CP v2

Category: Kultūra

  • Kendall Jenner Paryžiuje pribloškė permatoma juoda suknele: „L’Oréal Paris“ šou tapo vakaro žvaigžde

    Kendall Jenner Paryžiuje pribloškė permatoma juoda suknele: „L’Oréal Paris“ šou tapo vakaro žvaigžde

    Kendall Jenner akimirka Paryžiaus podiume

    Kendall Jenner dar kartą atsidūrė dėmesio centre Paryžiuje, kai Mados mėnesio metu pasirodė „L’Oréal Paris“ renginyje. Modelis į podiumą žengė su ilga juoda suknele, kurios permatomas audinys ir aukštas skeltukas tapo viena labiausiai aptariamų vakaro detalių.

    Šįkart įvaizdis buvo paremtas minimalizmu: jokių ryškių aksesuarų, tik aiškiai sukonstruota silueto linija ir vienas stiprus akcentas. Toks sprendimas mados industrijoje dažnai laikomas sąmoninga taktika, kai visas dėmesys sutelkiamas į drabužio formą ir judesį.

    „L’Oréal Paris“ šou žvaigždžių paradas

    „L’Oréal Paris“ organizuojamas „Express Your Worth“ šou kasmet sutraukia ryškiausias prekės ženklo ambasadores ir viešnias. Šįkart podiumu žengė ir tokios pavardės kaip Viola Davis, Cara Delevingne, Eva Longoria, Simone Ashley, Jane Fonda, Andie MacDowell bei Philippine Leroy-Beaulieu.

    Vis dėlto būtent Jenner pasirodymas sulaukė išskirtinio publikos ir fotografų dėmesio. Tokiuose renginiuose svarbus ne tik drabužis, bet ir žinutė, o skaidrių audinių estetika šiandien dažnai siejama su pasitikėjimu savimi ir kūno pozityvumu.

    Įvaizdis, paremtas kontrastu

    Juoda, itin plono audinio suknelė leido subtiliai matyti šviesesnį apatinį sluoksnį, todėl visas įvaizdis rėmėsi kontrasto efektu. Toks sprendimas suteikė stilizacijai dramatiškumo, bet kartu išlaikė elegantišką, vakarinei madai būdingą nuotaiką.

    Prie suknelės Jenner priderino paprastas juodas aukštakulnes basutes ir pasirinko santūresnį bendrą įvaizdį. Šypsena ir atsipalaidavęs ėjimas podiumu tapo detale, kuri sušvelnino provokuojančią audinio skaidrumo temą.

    Kodėl Kendall Jenner mados pasaulyje išsiskiria

    Nors Jenner šeimos pavardė siejama su JAV pramogų verslu, ji nuosekliai pasirinko modelio karjerą ir ją vystė per didžiausių mados namų projektus. Tai skiria ją nuo dalies artimųjų, kurie savo viešumą dažniau nukreipė į realybės šou, socialinių tinklų ir asmeninių prekės ženklų verslus.

    Per daugelį metų Jenner tapo viena labiausiai atpažįstamų šiuolaikinės mados industrijos figūrų, o pasirodymai Paryžiaus, Milano ir kitų mados sostinių renginiuose nuolat stiprina jos, kaip podiumo profesionalės, įvaizdį. Tokie momentai kaip „L’Oréal Paris“ šou primena, kad jos vardas madoje veikia ir be papildomų paaiškinimų.

  • Kiek vėdinti rudenį ir žiemą: 10 minučių triukas, kuris gali sumažinti pelėsio riziką

    Kiek vėdinti rudenį ir žiemą: 10 minučių triukas, kuris gali sumažinti pelėsio riziką

    Reguliarus būsto vėdinimas padeda greitai sumažinti drėgmę ir pagerinti patalpų oro kokybę. Į namus nuolat patenka teršalai iš lauko, o viduje jų prisideda nuo maisto gamybos, valymo priemonių ir net baldų bei apdailos medžiagų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad per didelė drėgmė yra vienas svarbiausių veiksnių, didinančių pelėsio atsiradimo tikimybę. Pelėsis dažniau susidaro ant šaltesnių paviršių, kampuose, ties langais ir už didelių baldų, kur oras prastai cirkuliuoja.

