninę informaciją ir nepasikliauti vien trumpų vaizdo įrašų formatu, kuris dažnai skatina priimti išvadas be patikrinimo.

    Institucija ypatingą dėmesį siūlo skirti jaunų vartotojų medijų raštingumui ir kritiniam mąstymui. NASK pabrėžia, kad vien technologiniai sprendimai problemos neišspręs, jei auditorija neturės įgūdžių atpažinti manipuliacijas ir tikrinti informacijos kilmę.

    Platformos atstovų komentaro dėl tyrimo išvadų NASK pateiktoje informacijoje kol kas nebuvo.

  • Slovakijos Mochovcų AE ruošiasi 4-ojo bloko startui: 471 MW reaktorius VVER-440 ir rekordinė branduolinės energijos dalis

    4-asis Mochovcų blokas artėja prie paleidimo

    Slovakijos energetikos bendrovė „Slovenské elektrárne“ pranešė užbaigusi branduolinio kuro įkrovimą į ketvirtąjį Mochovcų atominės elektrinės bloką. Tai vienas paskutinių žingsnių prieš fizinius bandymus, kurie turėtų atvesti iki pirmosios kontroliuojamos skilimo reakcijos.

    Įkrovus kurą, taip pat baigtas reaktoriaus surinkimas ir sandarinimas, todėl blokas laikomas parengtu pereiti į kitą etapą. Projekto eiga atidžiai stebima, nes naujas pajėgumas reikšmingai keis Slovakijos elektros balansą regione.

    Kada elektra pasieks tinklą?

    Ketvirtojo bloko įrengto turbogeneratoriaus paleidimas planuojamas 2026 metų vasaros pabaigoje, tuomet į tinklą turėtų būti patiektos pirmosios kilovatvalandės. Vėliau galia bus keliama palaipsniui, kiekviename lygyje atliekant patikras ir bandymus.

    Galutinis etapas numatytas kaip 144 valandų bandymas dirbant visu pajėgumu. Skelbiama, kad pilną 471 MW galią blokas turėtų pasiekti 2027 metų pradžioje.

    Ką tai reikš Slovakijos energetikai?

    Pasiekus projektinę galią, ketvirtasis blokas, kaip nurodo operatorius, galėtų sudaryti apie 13 proc. Slovakijoje pagaminamos elektros. Toks šuolis svarbus ne tik tiekimo saugumui, bet ir kainų stabilumui, ypač kai regionas stiprina nepriklausomybę nuo iškastinio kuro.

    „Slovenské elektrárne“ skaičiavimu, bendra branduolinės energijos dalis Slovakijos elektros suvartojime po ketvirtojo bloko paleidimo gali siekti 77,5 proc. Tai būtų vienas didžiausių rodiklių pasaulyje, lenkiantis ir tradiciškai branduoline energija besiremiančią Prancūziją.

    Ilga statybų istorija ir investicijų mastas

    Trečiojo ir ketvirtojo Mochovcų blokų statybos pradėtos dar 1987 metais, tačiau projektas ilgus metus buvo sustabdytas. Sprendimas grįžti prie užbaigimo priimtas 2006 metais, o realūs darbai atnaujinti 2008 metais.

    Trečiasis blokas prie elektros tinklo prijungtas 2023 metais, jo galia taip pat siekia 471 MW. Nurodoma, kad trečiojo ir ketvirtojo blokų užbaigimo bendra kaina turėtų sudaryti apie 6,7 mlrd. eurų.

    VVER-440: technologija, pažįstama ir Lietuvai svarbiame regione

    Ketvirtajame Mochovcų bloke naudojamas VVER-440 tipo reaktorius, sukurtas Sovietų Sąjungoje, tačiau per pastaruosius dešimtmečius daugelyje šalių modernizuotas pagal šiuolaikinius saugos reikalavimus. Tokie reaktoriai veikia ne tik Slovakijoje, bet ir Čekijoje, Vengrijoje, Ukrainoje bei Suomijoje.

