CP v2

Category: Kultūra

  • Įpilkite į vandenį ir nupurkškite: amarai kris nuo augalų, bet šios klaidos venkite

    Įpilkite į vandenį ir nupurkškite: amarai kris nuo augalų, bet šios klaidos venkite

    Amarai ant sodo ir balkonų augalų gali atsirasti labai greitai, o žala dažnai pastebima tik tada, kai lapai ima raitotis ir ūgliai silpsta. Jie siurbia augalų sultis, todėl pristabdo augimą, deformuoja žiedpumpurius ir palieka lipnias išskyras, ant kurių lengvai vystosi suodligė.

    Kadangi amarai gali daugintis itin sparčiai, delsimas kainuoja: kolonijos per trumpą laiką išsiplečia, o kartu didėja ir virusinių ligų perdavimo rizika. Dėl to sodininkai vis dažniau ieško švelnesnių, augalams ir aplinkai draugiškesnių priemonių, kurios padėtų suvaldyti kenkėjus.

    Kaip veikia sodos purškalas?

    Vienas populiariausių naminių sprendimų yra sodos tirpalas su vandeniu ir nedideliu kiekiu priemonės, kuri padeda skysčiui tolygiau pasiskirstyti ant lapo. Dažniausiai naudojamas 1 litro vandens, 1 arbatinio šaukštelio valgomosios sodos ir kelių lašų indų ploviklio arba ūkiško muilo derinys.

    Tirpalą svarbu gerai išmaišyti ir purkšti ten, kur amarai slepiasi dažniausiai: ant jaunų ūglių ir apatinės lapų pusės. Procedūrą geriau atlikti vakare arba apsiniaukusią dieną, kad ant lapų neliktų nudegimų rizikos, o prireikus purškimą kartoti kas kelias dienas.

    Actas tinka, bet reikia atsargumo

    Dar viena priemonė, kuri kartais taikoma amarams atbaidyti, yra acto tirpalas. Paprastai jis ruošiamas iš 1 litro vandens ir 1–2 valgomųjų šaukštų spirito acto, tačiau tokį purškalą būtina dozuoti itin atsargiai, nes per stipri koncentracija gali pažeisti lapus.

    Prieš purškiant visą augalą verta atlikti bandymą mažame plote ir palaukti apie parą, ar neatsiranda dėmių, lapų parudavimo ar audinių „susitraukimo“. Ypač jautrūs būna jauni, ploni lapai ir švelnūs ūgliai, taip pat augalai, augantys tiesioginėje saulėje.

    Klaida, kuri panaikina poveikį

    Nors internete dar vis pasitaiko patarimų maišyti sodą su actu, praktikoje tai dažniausiai neduoda norimo rezultato. Šarminė soda ir rūgštus actas sureaguoja tarpusavyje, todėl silpnėja abiejų priemonių savybės, o netiksliai parinkta koncentracija gali padidinti lapų pažeidimo riziką.

    Jei renkatės namines priemones, saugiausias kelias yra naudoti vieną pasirinktą tirpalą, stebėti augalo reakciją ir nepamiršti bazinės prevencijos: nuplauti amarus vandens srove, šalinti smarkiai apniktus ūglius ir reguliariai apžiūrėti naujus lapus.

  • Sodininkai masiškai perka šį įrankį: piktžolės dingsta be kasimo, o nugara pagaliau pailsi

    Sodininkai masiškai perka šį įrankį: piktžolės dingsta be kasimo, o nugara pagaliau pailsi

    Piktžolės, tokios kaip kiaulpienės, gysločiai ar usnys, šiltuoju metų laiku ima sparčiai plisti ir konkuruoja su daržovėmis bei dekoratyviniais augalais dėl vandens ir maisto medžiagų. Dėl to vis daugiau sodininkų renkasi mechaninius piktžolių rovimo įrankius, kurie leidžia apsieiti be chemijos ir be ilgo ravėjimo.

    Toks sprendimas ypač aktualus ten, kur auga valgomos kultūros, o kieme būna vaikų ar augintinių. Mechaninis rovimas padeda mažinti herbicidų poreikį ir taikyti tikslesnę, augalams bei dirvožemiui draugiškesnę priežiūrą. Reguliarus piktžolių šalinimas taip pat mažina jų sėklų išplitimą sezono metu.

