CP v2

Category: Kultūra

  • Karščiai gali išnaikinti piktžoles be chemijos: pakanka saulės ir skaidrios plėvelės

    Karščiai gali išnaikinti piktžoles be chemijos: pakanka saulės ir skaidrios plėvelės

    Metodas, kai dirba saulė

    Vasaros karščiai dažniausiai siejami su didesniu laistymu, tačiau juos galima išnaudoti ir kitaip. Daržininkai vis dažniau renkasi dirvos soliarizaciją – būdą, kai piktžolės silpninamos pasitelkiant vien saulės šilumą ir skaidrią plėvelę.

    Principas paprastas: sudrėkinta žemė uždengiama skaidria polietileno plėvele, kuri veikia kaip mini šiltnamis. Saulės spinduliai įkaitina dirvą, o po plėvele susidariusi drėgmė ir šiluma užsilaiko, todėl šiluma prasiskverbia giliau.

    Ką tai duoda dirvai?

    Saulėtomis dienomis viršutiniame dirvos sluoksnyje temperatūra gali pakilti maždaug iki 45–55 laipsnių, o giliau siekti apie 30–40 laipsnių. Tokios sąlygos mažina daugelio vienmečių piktžolių sėklų daigumą ir stabdo jų plitimą.

    Be to, soliarizacija gali sumažinti kai kurių dirvoje esančių ligų sukėlėjų kiekį, nes dalis jų prasčiau toleruoja ilgalaikį įkaitinimą. Vis dėlto tai nėra universalus sprendimas visoms problemoms, ypač kai piktžolės daugiamečės ir plinta šakniastiebiais.

    Paruošimas lemia rezultatą

    Kad metodas veiktų, lysvę svarbu kruopščiai paruošti: pašalinti akmenis, šakas ir augalų liekanas, dirvą supurenti keliolikos centimetrų gyliu ir išlyginti. Kuo geriau plėvelė priglunda prie paviršiaus, tuo mažiau šilumos prarandama.

    Esminis etapas – gausus laistymas prieš uždengiant. Drėgmė padeda šilumai skverbtis į gilesnius sluoksnius, todėl per sausrą ar ant per daug išdžiūvusio grunto efektas būna pastebimai silpnesnis.

    Kokia plėvelė tinka?

    Dažniausiai rekomenduojama skaidri polietileno plėvelė, maždaug 0,03–0,05 milimetro storio. Būtent skaidrumas čia svarbiausias: juoda plėvelė labiau įkaista paviršiuje, tačiau neperduoda šilumos į dirvą taip efektyviai.

    Plėvelės kraštus reikia užkasti ar prispausti, kad neišeitų drėgmė ir jos nenupūstų vėjas. Jei tenka jungti du gabalus, verta palikti apie 20–30 centimetrų užlaidą, kad sumažėtų šilumos nuostoliai.

    Kiek laiko laikyti uždengtą?

    Soliarizacija paprastai trunka bent 4 savaites, o dar geresnių rezultatų tikimasi palikus plėvelę 6 savaitėms. Per šį laiką papildomai laistyti dažniausiai nereikia, nes po plėvele cirkuliuoja drėgmė.

    Jei plėvelė suplyšta ar ją pakelia vėjas, pažeidimą svarbu greitai sutaisyti, o esant reikalui – vėl sudrėkinti dirvą. Pasibaigus laikotarpiui plėvelė nuimama, o lysvė gali būti naudojama sėjai ar sodinimui.

  • Krapai suglebo ir gelsta? Šis naminis čiobrelių tirpalas gali padėti per kelias dienas

    Krapai suglebo ir gelsta? Šis naminis čiobrelių tirpalas gali padėti per kelias dienas

    Jei krapai staiga nustojo augti, pradėjo gulti, gelsti ar prarado stangrumą, skubėti jų išrauti neverta. Dažniausiai problema slypi ne ligose, o auginimo sąlygose, kurias galima gana greitai pakoreguoti. Pirmas žingsnis – nustatyti priežastį ir tik tada rinktis priemonę.

    Krapai jautriai reaguoja į sausrą ir karščius, ypač jei dirva greitai perdžiūsta. Nuolatinis vandens trūkumas silpnina stiebus, todėl jie ima gulti, o lapeliai praranda ryškią spalvą. Laistyti verta dažniau, bet saikingai, kad lysvė nebūtų užmirkusi ir šaknys negautų per mažai oro.

