Category: Maistas

  • Kokosų vanduo: kuo jis skiriasi nuo kokosų pieno ir kada stiklinė tikrai padeda atsigauti

    Kokosų vanduo jau daugelį metų populiarus JAV, ypač tarp sportuojančių ir ieškančių lengvesnės alternatyvos saldintiems izotoniniams gėrimams. Tai skaidrus skystis iš jaunų kokosų vidaus, todėl jo nereikėtų painioti su kokosų pienu, gaminamu iš minkštimo.

    Kokosų pienas yra tirštesnis, riebesnis ir dažniau naudojamas gaminant maistą, o kokosų vanduo labiau primena gaivinantį gėrimą. Skonis paprastai būna švelniai salstelėjęs, todėl kai kuriems žmonėms jį lengviau gerti nei paprastą vandenį, ypač karštyje.

    Kaip kokosų vanduo veikia?

    Pagrindinė kokosų vandens vertė siejama su elektrolitais, ypač kaliu, taip pat mažesniais natrio, magnio ir kalcio kiekiais. Elektrolitai svarbūs skysčių balansui, nervų sistemos darbui ir raumenų funkcijai, todėl gėrimas neretai pasirenkamas po gausesnio prakaitavimo.

    Kokosų vandenyje yra natūralių cukrų, todėl jis gali suteikti lengvą energijos pojūtį, tačiau tai nėra kofeino turintis gėrimas. Lyginant su daugeliu gaiviųjų gėrimų, nesaldinta versija dažniausiai būna mažiau kaloringa, tačiau maistinė vertė ir sudėtis gali stipriai skirtis pagal prekės ženklą.

    Svarbu suprasti, kad po labai intensyvaus krūvio ar ilgai trunkančio sporto vien kokosų vandens gali nepakakti natrio atsargoms papildyti. Tokiais atvejais sportininkams dažniau prireikia tiksliau subalansuotų gėrimų arba maisto, o žmonėms, turintiems sveikatos sutrikimų, verta pasitarti su gydytoju.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje?

    Renkantis kokosų vandenį dažniausiai patariama žiūrėti į sudėtį: kuo trumpesnė, tuo geriau. Geriausiu atveju etiketėje turėtų būti nurodytas tik kokosų vanduo, be pridėtinio cukraus, saldiklių, kvapiųjų medžiagų ar konservantų.

    Jei gėrimas paženklintas kaip kokosų nektaras ar gėrimas su priedais, jis gali turėti gerokai daugiau cukraus ir būti labiau panašus į saldintą limonadą. Skonis turėtų būti gaivus ir lengvas, o atidarius pakuotę gėrimą paprastai rekomenduojama laikyti šaldytuve ir suvartoti per gamintojo nurodytą laiką.

    Ar galima pasigaminti namuose?

    Namuose kokosų vandenį paprasčiausia gauti iš jauno kokoso, kuriame skysčio būna daugiau nei subrendusiame. Atsargiai atidarius kokosą, skystį galima nupilti į švarų indą ir, jei reikia, perkošti, kad neliktų lukšto ar minkštimo dalelių.

    Jei skonis per intensyvus, gėrimą galima šiek tiek praskiesti atvėsintu virintu vandeniu. Šviežias kokosų vanduo greitai praranda skonį ir gaivumą, todėl jį geriausia suvartoti tą pačią dieną.

    Jei atidarius kokosą jaučiamas rūgštus, fermentaciją primenantis ar nemalonus kvapas, tokio gėrimo vartoti nereikėtų. Sveikatos klausimais, ypač jei ribojate kalio kiekį ar turite inkstų problemų, dėl tinkamumo verta pasitarti su specialistu.

  • Kepenėlių blynai, turintys lengvai pasisavinamos geležies: receptas, kurį suvalgo ir vaikai

    Paukštienos kepenėlės daugelį metų buvo vienas praktiškiausių produktų namų virtuvėje, nes iš jų greitai paruošiamas sotus patiekalas už nedidelę kainą. Nors daliai žmonių kepenėlių skonis atrodo specifinis, tinkamai paruoštos jos būna švelnios, ypač kai kepamos su svogūnais ir prieskoninėmis žolelėmis.

    Mitybos požiūriu kepenėlės vertinamos dėl geležies, ypač heminės geležies, kuri įprastai pasisavinama lengviau nei augalinės kilmės geležis. Jos taip pat yra vienas svarbiausių vitamino B12 šaltinių, o šis vitaminas reikalingas normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo gamybai.

