CP v2

Category: Kultūra

  • Norite lieknėti be dietų? Šį produktą valgykite pačioje pabaigoje – Stanfordo išvada

    Norite lieknėti be dietų? Šį produktą valgykite pačioje pabaigoje – Stanfordo išvada

    Maistas lėkštėje svarbus ne tik dėl sudėties, bet ir dėl to, kokia tvarka valgome skirtingus produktus. Stanfordo universiteto mokslininkai tyrė, kaip tas pats patiekalas veikia gliukozės kiekį kraujyje ir alkio jausmą, kai jo dalys suvalgomos skirtinga seka.

    Tyrimuose buvo vertinama įprasta situacija, kai valgoma porcija angliavandenių, pavyzdžiui, ryžiai, tačiau prieš juos suvalgomi kiti komponentai. Dalyviai pradėdavo valgį nuo skaidulų turinčių daržovių, baltymų, pavyzdžiui, kiaušinių, arba riebalų šaltinio, o angliavandenius palikdavo pabaigai.

    Rezultatai parodė, kad pradėjus valgį nuo baltymų ir skaidulų, gliukozės šuolis kraujyje būna ryškiai mažesnis ir lėtesnis. Tai svarbu todėl, kad staigūs gliukozės svyravimai dažnai siejami su greičiau sugrįžtančiu alkiu ir noru užkandžiauti.

    „Nereikia sudėtingų taisyklių ar griežtų dietų – dažnai pakanka pakeisti produktų valgymo eilę“, – sakė Stanfordo universiteto profesorius Michaelas Snyderis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad stabilesnė glikeminė reakcija gali būti vienas mechanizmų, padedančių lengviau kontroliuoti apetitą ir kūno svorį. Praktikoje tai reiškia paprastą principą: pirmiausia daržovės arba baltymai, o angliavandeniai, tokie kaip ryžiai, bulvės ar duona, paliekami paskutinei patiekalo daliai.

    Įdomu tai, kad riebalų suvalgymas prieš angliavandenius gliukozės svyravimų visiškai nepanaikina, bet kai kuriais atvejais gali kiek pavėlinti jų atsiradimą. Vis dėlto šis efektas, lyginant su skaidulomis ir baltymais, vertinamas atsargiau ir dar reikalauja papildomų tyrimų.

    Specialistai primena, kad svarbi išlieka ir angliavandenių kokybė. Pilno grūdo produktai, pavyzdžiui, rudieji ryžiai ar rupi duona, paprastai didina gliukozę lėčiau ir ilgiau suteikia sotumo jausmą nei rafinuoti analogai.

    Tyrimuose taip pat pastebėta, kad žmonių, turinčių sutrikusią gliukozės toleranciją ar priešdiabetinę būklę, organizmas į valgymo eiliškumo pokyčius gali reaguoti silpniau. Dėl to tokiais atvejais ypač svarbu individualios gydytojo ar dietologo rekomendacijos.

    Nors produktų valgymo tvarkos keitimas nepakeičia subalansuotos mitybos ir fizinio aktyvumo, tai gali būti paprastas, kasdien lengvai pritaikomas įprotis. Jis ypač naudingas tiems, kurie siekia mažiau užkandžiauti ir stabiliau jaustis po valgio.

  • Kompostinę pasistatėte neteisingai? Už šią klaidą gali grėsti iki 115 eurų bauda

    Kompostinę pasistatėte neteisingai? Už šią klaidą gali grėsti iki 115 eurų bauda

    Kompostinė daugeliui sodininkų tampa paprastu būdu sumažinti atliekų kiekį ir gauti natūralių trąšų. Tačiau net ir toks, atrodytų, nekaltas sprendimas gali baigtis kaimynų skundu, patikrinimu ir bauda, jei kompostinė įrengiama ar naudojama netinkamai.

    Dažniausios bėdos kyla tada, kai kompostinė pradeda skleisti kvapus, vilioja graužikus ar vabzdžius, o turinys tampa biologiškai pavojingas. Tokiais atvejais problema paprastai būna ne pati kompostavimo idėja, o netinkamos atliekos ir prasta priežiūra, dėl kurios kompostas ima pūti, o ne irti.

    Atstumai, kurių verta laikytis

    Prieš statant kompostinę svarbiausia įvertinti vietą sklype ir atstumus iki kaimynų bei pastatų. Praktikoje ginčai dažniausiai kyla tada, kai kompostinė įrengiama per arti tvoros, tako ar gyvenamųjų patalpų langų, nes net ir tvarkingai prižiūrima ji gali kelti diskomfortą.

