Category: Kultūra

Natalia Jabłońska

Nie tylko cięcie. W marcu tuje wymagają jeszcze jednego zabiegu. Sprawi, że w sezonie stworzą gęsty mur. Przy okazji zyskają intensywny, zielony kolor i odporność na choroby.

Masz tuje w ogrodzie? Wiosna to ważny czas w kalendarium pielęgnacji tui. Najważniejszym zabiegiem jest przycinanie. Dzięki niemu żywotniki stają się gęstsze, odporniejsze na choroby, a do tego zyskują estetyczny kształt. W marcu należy przyciąć krzewy od góry i skrócić przewodnie pędy o ok. 15 cm. To sprawi, że staną się silniejsze i będą rozrastać się na boki. Warto też usunąć suche, martwe lub uszkodzone pędy.

Ostatni etap zabiegu to cięcie formujące. W jego ramach należy przyciąć pędy o 1/3 długości. Tuje zyskają odpowiedni kształt, a do tego będzie im łatwiej wypuszczać nowe pędy.

Cięcie to popularny, ale nie jedyny zabieg pielęgnacyjny dla żywotników. W marcu warto zafundować tujom coś więcej. Zdrowy rozwój wspomoże również odpowiednia odżywka. Jeśli tylko warunki pogodowe są korzystne i nie ma już przymrozków, lepiej nie zwlekać z nawożeniem. W sezonie rośliny będą się prezentowały jeszcze efektowniej.

Pod koniec marca warto zaserwować żywotnikom nawóz na bazie drożdży. Są cennym źródłem żelaza, fosforu, potasu, wapnia i magnezu. Mieszanka składników odżywczych z pewnością “zasmakuje” tujom. Rozpuść 100 g drożdży w 10 litrach ciepłej wody i odstaw na godzinę. Po tym czasie przygotowaną miksturą możesz podlać krzewy. Żywotniki polubią też kompost, klasyczny obornik czy skoszoną trawę.

W roli naturalnego nawozu sprawdzą się również fusy po kawie. Wzbogacą podłoże w azot i pomagają zachować jej kwaśny odczyn. Tuje dzięki takiemu “zastrzykowi” zyskają soczysty zielony kolor i będą się lepiej rozwijać.

Ważnym punktem pielęgnacyjnym jest również podlewanie. Należy o nim pamiętać zwłaszcza po przycięciu. Podłoże nie powinno być przesuszone, ponieważ krzew zamiast zbierać siły na nowy sezon, będzie marnieć. Dzięki wodzie przycięte pędy będą się szybciej regenerować.

Odkryj sekrety pięknych kwiatów w domu i ogrodzie. Sprawdź nasze porady i spraw, by każda roślina rosła zdrowo i pięknie. Więcej na kobieta.interia.pl/porady

Per didelis druskos vartojimas dažniausiai siejamas su padidėjusia arterinės hipertenzijos rizika, inkstų apkrova ar skysčių kaupimusi organizme, dėl kurio gali patinti veidas. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad vienas populiariausių prieskonių gali būti susijęs ir su gerokai didesne nutukimo rizika, ypač moterims.

Mokslininkų iš Suomijos visuomenės sveikatos instituto Helsinkyje atliktas tyrimas vyko nuo 2017 metų. Per šį laikotarpį buvo išanalizuoti daugiau nei 5 tūkst. žmonių – tiek vyrų, tiek moterų – mitybos įpročiai. Rezultatai 2026 metais paskelbti žurnale „Nutrition and Health“.

Tyrėjai nustatė ryškų ryšį tarp didesnio natrio (druskos) suvartojimo ir nutukimo. Šis ryšys ypač išryškėjo moterų grupėje.

Pasak tyrimo duomenų, moterims, kurios suvartojo daugiausia druskos, bendro nutukimo rizika buvo net 330 proc. didesnė nei toms, kurios jos vartojo mažiausiai. Tuo pačiu pilvinio nutukimo rizika pirmoje grupėje buvo 240 proc. didesnė.

Vyrams ryšys taip pat pastebėtas: tie, kurie vartojo daugiausia druskos, buvo šešis kartus labiau linkę į bendrą nutukimą nei vyrai, kurie druskos kiekį racione ribojo.

Druska gali būti vadinamasis tylus nutukimo veiksnys, nes dažnai net nesusimąstome, kiek jos suvartojame su kasdieniu maistu. Didžiausias jos šaltinis – itin perdirbti produktai: sūrūs užkandžiai, fasuoti mėsos gaminiai, greitasis maistas. Tokie produktai dažnai turi ir daug nesveikų riebalų, konservantų bei skonio stipriklių, todėl yra kaloringi. Tyrimai taip pat rodo, kad druska gali didinti apetitą ir trikdyti natūralius alkio bei sotumo reguliavimo mechanizmus.

Mokslininkai planuoja toliau tirti, kaip druska veikia žarnyno mikrobiomą. Manoma, kad šis prieskonis gali neigiamai veikti naudingąsias žarnyno bakterijas, išbalansuoti medžiagų apykaitos procesus ir taip palengvinti riebalinio audinio kaupimąsi.