    Ne mažiau svarbus veiksnys – per tankus sėjimas ir per gausus tręšimas mineralinėmis trąšomis. Kai daigai suspausti, augalai konkuruoja dėl šviesos ir maisto medžiagų, todėl stiebai ištįsta ir tampa trapūs. Jei neseniai naudotos mineralinės trąšos, kurį laiką geriau jų atsisakyti ir leisti augalui atsigauti.

    Kaip atpažinti amarus?

    Jei ant jaunų ūglių matosi smulkūs vabzdžiai, lapai raitosi, o paviršius tampa lipnus, tikėtina, kad krapus nusilpnino amarai. Jie siurbia augalo sultis, todėl krapai greitai praranda tvirtumą ir pradeda gulti. Tokiu atveju svarbu reaguoti nedelsiant, nes šiltu oru amarai dauginasi itin sparčiai.

    Vienas iš dažniausiai minimų natūralių sprendimų – čiobrelių ištrauka, kuri naudojama kenkėjų gausai mažinti. Jai paprastai prireikia 30–40 gramų džiovintų čiobrelių, 0,5 litro vandens ir 0,5 litro degtinės. Mišinį rekomenduojama palaikyti apie parą, perkošti, o likusius čiobrelius papildomai užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, atvėsinti, perkošti ir abu skysčius sujungti.

    Kada ir kaip purkšti?

    Paruošto koncentrato tiesiai ant augalų pilti nereikėtų – jį būtina praskiesti. Praktikoje dažnai taikoma proporcija – apie 75 mililitrai koncentrato vienam litrui minkšto vandens. Tirpalą supylus į purkštuvą, krapus svarbu kruopščiai nupurkšti, ypač lapų apatinę pusę ir jauniausius ūglius, kur amarai laikosi dažniausiai.

    Purkšti geriausia ryte arba vakare, kai saulė nebekepina, kad sumažėtų lapų pažeidimo rizika ir tirpalas ilgiau išsilaikytų ant augalo. Jei po kelių dienų amarų vis dar matyti, purškimą galima pakartoti. Kartu verta stebėti laistymą ir pasėlio tankumą, nes nusilpę krapai kenkėjams tampa lengvu taikiniu.

  • Hailey Bieber sugrąžina slip dress: vienas 2005 metų „Dior“ modelis taps 2026 rudens hitu

    Hailey Bieber sugrąžina slip dress: vienas 2005 metų „Dior“ modelis taps 2026 rudens hitu

    Vieniems tai drąsus stiliaus pareiškimas, kitiems – nesuprantama mada, tačiau bieliźninė suknelė, dažnai vadinama slip dress, jau kelerius metus nepaleidžia mados viršūnių. Lengvi audiniai, nėrinių detalės ir minimalistinis siluetas iš miegamojo estetikos persikėlė į kasdienius derinius ir raudonojo kilimo įvaizdžius.

    Šio tipo suknelės reguliariai sugrįžta į dizainerių kolekcijas, o 2026 metų pavasario tendencijose vėl ryškėja apatinio trikotažo įkvėpta estetika. Būtent todėl slip dress vis dažniau tampa ne tik vasaros, bet ir pereinamojo sezono pasirinkimu, kai norisi ir lengvumo, ir elegancijos.

    Pastaruoju metu dėmesį patraukė Hailey Bieber įvaizdis Niujorke, kai ji vakarienei su Justinu Bieberiu pasirinko ne šiaip bieliźninę suknelę, o vintažinę interpretaciją. Modelis – bordo spalvos šilkinė mini su subtiliu raštu ir juodais nėrinių intarpais, siejama su 2005 metų rudens „Dior“ kolekcija.

    Šį kartą ji atsisakė klasikinių stileto tipo aukštakulnių ir pasirinko juodas įsispiriamas basutes su neaukštu kulnu. Didžiausiu akcentu tapo ryškiai mėlynas manikiūras, sąmoningai kontrastuojantis su bordo ir juodos deriniu, o likusi įvaizdžio dalis išliko santūri: lengvas makiažas, laisva šukuosena ir akiniai nuo saulės.

