CP v2

Category: Kultūra

  • Romos Trajano termose atverta 15 metrų mozaika ir „Nutapytas miestas“: kas slypėjo po žeme

    Romos Trajano termose atverta 15 metrų mozaika ir „Nutapytas miestas“: kas slypėjo po žeme

    Po Koliziejaus kaimynyste – netikėtas radinys

    Romos Oppijaus kalvoje, šalia Koliziejaus, visuomenei pristatyti du išskirtiniai antikos kūriniai – vadinamasis „Nutapytas miestas“ ir Didžioji mozaika. Jie rasti po žeme Trajano termų komplekse, o dabar tapo naujai atverto muziejaus pagrindu.

    Italijos sostinėje, kur istorinių objektų gausu, šie radiniai ilgą laiką buvo menkai žinomi net daliai specialistų. Pasak projekto rengėjų, tai vienas įspūdingiausių restauruotų senovės Romos sieninės tapybos ir mozaikos kompleksų.

    Ką pamatys lankytojai

    Didžioji mozaika yra maždaug 15 metrų aukščio ir sudėliota tarsi keliuose „aukštuose“: viršutinėse dalyse matyti figūros ir scenos, o apatinėje – iš viršaus vaizduojamas uosto miestas. Tyrėjai pabrėžia, kad mozaikoje gausu architektūrinių detalių, kolonų ir dekoratyvinių elementų.

    „Nutapytas miestas“ – pirmojo amžiaus freska, vaizduojanti miestą iš paukščio skrydžio perspektyvos. Nors spalvos per šimtmečius išbluko, mėlyni ir terakotos atspalviai išliko pakankamai aiškūs, kad būtų atpažįstama kompozicija ir struktūros.

    „Tai išties unikalūs pasaulyje kūriniai – ir dėl meninės vertės, ir dėl istorinės bei dokumentinės reikšmės“, – sakė Romos meras Roberto Gualtieri.

    Trajano termos ir sudėtinga istorijos „sluoksniuotė“

    Trajano termos imperatorius Trajanas pašventino 109 metais, o kompleksas tuo metu laikytas didžiausiu tokio tipo statiniu pasaulyje. Jis užėmė apie 6 hektarus ir apėmė ne tik maudynių erdves, bet ir portikus bei zonas fizinei ir kultūrinei veiklai.

    Archeologai pabrėžia, kad šioje vietoje susikerta keli Romos istorijos sluoksniai: Trajano komplekse panaudotos ir ankstesnių statinių dalys, įskaitant Domus Aurea fragmentus. Dėl to Oppijaus kalvos teritorija yra viena svarbiausių miesto archeologinių „pjūvių“, leidžiančių sekti, kaip Roma transformavosi per skirtingas epochas.

    Radiniai, atrasti po dekoru, padėjo atkurti ir pirminę erdvę: manoma, kad salė, kurioje buvo mozaika, iš pradžių buvo gerokai aukštesnė, o sienos galėjo siekti apie 12 metrų. Tai keičia supratimą apie mastelį ir tai, kaip tokie vaizdai veikė lankytoją antikoje.

    Kodėl lankymas bus ribojamas

    Siekiant apsaugoti restauruotus kūrinius ir įvertinti lankytojų srauto poveikį, pirmieji apsilankymai organizuojami bandomuoju režimu. Pradžioje numatytos nedidelės grupės savaitgaliais, o ekskursijos vyks su išankstine rezervacija.

    Vėliau planuojama reguliari tvarka nuo penktadienio iki sekmadienio, su keliais apsilankymo laikais per dieną ir ribotu žmonių skaičiumi vienu metu. Tokia praktika vis dažniau taikoma jautriuose paveldo objektuose, kur svarbiausia – mikroklimatas, drėgmės kontrolė ir fizinės vibracijos mažinimas.

    Kartu su restauracija komplekse įrengtos naujos pėsčiųjų trasos ir poilsio zonos, taip pat suformuota amfiteatrinė sėdėjimo sistema, pritaikyta renginiams. Vis dėlto muziejaus kūrėjai pabrėžia, kad pagrindinis tikslas išlieka vienas – ilgalaikė apsauga, kad unikalūs vaizdai neliktų „vienkartine“ sensacija.

  • Animasyros festivalis kelia kartelę Europoje: kaip garsas ir vaizdas keičia animacijos pasakojimą

    Animasyros festivalis kelia kartelę Europoje: kaip garsas ir vaizdas keičia animacijos pasakojimą

    Animasyros: augantis Europos animacijos centras

    Graikijos tarptautinis animacijos festivalis Animasyros, rengiamas Ermupolyje, šiemet užbaigė 19-ąjį sezoną ir vis tvirčiau įsitvirtina tarp ryškiausių tokio tipo renginių Europoje. Organizatoriai skelbia, kad programa buvo gausiausia iki šiol – pristatyta daugiau nei 280 filmų iš 50 šalių.