    Lenkijoje galiojančios taisyklės numato, kad kompostinė turi būti laikoma ne arčiau kaip 2 metrai nuo kaimyninio sklypo ribos, kelio ar pėsčiųjų tako. Taip pat rekomenduojama išlaikyti bent 5 metrų atstumą nuo gyvenamosioms patalpoms skirtų pastatų langų ir durų.

    Didesnės talpos kompostinėms reikalavimai griežtesni: kai talpa siekia nuo 10 iki 50 kubinių metrų, jos vieta turi būti dar toliau nuo sklypo ribos, kelių ir gyvenamųjų pastatų angų. Tokie atvejai labiau būdingi ūkiams ar dideliems sklypams, tačiau principas tas pats: kuo didesnė apimtis, tuo didesnė galima tarša ir rizika aplinkiniams.

    Kada įsikiša institucijos?

    Jei kompostinė kelia nuolatinį kvapų ar sanitarinį nepatogumą, kaimynai dažnai kreipiasi į atsakingas institucijas. Patikrinimų metu vertinama, ar laikomasi vietos tvarkos taisyklių, ar atliekos tvarkomos pagal paskirtį ir ar nėra pažeidžiami švaros bei viešosios tvarkos reikalavimai.

    Net ir tada, kai kompostinė prižiūrima, tačiau pastatyta netinkamoje vietoje, gali būti pareikalauta ją perkelti ar pašalinti. Be to, skirtingos savivaldybės gali taikyti papildomas taisykles, todėl prieš įsirengiant kompostinę verta pasitikrinti vietinius reikalavimus.

    Ką mesti į kompostą griežtai draudžiama

    Didžiausia klaida, kuri greitai paverčia kompostinę problema, yra netinkamos atliekos. Į kompostą nereikėtų mesti mėsos, pieno produktų ir riebalų, taip pat stipriai sūdytų ar smarkiai perdirbtų maisto likučių, nes jie lėtai skyla, skleidžia kvapą ir vilioja gyvūnus.

    Į kompostą taip pat netinka plastikas, stiklas, metalai ir spalvotas popierius. Atskirą riziką kelia piktžolės ir probleminiai augalai, nes jų sėklos ar šaknų dalys gali išgyventi ir vėliau išplisti daržuose bei gėlynuose.

    Dar vienas dažnai pamirštamas aspektas yra gyvūnų ekskrementai ir pelenai. Jie gali užteršti kompostą ir pabloginti jo kokybę, o kai kuriais atvejais sukelti papildomų sanitarinių problemų.

    Už taisyklių nesilaikymą Lenkijoje minima 500 zlotų bauda, kuri pagal įprastą kursą sudaro apie 115 eurų. Nors reali sankcija priklauso nuo situacijos ir vietos taisyklių, saugiausias kelias yra įrengti kompostinę tinkamoje vietoje ir kompostuoti tik tam tinkamas atliekas.

  • Beveik nieperka, bet dietologai giria: dygliuotas agurkas kiwano gali nustebinti diabetikus

    Beveik nieperka, bet dietologai giria: dygliuotas agurkas kiwano gali nustebinti diabetikus

    Kiwano, dar vadinamas dygliuotu agurku arba raguotu melionu, Lietuvoje vis dar retas pasirinkimas, nors mitybos specialistai jį vertina dėl mažo kaloringumo ir gaivaus skonio. Tai egzotiškas vaisius, kurio žievė bręsdama iš žalios tampa oranžinė, o viduje slepiasi želė primenanti, žalsva minkštimo masė su valgomomis sėklomis.

    Skonis dažniausiai apibūdinamas kaip kiwi, meliono ir banano derinys, kai kas jaučia ir lengvas ananaso natas. Paprasčiausias būdas ragauti yra perpjauti vaisių per pusę ir minkštimą valgyti šaukšteliu, tačiau jis tinka ir kokteiliams, glotnučiams, vaisių salotoms bei desertams.

    Šis vaisius ypač dažnai minimas lieknėjimo kontekste, nes didelę jo dalį sudaro vanduo, o energinė vertė išlieka nedidelė. Vidutiniškai 100 gramų kiwano turi apie 45 kilokalorijas, todėl jis gali būti patogus pasirinkimas, kai norisi saldesnio užkandžio, bet siekiama kontroliuoti bendrą kalorijų kiekį.

