CP v2

Category: Kultūra

  • Kada galite prarasti sklypą dėl įgyjamosios senaties? Teisininkai įspėja, ką daryti

    Kada galite prarasti sklypą dėl įgyjamosios senaties? Teisininkai įspėja, ką daryti

    Įgyjamoji senatis gali tapti rimtu netikėtumu žemės sklypo savininkui, kuris ilgą laiką nesirūpina savo turtu. Jei kitas asmuo sklypą valdo kaip savo, prižiūri ir elgiasi kaip šeimininkas, laikui bėgant jis gali siekti įteisinti nuosavybę per teismą.

    Lietuvos civilinė teisė numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyta ne tik per pirkimo–pardavimo sutartį ar paveldėjimą, bet ir per įgyjamąją senatį. Paprastai tai siejama su ilgalaikiu, atviru ir nepertraukiamu daikto valdymu, kai asmuo realiai naudojasi turtu ir jį kontroliuoja.

    Teismai tokiose bylose vertina ne vien tai, kiek metų sklypu buvo naudojamasi, bet ir valdymo pobūdį. Svarbu, ar valdymas buvo viešas, ar nebuvo slepiamas nuo aplinkinių, ar asmuo elgėsi kaip savininkas, pavyzdžiui, tvarkė teritoriją, aptvėrė, atliko priežiūros darbus.

    Kokie įrodymai tampa lemiami?

    Praktikoje pareiškėjui neužtenka vien teiginio, kad jis sklypu naudojosi ilgai. Dažnai renkami dokumentai ir faktiniai duomenys, rodantys realų rūpinimąsi turtu: apmokėtos sąskaitos už darbus, išlaidas patvirtinantys kvitai, nuotraukos, kaimynų paaiškinimai ar kiti liudijimai.

    Reikšmę gali turėti ir tai, ar sklypo valdytojas mokėjo su turtu susijusias įmokas, ar priėmė sprendimus dėl naudojimo, ar neleido kitiems asmenims valdyti teritorijos. Kuo aiškiau parodomas nuolatinis šeimininko elgesys, tuo didesnė tikimybė, kad teismas į valdymą žiūrės rimtai.

    Ką daryti savininkui, kad apsisaugotų?

    Svarbiausia prevencija yra aktyvus turto administravimas ir reguliarus domėjimasis sklypo būkle. Jei savininkas pastebi, kad sklypu naudojasi kiti, vertėtų nedelsiant fiksuoti situaciją ir imtis teisinių veiksmų, kad būtų aiškiai parodyta, jog valdymas ginčijamas.

    Teisinėje praktikoje pabrėžiama, kad įgyjamosios senaties terminą galima nutraukti, kai savininkas pradeda ginti savo teises. Tam gali būti pasitelkiamas kreipimasis į teismą dėl turto išreikalavimo ar nuosavybės teisės nustatymo, o konkrečius žingsnius saugiausia pasirinkti pasitarus su teisininku.

    Net ir paprasti veiksmai, tokie kaip teritorijos apžiūra, ribų pažymėjimas, aptvėrimas ar aiškiai išreikštas reikalavimas nutraukti naudojimąsi, gali turėti reikšmės vėliau kilus ginčui. Kuo anksčiau savininkas sureaguoja, tuo mažesnė rizika, kad situacija peraugs į ilgą ir brangų teismo procesą.

  • Šis egzotinis šilko medis stebina žiedais: vakare atrodo, lyg švytėtų, bet yra svarbi sąlyga

    Šis egzotinis šilko medis stebina žiedais: vakare atrodo, lyg švytėtų, bet yra svarbi sąlyga

    Daržininkai vis dažniau ieško augalų, kurie ne tik puošia kiemą, bet ir turi išskirtinių savybių. Vienas įspūdingiausių pasirinkimų – albicija šilkinė (Albizia julibrissin), dar vadinama šilko medžiu, išsiskirianti pūkuotais žiedais ir paparčius primenančiais lapais. Šiltą vakarą ji gali sudaryti įspūdį, kad žiedai švelniai švyti, tačiau tai labiau optinis efektas nei tikras švytėjimas.

    Albicija kilusi iš Azijos, kur natūraliai paplitusi nuo Irano iki Kinijos, Korėjos ir Japonijos, o Europoje vertinama kaip dekoratyvinis medis. Dėl greito augimo ir egzotiškos išvaizdos ji tapo populiari ir šiltesniuose regionuose, tačiau vėsesnio klimato zonose ją reikia auginti apgalvotai. Lietuvoje tai nėra tipinis sodo medis, bet tinkamai prižiūrimas gali sėkmingai augti kaip terasos ar balkono augalas.