    Festivalio struktūrą sudarė septynios konkursinės programos – nuo tarptautinės ir studentų iki nacionalinės bei ilgametražių filmų, taip pat K.ID.S ir AnimaPride. Greta seansų vyko edukacinės dirbtuvės, industrijos renginiai ir Animasyros rinka, kuri regione tampa svarbia susitikimų vieta kūrėjams bei prodiuseriams.

    Artėjantis 20-metis ir ambicijos

    Animasyros prezidentas Vassilis Karamitssanis pabrėžė, kad per beveik du dešimtmečius festivalis tapo vienu svarbiausių animacijos traukos taškų Viduržemio regione. Pasak jo, renginio tikslas – ne tik rodyti Graikijos ir Europos talentus tarptautinei auditorijai, bet ir sekti technologines bei kūrybines inovacijas.

    Artėjant 20-ajam jubiliejui, festivalis planuoja dar labiau stiprinti tarptautines partnerystes ir industrijos dalį. Tai atspindi platesnę Europos animacijos tendenciją – festivaliai vis dažniau tampa ne vien kino peržiūrų erdve, bet ir platforma koprodukcijoms, talentų paieškai bei projektų vystymui.

    Garsas animacijoje: kodėl jis tampa pasakojimo varikliu

    Vienas ryškiausių šių metų svečių buvo Kanadoje gyvenantis garso dizaineris Olivier Calvert, pristatęs meistriškumo pamoką apie garsą kaip esminį pasakojimo įrankį. Festivalyje taip pat parodyta jo darbų programa, skirta atskleisti, kaip garso sprendimai formuoja animacijos ritmą, atmosferą ir emociją.

    Calvert akcentavo, kad garso dizainas gali būti ir realistiškas, ir psichologiškai veikiantis – kuriantis įtampą, leidžiantis ją „ištraukti“ nutylėjimais ar papildomais sluoksniais po muzika bei dialogu. Animacijoje, anot jo, garsas dažnai turi dar daugiau laisvės, nes pats pasaulis yra sukonstruotas nuo nulio.

    „Vaizdas yra kūnas, o garsas – siela“, – sakė Olivier Calvert.

    Jo teigimu, animaciniame filme nebūtina siekti tikroviško skambesio, todėl kūrėjai gali sąmoningai kurti naujas, unikalias taisykles turinčias visatas. Calvert taip pat pabrėžė, kad vis dažniau į kūrybinį procesą įsitraukia anksti, dar idėjų stadijoje, kai su režisieriumi ir kompozitoriumi formuojamas vientisas filmo garso pasaulis.

    Tarpvalstybinės kūrybos pavyzdys ir socialinė kritika

    Festivalio atidaryme parodyta Graikijoje premjerą turėjusi ispano Alberto Vásquezo animacija Decorado, pristatyta bendradarbiaujant su Ispanijos institucijomis. Filmas apibūdinamas kaip egzistencinė juodojo humoro istorija, kalbanti apie šiuolaikinio gyvenimo absurdiškumą ir kontrolės mechanizmus.

    Projekto kūrybos vadovas José Luis Ágreda pasakojo, kad Decorado sąmoningai žaidžia klasikinių animacijos nuorodų estetika, tačiau ją „sugadina“ spalvų ir atmosferos sprendimais, kad žiūrovas pajustų nerimą. Kūrėjų teigimu, filmas kalba apie visuomenę, kurioje išorė ima dominuoti prieš tikrovę, o socialiniai tinklai sustiprina dirbtinumo pojūtį.

    „Norėjome, kad žiūrovas suprastų: tai nėra sapnas, tai labiau košmaras“, – sakė José Luis Ágreda.

    Pasak kūrybinės komandos, siužetas taip pat kritikuoja tendenciją dehumanizuoti žmogų, kai individuali patirtis stumiama į šalį, o pasaulis aplink atrodo kaip dekoracija. Tokios temos pastaraisiais metais vis dažniau skamba Europos animacijoje, kur animacinė forma naudojama sudėtingoms socialinėms idėjoms perteikti be tiesmukumo.

    Kas laimėjo apdovanojimus

    Didysis tarptautinio konkurso prizas atiteko Annos Mantzaris filmui Please. Graikijos konkurse nugalėjo Konstantinos Demis darbas The Dog.

    Studentų konkursą laimėjo filmas Gauze, sukurtas penkių studentų komandos iš GOBELINS Paris. Televizijos ir užsakytų filmų kategorijoje įvertintas Eilidh Nicoll iš Jungtinės Karalystės filmas Saltwater, o žiūrovų prizą pelnė Martin Lund filmas Unstoppable.

  • NATO vadovas: ginčas dėl europinės gynybos pirkimų pirmenybės – prabanga, kai trūksta gamybos

    NATO vadovas: ginčas dėl europinės gynybos pirkimų pirmenybės – prabanga, kai trūksta gamybos

    Kodėl „pirkti europietiška“ nepakanka

    NATO generalinis sekretorius Markas Rutte pareiškė, kad Briuselyje vykstantis ginčas dėl europinės pirmenybės gynybos pirkimuose šiuo metu yra „prabangos“ diskusija. Jo teigimu, esminė problema yra ne tai, ar valstybės perka Europoje ar JAV, o tai, ar apskritai įmanoma greitai nupirkti reikiamus kiekius.