    Kodėl verta rinktis kepenėles?

    100 gramų paukštienos kepenėlių gali sudaryti reikšmingą dalį dienos geležies poreikio, todėl jos dažnai minimos kaip produktas, padedantis mažinti geležies trūkumo riziką. Be geležies, kepenėlėse yra vitamino A, taip pat folio rūgšties ir kitų B grupės vitaminų.

    Vis dėlto kepenėlės nėra produktas kasdieniam vartojimui, nes jose gali būti daug vitamino A, o jo perteklius nepageidaujamas. Subalansuotoje mityboje kepenėles dažniausiai patariama valgyti saikingai, o nėštumo metu dėl vitamino A kiekio verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Receptas: kepenėlių blynai

    Šis variantas patogus tuo, kad kepenėlės sumaišomos į vientisą masę, o prieskoniai sušvelnina skonį. Svarbiausia blynų neperkepti, kad jie neišsausėtų, o druską geriau berti pabaigoje, kad masė netaptų kieta.

    Ingredientai: apie 600 gramų vištienos arba kalakutienos kepenėlių, 2 vidutiniai kiaušiniai, 1 mažas svogūnas arba apie 80 gramų poro, 3 šaukštai kvietinių miltų, žiupsnelis druskos, žiupsnelis pipirų, 1 šaukštas Provanso žolelių arba raudonėlio ir baziliko mišinio.

    Gaminimas: kepenėles nuvalykite, trumpai nuplaukite ir gerai nusausinkite, tuomet sumalkite arba labai smulkiai sukapokite. Įmaišykite smulkintą svogūną ar porą, įmuškite kiaušinius, suberkite miltus ir prieskonius, išmaišykite iki tirštos masės ir druską įmaišykite pabaigoje.

    Keptuvėje įkaitinkite nedidelį kiekį riebalų, dėkite šaukštu masę ir formuokite nedidelius blynelius. Kepkite ant vidutinės kaitros maždaug 3–4 minutes iš kiekvienos pusės, kol gražiai apskrus, o vidus liks sultingas.

    Patiekimui tinka tirštas pomidorų padažas ir šviežios petražolės, taip pat bulvių košė ar riekė raugintos duonos. Jei norisi lengvesnio varianto, blynelius galima valgyti su raugintų agurkų salotomis ar burokėliais, nes rūgštesnis skonis gerai subalansuoja kepenėlių sodrumą.

  • Cherimoja – vienas maistingiausių vaisių pagal mokslininkų vertinimą: kuo ji išsiskiria?

    Cherimoja, dar vadinama perujiniu anonos vaisiumi, kilusi iš Andų regiono, daugiausia Peru, Ekvadoro ir Kolumbijos. Šiandien ji auginama ir šiltesnėse Europos vietovėse, įskaitant Viduržemio jūros baseiną, tačiau mūsų regione išlieka reta dėl jautrumo ir trumpo sunokimo laiko.

    Vaisius greitai suminkštėja ir prastai pakelia ilgą transportą, todėl prekyboje pasirodo nereguliariai. Vis dėlto susidomėjimas auga, nes cherimoja dažnai minima kaip vienas geriausiai vertinamų vaisių pagal maistinių medžiagų tankį.

    Kodėl cherimoja atsidūrė viršuje?

    Cherimoja aukštai įvertinta mokslininkų sudarytuose žalių maisto produktų palyginimuose, kuriuose skaičiuojama, kiek svarbiausių maistinių medžiagų produktas suteikia, palyginti su energine verte. Tokiuose vertinimuose ypač gerus rezultatus rodo riešutai, o tarp vaisių išsiskiria ir cherimoja.

    Prie stipriųjų pusių dažniausiai priskiriamas vitamino C kiekis, skaidulos, kalis ir B grupės vitaminai. Toks derinys svarbus imuniteto funkcijoms, normaliai nervų sistemos veiklai, energijos apykaitai ir raumenų darbui.

    Ką gali duoti organizmui?

    Cherimoja turi nemažai angliavandenių, todėl jos skonis saldus, bet tai nėra vien desertas. Skaidulos gali prisidėti prie geresnės žarnyno veiklos ir ilgesnio sotumo jausmo, ypač kai vaisius valgomas kartu su baltymais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu.

