Category: Kultūra

  • Lenkai ją laikė pigių laikų šmėkla, bet Italijoje tai delikatesas: mortadela grįžta į madą

    Lenkai ją laikė pigių laikų šmėkla, bet Italijoje tai delikatesas: mortadela grįžta į madą

    Lenkijoje mortadela dažnai siejama su pigiomis, prastesnės kokybės dešromis iš praeities, tačiau Italijoje ji laikoma tikru delikatesu. Pastaruoju metu ši dešra vėl grįžta į virtuvę ir nustebina švelniu skoniu bei palyginti paprasta sudėtimi. Vis daugiau žmonių atranda, kad galutinė kokybė labiausiai priklauso nuo gamybos būdo, o gerai pagaminta mortadela gali pakeisti nuomonę net didžiausiems skeptikams.

    Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis gaminys ilgus metus kėlė prieštaringas reakcijas: vieni ją aplenkdavo, kiti pirkdavo iš nostalgijos. Tačiau mortadelos istorija ir tradicinis paruošimas atskleidžia visai kitą šio produkto pusę. Šiandien ji vis dažniau iš naujo vertinama kaip aukštesnės kokybės gaminys.

    Mortadela turi ilgą istoriją ir išskirtinę receptūrą

    Mortadela kilusi iš Bolonijos ir jau šimtmečius užima svarbią vietą vietinėje virtuvėje. 1661 metais buvo oficialiai patvirtintas jos gamybos būdas, todėl tai laikoma viena seniausių dešrų Europoje. Tradiciškai ji gaminama iš smulkiai maltos kiaulienos ir lašinių, kurie suteikia būdingą, tolygią struktūrą. Prieskoniai, tokie kaip pipirai ar muskato riešutas, suteikia švelnų, tačiau aiškiai atpažįstamą skonį.

    Neigiama mortadelos reputacija Lenkijoje dažniausiai siejama su pigesnių gaminių kokybe. Dažnu atveju jų sudėtis gerokai nutolsta nuo tradicinės receptūros: pasitaiko, kad mėsa sudaro tik apie pusę produkto, o likusią dalį „papildo“ įvairūs priedai ir konservantai. Dėl to skonis ir konsistencija smarkiai skiriasi nuo originalo. Tuo tarpu paprastesnės sudėties gaminiai yra kur kas artimesni itališkai versijai ir geriau atskleidžia tikrąjį mortadelos charakterį.

    Naminė mortadela gali nustebinti: svarbus vienas paruošimo etapas

    Mortadelą galima pasigaminti ir namuose – tam reikia kruopštumo, bet procesas nėra sudėtingas. Svarbiausia pasirinkti geros kokybės mėsą ir tinkamus prieskonius. Tris kartus malama mėsos masė lemia glotnią, vientisą ir standesnę tekstūrą. Sudėtis gali būti aiški ir paprasta, be nereikalingų priedų:

    • 1 kg kiaulienos (pavyzdžiui, mentės);
    • 400–500 g pažandės;
    • 150 ml šalto vandens;
    • druska, cukrus, pipirai;
    • garstyčios, kalendros, muskato riešutas;
    • saldžioji paprika, česnakas;
    • bulvių krakmolas;
    • lauro lapas, kvapieji pipirai;
    • apvalkalas dešroms.

    Gaminant svarbu laikytis veiksmų eiliškumo, nes nuo jo priklauso galutinis rezultatas:

    1. Mėsą supjaustykite mažesniais gabalėliais, sumaišykite su prieskoniais ir šaltu vandeniu.
    2. Masę gerai išmaišykite, tuomet sumalkite tris kartus: pirmiausia per stambesnį, vėliau per smulkesnį sietelį.
    3. Paruoštą masę sukimškite į apvalkalą ir kruopščiai pašalinkite orą.
    4. Gaminį kaitinkite (apvirkite) apie valandą, tuomet atvėsinkite ir gerai atšaldykite. Taip išgaunamas natūralesnis skonis ir tvirtesnė struktūra, primenanti tradicinę itališką mortadelą.

    Ne tik sumuštiniams: mortadela tinka ir karštiems patiekalams

    Mortadela gali būti naudojama įvairiai – ne vien kaip paprastas priedas prie duonos ar salotų. Ji tinka karštiems patiekalams ir sudėtingesniems receptams: galima kepti keptuvėje, grilinti ar užkepti orkaitėje, išlaikant švelnų skonį. Be to, mortadela lengvai dera su daržovėmis, skirtingais padažais, sūriais ir makaronais, todėl gali tapti įdomiu kasdienio meniu akcentu.

  • Pamirškite „mišrainę“: ši vištienos ir spanguolių salotos per Velykas dings pirmos

    Pamirškite „mišrainę“: ši vištienos ir spanguolių salotos per Velykas dings pirmos

    Šios salotos – išskirtinis skonių derinys, tinkantis ir greitiems pietums, ir šventiniam stalui. Traškūs riešutai, sultingos spanguolės ir švelni vištiena sukuria lengvą, bet sotų patiekalą, kuris dažnai tampa vakaro favoritu.