    Didžiausia albicijos puošmena – šilkiniai, lyg smulkūs šepetėliai atrodantys žiedai, dažniausiai rožinių ir balkšvų atspalvių. Įprastai ji žydi vasarą ir ankstyvą rudenį, o žydėjimo metu skleidžia malonų, salstelėjusį aromatą, kuris vakare dažnai jaučiamas stipriau. Būtent tuomet ir atsiranda pasakojimai apie tariamą švytėjimą, nes šviesūs žiedai gerai atspindi leidžiamos saulės ar mėnulio šviesą.

    Ne mažiau įdomūs ir lapai: jie smulkūs, plunksniški, jautrūs aplinkos pokyčiams. Vakarais, taip pat per lietų, lapeliai gali susiskleisti, o ryte vėl atsiverti. Toks judėjimas yra natūrali augalo reakcija, susijusi su drėgmės ir šviesos pokyčiais, todėl albicija kartais vadinama miegančiu medeliu.

    Kad augalas atrodytų įspūdingai, svarbiausia sąlyga – kuo daugiau saulės ir šilumos. Albicijai tinka šviesi, nuo vėjo apsaugota vieta ir laidus, neužmirkstantis substratas, o laistymas turi būti saikingas. Perteklinė drėgmė ir nuolat šlapios šaknys dažnai tampa pagrindine silpimo priežastimi.

    Lietuvos sąlygomis dažniausiai rekomenduojama auginti albiciją vazone, kad atvėsus orams ją būtų galima perkelti į šviesią, vėsią patalpą. Toks sprendimas ypač svarbus dėl šalnų rizikos, kuri jaunus augalus gali pažeisti per vieną naktį. Žiemojant patalpoje, augalas paprastai ilsisi, todėl laistyti reikia minimaliai, o pavasarį – palaipsniui grąžinti į saulę, kad nepatirtų streso.

  • Po lietaus užtenka pabarstyti tai – šliužai naktimis nebelenda į daržą

    Po lietaus užtenka pabarstyti tai – šliužai naktimis nebelenda į daržą

    Šliužai, ypač juodi ir neturintys kiauto, po lietaus gali per kelias naktis apgraužti salotas, kopūstus, braškes ir ką tik sudygusius augalus. Jie aktyviausi sutemus ir drėgnu oru, o dieną slepiasi pavėsyje, po lentomis, mulčiu ar tankiais lapais.

    Nors šliužai prisideda prie organinių liekanų skaidymo, jų populiacijai išaugus nuostoliai darže tampa akivaizdūs: lieka skylėti lapai, nugraužti daigai ir būdingi gleivių pėdsakai. Ypač greitai jie plinta šiltomis, lietingomis vasaromis ir ten, kur daug slėptuvių.

    Kaip veikia barjerai po lietaus?

    Vienas paprasčiausių būdų mažinti žalą – aplink labiausiai pažeidžiamus augalus suformuoti sausą, birų ir šliužams nemalonų barjerą. Šliužams sunku judėti per birų pagrindą, o aštresnės ar sausinančios dalelės dirgina jų gleivinę ir skatina trauktis.

    Praktiškai tam dažniausiai naudojamas smėlis, smulkus žvyras arba pelenai, taip pat kavos tirščiai, kartais maišomi su cinamonu dėl intensyvesnio kvapo. Barjerą svarbu atnaujinti po stipresnio lietaus ar laistymo, nes sudrėkęs sluoksnis praranda efektyvumą.

    Kiaušinių lukštai ir kiti sprendimai

    Kiaušinių lukštų trupiniai veikia kaip mechaninė kliūtis: šiurkšti, nelygi danga šliužams nemaloni, todėl jie dažniau apsisuka. Vis dėlto lukštus reikėtų smulkinti taip, kad susidarytų grublėtas, o ne miltinis sluoksnis, ir berti sausu oru.

    Kita kryptis – prevencija: mažinti slėptuves, reguliariai surinkti pūvančias liekanas, nepalikti lentų ar drėgnų audinių ant žemės, laistyti rytais, o ne vakarais. Taip pat verta rinktis augalus, kurių kvapo šliužai vengia, ir stebėti, kas konkrečiame sklype jiems tampa didžiausiu masalu.

    Kodėl atsargiai su chemija?

