Category: Kultūra

  • Malkos prie židinio gali baigtis pelėsiu: ekspertai įspėja, kur jų nelaikyti namuose

    Malkos prie židinio gali baigtis pelėsiu: ekspertai įspėja, kur jų nelaikyti namuose

    Malkų krūva prie židinio atrodo jaukiai ir patogu, kai kūrenimo sezonu jos visada po ranka. Tačiau netinkamai laikomas kuras gali didinti drėgmę patalpose ir sudaryti palankias sąlygas pelėsiui, ypač jei namuose ventiliacija silpnesnė.

    Didžiausia klaida – į svetainę ar rūsį atsinešti didelį kiekį dar neišdžiūvusių malkų. Šviežiai skaldytoje medienoje yra daug vandens, kuris džiūstant išgaruoja į orą, o tai gali kelti santykinę drėgmę ir skatinti drėgmės kondensaciją ant šaltesnių sienų.

    Kur malkų namuose nelaikyti

    Uždaros, prastai vėdinamos patalpos, pavyzdžiui, sandėliukai ar rūsiai, nėra tinkama vieta malkoms džiovinti. Kai oras nejuda, drėgmė kaupiasi, o jos perteklius dažnai pirmiausia pasimato kampuose, už baldų ar prie išorinių sienų.

    Vien šiluma problemos neišsprendžia: pastačius malkas prie radiatoriaus, vanduo iš medienos garuos greičiau, bet be efektyvios ventiliacijos jis liks patalpoje. Taip rizikuojama ne tik pelėsiu, bet ir prastesne patalpų oro kokybe.

    Kaip teisingai džiovinti ir sandėliuoti malkas

    Saugiausia didesnes atsargas laikyti lauke, po stogu ir gerai vėdinamoje vietoje: malkinėje ar po stogeliu įrengtame stove. Svarbu, kad malkos būtų apsaugotos nuo lietaus ir sniego, bet tuo pačiu gautų pakankamai oro.

    Malkų nereikėtų krauti tiesiai ant žemės, nes apatiniai sluoksniai lengvai prisigeria drėgmės. Praktinis sprendimas – pakelti rietuvę nuo grunto, pavyzdžiui, laikyti ant lentų ar stabilaus pagrindo, kad oras pasiektų ir apačią.

    Jei naudojama plėvelė, ja nereikėtų sandariai apvynioti viso malkų krūvos. Sandarumas sumažina oro apytaką ir gali sukurti šiltnamio efektą, kai drėgmė ne pasišalina, o užsilaiko tarp malkų.

    Kiek malkų galima turėti prie židinio

    Viduje verta laikyti tik nedidelę, 1–2 dienoms skirtą sausų malkų atsargą. Ji gali būti sudėta į metalinį krepšį ar stabilų stovą, kad būtų tvarka ir mažiau šiukšlių nuo žievės bei skiedrų.

    Malkų negalima glausti prie įkaitusio židinio, krosnies ar dūmtraukio – reikia išlaikyti saugų atstumą pagal priešgaisrinius reikalavimus. Taip pat būtina įvertinti kibirkščių riziką, ypač jei šalia yra degių apdailos medžiagų.

    Kūrenimui verta rinktis gerai išdžiūvusią medieną, nes per drėgnos malkos degdamos išskiria daugiau dūmų, prasčiau šildo ir gali labiau teršti kaminą. Trumpas malkų palaikymas šiltoje patalpoje tinkamo džiovinimo nepakeičia, todėl atsargas geriausia planuoti iš anksto.

  • Užmirškite savaitgalio generalinį valymą: soft decluttering užkariauja namus – pakanka vieno įpročio

    Užmirškite savaitgalio generalinį valymą: soft decluttering užkariauja namus – pakanka vieno įpročio

    Generalinis tvarkymasis savaitgaliais daugeliui tampa alinanti užduotis: prigrūstos spintos, perpildyti stalčiai ir daiktai, kuriuos atidėliojame „vėlesniam laikui“, galiausiai suvalgo ir erdvę, ir laiką. Vis dažniau vietoj vienos didelės tvarkymosi dienos žmonės renkasi soft decluttering metodą, kai namai tvarkomi mažais, lengvai įkandamais žingsniais.

    Šis požiūris remiasi paprasta logika: nereikia vienu kartu perversti viso būsto ir priimti dešimčių sprendimų. Užtenka pradėti nuo vienos lentynos ar vieno stalčiaus ir palaipsniui judėti toliau, nekelti sau nerealistiškų tikslų ir nesivaikyti sterilaus, kataloginio interjero.

    Kas yra soft decluttering?

