Category: Gyvenimas

  • PRL laikų sodo sensacija grįžta: kvepia kaip kvepalai ir žydi iki pat rudens

    PRL laikų sodo sensacija grįžta: kvepia kaip kvepalai ir žydi iki pat rudens

    Violetiškai mėlyni žiedai, susitelkę į įspūdingus skėčius, ir ore tvyrantis intensyvus, saldus aromatas – taip atrodo augalas, kurį ne veltui vadina sodo kvepalais. Peru heliotropas, nors kilęs iš šiltesnių pasaulio regionų, jau sovietmečiu buvo dažnas prie namų auginamas augalas. Šiandien jis vėl sparčiai populiarėja ir džiugina ilgu bei gausiu žydėjimu.

    Vienas ryškiausių heliotropo bruožų – išskirtiniai žiedai, kurių spalva dažniausiai varijuoja nuo violetinės iki mėlynos. Sezono metu jų kekės nuolat didėja, kol galiausiai augalas peržydi. Susiformuoja stambūs skėčiai, gražiai užpildantys erdvę. Ne mažiau svarbus privalumas – kvapas: heliotropas skleidžia intensyvią aromato bangą, primenančią vanilės ir migdolų derinį.

    Heliotropas pradeda žydėti gegužę. Spalvingi žiedynai dažniausiai puošia iki pat rudens – įprastai iki rugsėjo pabaigos. Kvapas vilioja ne tik žmones, bet ir drugelius bei bites. Apdulkintojų gausa naudinga ir kitoms kultūroms, todėl heliotropo kaimynystė ypač palanki pomidorams ir agurkams.

    Nors šis augalas nėra itin kaprizingas, vešliam augimui ir gausiam žydėjimui jam būtinos tinkamos sąlygos. Pirmiausia svarbu parinkti vietą: heliotropui reikia saulėtos augimvietės. Tačiau tai reiškia ir dažnesnį laistymą, ypač karščiausiomis dienomis – ne rečiau kaip kas dvi–tris dienas. Laistymo trūkumas gali lemti greitą augalo vystimą.

    Heliotropą rekomenduojama sodinti į derlingą, laidžią dirvą. Tinkamas pH turėtų būti 6,5–7. Jei sodinate pavienį augalą, verta pasirūpinti, kad vieta būtų apsaugota nuo vėjo. Sodinant grupėmis, augalai paprastai būna atsparesni gūsiams.

    Mūsų klimato sąlygomis Peru heliotropas dažniausiai auginamas kaip vienmetis, nes jis neištveria šalnų ir žiemos šalčių. Vis dėlto kantriausi sodininkai gali bandyti jį peržiemoti patalpoje, kur temperatūra laikosi apie 10 °C.

    Laistant svarbu nemirkytų lapų ir žiedų – tai padeda išvengti grybelinių ligų. Įgudus prižiūrėti augalą, galima papildyti priežiūrą naminiu trąšų tirpalu: tam puikiai tinka bananų žievės.

    Paruošimas paprastas: banano žievę užpilkite vandeniu (vienai žievei turėtų tekti 1 litras vandens) ir palikite dviem dienoms vėsioje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Gautu užpilu heliotropą laistykite kas dvi savaites.

  • Remontas bute ne visada tavo valia: darbų sąrašas, kuriuos privalai pranešti

    Remontas bute ne visada tavo valia: darbų sąrašas, kuriuos privalai pranešti

    Posakis „mano namai – mano tvirtovė“ daugiabutyje galioja ne visada. Jei namą administruoja „būsto kooperatyvas“ ar „gyvenamojo namo bendrija“, prieš planuodami remontą turėtumėte išsiaiškinti, ar tam nereikia suderinimo. Pasirodo, dalį darbų privaloma pranešti iš anksto, o kai kuriems gali būti ir nepritarta.

    Praktikoje dažnai taikomas reikalavimas apie planuojamą remontą informuoti „būsto kooperatyvo“ valdybą. Taip yra todėl, kad butas daugiabutyje konstrukciniu požiūriu nėra visiškai atskiras nuo likusio pastato: laikančiosios sienos, dalis inžinerinių tinklų, stovai ir kiti elementai laikomi bendrojo naudojimo dalimi, o bet kokia intervencija į juos gali paveikti visus gyventojus.

    Svarbu prisiminti, kad pareiga pranešti apie remontą gali kilti ne tik iš statybos ir pastatų eksploatavimo reikalavimų, bet ir iš konkretaus „būsto kooperatyvo“ vidaus taisyklių. Skirtinguose namuose jos gali skirtis, todėl neretai prireikia individualaus taisyklių aiškinimo arba konsultacijos su administratoriaus atstovais.

    Kita vertus, smulkūs apdailos darbai, pavyzdžiui, sienų dažymas ar grindų dangos keitimas, dažniausiai jokių leidimų ar suderinimų nereikalauja.

    Ne kiekvienas remontas yra vienodas – svarbiausia, ar planuojami darbai gali paveikti pastato saugumą, konstrukcijos stabilumą arba inžinerinių sistemų veikimą. Didesnės rizikos darbais dažniausiai laikomi tie, kurie susiję su laikančiosiomis konstrukcijomis ar bendromis komunikacijomis.

    Daugeliu atvejų gali nepakakti vien pranešimo – gali būti prašoma gauti ir aiškų sutikimą. Griežčiausios procedūros paprastai taikomos pastatams ar teritorijoms, kurioms taikoma speciali apsauga (pavyzdžiui, paveldosaugos). „Būsto kooperatyvas“ gali atsisakyti pritarti, jei įvertina, kad planuojami darbai kelia riziką pastato konstrukcijai arba gali sutrikdyti bendrų inžinerinių sistemų veikimą.

    Pranešimo ar suderinimo procedūra dažniausiai nėra sudėtinga, tačiau reikia paruošti bazinę informaciją ir dokumentus. Kuo tiksliau aprašysite, ką planuojate daryti, tuo sklandžiau vyks procesas.