Gydytojai primena, kad natrio perteklius mityboje prisideda prie arterinės hipertenzijos ir rimtų širdies bei kraujagyslių ligų rizikos, taip pat didina insulto tikimybę. Tyrimai rodo, kad sumažinus druskos vartojimą gerėja įvairūs širdies sveikatai svarbūs rodikliai.

Kaip nurodoma, saugi druskos paros norma – iki 5 g, tai yra vienas nubrauktas arbatinis šaukštelis. Kadangi druskos yra beveik visuose produktuose (pavyzdžiui, duonoje, mėsos gaminiuose, žuvyje ar sūriuose), rekomenduojama jos papildomai nebedėti namuose. Patariama vengti papildomai sūdyti sriubas, makaronus ar daržovių salotas, o vietoje to rinktis žolelių mišinius.

Oprac.: InteriaKobieta Redakcja

Stłuszczenie wątroby nie bez przyczyny bywa nazywane “epidemią XXI wieku”. Trudno się dziwić, skoro w krajach rozwiniętych zmaga się z nią nawet 25 proc. dorosłej populacji. Czynnikiem ryzyka jest otyłość, cukrzyca typu 2., a także niezdrowa dieta bogata w cukry proste i tłuszcze pochodzenia zwierzęcego. Znany dietetyk zdradza jednak prosty sposób, by znacznie cofnąć stłuszczenie wątroby.

Prawidłowe funkcjonowanie wątroby jest podstawą dobrego samopoczucia i pracy organizmu. Stłuszczenie wątroby może długo nie dawać charakterystycznych objawów, ale z czasem możemy zaobserwować pogorszenie nastroju, apatię, zaburzenia snu, brak apetytu, problemy z koncentracją, a wreszcie ból w prawym podżebrzu.

Na szczęście stłuszczenie wątroby można cofnąć, o czym mówi w swoim filmie dietetyk dr Bartek Kulczyński. Powołuje się on na nowe badania, które wykazały, że suplementowanie witaminy E w dawce 300 mg dziennie zmniejsza stany zapalne wątroby, a także stłuszczenie i zwłóknienie jej komórek. Suplementację zawsze należy jednak skonsultować z lekarzem, zwłaszcza w przypadku schorzeń serca i przyjmowania leków przeciwzakrzepowych.

Alternatywą dla suplementacji może być spożywanie produktów bogatych w witaminę E, a więc oliwy, oleju z kiełków pszenicy, pestek słonecznika, migdałów czy orzechów laskowych.

Badania wykazały, że dieta bogata w witaminę E zmniejsza ryzyko stłuszczeniowego zapalenia wątroby nawet o 52 proc.

Dr Kulczyński zdradza też, że ilość tłuszczu w wątrobie można zredukować dzięki niacynie, a więc witaminie B3. Najwięcej tej cennej substancji znajdziemy w mięsie kurczaka, indyka czy wołowinie, rybach, brązowym ryżu oraz orzeszkach ziemnych. Regularne spożywanie produktów bogatych w niacynę może zmniejszać stłuszczenie wątroby nawet o 37 proc.

Dietetyk dotarł też do badań, które mówią, że niektóre substancje mogą chronić przed gromadzeniem się tłuszczu w wątrobie. Jedną z nich jest cholina (witamina B4), która znajduje się w żółtkach jaj, wołowinie, drobiu, dorszu, łososiu, migdałach czy brokułach.

Pomocne są również kwasy omega-3, które nie tylko zmniejszają ryzyko stłuszczenia wątroby aż o 50 proc., ale pomagają też odwrócić ten proces. Najlepszym źródłem kwasów omega-3 są tłuste ryby morskie, np. makrela, łosoś czy tuńczyk.

Wsparciem w walce ze stłuszczeniem wątroby jest również znajdująca się w mięsie i produktach mlecznych L-karnityna. Odpowiada ona za transport kwasów tłuszczowych i ogranicza gromadzenie się tłuszczu w wątrobie.

Do codziennej diety warto też włączyć 2 filiżanki czarnej kawy dziennie, a także oliwę z oliwek, która poprawia profil lipidowy.

Marzysz o lekkim ciele, większej energii i lepszym samopoczuciu każdego dnia? Zdrowe nawyki nie muszą czekać na poniedziałek. Na kobieta.interia.pl dowiesz się, jak krok po kroku wprowadzić zmiany w codziennej diecie, jakie produkty warto wybierać i jak znaleźć aktywność fizyczną, która naprawdę sprawi ci przyjemność. 

Daugelyje namų šventiniu laikotarpiu ant stalo karaliauja tradicinė mišrainė su majonezu. Ji soti, skani ir, tinkamai laikoma, gali išlikti šviežia kelias dienas. Vis dėlto net ir toks įprastas patiekalas reikalauja atsargumo: neteisingas paruošimas ar laikymas gali baigtis nemaloniais virškinimo sutrikimais.

Mišrainės su majonezu mėgstamos dėl savo paprastumo ir galimybės jas pasiruošti iš anksto. Populiariausia – klasikinė daržovių mišrainė, tačiau dažnai ruošiamos ir kitos variacijos: su porais, silke, bulvėmis ar vaisiais.

