Category: Maistas

  • Šie pasaulio sriubų priedai daro stebuklus: Lietuvoje juos žino nedaugelis

    Lietuviškos sriubos daugeliui atrodo nepralenkiamos. Tai patvirtina ir žymūs patiekalai, pavyzdžiui, žemaitiškas kastinys ar žirnių sriuba, o ypač – žinomas rūgštus raugintų miltų ir burokėlių patiekalas, dažnai įvardijamas tarp vertinamų pasaulio skonių. Mūsų sriubos paprastai išsiskiria paprastumu ir gerai pažįstamais, subalansuotais aromatų deriniais.

    Vis dėlto daugelyje kitų šalių sriubos kultūra atrodo kitaip. Skirtinguose pasaulio regionuose į sriubas dedami priedai, kurie keičia jų konsistenciją, skonį ir sotumą. Dalis tokių sprendimų turi šimtmečių tradicijas ir iki šiol yra kasdienio raciono dalis. Lietuvoje nemaža jų vis dar lieka nuošalyje, nors galėtų praturtinti įprastus receptus.

    Daugelyje šalių sriuba dažnai yra pagrindinis patiekalas, todėl ir jos sudėtis būna „sunkesnė“. Įvairūs makaronai, kukuliai, kruopos ar duonos gabalėliai didina patiekalo energinę vertę ir sotumą. Pavyzdžiui, porcija sriubos, papildyta maždaug 60 gramų sausų makaronų, dažniausiai suteikia daugiau nei 200 papildomų kalorijų ir nemažai angliavandenių.

    Tokie priedai neretai turi ir praktinę prasmę: grūdiniai produktai yra palyginti pigūs, gerai laikosi, o svarbiausia – puikiai sugeria sultinio aromatus. Dėl to Azijoje, Pietų Europoje ir daugelyje Afrikos regionų sriubų priedai yra fundamentalus kasdienės mitybos elementas.

    Azijos virtuvėse itin populiarūs įvairūs į sriubas skirti tešlos gaminiai. Kinijoje, Korėjoje ir Japonijoje dažnai naudojami nedideli gabalėliai iš kvietinių arba ryžių miltų tešlos, kurie verdami tiesiai sultinyje. Vienas pavyzdžių – kiniški wonton, tai ploni tešlos lakštai su mėsos arba krevečių įdaru. Kitas – korėjietiški sujebi: netaisyklingi rankomis plėšomi tešlos gabaliukai, metami į verdančią sriubą.

    Tokie priedai gali būti ir maistingi. Tešla, pagaminta iš maždaug 50 gramų miltų, paprastai suteikia daugiau nei 170 kalorijų ir nemažą dalį angliavandenių. Namų sąlygomis ją pasigaminti paprasta: dažniausiai užtenka miltų, vandens ir žiupsnelio druskos, kad gautumėte elastingą tešlą, tinkamą virti sultinyje.

    Italų virtuvėje sriuboms skiriama daugybė smulkių makaronų rūšių. Vienas žinomiausių – pastina, tai mažyčiai makaronai, primenantys žvaigždutes, taškelius ar nedidelius rutuliukus. Jie dažniausiai verdami tiesiai sultinyje vos kelias minutes: dėl mažo dydžio greitai suminkštėja ir gerai dera su daržovėmis bei sultiniu.

    100 gramų sausų makaronų vidutiniškai turi apie 350 kalorijų ir daugiau nei 70 gramų angliavandenių, todėl net nedidelis kiekis pastebimai padidina sriubos sotumą. Italų namuose neretai gaminamas paprastas patiekalas iš sultinio, saujelės pastina ir tarkuoto sūrio – taip gaunamas greitas, lengvas, bet pakankamai sotus naminis maistas.

    Artimuosiuose Rytuose duona dažnai laikoma natūraliu sriubų ir troškinių palydovu. Dažnai naudojami ploni kvietiniai paplotėliai, pavyzdžiui, pita ar khubz. Duona supjaustoma mažais gabalėliais ir dedama į sriubą arba patiekiama šalia, kad būtų galima mirkyti į kvapnų sultinį.

