CP v2

Category: Kultūra

  • 7 virtuvės daiktai su galiojimu: jei jų nekeičiate laiku, rizikuojate savo ir šeimos sveikata

    7 virtuvės daiktai su galiojimu: jei jų nekeičiate laiku, rizikuojate savo ir šeimos sveikata

    Virtuvė yra viena jautriausių namų erdvių higienos požiūriu, nes čia maistas nuolat liečiasi su stalviršiais, įrankiais ir indais. Net ir kruopščiai plaunant, dalis daiktų laikui bėgant praranda saugias savybes, o mikroįtrūkimai bei porėtos medžiagos gali kaupti bakterijas ir pelėsį.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla tada, kai įrankiai naudojami ilgai, bet nepastebimi jų nusidėvėjimo ženklai. Vien kvapo ar akivaizdaus nešvarumo nebuvimas dar nereiškia, kad paviršius nebetapo mikroorganizmų „slėptuve“.

    Kempinėlės ir šluostės – trumpiausias galiojimas

    Indų kempinėlės ir virtuvinės šluostės dažnai būna vieni „nešvariausių“ namų daiktų, nes nuolat liečiasi su drėgme, maisto likučiais ir šiluma. Jei kempinėlė pradeda skleisti kvapą, praranda formą, suyra ar sunkiai išsiskalauja, tai aiškus ženklas, kad ją metas keisti.

    Praktiškai saugiausia laikytis taisyklės, kad dažnai naudojamas kempinėles verta keisti reguliariai, o ne laukti, kol jos visiškai suirs. Šluostėms signalas gali būti ir tai, kad audinys tampa „lipnus“, prastai sugeria vandenį arba lieka dėmėtas net po skalbimo.

    Pjaustymo lentelės ir įrankiai su įtrūkimais

    Pjaustymo lentelės, ypač plastikinės ar medinės, laikui bėgant pasidengia grioveliais nuo peilio. Būtent į tuos griovelius gali patekti žalių produktų sultys ir bakterijos, o kruopštus plovimas ne visada pasiekia giliausias vietas.

    Jei lentelė turi gilių įpjovimų, skilimų, pradeda sluoksniuotis, o mediena patamsėja ar ima skleisti kvapą, ją geriau pakeisti. Tas pats galioja ir mentelėms, samteliams ar kitiems įrankiams, kai atsiranda įtrūkimų, kuriuose laikosi nešvarumai.

    Plastikiniai indai ir buteliukai: kai plastikas „pavargsta“

    Plastikinės dėžutės maistui, gertuvės ar dangteliai laikui bėgant susibraižo, praranda skaidrumą, gali deformuotis nuo karščio. Subraižyti paviršiai sunkiau išplaunami, o įtrūkę dangteliai nebesudaro sandarios aplinkos, todėl maistas greičiau genda.

    Jei plastikinis indas įgavo kvapą, tapo lipnus, deformavosi, prastai užsidaro arba matosi įtrūkimai, tai ženklas, kad jo naudoti maistui nebeverta. Ypač atsargiai reikėtų vertinti indus, kurie dažnai šildomi ar liečiasi su karštu maistu.

    Kasdienė higiena virtuvėje prasideda nuo įpročio ne tik plauti, bet ir periodiškai įvertinti daiktų būklę. Reguliari nusidėvėjusių priemonių kaita sumažina kryžminės taršos riziką ir padeda išvengti situacijų, kai problemos priežastis slypi ne produkte, o virtuvės įrankyje.

  • Močiutės dėdavo kaštonus po lova ir į kišenę: kas čia veikia iš tikrųjų, o kas tik mitas?

    Močiutės dėdavo kaštonus po lova ir į kišenę: kas čia veikia iš tikrųjų, o kas tik mitas?

    Rudenį daug kas prisimena seną paprotį parsinešti namo ar įsidėti į kišenę kelis arklio kaštonus. Liaudies tradicijoje jie ilgai laikyti savotiškais amuletais, žadančiais apsaugą nuo ligų ir blogos energijos, o kai kuriose šeimose šis įprotis išliko iki šiol.

    Dažniausiai kaštonams priskiriamas poveikis siejamas su sąnarių skausmu, reumatiniais negalavimais ar net geresniu miegu, kai vaisiai padedami po lova. Vis dėlto medicininių įrodymų, kad kaštonų nešiojimas ar laikymas kambaryje tiesiogiai mažintų skausmą ar gerintų miegą, nėra, todėl tai vertėtų vertinti kaip folklorą, o ne gydymo būdą.