    Soft decluttering reiškia švelnų atsisveikinimą su nereikalingais daiktais be spaudimo ir griežtų taisyklių. Vietoj „viską iškraustau, išrūšiuoju ir sutvarkau per dieną“ čia renkamasi reguliarūs, trumpi tvarkymosi epizodai, kuriems nereikia specialiai planuoti viso savaitgalio.

    Profesionalūs erdvės organizatoriai pabrėžia, kad sunkiausia būna pradėti, kai užduotis atrodo milžiniška. Mažos apimties uždaviniai sumažina sprendimų nuovargį ir padeda išlaikyti nuoseklumą, o būtent jis ilgainiui duoda didžiausią efektą.

    Nuo ko pradėti, kad neskaudėtų?

    Pradžioje siūloma rinktis daiktus, kurių atsisakyti lengviausia: pasibaigusio galiojimo kosmetiką, tuščias pakuotes, senas smulkmenas, kurios nebuvo naudojamos mėnesiais. Sentimentinius daiktus verta palikti vėlesniam etapui, nes jie reikalauja daugiau emocinės energijos.

    Praktiškas triukas yra tvarkytis „pakeliui“: dedant išskalbtus drabužius galima atsidėti tuos, kurių niekas nebenešioja, o valant vonią greitai pastebėsite priemones, kurių nebevartojate. Taip tvarkymasis tampa ne atskira misija, o natūrali kasdienybės dalis.

    Netvarka ne visada yra nesėkmė

    Šiame metode svarbu priimti, kad namai nebūtinai visada atrodys idealiai. Maišas su atiduodamais drabužiais kurį laiką gali stovėti spintoje, o viena netvarkinga lentyna nepanaikina jau padarytos pažangos.

    Vis dėlto, jei daiktai ima kauptis ant stalviršių ar grindų, gali prireikti didesnės, kryptingos peržiūros vienoje konkrečioje zonoje. Soft decluttering nėra pasiteisinimas nieko nedaryti, tai būdas tvarkytis taip, kad procesas būtų tvarus ir pritaikomas realiam gyvenimo tempui.

    Kodėl mažais žingsniais veikia geriau?

    Dideli generaliniai tvarkymai dažnai suteikia trumpą palengvėjimą, bet jei įpročiai nesikeičia, netvarka greitai grįžta. Palaipsnis atsisakymas nereikalingų daiktų skatina dažniau paklausti savęs, ar daiktas iš tiesų naudojamas ir ar jis vertas vietos namuose.

    Toks ritmas leidžia prisitaikyti prie užimtumo: vieną dieną užtenka sutvarkyti vieną stalčių, kitą kartą peržiūrėti vonios spintelę. Nuoseklumas ir mažesnė įtampa dažnai tampa tuo vienu pokyčiu, kuris padeda išlaikyti tvarką be savaitgalio aukojimo.

  • Močiutės žinojo šią gudrybę: taip rudenį pasodintas agrastas kitąmet atsidėkos uogomis

    Močiutės žinojo šią gudrybę: taip rudenį pasodintas agrastas kitąmet atsidėkos uogomis

    Kodėl agrastą verta sodinti rudenį

    Ruduo laikomas vienu palankiausių laikų sodinti agrastą, nes dirva dar būna šiltesnė nei oras, o natūralios kritulių bangos padeda lengviau įsitvirtinti šaknims. Iki pavasario krūmas spėja dalinai įsišaknyti, todėl vegetaciją pradeda anksčiau ir paprastai auga tolygiau.

    Svarbu ne tik kalendorius, bet ir realios sąlygos sklype: per anksti pasodinus krūmas dar gali bandyti auginti naujus ūglius, o per vėlai sodinant išauga rizika, kad žemė greitai įšals. Praktikoje dažniausiai taikomasi į laiką, kai dienomis dar vyrauja pliusinė temperatūra, o dirva lengvai įdirbama.

    Vieta ir dirva: kur agrastas dera geriausiai

    Agrastas geriausiai dera saulėtoje, šiltoje vietoje, apsaugotoje nuo stiprių vėjų, tačiau jam tinka ir lengvas pusšešėlis. Vis dėlto kuo daugiau saulės, tuo dažniau sulaukiama saldesnių uogų ir gausesnio derliaus.

    Ne mažiau svarbi oro cirkuliacija, nes užsistovėjusi drėgmė skatina grybelines ligas, ypač agrastų miltligę. Dirvai labiausiai tinka derlingas, purus, laidus vandeniui priemolis ar priesmėlis, vidutinio drėgnumo, o užmirkstančių vietų geriau vengti.

    Prieš sodinimą verta pašalinti daugiametes piktžoles, žemę supurenti ir įmaišyti perpuvusio komposto. Tai pagerina struktūrą ir sumažina riziką, kad jaunas krūmas pirmaisiais metais stokos maisto medžiagų.