    Kai kuriuose patiekaluose paplotėliai prieš tai šiek tiek padžiovinami ar apkepinami. Tuomet jie būna tvirtesni ir ne taip greitai suirsta skystyje. 100 gramų įprastos pitos paprastai turi apie 250–270 kalorijų ir daugiau nei 50 gramų angliavandenių, todėl net mažas kiekis gerokai padidina sotumą. Be to, taip dažnai panaudojama ir kiek apdžiūvusi duona – paprastas būdas mažinti maisto švaistymą.

    Vakarų ir Centrinėje Afrikoje populiarūs nedideli rutuliukai, ruošiami iš miltų arba kruopų. Jiems dažnai naudojamos soros, sorgai, kukurūzai ar maniokai. Iš miltų ir vandens sumaišoma tiršta tešla, suformuojamos mažos porcijos, kurios verdamos sriuboje arba atskirame puode. Nigerijoje ir Ganoje tokie priedai dažnai patiekiami su tirštomis daržovių ar mėsos sriubomis.

    Sorų ar kukurūzų produktai daugiausia suteikia angliavandenių. 100 gramų sausų kruopų vidutiniškai turi apie 350 kalorijų ir daugiau nei 70 gramų angliavandenių. Tokie rutuliukai gerai sugeria sultinio skonį, o sriuba tampa sotesnė – tai ypač svarbu ten, kur patiekalas dažnai turi atstoti visą valgį.

    Daugelyje pasaulio regionų sriubos papildomos ir fermentuotais produktais – tai maistas, kurio skonis bei aromatas pakinta veikiant mikroorganizmams. Fermentacija keičia ne tik kvapą, bet ir skonio „gylį“.

    Japonijoje vienas žinomiausių pavyzdžių – miso pasta, gaminama iš fermentuotų sojų pupelių, druskos ir specialių kultūrų. Kartais užtenka nedidelio šaukšto, kad sriuboje atsirastų umami – intensyvus, sodrus, „sultinio“ tipo skonis. Korėjoje panašų vaidmenį atlieka doenjang pasta, taip pat gaminama iš fermentuotų sojų.

    Fermentuoti produktai gali turėti junginių, susidarančių baltymų ir angliavandenių virsmo metu – būtent jie dažnai suteikia išskirtinį tradicinių sriubų aromatą ir skonio sodrumą.

    Lietuvoje sriubų tradicijas formavo vietiniai produktai ir senos mitybos nuostatos. Ilgus šimtmečius kasdienį racioną sudarė bulvės, kopūstai, kruopos ir paprasta duona. Sriubos dažnai buvo laikomos pirmuoju didesnio pietų valgymo patiekalu, po kurio sekdavo antrasis – su mėsa ar daržovėmis. Tokiu atveju nebuvo didelio poreikio sriubą papildomai „sunkinti“.

    Svarbiausias veiksnys visada buvo produktų prieinamumas. Anksčiau dauguma ūkių naudojo tai, ką galėjo užsiauginti ar išlaikyti per žiemą. Todėl lietuviškose sriubose įsitvirtino tokie priedai kaip bulvės, perlinės kruopos ar naminiai skystos tešlos gaminiai, kuriuos galima pasigaminti iš paprastų, kiekvienuose namuose randamų ingredientų.

    Sriubų priedai skirtinguose pasaulio kampeliuose gali visiškai pakeisti patiekalo charakterį. Kartais net mažas ingredientas nulemia, ar sriuba bus lengvas sultinys, ar taps visaverčiu, sočiu patiekalu. Verta išbandyti tokius sprendimus ir namuose: neretai užtenka menkos detalės, kad įprasta sriuba įgautų naują skonį ir įdomesnę tekstūrą.

  • Bulvės ir rauginti agurkai – per 15 minučių paruošite kalną traškių, sočių blynelių

    Šiame recepte svarbiausi – rauginti agurkai. Būtent jie bulvių masei suteikia lengvumo ir ryškesnį skonį. Tačiau būtina prisiminti vieną taisyklę: agurkus reikia labai gerai nuspausti nuo skysčio. Priešingu atveju vietoj standžios tešlos gausite skystą masę, į kurią tektų berti daug miltų, kad pavyktų suformuoti blynelius. O kuo daugiau miltų, tuo sunkesnė ir kietesnė bus jų tekstūra.