    Parduotuvėse siūlomi cheminiai moliuskocidai gali būti veiksmingi, tačiau jie kelia riziką aplinkai ir netiksliniams gyvūnams, įskaitant naminius augintinius bei sode naudingus organizmus. Dėl to specialistai dažnai rekomenduoja pirmiausia išbandyti saugesnius, mechaninius ir prevencinius sprendimus, o priemones rinktis atsakingai pagal naudojimo instrukcijas.

    Jei šliužų itin daug, geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelis metodus: barjerus, rankinį surinkimą drėgnais vakarais ir tvarkingą aplinką. Taip sumažinama tikimybė, kad po kiekvieno lietaus situacija kartosis iš naujo.

  • Vaisių guminukus primenantis duonvaisis: keli gabalėliai gali numalšinti saldumynų norą

    Vaisių guminukus primenantis duonvaisis: keli gabalėliai gali numalšinti saldumynų norą

    Norintiems maitintis sveikiau saldumynų potraukis dažnai tampa didžiausiu iššūkiu. Tokiais atvejais dėmesio verta alternatyva gali būti džiovintas duonvaisis, dar vadinamas jackfruitu, kuris kai kam primena vaisinius guminukus. Dėl natūralaus saldumo ir skaidulų jis neretai pasirenkamas vietoj įprastų saldainių.

    Duonvaisis yra tropinis vaisius, kilęs iš Pietryčių Azijos, augantis ant didelių medžių. Subrendęs vaisius gali būti įspūdingo dydžio ir sverti nuo kelių iki keliolikos kilogramų, o jo minkštimas būna geltonas ir aromatingas. Azijos virtuvėse naudojami tiek neprinokę, tiek prinokę vaisiai, tik jų paskirtis skiriasi.

    Neprinokęs duonvaisis dažnai naudojamas kaip mėsiškos tekstūros ingredientas augaliniuose patiekaluose, nes jo skaidulinė struktūra tinka troškiniams ar plėšytos mėsos analogams. Tuo metu prinokęs, ypač džiovintas, dažniau vertinamas kaip saldus užkandis. Džiovinant skonis tampa ryškesnis, o saldumas labiau koncentruotas.

    Džiovinto duonvaisio skonis dažnai apibūdinamas kaip kelių tropinių vaisių derinys, o tekstūra būna minkšta, lengvai tąsi. Būtent dėl šių savybių jis neretai lyginamas su vaisiniais saldainiais. Vis dėlto svarbiausia priežastis, kodėl jis patrauklus ieškantiems sveikesnio pasirinkimo, yra maistinė sudėtis.

    Duonvaisyje yra skaidulų, kurios prisideda prie normalios virškinimo sistemos veiklos ir padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Šis vaisius taip pat siejamas su vitamino C, kalio ir magnio šaltiniu, o antioksidantai vertinami dėl vaidmens apsaugant ląsteles nuo oksidacinio streso. Dėl natūralių cukrų džiovintas vaisius gali greitai suteikti energijos, todėl jį mėgsta fiziškai aktyvūs žmonės.

    Tačiau džiovinti vaisiai paprastai yra kaloringesni už šviežius, nes juose mažiau vandens ir daugiau koncentruotų angliavandenių. Dėl to svarbu stebėti porcijas ir neužmiršti, kad net ir natūralus užkandis neturėtų pakeisti visavertės mitybos. Jei tikslas yra mažinti itin perdirbtų saldumynų kiekį, duonvaisis gali būti viena iš išeičių, bet ne leidimas užkandžiauti be ribų.

    Renkantis džiovintą duonvaisį verta atidžiai perskaityti sudėtį. Geriausia rinktis produktus be pridėtinio cukraus, be nereikalingų riebalų ir be dirbtinių kvapiklių. Pastaraisiais metais populiarėja ir liofilizuoti variantai, kurie dažnai išsaugo daugiau maistinių savybių ir būna traškesni.

    Dar prieš kelerius metus džiovintas duonvaisis daugeliui buvo retenybė, tačiau dabar jo vis dažniau galima rasti sveiko maisto parduotuvėse, didžiuosiuose prekybos tinkluose ir elektroninėse parduotuvėse. Augant susidomėjimui augaline mityba ir mažiau perdirbtais užkandžiais, tokie produktai lentynose tampa vis įprastesni. Visgi pagrindinė taisyklė išlieka paprasta: net ir geresnė alternatyva geriausiai veikia tada, kai ji dera su subalansuota mityba.

  • Lapų arbata, kurią lenkai tik atranda: žada palengvinti virškinimą ir padėti kepenims

    Lapų arbata, kurią lenkai tik atranda: žada palengvinti virškinimą ir padėti kepenims

    Pietų Amerikoje nuo seno vartojami boldo lapai Europoje vis dažniau aptinkami arbatose ir prieskonių mišiniuose. Šis augalas siejamas su tradiciniu naudojimu virškinimui palengvinti ir kepenų bei tulžies sistemos veiklai palaikyti.