    Vitamino C vaidmuo siejamas su antioksidacine apsauga ir imuninės sistemos palaikymu, o kalis svarbus kraujospūdžio reguliavimui ir raumenų funkcijoms. B grupės vitaminai dalyvauja medžiagų apykaitoje, todėl tokie vaisiai dažnai rekomenduojami kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Be to, anonos genties vaisiuose aptinkama įvairių augalinių junginių, tokių kaip polifenoliai ir flavonoidai. Vis dėlto dalis publikacijų remiasi laboratoriniais tyrimais ar ekstraktais, todėl tiesioginio poveikio žmogui nereikėtų pervertinti.

    Skonis, pasirinkimas ir atsargumas

    Cherimojos minkštimas yra labai minkštas, kremiškas, neretai lyginamas su banano, ananaso ir braškės natomis. Valgyti geriausia tuomet, kai vaisius šiek tiek pasiduoda paspaudus, bet dar nėra perninkštas, nes pernokęs gali įgauti prislopintą, fermentaciją primenantį poskonį.

    Žmonėms, turintiems cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, verta atsižvelgti į tai, kad vaisius saldus ir turi natūralių cukrų. Atsargumo gali prireikti ir jautresnį virškinimą turintiems žmonėms, jei didesnis skaidulų kiekis sukelia diskomfortą.

    Taip pat svarbu nevalgyti cherimojos sėklų. Įprastai valgomas tik minkštimas, o sėklos pašalinamos prieš vartojimą.

    Kasdieniam pasirinkimui cherimoja gali tapti įdomia alternatyva įprastiems vaisiams, tačiau „sveikiausio vaisiaus“ etiketę vertėtų suprasti atsargiai. Geriausi rezultatai sveikatai paprastai pasiekiami tuomet, kai mityboje yra įvairių vaisių, daržovių, ankštinių ir viso grūdo produktų.

  • Jaunieji miežiai vandenyje prieš valgį: kaip veikia apetitą, širdį ir kada reikėtų atsargumo

    Jaunieji miežiai – tai ankstyvoje augimo stadijoje surinkti ir išdžiovinti miežių lapai, dažniausiai parduodami miltelių ar tablečių pavidalu. Milteliai paprastai leidžia tiksliau reguliuoti kiekį ir lengviau įmaišyti į vandenį ar kitus gėrimus.

    Šis žalias papildas dažnai siejamas su didesniu skaidulų, kai kurių vitaminų bei antioksidantų kiekiu, tačiau svarbu atskirti, kur baigiasi realus poveikis ir prasideda perdėti lūkesčiai. Jaunieji miežiai nėra vaistas ir „riebalų nedegina“, bet kai kuriais atvejais gali padėti laikytis mitybos režimo.

    Kaip tai gali padėti lieknėti?

    Dažniausiai minimas mechanizmas – skaidulos: išgėrus gėrimą prieš valgį, jos gali prisidėti prie didesnio sotumo jausmo. Tai neretai padeda sumažinti užkandžiavimą ir lengviau išlaikyti kaloringumo deficitą.

    Dar vienas aspektas – lėtesnis angliavandenių pasisavinimas, kai mityboje netrūksta skaidulų, o tai kai kuriems žmonėms padeda išvengti staigių alkio bangų. Vis dėlto rezultatai labiausiai priklauso nuo bendros mitybos, miego ir fizinio aktyvumo, o ne nuo vieno produkto.

    Širdis, cholesterolis ir savijauta

    Jaunieji miežiai dažnai pristatomi kaip širdžiai palankus pasirinkimas dėl mineralų, antioksidantų ir skaidulų. Skaidulos, ypač tirpios, mityboje gali prisidėti prie cholesterolio rodiklių gerėjimo, tačiau konkretus efektas priklauso nuo visos mitybos ir vartojimo reguliarumo.

    Taip pat minimi B grupės vitaminai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, kurios svarbios nervų sistemai. Visgi, jei mityba subalansuota, ryškūs pokyčiai vien nuo papildų dažnai nebūna tokie dramatiški, kaip teigia reklama.

    Kaip vartoti ir ką rinktis?

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą: pavyzdžiui, lygaus arbatinio šaukštelio, ištirpinto maždaug 200 mililitrų drungno vandens. Dažnai siūloma gerti 20–30 minučių prieš valgį, 1–2 kartus per dieną.

    Renkantis produktą verta ieškoti vienos sudedamosios dalies – 100 proc. jaunųjų miežių be pridėtinio cukraus, kvapiklių ar užpildų. Spalva paprastai būna intensyviai žalia, o kvapas – gaivus, žolinis; jei produktas blankus ar „dulkėtas“, tai gali signalizuoti apie prastesnę kokybę ar netinkamą laikymą.