    Pasak M. Rutte, tiek Europos, tiek JAV gynybos pramonė susiduria su ribotais pajėgumais, o paklausa auga sparčiau nei gamyba. Dėl to politiniai sprendimai, kurie vienoje rinkoje nustatytų prioritetą „saviems“, realybėje nepašalina pagrindinio trūkumo – nepakankamo gamybos tempo.

    Skirtingos ES pozicijos ir NATO argumentas

    Europos Sąjungoje pastaraisiais mėnesiais intensyvėjo diskusijos, ar viešuosiuose gynybos kontraktuose reikėtų labiau remti Europoje pagamintą produkciją. Šis požiūris paprastai siejamas su siekiu stiprinti strateginę autonomiją, mažinti priklausomybę nuo importo ir užtikrinti, kad didėjantys biudžetai kurtų darbo vietas Europoje.

    Tačiau dalis valstybių pasisako už atviresnį modelį, kuris leistų lanksčiau pirkti iš NATO sąjungininkių ir greičiau užpildyti kritines spragas. NATO vadovo logika paprasta: kai pramonė nespėja, pernelyg siauri kriterijai gali dar labiau sulėtinti įsigijimus, o ne juos paspartinti.

    Trūksta ne pinigų, o pajėgumų

    M. Rutte pabrėžė, kad finansavimo gynybai pastaruoju metu didėja, tačiau tai savaime nereiškia, kad rinkoje atsiras reikiamas kiekis sistemų, šaudmenų ir komponentų. Gamybos didinimui reikia laiko, investicijų, kvalifikuotos darbo jėgos, žaliavų ir ilgalaikių užsakymų, kurie pramonei suteikia stabilumo.

    Jo teigimu, pramonė turi spartinti pajėgumų plėtrą ir daugiau investuoti į naujas technologijas, kad būtų galima tiekti modernią įrangą ilgesnį laiką. Kartu tai turi ir platesnį ekonominį poveikį – inovacijos bei tiekimo grandinių plėtra dažnai persikelia ir į civilinį sektorių.

    „Problema yra ne tai, ar perki Europoje, ar JAV. Problema yra tai, ar apskritai gali nupirkti“, – sakė Markas Rutte.

    Kalbėdamas apie transatlantinį bendradarbiavimą, NATO vadovas akcentavo, kad dalis Europos įmonių investuoja JAV, o JAV bendrovės plečia gamybą Europoje. Tokį modelį jis apibūdino kaip bendrą transatlantinę gynybos pramonės bazę, kuri, jo vertinimu, turėtų veikti kaip vieninga sistema.

    Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių M. Rutte išskyrė Ukrainos poreikį priešraketinės gynybos sprendimams. Jo teigimu, kai kurių sistemų, įskaitant „Patriot“ ar europinį SAMP/T, vienu metu pagaminti tiek, kiek reikia operaciniams poreikiams, yra sudėtinga, todėl atsiranda ilgos eilės ir konkurencija dėl tų pačių pajėgumų.

    NATO vadovas taip pat leido suprasti, kad ilgalaikė paklausa gynybos pramonei išliks, todėl investicijos į gamybos plėtrą nėra vien trumpalaikis atsakas į krizę. Jo vertinimu, augant užsakymams formuosis ir vadinamasis gynybos dividendų efektas – didesnė grąža visuomenei per inovacijas, technologijų perdavimą ir ekonominį aktyvumą.

  • Bardella atkirto Macronui dėl antisemitizmo: kaltinimai kiršina kampaniją, ruošiami ieškiniai

    Bardella atkirto Macronui dėl antisemitizmo: kaltinimai kiršina kampaniją, ruošiami ieškiniai

    Ginčas įsiplieskė po „Mediapart“ publikacijos

    Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos Nacionalinis susivienijimas vadovas Jordanas Bardella viešai atkirto prezidentui Emmanueliui Macronui, šiam pareiškus, kad pranešimai apie galimus antisemitinius pasisakymus yra itin rimti ir nepriimtini. Diskusiją paskatino tiriamosios žurnalistikos portalo „Mediapart“ paviešinti teiginiai, jog 2013–2015 metais Bardella galėjo rašyti antisemitinio turinio žinutes.

    Macronas, viešėdamas Ispanijoje, pabrėžė, kad Prancūzija netoleruos antisemitinių pareiškimų, ir paragino atsakingus asmenis pateikti aiškius paaiškinimus. Prezidentas taip pat kritikavo, jo teigimu, agresyvėjančią politinę retoriką, nukreiptą į žiniasklaidą ir oponentus.