    Mados ekspertai šį derinį vertina kaip aiškią kryptį į 2026 metų rudenį, kai dominuos sodrūs tonai ir tekstūrų kontrastai. Bordo atspalvis, juodi nėriniai ir šilko blizgesys lengvai prisitaiko prie šaltojo sezono sluoksniavimo: prie tokios suknelės dera juodas ar bordo paltas, aukštakulniai, taip pat ir aulinukai ar aukšti batai.

    Į bieliźninę estetiką pastarosiomis savaitėmis atsigręžė ir kitos garsenybės, tarp jų Julia Fox, tačiau Hailey Bieber išsiskiria tuo, kad 2000-ųjų nuotaiką dažnai perkelia į šiuolaikinį, neperkrautą stilių. Tokie vintažiniai pasirinkimai kartu signalizuoja ir kitą tendenciją: augant dėmesiui tvarumui, archyvinių kolekcijų paieška bei antrinė rinka tampa vis svarbesne mados kultūros dalimi.

  • Ką vokiečiai iš tiesų valgo pusryčiams: ne tik dešrelės, bet ir netikėtas „Mett“

    Ką vokiečiai iš tiesų valgo pusryčiams: ne tik dešrelės, bet ir netikėtas „Mett“

    Vokiški pusryčiai dažnai siejami su dešrelėmis ir sočiais mėsos patiekalais, tačiau kasdienybėje vaizdas kur kas įvairesnis. Vokietijoje rytais dažniausiai pasirenkami paprasti, greitai paruošiami produktai, o pusryčių stalas priklauso nuo regiono ir šeimos įpročių.

    Tradicinis pagrindas yra šviežia duona ir bandelės, vadinamos Brötchen. Prie jų dažniausiai patiekiami įvairūs sūriai, kumpiai, saliamis, taip pat kreminis tepamas sūris. Daugelyje šeimų tai laikoma patikimu, universaliu deriniu tiek darbo dienoms, tiek savaitgaliui.

    Greta sūrių produktų vokiškuose pusryčiuose svarbi ir saldi pusė. Ant stalo dažnai atsiranda uogienės, medus, riešutų ar šokolado kremai, o vaikams neretai ruošiami paprasti sumuštiniai su saldžiais tepamais pagardais.

    Norintys lengvesnio starto ryte renkasi muslius, jogurtą arba avižinę košę su vaisiais ir riešutais. Šis įprotis pastaraisiais metais ryškėja ir Vokietijoje, nes populiarėja subalansuotos mitybos idėjos, daugiau dėmesio skiriama skaiduloms ir baltymams.

    Ant pusryčių stalo dažnai atsiranda ir kiaušiniai, ypač virti kietai arba kiaušinienė. Tai patogus pasirinkimas, nes galima greitai paruošti ir derinti su duona, daržovėmis ar sūriu, o baltymų porcija suteikia ilgesnį sotumo jausmą.

    Vokietija turi ir vieną labiausiai diskusijų keliančių pusryčių klasikų – Mettbrötchen. Tai bandelė su žalia malta kiauliena, pagardinta pipirais ir svogūnais. Šis patiekalas labiau būdingas tam tikriems regionams ir dažniau sutinkamas savaitgaliais ar per vaišes, tačiau daugelį užsieniečių stebina būtent žalia mėsa pusryčiams.

    Gėrimų pasirinkimas taip pat gana aiškus: dominuoja kava, nuo juodos iki espresso ar cappuccino. Kiti renkasi arbatą, o šeimose su vaikais ant stalo neretai būna ir sultys, ypač savaitgalio pusryčių metu.

    Apibendrinant, vokiški pusryčiai nėra vien mėsos ir dešrelių sinonimas. Dažniau tai duona, sūriai, užtepėlės, kiaušiniai ir saldūs pagardai, o išskirtiniai patiekalai, tokie kaip Mettbrötchen, tėra viena ryški, bet ne universali tradicijos dalis.

  • Įeinate į viešbučio kambarį ir atrodo švaru? Vieną vietą patikrinkite nedelsdami

    Įeinate į viešbučio kambarį ir atrodo švaru? Vieną vietą patikrinkite nedelsdami

    Įėjus į viešbučio kambarį dažniausiai akį patraukia tvarkingai paklota lova, švarūs rankšluosčiai ir malonus kvapas. Tačiau šis vaizdas ne visada tiksliai parodo realų higienos lygį, nes dalis paviršių lieka paslėpti po paklodėmis, užvalkalais ar lovatiesėmis. Būtent todėl verta atlikti trumpą patikrą dar prieš išsikraunant daiktus.