    Sudėtingesnių remontų atveju gali būti prašoma papildomų dokumentų: techninio projekto (parengto architekto ar konstruktoriaus), rangovų patvirtinimo apie turimą kvalifikaciją ir teisę atlikti darbus, taip pat bendraturčių sutikimo, jei butas priklauso ne vienam asmeniui.

    „Būsto kooperatyvas“ ne tik išduoda sutikimus, bet ir atsako už pastato priežiūrą bei gyventojų saugumą. Dėl to jis turi teisę nepritarti remontui, jei darbai pavojingai pažeidžia konstrukcinius elementus, pavyzdžiui, kai šalinamos laikančiosios sienos ar ardoma ten, kur eina vandentiekio, dujų, vėdinimo ir kitos komunikacijos. Neigiamai vertinami ir sprendimai, galintys pabloginti bendrų sistemų veikimą, taip pat projektai, neatitinkantys taisyklių ar vidaus reglamento.

    Gyventojui tai reiškia paprastą taisyklę: formalumus geriau sutvarkyti iš anksto, nei vėliau susidurti su pasekmėmis. Jos gali apimti ne tik darbų sustabdymą, bet ir reikalavimą atstatyti ankstesnę būklę arba padengti dėl remonto atsiradusią žalą.

    Jei nesate tikri, kokia tvarka taikoma jūsų name, peržiūrėkite „būsto kooperatyvo“ ar „bendrijos“ taisykles ir pasitarkite su administracijos atstovais prieš pradėdami darbus.

  • Auksinė mung pupelė: tinka diabetikams, padeda kepenims ir gali palengvinti lieknėjimą

    Auksinė mung pupelė: tinka diabetikams, padeda kepenims ir gali palengvinti lieknėjimą

    Ankštinių augalų sėklos laikomos vienu sveikiausių maisto produktų – jos yra puikus baltymų ir skaidulų šaltinis, taip pat turi vertingų mineralų bei B grupės vitaminų. Tarp jų dažnai išskiriama mung pupelė, neretai vadinama „auksine“. Šis Azijoje itin vertinamas produktas siejamas su palankiu poveikiu kepenų ir žarnyno veiklai, kraujotakai bei svorio kontrolei.

    Iš Indijos kilusi mung pupelė šiandien auginama daugelyje Azijos regionų ir yra išpopuliarėjusi visame pasaulyje. Ji vertinama dėl švelnaus skonio ir maistinės vertės. Be to, dažnai pabrėžiama, kad ji kai kuriems žmonėms sukelia mažiau pilvo pūtimo nei kiti įprasti ankštiniai, o išverda gana greitai.

    Mung pupelėse gausu lengvai pasisavinamų baltymų ir skaidulų. Skaidulos prisideda prie sklandesnės žarnyno veiklos ir gali padėti ilgiau jaustis sotiems. Taip pat akcentuojamas žemas glikemijos indeksas, todėl šios pupelės neretai rekomenduojamos planuojantiems mitybą taip, kad būtų palaikomas stabilesnis gliukozės kiekis kraujyje.

    Šiose pupelėse yra vitaminų A, C, E ir K, taip pat B grupės vitaminų. Jose randama ir mineralų: kalcio, fosforo, kalio, cinko bei magnio. Minimos ir natūralios augalinės medžiagos, siejamos su priešuždegiminėmis savybėmis, taip pat antioksidantai, kurie padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu.

    Dėl maistinių medžiagų gausos mung pupelės siejamos su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai. Teigiama, kad jos gali prisidėti prie geresnio lipidų profilio, padėti palaikyti normalų kraujospūdį ir stiprinti kraujagysles, taip mažinant su širdies ligomis siejamų rizikų tikimybę.

    „Auksinė“ mung pupelė minima ir kaip mitybos dalis, galinti padėti organizmo detoksikacijos procesams. Taip pat nurodoma, kad ji gali palengvinti kai kuriuos virškinimo negalavimus, o daliai žmonių būti naudinga esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui.

    Kalbant apie nervų sistemą, mung pupelė siejama su galimai teigiamu poveikiu dėmesiui, atminčiai ir bendrai savijautai. Dėl antioksidacinių savybių ji neretai minima kaip produktas, padedantis mažinti uždegiminius procesus organizme.

    Dar vienas aspektas – kaulų ir dantų būklė: dėl mineralų kiekio mung pupelės kartais įvardijamos kaip naudingas pasirinkimas osteoporozės profilaktikai. Dėl žemo glikemijos indekso jos dažnai įtraukiamos į diabetu sergančių žmonių mitybą, taip pat tų, kurie siekia mažinti svorį – jos gali padėti ilgiau išlikti sotiems ir kartu prisidėti prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

    Mung pupelės yra žalios, o išvirusios tampa rusvai žalsvos. Jų skonis švelnus, kiek salstelėjęs, primenantis riešutus. Prieš verdant rekomenduojama pupeles pamirkyti šaltame vandenyje, geriausia – per naktį. Vėliau vandenį reikėtų pakeisti, o pupeles virti apie 30–40 minučių ant silpnos ugnies. Sūdyti patariama tik pačioje pabaigoje.

    Dėl neutralaus skonio mung pupelės tinka įvairiems patiekalams: sriuboms, salotoms, patiekalams su kruopomis ar makaronais, taip pat tiek mėsos, tiek vegetariškiems deriniams. Iš jų galima gaminti baltymingus užtepėlių variantus, vegetariškus burgerius, paštetus ar kotletus. Dažnai minima, kad optimali dienos porcija galėtų būti apie trys valgomieji šaukštai sausų sėklų. Alternatyva – mung pupelių daigai: juos galima valgyti žalius arba tik trumpai apkepti ar apblanširuoti.