    Trumpai ir intensyviai

    Rudenį ir žiemą dažniausiai rekomenduojama vėdinti trumpai, bet intensyviai, plačiai atveriant langus. Dažnu atveju pakanka apie 10 minučių, kad oras patalpose pasikeistų, tačiau sienos ir baldai nespėtų atvėsti.

    Dar efektyviau, jei trumpam atveriami langai skirtinguose kambariuose ir sukuriamas skersvėjis. Toks vėdinimas greičiau išstumia drėgną orą, todėl mažėja kondensato ant langų ir rizika, kad drėgmė įsigers į konstrukcijas.

    Ką daryti su šildymu?

    Prieš vėdinant verta sumažinti ar trumpam išjungti šildymą, kad šiluma nebūtų leidžiama veltui. Tai ypač aktualu tada, kai langai atveriami plačiai, o vėdinimas trunka tik kelias ar keliolika minučių.

    Ilgas vėdinimas paliekant langą pravirą dažnai laikomas prasčiausiu sprendimu šaltuoju sezonu. Taip patalpos pamažu vėsta, didėja šilumos nuostoliai, o šaltos zonos prie lango gali skatinti kondensaciją.

    Kada vėdinti dažniau?

    Būstą pravartu vėdinti bent du kartus per dieną, o intensyviau po maudynių ar maisto gaminimo. Virtuvėje ir vonioje susidaro daug garų, todėl trumpas, bet aktyvus vėdinimas padeda greičiau atkurti komfortišką drėgmės lygį.

    Alergiškiems ir astma sergantiems žmonėms gaivus oras dažnai palengvina savijautą, tačiau svarbu įvertinti situaciją lauke. Jei tuo metu ore padidėjusi tarša ar žiedadulkių koncentracija, vėdinimą verta planuoti kitu metu arba trumpinti.

    Gerą įprotį galima susikurti ir prieš miegą, trumpam išvėdinant miegamąjį. Vėsesnis ir gaivesnis oras daugeliui žmonių padeda lengviau užmigti, ypač jei patalpos dieną buvo šildomos ar prastai vėdintos.

  • Baravykai Lenkijoje dygsta masiškai: štai kuriuose regionuose krepšiai pildosi greičiausiai

    Baravykai Lenkijoje dygsta masiškai: štai kuriuose regionuose krepšiai pildosi greičiausiai

    Lenkijoje grybavimas daugeliui yra ne tik laisvalaikis, bet ir giliai įsišaknijusi tradicija, neretai vadinama nacionaliniu sportu. Apklausos rodo, kad rudenį grybauti išsiruošia reikšminga visuomenės dalis, o miškų sezoną stipriai lemia orai.

    Skirtingai nei kai kuriose Europos šalyse, Lenkijos valstybiniuose miškuose grybauti paprastai galima laisvai ir nemokamai, laikantis bendrų saugomų teritorijų taisyklių. Dėl to pirmųjų pranešimų apie baravykų gausą socialiniuose tinkluose ir grybautojų forumuose kasmet daugėja vos tik pasikeičia temperatūra ir kritulių režimas.

    Kur dabar pranešama apie baravykus

    Pastarosiomis savaitėmis Lenkijos grybautojai vis dažniau dalijasi žinutėmis, kad baravykai pradėjo dygti gausiau. Daugiausia šviežių pranešimų siejama su Lodzės ir Šventokščių vaivadijomis, kur minimi jauni, ką tik išdygę grybai.

    Geros žinios pasiekia ir iš Pakarpatės, ypač šiaurinės šio regiono dalies, bei Palenkės. Tuo metu iš Silezijos ir Mažosios Lenkijos pasirodantys įrašai leidžia manyti, kad artimiausiomis dienomis čia gali prasidėti ryškesnis sezoninis baravykų suaktyvėjimas.