    Kaip veikia piktžolių rovėjas

    Daugelis rovėjų turi metalinius nagus ar dantis, kurie įsminga į dirvą aplink piktžolę ir sugriebia šaknį. Paspaudus įrankį žemyn ir atlikus pasukimo ar svirties judesį, šaknis ištraukiama kartu su požemine dalimi.

    Privalumas tas, kad pašalinama ne tik antžeminė dalis, bet ir šaknies gabalas, nuo kurio piktžolė dažniausiai atauga. Tai ypač svarbu giliašaknėms rūšims, nes palikta šaknies dalis gali greitai atkurti augalą ir problema grįžta po kelių savaičių.

    Mažiau apkrovos nugarai ir keliams

    Tradicinis ravėjimas dažnai reiškia klūpojimą, nuolatinį lenkimąsi ir laiką, praleistą su kauptuku ar kastuvėliu. Ilgesnį kotą turintys rovėjai leidžia didelę darbo dalį atlikti stovint, todėl mažiau vargsta nugara ir keliai.

    Tai patogu prižiūrint veją, kai piktžolės išsimėčiusios pavieniui ir reikia tikslumo, o ne didelio kasimo. Įrankis taip pat padeda neardyti didesnio dirvos ploto, tad mažiau pažeidžiamos šalia augančių augalų šaknys ir neišjudinamas mulčias.

    Kada rovimas būna veiksmingiausias

    Rezultatą dažnai lemia dirvos būklė: lengvai drėgnoje, purioje žemėje šaknys išsitraukia paprasčiau nei perdžiūvusioje ar suslėgtoje. Jei dirva kieta, geriau darbuotis kitą dieną po lietaus arba po laistymo, kai šaknys mažiau linkusios lūžti.

    Reikia įvertinti, kad itin stambios, seniai įsikūrusios piktžolės ne visada pašalinamos iš pirmo karto. Tokiais atvejais naudinga pakartoti rovimo veiksmą toje pačioje vietoje ir po kelių dienų patikrinti, ar neatsinaujino atžalos.

    Rovėjas geriausiai tinka reguliariai priežiūrai vejoje, gėlynuose ir daržo lysvėse, kai piktžolių nėra ištisais sąžalynais. Jei plotas smarkiai apleistas, vien šiuo įrankiu procesas gali užtrukti, tačiau kaip kasdienės priežiūros priemonė jis leidžia greitai reaguoti ir palaikyti tvarką visą sezoną.

  • Šį vejos „piktžolės“ užpilą supylė po agrastais: derlius nustebina net patyrusius sodininkus

    Šį vejos „piktžolės“ užpilą supylė po agrastais: derlius nustebina net patyrusius sodininkus

    Kai agrastai mezga mažai uogų, problema dažniausiai slypi ne veislėje, o mityboje ir dirvožemio būklėje. Pavasarį ir vasaros pradžioje krūmui reikia daugiau maisto medžiagų, kad jis augintų ūglius, formuotų žiedus ir išlaikytų užmegztas uogas.

    Vis daugiau sodininkų renkasi natūralesnius sprendimus, nes jie leidžia panaudoti lengvai randamas žaliavas ir kartu gerinti dirvą. Vienas iš dažniausiai minimų variantų – kiaulpienių raugintas užpilas, dar vadinamas žaliąja sruta.

    Kodėl kiaulpienės gali padėti?

    Kiaulpienės (mėlynžiedės piktžolės daugeliui pažįstamos kaip vejos „užkariautojos“) sukaupia augalams svarbių mineralų. Tokiuose augaliniuose užpiluose paprastai būna azoto, fosforo ir kalio junginių, taip pat įvairių mikroelementų, kuriuos augalai gali įsisavinti per šaknis.

    Azotas svarbus lapijai ir jaunų ūglių augimui, fosforas siejamas su šaknų sistema ir žydėjimu, o kalis – su uogų formavimusi, jų dydžiu ir atsparumu stresui. Agrastams tai ypač aktualu, nes krūmas vienu metu ir auga, ir mezga derlių.

    Kaip paruošti raugintą užpilą?

    Užpilui dažniausiai renkami švieži kiaulpienių lapai ir žiedai. Praktikoje sodininkai naudoja apie 600 gramų žalios masės, ją sudeda į plastikinį kibirą ir užpila maždaug 5 litrais vandens, laikydami pavėsyje.