  • Pasodinę šalia šį augalą, kamčiatinė sausmedė tiesiog lūš nuo uogų: triukas mažai kam žinomas

    Pasodinę šalia šį augalą, kamčiatinė sausmedė tiesiog lūš nuo uogų: triukas mažai kam žinomas

    Kamčiatinė sausmedė dažnai laikoma krūmu „tinginiams“: esą auga beveik bet kur ir nereikalauja ypatingos priežiūros. Vis dėlto nemažai sodininkų skundžiasi, kad uogų užmezga mažai. Čia ir slypi netikėtumas – derlių dažniau lemia ne trąšos ar laistymas, o tinkama kaimynystė. Tai, ką pasodinsite šalia, gali padidinti derlių net kelis kartus.

    Svarbiausia kamčiatinės sausmedės paslaptis – ji yra kryžmadulkė ir pati savęs neapdulkina. Galite turėti didelį, vešlų krūmą, bet jei jis auga vienas, uogų bus mažai arba jų visai nebus. Kad susiformuotų vaisiai, augalui reikia kitos veislės žiedadulkių, kai abi veislės žydi tuo pačiu metu. Todėl būtina sodinti bent dvi skirtingas veisles, o dar geriau – tris. Tuomet vabzdžiai lengviau perneša žiedadulkes, o krūmai dera gerokai gausiau.

    Ne mažiau svarbus ir atstumas tarp krūmų. Kamčiatinė sausmedė nemėgsta augti pernelyg susispaudusi, tačiau krūmai neturėtų būti ir per toli vienas nuo kito. Geriausias sprendimas – sodinti maždaug kas 2 metrus. Toks atstumas leidžia vabzdžiams patogiai atlikti savo darbą, o augalai nekonkuruoja dėl vandens ir maisto medžiagų. Tai veiksmingiau nei išmėtyti pavienius krūmus skirtingose sodo vietose.

    Reikia turėti omenyje, kad ne kiekviena veislė gerai apdulkina kitą – kai kurios žydi skirtingu laiku, todėl „nesusitinka“. Jei turite pakankamai vietos, verta sodinti tris skirtingas veisles greta: taip žydėjimas būna tolygesnis, o uogų paprastai užmezgama daugiau.

    Kamčiatinė sausmedė žydi labai anksti, todėl pasitaiko, kad pirmieji žiedai pasirodo tada, kai bitės dar nėra aktyvios. Kur kas anksčiau vėsesnėmis dienomis darbuojasi kamanės, todėl verta į sodą prisivilioti būtent jas. Šalia sausmedės naudinga pasodinti tuo pačiu metu žydinčių augalų, pavyzdžiui, krokų, raktažolių, plautės ar eleborų. Ankstyvieji apdulkintojai jų ieško pirmiausia, o kartu lengvai ras ir sausmedžių žiedus.

    Dar viena praktiška kaimynystė – braškės. Jos veikia kaip natūrali apsauginė danga, o dėl sekliai esančių šaknų paprastai nekonkuruoja su krūmais dėl išteklių. Tinka ir česnakai bei svogūnai, kurie gali padėti slopinti kai kurių grybinių ligų plitimą. Prie sausmedės galima sodinti ir prieskoninius augalus, pavyzdžiui, čiobrelius ar raudonėlius – jie neretai atbaido amarus. Taip pat tinka panašių poreikių krūmai: serbentai, aronijos ar šilauogės.

    Yra ir tokių augalų, kurių kaimynystė sausmedei nepalanki – ypač tų, kurie atima drėgmę arba sudaro sausą, tankų šešėlį. Vienas blogiausių kaimynų – riešutmedis, ypač graikinis. Jis išskiria medžiagą, vadinamą juglonu, kuri gali slopinti jautresnių augalų augimą. Panašiai gali veikti ir raugerškiai – jų šaknys išskiria berberiną, kuris, nors ir vertinamas dėl savybių, sausmedei gali būti nepalankus.

    Kartais patariama kamčiatinę sausmedę sodinti po spygliuočiais, esą jie rūgština dirvą, o būtent tokia terpė sausmedžiams patinka. Tačiau praktikoje spygliuočiai dažniau sukuria sausą ir šešėlingą mikroklimatą, kuriame sausmedė dera prasčiau. Taisyklė paprasta: venkite kaimynų, kurie užstos saulę, „išgers“ vandenį ir atims maisto medžiagas.

  • Šio pieno į kavą geriau nepilkite: sugadina skonį ir gali pakenkti sveikatai

    Šio pieno į kavą geriau nepilkite: sugadina skonį ir gali pakenkti sveikatai

    Tyrimai rodo, kad kava gali būti naudinga sveikatai: joje gausu antioksidantų, ji palaiko medžiagų apykaitą ir net gali prisidėti prie lėtesnio senėjimo požymių atsiradimo. Be to, pati kava yra mažai kaloringa – kol nepradedame jos „tobulinti“ priedais. Vienas dažniausių priedų yra pienas. Tinkamai parinktas jis gali pagerinti gėrimo skonį, tačiau netinkamas pasirinkimas neretai sugadina ir kavą, ir jos maistinę vertę.

    Daugelis neįsivaizduoja ryto be kavos iš aparato su puria puta. Pienas tokiame gėrime atlieka kelias svarbias funkcijas: karvės piene esantys riebalai suteikia kremiškumo, o baltymai padeda suformuoti putas.

    Parduotuvėse galima rasti daugybę pieno rūšių – tiek karvės, tiek augalinių gėrimų. Greta jų dažnai siūlomi ir produktai, specialiai pristatomi kaip skirti kavai: įvairūs grietinėlės milteliai ar kondensuotas pienas.

    Deja, ne visi tokie pasirinkimai iš tiesų tinka kavai. Kai kurie produktai vietoje norimo kremiškumo ar putos į gėrimą atneša daug cukraus, perdirbtų riebalų ir tuščių kalorijų, kurios ilgainiui gali prisidėti prie nepageidaujamo svorio augimo.