    Šio tipo reaktoriai istoriškai siejami ir su Lenkijos Žarnovieco atomine elektrine, kurios projektas buvo nutrauktas dar XX amžiaus pabaigoje. Dabar VVER-440 reaktoriai išlieka svarbia kelių Europos valstybių energetikos sistemos dalimi, o branduolinį kurą jiems tiekia ir Vakarų gamintojai, įskaitant „Westinghouse“ bei „Framatome“.

    Valstybė svarsto didinti įtaką bendrovėje

    Slovakijos premjeras Robertas Fico viešai pareiškė norintis pasinaudoti galimybe išpirkti papildomą 17 proc. „Slovenské elektrárne“ akcijų paketą. Tokia teisė, kaip skelbiama, atsirastų per šešis mėnesius nuo ketvirtojo bloko prijungimo prie tinklo.

    Šiuo metu Slovakijos valstybei priklauso 34 proc. bendrovės akcijų, o likusi dalis yra privačiose struktūrose per Slovak Power Holding. Kiek kainuotų papildomas paketas ir iš kokių šaltinių būtų finansuojamas sandoris, kol kas neatskleidžiama.

    „Prie šio klausimo grįšime, kai jis taps aktualus“, – sakė Robertas Fico.

  • Ekspertai: Trumpui greitai užbaigti karą su Iranu bus sunku, bet jis gali skelbti pergalę

    Kodėl konfliktą baigti sunku

    JAV prezidentui Donaldui Trumpui gali nepavykti greitai užbaigti karo su Iranu, o tikėtinas sprendimas gali tekti jau kitai administracijai. Taip vertina analitikai iš JAV think tanko Defense Priorities, nagrinėjantys, kaip JAV vadovai istoriškai išbrenda iš pačių pradėtų karų.

    Pasak jų, kai karas įstringa „klinče“, prezidentai dažnai vengia ieškoti kompromiso, nes tai gali atrodyti kaip politinis pralaimėjimas. Tokiose situacijose sprendimus stabdo jau patirtos išlaidos, reputacijos klausimas ir vidaus politikos spaudimas, ypač artėjant rinkimų ciklams.

    Derybų mazgas ir reputacijos kaina

    Defense Priorities ekspertas ir Wake Forest universiteto profesorius Will Walldorf pabrėžia, kad Kongresas turi ribotų praktinių svertų greitai priversti Baltuosius rūmus keisti kursą. Nors teoriškai galima riboti finansavimą ar stiprinti parlamentinę kontrolę, tokie procesai paprastai juda lėtai ir retai duoda greitą rezultatą.

    Analitiko vertinimu, Iranas yra ypač atkaklus oponentas, todėl konfliktas gali užsitęsti ilgiau nei vieną prezidento kadenciją. Kartu D. Trumpui svarbu parodyti, kad jis pajėgus pasiekti „geresnį susitarimą“ su Teheranu nei 2015 metais sudarytas branduolinis susitarimas, kurį jis nuosekliai kritikavo.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad derybų dinamikoje svarbi ir asmeninė politinė reputacija. Pasak jų, net ir priartėjus prie laikino susitarimo, sprendimas gali būti atšauktas, jei jis viduje ar viešumoje pradedamas lyginti su ankstesnių administracijų pasiekimais.

    Siūlymas: pasitraukti, o ne eskaluoti

    Kitas Defense Priorities analitikas Adamas Gallagheris laikosi nuomonės, kad JAV labiau apsimokėtų siekti deeskalacijos ir pasitraukimo iš karo, o ne didinti smūgių intensyvumą. Jo vertinimu, įstrigęs konfliktas kelia ilgalaikių kaštų, o maksimalistiniai tikslai, tokie kaip režimo pakeitimas, realistiškai reikalautų gerokai didesnės karinės kampanijos.

    „Trumpas turėtų paskelbti pergalę ir su tuo baigti“, – sakė Adamas Gallagheris.