    Kodėl sezonas suintensyvėja

    Specialistai pabrėžia, kad baravykų derliui svarbiausia drėgmės ir šilumos pusiausvyra: po lietaus, kai dirva sudrėksta, o naktys išlieka pakankamai šiltos, grybiena ima aktyviau formuoti vaisiakūnius. Jei po kritulių užsitęsia karštis ir sausra, miško paklotė greitai išdžiūsta, o dygimas sulėtėja.

    Baravykai vertinami dėl skonio ir aromato, todėl grybautojai dažnai jų ieško džiovinimui ar šaldymui. Vis dėlto mykologai primena, kad renkant grybus svarbu rinktis tik neabejotinai atpažįstamas rūšis, vengti peraugusių ir sukirmijusių egzempliorių, o nežinomus grybus palikti miške.

    Kokie dar grybai renkami dabar

    Kartu su baravykais Lenkijos miškuose fiksuojamas ir kitų valgomų grybų suaktyvėjimas. Grybautojai mini skėtinę žvynabudę, piengrybius, taip pat raudonviršius, lepšes ir kazlėkus, o kai kuriose vietovėse vis dar pasitaiko itin gausių voveraičių radaviečių.

    Grybavimo sezonas išlieka labai permainingas, todėl situacija miškuose gali pasikeisti per kelias dienas. Daug kas priklauso nuo to, ar krituliai pasiskirstys tolygiai, o temperatūra staigiai nenukris.

  • Indaplovė ECO trunka net 5 valandas: paaiškėjo, ar tikrai taupo elektrą ir vandenį

    Indaplovė ECO trunka net 5 valandas: paaiškėjo, ar tikrai taupo elektrą ir vandenį

    Kodėl ECO taip ilgai?

    Nuo 2021 metų kovo 1 dienos Europos Sąjungoje indaplovėms taikomos atnaujintos energijos vartojimo ženklinimo taisyklės. Jose numatyta, kad kiekvienas modelis turi turėti ECO programą, pagal kurią vertinamas energijos ir vandens suvartojimas.

    Ant energijos etiketės pirkėjas mato ne tik klasę nuo A iki G, bet ir ECO ciklo trukmę. Būtent čia dažnas nustemba: ECO programa neretai trunka apie 3 valandas, o kai kuriuose modeliuose gali artėti prie 5 valandų.

    Ar ECO iš tiesų taupo?

    Europos Komisijos ekodizaino ir energijos ženklinimo vertinimai rodo, kad per kelis dešimtmečius indaplovių efektyvumas reikšmingai išaugo. Vidutinis elektros suvartojimas, lyginant su 1990 metais, sumažėjo, o tendencijos iki 2030 metų prognozuoja tolesnį kritimą.

    Vandens sąnaudos taip pat mažėjo dar ryškiau: senesni įrenginiai vienam ciklui galėjo sunaudoti iki 30 litrų, o šiuolaikiniai modeliai ECO režimu dažnai telpa maždaug į 10 litrų. Praktikoje tai reiškia ne tik mažesnes sąskaitas, bet ir mažesnį energijos poreikį vandeniui pašildyti.

    Ilgesnis laikas, mažesnė temperatūra

    Pagrindinis elektros „rijikas“ indaplovėje yra vandens šildymas, taip pat džiovinimas. Trumpose, intensyviose programose vanduo turi būti greitai pakaitintas iki aukštesnės temperatūros, todėl momentinis energijos poreikis išauga.

    ECO režimas veikia kita logika: dažniausiai naudojama mažiau vandens ir jis šildomas iki žemesnės temperatūros, o pats plovimas trunka ilgiau. Ilgesnis kontaktas su vandeniu ir plovikliu kompensuoja mažesnę temperatūrą, todėl švara pasiekiama su mažesnėmis sąnaudomis.

    Džiovinimo etapas ECO programoje taip pat dažnai būna lėtesnis ir švelnesnis, su žemesne temperatūra. Dėl to visas ciklas užsitęsia, tačiau energijos suvartojimas per ciklą paprastai išlieka mažesnis nei greituose režimuose.