    Mišinį patartina permaišyti kasdien, kad fermentacija vyktų tolygiau. Po maždaug 14 dienų skystį reikėtų nukošti, o prieš laistant praskiesti vandeniu santykiu 1:6, kad trąša nebūtų per stipri šaknims.

    Kada ir kaip tręšti agrastus?

    Tokį užpilą dažniausiai rekomenduojama naudoti nuo pavasario iki vasaros pradžios, kai agrastai intensyviausiai auga ir formuoja uogas. Laistoma tiesiai ant dirvos po krūmu, stengiantis nešlapinti lapų ir vaisių, kad būtų mažesnė ligų rizika.

    Įprastai užtenka tręšti kas 2–3 savaites, stebint augalo reakciją. Per dažnas azotingų užpilų naudojimas gali skatinti lapijos vešėjimą, o ne uogų gausėjimą, todėl svarbiausia – saikas ir reguliarumas.

    Natūralūs užpilai vertinami ir dėl poveikio dirvožemiui: į dirvą patenka organinių medžiagų, kurios gali aktyvinti mikroorganizmų veiklą ir gerinti maisto medžiagų apykaitą. Ilgainiui tai padeda sukurti palankesnes sąlygas agrastų šaknims, o sveika dirva dažnai lemia ir stabilesnį derlių viso sezono metu.

  • Prieš perkant sodo sūpynes patikrinkite šiuos dalykus: jie svarbesni už kainą ir dizainą

    Sodo sūpynės dažnai tampa mėgstamiausia poilsio vieta kieme ar terasoje, tačiau skubotas pasirinkimas gali baigtis nepatogumu ir greitu nusidėvėjimu. Specialistai pataria vertinti ne tik kainą ir išvaizdą, bet ir konstrukcijos parametrus, kurie lemia saugumą bei ilgaamžiškumą.

    Pirmiausia verta tiksliai įsivertinti vietą, kurioje stovės sūpynės. Reikia palikti pakankamai erdvės ne tik pačiai konstrukcijai, bet ir laisvam supimuisi, kad sūpynės nekliudytų sienos, tvoros ar augalų. Per didelis modelis mažoje terasoje gali tapti kasdieniu nepatogumu.

    Matmenys ir apkrova

    Renkantis dydį svarbu atsižvelgti į įprastą naudojimą: mažesnėse erdvėse dažniau pasiteisina dvivietės sūpynės, o didesniuose kiemuose galima svarstyti trivietes ar keturvietes. Kuo didesnė sėdimoji dalis, tuo svarbiau įsitikinti, kad pagrindas pakankamai stabilus ir nekliba.

    Ne mažiau svarbus rodiklis yra maksimali apkrova, nurodanti, kokį svorį konstrukcija saugiai atlaiko. Praktikoje verta turėti atsargos, nes sūpynėmis naudojamasi dinamiškai, o ne statiškai, todėl apkrovos gali trumpam išaugti.

    Konstrukcijos medžiagos ir atsparumas orams

    Dažniausiai sutinkamos plieninės, aliumininės ir medinės sodo sūpynės, o pasirinkimas turėtų priklausyti nuo vietos ir priežiūros galimybių. Plienas paprastai vertinamas dėl stabilumo, tačiau būtina kokybiška antikorozinė danga, nes lietus ir drėgmė ilgainiui gali sukelti rūdijimą.

    Aliuminis dažniausiai yra lengvesnis, todėl sūpynes paprasčiau perstatyti ar patraukti prieš audrą, tačiau reikia įvertinti, ar konstrukcija pakankamai standi. Medis išsiskiria natūralia estetika ir dera su želdiniais, bet reikalauja reguliarios priežiūros, kad apsauga nuo drėgmės ir saulės neprarastų efektyvumo.

    Komfortas ir saugumo detalės

    Kasdienį patogumą labiausiai lemia sėdimoji dalis ir atlošas, todėl verta atkreipti dėmesį į pagalvių storį, užvalkalų medžiagas ir jų priežiūrą. Jei užvalkalai lengvai nuimami ir skalbiami, sūpynes paprasčiau prižiūrėti po lietaus, žiedadulkių sezono ar intensyvesnio naudojimo.

    Praktiniu priedu laikomas reguliuojamas stogelis, kuris apsaugo nuo tiesioginės saulės ir leidžia patogiai ilsėtis karštomis dienomis. Kai kurie modeliai turi sėdimosios dalies išskleidimo funkciją iki pusiau gulimos padėties, tačiau tokiu atveju svarbu įsitikinti, kad mechanizmai tvirti, o fiksacija patikima.