    Jei skonis per intensyvus, kai kurie žmonės įmaišo citrinos sulčių ar įplaka su vaisiais, tačiau svarbu nepridėti per daug saldiklių. Taip pat nereikėtų pilti verdančio vandens, nes aukšta temperatūra gali sumažinti dalies jautresnių junginių stabilumą.

    „Papildai gali būti patogus priedas, tačiau jie nepakeičia subalansuotos mitybos ir gydytojo rekomendacijų“, – sako mitybos specialistas.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Kaip ir su daugeliu papildų, atsargumas svarbus žmonėms, turintiems jautrią virškinimo sistemą: staigus didesnis skaidulų kiekis gali sukelti laikinas pilvo pūtimo ar diskomforto reakcijas. Dėl to pravartu dozę didinti palaipsniui ir vartoti pakankamai skysčių.

    Jei vartojate vaistus, ypač cukraus kiekį kraujyje ar krešėjimą veikiančius preparatus, prieš pradedant nuolatinį vartojimą verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Taip pat svarbu atidžiai įvertinti sudėtį, jei turite alergijų ar sergate celiakija, nes skirtingų gamintojų produktai gali turėti skirtingą užterštumo riziką.

  • Pomidorai šaldytuve: dažna klaida, dėl kurios prarandamas skonis ir dalis naudingų medžiagų

    Pavasarį ir vasarą pomidorai dažnam tampa kasdieniu pasirinkimu: jie keliauja į salotas, padažus, sriubas ar makaronų patiekalus. Tačiau mitybos specialistai ir maisto mokslininkai atkreipia dėmesį į vieną įprotį, kuris neretai „užgesina“ pomidorų aromatą ir pablogina tekstūrą.

    Dažniausia klaida – pomidorų laikymas šaldytuve, kai jie dar nėra pilnai sunokę. Žemesnė nei apie 12–13 laipsnių temperatūra slopina fermentus, kurie atsakingi už skonio junginių susidarymą, todėl pomidorai gali tapti vandeningi, miltingi ir mažiau kvapnūs.

    Kodėl šaltis keičia pomidorų skonį?

    Pomidorų aromatą sukuria dešimtys lakiųjų junginių, o jų gamyba vėsiame ore sulėtėja. Dėl to iš šaldytuvo ištrauktas pomidoras dažnai kvepia silpniau, o skonis atrodo „plokščias“, net jei vizualiai vaisius dar atrodo geras.

    Ypač tai pastebima, kai į šaldytuvą padedami kietesni, dar kiek žalsvi ar mažai kvepiantys pomidorai. Po kelių dienų šaltyje jie gali taip ir nebeatsiskleisti iki pilno skonio, nes nokimo procesai būna sutrikdyti.

    Kalbant apie maistinę vertę, pomidorai vertinami dėl kalio, vitamino C, skaidulų ir likopeno. Ilgas laikymas ir netinkama temperatūra pirmiausia „kerta“ per skonį ir kvapą, o kuo pomidoras ilgiau guli, tuo labiau nukenčia ir dalis jautresnių maistinių medžiagų.

    Kada šaldytuvas gali padėti?

    Vis dėlto šaldytuvas ne visada yra blogiausias pasirinkimas. Jei pomidorai jau labai prinokę, minkšti ir akivaizdu, kad tą pačią dieną jų nesuvalgysite, trumpas laikymas vėsiai gali pristabdyti greitą gedimą ir pelijimą.

    Tokiu atveju verta pomidorus išimti iš šaldytuvo kiek anksčiau ir prieš valgant palaikyti kambario temperatūroje, kad bent iš dalies sugrįžtų aromatas. Tai neišspręs tekstūros pokyčių, bet gali pagerinti skonio pojūtį.

    Kaip laikyti, kad neprarastų vertės?

    Jei pomidorai dar noksta, geriausia juos laikyti ant stalo, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo tiesioginės saulės ir šilumos šaltinių. Per didelė šiluma spartina minkštėjimą, todėl pomidorai greičiau tampa pernokę.

    Nokimą galima pagreitinti padėjus pomidorus šalia obuolio ar banano, nes šie vaisiai išskiria etileną, skatinantį nokimo procesus. Tai ypač praverčia, kai pomidorai nupirkti kietesni, o norisi, kad jie greičiau įgautų saldesnį skonį.