    Diabetu sergantiems žmonėms vaisių pasirinkimas neretai kelia klausimų, nes dalis jų turi daug cukrų ir gali greitai kelti gliukozės lygį. Kiwano dažnai priskiriamas prie vaisių, kurie paprastai turi mažesnį glikeminį poveikį, tačiau individuali reakcija skiriasi, todėl svarbu stebėti porcijas ir bendrą angliavandenių kiekį mityboje.

    Kiwano minkštimas suteikia ir mikroelementų bei vitaminų, tarp kurių dažniausiai išskiriami vitaminas C ir vitaminas A, svarbūs imuninės sistemos veiklai ir regėjimui. Taip pat minimi mineralai, tokie kaip magnis, fosforas ir kalcis, kurie svarbūs nervų sistemai, raumenų funkcijai ir kaulų būklei.

    Praktinis privalumas, dėl kurio kiwano vertina ne tik vartotojai, bet ir prekybininkai, yra ilgas išsilaikymas. Tinkamai laikomas vaisius gali išbūti ilgai neprarasdamas tekstūros ir skonio, todėl tinka tiems, kurie nori turėti namuose ilgiau išsilaikančių vaisių ir rečiau lankytis parduotuvėje.

    Vis dėlto dietologai primena, kad nė vienas produktas nėra stebuklinga priemonė: geriausias efektas pasiekiamas, kai kiwano tampa subalansuotos mitybos dalimi. Jei turite virškinimo jautrumą ar sergate lėtinėmis ligomis, naujus, egzotiškus produktus verta įtraukti palaipsniui ir stebėti savijautą.

  • Jaunų bulvių sezonas: viena klaida lupant sugadina skonį ir atima dalį naudos

    Jaunų bulvių sezonas: viena klaida lupant sugadina skonį ir atima dalį naudos

    Jaunos bulvės daugeliui asocijuojasi su vasara, krapais, trupučiu druskos ir sviestu. Tačiau virtuvėje dažnai daroma viena klaida: bulvės lupamos peiliu ar skustuku taip, tarsi jos būtų senos, o kartu pašalinama ir vertingiausia dalis.

    Jaunų bulvių odelė yra itin plona, todėl agresyvus lupimas lengvai „nukanda“ nemažai minkštimo. Dėl to bulvės ne tik praranda dalį maistinių medžiagų, bet ir tampa mažiau sodraus, kremiško skonio.

    Bulvės odelė saugo minkštimą nuo išsausėjimo ir padeda išlaikyti dalį skaidulų bei mineralų. Pačiose bulvėse yra kalio, vitamino C, taip pat mažesni kiekiai magnio, fosforo ir folatų, o jų kiekis gali mažėti ilgai mirkant ar per ilgai verdant.

    Jaunos bulvės, palyginti su senesnėmis, paprastai turi daugiau vandens, todėl būna lengvesnio, švelnesnio skonio ir mažiau kaloringos. Kartu jos dažnai turi daugiau vitamino C, bet mažiau krakmolo, todėl pervirintos greičiau suyra ir tampa vandeningos.

    Vietoj įprasto lupimo geriausia bulves gerai nuplauti po tekančiu vandeniu ir švelniai patrinti nauja indų kempinėle šiurkštesne puse arba daržovių šepetėliu. Taip pašalinsite žemes, o plonytė odelė dažnai pati lengvai „susiraito“ ir nusitrina, nepažeidžiant minkštimo.

    Dar paprastesnis būdas yra virti jaunas bulves su odele. Išvirtas jos dažnai būna kremiškesnės, mažiau išsiplauna skonis, o ploną odelę galima nulupti rankomis jau lėkštėje arba valgyti kartu, jei bulvės gerai nuplautos.

    Kad bulvės neištižtų, svarbu jų nepervirti: virkite tiek, kad lengvai pasiduotų šakutei, bet dar išlaikytų formą. Taip pat verta vengti ilgo mirkymo vandenyje, nes kartu su vandeniu gali „išeiti“ dalis vandenyje tirpių medžiagų, ypač jei bulvės supjaustytos.

    Jei norisi įvairovės, jaunas bulves galima kepti su odele orkaitėje arba ruošti karšto oro gruzdintuvėje. O klasikinis derinys, kuris retai nuvilia, išlieka paprastas: druska, gabalėlis sviesto ir švieži krapai.