    Prieš perkant verta apžiūrėti sujungimų kokybę, rėmo profilio storį ir atramų stabilumą. Taip pat pravartu pasidomėti, ar gamintojas numato atsargines dalis ir ar realu pakeisti tvirtinimo elementus ar pagalves, nes tai dažnai pailgina sūpynių tarnavimo laiką labiau nei pats pradinės kainos skirtumas.

  • Pagelto tujų spygliai? Šis paprastas tręšimas gali grąžinti sodrią žalią spalvą per kelias savaites

    Pagelto tujų spygliai? Šis paprastas tręšimas gali grąžinti sodrią žalią spalvą per kelias savaites

    Tujos daugeliui tampa natūralia gyvatvore ir užuovėja, tačiau pavasarį ar vasaros pradžioje neretai išryškėja problema: spygliai ima šviesėti, gelsti ar ruduoti. Dažniausios priežastys siejamos su mitybos disbalansu, netolygiu drėgmės režimu ir per rūgščiu ar per sunkiu dirvožemiu.

    Prieš griebiantis trąšų, verta įvertinti situaciją: ar augalai nebuvo per žiemą išdžiūvę, ar šaknys neužmirksta, ar tujos neauga visiškoje sausroje. Geltonavimas gali būti ir natūralus atsinaujinimas vidinėje lajos dalyje, bet jei keičiasi viso krūmo spalva, tai signalas, kad augalui trūksta resursų.

    Azotas ir spalva: kada jo trūksta

    Intensyvi žalia spalva ir aktyvus naujų ūglių augimas dažnai tiesiogiai susiję su azoto kiekiu dirvoje. Kai azoto stinga, tujos lėčiau auga, spygliai tampa šviesesni, o jauni ūgliai būna silpnesni ir trumpesni.

    Tokiais atvejais sodininkai neretai renkasi amonio salietrą – greitai augalų pasisavinamą azoto šaltinį. Ji ypač aktuali pavasarį, kai po žiemos tujos pradeda vegetaciją ir joms reikia daugiau maisto medžiagų.

    Amonio salietra: svarbu nepersistengti

    Tręšiant svarbiausia saikas, nes azoto perteklius gali pakenkti ne mažiau nei jo trūkumas. Praktikoje dažnai minima norma siekia apie 20 gramų vienam kvadratiniam metrui, trąšas tolygiai paskleidžiant aplink augalą ir po to įterpiant į viršutinį dirvos sluoksnį arba gausiai palaistant.

    Per didelės dozės skatina pernelyg minkštą, gležną prieaugį, kuris prasčiau atlaiko kaitrą, sausras ar staigius temperatūrų svyravimus. Be to, pertręšimas gali didinti dirvos druskingumą, o tai ilgainiui silpnina šaknų sistemą ir blogina vandens pasisavinimą.

    Kodėl vien azoto nepakanka

    Nors azotas padeda atgauti spalvą ir augimo tempą, tujų būklei svarbūs ir kiti elementai. Tvirtoms šaknims ir atsparumui reikalingi fosforas, kalis ir magnis, o stabiliai augalo funkcijai – mikroelementai, tokie kaip geležis ar manganas.

    Dėl to ilgesniam sezonui dažnai pasiteisina kompleksinės trąšos, skirtos spygliuočiams: jos padeda palaikyti subalansuotą mitybą, o ne spręsti tik vieną problemą. Jei tujos auga rūgštesnėje dirvoje, ypač svarbu stebėti, ar neatsiranda magnio ar geležies trūkumo požymių.

    Galiausiai, net ir geriausios trąšos nepadės, jei augalas nuolat patiria stresą dėl vandens. Tujos nemėgsta nei užmirkimo, nei perdžiūvimo, todėl per sausras būtinas reguliarus laistymas, o sunkiose dirvose verta pasirūpinti drenažu ir aeracija.

    Jei geltonavimas progresuoja, o ant šakelių matyti dėmės, voratinkliai ar džiūstančios viršūnės, tikėtinos ligos ar kenkėjai. Tokiu atveju verta įvertinti augalų būklę detaliau ir, jei reikia, pasitarti su specialistu, kad priežastis būtų pašalinta, o ne tik užmaskuota trąšomis.