    40 x 40 metodas: detalė, kuri dažnai lemia rezultatą

    Sodinant dažnai taikoma paprasta taisyklė 40 x 40 centimetrai, kai duobė kasama maždaug 40 centimetrų pločio ir 40 centimetrų gylio. Tai patogus orientyras, nes tokio dydžio duobėje šaknys paprastai telpa laisvai, jų nereikia lankstyti ar spausti.

    Vis dėlto svarbiausia ne konkretus skaičius, o principas: šaknys turi būti išskleistos natūraliai, o duobė pritaikyta realiam šaknyno dydžiui. Jei sodinukas stambesnis ar šaknys ilgesnės, duobę geriau didinti, o pažeistas šaknų dalis prieš sodinimą atsargiai pašalinti.

    Krūminį agrastą dažniausiai rekomenduojama sodinti kiek giliau, nei jis augo medelyne, kad lengviau formuotųsi nauji ūgliai nuo pagrindo ir krūmas geriau šakotųsi. Jei agrastas skiepytas ant kamieno, skiepo vietos užkasti negalima, nes tai didina problemų riziką ir gali silpninti augalą.

    Priežiūra po pasodinimo: ko nepamiršti iki šalčių

    Pasodinus žemę reikia lengvai suspausti, suformuoti negilų duburį laistymui ir krūmą gausiai palaistyti. Jei ruduo sausas, drėgmę verta reguliariai tikrinti, nes jaunas augalas jautresnis išdžiūvimui nei įsitvirtinęs krūmas.

    Naudinga pamulčiuoti žieve, smulkintomis šakelėmis ar kompostu, kad ilgiau išliktų drėgmė ir mažiau augtų piktžolės. Mulčio nereikėtų glausti prie stiebų, kad nesikauptų perteklinė drėgmė ir nekiltų puvinių rizika.

    Rudenį geriau vengti azoto trąšų, nes jos gali paskatinti vėlyvą augimą prieš šalnas. Pirmą rimtesnį formuojamąjį genėjimą patikimiau planuoti ankstyvą pavasarį, kai aiškiai matyti, kaip krūmas peržiemojo.

    Renkantis sodinuką verta pasidomėti veislėmis, kurios pasižymi didesniu atsparumu miltligei ir stabiliau dera. Agrastas yra savidulkis, tad derlių gali duoti ir vienas krūmas, tačiau kelių skirtingu laiku nokstančių veislių derinys dažnai prailgina skynimo sezoną ir padeda išvengti vienkartinės derliaus bangos.

  • Žalios apnašos ant kapų paminklų: ką daryti, kad nenuėstumėte akmens agresyvia chemija

    Žalios apnašos ant kapų paminklų: ką daryti, kad nenuėstumėte akmens agresyvia chemija

    Drėgmė, dažni krituliai ir pavėsis sudaro idealias sąlygas samanoms bei žalioms apnašoms atsirasti ant kapų paminklų. Jei apnašos nevalomos reguliariai, jos įsigeria į paviršių ir vėliau pašalinti tampa gerokai sunkiau, ypač šaltuoju sezonu.

    Meistrai ir akmens priežiūros specialistai pabrėžia, kad skubėti su agresyvia buitine chemija neverta. Netinkamos priemonės gali ne išvalyti, o palikti matines dėmes, pašiaušti paviršių ar pažeisti akmens poras, todėl nešvarumai ir drėgmė kauptųsi dar greičiau.

    Didžiausios rizikos grupėje yra minkštesni ir porėtesni akmenys, pavyzdžiui, marmuras ar smiltainis. Tokios medžiagos lengviau sugeria vandenį, o kartu ir organines nuosėdas, todėl žalias sluoksnis gali atsinaujinti greičiau, net jei vizualiai atrodo, kad akmuo jau švarus.

    Prieš naudojant bet kokį valiklį pirmiausia verta nuimti paviršines šiukšles ir purvą. Tam paprastai pakanka minkšto šepetėlio ar šluotelės, kad nuo plokštės pasišalintų smėlis, lapai ir stambesnės samanos, o pats akmuo nebūtų subraižytas.

    Tuomet saugiausias kelias yra rinktis specialiai paminklams skirtą priemonę žalioms apnašoms šalinti. Tokie preparatai dažnai veikia be intensyvaus šveitimo, tačiau būtina laikytis gamintojo nurodymų, nes poveikio laikas gali skirtis nuo kelių minučių iki kelių dienų.

    Jei paminklas jautresnės sudėties, dažnai rekomenduojama pradėti nuo švelnesnio varianto. Tam tinka šiltas vanduo su nedideliu kiekiu indų ploviklio arba pilkojo muilo, o valyti geriausia minkšta kempine, mikropluošto šluoste ar šepečiu su minkštais šeriais.