    Jei pomidorai pradeda minkštėti, bet dar yra sveiki, juos verta kuo greičiau sunaudoti termiškai: virti padažą, sriubą, kepti orkaitėje ar troškinti. Šiluminis apdorojimas paprastai sumažina dalį vitamino C, tačiau likopenas tokiuose patiekaluose tampa lengviau pasisavinamas.

    Praktiškiausia taisyklė paprasta: pirkite mažesniais kiekiais, bet dažniau. Taip pomidorai rečiau užsistovi, išlaiko ryškesnį skonį ir mažiau tikėtina, kad teks rinktis tarp gedimo ir laikymo šaldytuve.

  • Sunkus jausmas po pietų? Šaukštelio gale esantis pipiras gali palengvinti virškinimą

    Sunkumo jausmas po sočių pietų pažįstamas daugeliui: pilvo pūtimas, apsunkimas ir mieguistumas dažnai atsiranda ne tik dėl porcijos dydžio, bet ir dėl riebaus maisto, skaidulų trūkumo ar skubaus valgymo. Vienas paprasčiausių prieskonių virtuvėje, juodieji pipirai, kai kuriems žmonėms gali padėti jaustis lengviau, tačiau svarbu žinoti, kam tai tinka, o kam gali pakenkti.

    Juodieji pipirai yra džiovinti augalo Piper nigrum vaisiai. Jų aštrumą lemia piperinas – junginys, kuris suteikia būdingą skonį ir dirgina burnos receptorius, todėl aštrumas suvokiamas kaip šiluma. Tas pats piperinas siejamas ir su virškinimo procesais, nes gali skatinti seilių, skrandžio sulčių ir kai kurių virškinimo fermentų išsiskyrimą.

    Kaip pipirai veikia po valgio

    Pagardinant maistą pipirais, daliai žmonių gali sumažėti apsunkimo jausmas, nes virškinimo sistema gali būti aktyviau „įjungiama“ jau valgymo metu. Dėl to maistas kai kada greičiau „susidėlioja“ skrandyje ir žarnyne, o po valgio juntamas lengvumas būna ryškesnis.

    Vis dėlto poveikis nėra vienodas: jautresnį skrandį turintiems žmonėms pipirai gali sukelti deginimą, dirginimą ar sustiprinti refliukso simptomus. Jei po aštresnio maisto dažnai jaučiate rėmenį, pipirų kiekį verta mažinti, o atsiradus nuolatiniams simptomams pasitarti su gydytoju.

    Ne tik skonis: ką dar daro piperinas

    Mokslinėje literatūroje piperinas dažnai minimas dėl sąveikos su kai kuriomis medžiagomis maiste: pavyzdžiui, jis gali didinti kurkumino, esančio ciberžolėje, biologinį prieinamumą. Praktikoje tai reiškia, kad ciberžolė kartu su pipirais kai kuriais atvejais gali būti „pasisavinama“ efektyviau, nors tai nereiškia, kad pipirai iš esmės pakeis mitybos kokybę.

    Taip pat neretai kartojamas teiginys apie „metabolizmo spartinimą“. Aštrūs prieskoniai gali trumpam padidinti termogenezę, tačiau šis efektas dažniausiai būna nedidelis ir savaime nesukelia reikšmingo kalorijų „sudeginimo“ ar svorio pokyčių be bendrų mitybos ir judėjimo įpročių.

    Kada ir kaip naudoti, kad būtų naudos

    Jei norite išnaudoti aromatą ir skonį, dažniausiai rekomenduojama pipirus malti prieš pat vartojimą, nes taip išlieka daugiau kvapiųjų medžiagų. Pipirai, įberti gaminimo pabaigoje, paprastai juntami ryškiau, o įdėti anksčiau būna švelnesni ir labiau susilieja su patiekalu.

    Pradėti verta nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą, ypač jei po valgio kartojasi rėmuo ar skrandžio perštėjimas. O jei sunkumo jausmas pasireiškia dažnai, priežastys gali būti platesnės nei prieskoniai: nuo per didelių porcijų ir greito valgymo iki netoleravimų ar virškinimo sutrikimų, todėl svarbiausia ieškoti nuoseklaus sprendimo.