  • Princesės Dianos dukterėčios sužibėjo Royal Ascot: dvynių rožinės suknelės pavergė minias

    Princesės Dianos dukterėčios sužibėjo Royal Ascot: dvynių rožinės suknelės pavergė minias

    Royal Ascot šventė Berkshire grafystėje ir šiemet išlieka vienu ryškiausių Jungtinės Karalystės socialinio sezono akcentų, kuriame susitinka žirgų lenktynių tradicija ir aukščiausio lygio etiketas. Praėjus dienai po didelio dėmesio sulaukusio princo Williamo ir princesės Catherine pasirodymo, žvilgsniai krypo į princesės Dianos giminę.

    Tarp svečių pasirodė Lady Amelia Spencer ir Lady Eliza Spencer – princesės Dianos dukterėčios, jau ne vienerius metus minimos tarp geriausiai besirengiančių didžiųjų renginių viešnių. Dvynės Royal Ascot pasirinko suderintas, tačiau skirtingo kirpimo pastelinių tonų stilizacijas.

    Abi seserys vilkėjo rožinių atspalvių ansamblius iš britų prekės ženklo „Holland Cooper“. Tokia pasirinkta kryptis atliepė ir patį Royal Ascot kodą: renginyje įprasta matyti ryškius, tačiau rafinuotus derinius, o galvos apdangalas daugelyje zonų išlieka neatsiejama įvaizdžio dalimi.

    Lady Eliza pasirinko suknelę atviru, elegantiškai suformuotu iškirpimu ir pabrėžtu liemeniu, o siluetą užbaigė lengvai krintantis sijonas. Įvaizdį ji derino su šviesia avalyne, plačiabriu skrybėlės tipo galvos apdangalu ir šviesia rankine, papildydama rožinių tonų papuošalais.

    Lady Amelia pasirodė su pudrinės rožės atspalvio suknele, išsiskyrusia švelniu kritimu, rankovėmis ir subtilia iškirptės detale. Prie derinio ji priderino puošnų galvos apdangalą su akcentu, šviesią delninę ir klasikinius aukštakulnius, o įvaizdį užbaigė rožinių kristalų papuošalai.

    Lady Amelia ir Lady Eliza yra Charleso Spencerio, 9-ojo Spencerio grafo ir jaunesniojo princesės Dianos brolio, dukros. Tai reiškia, kad jos – princo Williamo ir princo Harry pusseserės, o vieši pasirodymai karališkosios šeimos aplinkoje nuolat sulaukia išskirtinio dėmesio.

    Pastaraisiais metais dvynės reguliariai matomos ir kituose prestižiniuose renginiuose, kur mados sprendimai neretai tampa atskira naujienų tema. Royal Ascot tam itin palanki erdvė: čia stilius vertinamas ne mažiau nei pačios lenktynės, o etiketo taisyklės ir tradicijos išlieka viena ryškiausių renginio vizitinių kortelių.

    Tą pačią dieną Royal Ascot nepritrūko ir pagrindinių monarchijos atstovų – renginyje pasirodė karalius Karolis III, karalienė Kamila, princesė Anne, Zara Tindall ir princas Edwardas. Jų dalyvavimas dar kartą priminė, kad Royal Ascot Jungtinėje Karalystėje yra ne tik sporto, bet ir reprezentacijos bei protokolo renginys.

  • Griežtas grybautojų ginčas: plauti ar neplauti miško grybus – specialistų atsakymas

    Griežtas grybautojų ginčas: plauti ar neplauti miško grybus – specialistų atsakymas

    Kur slypi tikras pavojus?

    Diskusija, ar miško grybus reikia plauti, tęsiasi ne vieną sezoną. Vieni bijo, kad vanduo „išplauna“ aromatą, kiti neįsivaizduoja gaminimo be kruopštaus nuvalymo. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne pats vanduo, o tai, kiek ilgai grybai su juo kontaktuoja.

    Miške surinkti grybai tiesiogiai liečiasi su žeme, lapais, spygliuočių paklotėmis ir įvairiais mikroorganizmais. Todėl prieš ruošiant juos būtina švariai apdoroti, kad į maistą nepatektų smėlio, žemių ar kitų nešvarumų. Pirmas žingsnis beveik visada tas pats: mechaninis valymas peiliuku, šepetėliu ar minkšta šluoste.

    Kada plauti galima, o kada neverta?