  • Kvepia labiausiai vakare: ši gėlė ant palangės paverčia namus natūraliais kvepalais

    Kvepia labiausiai vakare: ši gėlė ant palangės paverčia namus natūraliais kvepalais

    Stefanotis (Stephanotis floribunda), dar vadinamas Madagaskaro jazminu, ilgą laiką buvo vertinamas floristikoje ir vestuvinėse puokštėse. Tačiau namuose jis dažniausiai nustebina kitu dalyku – kvapas ryškiausias vakare, kai žiedai ima intensyviau skleisti aromatą.

    Augalas kilęs iš Madagaskaro tropikų, todėl jam artimesnės šiltos, šviesios ir drėgnesnės sąlygos. Būtent dėl natūralaus paros ritmo stefanotis vakarais suaktyvina lakiųjų aromatinių junginių išsiskyrimą, kad gamtoje lengviau pritrauktų apdulkintojus.

    Kas lemia vakarinį kvapą?

    Stefanotį išskiria saldus, kreminis, gėliškas aromatas, dažnai lyginamas su jazminais, gardenijomis ar apelsinmedžių žiedais. Tyrimuose apie šio augalo kvapą išskiriami tokie junginiai kaip metilo benzoatas ir metilo salicilatas, būtent jie formuoja ryškią, „kvepalinę“ natą.

    Pastebima, kad kvapo banga dažniausiai sustiprėja praėjus maždaug parai po žiedo išsiskleidimo ir ryškiausia būna vakaro valandomis. Praktikoje tai reiškia, kad augalą laikant svetainėje ar miegamajame kvapą labiausiai pajusite būtent dienos pabaigoje.

    Šviesa, vanduo ir vieta namuose

    Stefanotis geriausiai jaučiasi labai šviesioje vietoje, kur saulė nėra kaitriausia, pavyzdžiui, prie rytinės ar vakarinės krypties lango. Jei augalas stovi prie pietinės krypties lango, vasarą verta jį kiek patraukti nuo stiklo, kad neperkaistų lapai ir nenukentėtų besiformuojantys pumpurai.

    Substratas turėtų būti derlingas, laidus, bet išlaikantis tolygią drėgmę. Svarbiausia vengti kraštutinumų: perdžiūvęs šaknų gumulas silpnina augimą ir skatina pumpurų byrėjimą, o užsistovintis vanduo didina šaknų puvinio riziką.

    Laistant pravartu vadovautis paprasta taisykle: kai viršutinis žemės sluoksnis lengvai pradžiūsta, metas papildyti drėgmę. Perteklinį vandenį iš vazono padėklo ar vazono gaubto reikėtų išpilti po kelių minučių, kad šaknys nestovėtų vandenyje.

    Drėgmė ir temperatūra dažnai lemia sėkmę

    Namų oras, ypač šildymo sezono metu, stefanotiui dažnai būna per sausas. Dėl to gali džiūti lapų galiukai, deformuotis arba nukristi pumpurai, o žydėjimas būna kuklesnis, todėl kvapo efektas taip pat sumažėja.

    Padeda pastovesnė mikroklimato priežiūra: atitraukimas nuo radiatorių, drėgnesnė aplinka šalia vazono ir vėdinimas be šaltų skersvėjų. Žiedų geriau nepurkšti vandeniu, nes ant vainiklapių gali likti dėmių, o pats žydėjimas sutrumpėti.

    Aktyvaus augimo laikotarpiu patogi kambario temperatūra dažniausiai yra apie 18–24 laipsnius šilumos. Žiemą augalui naudinga vėsesnė ramybė, dažnai rekomenduojama apie 13–16 laipsnių šilumos, kartu rečiau laistant, kad augalas pailsėtų prieš kitą žydėjimo sezoną.

    Tręšimas, atramos ir persodinimas

    Nuo pavasario iki vasaros pabaigos stefanotį verta tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis kas dvi ar tris savaites, laikantis saiko. Per daug azoto gali paskatinti lapų vešėjimą, bet sumažinti žiedų kiekį, todėl augalas atrodys puošniai, tačiau kvapo bus mažiau.

    Stefanotis yra vijoklinis augalas, tad jam praverčia atramos: lankai, grotelės ar dekoratyvinės kopėtėlės padeda suvaldyti ūglius ir užtikrina tolygesnį apšvietimą. Genėti reikėtų atsargiai, dažniau po žydėjimo arba žiemos pabaigoje, pašalinant silpnus ir pažeistus ūglius.