    Bardella neigia autorystę ir žada teismą

    Bardella kaltinimus atmeta ir tvirtina nesąs minėtų žinučių autorius. Reaguodamas socialiniame tinkle X, jis bandė perkelti akcentą į savo viešus veiksmus po 2023 metais spalio 7 dieną įvykusių „Hamas“ išpuolių Izraelyje, pabrėždamas, kad lankėsi Paryžiaus gatvėse ir vyko į Izraelį.

    „Po 2023 metais spalio 7 dieną įvykių aš ėjau Paryžiaus gatvėmis ir vykau į Izraelį. Jis to nepadarė“, – sakė Jordanas Bardella.

    Antradienį spaudos konferencijoje politikas pareiškė, kad mato bandymą destabilizuoti artėjančią prezidento rinkimų kampaniją, ir pranešė ketinantis kreiptis į teismą dėl šmeižto. Šalia jo pasirodžiusi Marine Le Pen teigė Bardella pasitikinti ir pabrėžė, kad jis esą tapo politinio puolimo taikiniu.

    Kontekstas: partijos praeitis ir „demonizacijos“ atsikratymas

    Šis ginčas vyksta platesniame Nacionalinio susivienijimo įvaizdžio keitimo kontekste. Partija, anksčiau veikusi kaip Nacionalinis frontas, ilgus metus buvo siejama su radikalia retorika, o jos įkūrėjas Jeanas-Marie Le Penas ne kartą sulaukė teistumų dėl neapykantos kurstymo ir plačiai kritikuotų pasisakymų apie Holokaustą.

    Pastaraisiais metais Marine Le Pen kryptingai siekė atsiriboti nuo tėvo palikimo: jis buvo pašalintas iš partijos, o 2018 metais politinė jėga pervadinta į Nacionalinį susivienijimą. Tyrėjai šią strategiją neretai apibūdina kaip „demonizacijos“ mažinimą, kai siekiama tapti priimtinesne platesniam rinkėjų ratui, kartu akcentuojant griežtesnę migracijos ir saugumo politiką.

    „Mediapart“ teigimu, publikuotos ištraukos esą gautos iš privačių rašytinių susirašinėjimų ir buvo nepriklausomai autentifikuotos, tačiau viešai nebuvo detaliai paaiškinta nei jų gavimo aplinkybės, nei tikslus patikros metodas. Dėl to politinis konfliktas persikelia ir į patikimumo bei atsakomybės klausimus: vienoje pusėje – žiniasklaidos teisė tirti ir viešinti, kitoje – politiko teisė gintis nuo, jo manymu, nepagrįstų kaltinimų.

    Ginčą papildomai kaitina ir rinkimų perspektyva: Le Pen yra pareiškusi, kad laimėjusi prezidento rinkimus Bardellą matytų kaip ministrą pirmininką. Dėl to bet kokie kaltinimai, susiję su antisemitizmu, gali tapti reikšmingu veiksniu siekiant pritraukti vidurio rinkėjus ir neutralizuoti ilgalaikes abejones dėl partijos istorijos.

  • Svarbus rudens darbas darže: patikrinkite dirvos pH ir tik tada kalkinkite – pavasarį dėkosite

    Svarbus rudens darbas darže: patikrinkite dirvos pH ir tik tada kalkinkite – pavasarį dėkosite

    Rudenį, kai baigiasi derliaus nuėmimas, verta pasirūpinti ne tik lysvėmis, bet ir pačia dirva. Net ir reguliariai tręšiami bei laistomi augalai gali augti silpnai, jei dirvos reakcija jiems netinkama. Viena dažniausių priežasčių – per rūgšti dirva, kuri riboja maisto medžiagų įsisavinimą.

    Dirvos pH daro tiesioginę įtaką tam, kaip augalų šaknys pasisavina fosforą, kalį, magnį ir kitus elementus. Kai pH per žemas, dalis maisto medžiagų tampa sunkiau prieinamos, o tręšimas ne visada duoda laukiamą efektą. Dėl to rudenį naudinga atlikti pH tyrimą ir sprendimus grįsti ne nuojauta, o matavimais.

    Kalkinimas padeda, bet ne visur

    Kalkinimas pirmiausia skirtas rūgščios dirvos pH pakėlimui. Tinkamai parinktas kalkinimas gali pagerinti dirvos struktūrą, purumą, oro ir vandens režimą. Taip pat gerėja sąlygos dirvos mikroorganizmams, kurie svarbūs humuso formavimuisi ir maisto medžiagų apytakai.

    Vis dėlto kalkių barstyti aklai visame sklype nereikėtų. Per daug pakeltas pH taip pat gali sukelti problemų, nes skirtingi augalai turi skirtingus poreikius. Todėl vienose vietose kalkinimas gali padėti, o kitose – pakenkti.

    Pirmiausia išsitirkite dirvą

    Silpnas augimas dar nėra pakankama priežastis griebtis kalkinių trąšų. Prieš kalkinant svarbu nustatyti dirvos pH, nes tik realiai nustatytas rūgštėjimas pateisina šį darbą. Praktikoje pasitaiko, kad dalis daržo būna rūgštesnė, o kita dalis turi visai kitą reakciją, todėl sprendimai turi būti tikslūs.