    Jei grybai keliaus į keptuvę ar puodą, trumpas perliejimas šaltu tekančiu vandeniu dažniausiai laikomas saugiu sprendimu. Toks greitas plovimas padeda pašalinti likusius nešvarumus nuo paviršiaus, tačiau neturi virsti mirkymu. Išplautus grybus rekomenduojama iškart nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

    Ilgas mirkymas yra dažniausia klaida, nes grybai sugeria vandenį tarsi kempinė. Dėl to jie tampa minkštesni, praranda stangrumą, o kepant pradeda išskirti daug skysčio ir labiau troškinasi nei skrunda. Tai ypač pastebima grybams, kurių apatinė kepurėlės dalis yra porėta.

    Praktinis kriterijus paprastas: jei grybas tik lengvai apsinešęs miško paklotės likučiais, geriau apsiriboti nuvalymu be vandens. Jei grybai apnešti smėliu ar žemėmis taip, kad jų nuvalyti sausai nepavyksta, galima labai greitai nuplauti ir nedelsiant nusausinti. Kuo trumpesnis kontaktas su vandeniu, tuo mažesnė rizika sugadinti tekstūrą.

    Grybai džiovinimui: taisyklės dar griežtesnės

    Grybams, kurie bus džiovinami, vanduo dažniausiai nerekomenduojamas, nes drėgmė apsunkina procesą ir gali pabloginti galutinę kokybę. Tokiais atvejais įprastai renkamasi kruopštus valymas šepetėliu, šluoste ar peiliuku, pašalinant visus miško likučius. Jei plauti vis dėlto būtina, tai daroma labai trumpai ir tik su sąlyga, kad grybai bus pilnai nusausinti.

    Prieš džiovinimą didesnius grybus verta supjaustyti mažesniais gabalėliais, kad drėgmė pasišalintų tolygiau. Tai taip pat patogus būdas patikrinti, ar viduje nėra pažeidimų ir ar grybas nėra sukirmijęs. Blogiausias scenarijus džiovinant yra palikta drėgmė, kuri didina pelėsio riziką.

    Galiausiai, svarbu ir laikymas: nuplauti grybai greičiau genda, todėl jų geriau nepalikti ilgam šaldytuve. Jei grybai jau nuplauti, juos reikėtų tvarkyti tą pačią dieną ir kuo greičiau termiškai apdoroti arba paruošti konservavimui. Taip išsaugomas ir skonis, ir saugumas.

  • 4 natūralūs gėrimai, kurie padeda nebeužkandžiauti: trenerė atskleidė savo rutiną

    4 natūralūs gėrimai, kurie padeda nebeužkandžiauti: trenerė atskleidė savo rutiną

    Svorio metimas dažniausiai remiasi dviem dalykais: nuosekliu kalorijų deficitu ir fiziniu aktyvumu. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad rezultatams didelę įtaką daro ir kasdieniai įpročiai, ypač miegas, skysčių vartojimas bei cukraus kiekio kraujyje svyravimai.

    Socialiniuose tinkluose dėmesio sulaukė JAV trenerės Amakos istorija: ji teigia per savo pokyčių laikotarpį numetusi 25 kilogramus. Pasak jos, be treniruočių ir subalansuotos mitybos, svarbų vaidmenį suvaidino keli paprasti gėrimai, padėję sumažinti norą užkandžiauti ir lengviau laikytis režimo.

    Svarbu suprasti, kad stebuklingų riebalų degintojų nėra, o pažadai greitai sulieknėti vien tik geriant vieną produktą dažniausiai yra rinkodara. Tačiau dalis gėrimų gali padėti sukurti palankesnes sąlygas: palaikyti sotumą, mažinti potraukį saldumynams, gerinti miego kokybę ir kasdienį komfortą.

    Nuo cinamono iki ramunėlių

    Viena iš jos minimų priemonių yra cinamono užpilas, ruošiamas užplikant cinamono lazdelę ar žiupsnį prieskonio karštu vandeniu. Cinamonas dažnai siejamas su gliukozės apykaitos palaikymu, o stabilesnis cukraus lygis kai kuriems žmonėms reiškia mažesnį staigių užkandžiavimo impulsų dažnį.

    Kitas pasirinkimas yra imbiero užpilas, kai imbieras kelias minutes pavirinamas vandenyje ir geriamas šiltas. Imbieras tradiciškai vartojamas virškinimo komfortui, o šiltas gėrimas vakare daliai žmonių padeda atsipalaiduoti ir lengviau pereiti į miego režimą.