    Persodinimas paprastai reikalingas tik tada, kai šaknys akivaizdžiai užpildo vazoną. Dažnai stefanotis netgi žydi gausiau šiek tiek ankštesniame vazone, o per didelis naujas indas gali paskatinti šaknų augimą žydėjimo sąskaita.

  • Virš Lenkijos artėja audros su kruša: sinoptikai įspėja, kaip per minutes išgelbėti daržą

    Virš Lenkijos artėja audros su kruša: sinoptikai įspėja, kaip per minutes išgelbėti daržą

    Virš Lenkijos artėja orų permainos: sinoptikai prognozuoja liūtis, perkūniją, stiprius vėjo gūsius ir krušą. Tokios vasariškos audros dažniausiai užklumpa staiga, o didžiausia žala per kelias minutes padaroma daržui, gėlynams ir balkonų augalams.

    Pagal prognozes, vietomis krituliai gali būti itin intensyvūs, o vėjas pavojingas lengviems lauko daiktams. Kruša, net ir smulki, dažnai suplėšo lapus, nulaužia jaunus ūglius ir pažeidžia žiedus, todėl augalai vėliau sunkiau atsigauna ir prasčiau dera.

    Kurie augalai nukenčia labiausiai?

    Dažniausiai labiausiai nukenčia minkštalapiai ir trapūs augalai: salotos, jaunų daigų lysvės, prieskoninės žolelės, žydinčios vasarinės gėlės. Didelė rizika kyla ir šiltnamių bei tunelių plėvelei, ypač jei ji senesnė ar įtempta netolygiai.

    Vazoniniai augalai terasose ir balkonuose papildomai kenčia nuo vėjo, kuris apverčia vazonus, išlaužo šakas ar tiesiog nuplėšia lapiją. Jei audra ateina su staigiu temperatūros kritimu, pažeidimai gali dar padidėti dėl streso augalui.

    Kaip greitai apsaugoti daržą ir gėlyną?

    Patikimiausia priemonė nuo krušos yra specialūs apsauginiai tinklai, kurie amortizuoja ledėkus ir sumažina smūgio jėgą. Jei tokio tinklo neturite, laikinai gali padėti daržinė agrodanga, užmesta ant lankų ar kuoliukų taip, kad audinys nesiliestų prie augalų.

    Jei laiko mažai, galima naudoti tai, kas po ranka: lengvą plėvelę, tankesnį audinį, užuolaidą ar tinklelius nuo vabzdžių, pritvirtintus prie kraštų akmenimis ar kitais svoriais. Žemiems augalams tinka ir standūs plastikiniai dėklai, apversti vazonai ar dėžės, svarbu palikti šiek tiek oro tarpo ir neuždusinti augalų.

    Prie krūmų ar gėlynų kartais gelbsti ir išskleistas skėtis, tačiau jis turi būti tvirtai pritvirtintas, kad vėjas jo nenuneštų. Kuo konstrukcija stabilesnė ir kuo mažiau „gaudo“ vėją, tuo didesnė tikimybė, kad apsauga atlaikys gūsius.

    Vazoniniai augalai: saugiausias sprendimas

    Vazoninius augalus paprasčiausia apsaugoti juos pernešant po stogu, į garažą, sandėliuką ar bent prie namo sienos, kur mažesnė vėjo ir krušos tikimybė. Jei pernešti neįmanoma, augalus galima pridengti skaidriomis plastikinėmis dėžėmis, gaubtais ar laikinais apsauginiais dangčiais.

    Po audros verta apžiūrėti lapus ir stiebus, pašalinti nulūžusias dalis, o stipriai sužalotus augalus laikinai pritemdyti nuo tiesioginės saulės. Taip pat svarbu neskubėti gausiai tręšti, nes po mechaninių pažeidimų augalams pirmiausia reikia atsigauti, o ne papildomo „stimulo“.

    Sinoptikų perspėjimų metu rekomenduojama iš anksto pasiruošti uždangalus ir sutvirtinti lauko daiktus, nes kruša ir škvalas dažniausiai ateina netikėtai. Kelių minučių pasiruošimas dažnai lemia, ar pavyks išsaugoti šio sezono derlių ir gėlynų vaizdą.

  • Vyšnios vilioja vasarą, bet persistengti pavojinga: kiek jų suvalgyti per dieną?