    Daugiausia dėmesio rekomenduojama skirti lovai, ypač čiužiniui po patalyne. Patalynę pakeisti užtrunka kelias minutes, o čiužinį kruopščiai išvalyti ir visiškai išdžiovinti yra gerokai sudėtingiau, dažnai reikia specialios įrangos ir laiko. Dėl to tvarkinga patalynė dar nereiškia, kad pats miegamasis pagrindas yra tokios pat būklės.

    Pirmiausia atidėkite dekoratyvines pagalves ir lovatiesę į šalį, nes jos ne visuose apgyvendinimo objektuose skalbiamos po kiekvieno svečio. Tuomet trumpam pakelkite paklodę ir čiužinio apsaugą ties galvūgaliu bei kampuose, kur dažniau kaupiasi smulkios šiukšlės ir nešvarumai. Ieškokite plaukų, trupinių, dėmių, drėgmės ar kitų požymių, rodančių, kad paviršius nebuvo tinkamai sutvarkytas.

    Svarbus signalas yra ir kvapas: tvankus prakaito, drėgmės, pelėsio ar cigarečių dūmų aromatas gali reikšti, kad čiužinys nebuvo gerai išvėdintas ar išdžiovintas. Įtarimų turėtų kelti ir itin stiprus patalpų gaiviklių kvapas, nes kartais jis naudojamas ne priežasčiai pašalinti, o nemaloniam kvapui užmaskuoti. Tokiais atvejais miego komfortas gali suprastėti net ir vizualiai tvarkingame kambaryje.

    Atidžiau apžiūrėkite čiužinio siūles, kantus ir kraštus, nes šiose vietose lengviau pastebėti dėmeles ar kitus netvarkos požymius. Svečiams nerimą dažniausiai kelia smulkios tamsios dėmelės, rusvos dėmės ar neaiškūs pėdsakai, todėl radus įtartinų ženklų geriausia nelaukti ir kreiptis į registratūrą. Jei čiužinys drėgnas, aiškiai nešvarus arba dvokia, praktiškiausia prašyti pakeisti kambarį ar iš naujo paruošti miego vietą.

    Nešvarus čiužinys yra ne tik estetikos klausimas, bet ir savijautos bei miego kokybės veiksnys. Čiužinyje gali kauptis dulkės ir drėgmė, o tai siejama su didesne diskomforto rizika alergiškiems žmonėms ir sergantiems astma. Jei simptomai paaštrėja, pavyzdžiui, atsiranda čiaudulys, kosulys ar akių dirginimas, verta įvertinti, ar problema nesusijusi su miego vieta.

    Kilus abejonių, situaciją patartina fiksuoti iš karto, dar prieš pradedant naudotis kambariu. Kelios nuotraukos gali padėti aiškiau pagrįsti prašymą keisti kambarį arba pašalinti trūkumus. Vartotojų praktikoje svarbiausia veikti nedelsiant, nes vėliau gali būti sunkiau atskirti, kas atsirado iki jūsų apsistojimo, o kas jau viešnagės metu.

  • „Akebia“ penkialapė užkariauja sodus: kodėl šokoladinė liana tapo sezono hitu

    „Akebia“ penkialapė užkariauja sodus: kodėl šokoladinė liana tapo sezono hitu

    „Akebia“ penkialapė (lot. Akebia quinata) – vijoklinis augalas, kilęs iš Rytų Azijos, natūraliai augantis Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Pastaraisiais metais ji vis dažniau sodinama ir mūsų regiono soduose, nes derina dekoratyvumą, atsparumą ir palyginti paprastą priežiūrą.

    Augalas dažnai vadinamas šokoladine liana dėl purpurinių, rusvai violetinių žiedų ir saldžiai prieskoninio aromato. Kvapai ryškiausi žydėjimo metu pavasarį, ypač šiltesnėmis dienomis, todėl vijoklis neretai pasirenkamas prie terasų, pergolių ar takų.