    Ekspertai pabrėžia, kad ECO nėra vien marketingo triukas: būtent šis režimas naudojamas standartizuotiems bandymams ir etiketėse pateikiamiems skaičiams nustatyti. Vis dėlto reali nauda priklauso ir nuo įpročių: pilnai prikrauta indaplovė, tinkamas ploviklio kiekis ir reguliariai valomi filtrai dažniausiai duoda apčiuopiamiausią efektą.

  • Fikusas meta lapus ne šiaip sau: jo lapai kaip jutikliai išduoda, kas negerai jūsų namuose

    Fikusas meta lapus ne šiaip sau: jo lapai kaip jutikliai išduoda, kas negerai jūsų namuose

    Fikusai laikomi vienais populiariausių kambarinių augalų, tačiau jie jautrūs mikroklimato pokyčiams. Staigūs temperatūros svyravimai, skersvėjai ar pasikeitusi drėgmė gali sukelti greitą reakciją, kuri dažniausiai pasireiškia lapų kritimu. Toks signalas dažnai rodo ne vien priežiūros klaidas, bet ir netinkamas sąlygas patalpoje.

    Lapų metimas fikusui yra būdas sumažinti vandens netekimą ir taupyti energiją, kai aplinka tampa nepalanki. Jei augalas pradeda sparčiai plikti, verta tai vertinti kaip ankstyvą įspėjimą, kad augalui trūksta stabilumo. Kuo greičiau nustatoma priežastis, tuo didesnė tikimybė sustabdyti procesą.

    Dažniausias kaltininkas: skersvėjai

    Vienas dažniausių lapų kritimo scenarijų susijęs su netinkama vieta namuose. Fikusai prastai toleruoja skersvėjus ir staigų atvėsimą, todėl augalas šalia dažnai varstomo lango, balkoninių durų ar vėdinimo angos gali patirti šoką.

    Jei lapai ima kristi po vėdinimo ar atvėsus orams, verta patikrinti, ar nėra šalto oro srautų ir ar langai pakankamai sandarūs. Svarbu ir tai, kad fikusai nemėgsta dažnų vietos keitimų, todėl nuolatinis stumdymas iš vienos vietos į kitą taip pat gali sukelti stresą.

    Šviesa ir laistymas: dvi klaidos, kurias daro daugelis

    Dar viena priežastis gali būti per mažas apšvietimas, ypač kai augalas laikomas tamsiame kambario kampe. Sutrumpėjus dienoms rudenį ir žiemą, fikusas gauna mažiau šviesos, todėl lėčiau vyksta fotosintezė, o augalas tampa jautresnis bet kokiems papildomiems trikdžiams.

    Ne mažiau svarbus ir laistymas. Perlaistytas fikusas rizikuoja šaknų puviniu, o perdžiovintas patiria vandens trūkumą, todėl abiem atvejais gali pradėti mesti lapus. Praktikoje tai dažnai nutinka, kai laistoma pagal grafiką, o ne pagal žemės drėgnumą ir sezoniškumą.

    Sausas oras per šildymo sezoną

    Fikusai kilę iš šiltesnių ir drėgnesnių regionų, todėl sausas patalpų oras jiems dažnai tampa iššūkiu. Šildymo sezono metu drėgmė namuose neretai stipriai krenta, o tai gali pasireikšti džiūstančiais lapų kraštais, jų ruduojančiomis dėmėmis ir vėlesniu masišku kritimu.

    Jei lapų kraštai pradeda sausėti ar suktis, verta įvertinti, ar patalpose nėra pernelyg sausa ir karšta. Stabilus mikroklimatas, tolygesnė temperatūra ir tinkamas laistymas dažnai yra svarbiausia pagalba augalui, kol jis atsigauna.

    Rudenį dalinis lapų kritimas gali būti ir natūrali reakcija į mažėjantį šviesos kiekį. Vis dėlto gausus ir staigus lapų kritimas paprastai reiškia, kad fikusui reikia skubiai peržiūrėti sąlygas: vietą, skersvėjus, apšvietimą, laistymą ir oro drėgnumą.