    Analitikai pažymi, kad politinėje praktikoje „pergalės paskelbimas“ kartais tampa būdu uždaryti sudėtingą užsienio politikos epizodą nepripažįstant klaidos. Tokia strategija leistų sumažinti įsipareigojimus, išvengti tolesnės eskalacijos ir kartu išlaikyti vidaus auditorijai priimtiną naratyvą.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad bet koks realus konflikto užbaigimas priklausys nuo kelių veiksnių: derybų kanalo atgaivinimo, vidaus politikos spaudimo Vašingtone ir Teherano pasirengimo ieškoti kompromiso. Kol šios sąlygos nesusiformuos, karas gali likti užsitęsusioje aklavietėje.

  • Londono birža ruošia beveik visą parą veikiančią prekybą: platforma LSE24 startuos 2027 metais

    Londono vertybinių popierių biržos grupė (LSE) planuoja 2027 metais pradėti veikti naują platformą LSE24, kuri leistų prekiauti dalimi biržoje listinguojamų produktų ir po įprastų prekybos valandų. Sprendimas siejamas su augančiu privačių investuotojų poreikiu sudaryti sandorius beveik bet kuriuo metu.

    Pasak LSE, pradiniame etape dėmesys būtų sutelktas į fondus, kurie atkartoją Jungtinės Karalystės arba JAV akcijų rinkų rezultatus, pavyzdžiui, indeksus sekančius fondus. Tokie produktai dažnai pasirenkami kaip paprastesnis būdas diversifikuoti investicijas, todėl jie laikomi logišku startu plečiant prekybos laiką.

    „Ateityje LSE24 galėtų būti prekiaujama ir kitais vertybiniais popieriais, įskaitant akcijas; tai būtų kitas žingsnis“, – sakė LSE vadovė Julia Hoggett.

    Pagal svarstomą modelį LSE24 veiktų atskirai nuo pagrindinės Londono biržos prekybos sesijos ir darbo dienomis apimtų vakarinį bei naktinį laiką. Tokia struktūra leistų išlaikyti įprastą pagrindinio rinkos segmento ritmą, kartu suteikiant papildomą langą investuotojams, kuriems tradicinės valandos nepatogios.

    Pokytį skatina ir pasaulinė konkurencija: investuotojai vis dažniau tikisi greitos reakcijos į naujienas, ypač kai svarbūs pranešimai pasirodo JAV prekybos metu arba Azijos laiko juostoje. Dėl to tradicinėms biržoms tenka varžytis su skaitmeninėmis platformomis ir alternatyviomis prekybos sistemomis, kurios pabrėžia lankstumą ir prieinamumą.

    Panašias iniciatyvas skelbia ir kiti rinkos dalyviai: JAV technologijų birža „Nasdaq“ yra pranešusi apie planus reikšmingai prailginti prekybos laiką darbo dienomis. Tai rodo platesnę tendenciją, kai didžiosios biržos peržiūri nusistovėjusius grafikus, siekdamos išlaikyti likvidumą ir neprarasti aktyviausių klientų.

    Vis dėlto ilgesnė prekyba kelia ir praktinių klausimų: ar naktį bus pakankamas likvidumas, kokie bus kainų svyravimai retesnės prekybos metu, kaip bus užtikrinama rinkos priežiūra ir technologinis atsparumas. LSE24 sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks pritraukti pakankamai dalyvių ir pasiūlyti konkurencingas sąlygas, neaukojant patikimumo bei vykdymo kokybės.

  • Subsidijos ir muitai tampa norma: Europa ieško būdų apginti pramonę nuo Kinijos spaudimo

    Europos pramonės konkurencingumo diskusijoje vis dažniau skamba mintis, kad subsidijos ir muitai tampa nauja įprasta priemone, o ne laikinu atsaku į krizes. Ekspertai pabrėžia, jog didžiausias iššūkis šiandien nėra vien Europos Sąjungos klimato politika, o pasaulinėje rinkoje plintantys stipriai subsidijuoti produktai, ypač iš Kinijos.