    Užuot miltus maišę į bulvių masę, sumaišykite juos su džiūvėsėliais atskirame dubenyje ir naudokite kaip apvoliojimą. Kepant keptuvėje su didesniu kiekiu gerai įkaitintų riebalų, apvalkalas gražiai apskrus ir taps traškus, o vidus išliks kremiškas ir minkštas. Į masę taip pat galite įmaišyti petražolių, krapų arba kalendros – žolelės suteiks gaivos ir dar daugiau lengvumo.

    Tokie bulviniai blyneliai tiks tiek pietums, tiek kaip užkandis. Juos ypač skanu mirkyti į naminį česnakinį padažą.

    Ingredientai:

    Bulvės, rauginti agurkai, miltai, džiūvėsėliai, kepimui skirti riebalai, pasirenkamai – petražolės, krapai arba kalendra.

    Gaminimo būdas:

    Sutarkuokite bulves, smulkiai sutarkuokite arba supjaustykite raugintus agurkus ir juos gerai nuspauskite. Sumaišykite su bulvių mase, prireikus pagardinkite ir įmaišykite pasirinktų žalumynų. Atskirame inde sumaišykite miltus su džiūvėsėliais. Formuokite blynelius, apvoliokite džiūvėsėlių ir miltų mišinyje ir kepkite gerai įkaitintuose riebaluose, kol gražiai apskrus iš abiejų pusių.

  • Rosół z grilla? Kuzynka śmiała się do łez, dziś sama gotuje: kolor i smak wychodzą obłędne

    Rosół z grilla idealnie pasuje do sezonu ogrodowego, ale nic nie stoi na przeszkodzie, by przygotować go także wtedy, gdy po prostu masz ochotę na zupę o głębszym, bardziej wyrazistym smaku. Sekret jest prosty: mięso i część warzyw najpierw porządnie się rumienią nad ogniem, a dopiero później trafiają do garnka. Dzięki temu wywar wychodzi ciemniejszy, mocniej aromatyczny i wyraźnie pełniejszy.

    Taki rosół ma delikatnie dymną nutę, piękny złocisty kolor oraz głębię, która zwykle kojarzy się z wielogodzinnym, bardzo starannym gotowaniem. Wszystko to można uzyskać bez skomplikowanych trików – wystarczy etap grillowania składników.

    W klasycznym rosole smak buduje się powoli: poprzez długie gotowanie mięsa, kości i warzyw. W wersji grillowanej dochodzi jednak kluczowy element, czyli przypieczenie składników przed gotowaniem. To właśnie ono odpowiada za intensywniejszy aromat i ciemniejszą barwę zupy.

    Przyrumieniona cebula nadaje wywarowi ładny kolor, a grillowana marchew i pietruszka wnoszą lekką słodycz oraz bardziej zdecydowany posmak. Z kolei mięso, które miało kontakt z ogniem, oddaje do rosołu nie tylko tłustość i esencję, ale też wyraźniejszy, „mięsny” aromat.

    W tej wersji świetnie sprawdza się połączenie kurczaka i wołowiny. Kurczak tworzy delikatniejszą bazę, a wołowina pogłębia smak i nadaje zupie bardziej konkretny charakter. Jest jednak jedna zasada, o której warto pamiętać: rosół z grilla powinien gotować się bardzo spokojnie. Gwałtowne wrzenie sprawi, że stanie się mętny i straci część swojej elegancji.

    Składniki:

    Sposób przygotowania:

  • Šitaip laikykite pievagrybius: ilgiau išliks balti, tvirti ir nesuglebę

    Pievagrybius dažniausiai sugadina drėgmė. Dėl jos grybai greičiau patamsėja, suminkštėja ir ima atrodyti taip, kad nebesinori jų dėti į keptuvę. Todėl po pirkimo neverta jų palikti bet kur ar ilgai laikyti sandariame plastike. Geriausiai veikia vėsa, sausumas ir šiek tiek oro cirkuliacijos. Pievagrybiams tinka šaldytuvas, tačiau ne kiekviena lentyna ir ne kiekviena pakuotė jiems vienodai gera.

    Jei pievagrybius pirkote sveriamus arba supakuotus į plėvelę, grįžus namo juos geriausia perkelti į popierinį maišelį ar kitą „kvėpuojančią“ pakuotę. Popierius sugeria drėgmės perteklių ir kartu leidžia grybams „kvėpuoti“. Sandarus plastikas sulaiko drėgmę, todėl pievagrybiai tamsėja, minkštėja ir gali įgauti nemalonų kvapą. Plastikiniai maišeliai taip pat nėra geras pasirinkimas.