    Patogiausia pH pasitikrinti greitaisiais testais arba atlikti laboratorinį tyrimą, kuris leidžia tiksliau įvertinti situaciją. Rudenį tai ypač naudinga, nes per žiemą įterptos medžiagos turi laiko pradėti veikti, o pavasarį dirva būna labiau pasiruošusi naujam sezonui.

    Kokias kalkes rinktis ir kaip įterpti

    Kalkinimui naudojamos skirtingos priemonės, pavyzdžiui dolomitas, kreidos kalkės, maltas kalkakmenis ar oksidinės kalkinės trąšos. Jos skiriasi veikimo greičiu ir poveikiu, todėl verta rinktis pagal dirvos poreikius, o ne pagal tai, kas liko nuo ankstesnių darbų. Esminis principas – laikytis gamintojo rekomendacijų ir neviršyti normų.

    Vėlyvą rudenį, kai konkrečioje vietoje jau nebeauginamos kultūros, kalkines trąšas galima tolygiai paskleisti ant dirvos ir lengvai įmaišyti į viršutinį sluoksnį. Dažniausiai pakanka negilaus įterpimo, svarbiausia, kad medžiaga pasiskirstytų kuo vienodžiau. Pravartu pasižymėti, kur ir kokia priemonė buvo panaudota, kad pavasarį būtų lengviau planuoti tręšimą ir pakartotinį pH patikrinimą.

  • Nerenkite popierinių maišelių: pavasarį jie sode gali tapti ginklu prieš piktžoles

    Nerenkite popierinių maišelių: pavasarį jie sode gali tapti ginklu prieš piktžoles

    Popieriniai pirkinių maišeliai dažnai atsiduria šiukšliadėžėje, nors pavasarį sode gali praversti labiau, nei atrodo. Tinkamai paruošti jie tinka kaip laikina mulčio alternatyva, padedanti mažinti piktžolių dygimą ir sulaikyti drėgmę dirvoje.

    Mulčiavimas sodininkystėje vertinamas todėl, kad uždengtas dirvos paviršius lėčiau išdžiūsta, o piktžolėms tampa sunkiau gauti šviesos. Popierius sukuria fizinį barjerą, kuris slopina piktžolių sėklų dygimą ir stabilizuoja dirvos temperatūrą, ypač staigiai šylant orams.

    Kaip veikia popierinis mulčias

    Ant dirvos paklotas popierius mažina vandens garavimą, todėl laistyti tenka rečiau, o drėgmė išsilaiko tolygiau. Ilgainiui popierius suyra ir papildo dirvą organine anglimi, o po danga dažnai suaktyvėja sliekai, gerinantys dirvos struktūrą.

    Vis dėlto popierius nėra komposto pakaitalas: jis duoda daug anglies, bet mažai kitų maistinių medžiagų. Kad poveikis būtų subalansuotas, virš popieriaus paprastai dedamas organinis sluoksnis, kuris ir maitina dirvą, ir apsaugo popierių nuo vėjo.

    Paruošimas ir klojimo taisyklės

    Pradėti verta nuo lysvės paruošimo: pašalinti piktžoles, senus stiebus ir kitas liekanas, išlyginti paviršių. Tuomet maišelius reikėtų perkirpti per siūles, ištiesinti ir nuimti viską, kas nėra popierius, pavyzdžiui, rankenėles, lipnias juostas, etiketes ar metalines sąvaržėles.

    Popieriaus lakštus klokite tiesiai ant žemės, kraštus užleisdami vieną ant kito maždaug 5–10 centimetrų. Prie augalų stiebų ir medžių kamienų palikite 5–8 centimetrų tarpą, kad nesikauptų perteklinė drėgmė ir neskatintų puvinio.

    Paklotą popierių būtina gerai sudrėkinti vandeniu, kad jis priglustų prie dirvos ir jo nenupūstų vėjas. Ant viršaus rekomenduojama užberti 5–10 centimetrų organinės dangos, pavyzdžiui, smulkintų šakų, žievės, komposto, sausų lapų ar šiaudų, kad danga tarnautų ilgiau.

    Kokie maišeliai tinka, o kokių vengti

    Sodui geriausiai tinka paprasti rudi popieriniai maišeliai be papildomų dangų ir kitų medžiagų intarpų. Nerekomenduojama naudoti blizgių, vaškuotų, laminuotų pakuočių, maišelių su plastikiniais langeliais, metalizuotais elementais ar itin ryškiais, gausiais dažais margintais paviršiais.

    Dažniausia klaida yra palikti tarpus tarp lakštų: tuomet šviesa pasiekia dirvą, o piktžolės randa kelią į paviršių. Kita klaida yra kloti popierių sausą arba priglausti jį prie stiebų, nes tai didina pelėsio, grybelinių ligų ir puvinio riziką.