    „Akebia“ auga sparčiai ir per sezoną gali gerokai ištįsti, todėl jai būtina tvirta atrama. Palankiomis sąlygomis vijoklis užaugina ilgus, dalinai sumedėjusius ūglius ir suformuoja tankią žalumą, kuri tinka ir kaip natūrali uždanga nuo saulės ar kaimynų žvilgsnių.

    Sodinimui tinka dauguma dirvožemių, tačiau geriausiai augalas jaučiasi laidžioje žemėje, kur neužsistovi vanduo. Dažniausiai rekomenduojamos vietos, kur nėra kaitros visą dieną: tinka pusiau pavėsis, tačiau augalas gali augti ir šviesesnėse vietose, jei dirva neperdžiūsta.

    Tręšti šį vijoklį verta saikingai: dažniausiai pakanka vieno pavasarinio papildymo kompostu arba universaliomis trąšomis. Per didelis azoto kiekis gali paskatinti lapų augimą, bet sumažinti žydėjimą ir vaisių formavimąsi, todėl persistengti nereikėtų.

    „Akebia“ vertinama ir dėl atsparumo: ji pakelia trumpalaikes sausras, nebijo permainingų orų, o tinkamai įsitvirtinusi ištveria ir šaltesnes žiemas. Vis dėlto jauniems augalams pirmąsias žiemas verta parinkti užuovėją ir stebėti, kaip jie reaguoja į speigus.

    Dar viena priežastis, kodėl šis vijoklis domina sodininkus, yra jo valgomi vaisiai. Subrendę vaisiai kai kuriose šalyse naudojami kulinarijoje, o tradicinėje praktikoje minimos ir jų savybės, tačiau namų sąlygomis svarbiausia užtikrinti saugų vartojimą ir pirmiausia augalą vertinti kaip dekoratyvinį.

    Norint išlaikyti tvarkingą formą, „Akebia“ galima genėti po žydėjimo arba vasaros pabaigoje, kai reikia suvaldyti augimą. Tinkamai prižiūrima ji gali tapti ilgaamže sodo puošmena, greitai uždengiančia pavėsines, tvoras ar sienas ir suteikiančia erdvei egzotišką akcentą.

  • Kur slypi daugiausia vitamino E: šie virtuvės produktai gali nustebinti net sveikuolius

    Kur slypi daugiausia vitamino E: šie virtuvės produktai gali nustebinti net sveikuolius

    Vitaminas E nėra viena medžiaga: tai grupė junginių, vadinamų tokoferoliais ir tokotrienolais. Svarbiausia jų funkcija – antioksidacinė, padedanti apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, siejamo su spartesniu senėjimu ir kai kurių ligų rizika.

    Ši maistinė medžiaga taip pat svarbi imuninei sistemai, nervų veiklai ir normaliai kraujagyslių funkcijai. Nors vitaminas E dažnai minimas grožio kontekste, mokslinėje literatūroje labiausiai pabrėžiama jo reikšmė ląstelių membranų apsaugai ir uždegiminių procesų balansui.

    Rekordininkai – nerafinuoti aliejai

    Didžiausi vitamino E kiekiai įprastoje mityboje dažniausiai randami šaltai spaustuose augaliniuose aliejuose. Ypač išsiskiria kviečių gemalų aliejus – nedidelis jo kiekis gali reikšmingai prisidėti prie paros normos, todėl jis neretai įvardijamas kaip vienas turtingiausių šaltinių.

    Geri pasirinkimai taip pat yra saulėgrąžų, rapsų ir alyvuogių aliejai, ypač jei jie nerafinuoti. Svarbi detalė – kaitinant aukštoje temperatūroje jautrūs junginiai gali irti, todėl šiuos aliejus dažniau verta naudoti šaltai: salotoms, padažams ar jau paruoštų patiekalų pagardinimui.

    Riešutai ir sėklos – patogu kasdien

    Vitaminu E gausūs ir riešutai, sėklos bei įvairūs grūdai. Vieni dažniausiai minimų pasirinkimų – saulėgrąžų sėklos, migdolai ir lazdyno riešutai: jie patogūs kaip užkandis, tinka į košes ar salotas.