    Boldo, arba Peumus boldus, yra visžalis medis, natūraliai augantis Čilėje ir dalyje Peru. Jo lapai pasižymi ryškiu, specifiniu aromatu, kurį dažnai apibūdina kaip žolelių ir kamparo natų derinį, todėl džiovinti lapai naudojami ne tik užpilams, bet ir kaip prieskonis.

    Kas slypi boldo lapuose?

    Boldo lapuose esantis alkaloidas boldinas tiriamas dėl sąsajų su tulžies išsiskyrimo skatinimu. Būtent dėl šios priežasties boldo užpilas dažniausiai minimas kaip priemonė po sotesnio maisto, kai vargina pilnumo jausmas, pūtimas ar epizodiniai virškinimo sutrikimai.

    Be boldino, lapuose yra eterinių aliejų ir polifenolių, kurie prisideda prie augalo biologinio aktyvumo. Vis dėlto dauguma teiginių apie poveikį sveikatai remiasi tradiciniu vartojimu ir atskirų medžiagų tyrimais, o ne vienareikšmėmis išvadomis, kad jis „gydo“ konkrečias ligas.

    Kaip vartojamas ir kur sutinkamas?

    Europoje boldo dažniausiai parduodamas džiovintų lapų pavidalu, skirtas užpilui. Taip pat jo galima rasti arbatų mišiniuose, o kai kuriose šalyse jis naudojamas kaip prieskonis žuvies, mėsos patiekalams, sriuboms ar padažams, kai norima išraiškingesnio, kartoko skonio.

    Praktikoje žmonės boldo dažniau renkasi po gausesnių valgymų ar tada, kai jaučia su virškinimu susijusį diskomfortą. Svarbu įvertinti, kad žolelių užpilai nėra vaistų pakaitalas, o jų poveikis skirtingiems žmonėms gali smarkiai skirtis.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Specialistai paprastai ragina nepiktnaudžiauti boldo užpilais ir nevartoti jų ilgą laiką be pertraukų. Didesnė rizika siejama su būklėmis, kai yra tulžies latakų nepraeinamumas, taip pat nėštumo ir žindymo laikotarpiu.

    Jei vartojate receptinius vaistus, turite kepenų ar tulžies pūslės sutrikimų, arba simptomai kartojasi, saugiausia prieš įtraukiant boldo į mitybą pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Nuolatinis pilvo pūtimas, skausmas ar pykinimas gali signalizuoti ir apie būkles, kurias reikia ištirti, o ne maskuoti žolelėmis.

  • Mažiau druskos, daugiau skonio: paprasti triukai, kurie pakeis jūsų virtuvę per savaitę

    Mažiau druskos, daugiau skonio: paprasti triukai, kurie pakeis jūsų virtuvę per savaitę

    Mažinti druskos kiekį mityboje nereiškia valgyti prėską maistą. Skonį kuria ne vien sūrumas, bet ir rūgštumas, prieskonių aromatai bei tinkamai parinkta gaminimo technika. Dažnai būtent paruošimo būdas lemia, ar patiekalas išliks ryškus net sumažinus natrio kiekį.

    Daugelis žmonių druską beria automatiškai: į sriubą, bulves, kiaušinius ar net sumuštinius, kartais net neparagavę. Taip perteklinis sūrumas tampa įpročiu, o organizmas pamažu pripranta prie intensyvaus skonio ir ima jį laikyti norma. Dėl to sumažinus druską staiga gali atrodyti, kad maistas tapo blankus, nors iš tiesų tiesiog keičiasi skonio suvokimas.

    Per didelis druskos kiekis ypač aktualus žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligų riziką ar inkstų sutrikimų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems neviršyti 5 gramų druskos per parą, tai yra maždaug vieno arbatinio šaukštelio. Praktikoje nemaža dalis druskos gaunama ne iš druskinės, o iš pramoniniu būdu pagamintų produktų.

    Skonį sustiprina ne druska

    Vienas patikimiausių būdų išlaikyti ryškų skonį yra remtis žolelėmis ir prieskoniais, kurie neturi pridėtinės druskos. Krapai, petražolės, laiškiniai česnakai ar bazilikai suteikia patiekalui šviežumo, o džiovintos žolelės gali būti patogus pasirinkimas kasdienai. Svarbiausia jų nepagailėti ir derinti su pagrindiniu produktu.