    Nuvalius apnašas, paviršių svarbu kruopščiai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų cheminių likučių. Pabaigoje paminklą verta nusausinti, nes išdžiūvę lašai gali palikti ruožų ir vandens dėmių, ypač ant poliruoto granito.

    Specialistai taip pat pataria vengti sprendimų, kurie atrodo greiti, bet gali brangiai kainuoti. Chloras, balikliai, stiprios rūgštys, intensyvus šveitimas kietu šepečiu ar plovimas aukšto slėgio srove gali pažeisti paviršių ir išprovokuoti trupėjimą, ypač ant senesnių ar sutrūkinėjusių plokščių.

    Norint, kad žalias apnašas tektų šalinti rečiau, padeda paprasta rutina. Periodiškai apžiūrėkite paminklą, pašalinkite lapus ir samanas dar joms nespėjus įaugti, o prieš bandydami naują priemonę išmėginkite ją mažiau matomoje vietoje.

  • Senus telefonus iš stalčiaus perka už tūkstančius eurų: patikrinkite, ar turite šiuos modelius

    Senus telefonus iš stalčiaus perka už tūkstančius eurų: patikrinkite, ar turite šiuos modelius

    Pažangiausi išmanieji telefonai kasmet tampa galingesni, tačiau kartu vis labiau vienodėja ir trumpėja jų „gyvenimo ciklas“. Dėl to senieji mobilieji telefonai, vadinamosios „plytos“, vėl grįžta į madą: vieni jų ieško dėl nostalgijos, kiti renkasi sąmoningą skaitmeninį „detoksą“, o daliai tai tapo kolekcionavimo aistra.

    Pastaraisiais metais auga susidomėjimas paprastais mygtukiniais telefonais, kurie mažiau blaško pranešimais ir socialiniais tinklais. Ši tendencija pastebima ir Europoje: dalis pirkėjų tokius įrenginius perka kaip antrą telefoną kelionėms, vaikams ar darbui, kai norisi kuo mažiau dėmesį vagiančių funkcijų.

    Tačiau didžiausią kainą paprastai pasiekia ne kasdien „nuvažinėti“ aparatai, o reti ir puikiai išsilaikę modeliai. Vertę kelia originali pakuotė, dokumentacija, nepažeisti lipdukai, komplekte esantys priedai ir kuo mažesni naudojimo pėdsakai, nes kolekcionieriams svarbus autentiškumas.

    Tarp dažniausiai minimų paklausių senų modelių – keli „Nokia“ telefonai, taip pat klasikinės „Motorola“ serijos ir ankstyvieji išmanieji, žymėję rinkos lūžius. Ypač vertinamos riboto leidimo versijos, neįprastos spalvos, tam tikroms rinkoms gaminti variantai ir įrenginiai su išskirtiniais serijiniais numeriais.

    Kainos skelbimuose ir aukcionuose gali labai skirtis: įprastesni naudoti mygtukiniai modeliai dažnai parduodami už keliasdešimt eurų, o kolekcinės būklės telefonai kartais kainuoja kelis šimtus. Išskirtiniai egzemplioriai, ypač nauji ar praktiškai nenaudoti, tam tikrais atvejais įvertinami ir tūkstančiais eurų.

    Norint realiai įsivertinti, ar stalčiuje gulintis telefonas turi kolekcinę vertę, svarbiausia patikrinti tikslų modelio kodą, komplektaciją ir būklę. Taip pat verta palyginti ne tik skelbimų, bet ir įvykusių pardavimų kainas, nes būtent jos parodo, kiek pirkėjai iš tiesų moka rinkoje.

  • Europos Komisija patvirtino Vengrijos 5,4 mlrd. eurų SAFE gynybos paskolą: kas toliau?

    Europos Komisija patvirtino Vengrijos 5,4 mlrd. eurų SAFE gynybos paskolą: kas toliau?

    Europos Komisija patvirtino Vengrijos paraišką gauti 5,4 mlrd. eurų gynybos paskolą pagal programą SAFE, taip užbaigdama pirmąjį šios iniciatyvos finansavimo etapą. Programa sukurta tam, kad Europos valstybės greičiau didintų karinius pajėgumus ir užpildytų kritines spragas, išryškėjusias po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą.

    Vengrijos prašoma suma prieš tai buvo gerokai didesnė, tačiau naujoji šalies Vyriausybė ją sumažino ir pateikė atnaujintą paraišką. Pasak viešai skelbtos informacijos, sprendimas koreguoti planus sietas su siekiu iš naujo įvertinti ankstesnius įsipareigojimus ir suvaldyti galimas skaidrumo rizikas.