    Jei mėgstate kavą su pienu, verta vengti produktų, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip idealus priedas. Štai ką specialistai dažniausiai įvardija kaip prasčiausius pasirinkimus.

    Viena iš jų – grietinėlė milteliuose. Ji sukurta taip, kad būtų patogu laikyti ir transportuoti, todėl neretai pasirenkama kelionėse. Tačiau įpylus į kavą dažnai paaiškėja, kad ji tik pašviesina gėrimą, o apie švelnią, aksominę putą belieka pamiršti.

    Pažvelgus į sudėtį, situacija tampa dar aiškesnė: grietinėlėse milteliuose neretai pirmoje vietoje būna gliukozės sirupas, po jo – hidrinti (kietinti) riebalai, pavyzdžiui, kokosų. Toliau sudėtyje gali būti pieno baltymų, o likusią dalį sudaro stabilizatoriai, emulsikliai, sulipimo neleidžiančios medžiagos ir dažikliai. Iš esmės vienas palankesnių komponentų šiame sąraše – pieno baltymai.

    Kitas prastas pasirinkimas – kondensuotas pienas. Jis parduodamas skardinėse arba tūbelėse, ilgai galioja ir patogiai laikomas net ne šaldytuve. Vis dėlto pagrindinė problema – sudėtis: didelę dalį kondensuoto pieno sudaro cukrus, kuris suteikia jam ryškų saldumą ir tirštumą. Be to, tokiame produkte yra ir riebalų.

    Didelis cukraus kiekis ypač išryškėja įpylus jo į kavą: gėrimas tampa labai saldus, energijos šuolis būna greitas, tačiau netrukus gali sekti staigus nuovargis, dirglumas ir padidėjęs apetitas. Taip pat kondensuotas pienas gali turėti nemažai sočiųjų riebalų, siejamų su prastesniais cholesterolio rodikliais ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Didelė cukraus ir riebalų dozė papildomai apkrauna kasą, kuri reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje – tai gali prisidėti prie uždegiminių procesų ir medžiagų apykaitos sutrikimų.

    Renkantis augalinius gėrimus taip pat verta skaityti etiketes. Kai kuriuose jų būna pridėtinio cukraus ir riebalų. Tokie gėrimai kavoje neretai susisluoksniuoja ar sukreša, sugadindami ne tik skonį ir išvaizdą, bet ir padidindami kalorijų kiekį bei suteikdami papildomų priedų.

    Nors gali atrodyti, kad liesas karvės pienas yra saugiausias sprendimas, jis kavai ne visuomet tinka. Įpylus tokio pieno gėrimas dažnai tampa blankesnio skonio ir labiau „vandeningas“, o išgauti tirštą putą gerokai sunkiau.

    Dažniausiai geriausiu pasirinkimu kavai laikomas karvės pienas, kurio riebumas apie 3,2 proc. Jis suteikia kremišką konsistenciją ir padeda suformuoti tvirtesnę putą. Jei norisi šiek tiek lengvesnio varianto, galima rinktis 2 proc. riebumo karvės pieną – jis taip pat dažnai gerai „dirba“ kavoje.

    Augalinės mitybos besilaikantys žmonės tinkamą priedą taip pat ras: verta rinktis augalinius gėrimus su kuo trumpesne sudėtimi ir be pridėtinio cukraus. Norint geresnės putos, dažnai rekomenduojami avižų, žirnių ar sojų gėrimai su „barista“ žymėjimu.

  • Kalėdų hitas vaikams: pasigaminkite virtuvėlę iš seno baldo ar kartono – paprasčiau, nei manėte

    Dauguma vaikų po Kalėdų eglute svajoja rasti žaislinę virtuvėlę su virykle, orkaite ir kriaukle indams plauti. Ją nesunkiai rasite bet kurioje žaislų parduotuvėje, tačiau jei vertinate originalumą, virtuvėlę galite pasigaminti patys – iš seno baldo ar net tvirtesnio kartono. Dalijamės praktiniais patarimais, nuo ko pradėti ir ką verta turėti po ranka.

    Nors parduotuvėse pasirinkimas išties platus – yra virtuvėlių, kurios atrodo beveik kaip tikros, o kai kurios net turi bėgantį vandenį, vis daugiau tėvų renkasi gaminti patys. Tam prireiks drąsos, šiek tiek fantazijos, kelių reikmenų ir laiko. Dažnai rezultatas maloniai nustebina – tiek išvaizda, tiek tuo, kiek džiaugsmo sukelia vaikui.

    Jei norite tvirtesnio varianto, virtuvėlę patogiausia kurti iš tinkamo seno baldo. Dažniausiai tam naudojami naktiniai staliukai, tačiau puikiai tiks ir komodos, įvairios spintelės, dalis svetainės sekcijos ar net batų spintelė. Pirmiausia viską apgalvokite: patogiausia būsimos virtuvėlės vaizdą nusipiešti ant popieriaus. Tuomet bus aišku, kur bus viryklė, orkaitė, kriauklė, lentynos ar „šaldytuvas“.

    Prireiks ir įrankių: šlifuoklio, pjūklo, atsuktuvų. Taip pat tikėtina, kad reikės faneros ar kitos plokštės orkaitės, mikrobangų krosnelės ar šaldytuvo durelėms, taip pat vyrių, kad durelės atsidarytų. Juk norisi, kad žaislas ne tik atrodytų, bet ir „veiktų“ kaip tikras.

    Kriauklę lengvai atstos nerūdijančio plieno dubenėlis. Kitas detales galite susikurti pagal savo idėjas: kaitlentes kai kas gamina iš kompaktinių diskų arba apvalių kamštinių padėkliukų, viryklės rankenėles pakeičia mediniai apvalūs kabliukai, o spintelių rankenėles galima įsigyti virtuvės furnitūros skyriuose. Nepamirškite ir maišytuvo – dažnai tinka senesnis, nebereikalingas. Apdailai pravers dažai ir lipnūs tapetai, o bendram vaizdui užbaigti galima pridėti ir pakabinamą juostą virtuvės įrankiams.