    Stipresniam aromatui tinka juodieji pipirai, česnakas, saldžioji ar rūkyta paprika, kmynai, kalendra, mairūnas, imbieras, ciberžolė. Tokie prieskoniai kuria gylį ir šilumą, todėl druskos poreikis natūraliai mažėja. Vertinga taisyklė paprasta: jei mažinate druską, skonį kompensuokite aromatu.

    Rūgštumas ir technika daro stebuklus

    Rūgštūs ingredientai dažnai veikia kaip skonio stiprintuvas. Citrinos sultys, obuolių ar vyno actas, garstyčios, pomidorai, natūralus jogurtas, taip pat raugintos daržovės padeda paryškinti patiekalo skonį, todėl papildomos druskos norisi mažiau. Kartais keli lašai citrinos ant žuvies ar daržovių suteikia daugiau ryškumo nei dar viena žiupsnelio druskos porcija.

    Ne mažiau svarbi ir gaminimo technika. Kepimas orkaitėje, trumpas apskrudinimas keptuvėje, daržovių karamelizavimas ar padažo redukcija sukuria sodresnį skonį, nes sukoncentruoja natūralų saldumą ir aromatus. Pavyzdžiui, keptos morkos, burokėliai ar žiediniai kopūstai dažnai atrodo skanesni net su mažiau druskos, palyginti su ilgai virtais vandenyje.

    Dar vienas paprastas triukas – prieskonius trumpai pakaitinti keptuvėje prieš pilant skystį ar dedant kitus produktus. Taip jų aromatai atsiskleidžia stipriau, o skonis tampa sluoksniuotas, neparemtas vien sūrumu. Rezultatas dažnai būna toks, kad druska tampa tik detalė, o ne pagrindinis patiekalo ramstis.

    Daugiausia natrio slepiasi pakuotėse

    Didelę kasdienio natrio dalį sudaro itin perdirbti produktai: dešros, vytinti gaminiai, sultinio kubeliai, tirpios sriubos, paruošti padažai, užtepėlės, konservai ir sūrūs užkandžiai. Net prieskonių mišiniai dažnai būna su dideliu druskos kiekiu, todėl verta skaityti etiketes ir rinktis variantus be pridėtinės druskos. Kuo daugiau gaminate nuo pradžių, tuo daugiau kontrolės turite, kiek druskos iš tiesų patenka į lėkštę.

    Jei ilgus metus valgėte sūriai, staigus druskos sumažinimas gali nuvilti. Daug efektyviau druską mažinti palaipsniui ir kartu stiprinti skonį rūgštumu, žolelėmis, prieskoniais bei geresne gaminimo technika. Dažnai jau po kelių savaičių žmonės pastebi, kad natūralūs produktų skoniai atsiskleidžia ryškiau, o ankstesnis sūrumas ima atrodyti perteklinis.

  • Budapeštas mini 22 metus ES: po valdžios pasikeitimo gyventojai tikisi šiltesnių santykių su Briuseliu

    Budapeštas mini 22 metus ES: po valdžios pasikeitimo gyventojai tikisi šiltesnių santykių su Briuseliu

    Europos diena po politinių permainų

    Budapešte tūkstančiai žmonių minėjo Europos dieną ir 22-ąsias Vengrijos narystės Europos Sąjungoje metines. Šventė vyko praėjus vos dienai po to, kai darbą pradėjo naujasis parlamentas, o Péteris Magyaras prisiekė eiti ministro pirmininko pareigas.

    Politinis lūžis suteikė renginiui papildomo svorio, nes pastaraisiais metais Vengrijos ir Europos Sąjungos institucijų santykiai buvo įtempti. Daliai dalyvių tai tapo proga viešai parodyti lūkestį, kad Budapešto ir Briuselio dialogas artimiausiu metu taps konstruktyvesnis.

    „Visi labai džiaugiamės. Anksčiau niekada nebuvau atėjusi į Europos dieną, bet šiemet tikrai jaučiasi gera nuotaika, ypač po vakarykščių įvykių“, – sakė viena renginio dalyvė.

    „Man atrodo, kad atmosfera tapo daug labiau entuziastinga ir motyvuota, nes atsirado šansas vėl judėti bendru keliu su Europa“, – pridūrė kitas dalyvis.

    Kodėl ši data svarbi Europai

    Europos diena minima gegužės 9 dieną, kai 1950 metais buvo paskelbta Schumano deklaracija, laikoma vienu svarbiausių žingsnių į šiandieninę Europos Sąjungą. Ši data daugelyje valstybių siejama su Europos integracijos idėja ir bendrų taisyklių bei vertybių paieška.