    Vyšnios vilioja vasarą, bet persistengti pavojinga: kiek jų suvalgyti per dieną?

    Vyšnių sezonas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse trumpas, todėl šie vaisiai vasarą dažnai atsiduria ant stalo beveik kasdien. Mitybos specialistai primena, kad vyšnios vertingos, tačiau dideli kiekiai ne visiems tinka, ypač jautresniam virškinimui.

    Vyšnios yra vienas iš vaisių, kurie padeda papildyti racioną vitaminais ir mineralais. Jose yra vitamino C, folio rūgšties, taip pat kalio ir magnio, kurie svarbūs normaliai nervų sistemos ir raumenų veiklai bei širdies darbui.

    Šiuose vaisiuose gausu ir biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, polifenolių ir kitų antioksidantų. Tyrimuose dažniausiai akcentuojama, kad antioksidantais turtingi produktai padeda mažinti oksidacinį stresą, o subalansuotoje mityboje tai siejama su geresne bendra sveikata.

    Kaloringumo požiūriu vyšnios dažnai laikomos palankiu pasirinkimu, kai norisi kažko saldaus. Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir sunokimo, tačiau įprastai 100 gramų vyšnių suteikia apie 60 kilokalorijų, o didžiąją dalį sudaro vanduo ir angliavandeniai.

    Vis dėlto persivalgymas gali baigtis nemaloniais pojūčiais. Dėl natūralių cukrų ir skaidulų vyšnios kai kuriems žmonėms sukelia pilvo pūtimą, raižymą ar viduriavimą, todėl svarbiausia yra saikas ir individuali tolerancija.

    Praktiška taisyklė paprasta: daugeliui žmonių pakanka maždaug vienos stiklinės vyšnių per dieną, ypač jei tą pačią dieną valgoma ir kitų vaisių bei daržovių. Jei vargina dirgliosios žarnos sindromas, dažnas pilvo pūtimas ar kiti virškinimo sutrikimai, porciją verta mažinti ir stebėti savijautą.

    Perkant vyšnias, verta atkreipti dėmesį į kokybę: vaisiai turėtų būti tvirti, nepažeista, blizgia odele, be įdubimų ir pelėsio žymių. Jei uogos labai minkštos, išsispaudusios ar turi pažeidimų, jos greičiau genda ir didėja rizika, kad skonis bei tekstūra nuvils.

  • Pakabinkite sode ir vapsvos dings: triukas su popieriniu lizdu, kuris stebina sodininkus

    Pakabinkite sode ir vapsvos dings: triukas su popieriniu lizdu, kuris stebina sodininkus

    Vasara daugeliui reiškia ramius vakarus terasoje ir pietus sode, tačiau šiltuoju sezonu suaktyvėja ir vapsvos. Jos ypač greitai atsiranda ten, kur yra saldžių gėrimų, vaisių, desertų ar ant stalo paliktų maisto likučių. Net ir trumpa akimirka gali užtekti, kad aplink pradėtų suktis neprašyti svečiai.

    Nors vapsvos dažnai laikomos tik įkyriomis, jos atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje. Jos medžioja kitus vabzdžius, įskaitant kai kuriuos sodo kenkėjus, todėl prisideda prie natūralios pusiausvyros. Problema prasideda tuomet, kai vapsvos nuolat lenda prie maisto arba įsikuria pernelyg arti namų.

    Vapsvos turi labai gerai išvystytą uoslę, todėl greitai aptinka maisto šaltinius. Jas stipriausiai vilioja prinokę vaisiai, saldūs gėrimai, ledai, kepiniai ir bet kokios maisto atliekos. Dėl to svarbu laiku sutvarkyti stalą, sandariai laikyti šiukšles ir nuo žemės reguliariai surinkti nukritusius vaisius.

    Žmonės dažnai instinktyviai pradeda mosikuoti rankomis, kai vapsva praskrenda visai šalia veido, tačiau tai gali tik pabloginti situaciją. Staigūs judesiai vabzdžiui gali pasirodyti kaip grėsmė ir paskatinti gintis. Saugiausia elgtis ramiai, pamažu patraukti maistą ar gėrimą ir lėtai pasitraukti nuo vietos, kuri vapsvą domina.