    Vištienos ir spanguolių salotos ne tik puikiai atrodo patiekus, bet ir maloniai nustebina kontrastais: švelni mėsa dera su saldžiarūgštėmis spanguolėmis, o traškūs priedai suteikia tekstūros. Tai puikus pasirinkimas Velykoms ar bet kokiam šeimos susibūrimui – paruošti paprasta, o rezultatas patinka net išrankiausiems svečiams.

    Kontrastingi skoniai viename dubenyje: lengvos, bet sočios salotos

    Šis patiekalas sujungia vištienos švelnumą ir spanguolių rūgštelę, todėl salotos tampa gaivios, tačiau kartu ir sočios. Jos tinka tiek kasdieniam valgiui, tiek didesniam vaišių stalui. Nors ingredientai paprasti, kartu jie sukuria išskirtinį skonį.

    Virtuvės meistru būti nereikia – pakanka kelių produktų ir trupučio laiko. Vištiena, spanguolės, salierų stiebai, obuolys ir pekano riešutai susijungia į harmoningą derinį. Be to, šios salotos ypač skanios atšaldytos, todėl jas patogu pasigaminti iš anksto.

    Kaip pasigaminti vištienos ir spanguolių salotas: paprasti ingredientai ir greitas paruošimas

    Švelni vištiena, saldžiarūgštės spanguolės ir traškūs priedai sukuria sotų, bet neapsunkinantį patiekalą. Salotas lengvai paruošite per trumpą laiką, o jos tiks ir kaip atskiras patiekalas, ir kaip garnyras prie kitų vaišių.

    Ingredientai:

    • 400 g vištienos krūtinėlės
    • 100 g džiovintų spanguolių
    • 2 salierų stiebai
    • 1 obuolys
    • 80 g pekano riešutų
    • 150 g natūralaus jogurto
    • 2 šaukštai majonezo
    • druska ir pipirai pagal skonį
    • 1 šaukštas citrinos sulčių

    Paruošimas:

    1. Išvirkite arba iškepkite vištienos krūtinėlę, tuomet ją visiškai atvėsinkite ir supjaustykite nedideliais kubeliais.
    2. Salierus supjaustykite plonomis riekelėmis. Obuolį supjaustykite kubeliais ir apšlakstykite citrinos sultimis, kad nepatamsėtų. Pekano riešutus pasmulkinkite ir trumpai paskrudinkite sausoje keptuvėje.
    3. Atskirame dubenyje sumaišykite natūralų jogurtą, majonezą, druską, pipirus ir citrinos sultis. Padažą paragaukite ir, jei reikia, pakoreguokite prieskonius.
    4. Dideliame dubenyje sumaišykite vištieną, spanguoles, salierus, obuolį ir riešutus. Supilkite padažą ir gerai išmaišykite.
    5. Padėkite salotas į šaldytuvą maždaug 30 minučių, kad skoniai susijungtų.
    6. Patiekite atšaldytas – kaip savarankišką patiekalą arba kaip priedą prie kitų patiekalų.
  • Šis Velykų įdaro derinys įdarytiems kiaušiniams nustebins visus – prašys pakartoti

    Šis Velykų įdaro derinys įdarytiems kiaušiniams nustebins visus – prašys pakartoti

    Įdaryti kiaušiniai – užkandis, kuris per šventes beveik visada atsiduria ant stalo. Tačiau retas renkasi tokį derinį, nors jis gali tapti tikra Velykų stalo sensacija.

    Šis patiekalas mėgstamas dėl paprastumo ir to, kad įdarą galima lengvai pritaikyti pagal skonį: nuo klasikinių variantų su majonezu ir garstyčiomis iki netikėtesnių su žuvimi ar grybais. Šį kartą siūlome ryškesnio skonio versiją, kuri patiks ir tiems, kurie mėgsta tradicijas, ir tiems, kurie ieško naujų idėjų.

    Įdarui naudojamos sūryme marinuotos silkės suteikia užkandžiui sodrų akcentą ir maloniai kontrastuoja su švelniu kiaušinio skoniu. Grybai papildo žemiškomis natomis, o krienai suteikia gaivios aštrumo kibirkšties. Tokius kiaušinius galima drąsiai patiekti ne tik per Velykas, bet ir bet kuria proga, kai norisi nustebinti svečius.

    Kaip paruošti ir patiekti įdarytus kiaušinius? Paprastas triukas dailiai pateikčiai

    Kad užkandis atrodytų ypač apetitiškai, kiaušinius papuoškite smulkintomis petražolėmis ir lengvai pabarstykite saldžiąja paprika. Taip pat tiks ir krapai, kurie puikiai dera su žuvimi. Nedidelė detalė, o lėkštė atrodys žymiai šventiškiau.

    Ingredientai paprasti, o rezultatas – išraiškingas, todėl šis receptas dažnai dingsta nuo stalo greičiausiai.