  • Dažnai išmetame sveikiausias vaisių ir daržovių dalis: kada žievelės ir lapai verti lėkštės

    Daugelis įpročių virtuvėje susiformuoja automatiškai: nuskutame, nupjauname, išmetame. Tačiau mitybos specialistai primena, kad būtent žievelėse, lapuose ar stiebuose neretai būna daugiau skaidulų ir biologiškai aktyvių augalinių junginių nei minkštime.

    Dažniausiai tai nereiškia, kad reikia valgyti viską be atrankos. Svarbiausia yra žinoti, kurios dalys iš tiesų naudingos, kaip jas saugiai paruošti ir kada geriau nerizikuoti dėl galimų teršalų ar natūralių toksinų.

    Kodėl žievelė dažnai verta dėmesio

    Vaisių ir daržovių žievelė yra natūralus barjeras, todėl joje kaupiasi skaidulos, taip pat įvairūs polifenoliai ir pigmentai, kurie augalui padeda apsisaugoti. Dėl to žievelė dažnai prisideda prie didesnio sotumo ir įvairesnio raciono.

    Pavyzdžiui, obuolių, agurkų ar bulvių žievelėse gali būti daugiau skaidulų nei viduje, o spalvą suteikiantys junginiai paprastai rodo antioksidantų buvimą. Vis dėlto žievelę visada verta labai gerai nuplauti, o jei vaisius ar daržovė apdorota vašku, pažeista ar neaiškios kilmės, sprendimą reikėtų priimti atsargiau.

    Sėklos, lapai ir stiebai: ką galima panaudoti

    Nemaža dalis sėklų, kurias įprastai pašaliname, yra valgomos, ypač kai jos termiškai apdorojamos. Pavyzdžiui, arbūzo ar meliono sėklos, išdžiovintos ir paskrudintos, gali papildyti racioną riebalais, baltymais ir mineralais.

    Lapų ir stiebų atvejis dar dažnesnis: ridikėlių ar burokėlių lapai dažnai keliauja į šiukšliadėžę, nors gali tikti sriuboms, troškiniams ar žaliems kokteiliams. Brokolio stiebas, nulupus kietesnį išorinį sluoksnį, dažnai būna švelnus ir sultingas, tinkamas tiek sriubai, tiek kepimui.

    Citrusinių vaisių žievelė virtuvėje vertinama dėl eterinių aliejų ir intensyvaus aromato, todėl tarkuota žievelė gali suteikti daugiau skonio nei vien sultys. Tačiau čia svarbu higiena: vaisius reikia kruopščiai nuplauti, o naudojant žievelę dažnai rekomenduojama ją nuplikyti.

    Kada geriau neeksperimentuoti

    Ne visos „atliekos“ yra saugios. Kaulavaisiai, pavyzdžiui, abrikosų ar persikų kauliukai, gali turėti junginių, iš kurių organizme gali susidaryti toksiškos medžiagos, todėl jų vartojimas nėra geras pasirinkimas.

    Taip pat reikėtų vengti žalių bulvių dalių ar pažaliavusių gumbų: žalsvas atspalvis dažnai siejamas su didesniu solanino kiekiu, kuris didesnėmis dozėmis gali pakenkti. Jei produktas supelijęs, apipuvęs ar ilgai laikytas prastomis sąlygomis, maistinė nauda tampa antraeile, o saugumas turėtų būti prioritetas.

    Riba tarp valgoma ir nevalgoma dažnai yra įprotis, bet sprendimas turėtų remtis žiniomis ir sveiku protu. Tinkamai nuplautos ir protingai paruoštos „pamestos“ dalys gali padėti sumažinti maisto švaistymą ir paįvairinti mitybą, tačiau visada verta prisiminti išimtis.

  • Sezamki kaloringos ir riebios, bet vertos dėmesio: kaip sezamas gali padėti širdžiai

    Sezamkai daugeliui primena vaikystės saldumyną, tačiau jų pagrindas – sezamo sėklos – yra kur kas daugiau nei tik priedas prie cukraus sirupo. Sezamas vertinamas dėl nesočiųjų riebalų rūgščių, augalinių baltymų ir skaidulų, taip pat mineralų, tarp jų kalcio, magnio ir cinko.

    Vis dėlto parduotuvėse dažniausiai randamos sezamkų versijos turi nemažai pridėtinio cukraus, todėl jas lengva suvalgyti „per daug“ net nepastebint. Būtent dėl šios priežasties sezamkai laikomi kaloringu užkandžiu, kuris tinka ne kasdienai, o kaip mažas desertas prie kavos ar po valgio.