  • Trys populiariausios moliūgų rūšys: kuris tiks sriubai, kepimui ir makaronų pakaitalui?

    Trys populiariausios moliūgų rūšys: kuris tiks sriubai, kepimui ir makaronų pakaitalui?

    Kodėl parduotuvėje lengva suklysti

    Prasidėjus moliūgų sezonui lentynose dažnai matome kelias ryškiai skirtingas rūšis, tačiau jos ne tik atrodo, bet ir virtuvėje elgiasi nevienodai. Nuo pasirinkimo priklauso, ar patiekalas bus kremiškas, ar išlaikys tvirtesnę tekstūrą, o kartais net primins makaronus.

    Dažniausiai pirkėjai renkasi tarp pižminio moliūgo, hokaido ir makaroninio moliūgo. Visi jie tinkami kepimui ar virimui, bet jų skonis, minkštimo struktūra ir paruošimo patogumas skiriasi taip stipriai, kad vieno moliūgo pakeitimas kitu recepte ne visada pasiteisina.

    Pižminis moliūgas: kremiškumo čempionas

    Pižminis moliūgas, dar vadinamas butternut, dažniausiai atpažįstamas iš kriaušę primenančios formos ir šviesios, smėlinės žievės. Jo sėklų ertmė palyginti nedidelė, todėl daugiau dalies sudaro panaudojamas minkštimas.

    Didžiausias šios rūšies privalumas yra švelnus, truputį salstelėjęs skonis ir itin kremiška tekstūra po kepimo ar virimo. Dėl to jis ypač tinka sriuboms kremams, tyrelei, padažams, įdarams ir rizotui, kai norisi vientisos, aksominės konsistencijos.

    Minusas paprastas: žievė dažnai būna kieta, todėl prieš gaminant ją patogiau nulupti. Praktikoje lengviausia moliūgą perpjauti, išimti sėklas, supjaustyti dalimis ir tuomet lupti aštriu peiliu arba skustuku.

    Hokaido: greita, patogu ir su žieve

    Hokaido moliūgas paprastai yra mažesnis, apvalesnis, su intensyvia oranžine ar rausva žieve. Būtent žievė ir yra jo didžiausias pranašumas kasdienėje virtuvėje, nes dažniausiai jos lupti nereikia.

    Iškepta ar išvirta hokaido žievė suminkštėja ir tampa valgoma, todėl sutrumpėja paruošimo laikas. Skonis paprastai ryškesnis nei pižminio moliūgo, dažnai apibūdinamas kaip salstelėjęs, su lengva riešutine nata, o minkštimas išlieka kiek tvirtesnis.

    Hokaido ypač tinka kepti gabalėliais kaip garnyrą, taip pat troškiniams, užkepėlėms, karį tipo patiekalams ir rizotui, kai norisi, kad dalis gabalėlių išlaikytų formą. Sriubai kremui jis taip pat tinka, tik skonis bus intensyvesnis.

    Makaroninis moliūgas: efektas lėkštėje

    Makaroninis moliūgas atrodo visai kitaip: dažniausiai jis pailgas, ovalus, o žievė gali būti gelsva, kreminė ar žalsva. Jo išskirtinumas atsiskleidžia tik po terminio apdorojimo.

    Iškeptas arba išvirtas makaroninis moliūgas skyla į ilgas skaidulas, primenančias spagečius. Skonis dažniausiai švelnus ir gana neutralus, todėl jis gerai sugeria padažus ir prieskonius, tačiau būtent tekstūra čia yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės jį renkasi.

    Tokį moliūgą patogiausia kepti perpjautą pusiau, o vėliau minkštimą atskirti šakute ir patiekti su pomidorų padažu, pesto, sviestu ir žolelėmis, sūriu ar daržovėmis. Sriubai kremui jis paprastai nėra geriausias pasirinkimas, nes pluoštinė struktūra labiau tinka patiekalams, kuriuose ji turi išlikti.