    Dar viena svarbi taisyklė – pievagrybių neplaukite prieš dėdami į šaldytuvą. Vanduo tik paspartina gedimą, nes grybai labai lengvai sugeria drėgmę. Jei jie kiek apsinešę žemėmis, palikite taip, kaip yra, o nuvalykite tik prieš pat gaminimą. Nors tai atrodo smulkmena, ji dažnai lemia, ar po kelių dienų grybai dar bus balti ir standūs.

    Pievagrybius reikėtų laikyti šaldytuve, maždaug 4 °C ar žemesnėje temperatūroje, tačiau ne ten, kur kaupiasi daug drėgmės. Įvairių šaltinių duomenimis, sveiki, žali grybai šaldytuve išsilaiko apie 4–7 dienas, o pjaustyti – gerokai trumpiau, dažniausiai 1–2 dienas. Jei pievagrybiai įsigyti gamintojo pakuotėje, ją galima palikti, tačiau tokiu atveju grybus reikėtų sunaudoti greičiau.

    Saugiausia juos laikyti šaldytuvo lentynoje, kur mažiau drėgmės. Popierinis maišelis vėsesnėje šaldytuvo dalyje dažniausiai duoda geriausią rezultatą. Jei pievagrybiai jau supjaustyti, jų ilgai nelaikykite – jie sensta daug greičiau nei sveiki. O jei pastebite, kad grybai tampa slidūs, stipriai patamsėja arba skleidžia nemalonų kvapą, geriau jų nebevartoti.

  • Šią žuvį parduotuvėje daugelis praeina pro šalį, nors joje beveik nėra smulkių ašakų

    Nors vis dažniau į savo racioną įtraukiame žuvį, dažniausiai renkamės gerai pažįstamas rūšis – lašišą, menkę ar polaką. Tačiau parduotuvių lentynose yra produktas, kuriame dera švelnus skonis, lengvas paruošimas ir įspūdingos maistinės savybės. Tai – paltusas, kurį daugelis nepelnytai nuvertina ir palieka „madingesnių“ alternatyvų šešėlyje.

    Paltusas išsiskiria savo sudėtimi. Jame palyginti nedaug riebalų, tačiau gausu visaverčių baltymų, svarbių organizmo atsistatymui ir raumenų masei palaikyti. 100 gramų šios žuvies yra nedidelis riebalų kiekis, o didžiąją jų dalį sudaro naudingos omega-3 riebalų rūgštys.

    Omega-3 junginiai itin svarbūs širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai. Jie padeda palaikyti normalią kraujotakos sistemos veiklą, prisideda prie tinkamo kraujospūdžio ir pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Reguliarus paltuso vartojimas gali teigiamai veikti bendrą organizmo būklę.

    Dėmesio verta ir didelė seleno koncentracija – tai antioksidacinėmis savybėmis pasižymintis mikroelementas, padedantis apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso ir lėtinti senėjimo procesus. Svarbu ir tai, kad paltusas seleno gali turėti daugiau nei daugelis kitų populiarių žuvų, todėl mityboje tampa dar vertingesnis.

    Vienas didžiausių šios žuvies privalumų – jos struktūra. Paltusas priklauso plekšninių šeimai, tačiau, skirtingai nei įprasta plekšnė, dažniausiai neturi gausybės smulkių, sunkiai išrenkamų ašakų. Vietoje jų yra stambesni, aiškiai matomi kaulai, kuriuos lengviau atskirti nuo mėsos.

    Dėl to paltusą paruošti paprasčiau ir saugiau – ypač vaikams ar žmonėms, kurie nemėgsta valgant „kovoti“ su ašakomis. Tai žuvis, puikiai tinkanti kasdieniam meniu.

    Taip pat pabrėžiama, kad ši žuvis laikoma gana saugia vartoti net nėščiosioms. Saikingai valgomas paltusas gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis, nes suteikia svarbių maistinių medžiagų, nepadidindamas nereikalingos rizikos.

    Paltuso mėsa yra švelni, tvirta ir gerai dera su įvairiais priedais. Jį galima kepti orkaitėje, keptuvėje ar ant grotelių – bet kuriuo būdu išlieka subtilus skonis. Ypač tinka citrina, šviežios žolelės ir lengvi padažai su alyvuogių aliejumi.