    Obuolių actas ir vanduo su citrina

    Trenerė mini ir obuolių actą, kurį ji skiedžia vandeniu ir vartoja kaip kasdienį įprotį. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad actas gali turėti įtakos sotumo pojūčiui ir gliukozės atsakui po valgio, tačiau poveikis nėra stebuklingas ir jis nepakeičia subalansuotos mitybos.

    Medikai taip pat atkreipia dėmesį į saugumą: actą būtina skiesti, o žmonėms, turintiems skrandžio refliuksą, jautrią gleivinę ar vartojantiems tam tikrus vaistus, toks įprotis gali netikti. Jei kyla abejonių, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Ryto rutinoje ji mini vandenį su citrina, kuris dažnai pasirenkamas dėl skonio ir įpročio pradėti dieną išgeriant stiklinę skysčių. Nors citrina pati savaime riebalų nedegina, pakankamas skysčių kiekis gali padėti geriau valdyti alkio signalus, ypač jei troškulys painiojamas su noru užkąsti.

    Gėrimas, kuris padeda užmigti

    Prieš miegą ji renkasi ir ramunėlių arbatą, kuri daugeliui siejasi su atsipalaidavimu. Kokybiškas miegas yra vienas svarbiausių svorio kontrolės veiksnių, nes miego trūkumas siejamas su didesniu alkio hormonų disbalansu ir stipresniu potraukiu kaloringiems užkandžiams.

    Ekspertai primena, kad gėrimai gali būti naudinga rutinos dalis, tačiau realų pokytį kuria nuoseklumas: baltymų ir skaidulų turintys valgiai, pakankamas judėjimas, streso valdymas ir miego higiena. Jei tikslas yra saugus ir tvarus svorio mažinimas, svarbiausia išlikti kritiškiems ir remtis patikrintais principais.

  • Karščiai numuša apetitą: specialistai įspėja, ką būtina suvalgyti, kad neapalptumėte

    Karščiai numuša apetitą: specialistai įspėja, ką būtina suvalgyti, kad neapalptumėte

    Kodėl per karščius nesinori valgyti?

    Per karščius apetitas dažnai sumažėja, nes organizmas daugiau energijos skiria vėsinimuisi, o sunkesnis maistas apkrauna virškinimą. Dėl to net įprastos porcijos gali atrodyti per didelės, o pati mintis apie gaminimą vargina.

    Vis dėlto vien vanduo, kava ir keli vaisiai visai dienai nėra išeitis, ypač vyresniems žmonėms. Trūkstant energijos ir skysčių gali atsirasti silpnumas, galvos svaigimas, mieguistumas, raumenų mėšlungis, suprastėti savijauta.

    Mažesnės porcijos, bet daugiau naudos

    Karštomis dienomis geriau rinktis mažas porcijas, bet valgyti dažniau. Vietoj vieno didelio pietų patiekalo labiau tinka keli lengvi valgiai per dieną: pusryčiai, užkandis, šalta sriuba, jogurtas su vaisiais, lengva vakarienė.

    Dažnai geriau toleruojami vėsūs arba drungni patiekalai, kurie nereikalauja ilgo stovėjimo prie viryklės. Patogu gaminti ryte arba vakare, kai namuose vėsiau, o dieną rinktis iš anksto paruoštus paprastesnius sprendimus.

    Kas turėtų atsirasti lėkštėje?

    Vaisiai ir daržovės vasarą padeda ne tik dėl vitaminų, bet ir dėl skysčių, kurių gauname su maistu. Tinka agurkai, pomidorai, salotos, cukinijos, ridikėliai, paprikos, taip pat arbūzas, melionas, uogos, persikai ar nektarinai.

    Vien vaisiais visos dienos geriau neplanuoti, nes jie ne visada suteikia sotumo ilgesniam laikui. Lengvą užkandį verta papildyti jogurtu, kefyru, varške, avižiniais dribsniais ar riešutų sauja, kad organizmas gautų ir baltymų, ir ilgiau išliekančios energijos.

    Vyresniame amžiuje ypač svarbu nepamiršti baltymų, nes jie padeda palaikyti raumenų masę ir jėgą. Karštyje patogiau rinktis lengvesnius šaltinius, pavyzdžiui, fermentuotus pieno produktus, kiaušinius, žuvį, ankštinius ar liesesnę paukštieną.