    Jei vapsvos nuolat suka ratus aplink terasą ar balkoną, pirmiausia verta pašalinti priežastis, dėl kurių jos grįžta. Padeda paprasti įpročiai: greitai uždengti gėrimus, nepalikti atvirų saldumynų, dažniau išnešti šiukšles ir neperkrauti komposto maisto atliekomis, kurios skleidžia stiprų kvapą.

    Triukas su netikru lizdu

    Viena dažniausiai minimų priemonių yra netikro vapsvų lizdo pakabinimas. Vapsvos linkusios saugoti savo teritoriją ir neretai vengia kurtis šalia vietos, kuri atrodo jau užimta. Dėl šios priežasties dalis žmonių prie pavėsinių, terasose ar balkonuose kabina lizdą primenančias atrapas.

    Tokių priemonių galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse, tačiau paprastą variantą daugelis pasidaro patys. Dažniausiai tam naudojamas rudas popierinis maišelis, prikimštas popieriaus, kad įgautų apvalią, lizdą primenančią formą. Jį patariama kabinti po stogeliu ar kitoje nuo lietaus apsaugotoje vietoje.

    Vis dėlto verta žinoti, kad šios priemonės veiksmingumas gali skirtis priklausomai nuo aplinkos ir vapsvų aktyvumo. Jei netoliese jau yra tikras lizdas arba aplink gausu maisto šaltinių, vien atrapos gali nepakakti. Tokiais atvejais svarbiausia derinti kelias priemones ir, kilus įtarimui dėl lizdo namo konstrukcijose, elgtis atsargiai.

    Kada būtina papildoma pagalba?

    Vapsvų įgėlimai yra skausmingi, o alergiškiems žmonėms gali sukelti pavojingas reakcijas. Jei po įgėlimo atsiranda dusulys, veido ar gerklės tinimas, išplitusi dilgėlinė ar staigus silpnumas, būtina nedelsti ir kreiptis skubios medicinos pagalbos. Riziką didina ir situacijos, kai vapsvos ima agresyviai ginti lizdą.

    Jeigu lizdas yra labai arti namų, vaikų žaidimų zonos ar intensyviai naudojamo tako, saugiausia sprendimus priimti atsakingai. Savarankiškai ardyti lizdą be patirties gali būti pavojinga, ypač jei jis paslėptas palėpėje, ventiliacijos angose ar sienų ertmėse. Tokiais atvejais praktiškiau pasitarti su kenkėjų kontrolės specialistais.

  • Užšaldote duoną? Tyrimai rodo, kad atitirpinta gali kelti cukrų lėčiau nei šviežia

    Užšaldote duoną? Tyrimai rodo, kad atitirpinta gali kelti cukrų lėčiau nei šviežia

    Duonos šaldymas daugeliui pirmiausia siejasi su taupymu ir būdu išvengti maisto švaistymo, kai kepinys nespėjamas suvalgyti laiku. Vis dėlto moksliniai tyrimai rodo, kad toks įprotis gali turėti ir netikėtą sveikatos naudą, ypač kalbant apie cukraus kiekio kraujyje svyravimus.

    Šviežia, ypač balta kvietinė duona, turi daug lengvai pasisavinamo krakmolo, kuris virškinant greitai skyla į gliukozę. Dėl to po tokių produktų cukraus kiekis kraujyje neretai pakyla staigiau, o sotumas gali išlikti trumpiau.

    Kas pasikeičia, kai duona sušąla?

    Duoną užšaldžius, o vėliau atitirpinus, dalis krakmolo keičia struktūrą ir tampa sunkiau suvirškinamas. Šis procesas vadinamas krakmolo retrogradacija, o jo rezultatas dažnai įvardijamas kaip atsparusis krakmolas.

    Tyrimuose pastebėta, kad atitirpinta duona gali sukelti mažesnį glikeminį atsaką nei šviežia. Dar palankesnis efektas fiksuotas tuomet, kai atitirpinta duona papildomai paskrudinama, nes taip dar labiau pakinta krakmolo savybės ir gliukozė į kraują patenka lėčiau.

    Kodėl atsparusis krakmolas svarbus?

    Atsparusis krakmolas nėra pilnai suskaidomas plonojoje žarnoje, todėl dalis jo pasiekia storąją žarną. Ten jis tampa maistu žarnyno bakterijoms, o fermentacijos metu susidaro trumpos grandinės riebalų rūgštys, siejamos su žarnyno veiklos palaikymu.