    Energetikos analitikas Marcin Dusiło iš organizacijos Forum Energii teigia, kad Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS) pirmiausia turėtų būti laikoma investiciniu signalu. Pasak jo, sistema skatina įmones mažinti emisijas ir priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau poveikis silpnėja, kai lėšos iš taršos leidimų pardavimo neišnaudojamos modernizacijai.

    Jo vertinimu, problemos prasideda tuomet, kai Europos gamintojai turi konkuruoti su produktais, kurių kaina rinkoje iškreipta valstybės parama ir dempingu. Tokia konkurencija, anot pašnekovo, mažina paskatas investuoti Europoje, net jeigu technologijos emisijoms mažinti jau yra prieinamos daliai sektorių.

    Kinijos strategija ir priklausomybės rizika

    Pastarąjį dešimtmetį Kinija kryptingai stiprino savo pozicijas švarios energetikos technologijų tiekimo grandinėse, nuo saulės modulių iki baterijų komponentų ir dalies kritinių žaliavų perdirbimo. Tai reiškia, kad Europos energetikos transformacija vis labiau remiasi importu, o kartu didėja geopolitinė ir ekonominė rizika.

    „Kinija pasirengusi naudoti eksportą kaip spaudimo įrankį“, – sakė Marcin Dusiło.

    Tokią riziką ypač ryškiai parodė kritinių žaliavų ir retųjų žemių elementų tiekimo ribojimo precedentai, kai valstybės pradeda naudoti prekybą kaip strateginę svertą. Dėl to Europos atsakas vis dažniau siejamas su tiekimo diversifikacija, vietos gamybos skatinimu ir apsaugos priemonėmis nuo dempingo.

    Pašnekovas pabrėžia, kad globalizacija nesibaigė, tačiau persikėlė į realistinių sprendimų etapą. Pagrindinis tikslas, anot jo, yra ne visiška savipakankamybė, o tokia priklausomybių struktūra, kuri neleidžia vienam tiekėjui tapti nepakeičiamu.

    Parama pramonei: ne pinigų dalybos

    Diskusijoje akcentuojama, kad pramonės politika neturėtų virsti vien nuolatine finansine „lašeline“ atskiroms įmonėms. Parama, jei ji taikoma, turėtų būti nukreipta į konkrečių technologinių ar ekonominių barjerų įveikimą, pavyzdžiui, į elektrifikaciją, efektyvesnį energijos vartojimą ar procesų modernizavimą.

    Taip pat pabrėžiama, kad skirtingiems sektoriams reikia skirtingo tempo ir instrumentų. Vienur dekarbonizacijos sprendimai jau komerciškai pasiekiami, kitur technologijos dar brangios arba pramoniniu mastu nepakankamai išvystytos, todėl reguliavimas ir pereinamojo laikotarpio priemonės turėtų atspindėti šiuos skirtumus.

    Pasak M. Dusiło, svarbu, kad vieningoje ES rinkoje nenugalėtų tie, kurie gali sau leisti dosnesnes nacionalines subsidijas, nes tai iškreiptų konkurenciją pačioje Europoje. Todėl vis dažniau kalbama apie bendresnius, horizontalius instrumentus, kuriuose projektai atrenkami konkurencijos būdu, o ne „rankiniu“ politiniu sprendimu.

    Kur Europa dar gali laimėti?

    Europos pramonės ateitis siejama ne tik su muitais ar apsauga nuo dempingo, bet ir su aiškiai pasirenkamomis nišomis, kuriose dar nesusiformavo monopolis. Tarp tokių krypčių minimos stacionarios energijos kaupimo sistemos, viešojo transporto bateriniai sprendimai, naujesnės chemijos baterijų technologijos, taip pat kritinių žaliavų perdirbimas ir antrinis panaudojimas.

