Category: Kultūra

  • Rašytoja Cristina Fernández Cubas pelnė 2026 metų Cervanteso premiją, vertą 125 000 eurų

    Rašytoja Cristina Fernández Cubas pelnė 2026 metų Cervanteso premiją, vertą 125 000 eurų

    Katalonų rašytoja Cristina Fernández Cubas paskelbta 2026 metų Cervanteso premijos laureate – tai svarbiausias ispanų kalbos literatūros apdovanojimas.

    Kaip praneša „Euronews“, premija įvertinta 125 000 eurų suma, o sprendimą pristatė Ispanijos kultūros ministras Ernestas Urtasunas.

    Komisija pabrėžė autorės indėlį atnaujinant šiuolaikinę novelę ir išskyrė jos kūrybos originalumą, meistriškumą bei nuoseklumą.

    Taip pat pažymėta, kad Fernández Cubas tekstams būdinga paslapties ir dviprasmybės atmosfera, per kurią atskleidžiamos žmogiškos patirtys.

    Įvertinta už šiuolaikinės novelės atnaujinimą

    1945 metais Arenys de Mar mieste netoli Barselonos gimusi Fernández Cubas laikoma viena ryškiausių ispanų trumposios prozos figūrų.

    Tarp jos žinomiausių knygų minimos „Mi hermana Elba“, „El ángulo del horror“ ir „La habitación de Nona“, priskiriamos ir fantastinės literatūros krypčiai.

    Per karjerą autorė yra pelniusi ir kitus svarbius apdovanojimus, tarp jų – Nacionalinę pasakojamosios prozos premiją bei Nacionalinę premiją už ispanų literatūrą.

    Septintoji moteris Cervanteso istorijoje

    Gavusi šį įvertinimą, Fernández Cubas tapo septintąja moterimi, kuriai atiteko Cervanteso premija.

    Ji prisijungė prie anksčiau apdovanotų rašytojų, tarp kurių – María Zambrano, Ana María Matute ir Elena Poniatowska.

    Organizatorių vertinimu, šis apdovanojimas dar labiau įtvirtina rašytojos kūrybinį kelią ir jos įtaką naujoms autorių kartoms.

  • „Mėlynoji banga“ ir memai: kaip internetas sureagavo į JAV vidurio kadencijos rinkimus

    „Mėlynoji banga“ ir memai: kaip internetas sureagavo į JAV vidurio kadencijos rinkimus

    JAV vidurio kadencijos rinkimų rezultatai socialiniuose tinkluose sukėlė tikrą memų bangą – internautai skuba juokauti, cituoti popkultūrą ir švęsti demokratų pergales.

    Kaip rašo „Euronews“, internete vyrauja pakili nuotaika: rinkimų baigtis apibūdinama kaip aiškus atstūmimas tam, kas tekste vadinama „MAGA 2.0“.

    Įrašai „X“ (buvusiame „Twitter“), „Instagram“ ir kitose platformose mirga šmaikščiais komentarais bei nuorodomis į filmus ir serialus – nuo „Arrested Development“ iki „The White Lotus“.

    Tokie memai tampa savotišku barometru, fiksuojančiu ne tik politines nuotaikas, bet ir tai, kaip greitai rinkimų nakties emocijos persikelia į interneto kultūrą.

    Popkultūra tapo rinkimų komentaru

    Tekste pabrėžiama, kad po vienų reikšmingiausių vidurio kadencijos rinkimų amerikiečiai masiškai ėmė dalintis trumpais, taikliais juokeliais bei atpažįstamais vaizdais iš populiariosios kultūros.

    Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių – Tobiaso Fünke „mėlynumas“ iš serialo „Arrested Development“ ir Parker Posey pietietiškas manieringumas iš „The White Lotus“.

    Taip pat primenama, kad Brendano Fraserio pasirodymas filme „The Whale“ internete ir toliau gyvena memų pavidalu, įgaudamas naujų prasmių politinių diskusijų kontekste.

    Virusiniai įrašai ir milijonai peržiūrų

    Vienas iš minimų pavyzdžių – tviterio įrašas, kuris, kaip teigiama, surinko beveik 2 mln. peržiūrų ir 128 000 paspaudimų „patinka“.