    INGREDIENTAI:

    • 2 silkės filė iš sūrymo
    • 7 kietai virti kiaušiniai
    • 2 vidutiniai marinuoti agurkai
    • 150 g nusausintų grybų
    • 1 česnako skiltelė
    • 1 valgomasis šaukštas majonezo
    • 0,5 valgomojo šaukšto krienų
    • 1 arbatinis šaukštelis druskos
    • 1 arbatinis šaukštelis maltų juodųjų pipirų
    • petražolės papuošimui
    • 1 arbatinis šaukštelis provansališkų žolelių (nebūtina)

    GAMINIMAS:

    1. Silkę pamirkykite šaltame vandenyje apie 1 valandą, vandenį pakeisdami 2 kartus. Tuomet nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir supjaustykite mažais kubeliais.
    2. Kiaušinius virkite apie 10 minučių, tada atvėsinkite šaltame vandenyje. Nulupkite, perpjaukite pusiau, trynius išimkite į atskirą dubenį.
    3. Į trynius sudėkite majonezą, krienus, druską ir pipirus. Išmaišykite iki vientisos masės.
    4. Smulkiai supjaustykite agurkus, grybus ir česnaką. Sudėkite į trynių masę, gerai išmaišykite ir, jei norite, pagardinkite provansališkomis žolelėmis.
    5. Paruoštu įdaru pripildykite kiaušinių baltymų puseles.
    6. Papuoškite petražolėmis, lengvai pabarstykite saldžiąja paprika ir patiekite atšaldytus.
  • Ne visi žino: actas ne visada geriausias nuo prakaito dėmių – štai kas tikrai padeda

    Ne visi žino: actas ne visada geriausias nuo prakaito dėmių – štai kas tikrai padeda

    Actas – populiari namų priemonė dėmėms valyti, tačiau ar jis iš tiesų geriausiai susidoroja su geltonomis prakaito žymėmis? Nors daugelis pataria rinktis actą, yra ir kitų ne mažiau veiksmingų būdų, padedančių pašalinti nešvarumus be rizikos pažeisti audinį. Sužinokite, kaip lengvai atsikratyti prakaito dėmių pasitelkiant natūralius produktus, kuriuos dažnai turite virtuvėje ar vonios spintelėje.

    Šylant orams vis dažniau renkamės lengvus, baltus drabužius. Deja, kartu su šiluma atsiranda ir prakaitavimo problema, o pažastyse neretai išryškėja geltonos dėmės. Nors jos gali atrodyti neįveikiamos, yra patikrintų naminių sprendimų, kurie padeda sugrąžinti drabužiams švarą ir baltumą. Prieš nurašydami mėgstamus marškinius ar marškinėlius, išbandykite kelis paprastus metodus.

    Iš kur atsiranda geltonos dėmės pažastyse? Dažnai kalta „chemija“

    Prakaito dėmės ne visada reiškia prastą higieną. Priešingai – neretai problemą lemia netinkamai parinkta kosmetika ar skalbimo priemonės.

    Geltonos žymės dažniausiai susidaro, kai prakaitas sureaguoja su tam tikrais produktais, pavyzdžiui, antiperspirantais, kurių sudėtyje yra aliuminio druskų, arba su skalbikliais, kurie nepakankamai gerai pašalina šių medžiagų likučius. Dėl to ant baltų audinių atsiranda sunkiai išvalomos geltonos dėmės. Be to, kylant temperatūrai ir daugiau laiko praleidžiant lauke, prakaituojame intensyviau, todėl problema tik ryškėja. Gera žinia ta, kad nebūtina griebtis brangių cheminių priemonių – namų metodai gali būti ne mažiau veiksmingi.

    Jei nepatinka acto kvapas, jo nenaudokite: yra ir kitų būdų

    Nors actas dažnai rekomenduojamas, ne visiems priimtinas jo kvapas, o kai kurie baiminasi, kad priemonė gali netikti jautresniems audiniams. Tokiu atveju verta rinktis kitas paprastas ir nebrangias alternatyvas.

    Vienas populiariausių sprendimų – soda. Tai natūrali valymo priemonė, kuri padeda neutralizuoti nemalonų kvapą ir pašalinti įsisenėjusias dėmes. Sumaišykite 4 arbatinius šaukštelius sodos su trupučiu vandens, kad gautumėte pastą, užtepkite ją ant dėmės ir palikite maždaug 2 valandoms. Tuomet skalbkite drabužį įprastai.

    Dar viena veiksminga priemonė – vandenilio peroksidas, kurį daugelis turi namų vaistinėlėje. Užpilkite jo ant geltonos dėmės, palikite apie 30 minučių ir po to išskalbkite.

    Jei norite dar natūralesnio varianto, gali padėti citrinų sultys. Sumaišykite jas su vandeniu santykiu 1:1, užtepkite ant dėmės, palikite 15 minučių ir išskalbkite. Citrina pasižymi švelniu balinančiu poveikiu ir gali padėti mažinti bakterijų, prisidedančių prie dėmių atsiradimo, poveikį.