    Jei norite greitesnio sprendimo, virtuvėlę galima pasigaminti ir iš kartono. Tai paprasčiau ir dažniausiai užtrunka trumpiau, nes nereikia ieškoti tinkamo baldo. Vis dėlto būtinos didelės, tvirtos dėžės iš kuo storesnio kartono. Labiausiai tinka dėžės nuo šaldytuvų, didelių šaldiklių ar vandens šildytuvų. Kad virtuvėlė būtų stabilesnė, sieneles verta sutvirtinti papildomu kartono sluoksniu.

    Kaip ir gaminant iš baldo, pradėkite nuo plano ar paprasto eskizo – jis labai padės pjaustant ir klijuojant. Vietoj įprastų įrankių prireiks aštraus pjaustymo peilio, tvirtos lipnios juostos, karštų klijų pistoleto, žirklių, ilgo liniuotės, pieštuko, lipnių tapetų ir storesnio juodo markerio. Orkaitės ar mikrobangų durelėms pravers skaidri, storesnė plėvelė. Kriauklei galima įleisti plastikinį ar nerūdijančio plieno dubenėlį. Rankenėles galima pirkti, tačiau jas sėkmingai pakeičia ir plastikiniai butelių kamšteliai, priklijuoti karštais klijais.

    Galiausiai nepamirškite „turinio“: žaislinių puodų, lėkščių, virtuvės įrankių ir, žinoma, įvairių „produktų“ ar jau „paruoštų patiekalų“. Dažniausiai randami plastikiniai, mediniai ar popieriniai rinkiniai, tačiau galima rasti ir labai gražių, rankų darbo gaminių iš veltinio ar kitų medžiagų.

    Įkvėpimo galite ieškoti nuotraukose su jau pagamintomis virtuvėlėmis ir jų sprendimais – kartais užtenka vienos geros idėjos, kad lengvai susidėliotų visas projektas. Belieka imtis darbo ir susikurti virtuvėlę, kuri bus ne tik žaislas, bet ir smagus šeimos kūrybinis nuotykis.

  • Augintinio plaukai visur? 5 paprasti triukai, kurie greitai sugrąžins namams švarą

    Plaukai ant sofos, kiekviename fotelio plyšelyje ir net ant ką tik išskalbtų drabužių – dažna augintinių šeimininkų kasdienybė. Vis dėlto tai nereiškia, kad turite pulti į paniką ar ištisas dienas vaikščioti su dulkių siurbliu rankoje. Yra keli praktiški ir nebrangūs būdai, kurie gali gerokai palengvinti tvarkymąsi. Pateikiame 5 patikrintus triukus, padėsiančius namams vėl atrodyti tvarkingai, net jei svetainę dalijatės su pūkuotu draugu.

    Jei namuose auga šuniukas ar jaunas gyvūnas, galima pabandyti jį pripratinti prie reguliaraus kailio valymo dulkių siurbliu – geriausia žaidimo forma ir be streso. Svarbu rinktis tylesnį siurblio modelį ir turėti specialų antgalį, skirtą gyvūnų odai ir kailiui prižiūrėti. Tokie antgaliai šiandien siūlomi daugelio gamintojų. Jie nėra vien tik patogumas – švelnus masažuojantis poveikis gali padėti odos funkcijoms ir būti naudingas profilaktiškai.

    Efektyviausias būdas, kad plaukai nepatektų ant drabužių ir baldų, – pašalinti juos dar prieš jiems pasklindant namuose. Reguliarus šukavimas yra būtinas. Šėrimosi laikotarpiu (pavasarį ir rudenį) šukavimo dažnį verta didinti. Naudokite kokybiškas šukas arba specialų įrankį, kuris gerai pašalina negyvą pavilnę. Kelios minutės per dieną vėliau sutaupys valandas siurbimo ir valymo.

    Nors skamba paprastai, šis metodas tikrai veikia: gumine pirštine galima greitai surinkti daugumą plaukų nuo sofos, fotelių ar kilimo. Užsimaukite guminę pirštinę, sudrėkinkite ją vandeniu, nupurtykite perteklių ir trumpais judesiais tarsi „nuvalykite“ plaukuotą paviršių. Plaukai ims kauptis į gumulėlius, kuriuos beliks surinkti. Kartkartėmis pirštinę vėl sudrėkinkite. Privalumas tas, kad pirštais lengvai pasieksite sunkiai prieinamus kampus, siūles ir plyšius.

    Jei vargina ant drabužių užsilikę augintinio plaukai, prieš skalbimą į skalbyklės būgną įdėkite gabalėlį porolono arba paprastą naują virtuvinę kempinėlę. Plaukai į ją įsikabins, o išėmę skalbinius pastebėsite, kad jie kur kas švaresni. Jei nenorėsite kempinėlės valyti, ją galima tiesiog išmesti ir kitą kartą panaudoti naują – tai nedidelė, bet praktiška investicija.

    Dar vienas greitas sprendimas – lipni juosta. Kuo ji platesnė, tuo patogiau. Apsivyniokite ją aplink delną taip, kad lipni pusė būtų išorėje, ir lengvai perbraukite per plaukais padengtą paviršių. Plaukai ir smulkios šiukšlės prilips, o juostą galėsite nuimti ir išmesti. Jei nenorite vynioti juostos ant rankos, galima apklijuoti kempinėlę ar šluostę – kompaktiška forma padės pasiekti ir sunkiau prieinamas vietas.

    Drabužiams taip pat praverčia specialūs lipnūs voleliai ir šepetėliai. Jų yra įvairių tipų: vieni turi popierinį lipnų sluoksnį, kurį nusiplėšiate ir išmetate, kiti – guminį, šiek tiek lipnų paviršių. Guminį volelį po naudojimo (ar net proceso metu) pakanka nuplauti po tekančiu vandeniu – nešvarumai nusiplauna, o priemonė vėl paruošta darbui.