    Komentaruose internautai tokius įrašus vertina kaip ypač taiklius – vienas vartotojas net pasiūlė tokį tvitą „dėti į Luvrą“.

    Politika, technologijos ir pašaipos

    Publikacijoje užsimenama ir apie platesnį nepasitenkinimą technologijų sprendimais: pateikiamas pavyzdys, kad JAV „Waymo“ taksi esą buvo viliojami į aklavietes, stabdomi eismo kūgiais, o kai kuriais atvejais – net padeginėjami.

    Šis epizodas pateikiamas kaip dar vienas interneto pašaipų ir protesto kultūros pavyzdys, rodantis, kaip politinės ir socialinės temos susipina su kasdienėmis technologijomis.

    Tarp ryškesnių reakcijų minima ir žurnalistė Rachel Maddow, kuri, kaip rašoma, vyno butelį atsidarė dar prieš rinkimams pasibaigiant.

  • Mirė italų erotinio kino režisierius Tinto Brassas – jam buvo 93-eji

    Mirė italų erotinio kino režisierius Tinto Brassas – jam buvo 93-eji

    Romoje, būdamas 93 metų, mirė italų erotinio kino režisierius Tinto Brassas.

    Kaip skelbia „Euronews“, režisierius buvo gimęs Milane 1933 metų kovo 26 dieną, o pastaraisiais metais gyveno Isola Farnese rajone Romos pakraštyje.

    Šalia jo buvo žmona Caterina Varzi, su kuria susituokė 2017 metais – ji taip pat rūpinosi režisieriaus archyvu.

    Po Tinto Brasso mirties C. Varzi naujienų agentūrai „Adnkronos“ sakė, kad tai „sudėtingas momentas, kupinas gilaus liūdesio ir apgailestavimo“.

    Nuo Rossellini iki cenzūros

    Tinto Brasso kelias į kiną prasidėjo ne nuo erotikos: baigęs teisės studijas jis persikėlė į Paryžių, kur į kino pasaulį įsitraukė per montažo darbus Kinotekoje.

    Vėliau grįžęs į Italiją jis dirbo su Roberto Rossellini – montavo filmą „L’India vista da Rossellini“ ir buvo asistentu kuriant „Il Generale della Rovere“.

    Režisieriaus debiutas už kameros įvyko 1963 metais, kai jis sukūrė filmą „In capo al mondo“ apie jaunimo nerimą. Kūrinys susidūrė su cenzūra, o pavadinimas vėliau buvo pakeistas į „Chi lavora è perduto“.

    Po to T. Brassas tęsė eksperimentinio kino paieškas ir ėmėsi nepatogių temų filmuose „Col cuore in gola“, „L’urlo“, „Nerosubianco“ ir „La vacanza“.

    Erotinio kino posūkis ir kultiniai filmai

    Erotikos kryptis, kaip rašoma, išryškėjo 8-ajame dešimtmetyje. 1975 metais režisierius pastatė „Salon Kitty“, nagrinėjusį sekso, galios ir pinigų ryšį.

    Po ketverių metų pasirodė „Caligola“ – kontroversiška ir teisinių ginčų lydėta produkcija, kuri buvo atsidūrusi dėmesio centre ir dėl kaltinimų nepadorumu.

    8-ajame dešimtmetyje ir vėliau T. Brassas sukūrė filmus, tapusius geriausiai žinomais jo karjeros darbais: „La chiave“ su Stefania Sandrelli, „Miranda“ su Serena Grandi ir „Capriccio“ su Francesca Dellera.

    Vėlesniais metais jis grįžo prie erotinio kino ir sukūrė tokius filmus kaip „Paprika“, „Così fan tutte“, taip pat „L’uomo che guarda“ (pagal Alberto Moravios romaną), „Fermo posta Tinto Brass“, „Monella“, „Senso ’45“, „Fallo!“ ir „Monamour“.