    Atskirai populiarus mitas teigia, kad kaštonai esą neutralizuoja elektromagnetinę spinduliuotę nuo televizorių, kompiuterių ar maršrutizatorių. Moksliniu požiūriu tokio poveikio patvirtinančių duomenų nėra, nes vaisius pats savaime negali veikti kaip patikimas ekranavimo sprendimas buityje.

    Praktiškas aspektas vis dėlto egzistuoja, tik jis susijęs ne su mistika. Arklio kaštonuose yra saponinų, tai natūralūs junginiai, kurie vandenyje sudaro putojantį tirpalą, todėl gali būti naudojami kaip švelnesnė, ekologiškesnė valymo ar skalbimo priemonė, ypač jautresniems audiniams.

    Tokį tirpalą žmonės ruošia paprastai: nuluptus kaštonus susmulkina, trumpai pavirina vandenyje ir nukošia. Atvėsintas skystis tinka rankiniam skalbimui arba gali būti supilamas į skalbimo priemonės skyrelį, tačiau verta įsitikinti, kad audinys nereaguoja dėmėmis, o pačios priemonės nelaikyti ilgai.

    Dar vienas dažnas teiginys, kad kaštonai atbaido vorus, turi dalelę logikos, bet su svarbia išlyga. Švieži vaisiai gali skleisti kvapą, kuris daliai vabzdžių ar nariuotakojų yra nemalonus, tačiau poveikis nėra patikimas ir laikui bėgant silpnėja, kaštonams džiūstant.

    Jei kaštonus vis dėlto laikote namuose, svarbu nepamiršti higienos. Laikui bėgant jie išdžiūsta, kaupia dulkes, o drėgnesnėse vietose gali pradėti pelyti, todėl tai gali tapti problema alergiškiems ar jautresniems žmonėms.

    Trumpai tariant, kaštonai namuose gali būti jaukus sezoninis paprotys ir įdomi natūralių priemonių alternatyva buities darbams. Tačiau priskirti jiems gydomąsias ar nuo technologijų saugančias savybes neverta, tam trūksta patikimų įrodymų.

  • Beveik 10 tūkst. obuolių rūšių: kurie tinka šarlotei, o kuriuos geriausia valgyti žalius?

    Beveik 10 tūkst. obuolių rūšių: kurie tinka šarlotei, o kuriuos geriausia valgyti žalius?

    Pasaulyje priskaičiuojama beveik 10 tūkst. obuolių veislių, o jos skiriasi skoniu, dydžiu, minkštimo tvirtumu ir sultingumu. Nors parduotuvėje dažniausiai matome tik kelias rūšis, skirtumai virtuvėje gali būti lemiami, ypač kepant ar verdant.

    Obuoliai vertinami dėl palankios maistinės sudėties: juose gausu skaidulų, įskaitant pektiną, o natūralus saldumas dažnai leidžia sumažinti pridėtinio cukraus kiekį desertuose. Dalis naudingų medžiagų yra žievelėje, todėl, jei obuoliai kokybiški ir švariai nuplauti, ją verta palikti.

    Kuo skiriasi pagrindiniai tipai?

    Praktiškai obuolius patogu skirstyti į tris grupes: saldžius ir universalius, rūgštesnius, labiau tinkančius perdirbimui, ir ankstyvuosius. Šis skirstymas padeda greitai suprasti, ko tikėtis iš skonio ir kaip vaisius elgsis kaitinamas.

    Saldūs ir universalūs obuoliai dažnai būna traškūs, vidutiniškai sultingi, jų skonis subalansuotas, todėl tinka ir valgyti žalius, ir dėti į salotas, ir kepti. Rūgštesni obuoliai paprastai išlaiko ryškesnį aromatą, o jų rūgštis puikiai subalansuoja uogienes, tyreles ar pyragus.

    Ankstyvieji obuoliai neretai būna minkštesni ir sultingesni, todėl ilgai laikomi greičiau praranda tekstūrą. Tokius patogiausia suvalgyti žalius, spausti sultis ar panaudoti greitiems desertams, kuriems nereikia ilgo kepimo.

    Kaip išsirinkti obuolius šarlotei?

    Kepiniams, ypač šarlotei, svarbiausia, kad gabalėliai kepant neištižtų į košę ir nepraskiestų tešlos. Tam paprastai labiau tinka tvirtesnio minkštimo, ne per daug vandeningi obuoliai, kurie išlaiko formą ir suteikia malonią, lengvai juntamą rūgštelę.