    Vengrija į Europos Sąjungą įstojo 2004 metais kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis. Narystė atvėrė prieigą prie bendrosios rinkos, judėjimo laisvių ir Europos finansavimo, tačiau politiniai ginčai dėl teisės viršenybės ir demokratijos standartų ilgainiui tapo nuolatiniu įtampos šaltiniu.

    Šventės programa: nuo bėgimo iki koncertų

    Renginio organizatoriai Budapešte parengė visos dienos programą, kurioje netrūko kultūrinių pasirodymų. Kaip ir įprasta, šventė pradėta bėgimu: šiemet dalyviai rinkosi pusmaratonį, o norintieji galėjo varžytis ir estafetėse.

    Europos dienos renginiai tęsėsi iki vakaro, numatyti koncertai ir kitos pramogos miesto centre. Šventės akcentas buvo ne tik laisvalaikio programa, bet ir aiškiai juntamas politinis fonas, skatinantis diskusiją, kokio kurso Vengrija laikysis Europos Sąjungoje po valdžios pasikeitimo.

  • Teherane atverta JAV poparto paroda prieš karą: kodėl 7-ojo dešimtmečio kūriniai vėl tapo aktualūs

    Teherane atverta JAV poparto paroda prieš karą: kodėl 7-ojo dešimtmečio kūriniai vėl tapo aktualūs

    Paroda Teherane: anti karo menas

    Teherane, augant įtampai Artimuosiuose Rytuose ir mieste matant antiamerikietišką propagandą, lankytojai plūsta į vieną svarbiausių Irano muziejų, kuriame pristatyta anti karo paroda „Art and War“.

    Ekspozicija sutelkta į 7-ojo dešimtmečio JAV poparto darbus, kuriuose karas vaizduojamas kaip politinių sprendimų, technologijų ir masinės kultūros sandūra.

    Parodoje rodomi Roy Lichtensteino, Roberto Indianos ir Jameso Rosenquisto kūriniai, atrinkti dėl aiškių anti karo motyvų.

    Popartas čia veikia kaip kritikos kalba: ryškios spalvos, reklamos estetika ir komiksų stilistika naudojami ne pramogai, o ironijai ir socialiniam komentarui.

    Kūriniai, ilgai slėpti saugyklose

    Didelė dalis eksponatų atkeliauja iš Teherano modernaus meno muziejaus kolekcijos, sukauptos 8-ajame dešimtmetyje, kai Iranas, naftos pajamų pakilimo laikotarpiu, aktyviai pirko modernųjį Vakarų meną.

    Kolekciją reikšmingai formavo buvusio šacho Mohammad Reza Pahlavi žmona Farah Pahlavi, o joje – ir Europos modernizmo vardai nuo Pablo Picasso iki Vincento van Gogho, taip pat Markas Rothko ir Francisas Baconas.

    Po 1979 metų Islamo revoliucijos ir teokratinio režimo įsitvirtinimo daugelis Vakarų meno kūrinių buvo padėti į saugyklas ir dešimtmečius beveik nerodyti viešai.

    Priežastys buvo tiek ideologinės, tiek praktinės: siekta vengti konflikto su konservatyviomis normomis ir kaltinimų, kad valstybės institucijos pataikauja Vakarų skoniui.

    Kodėl paroda vėl rezonuoja?

    Jaunesni lankytojai ypač ilgai sustoja prie J. Rosenquisto „F-111“ – koliažo, kuriame karinis lėktuvas, branduolinio sprogimo grybas ir vaiko veidas sujungiami į vieną pasakojimą apie karinės pramonės logiką.

    Šalia eksponuojamas R. Lichtensteino darbas „Brattata“, primenantis komikso kadrą: naikintuvo pilotas numuša priešo orlaivį, o vaizdas, nors ir popkultūriškai patrauklus, kelia klausimą, kaip karas paverčiamas reginiu.

    „Amerikiečių menininkai dažnai moka karą pašiepti taip, kad tai ir sukrečia, ir priverčia mąstyti“, – sakė Teherano menininkė Ghazaleh Jahanbin.

    Kitas parodos lankytojas Mohammad Sadegh Abbasi akcentavo, kad kultūra įtemptu laikotarpiu žmonėms tampa psichologine atrama.

    „Nepaisant karo ir visų sunkumų, kuriuos žmonės išgyvena, menas leidžia bent trumpam pabėgti nuo spaudimo. Kitaip tariant, menas yra išlikimo būdas“, – sakė Mohammad Sadegh Abbasi.