    Didelį vaidmenį čia gali atlikti žiedinė ekonomika, nes Europa patiria žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas ar manganas, trūkumą. Gebėjimas efektyviau surinkti, perdirbti ir grąžinti šias medžiagas į gamybą leistų mažinti priklausomybę nuo importo ir tuo pačiu kurti aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas.

    Galiausiai pabrėžiama, kad be stabilios teisinės aplinkos ir nuspėjamos paklausos pramonė nesiryš investuoti. Jei valstybės reguliavimas dažnai keičiasi, įmonės sunkiau planuoja gamybos plėtrą ir persiorientavimą į švarias technologijas, todėl prarandamas laikas ir konkurencinis pranašumas.

  • Metai po Turnberry susitarimo: „Trump“ tarifai, 1,8 trln. eurų prekyba ir nauja grėsmė

    Metai po Turnberry susitarimo: „Trump“ tarifai, 1,8 trln. eurų prekyba ir nauja grėsmė

    Lygiai prieš metus Škotijos Turnberry kurorte Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė pasiekę susitarimą, kuris turėjo sustabdyti eskaluojantį tarifų konfliktą. Vis dėlto praktikoje susitarimas tapo naujo transatlantinių ginčų etapo pradžia, o įtampa dėl naujų muitų grįžta į darbotvarkę.

    Pagal Turnberry susitarimą JAV įvedė 15 proc. tarifus importui iš Europos Sąjungos, o ES įsipareigojo panaikinti muitus daugumai JAV pramonės produktų. Be to, europiečiai pažadėjo iki 2028 metų reikšmingai didinti investicijas JAV ir pirkti daugiau energetikos išteklių, įskaitant suskystintas gamtines dujas, naftą ir su branduoline energetika susijusius produktus.

    Susitarimą iš pradžių lydėjo pažadai apie stabilumą, tačiau per metus abi pusės susidūrė su politiniais ir teisiniais barjerais. ES pusėje ratifikavimo procesas buvo pristabdytas, o įsipareigojimų įgyvendinimas strigo, kol galiausiai nuo liepos 1 dienos buvo panaikinti dalis europinių muitų JAV prekėms.

    Prekyba augo nepaisant tarifų

    Nors tarifai turėjo mažinti srautus, realybė pasirodė kitokia: ES ir JAV prekių bei paslaugų prekyba 2025 metais išaugo 4,5 proc. ir pasiekė apie 1,8 trilijono eurų. Viena pagrindinių priežasčių buvo išankstinis krovinių gabenimas, kai įmonės skubėjo atlikti siuntas dar prieš įsigaliojant naujiems muitams.

    Skaičiuojama, kad nuo 2025 metų pradžios JAV importuotojai sumokėjo apie 31 mlrd. eurų papildomų muitų, kai ankstesniais metais tokios įmokos siekdavo apie 7 mlrd. eurų. Po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo dalis sumokėtų tarifų kai kuriems mokėtojams jau buvo grąžinta, nes 2025 metais įvesti muitai buvo pripažinti neteisėtais.

    Investicijų pažadai juda į priekį

    Europos Komisija tvirtina, kad ES iš esmės laikosi investicinių įsipareigojimų JAV. 2025 metų pradžioje buvo skelbta, kad europinės bendrovės įvairiuose sektoriuose, nuo automobilių iki informacinių technologijų, chemijos ir maisto pramonės, yra suplanavusios investicijas, kurių vertė siekia 242 mlrd. eurų.

    Energetikos dalyje Briuselis signalizuoja, kad tikslas iki 2028 metų pasiekti 700 mlrd. eurų vertės pirkimus gali būti viršytas. ES akcentuoja, kad didesnius pirkimus skatino geopolitinės rizikos ir siekis diversifikuoti energijos tiekimą, o JAV suskystintos gamtinės dujos ir nafta per metus pasiekė rekordinius lygius.