    Jei obuoliai labai sultingi, kepant išsiskyrusios sultys gali apsunkinti tešlos struktūrą ir pyragas taps drėgnas, sunkiau iškeps. Tokiu atveju padeda paprastas sprendimas: supjaustytus obuolius trumpai nusausinti ir rinktis mažiau sultingus vaisius arba derinti kelias veisles.

    Kuriuos obuolius geriausia valgyti žalius?

    Žaliam vartojimui dažniausiai ieškoma traškumo, sultingumo ir aiškaus aromato, todėl čia laimi desertinės, saldesnės ar subalansuoto skonio veislės. Tokie obuoliai tinka užkandžiams, vaikų pietų dėžutėms, taip pat salotoms, kur svarbi tekstūra.

    Rūgštesni obuoliai taip pat puikiai tinka valgyti žalius, jei mėgstate gaivesnį skonį, ypač deriniuose su riešutais, sūriais ar medumi. Virtuvėje verta turėti bent dviejų tipų obuolių: vienus kepiniams ir perdirbimui, kitus kasdieniam valgymui.

    Perkant verta įvertinti ne tik pavadinimą, bet ir vaisiaus tvirtumą, kvapą, žievelės būklę bei sultingumą. Jei obuolys aiškiai kietas ir traškus, jis dažniau bus tinkamas žaliam vartojimui, o minkštesni vaisiai greičiau atsiskleis termiškai apdorojant.

  • Režisierė Isabel Coixet į laiko kapsulę perdavė analoginio pasaulio gynybą ir perspėjo dėl DI

    Režisierė Isabel Coixet į laiko kapsulę perdavė analoginio pasaulio gynybą ir perspėjo dėl DI

    Katalonų režisierė Isabel Coixet dalį savo asmeninio palikimo atidavė į Instituto Cervantes saugomą laiko kapsulę, kuri turėtų būti atverta po 50 metų, 2076 metais. Kūrėja joje paliko sąmoningai analogiškus, šiandienos skaitmenizacijos fone „anachronistiniais“ vadinamus daiktus ir tekstus.

    Į vadinamąją Caja de las Letras, kur saugomi kultūros pasaulio žmonių palikimai, Coixet perdavė kasetę su atrinktomis dainomis, ranka kurtą koliažą ir laišką, parašytą tušinuku. Šiuo gestu režisierė pabrėžė rankų darbo ir fizinių objektų vertę, kuri, jos manymu, ateityje gali tapti retenybe.

    Analoginė žinutė ateičiai

    Laiške režisierė išskyrė paprastus kasdienybės dalykus, kuriuos norėjo „užkonservuoti“ ateities žmogui: nuo vasaros kino po atviru dangumi iki molinių vandens ąsočių. Kartu ji pasiuntė aiškią žinutę apie technologijų įtaką kūrybai ir mąstymui, kritiškai vertindama dirbtinio intelekto pažadus.

    „Rašau tai tušinuku, savo mėgstamiausiu. Nežinau, ar jis dar egzistuos. Tu, kas bebūtum, nepasiduok kalboms apie pasaulio stebuklus“, – rašė Isabel Coixet.

    Pasak kūrėjos, analoginiai įrankiai ir fizinė kūryba yra ne vien nostalgija, bet ir sąmoningas pasirinkimas, primenantis apie lėtą mąstymą, rankų darbą ir klaidos teisę. Tokia nuostata vis dažniau girdima kūrybinėse industrijose, kur DI generuojamas turinys kelia autorystės, autentiškumo ir pasitikėjimo klausimus.

    Kodėl kritikuojamas DI

    Coixet pozicija dera su platesnėmis Europos kultūros sektoriaus diskusijomis apie DI reguliavimą ir kūrėjų teises. Sparčiai plintant generatyviniams modeliams, vis daugiau menininkų ir asociacijų ragina aiškiau apibrėžti, kaip gali būti naudojami kūriniai mokant sistemas, ir kokios apsaugos priemonės reikalingos autorinei teisei.

    Režisierė savo kalboje taip pat kėlė globalios ekologinės žalos temą, pabrėždama, kad technologinė pažanga neturi užgožti atsakomybės už aplinką. Šiame kontekste jos laiko kapsulė tampa ne tik asmenine žinute, bet ir kultūriniu dokumentu apie šiandienos nerimą dėl ateities.

    Kas yra Caja de las Letras

    Instituto Cervantes Madride esanti Caja de las Letras veikia kaip kultūrinė saugykla, kurioje laikomi rašytojų, menininkų, mokslininkų ir institucijų simboliniai palikimai. Tradicija pradėta 2007 metais, o per šį laiką sukaupta beveik 1 800 saugomų „indėlių“.

