Category: Maistas

Parduotuvėje pirktas tarkuotas krienas ilgai išlaiko spalvą, nes jo sudėtyje dažnai būna rūgštingumą reguliuojančių priedų ar konservantų. Tačiau namuose šviežiai sutarkuotas krieno šaknis neretai labai greitai patamsėja.

Taip nutinka dėl oksidacijos: sutarkuoto krieno minkštimas, kontaktuodamas su oru, ima keisti spalvą ir pilkėti. Jei norite mėgautis naminiu skoniu, bet kartu išsaugoti gražią, šviesią krieno spalvą, yra paprastas sprendimas.

Kad tarkuotas krienas išliktų sniego baltumo ir nesuruktų, svarbiausias priedas yra citrinos sultys. Tinka ir actas, tačiau citrina suteikia švelnesnį, gaivesnį poskonį. Svarbiausia – įlašinti sulčių iškart po to, kai sutarkuojate šaknį: rūgštis pristabdo oksidacijos procesą, dėl kurio krienas pilkėja.

Citrinos sultys ne tik padeda išlaikyti spalvą, bet ir lengvai atgaivina skonį, jo neužgoždamos. Tai paprastas triukas, kuris dažniausiai nenuvilia.

Ingredientai:

Gaminimo būdas:

Pievagrybiai virtuvėje taip dažni, kad neretai nebesusimąstome, kaip juos paruošiame. Dažnas juos greitai supjausto, sumeta į keptuvę kartu su svogūnu ir česnaku, iškart pasūdo bei papipirina. Tačiau tuomet vietoj gražaus apskrudimo grybai ima leisti sultis, „paskęsta“ skystyje ir labiau troškinasi nei kepa.

Jei norite, kad pievagrybiai lėkštėje taptų pagrindiniu patiekalo akcentu, verta rinktis lydytą sviestą – tik jį į keptuvę dėkite ne iš karto, o antruoju etapu.

Pirmiausia grybus trumpai nuplaukite po tekančiu vandeniu ir gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Lupti jų nebūtina – pakanka pašalinti smėlį ir kitus nešvarumus. Mažus pievagrybius dėkite į sausą keptuvę nesmulkintus, o didesnius galite supjaustyti, tik venkite itin plonų riekelių: pievagrybiuose daug vandens, todėl jie greitai susitraukia.

Kai grybai kelias minutes pakeps sausoje keptuvėje ir pradės garuoti drėgmė, įdėkite lydyto sviesto ir įlašinkite šiek tiek citrinos sulčių – jos padeda išlaikyti stangrumą ir šviesesnę spalvą. Kai pievagrybiai įgaus auksinį atspalvį, pagardinkite druska ir pipirais pagal skonį, o tuomet išimkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius.

Norint išgauti gražų, rusvą apskrudimą, būtina aukšta kaitra. Lydytas sviestas tam ypač tinka, nes iš jo pašalintas vanduo ir pieno baltymai, todėl jis atsparesnis karščiui. Kepant jis suteikia grybams sodresnį, kremišką skonį ir padeda tolygiai apskrusti.

Aukšta temperatūra svarbi ir dėl to, kad pievagrybiai daugiau nei 90 proc. sudaryti iš vandens. Jei keptuvė bus per vėsi, jie vietoj kepimo pradės intensyviai leisti sultis, suminkštės, praras stangrumą ir gali įgauti nepatrauklią pilkšvą spalvą. Kepant ant gerai įkaitintos keptuvės greičiau prasideda Maillardo reakcija – būtent ji sukuria auksinę plutelę ir gilesnį skonį.

Dar viena svarbi taisyklė – neperkraukite keptuvės. Pievagrybiai turi laisvai liestis su keptuvės dugnu, kad drėgmė galėtų pasišalinti, o grybai keptų, o ne troškintųsi. Taip paruošti jie tampa kvapnūs, traškūs išorėje ir sultingi viduje, o lydytas sviestas suteikia švelnią, lengvai riešutinę natą.