    Šie produktai vertingi ne tik dėl vitamino E. Kartu jie suteikia nesočiųjų riebalų, skaidulų ir mineralų, todėl dažnai rekomenduojami kaip dalis subalansuotos mitybos, ypač keičiant saldumynus ar itin sūrius užkandžius maistingesnėmis alternatyvomis.

    Vitaminas E slepiasi ir daržovėse

    Nors vitaminas E labiau siejamas su riebalais, jo yra ir žalialapėse daržovėse, pavyzdžiui, špinatuose, lapiniuose kopūstuose, brokoliuose ar petražolių lapuose. Viename produkte koncentracija gali būti mažesnė nei aliejuose, tačiau daržovių suvalgoma daugiau, todėl bendra nauda mityboje gali būti reikšminga.

    Dar vienas dažnai išskiriamas produktas – avokadas, kuriame vitaminas E derinasi su riebalais, padedančiais šią medžiagą įsisavinti. Kadangi vitaminas E yra tirpus riebaluose, praktiškas sprendimas – žalialapes daržoves pagardinti aliejumi arba pabarstyti sėklomis.

    Svarbus ir laikymas: aliejus bei riešutus verta saugoti nuo šviesos ir oro, laikyti vėsiau, sandariai uždarytus. Taip lėčiau vyksta oksidacija, o maistinė vertė išlieka aukštesnė.

    Jei kyla klausimų dėl papildų, svarbu žinoti, kad vitaminas E papildų forma ne visada reikalingas, o didelės dozės kai kuriems žmonėms gali kelti rizikų, ypač vartojant kraują skystinančius vaistus. Saugiausia pradėti nuo mitybos korekcijų ir, esant poreikiui, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Paryžiuje atidaryta Eltono Johno ir Davido Furnisho fotografijų paroda: daugiau nei 300 kadrų

    Paryžiuje atidaryta Eltono Johno ir Davido Furnisho fotografijų paroda: daugiau nei 300 kadrų

    Paryžiaus meno centre Jeu de Paume atidaryta paroda Fragile Beauty, pristatanti fotografijas iš Eltono Johno ir Davido Furnisho privačios kolekcijos. Ekspozicija į Prancūzijos sostinę atkeliauja po sėkmingo starto Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje.

    Parodoje rodomos daugiau nei 300 fotografijų, atrinktų iš maždaug 7 000 darbų, kuriuos pora rinko apie 30 metų. Kuratorinis pasakojimas apima laikotarpį nuo 1950-ųjų iki šiandienos ir leidžia sekti, kaip keitėsi moderni bei šiuolaikinė fotografija.

    Eltonas Johnas fotografiją pradėjo kolekcionuoti 1991 metais, teigdamas, kad būtent šis menas geba ypač tiksliai fiksuoti tikrovę. Vėliau šia aistra užsikrėtė ir jo sutuoktinis Davidas Furnishas, o kolekcija ilgainiui virto viena plačiausiai aptariamų privačių fotografijos rinkinių pasaulyje.

    „Man patinka tapyba ir aš kolekcionuoju paveikslus, bet niekas taip nepasako tiesos kaip fotografija“, – sakė Eltonas Johnas, parodą pirmą kartą pristatant Londone.

    Parodą prodiusavo Viktorijos ir Alberto muziejus, o Paryžiuje ji išskleidžiama per penkias temas: troškimą, įžymybę, madą, reportažą ir tapatybės patvirtinimą. Šis skirstymas padeda parodyti, kaip fotografija vienu metu fiksuoja ir privačias istorijas, ir socialinius bei politinius lūžius.

    Modernios fotografijos pjūvis

    Ekspozicijoje pristatomi daugiau nei 90 tarptautinių autorių darbai, tarp jų Robertas Mapplethorpe’as, Nan Goldin, Diane Arbus, Irvingas Pennas, Richardas Avedonas ir kiti. Greta mados ir popkultūros vaizdų rodomi ir fotografijos kaip liudijimo pavyzdžiai, fiksuojantys protestus, pilietinių teisių judėjimus ir tapatybių matomumo kovas.

    Organizatoriai pabrėžia, kad paroda sujungia skirtingus žanrus ir leidžia pamatyti, kaip fotografija ilgainiui tapo ne tik estetiniu objektu, bet ir viešosios atminties forma. Čia šalia ikoninių portretų atsiranda ir šiuolaikiniai reportažiniai vaizdai, reaguojantys į naujausių metų įvykius.