    Pati Coixet – viena ryškiausių šiuolaikinio Ispanijos kino kūrėjų, pelniusi ne vieną apdovanojimą ir tarptautinį pripažinimą. Per karjerą ji yra laimėjusi aštuonis „Goya“ apdovanojimus, buvo nominuota Berlyno kino festivalyje, o jos filmai ne kartą keliavo per didžiuosius Europos kino forumus.

  • Neįprasta vienybė Tenesyje: Našvilio oro uostą siūlo pavadinti Dolly Parton vardu

    Neįprasta vienybė Tenesyje: Našvilio oro uostą siūlo pavadinti Dolly Parton vardu

    Sprendimas pradėti pervadinimą

    Tenesio valstijoje retai pasitaiko atvejis, kai respublikonų dominuojama valstijos valdžia ir demokratus remiantis Našvilio miestas kalba vienu balsu. Tačiau šįkart abi pusės pritarė idėjai Našvilio tarptautinį oro uostą susieti su dainininkės Dolly Parton vardu.

    Metropolitano Našvilio oro uosto valdybos komisarai vienbalsiai, 6 prieš 0, nubalsavo pradėti oficialų pervadinimo procesą. Kol kas pabrėžiama, kad tai pirmasis žingsnis, o galutinis pavadinimas dar nėra patvirtintas.

    Kiek tai gali užtrukti?

    Oro uosto administracija nurodo, kad pokyčiai paprastai apima ne tik iškabų ar logotipo pakeitimą. Reikia suderinti teisinius, komunikacijos, navigacijos, informacinių sistemų ir dokumentų atnaujinimo klausimus, todėl procesas gali trukti metus ar ilgiau.

    Valdyba teigia bendradarbiausianti su suinteresuotomis šalimis, kad Dolly Parton vardas ir palikimas būtų įprasminti apgalvotai. Sprendimas dėl galutinės formuluotės numatomas priimti kartu su Dollywood Foundation – ne pelno organizacija, kurią dainininkė įsteigė 1988 metais.

    Kodėl Dolly Parton vardas tapo simboliu?

    Idėja pervadinti oro uostą sklandė ir anksčiau: peticija dėl pavadinimo Dolly Parton International Airport buvo pradėta dar 2025 metų pradžioje. Po dainininkės mirties 2026 metų rugpjūčio 25 dieną iniciatyva sulaukė naujos bangos palaikymo, įsitraukė ir skirtingų stovyklų politikai.

    Tenesio gubernatorius Bill Lee viešai palaikė siūlymą netrukus po žinios apie Dolly Parton mirtį, o Našvilio meras Freddie O’Connell taip pat išreiškė pritarimą. Taip iniciatyva tapo reta tema, suvienijusia skirtingas politines stovyklas.

    „Vietoje, kur Tenesis pasitinka pasaulį, tinka, kad Našvilio tarptautinis oro uostas nešiotų mūsų valstijos mylimiausios dukters vardą“, – sakė Bill Lee.

    Šeimos reakcija ir DI šešėlis po netekties

    Po dainininkės mirties viešojoje erdvėje kilo ne tik pagarbos banga, bet ir konfliktų dėl turinio socialiniuose tinkluose. Dolly Parton sesuo Stella Parton viešai kalbėjo apie šeimos patiriamą spaudimą ir nejautrumą, su kuriuo susiduriama gedint.

    Jos teigimu, situaciją apsunkina DI generuojamas turinys ir dezinformacija, kurie po žinomų žmonių mirčių socialiniuose tinkluose plinta ypač greitai. Stella Parton ragino gerbėjus daugiau dėmesio skirti pagarbai ir tolerancijai, o ne varžytis „aštresniais“ komentarais.

    „Naudokite mano sesers gyvenimą kaip tolerancijos ir pagarbos kitiems pavyzdį“, – sakė Stella Parton.

    Jei pervadinimas bus galutinai patvirtintas, Našvilio oro uosto vardas taptų ne tik pagarbos ženklu atlikėjai, bet ir platesnės kultūrinės atminties sprendimu. Toks žingsnis dažnai vertinamas kaip bandymas miestui ir regionui aiškiau susieti savo identitetą su ryškiausia, tarptautiniu mastu atpažįstama asmenybe.