Tradicinė daržovių mišrainė dažniausiai gaminama iš virtų daržovių (morkų, petražolių šaknų, salierų), įdedama marinuotų arba raugintų agurkų, žirnelių, kartais – kiaušinių. Daugelis ją vertina kaip vieną skaniausių ir ilgiausiai šviežumą išlaikančių variantų, tačiau tam būtinos kelios taisyklės.

Vienas svarbiausių dalykų – neskubėti. Išvirtoms daržovėms būtina leisti visiškai atvėsti, tik tuomet jas pjaustyti, gardinti ir maišyti. Šis žingsnis padeda išlaikyti geresnę konsistenciją ir mažina riziką, kad patiekalas greičiau suges.

Jei dedate raugintų ar marinuotų agurkų, juos supjausčius reikėtų gerai nuspausti, kad pašalintumėte skysčio perteklių. Priešingu atveju mišrainė gali tapti vandeninga, prarasti skonį ir patrauklią išvaizdą.

Paruoštą patiekalą geriausia kuo greičiau padėti į šaldytuvą ir sandariai uždengti dangčiu arba maistine plėvele. Taip sumažinama bakterijų dauginimosi rizika ir apsaugoma nuo pašalinių kvapų, kurie šaldytuve lengvai persiduoda.

Bendros rekomendacijos teigia, kad daržovių mišrainę, ypač su kiaušiniais, šaldytuve saugu laikyti apie 2–3 dienas. Nors kai kurie žmonės ją laiko gerokai ilgiau, tai nerekomenduojama dėl galimo apsinuodijimo ir nemalonių virškinimo simptomų.

Jeigu norite mišrainę pasiruošti iš anksto, bet patiekti kuo šviežesnę, verta atskirti ingredientus. Daržoves galima supjaustyti ir laikyti atskiruose induose, o majonezą, agurkus ir kiaušinius įmaišyti tik prieš pat patiekiant. Tuomet patiekalas bus šviežesnio skonio ir geresnės tekstūros.

Stebėkite ir gedimo požymius. Jei mišrainė pradėjo nemaloniai kvepėti, majonezas išsisluoksniavo, o daržovės tapo slidžios, rizikuoti neverta – tokią mišrainę geriau išmesti.

Verbų sekmadienio verba – ne tik graži šventinė puošmena. Tinkamai panaudota ji gali tarnauti namuose visus metus, primindama tradiciją, kurią dalis žmonių pamažu pamiršta. Be to, verba gali tapti ir jaukiu šventinių dekoracijų elementu. Jei po Verbų sekmadienio nežinote, ką daryti su dekoratyviomis šakelėmis, idėjos gali nustebinti.

Verba yra vienas ryškiausių pavasario ir Velykų laikotarpio simbolių. Nors daugelyje namų ji laikoma tik trumpalaike dekoracija, verta prisiminti, kad verba turi ir gilesnę prasmę, o kūrybiškai panaudota gali tarnauti ilgiau. Užuot išmetus po kelių dienų, ją galima „prikelti“ naujam gyvenimui – tiek tradicijų, tiek namų puošybos kontekste.

Tradicinis būdas – verbą išsaugoti visus metus. Seniau ją dažnai kabindavo už šventų paveikslų ar kryžiaus, tikint, kad pašventinta verba saugo namus ir jų gyventojus nuo nelaimių, ligų ar blogos energijos. Kai kurie žmonės šio papročio laikosi ir dabar: net jei senoji simbolika ne visiems iki galo žinoma, verba matomoje vietoje namams suteikia šventiškumo ir tampa gražiu Velykų prisiminimu.

Kitas variantas – verbą pasilikti kitam liturginiam ciklui. Pasibaigus šventėms verbą galima išdžiovinti ir saugoti iki kitos Pelenų trečiadienio dienos. Daugelyje bažnyčių pelenai, gauti sudeginus per metus sukauptas verbas, naudojami apeigose, kai tikintiesiems pelenais pažymimos kaktos. Taip verba išlieka prasminga ne tik kaip puošmena, bet ir kaip dvasinis simbolis.

Jei religinis aspektas nėra svarbus, verba gali tapti įkvėpimu kūrybiškoms namų dekoracijoms. Jos šakeles, gluosnio „kačiukus“, buksmedį ar džiovintas gėles galima panaudoti pavasariniam stalo papuošimui, kompozicijai ar vainikui. Pakanka verbą išardyti į atskiras dalis, sudėti į vazą ar dekoratyvinį krepšelį, pridėti šviežių gėlių ar margučių – ir turėsite natūralią šventinę dekoraciją.

Dar viena idėja – panaudoti pavienes verbos šakeles dovanoms ar velykiniams sveikinimo atvirukams papuošti. Džiovintas gėles ar smulkius gluosnio pumpurus galima pririšti kaspinu prie pakuotės su saldumynais arba įkomponuoti prie atviruko. Taip verba įgauna antrą gyvenimą, o dovanos atrodo išskirtiniau. Tai paprastas būdas sukurti šventinę nuotaiką ir kartu nešvaistyti dekoracijų.

