Category: Maistas

  • Prieš verdant jaunas bulves paslėpkite skustuką: viena gudrybė, kad jos būtų tobulos

    Prie jaunų bulvių reikia prieiti švelniai ir apgalvotai, kad apdorojant nepažeistumėte jų struktūros ir neatimtumėte to, kas jose vertingiausia. Daugelis jas ruošia taip pat, kaip ir senesnes bulves, todėl praranda didžiausią jų privalumą. Laimei, pakanka nedidelio įpročių pokyčio, kad rezultatas lėkštėje būtų gerokai geresnis ir autentiškesnis.

    Jaunos bulvės nuo senesnių skiriasi tuo, kad jos nukasamos anksčiau, nespėjus visiškai „subręsti“ sudėčiai. Dėl to jose daugiau vandens ir mažiau krakmolo, kuris atsakingas už miltingumą. Todėl išvirtos jaunos bulvės būna tvirtesnės, šiek tiek elastingos. Jų luobelė plona ir minkšta, lengviau virškinama, be to, joje gausu skaidulų ir mineralinių medžiagų. Senesnės bulvės turi daugiau krakmolo ir storesnę luobelę, todėl jos lengviau suverda ir labiau tinka košei ar virtinukams.

    Jaunų bulvių dažniausiai nereikia skusti, nes jų luobelė labai plona ir švelni, o plaunant ar lengvai patrintus ji neretai pati atsiskiria. Tai svarbu ne tik dėl patogumo, bet ir dėl maistinės vertės: po luobele yra daugiau mineralų ir skaidulų. Skaidulos nėra virškinamos, tačiau jos labai reikalingos normaliai žarnyno veiklai. Nuskutus luobelę prarandama dalis šių medžiagų ir dalis skonio, kuris ryškiausiai juntamas valgant bulvę su luobele.

    Paprastai pakanka bulves gerai nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia – šepetėliu, kad būtų pašalinti žemių likučiai. Toks paruošimas taip pat sutrumpina apdorojimo laiką, todėl išvirusios bulvės išlieka tvirtesnės ir mažiau prisigeria vandens.

    Verdant jaunas bulves verta taikyti šiek tiek kitą metodą nei senesnėms, nes jų struktūra subtilesnė ir lengviau pažeidžiama. Geriausia jas dėti į šaltą, lengvai pasūdytą vandenį ir tik tuomet pradėti kaitinti – taip šiluma pasiskirsto tolygiau nuo vidaus. Tuomet bulvės išverda vienodai: vidus nelieka kietokas, o išorė neperverda.

    Virimo laikas dažniausiai trumpas – apie keliolika minučių, tačiau dėl skirtingo dydžio bulves verta tikrinti šakute. Nupylus vandenį, gerai jas kelioms minutėms palikti puode be dangčio, kad pasišalintų drėgmės perteklius. Taip skonis bus artimas idealui, o konsistencija – maloniai elastinga.

    Kepant keptuvėje, jaunas bulves reikia paruošti atidžiau, nes didesnis vandens kiekis apsunkina traškios plutelės susidarymą. Pirmiausia jas būtina gerai nusausinti. Patogu prieš tai trumpai apvirti – dalinai išvirti, kad suminkštėtų vidus. Drėgmė ant paviršiaus mažina riebalų temperatūrą ir vietoj skrudinimo prasideda troškinimas.

    Keptuvę su riebalais reikia gerai įkaitinti ir tik tuomet dėti bulves, kad jos iš karto pradėtų skrusti. Iš pradžių geriau jų nemaišyti – ramiai kepant iš vienos pusės susiformuoja tvirtesnis paviršius. Vėliau bulves galima atsargiai apversti, kad nesuirtų.

    Jaunos bulvės ypač tinka salotoms, nes išvirusios išlaiko formą ir nesubyra maišant. Geriausia jas derinti su paprastais ingredientais, neužgožiančiais natūralaus skonio – pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, alyvuogių aliejumi ar lengvu garstyčių pagrindo padažu. Svarbi ir temperatūra: dar šiltos bulvės geriau sugeria prieskonius ir aromatus, todėl padažą verta įmaišyti dar prieš joms visiškai atvėstant.

    Puikiai tinka šviežios žolelės, agurkas, ridikėliai – jie praturtina patiekalą ir suteikia gaivumo. Tinka ir kiaušinis, kuris papildomai padidina baltymų kiekį. Reikėtų vengti per sunkių, riebių padažų – jie gali užgožti subtilų skonį ir paversti patiekalą pernelyg riebiu bei „sunkiu“.

    Orkaitėje kepamos ar ant grotelių ruošiamos jaunos bulvės taip pat gali nustebinti, nes aukšta temperatūra pakeičia jų paviršių ir išryškina skonį. Orkaitę verta įkaitinti iki 200–220 laipsnių ir kepti apie 25–35 minutes (priklausomai nuo dydžio), kol luobelė lengvai parus, o vidus suminkštės. Bulves geriausia išdėlioti laisvai, kad nesiliestų – taip karštis pasiskirstys tolygiai ir susidarys švelniai traški plutelė.

    Prieš kepant galima jas apvirti 8–10 minučių: taip sutrumpėja kepimo laikas ir sumažėja rizika, kad išorė apskrus per stipriai, o vidus liks neiškepęs. Kepant ant grilio, paprastai pakanka 15–25 minučių ant vidutinės kaitros, bulves kas kelias minutes apverčiant, kad neprisviltų vienoje pusėje. Nedidelis riebalų kiekis ir druska, naudojami iš pradžių, padeda greičiau apskrusti paviršiui, o vidus išlieka minkštas ir tvirtas.