  • Johnas Malkovichius laimėjo Venecijoje, bet atšaukė kelionę į Izraelį: priežastis nustebino

    Johnas Malkovichius laimėjo Venecijoje, bet atšaukė kelionę į Izraelį: priežastis nustebino

    Aktorius Johnas Malkovichius po Venecijos kino festivalio apdovanojimų atsidūrė dėmesio centre ne tik dėl įvertinimo, bet ir dėl sprendimo atšaukti planuotą kelionę į Izraelį. Viešumoje tai susieta su jo vardu paskleista citata, kuri, pasak aktoriaus, buvo išgalvota ir paskelbta be leidimo.

    Venecijos kino festivalis tradiciškai laikomas vienu svarbiausių sezono orientyrų, dažnai nubrėžiančiu kelią į kitų metų JAV Kino akademijos apdovanojimus. Šiemet Malkovichius pelnė geriausio aktoriaus prizą už vaidmenį Martino McDonagh tamsiojoje komedijoje Wild Horse Nine.

    Filme pasakojama apie du JAV Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnus, kurie iš Santjago siunčiami į Velykų salą prieš pat 1973 metų perversmą Čilėje. Kartu su Malkovichiumi juostoje vaidina ir kiti žinomi aktoriai, o filmas artimiausiu metu turėtų pasirodyti ir kitų festivalių programose.

    Kas nutiko dėl citatos?

    Aktorius turėjo pasirodyti Tel Avive muzikiniame teatro pastatyme The Music Critic, tačiau savo dalyvavimo atsisakė, kai spaudoje pasirodė jo vardu priskirti žodžiai apie tariamą „solidarumą“ ir artumą Izraelio auditorijai. Malkovichius teigė, kad tokios frazės buvo parengtos ryšių su visuomene bendrovės ir paskelbtos neatsiklausus.

    „Man priskirta citata buvo parengta be mano žinios, o aš su ja nesutikau ir jos netvirtinau“, – sakė Johnas Malkovichius.

    Aktoriaus pozicija buvo aiški: jis nenori, kad jo pasirodymas bet kurioje šalyje būtų interpretuojamas kaip politinių sprendimų palaikymas. Malkovichius pabrėžė, kad per ilgą karjerą yra dirbęs skirtingose valstybėse ir auditorijose, tačiau tai nereiškia pritarimo valdžios veiksmams ar deklaruojamo priskyrimo kuriai nors pusei.

    Kodėl tai tapo platesne diskusija?

    Šis atvejis išryškino, kaip greitai kultūros renginiai įtraukiami į politinių žinučių ir reputacijos valdymo kovas. Pastaraisiais metais vis dažniau diskutuojama, ar menininkų pasirodymai konfliktų fone netampa bandymu gerinti šalies įvaizdį tarptautinėje erdvėje, o klaidingos citatos socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje neretai tampa tokio spaudimo įrankiu.

    Izraelio veiksmus Gazos Ruože ir Vakarų Krante įvairios tarptautinės organizacijos vertina itin kritiškai, o diskusijos dėl formuluočių ir teisinio įvardijimo tęsiasi. Dėl to kiekvienas garsesnis kultūros pasaulio sprendimas, susijęs su pasirodymais Izraelyje, neišvengiamai sulaukia platesnio politinio konteksto.

    Vėliau už neteisingai priskirtą citatą atsiprašė ir ryšių su visuomene bendrovė, siejama su renginio organizavimu. Vis dėlto Malkovichius pranešė, kad, atsižvelgdamas į situaciją, Tel Avive planuotame pasirodyme nedalyvaus.

  • Izraelio ministras grasina atimti pilietybę „NAZA“ režisieriams po pergalės Venecijoje

    Izraelio ministras grasina atimti pilietybę „NAZA“ režisieriams po pergalės Venecijoje

    Izraelio kultūros ministras Miki Zoharas pareiškė sieksiantis, kad iš Izraelio režisierių Yuvalo Abrahamo ir Rachel Szor būtų atimta pilietybė. Politiko reakciją sukėlė dokumentinis filmas „NAZA“, Venecijos kino festivalyje pelnęs Specialųjį žiuri prizą.

    „NAZA“ yra vienintelis dokumentinis filmas, atrinktas į pagrindinį šių metų Venecijos konkursą, o jo premjerą lydėjo itin didelis dėmesys. Pasak kūrėjų pateikiamos informacijos, juosta nagrinėja, kaip per Gazos karą priimami sprendimai dėl smūgių ir kokias pasekmes jie sukelia civiliams.

    Filme remiamasi 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnų, karių ir informatorių liudijimais. Kūrėjai teigia, kad dalis medžiagos buvo filmuota slapta, siekiant apsaugoti šaltinius, o pavadinimas siejamas su kariuomenėje vartojamu terminu, nusakančiu numatomą civilių aukų skaičių per smūgį.