    Paskutinis noras – pelenai Venecijos lagūnoje

    Praėjusį rugsėjį T. Brassas norėjo nuvykti į Veneciją, kur buvo rodomas restauruotas 4K formato filmas „Col cuore in gola“ – jis turėjo būti pristatytas kino festivalio išvakarėse.

    Visgi, pasak teksto, karščiavimas ir sveikatos būklė privertė atsisakyti kelionės iš Isola Farnese.

    Tą vakarą žmona perskaitė jo žinutę, kurioje režisierius dėkojo už filmo restauravimą prisidėjusiems ir institucijoms, tarp jų – Venecijos bienalei bei Centro Sperimentale di Cinematografia–Cineteca Nazionale.

    Ta proga T. Brassui taip pat buvo įteiktas Pietro Bianchi apdovanojimas, kurį skiria Italijos kino žurnalistų nacionalinė sąjunga.

    Dar per 90-ąjį gimtadienį režisierius buvo išsakęs paskutinį norą – kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti Venecijos lagūnoje.

  • „Euronews“ vadovas Briuselyje ragina plėsti ES dabar: palaikymas – 53 proc., bet žinių trūksta

    „Euronews“ vadovas Briuselyje ragina plėsti ES dabar: palaikymas – 53 proc., bet žinių trūksta

    Briuselyje surengtame „Euronews“ plėtros viršūnių susitikime skambėjo aiški žinutė: Europos Sąjunga turėtų plėstis nedelsdama. „Euronews“ valdybos pirmininkas Pedro Vargas David ragino „užbaigti ir vėl suvienyti žemyną“, pabrėždamas, kad kandidačių šalių žmonės jaučiasi europiečiais.

    Jo teigimu, šiuo metu ES plėtrą remia 53 proc. Europos Sąjungos piliečių, tačiau palaikymas skirtingose šalyse labai nevienodas – nuo 79 proc. Švedijoje iki 35 proc. Prancūzijoje. Dar svarbiau, anot P. Vargaso Davido, daugiau nei du trečdaliai europiečių pripažįsta, kad apie plėtrą žino per mažai ir norėtų būti geriau informuoti.

    Kalbėdamas apie dabartinį kontekstą, jis akcentavo, kad Europa atsidūrė istoriniame lūžio taške: daugiau šalių nei bet kada anksčiau nori prisijungti prie ES, o karas sugrįžo į žemyną. Kartu Vakarų Europoje auga socialiniai protestai ir nepasitenkinimas institucijomis, todėl plėtros tema tampa ir politiniu, ir visuomeniniu iššūkiu.

    P. Vargaso Davido vertinimu, atsakomybė už informacijos trūkumą tenka ne tik politiniams lyderiams, bet ir žiniasklaidai. Jis teigė, kad visuomenės nuomonė gali keistis, jei žmonės gaus aiškų ir patikimą paaiškinimą, ką plėtra reiškia pačiai ES, kandidatėms ir jų piliečiams.

    Kaip kandidatai vertina narystę ES

    P. Vargas David priminė, kad liepą Europos Komisija paskelbė duomenis apie paramą stojimui kandidatėse. Skaičiai, pasak jo, rodo labai skirtingas realybes – kai kur visuomenės palaikymas yra itin aukštas, o kai kur akivaizdžiai kelia klausimų.

    Didžiausias palaikymas fiksuotas Albanijoje – daugiau nei 92 proc. Antroje vietoje, kaip pabrėžta kalboje, yra Sakartvelas su 71 proc. Toliau minimos Ukraina, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija, Bosnija ir Hercegovina – visos viršija 60 proc., o Moldova įvardijama turinti 58 proc. paramą.

    Tarp mažiausiai palaikančių šalių jis išskyrė Turkiją (46 proc.) ir Serbiją, kuri Komisijos ataskaitoje įvardyta su 31 proc. Vis dėlto, pasak jo, Serbijoje jaunimo iki 30 metų grupėje palaikymas siekia 63 proc., o kai kurios vietinės apklausos, jo teigimu, rodytų 50–55 proc. paramą referendumo atveju.