    Jei viskas padaroma tvarkingai, popieriniai maišeliai gali tapti paprastu būdu panaudoti likučius antrą kartą. Toks sprendimas ypač patogus pavasarį, kai norisi greitai sutvarkyti lysves ir sumažinti rankinio ravėjimo apimtis.

  • Mokslininkų atradimas nustebino: žalia siena sumažino šilumos nuostolius 31,4 proc.

    Mokslininkų atradimas nustebino: žalia siena sumažino šilumos nuostolius 31,4 proc.

    Žaluma ant pastatų fasadų dažniausiai siejama su estetika, tačiau naujesni tyrimai rodo ir apčiuopiamą praktinę naudą. Jungtinėje Karalystėje mokslininkai išbandė, ar augalais apaugusi siena gali mažinti šilumos nuostolius, ir gavo dėmesio vertą rezultatą.

    Eksperimentui buvo pasirinktas Plymouth universiteto pastatas, kurio dalis išorinės sienos buvo apželdinta skirtingais augalais. Kita fasado dalis palikta be augalijos, kad abi atkarpas būtų galima palyginti tomis pačiomis oro sąlygomis.

    Penkių savaičių stebėjimo metu buvo fiksuojamos lauko ir vidaus sąlygos bei šilumos srautas per sieną. Nustatyta, kad augalais padengtoje sienos dalyje šilumos nuostoliai buvo 31,4 proc. mažesni nei atviroje atkarpoje, o patalpų temperatūros svyravimai buvo mažesni.

    Kas iš tiesų veikia?

    Specialistai aiškina, kad augalai sukuria papildomą apsauginį sluoksnį tarp mūro ir aplinkos. Lapija ir stiebai silpnina vėjo poveikį, mažina tiesioginį sienos atvėsimą, o oro tarpai augalijoje veikia kaip natūrali „pagalvė“, padedanti lėtinti šilumos sklaidą.

    Toks efektas ypač aktualus senesniems pastatams, kurių sienos neturi šiuolaikinės šilumos izoliacijos. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai priklauso nuo konkretaus pastato, augalų tipo, fasado būklės ir oro sąlygų.

    Ar tai gali pakeisti šiltinimą?

    Nors skaičiai skamba įspūdingai, žalia siena neturėtų būti laikoma tiesioginiu pakaitalu polistirenui ar kitoms termoizoliacinėms medžiagoms. Apželdinimas gali būti papildoma priemonė, padedanti mažinti šilumos nuostolius, tačiau jis ne visada užtikrins tokį pat prognozuojamą efektą kaip profesionaliai įrengtas šiltinimas.

    Praktikoje svarbu įvertinti ir priežiūrą: augalams reikalinga drėgmė, tvirtinimo sprendimai, o netinkamai įrengta sistema gali didinti drėgmės riziką fasadui. Dėl to prieš renkantis žaliąją sieną rekomenduojama pasitarti su pastatų specialistais ir įsivertinti konstrukcijų būklę.

    Žaluma gali atsirasti ir viduje

    Augalų sprendimai gali būti pritaikyti ir patalpose, pavyzdžiui, įrengiant vertikalų sodą ant sienos. Tokios kompozicijos dažnai pasirenkamos ten, kur trūksta vietos vazonams, o kartu jos gali prisidėti prie patalpų mikroklimato.

    Vidaus augalai išskiria drėgmę, todėl šildymo sezono metu gali šiek tiek didinti oro drėgnumą. Vis dėlto jų funkcija skiriasi nuo fasadų apželdinimo: viduje žaluma labiau siejama su komfortu ir mikroklimatu, o lauke – su pastato atitvarų apsauga nuo aplinkos poveikio.

  • Rudenį neišmeskite kiaušinių dėžutės: paprastas triukas tulpėms ir pavasarį kaimynai stebėsis

    Rudenį neišmeskite kiaušinių dėžutės: paprastas triukas tulpėms ir pavasarį kaimynai stebėsis

    Rudenį, planuojant pavasarinį gėlyną, praverčia ne tik svogūnėliai, bet ir paprasta kartoninė kiaušinių dėžutė. Vietoj to, kad ją išmestumėte, galite panaudoti kaip šabloną tulpėms sodinti, kad svogūnėliai atsidurtų vienodais atstumais.

    Tulpės dažniausiai sodinamos rudenį, kai dirva po vasaros karščių jau atvėsta, bet dar nėra įšalusi. Praktikoje tai dažniausiai būna nuo rugsėjo antros pusės iki spalio pabaigos, tačiau tikslų laiką lemia oro sąlygos ir dirvos temperatūra.

    Svarbu parinkti tinkamą vietą, nes svogūnėliai jautriai reaguoja į užmirkimą. Geriausiai tinka laidi, lengvesnė dirva, kurioje vanduo neužsistovi, o per šlapiame grunte didėja puvimo rizika ir silpnėja augalų žydėjimas pavasarį.