    Nors tai nereiškia, kad duona automatiškai tampa dietiniu produktu, kai ji buvo užšaldyta, toks paruošimo būdas gali būti naudingas žmonėms, kurie siekia švelnesnių cukraus kiekio kraujyje svyravimų. Svarbu ir tai, kad bendras poveikis priklauso nuo duonos rūšies, porcijos dydžio bei viso patiekalo sudėties.

    Kaip šaldyti ir atitirpinti saugiai?

    Geriausia duoną šaldyti dar šviežią, o ne jau pradėjusią džiūti, ir iš anksto supjaustyti riekelėmis arba porcijomis. Taip lengviau išsiimti tik tiek, kiek reikia, o likusi dalis nebus pakartotinai šildoma ir vėl šaldoma.

    Duoną verta laikyti sandariame šaldymui skirtame maišelyje ar dėžutėje, kad ji neprisigertų kvapų ir neišdžiūtų. Atitirpinti galima kambario temperatūroje, o pavienes riekeles patogu iškart paskrudinti skrudintuve, taip atkuriant tekstūrą ir skonį.

    Praktiškai tai vienas paprasčiausių būdų sumažinti išmetamo maisto kiekį namuose, ypač gyvenant vienam ar mažesniame ūkyje. Tuo pačiu, remiantis tyrimų duomenimis, tai gali būti ir nedidelė pagalba tiems, kurie atidžiau stebi glikeminį atsaką.

  • Sanatorijos ruošia griežtas bausmes: nepasirodžius procedūroms – draudimas iki 18 mėnesių

    Sanatorijos ruošia griežtas bausmes: nepasirodžius procedūroms – draudimas iki 18 mėnesių

    Lenkijoje bręsta pokyčiai sanatorijose: kurortinio gydymo įstaigos siūlo sugriežtinti tvarką pacientams, kurie užsiregistruoja, tačiau į turnusą neatvyksta. Tokie neatvykimai, kaip teigiama, kasmet sukelia reikšmingų finansinių nuostolių, nes per trumpą laiką rasti pakaitinį pacientą dažnai neįmanoma.

    Nacionalinis sveikatos fondas (NFZ) skelbia, kad vien pernai iš suplanuotos kelionės į sanatoriją atsisakė 134 000 žmonių. Palyginimui, 2024 metais tokių buvo 124 000, tad skaičius per metus išaugo dar 10 000.

    Pasak siūlomų pakeitimų rengėjų, problema iš dalies siejama su pasenusiu informavimo modeliu, kai apie paskirtą terminą pranešama paštu, o atsisakymas taip pat gali būti pateikiamas laišku. Tokia schema apsunkina greitą komunikaciją ir mažina galimybes laiku užpildyti atsilaisvinusias vietas.

    Siūloma įvesti privalomą paciento patvirtinimą, kad jis atvyks į turnusą, pavyzdžiui, likus 14 dienų iki pradžios. Jei žmogus dėl sveikatos ar rimtų šeiminių aplinkybių turėtų atšaukti kelionę, jis būtų įpareigotas susisiekti su sanatorija ne vėliau kaip prieš 7 dienas.

    Taip pat siūloma, kad siuntime privalomai būtų nurodytas paciento telefono numeris, kad sanatorijos galėtų pačios operatyviai patvirtinti atvykimą. Toks sprendimas turėtų sumažinti situacijų, kai pacientas tiesiog nepasirodo, o įstaiga apie tai sužino tik prasidėjus turnusui.

    Griežčiausia siūlomų pokyčių dalis – ribojimai tiems, kurie patvirtino, kad atvyks, bet vis tiek neatvyko. Tokiu atveju siūloma uždrausti naudotis sanatoriniu gydymu 12 mėnesių, o jei pacientas nepatvirtintų atvykimo ir nepasirodytų, siūlomas 18 mėnesių draudimas.

    Parengtas pasiūlymų paketas turėtų būti teikiamas Sveikatos apsaugos ministerijai. Jei pakeitimams būtų pritarta, sanatorijų pacientams tektų atidžiau planuoti kelionę ir laiku informuoti įstaigą apie bet kokius pasikeitimus.

    NFZ primena, kad sanatorijose paprastai taikomi du sezonai: nuo spalio 1 dienos iki balandžio 30 dienos ir nuo gegužės 1 dienos iki rugsėjo 30 dienos. Nuo sezono priklauso ir paciento priemokos už apgyvendinimą bei maitinimą, kurios skaičiuojamos už kiekvieną buvimo dieną ir už visą 21 dienos turnusą.