    Politikų reakcija po apdovanojimo

    Po apdovanojimų ceremonijos ministras socialiniame tinkle paskelbė, kad imsis veiksmų režisierių pilietybei panaikinti, o filmo kritiką prilygino valstybės išdavystei. Tokią poziciją jis argumentavo tuo, kad, jo teigimu, filmas kenkia Izraelio įvaizdžiui tarptautinėje erdvėje.

    „Kūrėjų pasiryžimas kenkti savo šaliai dėl plojimų užsienyje yra neįsivaizduojamas ir prilygsta valstybės išdavystei“, – sakė Miki Zoharas.

    Prie kritikos prisidėjo ir Izraelio nacionalinio saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras, viešai užsipuolęs režisierius ir pareiškęs, kad jie esą sulauks palankaus priėmimo Gazos Ruože. Tuo metu teisiniai žingsniai, kuriais pilietybė galėtų būti atimta, viešai nebuvo detalizuoti.

    Palaikymas ir platesnis kontekstas

    Vis dėlto filmas sulaukė ir palaikymo Izraelyje. Buvęs Kneseto narys Yousefas Jabareenas pasveikino kūrėjus su apdovanojimu, teigdamas, kad juosta padeda atskleisti civilių patiriamas kančias Gazos Ruože.

    Izraelio laikraštis „Haaretz“ redakciniame tekste rašė, kad filmo demonstravimas Venecijoje verčia Izraelio visuomenę susidurti su moraliniais klausimais, kuriuos kelia karas. Pastaraisiais metais tokie kultūriniai ginčai Izraelyje tapo dažnesni, o menininkų ir valdžios konfliktai neretai persikelia į finansavimo, cenzūros ir lojalumo valstybei temas.

    Režisieriai Yuvalas Abrahamas ir Rachel Szor anksčiau išgarsėjo dokumentiniu filmu „No Other Land“, kuriame nagrinėtas smurtas prieš palestiniečių bendruomenes Vakarų Krante. Šis darbas pelnė Oskarą kaip geriausias dokumentinis filmas, o naujoji juosta „NAZA“ sustiprino jų kaip politiškai aštrių dokumentikos autorių reputaciją.

    Gazos karo foną toliau temdo didelis civilių aukų skaičius ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijų vertinimai. Šiame kontekste Venecijoje apdovanotas filmas tapo ne tik kino įvykiu, bet ir politiniu katalizatoriumi, išryškinusiu įtampą tarp kūrybos laisvės ir valstybės institucijų reakcijos.

  • Ar esate gudresnis už 15-metį? Išbandykite PISA klausimus iš matematikos, skaitymo ir mokslo

    Ar esate gudresnis už 15-metį? Išbandykite PISA klausimus iš matematikos, skaitymo ir mokslo

    OECD PISA tyrimas kas trejus metus vertina 15-mečių gebėjimus skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse, o pastarųjų metų rezultatai daugelyje šalių fiksavo ryškų nuosmukį. Tyrėjai tai sieja su pandemijos sukeltomis mokymosi spragomis, mažėjančiu skaitymu laisvalaikiu ir augančia skaitmeninių ekranų įtaka kasdieniams įpročiams.

    PISA svarbus tuo, kad matuoja ne vien mokyklinę teoriją, o gebėjimą taikyti žinias realiose situacijose: suprasti tekstą, spręsti praktines užduotis, vertinti informaciją. Diskusijose vis dažniau keliama ir DI tema, nes dalį mąstymo proceso žmonės linkę perkelti į įrankius, o tai gali silpninti gebėjimą analizuoti ir argumentuoti.

    Trumpas PISA testas namuose

    Jei smalsu, kaip sektųsi jums, galima pasitikrinti su PISA tipo klausimais, sudarytais taip, kad tikrintų logiką, teksto suvokimą ir mokslinį mąstymą. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai iš skirtingų sričių, panašūs į tuos, su kuriais susiduria penkiolikmečiai.

    Matematikos dalyje dažniausiai prašoma apskaičiuoti proporcijas ir procentus, perskaityti grafiką ar įvertinti, ar teiginiai atitinka pateiktus duomenis. Pavyzdžiui, užduotis gali klausti, kokią dalį sudaro tam tikros spalvos figūros arba ar grafike matomas pokytis yra tolygus kiekvienais metais.

    Mokslas ir skaitymas: ką iš tikrųjų tikrina PISA?