Įkyrūs pilvo pūtimo epizodai, sunkumas po valgio ir staigūs žarnyno spazmai gali sugadinti net ir gerą dieną, o dalis žmonių su tuo susiduria kone kasdien. Užuot ieškojus dar vienos „virškinimui“ skirtos arbatos ar imantis itin griežtų dietų, verta dažniau įtraukti į racioną melioną. Šis vaisius gali padėti suaktyvinti žarnyno peristaltiką, pamaitinti žarnyno gleivinės ląsteles ir sumažinti įtampą apatinėje pilvo dalyje. Svarbu ir tai, kada melioną valgote – paros metas išties turi reikšmės.

Praėjus vos kelioms valandoms po meliono, žarnyne prasideda konkretūs procesai. Melionas daugiausia sudarytas iš vandens (daugiau nei 85–90 proc.), todėl padidina žarnyno turinio skysčių kiekį. Dėl to maistas tampa minkštesnis ir lengviau slenka storąja žarna, o natūralūs žarnyno judesiai (peristaltika) veikia sklandžiau.

Kartu melionas suteikia medžiagų, kurios palaiko naudingą žarnyno mikrobiotą. Tai prebiotiniai junginiai, kurių organizmas nesuvirškina, todėl jie beveik nepakitę pasiekia storąją žarną. Ten juos naudoja bakterijos, o fermentacijos metu susidaro žarnynui svarbios medžiagos.

Fermentacijos produktai tampa energijos šaltiniu storosios žarnos ląstelėms ir prisideda prie gleivinės atsikūrimo. Tai svarbu visos virškinimo sistemos funkcijai ir žarnyno barjero stiprumui.

Skirtingos melionų rūšys gali veikti kiek skirtingai.

Kantalupa išsiskiria didesniu beta karoteno kiekiu – tai natūralus pigmentas, kuris organizme virsta vitaminu A. Ši medžiaga padeda atsinaujinti žarnyno epiteliui – plonam ląstelių sluoksniui, dengiančiam žarnyno vidų. Kai šis sluoksnis pažeidžiamas, dažniau kyla uždegiminės reakcijos ir gali didėti žarnyno pralaidumas.

Medunešis (honeydew) melionas paprastai turi daugiau tirpiųjų polisacharidų – ilgų angliavandenių grandinių, kurios žarnyne suriša vandenį ir sudaro gelio struktūrą. Toks „gelis“ gali mažinti gleivinės dirginimą ir sudaryti palankesnes sąlygas probiotinių bakterijų augimui.

Galia melionas vertinamas dėl didesnio polifenolių kiekio. Tai antioksidacinės augalinės medžiagos, kurios gali padėti sumažinti laisvųjų radikalų daromą žalą žarnyno ląstelėms.

Tai patvirtina 2022 m. atlikti „Universidade Católica Portuguesa“ tyrimai, publikuoti leidinyje Food Research International. Mokslininkai imitavo medunešio meliono žievelių miltų virškinimą, o vėliau atliko fermentaciją su žmogaus žarnyno mikrobiota. Buvo pastebėtas bakterijų įvairovės didėjimas ir trumpos grandinės riebalų rūgščių gamyba, daugiausia acto, taip pat propiono ir sviesto rūgščių. Geresnė storosios žarnos ląstelių mityba siejama su stipresniu žarnyno barjeru.

Naujesni duomenys pateikti 2026 m. vasario 10 d. leidinyje Food Science & Nutrition, kur tyrimą paskelbė „Khwaja Fareed University of Engineering and Information Technology“ ir „North Carolina A&T State University“ mokslininkų komanda. Jie nurodė, kad kantalupos žievelių ekstraktuose gausu neįsisavinamų polisacharidų, kurie skatina bakterijų Lactobacillus delbrueckii ir Bifidobacterium bifidum dauginimąsi – šios rūšys laikomos vienomis svarbiausių žarnyno sveikatai.

Melionas gali palengvinti virškinimą ir dėl to, kad jo sudėtis palanki greitesniam maisto slinkimui virškinamuoju traktu. Minkštime esantys cukrūs, daugiausia gliukozė ir fruktozė, yra paprastos struktūros, todėl įsisavinami plonojoje žarnoje be intensyvaus virškinimo fermentų darbo. Be to, melione yra nemažai kalio (apie 267–300 mg 100 g), kuris padeda reguliuoti lygiųjų žarnyno raumenų susitraukimų ritmą. Kai peristaltika veikia sklandžiai, žarnyno turinys juda tolygiau, rečiau kaupiasi likučiai, mažėja „užsistovėjimo“ pojūtis.

Svarbus ir tirpusis skaidulų kiekis, būdingas kantalupai, medunešiui bei galia melionams. Susilietusios su vandeniu, šios skaidulos sudaro švelnią gelio struktūrą, kuri tarsi „uždengia“ gleivinę. Tokia apsauga gali mažinti dirginimą, stabilizuoti maistinių medžiagų įsisavinimo tempą ir būti maistu gerosioms bakterijoms. Fermentacijos metu susidariusios trumpos grandinės riebalų rūgštys mažina storosios žarnos pH, apsunkina nepageidaujamų bakterijų dauginimąsi ir maitina enterocitus – žarnyno sienelę dengiančias ląsteles. Kai enterocitai gerai pamaitinti, stiprėja žarnyno barjeras, o toksinams ir mikroorganizmams sunkiau patekti į kraujotaką.