    Raginimas greitinti procesą ir ieškoti tarpinių sprendimų

    Kalboje keliami klausimai, ar ES daro pakankamai, kad atremtų priešiškus naratyvus ir išlaikytų „europietišką svajonę“ kandidatėse. P. Vargas David taip pat svarstė, ar Europos Sąjungos atstovai kandidatėse ne per dažnai tampa siejami su problemomis, o ne su nauda, kurią atneštų integracija.

    Jis ragino Vakarų Europos visuomenėms aiškiau parodyti, kad kandidatės esą yra „tikri europiečiai“ – ne vien politinės valios prasme, bet ir kultūriškai bei geografiškai. Jo žodžiais, Vakarų Balkanų ir Rytų partnerystės šalys dalijasi europinėmis tradicijomis ir vertybėmis.

    Vienas iš netradicinių pasiūlymų – diskusija apie tai, ar kandidatėms nereikėtų leisti anksčiau prisijungti prie tam tikrų ES programų, nelaukiant pilnos narystės. Jis taip pat paminėjo idėją svarstyti „Gibraltaro modelį“ greitesniam Šengeno taikymui Vakarų Balkanams, argumentuodamas, kad tai galėtų tapti įsipareigojimo simboliu ir, jo manymu, pagerinti bendrą saugumą bei migracijos kontrolę.

    Kalbos pabaigoje P. Vargas David teigė, kad Europa turi „galimybių langą“: jei jis bus praleistas, atsiras kitų veikėjų, kurie užpildys vakuumą. Jis taip pat išsakė asmeninį norą, kad ateityje „Jungtinė Karalystė sugrįžtų prie stalo“ Briuselyje, pabrėždamas, jog Europa esą silpnesnė be JK, o JK – be Europos.

  • Pašinianas: Pietų Kaukazui atsiveria „naujas globalus vaidmuo“, Armėnija sieks balanso su ES

    Pašinianas: Pietų Kaukazui atsiveria „naujas globalus vaidmuo“, Armėnija sieks balanso su ES

    Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas teigia, kad Pietų Kaukazas dėl naujo politinio ir ekonominio impulso gali įgyti „visiškai naują globalų vaidmenį“. Pasak jo, regionui atsiveria galimybės tapti svarbesne jungtimi tarptautinėje prekyboje ir tiekimo grandinėse.

    Interviu „Euronews“ per šios žiniasklaidos priemonės surengtą plėtros (Enlargement) forumą Pašinianas sakė, kad Armėnijos strategija – diversifikuoti ir subalansuoti užsienio ryšius taip, kad būtų užtikrinti nacionaliniai interesai ir sumažintos rizikos.

    Premjeras pabrėžė, jog Pietų Kaukazas yra skirtingų interesų regionas, tačiau esą egzistuoja ir bendri tikslai, leidžiantys ieškoti bendrų strategijų. Tarp jų jis išskyrė infrastruktūros ir susisiekimo ryšių plėtrą, kuri, jo teigimu, gali paskatinti didesnį regiono atvirumą.

    Pasak Pašiniano, pasauliui susiduriant su tiekimo grandinių problemomis, taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bei didesnis bendradarbiavimas tarp Sakartvelo, Armėnijos ir Azerbaidžano galėtų sukurti papildomą „langą“ sprendimams ir naujoms prekybos kryptims.

    Pietų Kaukazo „nauja galimybė“ ir prekybos koridoriai

    Pašinianas tvirtino, kad globaliai augant Vidurinės Azijos svarbai, regione formuojasi ir nauji maršrutai. Jis paminėjo TRIPP (Trump Route for International Peace and Prosperity) koridorių, kurį apibūdino kaip procesą, kuriuo siekiama kurti naują pasaulinės prekybos kelią.

    Premjeras aiškino, kad tokia kryptis, jo vertinimu, galėtų būti reikšminga įvairioms pusėms – nuo Europos Sąjungos iki Kinijos, Artimųjų Rytų ar Afrikos. Kartu jis akcentavo, kad pagrindinė prielaida tokiems planams – stabilumas ir bendradarbiavimas regione.

    Armėnijos kursas ES link ir neišvengiama dilema

    Pašinianas viešai patvirtino Armėnijos strateginį interesą siekti narystės Europos Sąjungoje. Kartu jis pripažino, kad jo šalis negali vienu metu būti ir ES, ir Rusijos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos narė.