Česnaką galite dėti kepant pievagrybius arba įmaišyti į padažą. Jei renkatės pirmą variantą, česnaką smulkiai sukapokite arba sutrinkite ir dėkite į keptuvę trumpam, kad nespėtų pridegti – prisvilęs česnakas gali apkartinti patiekalą.

Ingredientai:

Salotų padažas:

Paruošimo būdas:

Kunigas Marekas Sawickis, akademinės sielovados kunigas ir kanalo „Ksiądz w wielkim mieście“ autorius, primena, kad griežtas pasninkas Katalikų Bažnyčioje taikomas tik du kartus per metus – Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Pasak jo, tą dieną svarbi ne tik maisto sudėtis, bet ir kiekis: atsisakoma mėsos ir vengiama persivalgymo. Praktikoje griežtas pasninkas reiškia susilaikymą nuo mėsos kartu su kiekybiniu pasninku, kai leidžiamas vienas sotus valgymas ir du kuklesni per dieną.

Pagal Kanonų teisės kodekso nuostatas, susilaikymas nuo mėsos galioja tikintiesiems nuo 14 metų ir taikomas visą gyvenimą. Tuo metu griežtas (kiekybinis) pasninkas taikomas suaugusiesiems nuo 18 iki 60 metų. Vis dėlto pabrėžiama, kad šios taisyklės skirtos dvasiniam pasirengimui, o ne organizmo alinimui.

Numatytos ir svarbios išimtys. Pasninko neprivalo laikytis sergantys žmonės, nėščios moterys, taip pat tie, kurie maitinasi bendro maitinimo įstaigose ir realiai negali pasirinkti, kas pateks į jų valgiaraštį. Bažnyčia akcentuoja, kad tokiais atvejais susilaikymą galima pakeisti kita atgailos forma ar gailestingumo darbu.

Pats kunigas Marekas Sawickis pasakoja, kad Didįjį penktadienį jis dar labiau riboja maistą: suvalgo nedidelius pusryčius ir pietus, dažniausiai – sriubą. Dvasininkas taip pat stengiasi vengti patiekalų, kuriuos labiausiai mėgsta, ir tai laiko papildomu asmeniniu atsisakymo aspektu.

Kunigo paaiškinimu, Bažnyčia kanonų teisės požiūriu neįpareigoja pasninkauti Didįjį šeštadienį. Būtent tai dažnai nustebina žmones, pripratusius prie šeimos tradicijos, kai dešros, kumpio ar pašteto laukiama iki maisto pašventinimo ar net iki vakarinės Velyknakčio liturgijos pabaigos.

Kunigas Sawickis pabrėžia, kad nors Didysis šeštadienis nėra pasninko diena pagal oficialias taisykles, Bažnyčia ragina išlaikyti susilaikymą iki Velyknakčio. Tai vadinamasis paschalinis pasninkas, labiau siejamas su džiugiu laukimu, o ne gedulingos atgailos nuotaika. Praktikoje tai reiškia, kad jei žmogus tą dieną suvalgytų, pavyzdžiui, riekelę kumpio, nuodėmės nepadarytų, nes oficialūs draudimai galioja tik Didįjį penktadienį ir Pelenų trečiadienį.

Toks paprotys daugelyje šeimų ir regionų gyvuoja kaip vietinės kultūros dalis, tačiau nėra oficialus įpareigojimas. Todėl, nors Velykų pusryčiai sekmadienį daugeliui yra šventimo kulminacija, teologiniu požiūriu šventinis džiaugsmas prie stalo prasideda jau pasibaigus šeštadienio vakaro liturgijoms, kurios priskiriamos Velykų sekmadieniui – Kristaus Prisikėlimo dienai.

Kartono dėžutės nuo kiaušinių – tai medžiaga, kurią galima panaudoti net ir neturint didelių rankdarbių įgūdžių. Nors jos puikiai tinka įvairiems „pasidaryk pats“ projektams, šios dėžutės turi ir visiškai praktiškų panaudojimo būdų namuose bei sode. Jos gali sėkmingai atstoti plastikinius vazonėlius daigams, o taip pat ypač praverčia prasidėjus grilio sezonui.