    Riebalai, kurie svarbūs

    Sezamo sėklose natūraliai gausu riebalų, tačiau didelė jų dalis yra nesočiosios riebalų rūgštys. Mitybos rekomendacijose pabrėžiama, kad nesočiųjų riebalų šaltiniai, ypač iš augalinės kilmės produktų, dažniau siejami su palankesniu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai nei gausūs sočiųjų riebalų kiekiai.

    Be riebalų, sezamas turi augalinių junginių, vadinamų lignanais, iš kurių žinomiausi – sezaminas ir sezamolinas. Jie tiriami dėl galimo poveikio oksidaciniam stresui, uždegiminiams procesams ir lipidų apykaitai, nors tai nereiškia, kad sezamkai gali pakeisti gydytojo paskirtą gydymą ar mitybą.

    Kada sezamkai gali būti geras pasirinkimas

    Praktiškai sezamkai gali būti protingesnė alternatyva įprastiems saldainiams ar kremuotiems desertams, kai norisi ko nors saldaus, bet kartu gauti ir skaidulų bei augalinių riebalų. Svarbiausias kriterijus – porcija: kelios mažos sezamkų dalys yra viena situacija, o visas pakelis per vakarą – visai kita.

    Ilgalaikę širdies sveikatą daugiausia lemia bendras mitybos modelis: daugiau daržovių, pilno grūdo produktų, ankštinių, žuvies, riešutų ir augalinių aliejų. Tokiu atveju sezamkai gali būti nedidelis, retkarčiais pasitaikantis priedas, o ne kasdienis įprotis.

    Kam verta pasisaugoti?

    Sezamkų reikėtų vengti žmonėms, alergiškiems sezamui, nes tai viena dažnesnių maisto alergijų, galinčių sukelti stiprias reakcijas. Dėl cukraus kiekio atsargumo taip pat reikia sergant cukriniu diabetu ar turint atsparumą insulinui, ypač jei sunku kontroliuoti saldumynų porcijas.

    Sezamkai gali būti netinkamos ir tiems, kas laikosi svorį mažinančios mitybos, nes kaloringumas greitai „susideda“ net nuo mažo kiekio. Taip pat verta įvertinti kramtymo problemas, ortodontinius aparatus ir mažų vaikų saugumą, jei užkandis kietas bei trapus.

    Jei norisi geresnės sudėties, verta rinktis sezamkų variantus su mažiau pridėtinio cukraus arba pasigaminti namuose, kad būtų aišku, kiek saldiklio naudojama. Tuomet sezamas gali atlikti savo vaidmenį kaip maistinių medžiagų turtinga sudedamoji dalis, o saldumynas išliks kontroliuojamas.

  • Chia sėklos gali pakenkti, jei darote vieną klaidą: kaip jas vartoti saugiai ir teisingai

    Chia, arba ispaninio šalavijo, sėklos pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių priedų košėms, jogurtui ir kokteiliams. Jos vertinamos dėl gebėjimo sugerti daug skysčio ir išbrinkus sudaryti gelį, kuris suteikia sotumo jausmą. Tačiau būtent ši savybė ir tampa dažniausios vartojimo klaidos priežastimi.

    Šios sėklos kilusios iš Centrinės Amerikos, kur buvo vartojamos dar iki šiuolaikinės mitybos mados. Maistiniu požiūriu jos išsiskiria dideliu skaidulų kiekiu, augaliniais baltymais ir nesočiaisiais riebalais, įskaitant omega-3 riebalų rūgštis. Be to, chia sėklose yra mineralų, tokių kaip kalcis, magnis, geležis ir cinkas.

    Dažniausia klaida – valgyti sausas

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai chia sėklos vartojamos sausos, pavyzdžiui, tiesiog užbarstomos ant salotų, jogurto ar avižinės košės ir nepaliekamos išbrinkti. Nepilnai išbrinkusios sėklos toliau sugeria skysčius virškinamajame trakte, todėl, jei žmogus geria per mažai vandens, gali atsirasti pilvo pūtimas, sunkumo jausmas ar užkietėjimas.

    Jautresniems žmonėms, ypač tiems, kurie nėra įpratę prie didelio skaidulų kiekio mityboje, diskomfortas gali būti ryškesnis. Retais atvejais, kai skysčių trūksta ir sėklų suvalgoma daug, gali kilti ir rimtesnių problemų dėl virškinamojo trakto turinio slinkimo.

    Kaip vartoti chia saugiau?