  • A. Woźniak-Starak stilius užkariauja moteris: biuro klasika, o efektas – kaip iš podiumo

    A. Woźniak-Starak stilius užkariauja moteris: biuro klasika, o efektas – kaip iš podiumo

    Agnieszka Woźniak-Starak jau ne vienus metus įkvepia moteris nepriekaištingu mados pojūčiu. Šįkart žurnalistė pasirinko derinį, kurį drąsiai galima vadinti šiuolaikinio šiko kvintesencija: jis balansuoja tarp biuro elegancijos ir madingos fantazijos. Jei manai, kad minimalizmas nuobodus, šis įvaizdis greitai pakeis nuomonę.

    Pagrindinis akcentas – prislopintos, „purvinos“ rožinės spalvos viršutinė dalis. Nors ši spalva dažnai siejama su mergaitiškumu, Agnieszkos pasirinkime ji įgauna visai kitą, rafinuotą skambesį. Viskas slypi kirpime: vandens tipo iškirptė ir minkštos klostės suteikia lengvumo, o asimetriškai krintanti juosta šone paprastą topą paverčia įvaizdžiu, primenančiu pasaulinių mados namų, tokių kaip „Loewe“ ar „Ferragamo“, podiumus.

    Toks modelis – puikus triukas daugeliui moterų: klostės gali subtiliai paslėpti smulkias figūros netobulybes, o asimetrija optiškai lieknina siluetą. Tai puikus receptas, kaip pastelines spalvas dėvėti brandžiai ir elegantiškai – be perdėto saldumo, bet su daug klasės.

    Įspūdingai viršutinei daliai reikia ramaus pagrindo, todėl žurnalistė rinkosi juodas, itin plačiomis klešnėmis kelnes (vadinamojo wide-leg arba palazzo tipo). Tai vienas ryškiausių pastarųjų sezonų hitų, iš mados neišeinantis jau kurį laiką. Priežastis paprasta: aukštas liemuo ir bateliai su kulnais gali sukurti stebuklą – kojos vizualiai atrodo gerokai ilgesnės. Dėmesį verta atkreipti ir į užlygintą kantą: ši smulkmena kelnes padaro formalesnes ir „laikančias“ siluetą, o visas derinys įgauna biurui būdingą charakterį, tik labai šiuolaikiškame variante.

    Velnias slypi detalėse, ir tai puikiai žino Agnieszka Woźniak-Starak. Vietoje klasikinio odinio diržo ji pasirinko sidabrinę grandinėlę su dekoratyviu medalionu. Tai subtili 10-ojo dešimtmečio estetikos užuomina, suteikianti charakterio ir praskaidrinanti griežtesnį juodų kelnių įspūdį. Tašką ant „i“ padeda bateliai: smailianosiai modeliai, matomi po plačiomis klešnėmis, primena „Chanel“ klasiką. Tokia avalynė visada prideda elegancijos ir net paprasčiausią derinį paverčia prabangiau atrodančiu.

    Šį Agnieszkos derinį galima pavadinti „švelniuoju power dressingu“ – apranga, kuri suteikia pasitikėjimo, atrodo profesionaliai, bet nėra sustingusi. Žurnalistė parodo, kad šiuolaikinė elegancija gimsta iš kontrastų: švelnios rožinės ir stiprios juodos, laisvesnių siluetų ir tiksliai apgalvotų akcentų. Tokį įvaizdį lengvai galima pritaikyti darbui, svarbiam susitikimui ar net vakarui su draugais – jis laikui nepavaldus, patogus ir, svarbiausia, išskirtinai stilingas.

  • Nuobodu sode nebus: ši gėlė žydi iki šalnų ir kaip magnetas traukia drugelius

    Nuobodu sode nebus: ši gėlė žydi iki šalnų ir kaip magnetas traukia drugelius

    Nuobodu sode? Ne tuomet, kai jame auga ežiuolė. Šios daugiametės gėlės įspūdingi žiedai puošia gėlynus iki pat vėlyvo rudens, o pats augalas yra nereiklus ir vilioja drugelius, bites bei kitus apdulkintojus. Priežasčių ją pasodinti – ne viena.

    Ežiuolė suteikia sodui spalvų ir struktūros: ryškūs žiedai laikosi ant tvirtų stiebų, o priklausomai nuo rūšies ar veislės augalas gali užaugti net iki 150 cm. Lapai dažniausiai būna siauri, lancetiški, tamsiai žali.

    Ežiuolės žiedų spalvų paletė plati – nuo baltos ir kreminės iki rožinės, geltonos, oranžinės, raudonos bei purpurinės. Iš kelių ežiuolės rūšių dažniausiai auginamos purpurinė, blyškioji ir siauralapė ežiuolė.

    Vienas didžiausių šio augalo privalumų – ilgas žydėjimas. Ežiuolė sodą pradeda puošti rugpjūtį ir žydi iki pirmųjų šalnų.

    Be to, ežiuolė yra tikras traukos centras apdulkintojams. Jei norite, kad jūsų sode dažniau lankytųsi drugeliai ar bitės, verta pasirūpinti, kad gėlyne atsirastų ežiuolių.

    Ežiuolei labiausiai tinka saulėta vieta. Dirvožemiui ji nėra labai reikli, tačiau geriausiai auga derlingoje, drėgnesnėje žemėje. Vasarą, ypač per sausrą, augalą rekomenduojama reguliariai ir gausiau laistyti.