    Vien Komisijos sprendimo dar nepakanka, kad lėšos pasiektų Budapeštą. Toliau reikės ES valstybių narių pritarimo, o po jo bus pasirašyta paskolos sutartis tarp Briuselio ir Vengrijos atstovų.

    Kiek pinigų liko kitam etapui

    Europos Komisijos atstovas spaudai Thomas Regnier nurodė, kad iš viso 150 mlrd. eurų SAFE finansavimo voko po pirmojo etapo dar lieka kiek daugiau nei 21 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad artimiausiais mėnesiais gali startuoti naujas paraiškų ratas, o šalys bus kviečiamos pateikti naujus planus arba prašyti papildomų paskolų.

    Valstybės, kurios pirmame etape nedalyvavo, taip pat gali prisijungti vėliau. Tarp šalių, svarstančių galimybę dalyvauti kitame etape, minima Airija.

    „Savo ambiciją dalyvauti esu labai aiškiai įvardijusi“, – sakė Airijos gynybos ministrė Helen McEntee.

    Kas yra SAFE ir kam gali būti naudojamos lėšos

    SAFE yra vienas kertinių Europos Komisijos plano ReArm Europe 2030 elementų, kuriuo siekiama paspartinti bendrus užsakymus, užtikrinti tiekimo grandines ir didinti gamybos apimtis Europoje. Praktinis tikslas – kad šalys galėtų greičiau įsigyti tai, ko trūksta, o pramonė turėtų stabilesnį užsakymų srautą ir galėtų plėsti pajėgumus.

    Finansavimas orientuotas į prioritetines sritis: amuniciją, dronų ir antidronų sistemas, oro gynybą, karinį mobilumą, elektroninę kovą ir kitas panašias pajėgumų kategorijas. Programa taip pat skatina bendrus pirkimus, gilesnį pramoninį bendradarbiavimą ir didesnį skirtingų šalių pajėgų suderinamumą.

    Pagal SAFE taisykles bent 65 proc. komponentų kaštų turi būti susiję su Europos Sąjunga, Ukraina, taip pat tam tikromis Europos ekonominės erdvės ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalimis. Likę 35 proc. gali būti perkami iš bet kurios trečiosios šalies, priklausomai nuo projekto ir tiekimo galimybių.

    Iš viso pirmame etape SAFE paskolų paraiškas strateginėms gynybos investicijoms pateikė 19 ES valstybių narių, bendra prašoma suma siekė 129 mlrd. eurų. Didžiausią paskolą užsitikrino Lenkija, o mažiausia paskola teko Danijai.

  • Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Budapešte, Roberto Capa šiuolaikinės fotografijos centre, atidaryta 44-oji Vengrijos spaudos fotografijos paroda, kurioje ryškiausiai skamba politinių lūžių ir technologijų keliami klausimai. Renginio organizatoriai pabrėžia, kad šiemet konkursiniuose darbuose daugėja istorijų apie visuomenės įtampas, protestus ir tai, kaip nauji įrankiai keičia pačią vizualios informacijos prasmę.

    Parodos atidaryme centro vadovė Orsolya Kőrösi atkreipė dėmesį, kad fotožurnalisto darbas šiandien tampa dar svarbesnis nei anksčiau. Pasak jos, fotožurnalistas ne tik fiksuoja kadrą, bet ir būna įvykių vietoje, liudija, atsirenka, interpretuoja ir prisiima atsakomybę savo vardu patvirtindamas, jog rodomas vaizdas yra kiek įmanoma artimas realybei.

    „Fotožurnalistas ne tik fotografuoja, bet ir yra šalia, liudija, atsirenka ir interpretuoja, kartu pasirašydamas po teiginiu, kad tai, ką jis rodo, yra arti tikrovės“, – sakė Orsolya Kőrösi.

    Organizatorių teigimu, DI epochoje, kai vis sunkiau atskirti tikrą vaizdą nuo dirbtinai sukurto turinio, tokios parodos įgyja papildomą svorį. Jose viešai pristatomi darbai, už kuriuos autorius atsako savo reputacija, o žiūrovas gauna progą matyti patikrintą, konkurso taisyklių saugomą fotožurnalistiką.

    Šių metų konkursui pateikta daugiau nei 6 200 darbų, juos atsiuntė 258 fotografai. Parodoje rodomi kiekvienos iš 16 kategorijų trys geriausi darbai ir specialiųjų prizų laimėtojai, taip pat dalis komisijos atrinktų serijų, kurios, anot organizatorių, išsiskyrė svarba ar netikėtu pasakojimu.