    Dėl savo struktūros ši žuvis termiškai apdorojant nesubyra, todėl yra patogus pasirinkimas net mažiau patirties virtuvėje turintiems žmonėms. Norint išgauti geriausią rezultatą, nebūtinos sudėtingos technikos – užtenka paprasto paruošimo, kuris išryškina natūralų aromatą.

    Jei norite įsitikinti, koks skanus gali būti paltusas, verta išbandyti paprastą gaminimo būdą, kuris pabrėžia jo natūralų skonį.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

    Tai vienas paprasčiausių būdų paltusą įtraukti į kasdienį racioną. Švelnus skonis ir lengvas paruošimas dažnai nustebina net tuos, kurie šią žuvį iki šiol rinkdavosi retai.

  • Vokiečiai dėl šio sumuštinio stovi eilėse: vietoj kumpio deda netikėtą mėsos kepinį

    Leberkäse pažodžiui reiškia „kepenų sūrį“, tačiau realybėje (ypač bavarų versijoje) nerasite nei kepenų, nei, juo labiau, sūrio. Pagal Vokietijos maisto teisę gaminys, vadinamas Leberkäse, už Bavarijos ribų turėtų turėti bent 4 proc. kepenų, tačiau didžiausio populiarumo sulaukė būtent bavarų variantas, kuriame kepenų apskritai nėra.

    Tai vientisa, labai smulkiai sumalta mėsos masė (dažniausiai jautienos ir kiaulienos), kepama stačiakampėse formose, kol viršuje susidaro tamsi, traški plutelė. Būtent kontrastas tarp tvirto, apskrudusio paviršiaus ir švelnaus, rausvo vidaus ir lemia, kodėl vokiečiai taip mėgsta šį gaminį.

    Nors dažniausiai Leberkäse siejamas su Vokietija, jis ne mažiau populiarus ir Austrijoje bei dalyje Šveicarijos. Įdomu tai, kad skirtinguose regionuose keičiasi ir pavadinimas: vakarų Vokietijoje, Šveicarijoje ar Tirolyje dažniau vartojamas Fleischkäse – pažodžiui „mėsos sūris“.

    Leberkäse sėkmės paslaptis – universalumas ir skonis: jis maloniai sūrus, subtiliai pagardintas muskato riešutu ir mairūnu. Skirtingai nei šaltai valgomi mėsos gaminiai, šis kepinys geriausiai atsiskleidžia karštas, ką tik iš krosnies. Kai į traškią bandelę įdedamas beveik centimetro storio, dar garuojantis gabalėlis, mėsa šiek tiek sudrėkina vidų ir susidaro sotus, papildomų priedų beveik nereikalaujantis derinys. Dažniausiai pakanka trupučio garstyčių, o kartais – ir rauginto agurko riekelės.

    Verta atkreipti dėmesį ir į valgymo tradiciją. Nors Leberkäse galima nusipirkti kiekviename prekybos centre, tikrojo skonio dažnai ieškoma mėsinėse. Kai kur jis kepamas nuolat, visą dieną, tad galima gauti visiškai šviežią porciją. Tai užkandis, suvienijantis skirtingus žmones – nuo statybininkų iki kostiumuotų biurų darbuotojų, pietų metu kartu užsukančių šilto kepinio bandelėje.

    Šiandien Leberkäse turi daugybę įdomių variantų. Ypač populiarus Käseleberkäse, kai mėsos masėje būna geltonojo sūrio gabalėlių, kepant skaniai ištirpstančių. Mėgstantiems ryškesnius skonius siūlomi variantai su paprika, svogūnais (Zwiebelleberkäse) ar net Pizzaleberkäse, kuriame gali būti saliamio, sūrio ir smulkintų daržovių. Nors dažniausiai pagrindą sudaro jautiena ir kiauliena, Vienoje pasitaiko ir arklienos versijų, o lengvesniuose variantuose – net paukštienos.

    Leberkäse nesunkiai pritaikomas ir namų virtuvėje. Jį galima apkepinti keptuvėje tarsi kepsnį ir patiekti su keptu kiaušiniu bei bulvių salotomis. O kūrybiškesni gamintojai iš jo ruošia ir vadinamąjį „netikrą Cordon Bleu“: du gabalėlius sujungia sūriu ir kumpiu, tuomet apvolioja džiūvėsėliuose ir kepa, kol apskrunda auksine spalva.