Įdomu tai, kad meliono „atliekos“, ypač žievelės, taip pat turi prebiotinį potencialą – jose yra pektinų. 2024 m. „Prince of Songkla University“ ir „Chiang Mai University“ atlikta analizė parodė, kad iš melionų žievelių gautų pektinų hidrolizatai gali skatinti Lactobacillus plantarum ir Enterococcus faecium augimą, o tai siejama su mažesne storosios žarnos gleivinės uždegimų rizika.

Melionas yra ir vitamino C šaltinis, galintis prisidėti prie gleivinės atsinaujinimo. Taip pat jame yra folatų (vitamino B9), svarbių ląstelių dauginimuisi ir žarnyno barjero regeneracijai, bei vitamino B6, kuris dalyvauja baltymų skaidymo procesuose ir gali prisidėti prie „lengvesnio“ virškinimo.

Paros metas taip pat svarbus. Melionas, valgomas ryte, gali švelniai „pažadinti“ peristaltiką, todėl žarnynas greičiau grįžta į įprastą ritmą po nakties. Valgomas tarp pagrindinių valgymų jis dažnai išlaiko pranašumą, nes nesimaišo su sunkesniu maistu, netrikdo virškinimo sulčių darbo ir greičiau pasišalina iš skrandžio.

Viduržemio jūros regiono tradicijose melionas neretai patiekiamas valgio pabaigoje ne vien kaip desertas, bet ir dėl virškinimui priskiriamos naudos. Vaisius gali padėti „praskiesti“ žarnyno turinį, palaikyti tolygius lygiųjų raumenų susitraukimus ir mažinti maisto likučių užsilaikymą, kas siejama su mažesne pilvo pūtimo bei diskomforto rizika.

Vakare melioną taip pat galima valgyti, tačiau svarbu, su kuo jį derinate. Pats vaisius virškinamas greitai, tačiau kartu su baltymais, riebiais padažais ar pieno produktais kai kuriems žmonėms gali didėti fermentacijos tikimybė ir sunkumo jausmas. Dažniausiai geriausia jį valgyti vieną arba su lengvais priedais, pavyzdžiui, mėtų lapeliais, šaukštu natūralaus jogurto, saujele mėlynių, laimo skiltele ar keliais migdolais.

Žmonėms, linkusiems į vidurių užkietėjimą, melionas neretai suteikia pastebimą, bet švelnų palengvėjimą. Dėl didelio vandens kiekio žarnyno turinys tampa lengvesnis, o skaidulos suteikia jam minkštą, elastingą konsistenciją. Tuomet žarnynas gali dirbti tolygiau, be staigių „kamščių“ ir nemalonaus tempimo pojūčio.

2025 m. publikuotos dietetikos apžvalgos pabrėžia, kad didelį vandens kiekį turintys vaisiai gali didinti tuštinimosi reguliarumą net 20–30 proc., nes vienu metu ir drėkina, ir švelniai skatina peristaltiką. Melionas papildomai prisideda tuo, kad fermentuojami angliavandeniai maitina gerąsias bakterijas, o jų gaminamos medžiagos palaiko gleivinės atsinaujinimą.

Vis dėlto melionas tinka ne visiems vienodai. Žmonės, turintys dirgliosios žarnos sindromą (DŽS), į šį vaisių gali reaguoti skirtingai. Taikant mažai FODMAP turinčią mitybą net nedidelė porcija kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. „Monash University“ rekomendacijose nurodoma, kad saugesnės porcijos dažniausiai yra nedidelės – apie 90–120 g, priklausomai nuo rūšies. Vis dėlto svarbiausia stebėti individualią organizmo reakciją.

Atsargumas rekomenduojamas ir turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu. Melione yra paprastųjų cukrų, o jo glikeminis indeksas laikomas vidutiniu (apie 60–65). Kita vertus, įprasto dydžio porcija dažniausiai turi nedidelį glikeminį krūvį, o melioną derinant su baltymais ar riebalais galima išvengti staigių gliukozės svyravimų.

Taip pat verta pasitarti su gydytoju žmonėms, sergantiems lėtinėmis inkstų ligomis ar turintiems padidėjusį kalio kiekį kraujyje, nes melionai (ypač kantalupa ir medunešis) kalio suteikia gana daug. Tokiais atvejais svarbiausia – saikingos porcijos.

Geriausia melioną valgyti kaip atskirą užkandį, kad jis nesimaišytų su sunkiai virškinamais ingredientais ir neapsunkintų skrandžio. Rekomenduojama rinktis visiškai prinokusius vaisius – tuomet jie išlieka aromatingi, sultingi ir lengviau virškinami. Neprinokęs melionas būna kietesnis, mažiau kvapnus ir gali pareikalauti daugiau virškinimo sistemos pastangų.