    Gamtos mokslų klausimai paprastai tikrina, ar gebate pritaikyti žinias aplinkosaugos, sveikatos ar fizikos situacijose. Tipinė užduotis gali prašyti parinkti veiksmus, mažinančius neigiamą poveikį aplinkai, arba paaiškinti kasdienį reiškinį, pavyzdžiui, kodėl žaibas matomas anksčiau nei išgirstamas griaustinis.

    Skaitymo dalyje svarbiausia ne „teisingai perskaityti“, o suprasti prasmę, atskirti logiškus teiginius nuo nelogiškų ir rasti, ko konkrečiai klausiama. Dažna situacija primena interneto forumo įrašą ar pokalbį, kai reikia nustatyti, kokios informacijos žmogus iš tiesų ieško.

    „Mokymasis nevyksta vien vartojant turinį, jis vyksta įsitraukiant į idėjas, lyginant ir priešpastatant“, – sakė OECD PISA programos kūrėjų komandos atstovas Andreas Schleicher.

    Ką rodo rezultatai suaugusiesiems?

    PISA tiesiogiai netikrina suaugusiųjų, tačiau pastaraisiais metais daugėja signalų, kad skaitymo įpročiai silpnėja ir vyresnėse amžiaus grupėse. Europos statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis gyventojų per metus neperskaito nė vienos knygos, o tai ilgainiui siejama su prastesniu teksto supratimu ir kritiniu vertinimu.

    Todėl toks „namų testas“ gali būti ne tik pramoga, bet ir greitas priminimas, kokių gebėjimų labiausiai reikia kasdienybėje. Jei kai kurie klausimai pasirodo klastingi, tai dažnai reiškia ne žinių trūkumą, o tai, kad retai tenka spręsti uždavinius ar nuosekliai analizuoti tekstą.

  • Lisabonos „MOTELX“ baigė jubiliejinį festivalį: apdovanojimai atiteko Šiaurės kinui

    Lisabonos „MOTELX“ baigė jubiliejinį festivalį: apdovanojimai atiteko Šiaurės kinui

    Lisabonoje pasibaigęs siaubo kino festivalis MOTELX uždarė savo 20-ąjį sezoną, o svarbiausi apdovanojimai šįkart ryškiai pakrypo Šiaurės Europos kino kryptimi. Organizatoriai skelbė, kad jubiliejinėje programoje siekta suderinti skirtingų šalių estetiką ir temas, išlaikant festivalio dėmesį žanrui.

    Vienas ryškiausių akcentų tapo Méliès d’Argent apdovanojimai, kurie Europoje veikia kaip atranka į kitą etapą ir finalinę konkurenciją dėl Méliès d’Or. Šie prizai tradiciškai skiriami europietiškiems trumpametražiams ir ilgametražiams darbams, išsiskiriantiems fantazijos, siaubo ar mokslinės fantastikos lauke.

    Šiaurės kinas – tarp pagrindinių laureatų

    Trumpametražių kategorijoje komisijos pasirinkimas krypo į norvegų režisieriaus Fredriko S. Hanos filmą „Mancave“. Ilgametražių apdovanojimas atiteko dano Kaspero Kalle kūriniui „No Rest for the Wicked“, kurio veiksmas vyksta 19 amžiaus Farerų salose.

    Komisija pabrėžė, kad filmas jungia geismą, religiją, represiją, grožį, meilę ir mirtį, o pasakojimas remiasi retai žanrui priskiriamu elegantišku tonu. Farerų salų peizažai, anot vertintojų, tampa ne tik fonu, bet ir svarbia dramaturgijos dalimi.

    Didžiausias nacionalinis prizas trumpametražiui

    Festivalis taip pat išdalijo apdovanojimus Portugalijos kūrėjams, o didžiausias piniginis prizas šalies trumpametražiams atiteko filmui „A Hora do Chico!“. Jo autoriai João Severo ir Rafael Sá Carneiro įvertinti už ambiciją bei brandą, o kūrinys apibūdintas kaip nerami kelionė į praeitį, persipinančią su alternatyvios realybės nuojauta.

    Šio prizo vertė siekia 5 000 eurų, o tai laikoma vienu reikšmingiausių paskatinimų nacionalinei trumpametražei scenai žanriniame kine. Specialus paminėjimas skirtas filmui „Consumido“, komisijai išskiriant humorą, vizualinį kruopštumą ir lakonišką pasakojimą.