    Jo teigimu, balansas tarptautiniuose santykiuose yra būdas valdyti rizikas, tačiau ateityje Armėnijai vis tiek reikės pasirinkti. Premjeras pabrėžė, kad toks sprendimas, jo manymu, turi priklausyti Armėnijos piliečiams, nes „demokratija yra strategija“.

    Kalbėdamas apie regioninį kontekstą Pašinianas pažymėjo, kad Armėnijos kaimynės Turkija ir Sakartvelas yra ES kandidatės, o tai, jo vertinimu, yra privalumas Armėnijos europinei politikai. Jis taip pat užsiminė, kad Armėnija galėtų formaliai kreiptis dėl narystės ES 2027 arba 2028 metais.

    Taikos su Azerbaidžanu svarba narystės perspektyvai

    Premjeras atkreipė dėmesį, kad ES nepriima valstybių, turinčių konfliktą, todėl taikos procesas su Azerbaidžanu, jo teigimu, yra esminis. Pašinianas tikino, kad „istorinis taikos procesas“ virto realybe, tačiau dabar, anot jo, svarbiausia – pasirašyti taikos susitarimą ir jį ratifikuoti.

    Pabaigoje Pašinianas akcentavo, kad Armėnija Pietų Kaukazą mato kaip vientisą regioną. Jis taip pat sakė, kad Armėnija rems Sakartvelo europinius siekius, nes Sakartvelo sėkmė, jo teigimu, Armėnijai yra labai svarbi.

  • ES sausį svarstys naujas priemones prieš Sakartvelą: Kallas sako, kad „viskas ant stalo“

    ES sausį svarstys naujas priemones prieš Sakartvelą: Kallas sako, kad „viskas ant stalo“

    Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai sausį rengia išsamią diskusiją dėl galimų naujų priemonių prieš Sakartvelą, siekiant stabdyti demokratijos standartų smukimą šalyje.

    Apie tai pranešė ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas, kalbėdama po to, kai Europos Komisija paskelbė metines šalių kandidačių pažangos ataskaitas, rašo „Euronews“.

    Ataskaitoje dėl Sakartvelo nurodoma, kad demokratinis nuosmukis gilėja: minimi nauji pilietinės erdvės suvaržymai ir prastėjanti pagrindinių teisių padėtis.

    K. Kallas teigimu, dabartinė Sakartvelo valdžia yra pasirinkusi konfrontacinį kursą Europos Sąjungos atžvilgiu, o pastarieji sprendimai, anot jos, juda ne ta kryptimi.

    Sankcijos – dar ne sprendimas

    Paklausta, ar ketintų siūlyti naujas sankcijas Sakartvelo vyriausybei, K. Kallas sakė, kad kol kas per anksti tai vertinti, nes sausio diskusijos tikslas – suderinti skirtingas valstybių narių pozicijas.

    ES užsienio politikos vadovė pabrėžė, kad atsakas turi aiškiai parodyti paramą Sakartvelo žmonėms ir jų siekiui būti Europos Sąjungos dalimi, bet kartu siųsti aiškią žinią valdžiai, jog tokios politikos Briuselis neremia.

    „Šiuo metu viskas yra ant stalo“, – sakė K. Kallas.

    Kas jau buvo padaryta ir kokie terminai

    Dar 2024 metais ES diplomatinė tarnyba siūlė taikyti sankcijas pareigūnams, atsakingiems už smurtinį taikių protestų slopinimą, tačiau sprendimą tuomet blokavo Vengrija ir Slovakija.

    Vis dėlto Briuselis ėmėsi kito žingsnio – sustabdė bevizį režimą Sakartvelo diplomatinių pasų turėtojams. Tam užteko kvalifikuotos daugumos, priešingai nei sankcijoms, kurioms reikalingas vienbalsis pritarimas.

    Šis ribojimas įsigaliojo 2026 metų kovą vieniems metams. Jis gali būti pratęstas dar iki dvejų metų, tačiau tam Europos Komisija turėtų priimti antrinį teisės aktą ne vėliau kaip iki 2027 metų sausio 6 dienos.