    Kad ežiuolė žydėtų ilgiau, verta nuolat šalinti peržydėjusius žiedynus – šis paprastas darbas skatina augalą formuoti naujus žiedus.

    Pavasarį ir vasarą ežiuoles galima patręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Rudenį augalą patariama pridengti lapais ar šakomis, kad per žiemą neapšaltų.

    Ežiuolė vertinama ne tik dėl dekoratyvumo. Istoriškai ji buvo naudojama įvairiems negalavimams lengvinti, o šiuolaikinėje praktikoje augalas siejamas su pagalba esant uždegimams, peršalimui, odos sudirgimams, nudegimams ar astmai. Vaistinei žaliavai dažniausiai renkami žiedai ir ketvirtų metų augalų šaknys.

  • Balandį faraoninės skruzdėlės suaktyvėja namuose: štai kas padeda jų atsikratyti

    Balandį faraoninės skruzdėlės suaktyvėja namuose: štai kas padeda jų atsikratyti

    Atėjus pavasariui daugelis pastebi neraminantį judėjimą virtuvėje, vonioje ar palei grindjuostes. Tai ne atsitiktinumas – panašu, kad faraoninės skruzdėlės būtent šiuo metu ypač ryškiai primena apie savo buvimą. Šie smulkūs vabzdžiai per trumpą laiką gali užplūsti būstą ir apsunkinti kasdienybę. Kaip jų atsikratyti, kol jos nepradėjo „valdyti“ namų erdvės?

    Faraoninės skruzdėlės – labai mažos, šviesiai rudos, rusvos ar gelsvos spalvos vabzdžiai su aiškiai tamsesniu pilveliu. Iš pirmo žvilgsnio jos gali būti nepastebimos: vos kelių milimetrų ilgio. Visgi būtent jų gausa neretai tampa didžiausiu galvos skausmu.

    Šios skruzdėlės mėgsta žmogaus kaimynystę. Į namus ir butus jas labiausiai vilioja šiluma ir lengvai pasiekiamas maistas. Ypač traukia saldūs likučiai, trupiniai ir drėgnos vietos. Lizdus jos įsirengia sunkiai pasiekiamuose kampuose, todėl aptikti juos sudėtinga: sienų plyšiuose, po grindimis ar net elektros instaliacijoje. Be to, jų kolonijos būna išskaidytos, vadinasi, viename bute gali veikti keli lizdai vienu metu.

    Nors faraoninės skruzdėlės gali tapti problema visus metus, jų elgsena kinta pagal sezoną. Žiemą jos dažniausiai laikosi arčiau šilumos šaltinių, pavyzdžiui, prie radiatorių ar kitų šildymo prietaisų.

    Pavasarį situacija pasikeičia. Pakilus temperatūrai vabzdžiai ima intensyviau judėti ir ieškoti naujų vietų, todėl balandį dažnai pastebimas jų suaktyvėjimas.

    Nors jos nekanda taip skausmingai kaip kai kurie kiti vabzdžiai ir paprastai vengia artimo kontakto su žmogumi, tai nereiškia, kad jos nekenksmingos. Faraoninės skruzdėlės gali pernešti bakterijas ir nešvarumus, judėdamos tarp atliekų ir mūsų maisto atsargų.

    Tai kelia realią grėsmę sveikatai, ypač virtuvėje. Be to, skruzdėlės gali sukelti ir materialinę žalą: jos sugeba įsirengti lizdus net elektros lizduose ar prietaisuose. Dėl galimų gedimų ir būtino remonto išlaidos gali pastebimai išaugti.

    Svarbiausia – švara ir maisto šaltinių kontrolė. Maistą verta laikyti šaldytuve arba sandariai uždarytuose induose. Taip pat būtina užsandarinti įtrūkimus, plyšius ir kitus tarpus, kad skruzdėlėms būtų kuo sunkiau patekti į būstą.

    Neverta tikėtis, kad skruzdėlės vieną dieną pačios išsikraustys. Veikti reikia iš karto, vos pastebėjus jų buvimą. Nors galima naudoti specialius preparatus ir gaudykles, priemones pravartu sustiprinti ir namuose pritaikomais būdais – jie dažnai būna nebrangūs, natūralūs ir pakankamai veiksmingi.

  • Geltoni žiedai, veikiantys kaip kolagenas: šis nemokamas jaunystės eliksyras auga visur

    Geltoni žiedai, veikiantys kaip kolagenas: šis nemokamas jaunystės eliksyras auga visur

    Kiekvieną pavasarį parkus ir sodus užlieja geltonų žiedų „lietus“. Jais grožimės, fotografuojame, o vėliau pamirštame. Be reikalo – mažai kas žino, kad šiuose, iš pirmo žvilgsnio, kukliuose žiedeliuose slypi glotnesnės odos ir tvirtesnių kapiliarų paslaptis. Iš forzitijų žiedų per kelias minutes galima pasigaminti užpilą, kuris, pasak fitoterapijos šalininkų, gali padėti organizmui palaikyti kolageno gamybą – ir tai visiškai nemokamai.