    Kodėl paroda svarbi šiandien?

    Pastaraisiais metais fotografijos laukas susiduria su dviem priešingomis tendencijomis: viena vertus, vaizdų perteklius socialiniuose tinkluose, kita vertus, augantis institucijų dėmesys autorinei fotografijai ir archyvams. Paroda Paryžiuje įsilieja į šią kryptį, siūlydama lėtesnį, kontekstualų žiūrėjimą ir istorinių vaizdų perskaitymą šiandienos akimis.

    Jeu de Paume, įsikūręs Tiuilri soduose, yra viena svarbiausių Prancūzijos institucijų, skirtų fotografijai, kino ir skaitmeninio meno praktikai. Šioje erdvėje Fragile Beauty tampa ne tik garsios pavardės traukos objektu, bet ir platesniu pasakojimu apie tai, kaip nuotraukos formuoja mūsų supratimą apie epochas, tapatybę ir visuomenės pokyčius.

    Paroda Paryžiuje veiks iki 2026 metų rugsėjo 24 dienos.

  • UNESCO sąrašas išsiplėtė: Olimpo kalnas ir Normandijos D dienos paplūdimiai gavo statusą

    UNESCO sąrašas išsiplėtė: Olimpo kalnas ir Normandijos D dienos paplūdimiai gavo statusą

    UNESCO Pasaulio paveldo sąrašas papildytas naujais objektais Europoje ir Azijoje: į jį įtrauktas Graikijos Olimpo kalnas bei penki Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimiai. Sprendimai priimti Pasaulio paveldo komiteto 48-ojoje sesijoje Pietų Korėjoje, Busane.

    Olimpo kalnas UNESCO įvertintas kaip išskirtinės visuotinės vertės vietovė, turinti ir gamtinę, ir kultūrinę reikšmę. Graikijos institucijos pabrėžė, kad šis statusas sustiprina apsaugos režimą ir tarptautinį įsipareigojimą išsaugoti platesnę Olimpo teritoriją.

    „Nuo šiandien mitinis Olimpas tampa kalnu visai žmonijai, kurį privalome saugoti amžiams“, – sakė Graikijos ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis.

    Olimpas yra aukščiausias Graikijos kalnas, jo viršūnė siekia 2 918 metrų. Be mitologinės reikšmės, susijusios su Dzeusu ir dvylika olimpinių dievų, regionas išsiskiria biologine įvairove bei saugomomis buveinėmis, todėl UNESCO sprendimas turi ir praktinę gamtosaugos dimensiją.

    Kodėl įvertinti D dienos paplūdimiai?

    Į UNESCO sąrašą įtraukti penki paplūdimiai, kuriuose Antrojo pasaulinio karo metu vyko sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ši vieta laikoma vienu svarbiausių Europos išlaisvinimo kampanijos simbolių, o jos kraštovaizdyje iki šiol išlikę karo pėdsakai.

    Paraiškas vertinanti Tarptautinė paminklų ir istorinių vietovių taryba nurodė, kad teritorijoje matomos Vokietijos įtvirtinimų liekanos, bombardavimo žymės ir nuskendę laivai. Tai – materialūs įrodymai įvykio, kuris, vertintojų teigimu, prisidėjo prie laisvės sugrįžimo ir ilgalaikės taikos Europoje.

    Japonija ir Pietų Sudanas – kiti papildymai

    Tos pačios sesijos metu UNESCO pripažino ir senąsias Japonijos sostines Asuką bei Fudživiarą. Šios vietovės svarbios kaip ankstyvosios Japonijos valstybingumo ir urbanistikos raidos liudijimai, siejami su istorinių sostinių formavimusi.

    Į sąrašą taip pat įtraukta Boma-Badingilo teritorija Pietų Sudane, siejama su viena didžiausių sausumos žinduolių migracijų pasaulyje. Šis sprendimas išryškina UNESCO kryptį daugiau dėmesio skirti ne tik pavieniams objektams, bet ir didelio masto gamtiniams procesams, kuriems būtina ilgalaikė apsauga.

    UNESCO Pasaulio paveldo statusas paprastai reiškia didesnį tarptautinį dėmesį, griežtesnius apsaugos įsipareigojimus ir dažnai augantį lankytojų srautą. Dėl to šalims tenka užduotis suderinti turizmą, vietos bendruomenių interesus ir paveldo išsaugojimą.