    Derybos dėl narystės įšaldytos iki 2028 metų pabaigos

    Primename, kad 2024 metų lapkritį Tbilisis vienašališkai paskelbė nesieksiantis atverti stojimo į ES derybų iki 2028 metų pabaigos. Tai buvo padaryta po Komisijos vertinimo, kuriame fiksuotas rimtas demokratinis nuosmukis – nuo teismų sistemos iki žiniasklaidos laisvės.

    Tuo metu Sakartvelo premjeras Irakli Kobachidzė šią savaitę pareiškė esąs „labai įsipareigojęs“ šalies keliui į Europos Sąjungą, tačiau konkretaus plano, kaip atitirpdyti santykius su Briuseliu, nepateikė.

  • „Goncourt“ premijos laureatas Philippe Jaenada pripažino romanui pasitelkęs dirbtinį intelektą

    „Goncourt“ premijos laureatas Philippe Jaenada pripažino romanui pasitelkęs dirbtinį intelektą

    Prancūzijos prestižiškiausios literatūros premijos „Goncourt“ 2026 metų laureatas Philippe Jaenada pripažino, kad rašydamas apdovanotą romaną kelis kartus pasitelkė dirbtinį intelektą.

    Apie tai jis kalbėjo radijo „France Inter“ eteryje, praėjus vos parai po apdovanojimo. Rašytojas teigė, kad DI naudojo tris kartus.

    Anot P. Jaenada, pirmąsyk jis į romaną įterpė „ChatGPT“ sugeneruotą sakinį – taip esą norėjo „pažaisti su skaitytoju“. Šią detalę jis sakė atskleidęs ir „Goncourt“ komisijai.

    Autorius pridūrė, kad DI pasitelkė ir norėdamas šiek tiek pasišaipyti iš „ChatGPT“ gebėjimo pateikti absurdiškus atsakymus apie techninius duomenis, taip pat – techninei informacijai susirasti.

    Diskusija apie DI literatūroje

    P. Jaenada pasisakymai greitai paplito socialiniuose tinkluose ir sukėlė ginčus. Vieni komentatoriai DI vadina neišvengiama literatūros pasaulio realybe, panašia į šiandien įprastą rašybos tikrinimą.

    Kiti reagavo skeptiškai: dalis skaitytojų teigė norintys rinktis autorius, kurie kuria savarankiškai, o ne remiasi technologijomis. Pasigirdo ir klausimų, ar 2026 metų literatūros sezone dar įmanoma rašyti „vienam“.

    Ką žinoma apie apdovanotą romaną

    62 metų P. Jaenada, žinomas kaip neatskleistų nusikaltimų tematikos autorius, apdovanotas už romaną „L’Inconnue du quai de Javel“. Knygoje tiriama jaunos moters nužudymo Paryžiuje istorija, siejama su 1940-ųjų pabaiga.

    Šiuo kūriniu rašytojas tęsia intymaus kriminalinio pasakojimo kryptį, kuri jam pelnė ištikimų skaitytojų ratą po ankstesnių knygų „Sulak“, „La Petite Femelle“ ir „La Serpe“.

    Fone – ir kitas atvejis

    DI panaudojimo tema Prancūzijos literatūros lauke paaštrėjo ir dėl kito skandalo. Prieš kelias savaites Thélyson Orélien buvo paviešinta, kad jis DI pasitelkė daliai romano „C’était ça ou mourir“.

    Jo knyga buvo išbraukta iš antrojo „Goncourt“ trumpojo sąrašo ir eliminuota iš kitų premijų, minint įtarimus dėl DI naudojimo bei plagijavimo kaltinimus. Leidykla „Éditions du Boréal“ taip pat pranešė nutraukusi bendradarbiavimą ir nebeperleisianti knygos.

  • Ne visada šilčiau su storesne antklode: gamintojų nurodomas parametras, į kurį verta žiūrėti pirmiausia

    Ne visada šilčiau su storesne antklode: gamintojų nurodomas parametras, į kurį verta žiūrėti pirmiausia

    Renkantis antklodę žiemai daugelis pirmiausia žiūri į storį, tačiau tai ne visada reiškia, kad miegoti bus šilčiau. Šilumą dažniausiai sulaiko ne pats audinys, o ore „įkalintas“ sluoksnis, kurį sukuria antklodės užpildas.