    Tulpėms sodinti padeda dėžutė

    Kartoninė kiaušinių dėžutė turi vienodai išdėstytas įdubas, todėl ją patogu naudoti kaip greitą atstumų žymeklį. Užuot matavę kiekvieną vietą atskirai, dėžutę tiesiog pridedate prie dirvos ir gaunate tvarkingą išdėstymą.

    Jei norite didesnių tarpų tarp augalų, dalį įdubų galima palikti tuščių. Praktikoje tai leidžia lengvai suplanuoti tankesnį ar retesnį tulpyną, išlaikant tvarkingą gėlyno vaizdą.

    Kaip teisingai įkasti

    Pažymėtoje vietoje iškasamas pailgas įdubimas, dažniausiai apie 12–15 centimetrų gylio, kad svogūnėliai būtų apsaugoti nuo šalčio. Į dugną dedama kartoninė dėžutės dalis ir į jos įdubas sudedami svogūnėliai.

    Svogūnėliai guldomi taip, kad plokščioji dalis būtų apačioje, o smailus galas žiūrėtų į viršų. Tuomet viskas užberiama žeme, paviršius sulyginamas ir lengvai prispaudžiamas, o jei dirva sausa, gėlyną verta palaistyti.

    Kodėl tai veikia pavasarį

    Šis būdas taupo laiką, nes vietoj daugybės atskirų duobučių paruošiamas vienas ilgesnis įdubimas. Be to, sodinant grupėmis lengviau sukurti vientisą spalvinį efektą, o tvarkingi tarpai padeda gėlėms augti tolygiau.

    Kartoninė dėžutė drėgmėje palaipsniui suminkštėja ir suirsta, todėl jos dažniausiai nereikia išimti. Svarbu rinktis švarią kartoninę dėžutę be plastikinių dalių, kad dirvoje neliktų neyrančių atliekų.

  • Nekaskite grėblynų: žemę lysvėse išpurensite be vartymo, užteks vieno paprasto įrankio

    Nekaskite grėblynų: žemę lysvėse išpurensite be vartymo, užteks vieno paprasto įrankio

    Sukietėjusi žemė lysvėse rudenį ar ankstyvą pavasarį dažnai išprovokuoja vieną sprendimą – kasti kastuvu ir vartyti visą sluoksnį. Tačiau vis daugiau daržininkų renkasi mažesnę intervenciją, kai dirva purenama neapverčiant jos sluoksnių.

    Šis požiūris dažnai vadinamas no dig principu: dirvos struktūra gerinama organinėmis medžiagomis ir švelniu purenimu, o ne intensyviu kasimu. Taip siekiama išsaugoti dirvožemio gyvybę, poringumą ir mažinti piktžolių sėklų iškėlimą į paviršių.

    Kaip pradėti be kasimo

    Pirmas žingsnis – po derliaus nuėmimo nuo lysvės pašalinti piktžoles ir stambias augalų liekanas, ypač jei jos sergančios. Tuomet dirvos nereikia nei smulkinti, nei vartyti, pakanka ją paruošti mulčiavimui.

    Ant paviršiaus galima patiesti kartoną, o ant jo uždėti organinės medžiagos sluoksnį: subrendusio komposto, perpuvusio mėšlo, smulkintų lapų ar šiaudų. Toks „dangtis“ padeda dirvai neišdžiūti, slopina piktžoles ir palaipsniui papildo gruntą maisto medžiagomis.

    Mulčias gali likti per žiemą, o prireikus jį lengva papildyti nauju komposto sluoksniu. Svarbiausia – negrįžti prie įpročio viską nuimti ir pradėti nuo nulio: nuoseklus, mažais žingsniais atliekamas gerinimas paprastai duoda stabilesnį rezultatą.

    Paprastas būdas purenti neapverčiant

    Jei žemė vis tiek kieta, padeda mechaninis, bet švelnus purenimas. Tam užtenka sodo šakių arba specialių purenimo šakių: įrankį reikia įdurti maždaug iki 20 centimetrų gylio ir lengvai pajudinti, kad dirva atsipalaiduotų.

    Esmė ta, kad žemė nėra keliama į viršų ir nevartoma – purenama tik praduriant ir atlaisvinant susispaudusias vietas. Taip judama per visą lysvę, paliekant sluoksnius savo vietose, bet pagerinant oro ir vandens judėjimą.

    Kada to geriau nedaryti

    Purenimą galima kartoti sezono metu, jei matyti, kad dirva vėl smarkiai suslėgta, tačiau tai neturėtų tapti privalomu darbu pagal kalendorių. Daug ką pasako pati lysvė: jei vanduo sunkiai susigeria, paviršius greitai sutrūkinėja, o žemė sukimba į kietus grumstus, jai trūksta poringumo.

    Užšalusios žemės šakėmis badyti nereikėtų, kaip ir tuomet, kai lysvės po sniegu. Praktikoje patogiausias laikas – po paskutinių derlių, kol dar nėra rimtesnių šalnų, arba ankstyvą pavasarį, kai dirva jau atitirpusi, bet dar neišdžiūvusi.