    Tokioms medžiagoms kaip aksomas, velvetas, flaušas ir panašios geriausiai tinka specialus šepetys su šiurkščiu paviršiumi. Naudojant svarbu laikytis nurodytos krypties – priešinga kryptimi šepetys gali „paleisti“ surinktus plaukus. Tačiau ši savybė praverčia valant patį šepetį.

    Galiausiai verta prisiminti, kad plaukai dažnai prilimpa dėl statinės elektros. Kai reikia greito rezultato, pavyzdžiui, valant užuolaidas ar pagalves, galima lengvai apipurkšti paviršių vandeniu (labai švelniai) ir perbraukti švaria gumine langų valytuvo šluotele. Drėgmė ir šluotelės judesys padeda plaukams susitelkti į gumulėlius, kuriuos lengva pašalinti ranka. Šis būdas ypač praverčia, kai netrukus laukiate svečių ir norite, kad sofa atrodytų tvarkingai.

    Šaltiniai: autorsky straipsnis, „House Beautiful“, „Woman & Home“.

  • Vos 38 sekundės ir svečiai jus įvertins: kas namuose labiausiai gadina pirmą įspūdį?

    Nesvarbu, ar jums artimesnis retro, skandinaviškas ar boho stilius – svečiai nuomonę apie jūsų namus susidaro per vos 38 sekundes. Per šį trumpą laiką jie spėja pastebėti kelis dalykus, kurie nulemia, ar atvykę pasijus jaukiai, ar priešingai.

    Tai parodė tyrimas, kurį užsakė Jungtinės Karalystės bendrovė „Independent Network“, vienijanti santechnikus. Apklausoje, kurioje dalyvavo 2000 suaugusiųjų, paaiškėjo, kad pirmasis įspūdis susiformuoja itin greitai: pirmiausia fiksuojamas kvapas, tuomet – patalpų temperatūra, ir tik po to vertinama švara (pavyzdžiui, grindų, baldų ar langų būklė).

    Nemalonus kvapas ar pernelyg intensyvus aromatas svečius pasitinka vos peržengus slenkstį. Įdomu tai, kad jis dažnai daro didesnę įtaką savijautai nei, tarkime, kriauklėje palikti indai ar ant grindų išmėtyti žaislai. Būtent todėl kvapas laikomas svarbiausiu pirmojo įspūdžio veiksniu.

    Antra pagal svarbą – temperatūra. Jei patalpoje per šalta arba per tvanku, net ir tvarkingi namai gali neatrodyti svetingi.

    Vėliau svečių žvilgsnis dažniausiai nuslysta į grindis: ar jos išsiurbtos, ar nesimėto plaukai, dulkės, trupiniai. Svetainėje vertinami baldai ir jų švara, taip pat atkreipiamas dėmesys į bendrą tvarkos įspūdį. Visa tai, kaip rodo apklausa, trunka vidutiniškai 38 sekundes – tiek pakanka, kad atvykęs žmogus nuspręstų, ar jam jūsų namuose patinka, ir netgi susidarytų nuomonę apie jus.

    Namai yra labai asmeniška erdvė, todėl žmonės neretai iš jų būklės sprendžia apie šeimininką. Apklausos duomenimis, net trys ketvirtadaliai respondentų prisipažino vertinantys kitus pagal tai, kokie yra jų namai. Dažniausiai „vertinimo scena“ tampa svetainė.

    Vis dėlto ne visi savo įspūdžiais dalijasi atvirai: maždaug trečdalis žmonių teigė šeimininkui nepasakantys, jei būstas jiems nepatiko. Kita vertus, daugelis yra linkę pakeisti nuomonę, todėl viena netvarkinga diena dar nereiškia, kad paliksite blogą įspūdį visam laikui.

    Kas, pasak tyrimo dalyvių, labiausiai lemia pirmą įspūdį:

    1. Kvapas
    2. Temperatūra
    3. Ar išsiurbtos grindys
    4. Kiek patogūs baldai
    5. Ar indai išplauti, ar palikti kriauklėje
    6. Langų švara
    7. Kokias knygas turite
    8. Baldų kokybė
    9. Sienų dažymas ir bendras vaizdas
    10. Ar ant lentynų matyti dulkės

    Su visiškai netikėta viešnage nieko nepadarysite – tenka priimti svečius tokiais namais, kokie jie yra. Tačiau jei turite bent kelias minutes, verta greitai pereiti per svarbiausius taškus: išsiurbti grindis, praverti langus ir išvėdinti patalpas, surinkti daiktus nuo valgomojo ar kavos staliuko.

    Praverčia ir subtilus, neįkyrus kvapas – pavyzdžiui, kvapni žvakė ar aromatinė lempa. Taip pat verta trumpai patikrinti vonios kambarį ir tualetą: nuvalyti pastebimas dėmes, pasirūpinti gaiviu kvapu.

    Indus iš kriauklės geriausia perkelti į indaplovę, nuo virtuvės paviršių nušluoti trupinius. Langų greitai nenuplausite, tačiau dulkes nuo lengviausiai pasiekiamų vietų dažniausiai spėsite nuvalyti. Smulkmenos, tokios kaip sulygiuoti daiktai lentynoje ar pakabinti tiesiai paveikslai, taip pat prisideda prie tvarkos pojūčio.

  • Pavasarinis tvarkymasis: 7 žingsniai, kaip be klaidų supakuoti žiemą ir atlaisvinti namus

    Pavasarinis tvarkymasis – puiki proga ne tik atsikratyti nereikalingų daiktų, bet ir tinkamai paruošti žieminę įrangą bei drabužius laikymui. Susidarykite aiškų planą, kaip pasirūpinsite slidėmis, striukėmis ir avalyne, o kartu pamažu atlaisvinsite vietos pavasario sezonui. Šiek tiek organizuotumo – ir namuose bus daugiau erdvės, o kiekvienas daiktas ras savo vietą.