    Todėl svarbu ne vien tai, kiek užpildo yra antklodėje, bet ir jo struktūra bei gebėjimas išlaikyti purumą. Būtent ši savybė lemia, ar antklodė sudarys efektyvią izoliaciją tarp kūno ir vėsesnės aplinkos.

    Vienas dažniausiai nurodomų rodiklių – užpildo gramatura, t. y. kiek užpildo masės tenka vienam kvadratiniam metrui. Vis dėlto vien gramatura nėra patikimas „šilumos“ matas, nes skirtingos medžiagos tą patį šilumos pojūtį gali užtikrinti esant skirtingam svoriui.

    Reikšmės turi ir antklodės konstrukcija: persiuvimai bei kamerų išdėstymas padeda užpildui nesuslinkti, kad neatsirastų šaltesnių vietų. Renkantis verta įvertinti ir miegamojo temperatūrą – per stora antklodė šildomoje patalpoje gali baigtis perkaitimu.

    Kodėl gramatura ne viską pasako

    Gramatura nurodo, kiek sveria antklodės užpildas, tačiau skirtingi užpildai elgiasi nevienodai. Pūkas turi lengvą, erdvią struktūrą, todėl gali išlaikyti daug oro ir šilumos net būdamas santykinai lengvas.

    Dėl to vienoda ar net didesnė sintetinės antklodės gramatura nebūtinai suteiks tokį pat šilumos ir lengvumo santykį kaip pūkinė. Kitaip tariant, sunkesnė antklodė dar nereiškia šiltesnės.

    Pūkas, vilna ar sintetika – kuo skiriasi

    Pūkinės antklodės vertinamos dėl gerų termoizoliacinių savybių: žąsų ar ančių pūkas yra lengvas ir elastingas, todėl efektyviai sulaiko šilumą. Svarbu atskirti pūką nuo plunksnų – mišiniuose jų savybės skiriasi, o didesnė plunksnų dalis dažniausiai reiškia sunkesnę antklodę.

    Natūraliems užpildams paprastai reikia atidesnės priežiūros, o kaina priklauso nuo žaliavos kokybės ir proporcijų. Tai verta įvertinti, jei norisi ilgaamžio pirkinio.

    Vilnonės antklodės gali patikti tiems, kurie naktį linkę prakaituoti: vilna sugeria drėgmę ir padeda reguliuoti temperatūrą, tad komfortas priklauso ne tik nuo šilumos „užrakinimo“. Vis dėlto vilnos rūšys ir apdirbimas skiriasi, o priežiūros taisyklės ne visuomet leidžia skalbti namuose.

    Sintetiniai, dažniausiai poliesterio, užpildai priklauso nuo pluošto tipo ir jo išdėstymo. Tokios antklodės dažnai būna praktiškesnės kasdienybėje – dalį jų galima skalbti buitinėmis sąlygomis, be to, jos paprastai pigesnės, tačiau gali labiau kaupti drėgmę.

    Į ką dar atkreipti dėmesį perkant

    Vieno visiems tinkančio pasirinkimo nėra – antklodę verta derinti prie savo miego įpročių ir miegamojo temperatūros. Kambaryje, kuriame visą naktį veikia šildymas, labai stora antklodė gali trukdyti kokybiškai miegoti dėl perkaitimo.

    Taip pat pravartu kritiškai vertinti sezoniškumo žymas, tokias kaip „žieminė“, „visasezonė“ ar „vasarinė“ – jos ne visada remiasi vienodais standartais. Galutinį komfortą lemia ne antklodės storis, o tai, ar ji izoliuoja pakankamai, bet ne per daug.

