Pavasarį gamta atgyja, o kartu su ja sugrįžta ir augalai, kurie mūsų močiučių laikais turėjo nuolatinę vietą virtuvėje. Šiandien daugelis jų auga čia pat, po ranka, tačiau į lėkštę patenka retai – juos iš kasdienybės išstūmė egzotiškesni produktai. Vienas iš tokių augalų – paprastasis podagrinis (lot. Aegopodium podagraria). Daugelį metų jis buvo natūralus raciono papildymas po žiemos, kai šviežių daržovių beveik nebūdavo. Dabar šį augalą dažniau praeinama nepastebint, nors jo panaudojimas virtuvėje išlieka aktualus.
Paprastasis podagrinis – laukinis salierinių šeimos augalas, aptinkamas beveik visoje Lenkijoje, dažniausiai drėgnose ir pusiau šešėlinėse vietose: miškų pakraščiuose, soduose, krūmynuose, prie namų esančiuose sklypuose. Jis sudaro tankius sąžalynus ir sparčiai plinta, todėl nemažai žmonių jį laiko sunkiai išnaikinama piktžole. Augalui būdingi šviesiai žali, trilapiai, švelniai dantytais kraštais lapai ir ilgi, šliaužiantys šakniastiebiai, padedantys lengvai plisti. Geriausia rinkti jaunus lapus ankstyvą pavasarį – jie švelnesnio skonio ir turi daugiau biologiškai aktyvių junginių.
Podagrinis seniau buvo svarbus ypač vadinamuoju priešpavasariu – laikotarpiu tarp žiemos pabaigos ir pirmųjų šviežių daržovių. Tuomet mityba rėmėsi atsargomis, kurios ilgainiui prarasdavo dalį vitaminų, todėl švieži augalai buvo itin vertingi. Jauni podagrinio lapai keliaudavo į sriubas, viralus ir įdarus – buvo lengvai prieinami ir nereikalavo jokio auginimo. Jie papildydavo racioną vitaminu C ir mineralais, kurių po žiemos maiste būdavo mažiau. Daugelyje regionų tai buvo ne išskirtinumas, o sezoninis kasdienio maisto ingredientas, nes jo prisirinkti buvo paprasta net šalia namų.
Podagrinyje yra vitamino C, nedideli kiekiai vitamino A, taip pat mineralų: kalio, magnio ir geležies. Jame aptinkama ir flavonoidų – natūralių augalinių medžiagų, kurios padeda organizmui susidoroti su oksidaciniu stresu. Šviežiuose lapuose taip pat yra skaidulų ir eterinių aliejų, suteikiančių lengvą, žolelišką poskonį. Šio augalo populiarumą lėmė jo prieinamumas ir tai, kad jis pasirodo labai anksti, kai kitų žalių ingredientų dar trūksta. Iš esmės tai buvo paprastas būdas paįvairinti patiekalus ir papildyti mitybą šviežiais augaliniais produktais, nereikalaujančiais nei sandėliavimo, nei pirkimo.
Šiuolaikiniai vertinimai rodo, kad podagrinis gali būti naudingas kaip mitybos įvairovę didinantis augalas dėl jame esančių augalinių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu, t. y. galimu laisvųjų radikalų pertekliaus mažinimu. Kalis ir magnis prisideda prie normalios raumenų ir nervų sistemos veiklos, o skaidulos gali padėti virškinimui ir tuštinimosi ritmui. Laboratoriniuose tyrimuose taip pat stebimos priešuždegiminėmis savybėmis pasižyminčios medžiagos, tačiau tai daugiausia pirminiai duomenys, todėl tvirtų išvadų daryti dar negalima. Praktikoje podagrinis dažniau vertinamas kaip raciono paįvairinimas, o ne kaip stipriai ir patikimai sveikatą veikiantis produktas.
Šiandien podagrinį galima naudoti panašiai kaip kitus žalius lapus – geriausia šviežią arba labai lengvai termiškai apdorotą. Taip siekiama išsaugoti skonį, struktūrą ir dalį naudingųjų medžiagų, kurios veikiamos aukštos temperatūros gali sumažėti. Jauni lapai tinka smulkiai pjaustyti ir maišyti su varške, kiaušiniu ar įvairiais užtepais – jų skonis švelnus, šiek tiek primenantis salierą. Senesnius lapus verta trumpai nuplikyti ar lengvai pakepinti, kad jie būtų mažiau plaušuoti ir švelnesni. Podagrinis tinka ir pesto pagrindui: jį galima derinti su aliejumi, sėklomis bei česnaku – toks derinys dera su kruopomis ar duona. Pradėti geriausia nuo nedidelių kiekių ir stebėti organizmo reakciją, nes tai laukinis, kasdienėje mityboje rečiau vartojamas augalas.
Renkant podagrinį svarbiausia jį teisingai atpažinti. Jis priklauso salierinių šeimai, kurioje yra ir nuodingų augalų, pavyzdžiui, dėmėtoji mauda. Podagriniui būdingi trilapiai lapai ir dėmių neturintis stiebas, tačiau kilus abejonių geriau nerinkti. Svarbi ir vieta: augalas gali kaupti teršalus iš dirvožemio, todėl jo nereikėtų rinkti prie kelių, geležinkelio bėgių ar pramoninių teritorijų. Maistui geriausia rinktis jaunus, šviesiai žalius lapus – senesni būna kietesni, labiau plaušuoti ir sunkiau virškinami. Pirmą kartą ragaujant verta apsiriboti mažu kiekiu ir įvertinti toleravimą, nes reakcija į laukinius augalus gali būti individuali.
Sugrįžimas prie primirštų augalų gali padėti didinti mitybos įvairovę, kuri daugeliui žmonių remiasi nedideliu daržovių pasirinkimu ir pasikartojančiais produktais. Didesnė įvairovė reiškia platesnį maistinių medžiagų spektrą, įskaitant skirtingus augalinius junginius. Net jei kai kurių medžiagų kiekiai nėra dideli, bendras raciono „paveikslas“ tampa įvairesnis. Laukiniai augalai dažnai pasirodo sezoniškai, todėl natūraliai įsilieja į valgymą pagal metų laikus – tai skatina paprastesnius patiekalus iš šviežių ingredientų ir didesnį sąmoningumą, iš kur atsiranda maistas.
Podagrinis kiekvieną pavasarį sužaliuoja tose pačiose vietose, tačiau į lėkštę patenka pernelyg retai. Vis dėlto verta į jį pažvelgti kaip į sezoninį augalą, galintį praturtinti racioną paprastu, natūraliu ingredientu. Svarbiausia – atsargus rinkimas, teisingas atpažinimas ir saikas.