    Duoklė kūrėjams ir žanro tradicijai

    Be konkursinių laureatų, MOTELX jubiliejus buvo pažymėtas ir pagerbimais. Portugalų ir švedų kilmės režisierė Solveig Nordlund apdovanota Noémia Delgado prizu, skirtu išskirtinėms moterims siaubo kine.

    Festivalis taip pat pagerbė Julie Corman, prisimenant amerikiečių režisieriaus ir prodiuserio Rogerio Cormano gimimo šimtmetį. Julie Corman į Lisaboną sugrįžo vesti meistriškumo pamokos, didžiąja dalimi skirtos ilgam vyro kūrybiniam palikimui ir jo įtakai nepriklausomam kinui.

  • Europa šią savaitę: „Resident Evil“ sugrįžta į kiną, „Netflix“ kelia šiurpą ir skamba Tove Lo

    Europa šią savaitę: „Resident Evil“ sugrįžta į kiną, „Netflix“ kelia šiurpą ir skamba Tove Lo

    Rudeniui artėjant daugėja premjerų

    Artėjant rudeniui, Europos kultūros kalendorius tradiciškai tankėja: kino teatruose daugėja žanrinių premjerų, o srautinio turinio platformos pristato naujus sezonus. Šią savaitę ryškiausi akcentai krypsta į siaubo kiną, tikrų nusikaltimų serialus ir naują popmuzikos leidinį.

    Programą papildo ir dizaino renginiai, kurie rudenį sutraukia tiek kūrybinių industrijų profesionalus, tiek miestų svečius. Londone vykstantis dizaino festivalis vėl išnaudoja skirtingas erdves ir muziejus, o Paryžiuje dėmesys krypsta į klasikos ir poparto sandūrą.

    Kinas: „Resident Evil“ grįžta į ekranus

    Viena labiausiai aptariamų savaitės kino naujienų – nauja „Resident Evil“ ekranizacija, kurią režisuoja Zachas Creggeris. Vaizdo žaidimų adaptacijos iki šiol dažnai sulaukdavo kritikos dėl prasto tono ir siužeto, tačiau šįkart kūrėjai žada grįžti prie ankstyvųjų žaidimų atmosferos.

    Kūrėjų tikslas – ne tiek veiksmo, kiek įtampos ir klaustrofobijos jausmas, dėl kurio originali serija tapo kultine. Naujoje versijoje akcentuojama uždarų erdvių baimė ir nuolatinė grėsmė, o ne vien efektingi susišaudymai.

    Greta niūresnių premjerų dėmesio sulaukia ir lengvesnis pasirinkimas žiūrovams, kurie vengia kraupesnių kadrų. Aardman studija, švenčianti reikšmingą sukaktį, į ekranus grąžina avį Šoną filme „Shaun the Sheep: The Beast of Mossy Bottom“.

    Serialai: „Netflix“ tęsia Monster kryptį

    Srautinio turinio platformose šią savaitę išsiskiria „Netflix“ pristatomas „Monster: The Lizzie Borden Story“. Sezonas remiasi Lizzie Borden byla – vienu labiausiai mitais apipintu XIX amžiaus JAV nusikaltimų istorijos epizodų, kai 1892 metais buvo nužudyti jos tėvas ir pamotė.

    Nors Lizzie Borden buvo išteisinta, istorija iki šiol kelia diskusijų dėl įrodymų stokos, tuometės visuomenės nuostatų ir bylos viešumo. „Monster“ formatas remiasi aukšto atgarsio nusikaltimų naratyvu, todėl tikrų nusikaltimų žanro gerbėjams tai dažnai tampa vienu laukiamiausių sezono startų.

    Muzika ir renginiai: Tove Lo bei dizaino festivaliai

    Muzikos naujienose išsiskiria švedų atlikėjos Tove Lo albumas „Estrus“. Leidinys pristatomas kaip emocingas, šokių muzikos energija paremtas darbas, kuriame daug dėmesio skiriama tapatybės, kūniškumo ir saviraiškos temoms.

    Tuo metu Londone dizaino renginių žemėlapį papildo Victoria and Albert Museum iniciatyvos, vykstančios kartu su London Design Festival. Įvairiose miesto erdvėse pristatomos instaliacijos, nagrinėjančios technologijų poveikį dizainui, medžiagiškumui ir amatui.

    Paryžiuje šią savaitę išryškinama ir Andy Warholo kūrybos pusė, kuri rečiau atsiduria masinėje popkultūros šviesoje. Musée du Luxembourg parodoje daug dėmesio skiriama piešiniams ir grafikai, leidžiantiems pažvelgti į menininką intymesniu, ne vien ikoninių poparto darbų kontekstu.