    Forzitija, dažnai vadinama „auksiniu lietumi“, yra vienas populiariausių dekoratyvinių krūmų. Dėl to jos nestinga: nereikia ieškoti atokiuose miškuose – ji auga beveik visur, puošia miesto želdynus, daugiabučių gėlynus, sklypų ribas ir senelių sodus. Šis krūmas atsparus ir nereiklus, todėl ir taip dažnai sodinamas.

    Atpažinti forzitiją nesunku. Ankstyvą pavasarį, dažniausiai kovo pabaigoje ar balandį, dar pliki rusvi ūgliai pasidengia gausybe varpelio formos, keturių vainiklapių, ryškiai geltonų žiedų. Būtent šie švelnūs žiedeliai ir yra vertingiausia augalo dalis. Svarbi taisyklė: žiedus rinkite tik švariose vietose, atokiau nuo intensyvaus eismo ir taršos, geriausia savo sode arba ten, kur esate tikri, kad augalai nebuvo purškiami chemikalais.

    Jei oda linkusi rausti, matosi kapiliarai ar vargina vadinamieji „voratinkliniai“ kraujagyslių tinklai, forzitija gali tapti naudingu sąjungininku. Jos veiksmingumas siejamas su rutinu – flavonoidu, kurio forzitijų žieduose gali būti iki 1 proc. Ši medžiaga padeda stiprinti kraujagyslių sieneles ir palaikyti jų elastingumą, todėl jos tampa mažiau linkusios pažeidimams. Dėl to oda gali atrodyti tolygesnė, paraudimai – mažiau ryškūs, o naujų kapiliarinių pakitimų rizika, tikėtina, mažėja.

    Be to, forzitijoms priskiriamos priešuždegiminės ir antioksidacinės savybės. Antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie siejami su spartesniu odos senėjimu, todėl nenuostabu, kad forzitijų ekstraktai vis dažniau minimi jautriai odai skirtų kosmetikos priemonių sudėtyse.

    Norint pasigaminti užpilą, dažniausiai pakanka saujos šviežių žiedų. Juos užpilkite karštu vandeniu, leiskite pritraukti ir gerkite šiltą. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus, esate nėščia ar žindote, prieš vartojant vaistažoles verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Forzitijų nauda, kaip teigiama tradicinėje fitoterapijoje, neapsiriboja grožiu. Šis augalas buvo naudojamas kaip pagalba imunitetui pereinamaisiais sezonais. Jam priskiriamas antibakterinis ir priešuždegiminis poveikis, todėl kartais vartojamas pajutus pirmuosius peršalimo simptomus. Šiltas užpilas gali maloniai sušildyti, o antioksidacinės savybės padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris veikia ne tik odos išvaizdą, bet ir bendrą savijautą.

  • Po Velykų daug kas nežino, ką daryti su nevalgyta šventinta vakariene – štai išeitis

    Po Velykų daug kas nežino, ką daryti su nevalgyta šventinta vakariene – štai išeitis

    Didįjį šeštadienį daugelis į namus grįžta su krepšeliu, pilnu šventinių produktų. Tačiau tikrasis iššūkis dažnai prasideda vėliau, kai paaiškėja, kad maisto per daug ir visko suvalgyti nepavyks. Tuomet kyla klausimas: ką daryti su nevalgytais šventinto krepšelio produktais ir ar juos apskritai galima išmesti?

    Praktiškai nevalgytą maistą galima išmesti, jei jis jau nebetinkamas vartoti. Net ir šventinti produktai išlieka pavaldūs pagrindinėms higienos bei maisto saugos taisyklėms. Jei maistas nemaloniai kvepia, pakito spalva, konsistencija, arba jis per ilgai stovėjo ne šaldytuve, jo valgyti nereikėtų vien todėl, kad jis buvo šventiniame krepšelyje.

    Visgi daugeliui svarbus ir simbolinis šventinimo prasmės aspektas, todėl maisto išmetimas gali kelti vidinį diskomfortą. Tokiu atveju pirmiausia verta įvertinti, ar produktus dar galima panaudoti, saugiai laikyti, užšaldyti ar atiduoti kitiems. Tik tada, kai maistas iš tiesų nebetinkamas vartoti, jo atsisakymas yra racionalus sprendimas. Kai kurie žmonės tokių likučių nemeta į šiukšliadėžę: pavyzdžiui, kiaušinių lukštus užkasa sode, o duoną sutrupina ir supila į lesyklas paukščiams.

    Pirmasis žingsnis po švenčių – įvertinti, ar produktai vis dar saugūs. Dažnai vadovaujamasi principu „gaila išmesti, tai suvalgysime“, tačiau tai ne visada gera mintis. Šventiniai patiekalai neretai ilgai stovi ant stalo, būna ne kartą išimami iš šaldytuvo ir vėl padedami, perkelinėjami iš vieno indo į kitą. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su kietai virtais kiaušiniais, balta dešra, mėsos gaminiais, paštetais, majonezinėmis salotomis, kreminiais desertais ir pieno produktais.