Kiaušinių dėžutes galima naudoti daigams sėti. Į kiekvieną skyrelį įberkite žemės ir įdėkite po 1–2 sėklas. Kai pasirodys daigeliai, juos galėsite perkelti į lysvę kartu su kartoniniu „vazonėliu“ – kartonas dirvoje be problemų suirs. Dėžutę galite iškart supjaustyti į atskiras taureles ir sustatyti ant padėklo arba pjaustyti jau tuomet, kai daigai bus paaugę. Visada verta po kartonu padėti apsaugą, nes ši medžiaga praleidžia vandenį.

Popierinės kiaušinių dėžutės ypač naudingos grilio sezonu – tai viena pigiausių ir labai veiksmingų įkūrimo priemonių. Galite jas suplėšyti į mažesnes dalis ir sudėti tarp briketų arba įdėti visą dėžutę į grilį, o į kiekvieną skyrelį įstatyti po briketą. Dažniausiai pakanka vienos degtuko liepsnos, kad grilis įsidegtų. Didesnės dėžutės taip pat gali praversti, kai reikia stipresnio oro gūsio žarijoms įsiūbuoti.

Jei dėžučių prisikaupė tiek, kad pritrūko idėjų, yra dar vienas praktiškas sprendimas: jos gali padėti apsaugoti šiukšliadėžę nuo skysčių pratekėjimo. Virtuvėje neretai pasitaiko nemaloniai kvepiantis, drėgnas šiukšlių kibiras, tačiau situaciją gali pagerinti paprastas triukas – į šiukšlių maišo dugną įdėkite kartono dėžutę nuo kiaušinių. Ji sugers drėgmę ir dalį kvapų, o kartu sustiprins maišo dugną, todėl sumažės tikimybė, kad jis prakiurs nešant šiukšles.

Kaip ir įprasta, kiaušinių dėžutės tinka įvairiems kūrybiniams darbams: maketams, lipdiniams, žaislams ar dekoracijoms, pavyzdžiui, Velykoms. Iš atskirų įdubimų nesunkiai galima sukurti viščiukus, spalvingus zuikučius ar dekoratyvinius laikiklius margučiams – tokius, kurie papuoš šventinį stalą. Į vidų galima įdėti kiaušinio lukštą, o jame – sudrėkintos vatos ir ant jos paberti rėžiukų sėklų. Po kelių dienų dekoracija bus paruošta, o vėliau užaugusius rėžiukus galėsite panaudoti maistui.

Galiausiai tai – beveik neišsemiamos galimybės užsiimti su vaikais. Užtenka šiek tiek dažų ir klijų, kad dėžutės virstų spalvingomis vikšrų figūrėlėmis, krokodilais ar miniatiūriniais traukiniais. Bendras kūrybinis laikas lavina vaizduotę, smulkiąją motoriką ir kartu tampa paprasta, praktiška perdirbimo pamoka.

Parduotuvėje pasirinkimų gausu, todėl suklysti labai lengva. Kaip išsirinkti krienus taip, kad jų aštrus skonis derėtų su nauda sveikatai? Klinikinė dietologė Roksana Środa, dalyvavusi laidoje „MasterChef Polska“ ir savo programėlėje „SkanuJemy“ kasdien analizuojanti produktų sudėtis, pateikia paprastą taisyklę, padedančią priimti geriausią sprendimą.

Stovint prie lentynos pirmiausia verta pasižiūrėti, kokią dalį sudėtyje sudaro tarkuota krieno šaknis (nurodoma proc.). Nors tai skamba akivaizdžiai, kai kurie gamintojai produktą „praskiedžia“ vandeniu ir tirštikliais, taip taupydami žaliavai. Kai krienų sudėtyje per mažai, produktas praranda natūralias savybes, o skonis tampa blankesnis. Tuomet trūkstamas aštrumas neretai kompensuojamas aromatais ar kitais priedais. Specialistė primena: kuo didesnė tikrų krienų dalis, tuo geriau.