    Vienas svarbiausių principų, kurį akcentuoja parodą kuruojanti Vengrijos žurnalistų asociacijos (MÚOSZ) fotožurnalistų sekcija, yra minimalus kišimasis į vaizdą. Skyriaus vadovas ir komisijos pirmininkas András Bánkuti pabrėžia, kad net ir nedidelis retušavimas gali būti laikomas manipuliacija, o tai reiškia automatinį pašalinimą iš konkurso.

    „Pas mus negalima retušuoti nuotraukos net ir tada, jei, pavyzdžiui, politiko veide matyti dėmė. Vos tik tai padarote, tai laikoma įsikišimu ir darbas iš karto iškrenta iš konkurso“, – sakė András Bánkuti.

    Šiemet MÚOSZ didysis prizas atiteko laisvai samdomai fotografei Dianai Nemeh už seriją „Nimród“. André Kertészo didžiuoju prizu įvertinta portalo „Telex“ fotografė Noémi Napsugár Melegh, kurios darbai siejami ne tik su protestų dokumentavimu, bet ir su itin asmeniška istorija.

    Fotografė didelio pripažinimo sulaukė už seriją, kurioje įamžino savo šeimos gedulą po 18 metų brolio mirties. Ji kelerius metus fotografavo artimuosius ir brolio bendraklasius, fiksuodama ne tik netekties skausmą, bet ir lėtą kasdienybės grįžimą, kai tuo pat metu keičiasi šeimos tarpusavio ryšiai.

    „Buvo labai sunku daryti šias nuotraukas, ypač situacijose, kuriose mano brolis turėjo būti. Aš mokiausi toje pačioje vidurinėje mokykloje, ir buvo keista po 15 metų atsidurti tose pačiose vietose, toje pačioje pirmakursių stovykloje, kur jis turėjo būti“, – sakė Noémi Napsugár Melegh.

    Pasak autorės, iš pradžių tai buvo fotografijos, skirtos tik jai pačiai, tačiau vėliau sprendimas pasidalyti jomis su artimiausiais profesiniais kolegomis tapo lūžio tašku gedėjimo procese. Tokios serijos parodoje išryškina tendenciją, kad fotožurnalistika vis dažniau jungia didžiuosius politinius įvykius ir asmeninę patirtį, o žiūrovui leidžia geriau suprasti, kaip viešos krizės persikelia į privačią erdvę.

    Paroda Roberto Capa centre Budapešte veiks iki lapkričio 8 dienos. Organizatoriai tikisi, kad ji taps ne tik metų fotožurnalistikos apžvalga, bet ir diskusijų erdve apie tai, kaip, DI aplinkoje daugėjant sintetinio turinio, keisis visuomenės pasitikėjimas fotografija kaip įrodymu.

  • Spektaklis „Mirusių poetų draugija“ Lisabonoje muša rekordus: bilietų nėra iki metų pabaigos

    Spektaklis „Mirusių poetų draugija“ Lisabonoje muša rekordus: bilietų nėra iki metų pabaigos

    Spektaklio pagal 1989 metais pasirodžiusį filmą Mirusių poetų draugija rodymas Lisabonoje virto netikėtu teatro fenomenu. Teatro da Trindade salėje žiūrovų eilės nesibaigia jau aštuonis mėnesius iš eilės, o visi seansai iki metų pabaigos yra išparduoti.

    Pastatymas startavo balandį ir iš pradžių turėjo baigtis rugpjūtį, tačiau dėl paklausos jo rodymas pratęstas jau du kartus. Organizatoriai skelbia, kad bilietų į likusius metų pasirodymus praktiškai neįmanoma gauti.

    Nuo 2027 metų pradžios trupė planuoja leistis į gastroles po Portugaliją. Skelbiama, kad dalis pasirodymų kituose miestuose taip pat buvo išparduoti iš anksto, o vėliau neatmetama ir sugrįžimo į Lisaboną galimybė.

    Kodėl salės pilnos?

    Pastatymo kūrėjai sėkmę aiškina keliomis priežastimis, tačiau viena ryškiausių yra nostalgija. Žiūrovai į teatrą ateina šeimomis, o kartais ir trimis kartomis, nes filmas per dešimtmečius tapo atpažįstamu kultūros simboliu.

    „Matome senelius, atsivedančius anūkus, kurie filmo galbūt net nėra matę. Matome tėvus, kurie kadaise žiūrėjo filmą su vaikais, o dabar atveda juos į teatrą“, – sakė režisierius Hélderis Gamboa.

    Pasak jo, auditoriją traukia ir pati pjesės idėja, šiandienos kontekste vėl skambanti aktualiai: drąsa mąstyti savarankiškai, nepasiduoti miniai ir ieškoti savo kelio. Kūrėjai pabrėžia, kad tai istorija, kuri vienodai „užkabina“ tiek jaunus, tiek vyresnius žiūrovus.