    Kai valgyti sunku, gelbsti kokteiliai

    Jei kramtyti nesinori, daliai žmonių lengviau „išgerti“ maistą. Tuomet praverčia kokteiliai su kefyru, pasukomis ar natūraliu jogurtu, papildyti vaisiais ir nedideliu kiekiu avižinių dribsnių ar maltų linų sėmenų.

    Vien sultys nėra geriausias sprendimas, nes jos greitai pakelia cukraus kiekį kraujyje, bet sotina trumpai. Geriau rinktis gėrimą, kuriame yra ir baltymų, kad energija laikytųsi stabiliau.

    Kokio maisto geriau vengti?

    Karštis nesiderina su riebiais, sunkiai virškinamais patiekalais, nes jie gali didinti mieguistumą ir troškulį. Daug kepto maisto, greitas maistas, riebūs padažai, saldūs desertai ir labai sūrūs užkandžiai papildomai apkrauna organizmą.

    Vienos dienos prastesnis apetitas dažniausiai nėra pavojingas, tačiau verta stebėti požymius. Jei žmogus beveik nevalgo ilgiau nei parą, pastebimai silpsta, vemia, viduriuoja, labai mažai šlapinasi ar atsisako gerti, reikėtų nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Karštyje esmė paprasta: valgykite mažiau, bet prasmingiau, ir nepamirškite skysčių. Geriausias pasirinkimas yra toks, po kurio jaučiatės lengviau, bet ne silpniau.

  • Bosacka atskleidė, kaip teisingai virti bobus: dauguma daro vieną lemtingą klaidą

    Bosacka atskleidė, kaip teisingai virti bobus: dauguma daro vieną lemtingą klaidą

    Prasidėjus bobų sezonui, šios ankštinės daržovės vėl grįžta ant stalų kaip greitas, sotus ir maistingas užkandis. Tačiau mitybos edukatorė Katarzyna Bosacka atkreipia dėmesį, kad daugelis bobus verda neteisingai, dėl to nukenčia ir skonis, ir virškinimas.

    Bobai yra ankštinių šeimos augalas, artimas žirniams ir pupelėms, o valgomi jo termiškai apdoroti sėklos branduoliai. Jie vertinami dėl baltymų, skaidulų ir folio rūgšties, o taip pat suteikia ilgesnį sotumo jausmą, todėl dažnai įtraukiami į subalansuotą mitybą.

    Vis dėlto kai kuriems žmonėms bobai gali sukelti pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi, ypač jei suvalgoma daugiau arba jei virta netinkamai. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama ne tik produktui, bet ir jo paruošimo būdui, kuris gali sumažinti nemalonius pojūčius.

    Kaip siūlo virti Bosacka?

    Pasak Katarzynos Bosackos, pirmas žingsnis yra bobus gerai perplauti sietelyje. Tuomet juos reikia užpilti verdančiu vandeniu ir virti nesūdytame vandenyje, įdedant krapų, o tai, anot jos, padeda išlaikyti geresnį skonį ir lengvesnį virškinimą.

    „Visą gyvenimą bobus viriau neteisingai. Man patarė juos perplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir virti nesūdytame vandenyje su krapais apie 10 minučių, kad vidus liktų žalias, o ne ištižtų“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Virimo laikas išlieka vienas svarbiausių momentų: per ilgai virti bobai greitai praranda spalvą, skonį ir tekstūrą. Trumpesnis virimas padeda išlaikyti tvirtesnį branduolį, o patiekalas nebūna panašus į pervirtą košę.

    Ar būtina lupti ir kada sūdyti?

    Bosacka taip pat paaiškino, kad bobus galima valgyti ir su luobele, ir be jos, priklausomai nuo to, kiek ji kieta. Jei luobelė kietesnė, ją rekomenduojama nulupti, o priedus dėti tik pabaigoje.

    „Bobus galime lupti arba ne. Jei luobelė kieta, nulupame, tada dedame sviestą ar alyvuogių aliejų ir tik tuomet pasūdome“, – pridūrė Katarzyna Bosacka.

    Virtus bobus žmonės dažniausiai valgo vienus, pagardintus sviestu, tačiau jie tinka ir salotoms, trintoms užtepėlėms ar sriuboms. Tikslesnis virimas ir sūdymas pabaigoje padeda išlaikyti skonį, o kartu gali būti paprastas būdas padaryti šį sezoninį patiekalą lengviau toleruojamą.