Dar vienas svarbus ženklas – spalva. Krienai natūraliai linkę tamsėti, tačiau daliai gamintojų tai nepriimtina dėl estetikos. Norėdami išlaikyti nepriekaištingai baltą atspalvį, jie naudoja konservantus, kurie kai kuriems žmonėms gali sukelti nemalonių pojūčių. Natūralesnis, šiek tiek pilkšvas tonas dažnai rodo, kad produktas mažiau apdorotas ir jame gali būti mažiau cheminių priedų.

Todėl verta atidžiai skaityti etiketę. Neretas atvejis, kai „tradiciniais“ vadinami krienai turi daugiau papildomų ingredientų nei pačios šaknies. Svarbiausia – rasti prekės ženklą, kuris laikosi paprastos, natūralios receptūros.

Dėmesio nusipelno ir burokėlių bei krienų mišinys – vadinamoji burokėlių užtepėlė su krienais. Renkantis ją taip pat verta pasižiūrėti, ar burokėliai „neplaukioja“ pertekliniame acte ir cukruje, kurie gali sumažinti produkto vertę. Pasak specialistės, pravartu laikytis „švarios etiketės“ strategijos: nesvarbu, ar perkate majonezą, krienus, ar burokėlius su krienais, organizmui tikrai bus naudingiau vengti nereikalingų užpildų.

Avižų vanduo – tai paprastas gėrimas, gaminamas avižinius dribsnius užpylus vandeniu ir palikus kelioms valandoms. Dažnai teigiama, kad jis „iššluoja toksinus“ iš žarnyno, tačiau realybėje jo nauda labiau siejama su virškinimo sistemos palaikymu ir lengvesniu maisto virškinimu. Tam daugiausia įtakos turi avižose esantis tirpusis skaidulų komponentas. Daliai žmonių šis gėrimas suteikia lengvumo pojūtį ir padeda nuraminti pilvą, todėl dažniausiai rekomenduojama jį gerti ryte, nevalgius.

Svarbiausias vaidmuo čia tenka skaiduloms. Būtent jos lemia, kad gėrimas gali būti jaučiamas kaip švelnesnis virškinimo sistemai: po jo skrandis neapsunksta taip, kaip po sočių pusryčių. Kai kuriems žmonėms tai padeda ramiau pradėti dieną ir sumažina diskomfortą.

Avižų vanduo taip pat gali padėti ilgiau jaustis sotiems, nes tirpiosios skaidulos lėtina skrandžio ištuštinimą. Dėl to alkis negrįžta taip greitai, o noras užkandžiauti bet kuo pasitaikius gali sumažėti. Kitas aspektas – žarnyno veikla. Jei organizmas avižas toleruoja gerai, šis gėrimas gali prisidėti prie reguliaresnio tuštinimosi ir geresnės virškinimo savijautos. Tai nėra stebuklinga „valymo“ priemonė, tačiau gali būti naudinga, kai mityboje trūksta skaidulų ir skysčių.

Verta paminėti ir galimą avižų poveikį cukraus kiekiui kraujyje bei cholesterolio rodikliams. Avižiniai produktai dažnai siejami su palankesne angliavandenių apykaita ir lipidų profiliu dėl beta gliukanų. Vis dėlto vien avižų vanduo sveikatos iš esmės nepakeis, jei bendra mityba ir gyvenimo būdas išlieka prasti.

Šis gėrimas tinka ne visiems. Jei žarnynas jautrus, dažnai vargina pilvo pūtimas arba organizmas prastai reaguoja į didesnį skaidulų kiekį, po avižų vandens gali pasireikšti pilvo gurguliavimas, dujų kaupimasis ar diskomfortas. Atsargūs turėtų būti ir sergantieji celiakija ar turintys ryškią jautrumo glitimui formą, nes įprastos avižos neretai būna užterštos glitimu.

Mūsų portaluose pateikiama informacija yra skirta informavimo ir švietimo tikslams ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Prieš priimdami su sveikata susijusius sprendimus, pasitarkite su specialistu.

Virti kiaušiniai – įprastas daugelio stalų patiekalas ne tik per šventes, bet ir kasdien. Nors jų paruošimas atrodo paprastas, vis dar kyla vienas svarbus klausimas: kiek laiko virti kiaušiniai išlieka švieži ir saugūs vartoti? Atsakymas gali nustebinti, nes nemaža dalis žmonių nesąmoningai daro klaidų, kurios gerokai sutrumpina jų galiojimą.