    Saugiausias būdas yra sėklas iš anksto užpilti vandeniu, pienu ar jogurtu, išmaišyti ir palikti brinkti. Dažnai tai daroma per naktį šaldytuve, kad sėklos pasiektų maksimalų brinkimą ir vėliau nebesugertų reikšmingo kiekio skysčių organizme.

    Jei norisi greitesnio varianto, galima naudoti šiltą vandenį, nes jis pagreitina brinkimą, tačiau verdantis vanduo nėra geriausias pasirinkimas. Aukšta temperatūra gali sumažinti dalį maistinių savybių, ypač jautresnių riebalų oksidacijos riziką. Išbrinkusios chia sėklos tinka desertams, kokteiliams ar kaip tirštiklis.

    Kada verta sunerimti?

    Jei po chia sėklų atsiradęs pilvo pūtimas nepraeina, verta padaryti pertrauką ir vėliau grįžti prie mažesnių porcijų, stebint organizmo reakciją. Taip pat svarbu didinti skaidulų kiekį palaipsniui ir kasdien gerti pakankamai skysčių.

    Jei pasireiškia rijimo sutrikimai, skausmas krūtinėje, stiprūs pilvo skausmai, vėmimas ar ilgai nebūna tuštinimosi, tai gali būti pavojingi simptomai. Tokiu atveju reikėtų nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Konservu lentynoje šalia tuno, bet dažnai nuvertinama: skumbrė – naudinga širdžiai ir smegenims

    Skumbrė konservuose dažnai lieka tuno šešėlyje, nors pagal maistinę vertę kai kuriais aspektais jam net nenusileidžia. Tai riebi žuvis, kurioje gausu omega-3 riebalų rūgščių, visaverčių baltymų, vitamino D, vitamino B12 ir seleno, svarbių širdžiai, smegenims ir nervų sistemai.

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su palankesne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle, o taip pat gali prisidėti prie normalios smegenų veiklos, atminties ir koncentracijos palaikymo. Skumbrė patogi ir praktiška: ją lengva laikyti, galima greitai suvalgyti be papildomo paruošimo, todėl ji neretai tampa geru pasirinkimu skubantiems.

    Maistinė vertė ir saugumas

    Skumbrėje esantys baltymai ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl ji gali padėti sumažinti poreikį užkandžiauti menkaverčiais produktais. Vitaminas B12 svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo ląstelių gamybai, vitaminas D prisideda prie kaulų ir imuninės sistemos funkcijų, o selenas reikalingas skydliaukės veiklai ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Renkantis žuvį konservuose daliai žmonių aktualus ir teršalų klausimas. Mažesnės, trumpiau gyvenančios žuvys dažniausiai sukaupia mažiau gyvsidabrio nei didelės plėšrios žuvys, todėl skumbrė daugeliu atvejų laikoma praktišku pasirinkimu norint dažniau įtraukti žuvį į racioną.

    Kaip valgyti skumbrę kasdien

    Skumbrė tinka ant pilno grūdo duonos, salotose, su makaronais ar kruopomis, taip pat kaip užtepėlės pagrindas. Jos ryškų skonį dažnai subalansuoja rūgštesni ir gaivesni priedai, pavyzdžiui, marinuoti agurkai, citrinos sultys, svogūnas, laiškiniai česnakai, natūralus jogurtas ar garstyčios.

    Perkant verta atkreipti dėmesį į sudėtį. Paprastesnės sudėties konservai savo sultyse dažnai būna universalesni, o versijos aliejuje paprastai turi daugiau kalorijų, tuo metu pomidoriniuose ar kituose padažuose gali būti daugiau druskos, cukraus ar tirštiklių.

    Kam skumbrė gali netikti

    Dažniausia problema yra druskos kiekis: kai kuriuose konservuose jos būna daug, todėl žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ar inkstų sutrikimų, pravartu tikrinti etiketes ir rinktis mažiau sūrias alternatyvas. Jei mityboje ribojamas natris, konservuota žuvis turėtų būti vartojama apgalvotai.

    Skumbrė yra riebi žuvis, todėl jautresniems žmonėms ji gali būti sunkiau virškinama, o ryškus kvapas ir skonis ne visiems priimtinas. Taip pat ji netinka alergiškiems žuviai, o net ir renkantis vertingus produktus rekomenduojama valgyti įvairių rūšių žuvį, konservus laikant patogiu, bet ne vieninteliu pasirinkimu.