    Jei recepte siekiate glotnios tyrelės ar padažo, saugiausias pasirinkimas dažniausiai bus pižminis moliūgas, o greitam kepimui ir patogiam paruošimui dažnai laimi hokaido. Kai norisi netikėto, lengvai paruošiamo patiekalo su makaronų įspūdžiu, verta rinktis makaroninį moliūgą.

  • Ne į stiklainį, o į miltelius: džiovintų grybų prieskonis akimirksniu pakels sriubų ir padažų skonį

    Ne į stiklainį, o į miltelius: džiovintų grybų prieskonis akimirksniu pakels sriubų ir padažų skonį

    Kam verta malti džiovintus grybus

    Džiovinti grybai dažniausiai keliauja į puodą sveiki, tačiau taip jų panaudojimas būna ribotas. Sumalus į smulkius miltelius, tas pats aromatas lengviau pasiskirsto ir greičiau sustiprina skonį kasdieniuose patiekaluose.

    Toks prieskonis ypač tinka daržovių sriuboms, sultiniui, troškiniams ar padažams, kai norisi gilesnės umami natos. Pakanka mažo kiekio, todėl tai ir praktiškas būdas sunaudoti likučius.

    Kokius grybus rinktis ir kaip paruošti

    Prieskoniui tinka praktiškai visi valgomieji grybai: baravykai, raudonviršiai, lepšiai, kazlėkai, pievagrybiai ar kiti turimi džiovinti grybai. Svarbiausia, kad jie būtų gerai išdžiovinti, nes drėgmė trumpina laikymo laiką ir gadina aromatą.

    Grybus galima džiovinti natūraliai šiltoje, gerai vėdinamoje patalpoje, orkaitėje žemoje temperatūroje arba džiovyklėje. Jeigu grybai pirkti, taip pat verta įsitikinti, kad jie traškūs ir visiškai sausi.

    Kaip pasigaminti ir naudoti virtuvėje

    Prieš malimą džiovintus grybus galima trumpai paskrudinti sausoje keptuvėje, kad aromatas taptų intensyvesnis, nors tai nėra būtina. Tuomet grybus sumalkite kavamale, trintuvu ar virtuviniu kombainu iki norimo smulkumo.

    Skoniui sustiprinti dažniausiai pakanka žiupsnio druskos ir pipirų, o norint sodresnės natos galima įmaišyti džiovintų žolelių, pavyzdžiui, čiobrelių, mairūno ar rozmarino. Grybų miltelius laikykite sandariame indelyje, tamsioje ir sausoje vietoje.

    Greitam padažui užtenka į pašildytą grietinėlę įmaišyti šaukštą grybų miltelių ir trumpai pakaitinti, kol skonis susijungs. Toks prieskonis taip pat tinka gardinti kruopas, daržoves ar mėsos patiekalus, kai reikia greito ir aiškaus skonio akcento.

  • Grybautojas miške aptiko milžinišką valgomą sėdūnę: radinys išprovokavo audrą internete

    Grybautojas miške aptiko milžinišką valgomą sėdūnę: radinys išprovokavo audrą internete

    Ruduo kasmet laikomas aktyviausiu grybavimo laikotarpiu, nes miškuose susidaro palankus drėgmės ir temperatūros balansas. Po vasaros karščių atvėsęs oras ir dažnesni krituliai padeda grybienai sparčiau formuoti vaisiakūnius, todėl laimikiai dažnai būna įspūdingesni.

    Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose dėmesį patraukė nuotrauka iš Lenkijos miško, kur grybautojas rado ypač didelę valgomą sėdūnę. Nuotrauka greitai išplito grybautojų bendruomenėse ir sulaukė gausybės komentarų, nes tokio dydžio egzemplioriai pasitaiko retai.

    Įrašu pasidalinta „Facebook“ paskyroje „Grzybiarze w lesie“, kur dažnai keliami radiniai iš skirtingų regionų ir aptariamos sezono tendencijos. Šį kartą autorius nurodė, kad grybą aptiko Didžiosios Lenkijos regione, o pats radinys buvo pavadintas sezono rekordininku.

    „Rekordinė šio sezono sėdūnė. Šukuosena kaip pas Magdą Gessler“, – rašė įrašo autorius.