    Jei tvarkydamiesi blaškotės po visą būstą, šokinėjate nuo vieno darbo prie kito ir galiausiai pavargstate nepadarę tiek, kiek norėjote, verta pakeisti taktiką. Vakare skirkite kelias minutes planui: susirašykite užduotis, nusistatykite dienos tikslus ir laikykitės jų. Patogiausia tvarkytis nuosekliai – kambarys po kambario. Taip greičiau pajusite rezultatą, o namai netrukus atrodys gerokai švaresni.

    Atšilus orams ir jei neplanuojate išvykų į kalnus, metas „užmigdyti“ slides ir snieglentes iki kito sezono. Prieš padėdami jas laikyti, nuvežkite į profesionalų servisą: ten sutvarkys įbrėžimus, nuvalys slystamąjį paviršių ir padengs baziniu vašku. Taip danga iki kitos žiemos išliks elastinga ir gerai „pamaitinta“. Slides laikykite dėkle, snieglentę geriausia padėti horizontaliai, o kalnų ar bėgimo slides galima laikyti pastatytas ant galų. Nepamirškite ir kitų žiemos daiktų – pačiūžų, rogučių ar pačiūžinių rogių.

    Pirmieji pavasario saulės spinduliai negailestingai išryškina langų dryžius, dulkes ir taškelius. Langus plauti geriausia apsiniaukusią dieną – saulėje drėgmė per greitai išdžiūsta, todėl ant stiklo lieka ruožai. Pradėkite nuo to, kad šluotele ar sausu skudurėliu nuvalysite dulkes nuo rėmų ir palangių.

    Plovimą atlikite teisinga seka: pirmiausia nuvalykite rėmus, tik po to pereikite prie stiklo. Jei darysite atvirkščiai, vėliau tvarkydami rėmus vėl sutepSite ką tik nuplautus langus. Patogu naudoti valiklį su alkoholiu – jis greitai išgaruoja, o stiklas lieka blizgus. Norint dar tvarkingesnio vaizdo, verta išskalbti užuolaidas, nuvalyti žaliuzes.

    Kai ilgalaikė orų prognozė leidžia suprasti, kad pūkinių striukių ir šiltų paltų kurį laiką nebereikės, išimkite juos iš spintos ir atlaisvinkite vietos lengvesniems drabužiams. Prieš padėdami laikyti, drabužius išvalykite, o tuomet supakuokite taip, kad jie būtų apsaugoti nuo dulkių ir kenkėjų. Tam puikiai tinka vakuuminiai maišai.

    Peržiūrėkite ir batų spintelę. Išrūšiuokite aulinukus bei kitą šiltą avalynę, kruopščiai nuvalykite purvą ir druskos likučius. Baltas druskos dėmes dažnai padeda pašalinti minkštas skudurėlis, sudrėkintas drungnu vandeniu su trupučiu acto. Nepamirškite ir batų vidaus: išpurkškite antibakteriniu purškikliu. Galiausiai batus patepkite kremu ir prikimškite popieriaus, kad nesusidarytų raukšlės, o tada sudėkite į dėžes.

    Tvarkymosi metu verta prisiminti ir namų tekstilę. Čia kalba ne apie skersvėjus, o apie patalynę: šiltas žiemines antklodes ir pagalves pakeiskite lengvesnėmis. Prieš padėdami žieminius komplektus laikyti, juos išskalbkite, gerai išdžiovinkite, o tuomet supakuokite į maišus, kurie apsaugos nuo purvo ir dulkių.

    Šaltinis: autorsko pobūdžio straipsnis.

  • Budinateės pavargę? 10 paprastų žingsnių, kurie pavers miegamąjį tikra poilsio oaze

    Miegamasis – poilsio, atsigavimo ir intymumo erdvė, tačiau jo įrengimui dažnai skiriame per mažai dėmesio. Net ir nedidelės klaidos gali suprastinti miego kokybę ar paveikti savijautą. Pateikiame 10 praktiškų patarimų, kurie padės susikurti jaukią vietą miegui ir atsipalaidavimui.

    Žmonėms, jautriems dulkėms, pelėsiui ar dulkių erkutėms, didžiausia rizika miegamajame dažniausiai slypi čiužinyje. Nuo alergenų gali padėti vadinamoji barjerinė tekstilė: chemiškai apdorota, tankiai austa arba su nanoplaušelių sluoksniu. Svarbiausia – kad čiužinys turėtų nuimamą užvalkalą, kurį galima skalbti aukštesnėje temperatūroje (erkutės neišgyvena esant aukštesnei nei 60 °C temperatūrai). Užvalkalą verta skalbti, o patį čiužinį apversti bent du kartus per metus. Alergiškiems žmonėms gali tikti ir čiužiniai su antibakterinių putų užpildu.

    Pagalvė ir antklodė taip pat yra mėgstama erkučių bei pelėsių „slėptuvė“. Vertėtų rinktis tuščiavidurio pluošto gaminius, kurie dažnai būna hipoalerginiai. Jei to nepakanka, alergenus gali padėti mažinti specialus antibakterinis dulkių siurblys su UVC spinduliuote.

    Sakoma, kad geriausia miegoti gryname ore, tačiau ne visada įmanoma – ypač jei miegamojo langai atsukti į triukšmingą ar dulkėtą gatvę. Tokiu atveju mikroklimatą galima pagerinti technikos pagalba. Sausame ore padeda drėkintuvas, o ar jis reikalingas, nesunku įvertinti turint termometrą su drėgmės matuokliu. Jei drėgmė nukrenta žemiau 40 proc., ypač šildymo sezonu, verta apie drėkintuvą rimtai pagalvoti. Sausas oras gali skatinti kosulį, perštėjimą gerklėje, bloginti astmos bei odos būklę.