Ypač kietai virti kiaušiniai priskiriami prie gana ilgiau išsilaikančių produktų, tačiau tik tada, kai laikomi tinkamai. Pagrindinė taisyklė paprasta: išvirę kiaušiniai turėtų kuo greičiau atsidurti šaldytuve. Maždaug 4 °C temperatūra padeda pristabdyti bakterijų dauginimąsi ir pailgina šviežumą.

Geriausia virtais kiaušiniais rūpintis jų nelupant. Lukštas veikia kaip natūrali apsauga – padeda išvengti išdžiūvimo ir sumažina kvapų įsigėrimą iš šaldytuvo. Nulupti virti kiaušiniai kokybę praranda greičiau, todėl juos reikėtų suvalgyti per trumpesnį laiką.

Įprastai laikoma, kad virtus kiaušinius saugu vartoti iki 7 dienų nuo išvirimo. Tačiau jei kiaušiniai naudojami salotoms, užtepėlėms ar kitiems mišiniams, saugus laikymo laikas sutrumpėja iki 3–4 dienų. Taip pat verta vengti laikymo šaldytuvo durelėse, nes ten temperatūra dažniau svyruoja, o tai paspartina gedimą.

Net jei nuo virimo praėjo vos kelios dienos, kiaušiniai gali prarasti šviežumą greičiau, nei tikimasi. Todėl prieš valgant pravartu atlikti kelis paprastus patikrinimus.

Patikimiausias ženklas – kvapas. Šviežias virtas kiaušinis turi labai švelnų, beveik nejuntamą aromatą. Jei nulupus jaučiate stiprų, nemalonų kvapą, geriau nerizikuoti ir kiaušinį išmesti – tai vienas aiškiausių signalų, kad jis nebetinkamas vartoti.

Kitas požymis – trynio išvaizda. Šviežiame kiaušinyje trynys dažniausiai būna centre. Jei jis pastebimai pasislinkęs link lukšto ar atrodo tarsi „prikepęs“ prie krašto, tai gali reikšti, kad kiaušinis dar prieš verdant nebuvo pačios geriausios šviežumo būklės.

Dėmesį galima atkreipti ir į lupimo lengvumą. Senesni kiaušiniai dažniausiai lupasi lengviau nei visiškai švieži. Vis dėlto tai nėra tiesioginis gedimo požymis – greičiau užuomina apie kiaušinio amžių.

Galiausiai lieka skonis. Jei paragavus jaučiate neįprastą kartumą, metalo prieskonį ar bendrą pojūtį, kad „kažkas ne taip“, geriau nerizikuoti. Kalbant apie kiaušinius, atsargumas dažniausiai yra geriausias pasirinkimas.

Nors gali pasirodyti, kad baltąją dešrą paruošti labai paprasta, praktika neretai nuvilia: vietoj standžios ir sultingos dešros lėkštėje atsiduria suskilusi, išsausėjusi, aromatą praradusi mėsa. Kodėl baltoji dešra trūksta ir ką daryti, kad šįkart pavyktų nepriekaištingai? Viskas prasideda nuo teisingo plikymo.

Baltoji dešra, ypač žalia, yra kimšta į ploną natūralų žarnelės apvalkalą. Viduje – mėsos įdaras su riebalais ir prieskoniais. Jei dešrą įmetame į verdantį vandenį, prasideda staigi fizinė reakcija: nuo aukštos temperatūros apvalkalas greitai susitraukia ir praranda elastingumą. Tuo pat metu mėsoje esantys skysčiai ima garuoti, didėja jų tūris ir kyla slėgis. Kai įtemptas apvalkalas nebeatlaiko, jis tiesiog plyšta. Tuomet sultys ir skonis „išeina“ į vandenį, o dešra tampa sausa ir blanki.

Didžiausia klaida – dešrą virti intensyviai, ant didelės ugnies. Svarbu prisiminti: baltąją dešrą reikia plikyti, o ne virti. Ideali vandens temperatūra turėtų siekti apie 75–80 laipsnių. Jei neturite virtuvinio termometro, stebėkite vandenį: jis turi tik lengvai judėti, bet jokiu būdu ne smarkiai burbuliuoti.