  • Šaldytuve dar liko baltoji dešra? Per 15 minučių pasigaminsite vakarienę kaip itališkoje trattorijoje

    Makaronai su baltąja dešra – vienas tų patiekalų, kuris išgelbsti, kai trūksta idėjų greitai vakarienei, o šaldytuve po švenčių dar guli nepanaudotas ingredientas. Užtenka keliolikos minučių, kad paruoštumėte kvapnų, kremišką patiekalą, įkvėptą itališkos virtuvės. Šie makaronai žavi paprastumu, tačiau kartu ir ryškiu skoniu, kurį sukuria taikliai parinkti priedai.

    Nereikia nei sudėtingų produktų, nei valandų prie viryklės, kad ant stalo atsirastų išties gardus maistas. Makaronai su baltąja dešra – puikus „zero waste“ pavyzdys: panaudojate produktą, kuris dažnai lieka po švenčių, ir suteikiate jam visiškai naują „gyvenimą“.

    Švelni ir sultinga baltoji dešra puikiai dera su kremišku padažu, ruošiamu su grietinėle. Garstyčių ir krienų priedas subalansuoja riebumą ir suteikia patiekalui charakterio. Rezultatas – skonis lyg iš geros trattorijos, o paruošimas užtrunka mažiau nei 20 minučių.

    Svarbu ir tai, kad receptą lengva pritaikyti pagal turimus produktus: įdėkite daugiau česnako, pabarstykite parmezanu arba papildykite daržovėmis, jei jų turite po ranka.

    Ingredientai:

    Gaminimo būdas:

  • Roviate sode kaip piktžolę, o kroatai valgo kilogramais: štai kodėl verta palikti

    Paprastoji portulaka, dar vadinama daržine portulaka, auga beveik visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Ją galima auginti namuose – balkone, ant palangės ar darže – ir naudoti salotoms, sriuboms ar greitai keptiems patiekalams. Nors mūsų daržuose ji dažnai laikoma įkyriu „svečiu“, Kroatijoje ir Graikijoje tai vienas būtinų vasaros meniu ingredientų.

    Šiose šalyse portulaka vertinama dėl savito skonio – lengvai sūroko, gaivaus, kiek rūgštoko, su ryškesne riešutų nata. Be to, ji puikiai malšina troškulį: stori lapai kaupia vandenį ir elektrolitus, todėl Viduržemio jūros klimato karštyje toks augalas yra itin naudingas.

    Portulaka laikoma vienu turtingiausių augalinių omega-3 riebalų rūgščių (alfa-linoleno rūgšties) šaltinių – jų joje gali būti daugiau nei daugelyje kitų žalių lapinių augalų. Taip pat joje gausu vitaminų A ir C, o kartu – magnio ir kalio. Dėl šių medžiagų portulaka dažnai įvardijama kaip vertingas raciono papildymas, galintis prisidėti prie normalios širdies veiklos ir kraujospūdžio palaikymo. Augale yra ir kalcio bei geležies, todėl jis gali būti naudingas vegetarams ir veganams.

    Vis dėlto portulaka tinka ne visiems. Nėščiosioms, žmonėms, sergantiems inkstų ligomis, bei turintiems vadinamąjį „tingaus žarnyno“ sindromą jos reikėtų vengti arba vartoti itin atsargiai. Priežastis – oksalatai (kaip ir rūgštynėse ar špinatuose), kurie vartojami dideliais kiekiais gali skatinti inkstų akmenų susidarymą ir apsunkinti virškinimą jautresniems žmonėms.

    Prieš renkant portulaką svarbu įsitikinti, kad ji auga švarioje vietoje, kur nenaudojamos cheminės priemonės. Skaniausia ji būna prieš žydėjimą, kai ūgliai yra patys sultingiausi.

    Virtuvėje portulaka patogi tuo, kad valgoma visa – ir lapeliai, ir traškūs stiebeliai. Jos sultys yra šiek tiek gleivėtos tekstūros, todėl gali natūraliai tirštinti sriubas ar padažus be miltų ar užkepėlės. Portulaką galima dėti į vaisių–daržovių kokteilius, kad jie taptų maistingesni, arba marinuoti acte ir naudoti kaip kaparių pakaitalą.