    Jei kyla abejonių, geriau tokio maisto nevalgyti. Apsinuodijimas maistu po švenčių pasitaiko dažniau, nei daugeliui atrodo, ypač vartojant baltymingus, greitai gendančius produktus.

    Jeigu produktai vis dar švieži ir skanūs, juos galima panaudoti kituose patiekaluose arba atiduoti tiems, kam reikia.

    Kiaušinius galima panaudoti įvairiai: dėti į salotas, gaminti užtepėles, įmaišyti į kepinius ar panaudoti pusryčiams. Dešrą ir mėsos gaminius galima įkomponuoti į troškinius, sriubas, apkepus, omletus ar sumuštinius. Duona pravers ruošiant skrebučius, džiūvėsėlius, džiūvėsėlių trupinius ar karštus sumuštinius.

    Krienai, jei liko indelyje, gali būti panaudoti padažams, sumuštinių užtepėlėms ar marinatams. O šviežumą išlaikiusius pyrago gabalėlius verta užšaldyti.

    Šiuos produktus galima ir atiduoti kitiems, tačiau tik tuomet, jei maistas yra šviežias, saugus ir buvo tinkamai laikytas. Jei po švenčių liko per daug, verta pasidalyti su artimaisiais, kaimynais arba nunešti į maisto dalijimosi vietas.

    Atidavimui tinka sandariai supakuoti, švieži, be gedimo požymių, greitai suvartojami produktai. Nereikėtų perduoti maisto „per prievartą“ vien tam, kad pačiam nieko nereikėtų išmesti – kitiems skirtas maistas turi būti tokios būklės, kokios nebijotumėte patiekti savo šeimai.

    Kiaušiniai, net ir virti, gali kelti riziką, jei buvo ilgai laikomi kambario temperatūroje, ne kartą pernešinėjami ar laikyti nulupti ir perpjauti. Virtus kiaušinius geriausia laikyti šaldytuve ir suvalgyti kuo greičiau. Jei atsirado keistas kvapas, paviršius tapo drėgnas ar slidus, jų valgyti nebereikėtų.

    Dar didesnio atsargumo reikia įdarytiems kiaušiniams ar patiekalams su majonezu. Tokie produktai neturėtų ilgai stovėti šilumoje, o ilgas laikymas ant stalo gerokai paspartina gedimą.

    Mėsos gaminiai ir dešra taip pat greitai praranda šviežumą, ypač jau supjaustyti. Jei ilgai gulėjo lėkštėje, galėjo apdžiūti arba pradėti gesti. Vertinant jų tinkamumą svarbu ne tik galiojimo terminas, bet ir kvapas bei išvaizda.

    Duoną dažniausiai išgelbėti lengviau. Jei nėra pelėsio, apdžiūvusi duona gali būti panaudota daugeliu būdų: skrebučiams, džiūvėsėliams, apkepams. Tačiau pelėsio apimtų kepinių negalima „nupjauti“ ir valgyti toliau.

    Jei produktai sugedo ir juos būtina išmesti, verta tai daryti atsakingai. Organinės atliekos, tokios kaip kiaušinių lukštai, duonos gabalėliai, daržovių ar mėsos likučiai, turėtų būti rūšiuojamos pagal vietos taisykles. Kadangi jos skiriasi priklausomai nuo savivaldybės, geriausia vadovautis konkrečioje vietovėje galiojančia tvarka.

    Taip pat svarbu nepilti riebalų, padažų ir maisto likučių į kriauklę – tai paprastas būdas užkimšti vamzdžius. Geriau riebalus nupilti į atskirą indą, o likučius išmesti pagal rūšiavimo taisykles. Kai kurias atliekas galima kompostuoti, pavyzdžiui, kiaušinių lukštus.

    Paprasčiausias būdas išvengti šio galvosūkio po švenčių – ruošti mažesnį krepšelį. Šventintas krepšelis turi simbolinę reikšmę, todėl nebūtina dėti didelių maisto kiekių. Pakanka mažų porcijų tų produktų, kurie tikrai bus suvalgyti.

    Toks sprendimas turi kelis privalumus: mažina švaistymą, padeda planuoti pirkinius ir leidžia išlaikyti tradicijos prasmę be pertekliaus. Užuot po švenčių svarstę, ką daryti su nevalgytais šventinto krepšelio produktais, galima pasirūpinti, kad jų paprasčiausiai liktų kuo mažiau.

  • Kosmetologė įspėja alergiškus: šie kosmetikos ingredientai gali sukelti paraudimą ir niežulį

    Kosmetologė įspėja alergiškus: šie kosmetikos ingredientai gali sukelti paraudimą ir niežulį

    Atėjus pavasariui vis daugiau žmonių laiką leidžia gryname ore, tačiau daugeliui tai kartu reiškia ir sudėtingesnį laikotarpį dėl suaktyvėjusių alergijų. Simptomai apsiriboja ne vien sloga ar ašarojančiomis akimis – vis dažniau jie paliečia ir odą. Kosmetologė Małgorzata Misiejuk iš „BasicLab“ pataria, kaip šiuo metu pasirūpinti veido oda ir ko geriau vengti.