  • Nevalote palangių? Dulkės kambaryje gali kilti nuo jų – štai kaip prižiūrėti saugiai

    Nevalote palangių? Dulkės kambaryje gali kilti nuo jų – štai kaip prižiūrėti saugiai

    Palangės namuose dažnai lieka „pamirštas“ paviršius, tačiau būtent nuo jų dulkės gali lengvai pakilti į orą ir pasklisti po kambarį. Todėl palangių valymas – ne vien estetikos klausimas, bet ir praktiškas būdas palaikyti švaresnę aplinką.

    Prieš imantis valymo, pirmiausia patariama palangę nuvalyti nuo dulkių. Pakanka nuimti visus daiktus, o paviršių perbraukti sausa šluoste arba minkštų šerelių šepetėliu.

    Kaip dažnai valyti palanges, priklauso nuo to, kaip greitai jos apsineša, tačiau svarbiausia – reguliarumas. Įpratus tai daryti nuosekliai, dažniausiai nereikia nei daug laiko, nei didelių pastangų.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad ne visoms palangėms tinka tie patys valikliai: skirtingos medžiagos gali reikalauti skirtingos priežiūros, o netinkamos priemonės ne tik nepadės, bet ir gali sugadinti paviršių.

    Valymas – proga patikrinti sandarumą

    Palangės valymas gali būti ir patogus momentas įvertinti, ar aplink ją nėra nesandarumų, pro kuriuos iš patalpos „bėga“ šiluma. Kartais tarpeliai matosi plika akimi, o kartais užtenka pridėti ranką ir pajusti, ar į kambarį skverbiasi šaltas oras.

    Jei problema – susidėvėjęs ar vietomis ištrupėjęs silikonas, kurio sandarinimui naudojama dažniausiai, jį galima pašalinti, paviršių nuvalyti ir naujai užtepti ten, kur reikia. Kai kuriais atvejais gali prireikti ir kitų sprendimų, pavyzdžiui, glaisto ar montavimo putų.

  • Ar galima šaldyti pieną kartoninėje pakuotėje? Taip, bet tik laikantis vienos sąlygos

    Ar galima šaldyti pieną kartoninėje pakuotėje? Taip, bet tik laikantis vienos sąlygos

    Pieną galima užšaldyti, tačiau vien tik įdėjus į šaldiklį kartoninį pakelį galima prisidaryti bėdos. Šąlant skystis plečiasi, todėl pakuotė gali pratrūkti ir netvarkingai išsilieti šaldiklyje.

    Dėl to svarbiausia taisyklė paprasta: pieno nereikėtų šaldyti originaliame kartone. Prieš šaldant jį geriau perpilti į kitą, šalčiui tinkamą tarą.

    Patogiausia rinktis sandarų plastikinį indą, paliekant šiek tiek laisvos vietos pienui išsiplėsti. Kitas variantas – šaldymui skirti užspaudžiami maišeliai, o mažesniems kiekiams tinka ir ledukų formelės.

    Dar vienas esminis momentas – šaldyti galima tik šviežią pieną. Jei produktas jau arti galiojimo pabaigos, užšaldymas problemos neišspręs.

    Kiek laiko laikyti ir kaip teisingai atšildyti

    Užšaldytą pieną šaldiklyje galima laikyti iki trijų mėnesių. Kad produktas patirtų kuo mažiau temperatūros šoko, atitirpinti rekomenduojama lėtai – pirmiausia perkeliant į šaldytuvą.

    Kambario temperatūroje pieno atšildyti nereikėtų. Staigūs temperatūros pokyčiai gali pabloginti produkto savybes.

    Kas pasikeičia po atitirpinimo

    Atitirpinus gali atsiskirti riebalų dalis – tai normalu. Tokiu atveju pieną pakanka gerai suplakti arba trumpai permaišyti (pavyzdžiui, su trintuvu), kad konsistencija vėl taptų tolygi.

    Atšildytą pieną rekomenduojama suvartoti kuo greičiau. Nors užšaldymas maistinės vertės iš esmės neatima, gali pakisti skonis ir tekstūra.

    Dėl šios priežasties toks pienas ne visada būna malonus gerti vienas, tačiau dažnai puikiai tinka receptams. Jį galima panaudoti gaminant įvairius patiekalus, kur konsistencijos pokyčiai nėra tokie svarbūs.