    Sėdūnė: kaip atpažinti?

    Sėdūnė, dažniausiai vadinama pušine sėdūne, yra valgomas grybas, kurio sezonas paprastai tęsiasi nuo vasaros vidurio iki vėlyvo rudens. Pikas dažniausiai fiksuojamas rugsėjį ir spalį, kai miškuose pakanka drėgmės, o dirvožemis dar išlaiko vasaros šilumą.

    Šis grybas lengvai atpažįstamas pagal neįprastą išvaizdą: jis primena žiedinį kopūstą ar jūrinę kempinę ir sudaro garbanotą, šakotą gniužulą. Dažniausiai auga spygliuočių ar mišriuose miškuose, ypač pušynuose, neretai prie kamieno pagrindo ar ant šaknų zonos.

    Kodėl rudenį laimikiai geresni?

    Grybautojai dažnai pastebi, kad rudenį randami grybai būna ne tik gausesni, bet ir tvarkingesni. Viena priežasčių – vėsesnėmis dienomis sumažėja vabzdžių lervų aktyvumas, todėl vaisiakūniai rečiau būna pažeisti.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad grybų gausą stipriai lemia pastarųjų savaičių orų dinamika: kritulių kiekis, nakties temperatūros ir dirvos drėgnumas. Dėl to net ir tame pačiame regione skirtingais metais sezonas gali prasidėti anksčiau arba vėliau, o laimikiai skirtis kartais.

    Kaip saugiai rinkti ir ruošti?

    Nors sėdūnė laikoma vertinamu valgomu grybu, grybautojams primenama rinkti tik aiškiai atpažįstamus grybus ir vengti pažeistų ar peraugusių egzempliorių. Renkant miške svarbu neardyti grybienos ir palikti dalį radinių, kad vieta išliktų gyvybinga ateities sezonams.

    Kulinarijoje sėdūnė vertinama dėl švelnaus, kiek riešutinio skonio ir tekstūros. Dažniausiai ji kepama, troškinama ar naudojama kaip priedas prie kiaušinių patiekalų, tačiau prieš gaminimą ją būtina kruopščiai nuvalyti, nes garbanotoje struktūroje dažnai lieka miško šiukšlių.

  • Ši vienintelė gudrybė guliašui: vos žiupsnelis cinamono ir mėsa kvepės visai kitaip

    Ši vienintelė gudrybė guliašui: vos žiupsnelis cinamono ir mėsa kvepės visai kitaip

    Guliašas iš jautienos ar kiaulienos dažnai sugrįžta į virtuves vėsesniu metų laiku, nes tai sotus ir šildantis vieno puodo patiekalas. Klasikinį skonį paprastai kuria džiovinta paprika, lauro lapai, druska, pipirai ir mairūnas, tačiau yra vienas mažas priedas, galintis maloniai nustebinti.

    Cinamono žiupsnelis guliaše suteikia švelnaus saldumo ir gilesnį aromatą, ypač kai troškinyje dominuoja paprika, svogūnai ir mėsa. Svarbiausia taisyklė paprasta: cinamonas neturi užgožti, jis turi tik paryškinti bendrą kvapą ir suapvalinti skonį.

    Kada dėti cinamoną?

    Geriausias metas cinamonui yra pati pradžia, kai mėsa apkepinama arba kai tik pradedamas troškinimas. Kaitra padeda prieskoniui atsiskleisti, o aromatas pasiskirsto tolygiau, nei įbėrus į puodą pabaigoje.

    Jei cinamoną įbersite vėlai, jis gali likti aštresnis ir labiau pastebimas, todėl lengviau perdozuoti. Dėl to verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir paragauti tik troškiniui kiek pastovėjus.

    Kiek cinamono užtenka?

    Pirmam bandymui dažniausiai pakanka vieno žiupsnelio visam puodui, ypač jei gaminate 3–4 porcijas. Jei skonis patinka ir norisi ryškesnio prieskonio, kiekį galima didinti labai saikingai, pavyzdžiui, iki maždaug trečdalio arbatinio šaukštelio.