    Naujų tarifų šešėlis ir derybos

    Didžiausia nežinomybė dabar susijusi su tarifų tęstinumu JAV. Po Aukščiausiojo Teismo sprendimo Baltieji rūmai muitus turėjo perkelti į kitą teisinį pagrindą, tačiau šie tarifai turi galioti tik iki liepos 24 dienos, nebent Kongresas nuspręstų juos pratęsti.

    Tuo pat metu Briuselis ir Vašingtonas tęsia derybas dėl išimčių, taip pat dėl plieno ir aliuminio, kuriems JAV vis dar taiko itin aukštus tarifus. ES siekia susigrąžinti ankstesnius tarifų lygius šimtams prekių ir siūlo išimčių paketą, apimantį apie 150 mlrd. eurų vertės eksporto.

    „Mes nesutinkame su išvadomis dėl priverstinio darbo ir tai aiškiai pasakėme Jungtinių Valstijų atstovams“, – sakė aukšto rango ES pareigūnas.

    Europa taip pat ruošiasi scenarijui, kad JAV gali inicijuoti naujus tyrimus ir taikyti papildomus muitus, pavyzdžiui, dėl priverstinio darbo tiekimo grandinėse ar dėl perteklinių gamybos pajėgumų. ES pozicija išlieka pragmatiška: jei nauji tarifai neperžengtų 15 proc. ribos, Briuselis greičiausiai vengs atsakomųjų priemonių, siekdamas išsaugoti prognozuojamumą verslui.

    Vis dėlto transatlantinės prekybos stabilumas artimiausiais mėnesiais priklausys nuo JAV vidaus politikos, Kongreso sprendimų ir to, ar abi pusės ras kompromisą dėl jautriausių sektorių. Verslui tai reiškia, kad net ir po garsiai pristatyto susitarimo rizika dėl staigių tarifų pokyčių išlieka reali.

  • Kur ES dirbama ilgiausiai: vienoje šalyje – beveik 46 metai, kitur atotrūkis pribloškia

    Kur ES dirbama ilgiausiai: vienoje šalyje – beveik 46 metai, kitur atotrūkis pribloškia

    Europos Sąjungoje daugėjant diskusijų dėl pensinio amžiaus, išryškėja ir kitas rodiklis – kiek metų žmonės realiai praleidžia darbo rinkoje. Eurostato duomenimis, 2025 metais tikėtina vidutinė darbo trukmė ES gyventojams nuo 15 metų siekė 37,5 metų ir toliau pamažu auga.

    Šis rodiklis parodo, kiek metų 15 metų amžiaus žmogus, esant dabartinėms sąlygoms, tikėtinai bus darbo rinkoje. Jis apima ir užimtumą, ir nedarbą, todėl tai nėra pensinio amžiaus matas, bet gerai atskleidžia dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas.

    Šiaurė aiškiai lenkia pietus

    Eurostatas fiksuoja ryškų skirtumą tarp ES šalių: kai kuriose valstybėse tikėtina darbo trukmė viršija 40 metų, o kitose nesiekia 35. Ilgiausias vidutinis darbo gyvenimas 2025 metais buvo Nyderlanduose – 44 metai.

    Po Nyderlandų rikiuojasi Švedija su 43,3 metų ir Danija su 42,6 metų. Daugiau nei 40 metų ribą taip pat peržengė Estija, Airija, Vokietija ir Suomija, o tai rodo gana stabilų šių šalių gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje.

    Trumpiausia tikėtina darbo trukmė 2025 metais buvo Rumunijoje – 32,7 metų. Nedaug atsiliko Italija su 33 metų ir Bulgarija su 34,6 metų, o tai siejama su žemesniu užimtumo lygiu, didesniais neaktyvumo mastais ir skirtinga socialine bei demografine struktūra.

