Nuėmus paskutinius pomidorus, lysvė dar tikrai nėra „pabaigta“: būtent dabar sprendžiasi, ar kitą sezoną neteks kovoti su ligomis ir menku derliumi. Paliktos pomidorų liekanos, ypač jei augalai sirgo, gali tapti infekcijų židiniu ir užkrėsti kitus augalus. Todėl po pomidorų verta ne tik sutvarkyti lysvę, bet ir iš anksto suplanuoti, kas joje augs toliau.
Pomidoriai intensyviai naudoja dirvos maisto medžiagas, ypač kalį ir azotą, todėl sezono pabaigoje žemė dažnai būna nusilpusi. Jei dirva nualinta, augalai kitais metais prasčiau auga, dažniau patiria stresą, o tai didina ir ligų riziką. Dėl to po pomidorų ypač svarbu atkurti dirvos struktūrą ir papildyti ją organine medžiaga.
Ką padaryti nuėmus pomidorus?
Pirmiausia iš lysvės reikėtų pašalinti visus pomidorų krūmus su kuo didesne šaknų dalimi, taip pat surinkti nukritusius vaisius, stiebus ir lapus. Jei buvo pastebėta ligų požymių, augalinių liekanų geriau nekompostuoti namų komposte, nes dalis patogenų gali išlikti. Kartu verta išravėti piktžoles ir pašalinti savaime sudygusius augalus.
Giliai perkasti lysvę nebūtina, ypač jei stengiamasi tausoti dirvos mikroorganizmų sluoksnius. Dažniausiai pakanka supurenti viršutinį sluoksnį, išrinkti likusias šaknis ir įterpti subrendusio komposto. Organinė medžiaga gerina dirvos struktūrą, vandens laikymą ir padeda atkurti derlingumą po reiklių pomidorų.
Ko nesodinti po pomidorų?
Svarbiausia taisyklė – laikytis sėjomainos: toje pačioje vietoje kitą sezoną vėl nesodinti pomidorų. Taip pat nerekomenduojama sodinti kitų bulvinių šeimos daržovių, kurios turi panašių ligų ir kenkėjų spektrą. Dažniausiai į šią grupę patenka paprikos, baklažanai ir bulvės.
Praktikoje po bulvinių daržovių neretai rekomenduojama daryti iki 3 metų pertrauką, ypač jei augalai sirgo ar buvo pažeisti kenkėjų. Tai padeda sumažinti dirvoje išliekančių patogenų kiekį ir nutraukti ligų bei kenkėjų ciklą. Kuo dažniau tie patys augalai auginami toje pačioje vietoje, tuo didesnė tikimybė, kad problemos kartosis.
Ką sodinti vietoje jų?
Kitam sezonui saugiau rinktis kitas augalų šeimas ir skirtingus poreikius turinčias kultūras, kad dirva „pailsėtų“ nuo bulvinių. Dažnai pasirenkamos lapinės daržovės ir šakniavaisiai, kurie mažina riziką kartoti tas pačias ligas. Galutinis pasirinkimas priklauso nuo sėjos terminų, dirvos tipo ir to, ką planuojate auginti dar vėliau.
Jei iki žiemos dar yra laiko, lysvę galima išnaudoti tarpinėms kultūroms, vadinamiems žaliajai trąšai skirtiems augalams. Tokie augalai dengia dirvos paviršių, mažina maisto medžiagų išplovimą ir vėliau tampa papildoma organine mase. Dažnai sėjami ir greitai augantys augalai, kurių tikslas – pagerinti dirvos būklę ir pasiruošti kitų metų sezonui.