    Balkanuose populiarus būdas – patiekti portulaką šiltą su bulvėmis ir gausiu kiekiu alyvuogių aliejaus: toks patiekalas primena mums įprastus valgius su špinatais ar burokėlių lapais. Švieži portulakos lapai taip pat puikiai dera su pieno produktais – graikišku jogurtu, feta ar varške.

    Jei norisi paprasto patiekimo, portulaką galima sumaišyti su alyvuogių aliejumi, druska ir citrinos sultimis. Pasirinktinai įdėkite pjaustytą pomidorą arba apibarstykite sutrupinta feta – toks priedas puikiai tinka prie ant grotelių keptos žuvies ar mėsos.

  • Pietums verdu lengvą meksikietišką vištienos sriubą: sušildo, sotina ir neapsunkina

    Meksikietiška vištienos sriuba – tai tikra spalvų ir skonių puota viename puode. Skirtingai nei sunkesnė versija su jautiena (chili con carne), variantas su vištiena leidžia atsiskleisti švelniam mėsos skoniui, kuris puikiai dera su kukurūzų saldumu ir būdingu romėniškų kmynų aromatu. Sriuba ne tik maloniai sušildo, bet ir pakelia nuotaiką savo sodria spalva. Tai puikus pasirinkimas tomis dienomis, kai pavasaris dar nelepina šiluma.

    Viena vertus, sotumo suteikia pupelės ir vištiena – tai puikūs baltymų šaltiniai. Kita vertus, čili pipiruose esantis kapsaicinas natūraliai spartina medžiagų apykaitą ir šildo organizmą iš vidaus. Be to, ši sriuba labai universali: jos aštrumą lengva reguliuoti pagal savo skonį ir pritaikyti visiems namiškiams.

    Meksikoje panašios sriubos dažnai patiekiamos su priedais, kurie subalansuoja aštrumą. Keli lašai laimo sulčių, šviežia kalendra ar kreminio avokado riekelės – tai ne tik papuošimas, bet ir skanus paįvairinimas. Šie ingredientai suteikia patiekalui gaivumo, o kiekvienas šaukštas gali skambėti šiek tiek kitaip.

    Patiekite sriubą su šaukštu grietinės, pabarstykite kapota kalendra ir šalia įdėkite laimo skiltelę, kad kiekvienas galėtų įsispausti pagal skonį. Skanaus!

  • Zakopanėje paragavau haluškių ir nepatikėjau: namuose atkūriau tą patį skonį

    Pirmą kartą haluškių paragavau mažoje Zakopanės užeigoje, kai po ilgo pasivaikščiojimo nuo lietaus užsukau sušilti. Nieko ypatingo nesitikėjau, tačiau gavau patiekalą, kuris akimirksniu patraukė dėmesį. Iš pažiūros paprasti kukuliai turėjo kažką išskirtinio – kuklumą, bet kartu ir gilų, tikrai naminį skonį. Nuo tada haluškės vis sugrįždavo mintyse, todėl nusprendžiau pabandyti atkurti jas savo virtuvėje.

    Labiausiai anuomet sužavėjo tų kalnietiškų haluškių autentiškumas. Jos nebuvo vizualiai tobulos, neatrodė kaip iš prabangaus restorano, tačiau skonis priminė tradicinę virtuvę, paremtą paprastais, patikimais ingredientais.

    Ilgai galvojau, kas haluškes daro tokias ypatingas. Atsakymas pasirodė labai paprastas – bulvės. Jos sudaro pagrindą, o visa kita tėra skoniui užbaigti. Būtent šis paprastumas ir kuria tą „priklausomybę“, dėl kurios haluškės iš Zakopanės įstringa atmintyje. Todėl nusprendžiau pasigaminti savas – kuo panašesnes į tas, kurias ragavau Podhalėje.

    Gardžių Podhalės kukulių paslaptis slypi tinkamai paruoštose bulvėse ir proporcijose, kurios leidžia išgauti idealią tešlos konsistenciją.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

    Geriausia dalis atėjo vėliau – patiekimas. Mano haluškės atsidūrė keptuvėje su pakepintu svogūnu, sūriu ir šonine. Aromatas iškart priminė Zakopanę ir tą mažą užeigą, nuo kurios viskas ir prasidėjo.