    Vyrai dirba ilgiau nei moterys

    ES mastu išlieka ryški lyčių atskirtis: vyrų tikėtina darbo trukmė 2025 metais siekė 39,5 metų, moterų – 35,4 metų. Skirtumas dažniausiai aiškinamas vaikų priežiūros pertraukomis, nepilno etato darbu, mažesniu vyresnio amžiaus moterų užimtumu ir skirtingomis profesinėmis trajektorijomis.

    Ilgiausia vyrų darbo trukmė fiksuota Nyderlanduose – 45,9 metų, taip pat Švedijoje ir Danijoje – po 44,5 metų. Tuo metu trumpiausiai vyrai tikėtinai dirba Bulgarijoje, Rumunijoje ir Kroatijoje, kur rodikliai tesiekia apie 36 metus.

    Moterų grupėje lyderiauja Švedija su 42,3 metų, Nyderlandai su 41,9 metų ir Estija su 41,8 metų. Trumpiausi moterų darbo gyvenimai 2025 metais fiksuoti Italijoje – 28,4 metų, Rumunijoje – 29,1 metų ir Graikijoje – 31,8 metų.

    Kodėl tema kaitina visuomenes?

    Pastaraisiais metais daugelyje Europos valstybių pensijų sistemos atsidūrė politinių ginčų centre, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir mažėja gimstamumas. Tai reiškia, kad dirbančiųjų dalis, išlaikanti pensininkus ir sveikatos apsaugos sistemą, daugelyje šalių spaudžiama vis labiau.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – Prancūzija, kur 2023 metais bandymas kelti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų sukėlė masines demonstracijas ir streikus. Vėliau reformos įgyvendinimas buvo atidėtas, siekiant sumažinti politinę įtampą.

    Rumunijoje pensijų reformos apima moterų pensinio amžiaus didinimą iki 65 metų iki 2035 metų, sulyginant jį su vyrų. Danija tuo metu yra priėmusi sprendimą valstybės pensinį amžių iki 2040 metų palaipsniui didinti iki 70 metų, susiejant jį su gyvenimo trukmės pokyčiais.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien pensinio amžiaus didinimas problemų neišsprendžia, jei neauga užimtumas, negerėja sveikatos rodikliai ir nėra mažinamas nedarbingumas vyresniame amžiuje. Vis dažniau akcentuojamos priemonės, kurios padeda žmonėms ilgiau išlikti darbo rinkoje: perkvalifikavimas, lankstesnis darbas ir sveikatos prevencija.

    Eurostatas pažymi, kad tikėtinos darbo trukmės rodikliai nėra normatyvas, kiek žmonės turėtų dirbti. Tačiau jie aiškiai parodo, kuriose šalyse darbo rinka žmones išlaiko ilgiausiai, o kur dalyvavimą riboja struktūrinės problemos ir socialinės realijos.

  • Juodojoje jūroje per 4 dienas apšaudyti naftos tanklaiviai: Kazachstanas įspėja dėl rinkų

    Juodojoje jūroje per 4 dienas apšaudyti naftos tanklaiviai: Kazachstanas įspėja dėl rinkų

    Juodojoje jūroje per keturias dienas dronais atakuoti keturi tanklaiviai, kurie turėjo pakrauti Kazachstano naftą Kaspijos vamzdynų konsorciumo (CPC) jūriniame terminale. Astana pareiškė, kad tokie smūgiai kelia grėsmę pasauliniam energetiniam saugumui ir teisėtai tarptautinei prekybai.

    Kazachstano užsienio reikalų ir energetikos ministerijos nurodė, kad atakuoti laivai yra civiliniai, vykdę komercinį naftos gabenimą, o incidentai gali paveikti ne tik šalies pajamas, bet ir platesnę tiekimo grandinių stabilumo situaciją. Dėl įvykių, kol vertinamos pasekmės, naftos krovos operacijos terminale buvo sustabdytos.

    „Tokius išpuolius laikome nepriimtinu Kazachstano ekonominių interesų pažeidimu ir tyčiniais veiksmais, nukreiptais į tarptautinės prekybos bei pasaulinių energijos rinkų destabilizavimą“, – teigiama Kazachstano užsienio reikalų ministerijos pareiškime.