Melionas tiesiai iš šaldytuvo gali būti itin gaivus, tačiau kai kuriems žmonėms šaltas maistas lėtina žarnyno darbą. Kambario temperatūros melionas dažniausiai virškinamas švelniau. Optimali porcija dažnai įvardijama 200–300 g – tiek pakanka vandeniui, skaiduloms ir bioaktyvioms medžiagoms gauti neapsunkinant virškinimo. Verta valgyti lėtai ir gerai sukramtyti, nes seilės pradeda pirmuosius virškinimo etapus.

Žieveles ir sėklas dažnai išmetame, tačiau būtent jose gali būti didelė dalis vertingų junginių. 2025 m. tyrimai rodė, kad džiovintose žievelėse gali būti daug skaidulų ir antioksidacinių polifenolių. Žieveles galima išdžiovinti, sumalti ir nedideliais kiekiais įmaišyti į košes ar kokteilius, taip pat pasigaminti švelnų užpilą.

Šaltiniai: „Research Gate“

Interjero kūrimas reikalauja laiko ir dėmesio detalėms. Kai erdvė pritaikoma savo poreikiams ir skoniui, joje tampa malonu būti. Vis dėlto net ir nedidelės klaidos gali atimti žavesį bei jaukumą. Svetainėje tai ypač svarbu, nes būtent čia dažniausiai ilsimės, bendraujame ir praleidžiame daugiausia laiko. Viena klaida pasitaiko itin dažnai – ir ji gali priversti jaustis prislėgtai.

Svetainė gali būti minimalistinė, boho, elegantiška ar industrinė – stilių pasirinkimas platus. Tačiau net ir gražiausias interjeras atrodys prasčiau, jei bus padaryta esminė klaida. Dažniausias jaukios svetainės priešas – ne baldai ar dekoras, o netinkamas apšvietimas.

Daugelis įrengia vieną didelį šviesos šaltinį lubų viduryje. Teoriškai tai turėtų apšviesti visą kambarį, tačiau praktikoje taip nutinka retai, ypač jei patalpa didesnė. Kai lempa kabinama per vidurį – neretai virš sofos ir, vadinasi, virš žmonių galvų – susidaro vadinamasis „urvo efektas“. Šviesa krinta stačiai žemyn, o tai nepalanku ir estetiškai, ir mūsų regai: tokį kryptingumą akys suvokia prasčiau.

Be to, vertikaliai krintanti šviesa išryškina šešėlius po antakiais, ties nosimi ir smakru. Dėl to veidas atrodo labiau pavargęs, o bendra nuotaika – sunkesnė. Toks apšvietimas menkai tinka ramiems pokalbiams su artimaisiais ar draugais.

Kita problema – šoninių šviesos taškų trūkumas. Tuomet kampuose esantys elementai, pavyzdžiui, užuolaidos, praranda savo grožį: be šviesos „dingsta“ audinio faktūra, raštai, pynimas. Dar daugiau – kuo stipresnis pagrindinis šviesos šaltinis, tuo tamsesni ir niūresni gali atrodyti kampai. Tai sukuria įspūdį, kad sienos „artėja“, o svetainė praranda jaukumą.

Ne mažiau svarbi ir šviesos spalvinė temperatūra. Jaukioje svetainėje geriau vengti šaltos šviesos (apie 4000–6000 K). Ji negailestingai išryškina dulkes, smulkius grindų įbrėžimus, kai kuriems audiniams gali suteikti pilkšvai melsvą atspalvį. Tokia šviesa dažniau skirta biurams ar gamybinėms patalpoms – ji padeda susikaupti darbui, tačiau nekuria atsipalaidavimo atmosferos. Be to, mūsų smegenys šaltą šviesą sieja su sterilumu ir vėsa – o tai yra jaukumo priešingybė.

Vakare stipri šviesa gali trikdyti ir savijautą: ji klaidina melatonino gamybą reguliuojančius mechanizmus, todėl organizmas „mano“, kad vis dar diena. Dėl to gali būti sunkiau užmigti, atsirasti akių perštėjimas ir bendras dirglumas.

Apšvietimas – dažniausia, bet ne vienintelė klaida. Dar vienas dažnas interjero „nuodėmės“ pavyzdys – vadinamasis laukiamojo efektas, kai visi baldai sustatomi prie sienų, o kambario vidurys paliekamas tuščias. Daugelis tiki, kad taip erdvė atrodys didesnė, tačiau rezultatas dažnai priešingas: interjeras tampa šaltas, formalus ir mažiau kviečiantis.

Dažnai pakanka sofą atitraukti bent keliolika centimetrų nuo sienos ir perkelti arčiau kambario centro. Tiesa, labai mažose patalpose toks sprendimas gali trukdyti patogiai judėti.

Proporcijas sugadina ir per mažas kilimas – toks, ant kurio vos telpa kavos staliukas. Tai sukuria vizualinį chaosą, o baldai atrodo tarsi „pakibę“ ore. Jaukumui kenkia ir tekstūrų stoka: kai vyrauja tik lygūs, šalti paviršiai, erdvė atrodo „plokščia“ ir mažiau svetinga.

Gera žinia – jaukumui sugrąžinti nebūtina samdyti meistrų ar turėti didelio biudžeto. Pirmiausia verta ištaisyti didžiausią klaidą: vietoj vienos lubinės lempos rinktis kelis šviesos šaltinius. Prie sofos tiks grindų lempa, ant komodos – nedidelė stalinė. Taip pat verta pakeisti lemputes į šiltesnės spalvos (apie 2700 K).