    Žydėjimo sezonas ypač sudėtingas jautriai, į alergines reakcijas linkusiai odai. Pasak specialistės, intensyvaus žydėjimo laikotarpiu gali silpnėti odos apsauginės funkcijos, didėti jos reaktyvumas, taip pat stiprėti transepiderminis vandens netekimas.

    Dėl to oda tampa lengviau sudirginama, dažniau juntamas sausumas, gali atsirasti paraudimas. Net ir anksčiau pasiteisinusi kasdienė priežiūra tokiu metu gali būti nebepakankama arba net pakenkti.

    Alergijų laikotarpiu svarbiausia mažinti sudirginimo riziką ir kartu palaikyti natūralų odos apsauginį barjerą. Kosmetologė rekomenduoja rinktis priemones su paprasta, trumpa sudėtimi – tokios formulės sumažina nepageidaujamų reakcijų tikimybę ir leidžia lengviau kontroliuoti, kas patenka ant odos.

    Taip pat naudingi raminamojo ir atkuriamojo poveikio ingredientai. Kasdienėje rutinoje verta ieškoti produktų su pantenoliu, alantoinu ar azijine centele, kurie padeda odai atsigauti ir mažina sudirginimą.

    Didelę reikšmę turi ir keramidai, cholesterolis bei riebalų rūgštys, atstatantys odos lipidinį sluoksnį. Taip pat gali praversti mažos koncentracijos niacinamidas, padedantis stiprinti odos barjerą.

    Žydėjimo sezono metu būtina atidžiau vertinti kosmetikos sudėtį. Specialistė pabrėžia, kad dažni alergenai yra kvapiosios medžiagos ir dirbtiniai dažikliai – jie gali sustiprinti padidėjusio jautrumo simptomus.

    Dėl to pavasarį pravartu rinktis bekvapius dermokosmetikos produktus be nereikalingų priedų, galinčių dirginti. Svarbi ir tekstūra: priemonės turėtų greitai susigerti, nekimšti porų ir neapsunkinti odos, tačiau kartu užtikrinti intensyvų drėkinimą bei barjero palaikymą, pavyzdžiui, ektoino, trehalozės, hialurono rūgšties ar keramidų pagalba.

    Netinkama priežiūra gali dar labiau sustiprinti alergijos požymius ir pabloginti odos būklę. Kosmetologė ragina ypač atsargiai vertinti dirginančias ar alergizuoti galinčias medžiagas.

    Vengtinų ingredientų sąraše pirmiausia minimi kvepalai ir kvapų kompozicijos – tiek natūralios, tiek sintetinės.

    „Jos gali sukelti paraudimą, niežulį, deginimą ir dilgėlinę, o žydėjimo laikotarpiu šios reakcijos dar labiau sustiprėja“, – teigia Małgorzata Misiejuk.

    Taip pat nerekomenduojamos didelės koncentracijos šveičiamųjų rūgščių (AHA, BHA, PHA), retinoidai bei etilo alkoholis. Šios medžiagos gali silpninti odos barjerą ir didinti jautrumą aplinkos veiksniams.

    Specialistė pabrėžia, kad tinkamą išorinę priežiūrą verta papildyti įpročiais, kurie palaiko organizmą iš vidaus.

    „Ypač svarbus pakankamas skysčių vartojimas, nes jis palaiko odos medžiagų apykaitos procesus ir regeneracijos gebėjimą. Rekomenduojama išgerti apie 30–35 ml vandens vienam kilogramui kūno masės, tačiau didesnio fizinio aktyvumo, nėštumo ar žindymo metu vandens poreikis gali būti didesnis“, – aiškina kosmetologė.

    Svarbi ir mityba. Omega-3 riebalų rūgščių bei antioksidantų turintys produktai gali padėti mažinti uždegiminius procesus organizme. Į kasdienį racioną verta įtraukti riebią žuvį, riešutus, uogas ar avokadus, o itin perdirbtą maistą ir paprastuosius cukrus – riboti.

    Grįžus iš lauko rekomenduojamas kruopštus, bet švelnus odos nuvalymas – taip pašalinamos ant odos nusėdusios žiedadulkės ir nešvarumai, galintys sustiprinti alergines reakcijas.

    Kasdienybėje gali padėti ir keli paprasti veiksmai: patalpas geriausia vėdinti ne intensyviausio žydėjimo valandomis, o oro drėkinimas gali sumažinti odos sausumo ir tempimo pojūtį.

    Jei oda sudirgsta, gali praversti šalti kompresai arba raminamąjį poveikį turinčios priemonės. Ne mažiau svarbi ir apsauga nuo saulės.

    „UV spinduliuotė stiprina uždegiminius procesus ir didina odos jautrumą“, – primena Małgorzata Misiejuk.

    Todėl kasdienis kremo su SPF 50 naudojimas, saugantis ir nuo UVB, ir nuo UVA spindulių, turėtų tapti neatsiejama odos priežiūros dalimi, ypač pavasarį, kai oda labiau linkusi į sudirginimą.