    Pagal Kazachstano institucijų pateiktą informaciją, išpuoliai fiksuoti keliais etapais. Pirmiausia dronas smogė tanklaiviui „Nordic Zenith“, o vėliau, tanklaiviams „ASIA“ ir „NISSOS IOS“ kraunant naftą terminale, kilo gaisrai, kuriuos įgulos užgesino.

    Pirmadienį CPC pranešė apie dar vieną ataką prieš tanklaivį „NELSA“, kuris krovė naftą prie vieno iš vieno taško švartavimo įrenginių. Skelbta, kad kilo gaisras, evakuoti 22 įgulos nariai, tačiau laivas išliko ant vandens, o naftos išsiliejimo pavyko išvengti.

    Kazachstano energetikos ministerija teigė, kad vieno taško švartavimo infrastruktūra nebuvo pažeista ir išsiliejimų neužfiksuota, tačiau bet kokie pasikartojantys incidentai didina riziką logistikai. Tuo pačiu pabrėžiama, kad CPC terminalas yra kritinis mazgas, todėl net laikini darbo sutrikimai gali greitai persiduoti tiekimo grafikams.

    Atakos viešojoje erdvėje siejamos su Ukraina, kuri nuo plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios yra surengusi ne vieną smūgį Rusijos naftos infrastruktūrai, siekdama mažinti Maskvos pajamas. Vis dėlto CPC oficialiai nepriskyrė atsakomybės nė vienam incidentui, o Ukraina viešai jų neprisiėmė.

    Kazachstanas taip pat pareiškė, kad išpuoliai gali būti vertinami kaip anksčiau sutartų informacijos apsikeitimo procedūrų dėl civilinės laivybos Juodojoje jūroje pažeidimas. Astana ragina partnerius viešai pasmerkti atakas ir nurodo pasiliekanti teisę siekti kompensacijos pagal tarptautinę teisę.

    CPC maršrutas yra pagrindinis Kazachstano naftos eksporto kelias, kuriuo gabenama apie 80 proc. šalies naftos eksporto. Vamzdynas driekiasi apie 1 510 kilometrų nuo didžiausių telkinių, įskaitant Tengizą, Kašaganą ir Karačaganaką, iki Novorosijsko uosto Rusijoje, iš kur nafta išplukdoma į tarptautines rinkas.

    Pagal CPC duomenis, 2025 metais konsorciumas išgabeno apie 70,5 mln. tonų naftos, o daugiau nei trys ketvirtadaliai apimčių priklausė užsienio akcininkams. Tarp didžiausių gamintojų, kurių nafta keliauja šiuo maršrutu, minimos „Chevron“, „ExxonMobil“, „KazMunayGas“, „Eni“ ir „Shell“.

    Rinkoms svarbu tai, kad CPC koridoriumi, kaip skelbiama, teka daugiau nei 1 proc. pasaulinės naftos pasiūlos, todėl bet koks ilgiau trunkantis sutrikimas gali prisidėti prie kainų nepastovumo. Kazachstanui tai reikštų mažesnes eksporto pajamas, spaudimą biudžetui ir potencialiai didesnį jautrumą valiutos svyravimams.

    „Pabrėžiame, kad tai jau penktas tiesioginės agresijos prieš grynai civilinę CPC infrastruktūrą atvejis, kurią saugo tarptautinė teisė“, – pareiškė CPC.

    Konsorciumas taip pat akcentuoja, kad CPC nėra taikomos sankcijos ir jis atlieka reikšmingą vaidmenį užtikrinant pasaulinį energetinį saugumą. CPC narių struktūroje yra Rusija, Kazachstanas, JAV bei kelios Vakarų Europos šalys, todėl incidentai neišvengiamai tampa ir platesnės geopolitinės įtampos dalimi.