Plikymą verta pradėti nuo kvapnaus nuoviro. Į puodą su vandeniu dėkite lauro lapų, kvapiųjų pipirų, kelias česnako skilteles ir dosnią porciją mairūno. Galima įmesti ir svogūno riekelę. Kai vanduo prisigers aromatų, atsargiai sudėkite dešras. Jei labai baiminatės, kad jos sutrūks, galite poroje vietų lengvai pradurti dantų krapštuku, tačiau dalis meistrų šio žingsnio vengia, nes taip esą lengviau išteka sultys. Esminiai dalykai – ramus procesas ir žema temperatūra.

Yra ir kiek primirštas būdas, kuris padeda išgauti ypač švelnią tekstūrą ir gražią, šviesią spalvą: į vandenį, kuriame plikote dešrą, įpilkite pusę stiklinės pieno. Pieno rūgštis suminkština apvalkalą, o skonis tampa švelnesnis.

Kitas patikimas metodas – „ant išjungtos kaitlentės“. Užvirinkite vandenį su prieskoniais, nukelkite puodą nuo ugnies, sudėkite dešras, uždenkite dangčiu ir palikite 20–25 minutėms. Taip mėsa šyla pamažu ir tolygiai, o trūkimo rizika sumažėja beveik iki nulio.

Parduotuvėse dažniausiai rasite dviejų rūšių baltąją dešrą: žalią ir jau gamintojo apvirtą (applikytą). Pastarajai užtenka trumpo pašildymo – apie 5–10 minučių. Daugiau kantrybės reikalauja žalia baltoji dešra: ją paprastai reikia plikyti 20–30 minučių, priklausomai nuo storio.

Tinkamai ir neskubant paruošta baltoji dešra atsilygins tvirtumu bei ryškiu česnako ir mairūno aromatu. Dar viena svarbi detalė: vandens po plikymo neišpilkite. Tai puikus pagrindas šventinei sriubai – kvapnus nuoviras idealiai tinka naudojimui virtuvėje.

Maistinės mielių dribsniai dažnai painiojami su kepimo mielėmis. Tai klaida, kuri gali baigtis nemaloniais pojūčiais skrandyje. Skirtingai nei tradicinės mielės, šie dribsniai yra neaktyvūs – vadinasi, jie „nedirba“ žarnyne, nesukelia pūtimo ir nėra skirti tešlai kildinti. Jų paskirtis visai kita: suteikti patiekalams ryškesnį skonį ir papildyti racioną vertingomis maistinėmis medžiagomis.

Didžiausias maistinių mielių dribsnių privalumas – savitas skonis. Jie yra lengvai sūrstelėję, primena riešutus ir stebėtinai panašūs į brandintą sūrį, pavyzdžiui, parmezaną. Tokį įspūdį sukuria natūraliai juose esantis umami skonis.

Žmonėms, kurie riboja pieno produktus ar druską, šie dribsniai gali tapti tikru atradimu. Jais galima pagardinti makaronus, berti ant salotų, juose apvolioti ir apkepti grybus, paskaninti spragėsius. Be to, jie puikiai tinka padažams ir sriuboms tirštinti – suteikia kremiškumo net ir nenaudojant grietinėlės.

Jei orkaitėje kepate daržoves, tokias kaip žiediniai kopūstai, brokoliai ar bulvės, prieš kepimą sumaišykite jas su mielių dribsniais. Tuomet daržovės pasidengs traškia, „sūriška“ plutele, kuriai sunku atsispirti.

Dribsniai praverčia ir pusryčių meniu. Veganiškoje virtuvėje jie dažnai naudojami gaminant aromatingą tofu „kiaušinienę“, tačiau ne mažiau gerai dera ir su įprastu varškės užtepėliu ar naminiu humusu, suteikdami sodresnį, kilnesnį aromatą. Net paprasta sumuštinio riekė su pomidoru, vietoj druskos apibarstyta auksiniais dribsniais, įgauna visai kitą – tarsi restorano – charakterį.

