Tujos, kadagiai ar eglės per kelerius metus gali užaugti taip, kad užstoja langus, užima pusę gėlyno ar ima stelbti kitus augalus. Tokiais atvejais spygliuočius tenka perkelti, tačiau šis darbas jautresnis nei daugumos kitų sodo augalų persodinimas. Net ir sveikas augalas po netinkamai pasirinkto laiko gali pradėti ruduoti, nes patiria vandens ir šaknų pažeidimų stresą.
Patikimiausiu persodinimo laikotarpiu dažniausiai laikoma vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo, kai dirva dar šilta, bet aktyvus antžeminės dalies augimas jau rimsta. Tuomet spygliuotis daugiau resursų nukreipia šaknų atstatymui, o tai ypač svarbu po kasimo neišvengiamai apgadintoms smulkiosioms šaknelėms. Tokiu metu persodintas augalas paprastai spėja geriau įsišaknyti iki žiemos.
Kada geriausia persodinti?
Daugumą spygliuočių saugiausia perkelti nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos, kai nebėra didžiausių karščių, o žemė vis dar išlaiko vasaros šilumą. Tai padeda šaknims greičiau atsinaujinti ir sumažina riziką, kad augalas išdžius dėl neatitikimo tarp vandens garinimo per spyglius ir susilpnėjusio vandens pasisavinimo. Jei ruduo ilgesnis ir švelnus, daliai augalų persodinimas gali būti sėkmingas ir kiek vėliau, tačiau rizika kas savaitę didėja.
Kita tinkama alternatyva yra labai ankstyvas pavasaris, kai dirva jau atitirpusi, tačiau vegetacija dar neprasidėjusi. Šis laikas dažnai minimas kaip palankesnis jautresnėms rūšims, ypač jei sode būna atšiaurios, besniegės žiemos. Vasaros vidurys daugeliu atvejų laikomas prasčiausiu pasirinkimu, nes karštyje spygliuočiai intensyviai netenka vandens, o pažeistos šaknys jo neatkuria pakankamai greitai.
Kaip persodinti, kad nepradėtų ruduoti?
Sėkmę dažniausiai lemia ne tik data, bet ir pasiruošimas. Augalą verta gausiai palaistyti išvakarėse, o naują duobę paruošti dar prieš iškasant, kad šaknys kuo trumpiau būtų ore. Persodinant svarbiausia išlaikyti kuo didesnį šaknų gumulą, nes būtent smulkiosios šaknelės atsakingos už vandens įsiurbimą, o jos pažeidžiamos lengviausiai.
Perkeltą augalą reikėtų sodinti tokiame pačiame gylyje, kaip augo iki tol, nes per giliai pasodinti spygliuočiai dažniau prastai jaučiasi, o jų būklė blogėja palaipsniui. Taip pat svarbu įvertinti vietą: dirvos drėgmę, saulėtumą, vėjo perpučiamumą ir atstumą iki kitų augalų. Pasodinus žemę būtina gerai suspausti ir gausiai palaistyti, kad neliktų oro tarpų, trukdančių šaknims kontaktuoti su drėgna dirva.
Priežiūra po persodinimo
Persodinimas nesibaigia užpylus duobę, nes pirmi mėnesiai yra kritiniai. Spygliuočius reikia reguliariai laistyti ir rudenį, ypač jei laikotarpis sausas, o dirva lengva ir greitai praranda drėgmę. Besniegė žiema yra viena didžiausių rizikų, nes spygliuočiai per spyglius vis tiek garina vandenį, o įšalusi žemė neleidžia šaknims jo pasisavinti.
Drėgmę padeda išlaikyti mulčias, pavyzdžiui, pušų žievė, kuri stabilizuoja dirvos temperatūrą ir mažina išgaravimą. Tręšti iškart po persodinimo dažniausiai nerekomenduojama gausiai, nes augalui svarbiausia atkurti šaknų sistemą, o ne skatinti naują antžeminį augimą. Jei norisi padėti, geriau rinktis švelnesnes priemones, skirtas augalų prigijimui, ir laikytis dozavimo.
Spygliuočiai vertinami dėl to, kad dekoratyvūs išlieka ir šaltuoju sezonu, todėl jų derinimas sode dažnai planuojamas ilgam. Be tujų, gėlynuose dažnai sodinami kadagiai, eglės, pušys, kukmedžiai ar kėniai, o kompoziciją papildo augalai, keičiantys vaizdą per sezoną. Persodinant verta iš anksto įsivertinti, kokio dydžio augalas bus po 5–10 metų, kad situacija netektų kartotis.
Leave a Reply