    Muziejus ruošiasi blogiausiam scenarijui

    Muziejaus vadovas Reza Dabiri-Nejad teigė, kad paroda sąmoningai rengiama kaip reakcija į „aplink vykstančius įvykius“, todėl pasirinkti kūriniai, suformuoti karo patirties arba sukurti kaip atsakas į karus.

    Jo teigimu, eksponatų skaičius laikomas palyginti nedidelis ir tai yra saugumo sprendimas: jei padėtis vėl paaštrėtų, darbus būtų galima greitai perkelti į saugyklas.

    Ankstesnio karo laikotarpiu Irane muziejai ir dalis kultūrinės veiklos buvo uždaryti, tačiau po paliaubų dalis institucijų atnaujino darbą.

    Ši paroda parodo ir platesnę tendenciją: konfliktų fone visuomenės vėl ieško ne tik naujienų, bet ir kultūrinių rėmų, padedančių suprasti, kodėl istorija kartojasi.

  • Pranešimas: Irako dykumoje aptikta slapta Izraelio bazė – ją esą išdavė vietinis piemuo

    Pranešimas: Irako dykumoje aptikta slapta Izraelio bazė – ją esą išdavė vietinis piemuo

    Kas atskleista pranešime

    „The Wall Street Journal“, remdamasis JAV pareigūnų pateikta informacija, skelbia, kad Izraelis Irako vakaruose, Anbaro provincijos dykumoje, dar prieš atvirą karo su Iranu eskalaciją buvo įkūręs slaptą karinę bazę.

    Teigiama, jog objektas turėjo padėti užtikrinti oro priedangą operacijoms regione ir sudaryti sąlygas greitam reagavimui, jei Izraelio ar sąjungininkų orlaiviai būtų numušti Irano teritorijoje.

    Pasak publikacijos, bazėje galėjo būti dislokuoti specialiųjų operacijų kariai ir paieškos bei gelbėjimo pajėgos. Toks modelis dažnai taikomas planuojant sudėtingas misijas, kai vienu metu reikia ir žvalgybos, ir greitos evakuacijos, ir koordinuoto veikimo ore.

    Pranešime taip pat minima situacija, kai po incidento netoli Isfahano Izraelis esą siūlė pasitelkti šią infrastruktūrą gelbėjimo operacijai, tačiau JAV pajėgos, kaip rašoma, pasirinko veikti savarankiškai.

    Kaip bazė esą buvo aptikta?

    Didžiausią dėmesį patraukė teiginys, kad objektą pastebėjo ne Irako saugumo struktūros, o vietinis piemuo. Anot pranešimo, jis esą atkreipė dėmesį į neįprastą aktyvumą, tarp jų sraigtasparnių judėjimą ir šūvius, ir apie tai pranešė.

    Po signalo Irako pajėgos pradėjo skubų tyrimą. Tuo pat metu pranešime teigiama, kad Izraelis esą ėmėsi intensyvių smūgių, o per incidentą žuvo vienas Irako karys.

    Irako pareigūnai viešai kėlė klausimus dėl operacijos aplinkybių ir atsakomybės. „Ši neapgalvota operacija buvo įvykdyta be koordinavimo ar leidimo“, – sakė Irako kariuomenės operacijų vadovybės vado pavaduotojas Qais al-Mohammadi.

    Kitas Irako kariuomenės pareigūnas, cituojamas pranešime, situaciją vertino dar niūriau. „Atrodo, kad prieš smūgį ant žemės veikė pajėgos, kurias iš oro rėmė parama, viršijanti mūsų padalinių galimybes“, – sakė jis.

    Kodėl pasirinkta Anbaro dykuma

    Žvalgybos temomis kalbinami ekspertai pažymi, kad vakarinė Irako dykuma dėl milžiniškos teritorijos ir reto apgyvendinimo yra patogi slaptoms logistikos ir operacinėms aikštelėms. Tokiose zonose lengviau paslėpti infrastruktūrą, apriboti pašalinių priėjimą ir vykdyti judėjimą nepastebimai.

    Anbaro dykuma driekiasi į vakarus nuo Eufrato, ribojasi su Sirijos ir Jordanijos dykumomis, o vietovės kontrolė istoriškai laikoma strategiškai svarbia dėl kelių koridorių ir atokumo nuo didžiųjų miestų.

    Pranešime primenama, kad Anbaras yra ir išteklių turtingas regionas: minimos fosfatų atsargos, sieros, silicio smėlio ir gamtinių dujų telkiniai. Tokie ištekliai didina teritorijos ekonominę vertę, tačiau kartu komplikuoja saugumo situaciją, nes regionas tampa įvairių interesų sankirta.