    Per didelis kiekis greitai pradeda dominuoti ir užgožia mėsos bei paprikos natą, todėl geriau laikytis principo mažiau yra daugiau. Cinamonas turėtų būti jaučiamas tik kaip foninis šilumos ir saldumo akcentas.

    Kokia mėsa geriausia guliašui?

    Dažniausiai pasirenkama jautiena arba kiauliena, o sultingumą labiausiai lemia tinkamas apkepinimas prieš troškinant. Trumpas apskrudinimas karštoje keptuvėje padeda išlaikyti mėsą minkštesnę, o padažui suteikia sodresnį skonį.

    Troškinant svarbu neskubėti ir leisti mėsai ramiai suminkštėti, nes būtent laikas sujungia prieskonius į vientisą, gilų aromatą. Cinamonas šioje schemoje veikia kaip subtilus prieskonių tiltas, paryškinantis patiekalo šilumą.

  • Į butus veržiasi invazinė blakė: smirda, lenda pro plyšius ir plinta vis sparčiau

    Į butus veržiasi invazinė blakė: smirda, lenda pro plyšius ir plinta vis sparčiau

    Pastaraisiais metais vis daugiau gyventojų rudenį ir vėlyvą rudenį namuose aptinka netikėtą svečią – vadinamąją amerikietiškąją kankorėžinę blakę. Tai invazinis vabzdys, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kuris Europoje įsitvirtino per prekybą augalais ir sparčiai išplito.

    Suaugęs vabzdys paprastai užauga iki maždaug 2 centimetrų ilgio, yra tamsiai rudas, su ilgomis antenomis ir būdingomis užpakalinių kojų išplatėjusiomis dalimis. Dėl išvaizdos jis neretai painiojamas su kitomis blakėmis, tačiau šis kenkėjas dažniausiai siejamas su spygliuočiais.

    Kodėl ji masiškai lenda į namus?

    Atvėsus orams vabzdžiai ieško šiltesnių vietų peržiemoti, todėl taikosi į daugiabučius ir individualius namus. Dažniausiai jie patenka per langų ir durų tarpelius, ventiliacijos angas, plyšius ties palangėmis ar fasado siūlėmis.

    Ši rūšis nėra pavojinga žmogui: nekanda ir nelaikoma ligų platintoja. Didžiausias nepatogumas – specifinis kvapas, kuris pasijunta, kai vabzdys sutrikdomas, prispaudžiamas ar bando gintis.

    Ką ji daro gamtoje?

    Amerikietiškoji kankorėžinė blakė minta spygliuočių, ypač pušų, sultimis, dažniausiai kankorėžių ir spyglių srityje. Kai kuriais atvejais, ypač esant gausai, ji gali silpninti augalus ir mažinti sėklų kokybę, kas aktualu miškų ūkiui ir medelynams.

    Europoje ši rūšis laikoma invazine, o jos plitimui palankios švelnesnės žiemos ir ilgesnis šiltasis sezonas. Dėl klimato kaitos tendencijų tokie vabzdžiai vis dažniau sėkmingai peržiemoja ir plečia arealą.

    Kaip sumažinti riziką?

    Patikimiausia priemonė – fizinė prevencija: ant langų įrengti tinklelius nuo vabzdžių ir sandarinti plyšius aplink rėmus, duris bei komunikacijų įvadus. Tai sumažina galimybes vabzdžiams patekti į vidų, nors šimtaprocentinės garantijos paprastai nebūna.

    Jei blakės jau pateko į patalpas, geriausia jas surinkti nepažeidžiant, pavyzdžiui, naudojant indą ar popieriaus lapą, ir išnešti į lauką. Svarbu jų netraiškyti, nes tuomet kvapas patalpose gali išlikti ilgiau.

    Kai kurie gyventojai papildomai naudoja kvapų barjerus, pavyzdžiui, pipirmėčių ar levandų kvapo priemones, tačiau jų veiksmingumas gali skirtis. Praktikoje daugiausia rezultatų duoda būtent sandarinimas ir tinkleliai.