    Mulčiavimo ir švelnaus purenimo derinys leidžia paruošti lysves be tradicinio kasimo, o ilgainiui dažnai sumažina ir darbo apimtį. Kuo rečiau trikdoma dirvos struktūra, tuo lengviau palaikyti tolygesnę drėgmę ir geresnį purumą.

  • Gėlės kapams, kurios nebijo šalčio: šie augalai išsilaiko ilgiau ir reikalauja mažiau priežiūros

    Gėlės kapams, kurios nebijo šalčio: šie augalai išsilaiko ilgiau ir reikalauja mažiau priežiūros

    Ruduo daugeliui tampa laiku sutvarkyti kapavietes po vasaros ir pasiruošti Vėlinėms. Tačiau vėjas, temperatūros svyraviai, trumpesnės dienos ir retesnis laistymas greitai išryškina, kurie augalai tik gražūs parduotuvėje, o kurie išties ištvermingi. Todėl verta rinktis rūšis, kurios rudenį atrodo geriausiai ir ilgiau išlaiko dekoratyvumą.

    Praktika rodo, kad kapams tinkamiausi augalai yra tie, kurie pakelia vėsesnį orą ir neišsigąsta kelių sausų dienų. Svarbu įvertinti ir vietą: ant saulėtos, vėjuotos kapavietės jautresni sodinukai vysta greičiau, o pavėsyje kai kurios rūšys praranda spalvą ar skurdžiai žydi. Dėl to rudenines kompozicijas verta planuoti ne vien pagal spalvą, bet ir pagal atsparumą.

    Patikimi rudeniniai pasirinkimai

    Vėlyvą vasarą ir rudenį vienu populiariausių pasirinkimų išlieka chrizantemos. Kapavietėms dažniausiai renkamasi lauko chrizantemos, nes jos geriau ištveria vėsesnes naktis ir trumpus atšalimus. Spalvų gama plati, o skirtingi aukščiai leidžia lengvai priderinti augalą prie paminklo ir vazono dydžio.

    Kartu su chrizantomis dažnai sodinami viržiai, vertinami dėl ilgesnio žydėjimo ir to, kad net nužydėję gali išlaikyti tvarkingą formą. Viržiams svarbi rūgštesnė žemė, todėl sunkesnį ar šarmingą gruntą pravartu bent iš dalies pakeisti specialiu substratu. Tai vienas paprasčiausių būdų pailginti augalo dekoratyvumą iki vėlyvo rudens.

    Dar vienas praktiškas sprendimas yra našlaitės, kurios rudenį neretai žydi iki stipresnių šalnų. Jos nėra reiklios, lengvai prigyja ir leidžia sukurti ryškią kompoziciją net tada, kai dauguma vasarinių gėlių jau baigia sezoną. Svarbu tik neleisti žemei visiškai perdžiūti, ypač jei našlaitės pasodintos į mažesnį vazoną.

    Augalai, kurie gražūs ir po žydėjimo

    Ieškantiems ilgaamžiškesnio efekto verta pagalvoti apie dekoratyvinius augalus, kurie išsiskiria ne žiedais, o lapais ar uogomis. Dekoratyviniai kopūstai rudenį dažnai tik gražėja, nes atvėsus orams jų spalvos tampa intensyvesnės. Tokie augalai ypač tinka ten, kur norisi tvarkingo vaizdo kuo ilgiau, o kapavietė lankoma rečiau.

    Rečiau laistant praverčia ir šilokai, kaupiantys drėgmę mėsingose lapuose, todėl lengviau ištveria sausą periodą. Dar vienas ryškus akcentas gali būti gaulterija, kuri dėmesį patraukia dekoratyviomis raudonomis uogomis ir išlieka puošni ilgą laiką. Tokie sprendimai ypač naudingi vėjuotose vietose, kur dirva greičiau netenka drėgmės.

    Kaip pasodinti, kad laikytųsi ilgiau

    Net ir atsparūs augalai greitai praranda išvaizdą, jei sodinama į nualintą ar piktžolėmis apaugusią žemę. Prieš sodinant verta pašalinti senas šaknis, išravėti piktžoles, supurenti dirvą ir, jei reikia, papildyti šviežiu substratu. Pasodinus augalus pravartu gausiai palaistyti, kad šaknys greičiau prigytų.

    Drėgmę padeda išlaikyti mulčias, pavyzdžiui, smulkesnė žievė ar dekoratyvinis žvyras. Saulėtose vietose dažniau pasiteisina viržiai, šilokai ir dekoratyviniai kopūstai, o mažiau apšviestose galima rinktis našlaites ar tinkamas erikų veisles. Ilgaamžiškesnei kompozicijai dažnai derinami du žydintys augalai ir vienas visžalis akcentas, pavyzdžiui, šliaužiantis kadagys.