  • NASA ir Rusijos įgula po 8 mėnesių ISS nusileido Kazachstane: ką spėjo nuveikti orbitoje

    NASA ir Rusijos įgula po 8 mėnesių ISS nusileido Kazachstane: ką spėjo nuveikti orbitoje

    NASA astronautas Chrisas Williamsas ir Rusijos kosmonautai Sergejus Kud-Sverčkovas bei Sergejus Mikajevas po maždaug aštuonių mėnesių Tarptautinėje kosminėje stotyje (ISS) sekmadienį sėkmingai grįžo į Žemę. Įgula nusileido su erdvėlaiviu „Sojuz MS-28“ Kazachstane, pietryčiuose nuo Džezkazgano.

    Po nusileidimo astronautai ir kosmonautai paprastai pirmiausia perduodami medikų komandai: tikrinama bendra būklė, širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijos, dehidratacijos rizika, prisitaikymas prie gravitacijos. Vėliau įgula skraidinama į reabilitacijos ir pasirengimo centrus, kur prasideda kelių savaičių atsigavimo etapas.

    NASA nurodo, kad ši misija truko 241 dieną, per kurias įgula Žemę apskriejo 3 856 kartus ir įveikė daugiau kaip 164 mln. kilometrų. Agentūros teigimu, tyrimai buvo skirti ir praktinei naudai Žemėje, ir pasirengimui būsimoms kelionėms į Mėnulį bei Marsą.

    Pasak NASA, Chriso Williamso darbai apėmė mokslines užduotis, susijusias su naujų vėžio gydymo metodų tyrimais ir medžiagų gamyba mikrogravitacijoje, aktualia didelio našumo kompiuterių bei elektronikos pramonei. Tokie eksperimentai stotyje svarbūs tuo, kad mikrogravitacija leidžia tiksliau stebėti procesus, kuriuos Žemėje iškreipia konvekcija ir nusėdimas.

    Agentūra taip pat pranešė, kad Williamsas atliko du išėjimus į atvirą kosmosą. Per juos buvo ruoštasi stoties elektros sistemos atnaujinimams ir keičiamas sugedęs Kanados manipuliatoriaus „Canadarm2“ jungties mazgas, nuo kurio priklauso dalis stoties priežiūros darbų.

    Rusijos kosmoso agentūra „Roskosmos“ teigė, kad ISS 74 misijos metu atliktas vienas rusiškas išėjimas į atvirą kosmosą, kai buvo montuojama įranga moksliniam eksperimentui, skirtam Saulės terahercinei spinduliuotei tirti. Taip pat prie stoties du kartus buvo prijungti krovininiai laivai „Progress MS“, atgabenę vandens, kuro ir dujų, būtinų gyvybės palaikymo sistemoms.

    Įgulos rotacija ISS vykdoma nuolat, kad stotyje nepertraukiamai būtų palaikomos tyrimų programos ir infrastruktūros priežiūra. Šį mėnesį į stotį atvyko pamaininė komanda: NASA astronautas Anilis Menonas ir „Roskosmos“ kosmonautai Piotras Dubrovas bei Ana Kikina, kurie prisijungė prie jau dirbusios tarptautinės grupės.

    NASA skelbia, kad artėjanti ekspedicija daug dėmesio skirs gamybai kosmose, įgulos sveikatos patikroms pasitelkiant DI metodus, taip pat biotechnologijoms, įskaitant žmogaus audinių biotipografiją. Pastarosios kryptys laikomos vienomis perspektyviausių, nes gali padėti ir medicinai Žemėje, ir ilgos trukmės misijoms, kai resursų bei logistikos galimybės yra ribotos.

    Nors JAV ir Rusijos santykiai Žemėje išlieka įtempti, ISS programoje abi šalys ir toliau bendradarbiauja vykdydamos įgulų keitimą, krovinių pristatymą ir stoties eksploataciją. Būtent ši tarpusavio priklausomybė, anot kosmoso sektoriaus ekspertų, padeda išlaikyti bent minimalų praktinį dialogą vienoje iš nedaugelio likusių bendrų didžiųjų tarptautinių programų.