    Visas epizodas pateikiamas platesniame politiniame kontekste: Bagdadas siekia išlaikyti balansą tarp Vašingtono ir Teherano, o regione nuolat persidengia sąjungininkų, konkurentų ir vietinių ginkluotų grupių interesai.

    JAV jau ne vienerius metus spaudžia Iraką riboti Irano remiamų ginkluotų grupuočių įtaką. Šios grupuotės periodiškai taikosi į JAV interesus Irake, įskaitant diplomatinę infrastruktūrą ir kitus objektus, o tai didina eskalacijos riziką net ir tada, kai oficialiai deklaruojama siekiamybė išvengti platesnio konflikto.

    Tuo metu Izraelio karinių oro pajėgų vadovybė anksčiau yra užsiminusi apie specialiųjų pajėgų vykdytas „išskirtines operacijas“ konfrontacijos su Iranu metu, tačiau konkrečių detalių viešai neatskleidė.

  • Kavos tirščius metate lauk? Pabarstykite po rabarbarais – derlius gali nustebinti visą vasarą

    Kavos tirščius metate lauk? Pabarstykite po rabarbarais – derlius gali nustebinti visą vasarą

    Rabarbarai vienoje vietoje gali augti ne vienus metus, tačiau ilgainiui jie iš dirvožemio išnaudoja daug maisto medžiagų. Dėl to net ir atrodantys sveiki kerai kartais ima leisti plonesnius lapkočius, o augimas sulėtėja.

    Sodininkai pabrėžia, kad rabarbarams svarbus reguliarus tręšimas pavasarį ir vasarą, kai formuojasi didžioji dalis žaliosios masės. Viena dažnai namuose susidarančių atliekų gali būti naudinga, jei naudojama saikingai ir teisingai.

    Kavos tirščiai gali padėti

    Kavos tirščiai turi azoto ir organinių medžiagų, kurios, patekusios į dirvą, gali prisidėti prie dirvožemio gyvybingumo. Be to, tokia organika gali padėti išlaikyti drėgmę, o tai svarbu rabarbarams aktyvaus augimo laikotarpiu.

    Vis dėlto tirščių nereikėtų berti stora, vientisa danga tiesiai ant šaknų zonos, nes jie gali sulipti, prasčiau praleisti orą ir sudaryti palankias sąlygas pelėsiui. Praktikoje dažniau rekomenduojama tirščius įmaišyti į kompostą arba prieš naudojimą lengvai pradžiovinti.

    Skystam tirpalui galima sumaišyti apie pusę stiklinės kavos tirščių su 4 litrais vandens ir palaikyti kelias valandas. Tokiu tirpalu rabarbarus galima palaistyti maždaug kas dvi savaites, ypač kai lapkočiai sparčiai stiebiasi.

    Tręšimas per sezoną skiriasi

    Ankstyvą pavasarį rabarbarams dažniausiai labiausiai reikia azoto, nes jis siejamas su lapų ir jaunų ūglių augimu. Būtent tada augalas atsigauna po ramybės periodo ir pradeda intensyviai auginti žalumą.

    Vasarą, kai lapkočiai jau skinami, augalui aktualus subalansuotesnis maitinimas, kad jis neprarastų jėgų po derliaus. Tuomet dažnai pasirenkamos sudėtinės trąšos arba natūralūs sprendimai, kuriuose yra ir kalio bei fosforo, padedančių palaikyti augalo tvirtumą.

    Rudenį rabarbarai ruošiasi poilsiui, todėl dažniau siūloma rinktis organines trąšas, pavyzdžiui, gerai perpuvusį kompostą, paskleidžiant jį aplink kerą. Tokia priemonė padeda gerinti dirvožemio struktūrą ir pasiruošti kitam sezonui.

    Ko geriau nedaryti?

    Naudojant namines organines atliekas svarbu nepadauginti, nes per didelis kiekis gali pradėti pūti, pelyti ir pritraukti kenkėjus. Rabarbarams taip pat gali pakenkti šviežios, dar nespėjusios irti virtuvės atliekos, jei jos įterpiamos tiesiai į dirvą.

    Perteklinis azotas dažnai skatina labai vešlius lapus, tačiau lapkočiai gali tapti vandeningesni ir prastesnio skonio. Dėl to saugiausia strategija yra mažesnės dozės, bet reguliarumas, stebint, kaip į tręšimą reaguoja konkretus keras.