Jei įmanoma, pravartu peržiūrėti baldų išdėstymą ir pasirinkti didesnį kilimą. Tinkamas kilimas turėtų būti toks, kad ant jo stovėtų bent priekinės sofos ir fotelių kojelės – tuomet poilsio zona vizualiai „susiriša“ į vieną visumą, o kambarys atrodo tvarkingesnis ir erdvesnis.

Paskutinis akcentas – tekstūros. Lininės pagalvėlės, stambaus pynimo vilnonis pledas ar įdomesnės užuolaidos padeda sušvelninti erdvės griežtumą. Natūralios medžiagos, tokios kaip medis ar vytelės, sušildo interjerą taip, kaip to nepadarys sintetiniai aksesuarai.

Įrengus daugiau apšvietimo taškų, šiek tiek pakoregavus baldų vietas ir pridėjus kelis jaukius akcentus, svetainę galima palyginti greitai ir nebrangiai paversti šiltesne bei malonesne.

Velykos tikintiesiems – metas, skirtas Dievui ir šeimai, todėl tradiciškai šią dieną vengiama sunkesnių buities darbų. Kyla klausimas: ar per Velykas galima bent jau skalbti? Atsakymas – vienareikšmis.

Velykos yra seniausia ir svarbiausia krikščionių šventė, skirta Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpiniui. Jas mini krikščioniškosios Bažnyčios, išpažįstančios Nikėjos tikėjimo išpažinimą.

Krikščioniškų švenčių kalendoriuje Velykos įsitvirtino po 325 metais sušaukto Nikėjos susirinkimo, kurį inicijavo imperatorius Konstantinas Didysis. Tuomet nustatyta, kad Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties. Dėl to tai – kilnojama šventė, nuo kurios priklauso ir kitos datos, pavyzdžiui, Pelenų trečiadienis ar Devintinės.

Velykų laikotarpis siejamas su paskutinėmis Jėzaus Kristaus gyvenimo dienomis ir Didžiąja savaite. Ji prasideda Verbų sekmadieniu, minint iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Didysis ketvirtadienis primena Paskutinę vakarienę ir žymi Velykų tridienio pradžią.

Didysis penktadienis – didžiausios gedulo nuotaikos diena Bažnyčioje: tądien neaukojamos šv. Mišios, vyksta tik iškilmingos pamaldos. Taip pat laikomasi griežto pasninko.

Didįjį šeštadienį šventinami maisto produktai ir laukiama prisikėlimo.

Velykų sekmadienis – svarbiausia šventės diena, kai minimas Kristaus prisikėlimas, o žmogaus išsilaisvinimas iš mirties vergijos simboliškai siejamas su dvasiniu atsinaujinimu.

Antrąją Velykų dieną, vadinamą Velykų pirmadieniu, Lenkijos tradicijoje taip pat žinomą kaip Apliejimo pirmadienį, siejama su senaisiais, dar ikikrikščioniškais papročiais. Tądien žmonės vieni kitus aplieja vandeniu, o šis veiksmas simboliškai siejamas su gamtos atbudimu.

Su Velykomis siejama daug tradicijų, simbolių, tikėjimų ir taisyklių. Šiuo laikotarpiu katalikai raginami dalyvauti pamaldose, skirti dėmesio šeimai ir Dievui. Dėl to per Velykas patariama vengti sunkių darbų, tvarkymosi ar namų ruošos.

Pagal tradiciją Velykų dieną tikintiesiems nederėtų imtis jokių sunkių fizinių ar tvarkos darbų. Tai apima ne tik siurbimą, šlavimą, dulkių valymą ar lyginimą, bet ir skalbimą. Manoma, kad tvarkymuisi laikas turi būti skirtas iš anksto, o Velykų dieną reikėtų susitelkti į šventės prasmę.

Tradicija taip pat nerekomenduoja ir žemės darbų – tikima, kad jie „trukdo“ gamtai atgimti, todėl vengiama net paprastų ar malonių darbų sode.

Daugiabučiuose gyvenantys sodininkystės mėgėjai neretai puoselėja augalus bendrose erdvėse – pavyzdžiui, prie namo įrengtuose gėlynuose ar nedideliuose darželiuose. Tačiau prieš pradedant tvarkyti tokią teritoriją verta prisiminti, kad tai – bendro naudojimo nuosavybė. Todėl pirmiausia reikėtų kreiptis dėl leidimo į „bendriją“ arba „būsto kooperatyvą“ (priklausomai nuo namo valdymo formos). Be to, ne visi augalai tokiai vietai tinka.

Prižiūrėtas darželis prie namo gali tapti puošmena ir malonia erdve gyventojams. Vis dėlto bet kokie darbai bendroje teritorijoje turėtų būti derinami su namą administruojančia organizacija. Dažniausiai prašoma pateikti prašymą, kuriame aiškiai nurodoma, kaip planuojama sutvarkyti pasirinktą plotą.

