Kodėl įdaras tampa per skystas?
Šarlotė daugeliui asocijuojasi su namų jaukumu, tačiau net ir paprastas receptas kartais nuvilia. Dažniausia bėda – per skystas obuolių įdaras, kuris permirkdo tešlą ir neleidžia pyragui gražiai pjautis.
Taip nutinka, kai pasirenkami netinkami obuoliai arba jie turi per daug sulčių. Desertiškos, saldesnės veislės dažnai turi daugiau vandens, o kepant ir troškinant greičiau virsta vandeninga mase.
Kokius obuolius rinktis šarlotei?
Geriausiai tinka tvirtesnio minkštimo, rūgštesni obuoliai, kurie kaitinami išlaiko struktūrą ir suteikia ryškesnį skonį. Jei naudojate šviežius obuolius, svarbu juos troškinti pakankamai ilgai, kad išgaruotų skysčio perteklius.
Įtakos gali turėti ir laikymo sąlygos: šaldymo kamerose laikyti arba po šalnų skinti obuoliai kartais išskiria daugiau sulčių. Tokiu atveju net ir gerai parinkta veislė gali „paleisti“ pernelyg daug skysčio.
Ingredientas, kuris sutirština be gumuliukų
Kai obuoliai vis tiek išlieka per skysti, galima pasitelkti paprastą sprendimą – sėlenas. Jos greitai brinksta ir sugeria drėgmės perteklių, tačiau nepadaro įdaro guminio ir nesukuria želė primenančios konsistencijos, kaip kartais nutinka naudojant krakmolą.
Sėlenas geriausia berti pačioje pabaigoje, kai obuoliai jau labai minkšti ir beveik suyrantys. Įprastai 1 kilogramui obuolių pakanka 1–2 šaukštų, tuomet masę reikia gerai išmaišyti ir kelioms minutėms palikti, kad sėlenos sugertų drėgmę.
Skoniui neutraliausios dažniausiai būna kviečių sėlenos, todėl jos tinka, jei nenorite keisti tradicinio šarlotės profilio. Avižų sėlenos gali būti dar geresnis pasirinkimas saldiems kepiniams, nes jų skonis švelnesnis ir natūraliai kiek salstelėjęs.
Ruginių sėlenų šiuo atveju verta vengti, nes jos ryškesnio, labiau riešutinio skonio ir gali pernelyg pakeisti obuolių įdaro aromatą. Jei norisi eksperimento, geriau pradėti nuo mažesnio kiekio ir įvertinti rezultatą.
Leave a Reply