    „Tai tekstas, kurio mums reikėjo būtent dabar. Jis suteikia vilties ir skatina būti daugiau nei tiesiog bandos dalimi“, – sakė Hélderis Gamboa.

    Diogo Infante ir Robino Williamso šešėlis

    Pagrindinį mokytojo Džono Kitino vaidmenį atlieka vienas ryškiausių Portugalijos aktorių Diogo Infante, kartu einantis ir Teatro da Trindade meno vadovo pareigas. Jo vaidmuo neišvengiamai lyginamas su Robinu Williamsu, kuris filme šį personažą pavertė ikoniniu.

    Aktorius pripažįsta, kad tokia užduotis reikalauja jautrumo: gerbėjai puikiai prisimena originalą, tačiau teatro scena diktuoja kitą tempą ir kitus emocinius akcentus. Infante teigia, kad jam svarbiausia išlaikyti kūrinio esmę ir kartu sukurti savitą, teatrui pritaikytą interpretaciją.

    „Tai iššūkis, nes tenka susidurti su neišdildomu Robino Williamso pasirodymo prisiminimu. Tačiau kartu tai didelis malonumas, nes tekstas yra nepaprastai gerai parašytas ir šiandien labai aktualus“, – sakė Diogo Infante.

    Pastatyme kartu su Infante vaidina ir patyrę scenos profesionalai, o dalį trupės sudaro jaunieji aktoriai, atrinkti iš įvairių teatro mokyklų. Kūrėjai pabrėžia, kad ši versija gali tapti svarbiu startu naujai Portugalijos teatro kartai.

    Spektaklis Teatro da Trindade rodomas iki gruodžio 20 dienos, tačiau bilietų į likusius pasirodymus šiuo metu nebelikę. Teatras ragina sekti informaciją apie gastroles ir galimus papildomus rodymus, jei jie būtų paskelbti.

  • Trumpo aplinkoje – užuominos apie Nicki Minaj: ar reperė gali tapti Baltųjų rūmų atstove spaudai?

    Trumpo aplinkoje – užuominos apie Nicki Minaj: ar reperė gali tapti Baltųjų rūmų atstove spaudai?

    JAV politinėje arenoje įsižiebė nauja diskusija: Donaldo Trumpo aplinkoje pasigirdo užuominų, kad reperė Nicki Minaj galėtų būti svarstoma kaip Baltųjų rūmų atstovė spaudai. Kalbas pakurstė vaizdo įrašai ir įrašai socialiniuose tinkluose po Trumpo rinkiminio renginio Mičigane.

    Minaj renginyje pasirodė kartu su Trumpu, o vėliau jam viešai dėkojo ir teigė, kad jis esą „pakeitė šalies energiją“ bei „davė ateitį, į kurią galima žvelgti su viltimi“. Šie pasisakymai sulaukė didelio dėmesio, nes reperė pastaraisiais metais vis dažniau siejama su atvira parama Respublikonų kandidatui.

    Situaciją dar labiau pakaitino Baltųjų rūmų komunikacijos direktorius Stevenas Cheungas. Jis pasidalijo vaizdo įrašu iš lėktuvo „Air Force One“, kuriame matyti jo pokalbis su Nicki Minaj ir užuomina, kad ji galėtų tikti darbui Baltuosiuose rūmuose.

    „Ponios ir ponai, panašu, kad galbūt radome naują Baltųjų rūmų atstovę spaudai“, – sakė Stevenas Cheungas.

    Kas paskatino kalbas?

    Viešojoje erdvėje aptarinėjama ir tai, kad Trumpo komandai atstovo spaudai klausimas pastaruoju metu buvo jautrus. Žiniasklaidoje minėta, jog anksčiau šias pareigas ėjusi komunikacijos figūra pasitraukė praėjus vos kelioms dienoms, kilus ginčams dėl kompetencijų ir viešos kritikos.

    Tokiame fone bet koks ryškesnis vardas, ypač turintis didžiulę auditoriją socialiniuose tinkluose, gali tapti patraukliu pasirinkimu komunikacinei strategijai. Politinės kampanijos vis dažniau remiasi žinomais žmonėmis, nes jie padeda greitai pasiekti dideles, politiškai svyruojančias auditorijas.

    Ar toks paskyrimas realus?

    Nors kalbos skamba garsiai, reali tikimybė, kad Nicki Minaj iš tiesų užimtų tokį postą, kol kas vertinama atsargiai. Prognozių rinkose, kuriose dalyviai spėja būsimus politinius paskyrimus, jos šansai minimi kaip nedideli ir siekia kelis proc.