Ne veltui dietologai maistines mieles vadina „maistinių medžiagų bomba“. Tai vienas turtingiausių natūralių B grupės vitaminų šaltinių, svarbių nervų sistemai, nuotaikai ir koncentracijai.

Kuo dar išsiskiria šie dribsniai?

Jei vargina plaukų slinkimas ar problemiška oda, maistinės mielės gali būti paprastesnė ir pigesnė alternatyva kai kuriems vaistinės preparatams. Dėl biotino ir cinko, reguliariai įtraukus jas į mitybą, gali pagerėti odos išvaizda, sustiprėti plaukai ir nagai.

Dažniausiai pakanka vieno šaukšto per dieną (apie 10–15 g), kad organizmas gautų apčiuopiamą naudos dozę. Tiesa, svarbu jų neapdoroti pernelyg ilgai labai aukštoje temperatūroje – geriausia berti ant jau paruoštų patiekalų, taip išsaugant daugiau vitaminų.

Dar visai neseniai maistinių mielių dribsnius buvo galima rasti tik sveiko maisto parduotuvėse. Dabar jie dažnai parduodami ir įprastuose prekybos tinkluose, neretai „Bio“ ar „Pasaulio virtuvių“ skyriuose. Perkant verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kokybiški dribsniai neturėtų turėti jokių priedų, konservantų ar cukraus.

Dar prieš kelis dešimtmečius šprotai buvo įprastas kasdienio meniu produktas. Tais laikais, kai daugelio prekių pasirinkimas buvo ribotas, iš jų pavykdavo paruošti sotų ir maistingą patiekalą. Šiandien, nors parduotuvių lentynos lūžta nuo gausos, šprotai dažnai lieka pamiršti – ir visai be reikalo, nes tai tikra maistinių medžiagų „bomba“.

Šprotai – nedidelės jūrinės žuvys, tačiau jų maistinė vertė stebina. Jie yra puikus visavertės baltymų šaltinis, svarbus organizmo atsistatymui ir raumenų audiniui. Be to, šprotai dažnai valgomi kartu su kauliukais, todėl suteikia nemažai kalcio.

Tai ypač aktualu tiems, kurie rūpinasi kaulų tvirtumu – tiek vyresnio amžiaus žmonėms, tiek aktyviai sportuojantiems. Kalcis, derinamas su vitaminu D, kurio taip pat yra šprotuose, geriau įsisavinamas ir prisideda prie kaulų sistemos stiprinimo.

Ne mažiau svarbios ir omega-3 riebalų rūgštys. Būtent jos šprotus paverčia vertingu pasirinkimu širdžiai: gali padėti reguliuoti cholesterolio lygį, palaikyti kraujotakos sistemą ir prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo. Reguliarus šių žuvų vartojimas – paprastas žingsnis širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos link.

PRL laikais šprotai buvo sumanios virtuvės simbolis. Nors šviežios žuvies ne visada pavykdavo gauti, rūkytų ar konservuotų šprotų ant stalo netrūkdavo. Jie buvo nebrangūs, sotūs ir patogūs laikyti.

Būtent tada atsirado nemažai paprastų receptų, kurie ir šiandien gali įkvėpti greitiems bei sveikesniems patiekalams. Šprotai buvo maišomi su varške, raugintais agurkais ar svogūnais, iš jų gaminamos užtepėlės sumuštiniams. Jie taip pat papildydavo pietus – patiekiami su bulvėmis ar koše tapdavo visaverčiu patiekalu.

Į šią virtuvę verta pažvelgti iš naujo. Tai, kas kadaise buvo būtinybė, šiandien puikiai dera su sąmoningo ir subalansuoto maitinimosi idėjomis.

Jei norisi sugrįžti į vaikystės skonius arba tiesiog išbandyti ką nors paprasto ir naudingo, verta pasigaminti klasikinę šprotų užtepėlę.

Ingredientai:

Paruošimas:

Tokia užtepėlė ne tik greitai paruošiama, bet ir labai soti. Ji puikiai tiks pusryčiams arba lengvai vakarienei.