    Nors įkyraus žadintuvo skambesio išvengti nepavyks, rytą galima pradėti jaukiau. Šalia lovos pravartu patiesti šiltą kilimėlį – geriausia su aukštu plauku, kuris malonus pėdoms ir dar sugeria garsą. Jei leidžia biudžetas, verta rinktis kokybišką vilną: ji natūraliai atsparesnė nešvarumams ir yra patvari. Miegamajame geriau tinka prislopintos, tamsesnės spalvos, kurios mažiau aktyvina.

    Vieniems patogu miegoti visiškoje tamsoje, kitiems reikia bent šiek tiek šviesos ir jie mieliau bunda su saule. Pagal tai verta pasirinkti langų uždengimus. Visišką tamsą užtikrina lauko žaliuzės, kurios, be šviesos sulaikymo, dar padeda izoliuoti nuo karščio: jos įkaista lauke, todėl šiluma mažiau patenka į vidų.

    Daugelis lauko roletų ar žaliuzių turi nuotolinį valdymą, tačiau puikiai tinka ir tradiciniai sprendimai – tekstilinės roletos, japoniškos užuolaidos ar klasikinės užuolaidos. Galima rinktis nuo visiškai užtemdančių iki tokių, kurios praleidžia šviesą, bet saugo nuo smalsių žvilgsnių, taip pat ir visai permatomų. Dar viena idėja – jei norisi daugiau privatumo, lovą galima iš dalies paslėpti už širmos: ji suteikia jaukumo ir tampa interjero akcentu.

    Miegamasis pirmiausia turi būti skirtas sveikam miegui ir poilsiui, tačiau tai nereiškia, kad reikia atsisakyti stiliaus. Įspūdingai atrodo lovos su aukštais minkštais galvūgaliais – jie ne tik puošia, bet ir patogūs, kai lovoje skaitote. Dažnai galvūgaliai dekoruojami siuvinėjimu, sagomis ar kniedėmis, o kartais aptraukiamas ir lovos rėmas.

    Jei kyla klausimas, ar apmušalai nėra „dulkių kaupiklis“, verta žinoti: neretai naudojami lengvai prižiūrimi, dėmėms atsparesni audiniai, kuriuos galima nuvalyti drėgna šluoste, o dulkes – tiesiog išsiurbti. Kai kurios lovos turi nuimamą užvalkalą, kurį patogu atiduoti profesionaliam valymui. Skalbti skalbyklėje dažniausiai nerekomenduojama – užvalkalai būna per dideli, o audinys gali nukentėti.

    Jei vakare sunku užmigti, verta pradėti ne nuo vaistų, o nuo aplinkos ir režimo. Prie geresnio užmigimo gali prisidėti aromaterapija. Dažnai rekomenduojamos melisa, mairūnas, kadagys ar bergamotė, tačiau universaliausiu raminančiu pasirinkimu laikoma levanda.

    Natūralios medžiagos – ir madingos, ir draugiškesnės sveikatai, todėl miegamajame jos ypač tinka. Medinis lovos rėmas dažnai būna geriausias pasirinkimas, o taisyklė paprasta: kuo mažiau chemijos, tuo geriau. Pirmenybę verta teikti natūralių aliejų apdailai, o klijavimui – sprendimams be formaldehido ir kitų agresyvių medžiagų.

    Svarbus ir pačios lovos dizainas: ji turėtų stovėti ant ne mažesnių kaip 30–40 cm kojelių, kad čiužinys galėtų „kvėpuoti“ ir iš apačios, o po lova būtų patogu tvarkytis. Nors daiktadėžės po lova yra praktiškos, alergiškiems žmonėms jos nėra tinkamas sprendimas – jose kaupiasi dulkės, be to, ką tik po miego sudėti pagalves ir antklodes į uždarą erdvę nėra higieniška.

    Peřinių ir pagalvių slėpimas uždarose dėžėse ar spintose nėra patogus, ypač kai ryte skubate, ir nėra higieniškas: sandariai uždaryta, dar šiek tiek drėgna patalynė gali tapti palankia terpe erkutėms ir pelėsiui. Geriau, kai patalynė „kvėpuoja“ ant lovos. O jei netrukus laukiate svečių ir norite, kad miegamasis atrodytų tvarkingai, pravers praktiškas lovatiesės tipo užtiesalas. Jų pasirinkimas itin platus – nuo lengvų audinių iki dygsniuotų, šiltesnių variantų. Lovoms, kurių plotis 80–120 cm, tinka viengulės lovatiesės (apie 160 × 220 cm), o 160–220 cm pločio lovoms – dvigulės (apie 240 × 260 cm).

    Renkantis miegamojo įrangą svarbiausia ne tik lova, bet ir čiužinys. Kad nepasiklystumėte gausioje pasiūloje, verta apsilankyti miego prekių salone, kur galima čiužinį išbandyti. Įkvėpimo gali suteikti ir viešnagė viešbutyje, kai pabudote pailsėję – tuomet verta pasidomėti, kokio gamintojo čiužinys buvo naudojamas.

    Vieniems patogiau miegoti ant kietesnio pagrindo, kiti renkasi minkštesnį. Salone pravartu išbandyti pozas, kuriomis dažniausiai miegate, ir čiužinį testuoti bent kelias minutes – kai kurios putos prisitaiko tik po to, kai sušyla iki kūno temperatūros.

    Miego kokybę lemia ne tik čiužinys ir lovos pagrindas. Ne mažiau svarbus ir patalynės pasirinkimas: ji turi būti maloni, šilta, gerai sugerianti drėgmę, pageidautina mažiau glamžytis ir, žinoma, tikti pagal dizainą. Daugelis pamėgsta medvilninį satiną – jis glotnus, subtiliai blizgus, žiemą šildo, o vasarą vėsina. Medvilninis satinas dėl natūralių pluoštų gerai sugeria drėgmę, yra laidus orui, ilgai išlaiko spalvas ir formą.

    Šaltinis: autorsko pobūdžio straipsnis.