    Be to, atstovo spaudai pareigos tradiciškai reikalauja patirties dirbant su nacionaline žiniasklaida, krizine komunikacija ir valstybės institucijomis. Tokia pozicija yra vienas pagrindinių kanalų, per kurį administracija kasdien komunikuoja politinius sprendimus, atsako į klausimus ir reaguoja į skandalus.

    Dar vienas aspektas, aptarinėjamas socialiniuose tinkluose, yra Nicki Minaj kilmė: ji gimė Trinidade ir Tobage. Nors atstovo spaudai postui pilietybės reikalavimai nėra taip dažnai viešai akcentuojami kaip renkamoms pareigoms, šis faktas tapo diskusijų objektu ir papildomu argumentu skeptikams.

    Žinomų žmonių įtaka politikoje

    Pastaraisiais metais JAV politikoje ryškėja tendencija į kampanijas įtraukti pramogų pasaulio žvaigždes, nes jos padeda formuoti emocinį ryšį ir mobilizuoti rėmėjus. Kita vertus, toks pasirinkimas dažnai didina poliarizaciją ir pritraukia kritiką, ypač kai kalbama apie pareigas, susijusias su valstybinės komunikacijos patikimumu.

    Kol kas nėra paskelbta jokių oficialių sprendimų ar patvirtinimų, kad Nicki Minaj būtų realiai svarstoma kaip kandidatė. Tačiau pati užuominų banga rodo, kaip greitai šiuolaikinėje politikoje socialinių tinklų įrašai gali tapti naujienų darbotvarke.

  • Miniatiūrinis tiranozauro giminaitis aukcione parduotas už 42,6 mln. eurų: dėl jo kyla ginčai

    Miniatiūrinis tiranozauro giminaitis aukcione parduotas už 42,6 mln. eurų: dėl jo kyla ginčai

    Niujorke „Sotheby’s“ aukcione už rekordinę 42,6 mln. eurų sumą parduotas retas dinozauro fosilijos skeletas, priskiriamas nanotiranozaurui – mažesniam garsiojo Tyrannosaurus rex giminaičiui. Aukciono namai skelbia, kad kaina gerokai viršijo išankstinį vertinimą, siekusį 4–7 mln. eurų.

    Fosilija, praminta Jodi, buvo aptikta 2019 metais. Pirkėjo tapatybė neatskleidžiama, o varžytinės, vykusios telefonu ir internetu, truko apie 12 minučių.

    Kas žinoma apie Jodi

    „Sotheby’s“ teigimu, Jodi yra viena iš vos trijų žinomų tokio tipo skeletų. Skeletas siekia apie 2,9 metro aukščio ir beveik 6 metrų ilgio, o jo komplektiškumas vertinamas maždaug 70 proc.

    Nanotiranozaurai, kaip nurodoma aukciono namų pateikiamame aprašyme, gyveno kartu su T. rex vėlyvosios kreidos laikotarpiu prieš maždaug 67 mln. metų. Šiam gyvūnui priskiriamos ilgesnės priekinės galūnės, stambesni nagai ir siauresni, labiau ašmenis primenantys dantys.

    Privatus pardavimas kelia diskusijas

    Didelės vertės fosilijų pardavimai privačiems pirkėjams nuolat kelia įtampą tarp kolekcionierių rinkos ir mokslo bendruomenės. Kritikai teigia, kad reikšmingi egzemplioriai turėtų atsidurti muziejuose ar tyrimų institucijose, kur būtų prieinami mokslininkams ir visuomenei.

    „Reikšmingos fosilijos turėtų būti prieinamos tyrimams ir eksponuojamos viešai“, – sako mokslininkai, kritikuojantys privačius pardavimus.

    Tuo metu aukciono namai pabrėžia teisėtą radinių kilmę ir profesionalų darbą. „Sotheby’s“ taip pat padėkojo fosilijų ieškotojų komandai, kurios veikla buvo pristatyta „Discovery Channel“ dokumentikos serijoje Dino Hunters 2020 metais.

    Rinka brangsta, o rekordai artėja

    „Sotheby’s“ nurodo, kad šis sandoris Jodi įrašo tarp brangiausiai kada nors parduotų dinozaurų fosilijų. Šią vasarą, aukciono namų duomenimis, T. rex fosilija Gus buvo parduota už 44 mln. eurų ir tapo rekordu.

    Ekspertai pastebi, kad aukcionuose brangsta ne tik dinozaurų skeletai, bet ir kiti išskirtiniai gamtos istorijos objektai, o kainas kelia ribota pasiūla bei kolekcionierių noras turėti išskirtinį, viešumoje atpažįstamą eksponatą. Vis dėlto tokie sandoriai vis dažniau vertinami ne vien kaip rinkos įvykis, bet ir kaip klausimas apie mokslinio paveldo prieinamumą.