Prašyme pravartu aprašyti visas numatomas detales: kokius augalus ketinama sodinti, ar bus statomi sodo baldai, ar planuojama įrengti aptvėrimą. Pateikdamas prašymą žmogus paprastai įsipareigoja prižiūrėti tvarkingą estetinę aplinką ir naudotis erdve pagal nustatytas taisykles.

Dažnai atskiras suderinimas reikalingas norint sodinti krūmus ar medelius. „Bendrija“ ar „būsto kooperatyvas“ gali nepritarti augalams, kurių išsikerojusi šaknų sistema galėtų pažeisti po žeme esančias komunikacijas. Taip pat svarbu, kad augalai nekeltų nepatogumų kitiems gyventojams, pavyzdžiui, dėl gausaus žiedadulkių skleidimo, į kurį dalis žmonių yra jautrūs.

Ribojimai taikomi ir vadinamajai sodo architektūrai. Įrankių spintelės pastatymas, dalies grunto betonavimas ar pavėsinės įrengimas taip pat gali būti leidžiamas tik gavus sutikimą. Savavališki pakeitimai gali baigtis reikalavimu viską pašalinti savo lėšomis, o kai kuriais atvejais – ir finansine bauda.

Planuojant želdinius būtina įsitikinti, kad pasirenkamos rūšys nekelia pavojaus žmonėms ar gyvūnams. Prie nepageidaujamų priskiriami nuodingi augalai, tokie kaip tamsusis akonitas (tojad), rusmenė, vilkmedis (daphne) ar šunvyšnė (belladonna). Jei bendroje erdvėje auga pavojingi augalai, „bendrija“ arba „būsto kooperatyvas“ gali pareikalauti juos pašalinti.

Panašiai vertinami ir invaziniai augalai, galintys greitai plisti bei išstumti vietines rūšis. Tarp tokių dažniausiai minimi bohemijos rūgtis (knotweed), japoninė rūgtis, uosialapis klevas bei oranžinis sprigė. Kai kurių invazinių rūšių auginimas viešose erdvėse gali būti draudžiamas pagal galiojančius teisės aktus.

Dar vienas svarbus aspektas – augalų apsauga. Tvarkant darželį prie namo rekomenduojama vengti agresyvių cheminių priemonių, ypač herbicidų. Tyrimai rodo, kad tokie preparatai miesto aplinkoje gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę ir apdulkintojų populiacijas. Dėl to dažnai patariama rinktis natūralesnius sprendimus, pavyzdžiui, dilgėlių, česnakų ar svogūnų ištraukas, kurios gali padėti atbaidyti dalį kenkėjų.

Prie daugiabučių įrengtuose gėlynuose dažniausiai geriausiai pasiteisina aplinkai neutralūs, neproblemiški augalai. Tarp populiarių pasirinkimų minimos hortenzijos, ežiuolės, švelnios dekoratyvinės šalavijų rūšys. Taip pat puikiai tinka parkinės rožės ar levandos.

Kai kurie gyventojai šalia namo įsirengia ir mažus darželius, kuriuose augina pomidorus, salotas ar įvairias prieskonines žoleles. Dėl ribotos vietos patogiau rinktis žemaūges veisles, o dalį augalų auginti vazonuose. Tokiu būdu dažnai sėkmingai auginamos braškės, agurkai ar ridikėliai.

„Kasa Rolniczego Ubezpieczenia Społecznego“ („KRUS“) paskelbė, kokia šiuo metu yra didžiausia ūkininko pensija Lenkijoje. Nors suma gali nustebinti, ji vis tiek gerokai mažesnė už rekordinę išmoką, mokamą per „ZUS“.

Ūkininko pensija iš „KRUS“ – tai išmoka, dėl kurios gali kreiptis asmenys, atitinkantys nustatytus reikalavimus: pasiekę atitinkamą amžių ir sukaupę būtiną įmokų mokėjimo laikotarpį. Asmenims, gimusiems po 1948 m. gruodžio 31 d., teisė į šią pensiją siejama su laikotarpiais, kai žmogus buvo apdraustas senatvės ir nedarbingumo draudimu.

Pensijos dydis priklauso nuo metų skaičiaus, per kuriuos buvo mokėtos įmokos. Minimalus „KRUS“ mokamos pensijos dydis negali būti mažesnis už mažiausią darbuotojų pensiją, mokamą per „ZUS“. Jei apskaičiuota „KRUS“ pensija būtų mažesnė, ji automatiškai padidinama iki minimalios ribos.

Mažiausia ūkininko pensija kasmet indeksuojama kovo 1 dieną. 2024 m. kovo 1 d. ji siekė 459,65 euro (bruto), ir iki tokios sumos šiuo metu keliamos mažesnės pensijos tiems, kurie jau yra pasiekę nustatytą pensinį amžių.

„KRUS“ duomenimis, didžiausia šiuo metu mokama ūkininko pensija siekia 1108,16 euro (bruto).

„Tokią išmoką gauna ūkininkas, kuris buvo apdraustas daugiau nei 41 metus“, – nurodė „KRUS“ atstovė spaudai Elżbieta Oppenauer.

Palyginimui, didžiausia „ZUS“ mokama pensija šiuo metu siekia apie 11 958,14 euro (bruto). Skirtumas – itin didelis.