    Dažniausios klaidos ruošiant jaunas bulves atsiranda tuomet, kai su jomis elgiamasi kaip su senomis. Per ilgai laikomos jos praranda šviežumą, greitai netenka vandens ir suglemba, o skonis kinta. Klaida ir laikyti jas šaldytuve: žema temperatūra dalį krakmolo paverčia cukrumi, o tai vėliau keičia skonį ir kepimo rezultatą.

    Dar viena klaida – pjaustyti jas labai smulkiai: tuomet jos lengvai suyra ir praranda struktūrą. Taip pat neretai persistengiama su riebalais ar prieskoniais, todėl subtilus skonis tampa beveik nejuntamas, o patiekalas – per sunkus. Jaunoms bulvėms dažniausiai geriausiai tinka paprastesni priedai ir trumpesnis apdorojimas.

  • Pamirškite įprastus bulvinius virtinukus: Ewa Wachowicz receptas su moliūgu pakeis pietus

    Iš pirmo žvilgsnio kuklūs, tačiau kartų kartoms mylimi bulviniai virtinukai – tikra lenkų virtuvės klasika. Pakanka saujelės paprastų ingredientų, kad ant stalo atsirastų jaukus, sotus patiekalas. Dažniausiai jie patiekiami su sviestu ir džiūvėsėliais, bet tuo pasirinkimai tikrai nesibaigia – variantų yra gerokai daugiau. Ewa Wachowicz pasidalijo idėja, kaip šį patiekalą paruošti kiek originalesnėje versijoje.

    Lenkijoje šie virtinukai kai kuriuose regionuose vadinami „szagówki“ – pavadinimas siejamas su įstrižai pjaustoma tešla. Tai bulviniai rombo formos virtinukai, kurie ant lenkų stalų, ypač kaime, paplito dar XIX amžiuje. Pavadinimas kilo dėl formos, primenančios arklio kanopą, o recepto paprastumas – virtos bulvės, miltai, kiaušinis ir druska – lėmė, kad patiekalą buvo lengva pagaminti net iš kuklių atsargų. Dažnai jis padėdavo sunaudoti nuo pietų likusias bulves, o sunkesniais laikais tapdavo tikru išsigelbėjimu.

    Šiandien, kai produktų pasirinkimas didžiulis, virtinukus galima ruošti įvairiausiais būdais. Ewa Wachowicz pasiūlė išskirtinį variantą, kuriame bulvės derinamos su moliūgu. Tokie virtinukai ne tik maloniai nustebina skoniu, bet ir atrodo originaliai.

    Gaminant verta laikytis proporcijų, tačiau Ewa Wachowicz pabrėžia, kad virtuvėje ne mažiau svarbus ir pojūtis. Esminis dalykas, lemiantis pavykusius virtinukus, – miltus berti palaipsniui ir stebėti, kad tešla netaptų per sausa.

    Ne mažiau svarbus ir tinkamas bulvių pasirinkimas. Geriausiai tinka miltingos veislės – jos užtikrina lengvesnę, puresnę tešlos tekstūrą. Išvirtas bulves rekomenduojama dar karštas pertrinti per bulvių spaudyklę, o tada greitai atvėsinti – taip masė išlieka lipni ir ją lengviau formuoti.

    Daugelyje namų vis dar taikomas paprastas, patikrintas triukas: pertrintos bulvės dubenyje padalijamos į keturias lygias dalis, viena dalis atidedama į šoną, o į atsiradusią vietą suberiami miltai. Tuomet viskas užminkoma. Ši proporcijų taisyklė jau seniai padeda pasiekti tinkamą tešlos konsistenciją.

    Virtinukus geriausia virti porcijomis, dideliame kiekyje pasūdyto, verdančio vandens – taip jie mažiau linkę irti. Po virimo perliejimas šaltu vandeniu padeda jiems nesulipti.

    Į pačią tešlą patariama dėti mažiau miltų, o likusius naudoti formuojant ir kočiojant. Taip virtinukai išlieka švelnūs, minkšti ir nepraranda subtilaus skonio.

    Klasikiniai bulviniai virtinukai jau seniai džiugina ragautojus, o keli priedai, tokie kaip moliūgas, batatai ar špinatai, gali paversti juos netikėta kulinarine staigmena. Jie puikiai tinka tiek kasdieniams pietums, tiek kaip garnyras prie mėsos patiekalų.

  • Į kiaušinius įlašinkite kelis lašus – kiaušinienė bus puri ir šilkinė

    Galbūt jau turite savo mėgstamiausią kiaušinienės receptą, o gal vis dar ieškote geriausio varianto – juk visada galima ką nors patobulinti. Citrinos sultys yra vienas iš tokių priedų, kurie veikia labai švelniai ir netrukdo kitiems ingredientams keptuvėje, pavyzdžiui, keptam svogūnui, paprikai, kumpiui ar šoninei. Jei laikysitės rekomendacijos įlašinti tik kelis lašus, skonis išliks neutralus, o konsistencija bus gerokai švelnesnė ir puresnė.

    Citrinos sultys yra rūgštis, kuri veikia kiaušiniuose esančių baltymų struktūrą. Kaitinant kiaušinius, baltymai pradeda stingti (koaguliuoti) ir formuoja vientisą masę. Jei šis procesas vyksta per greitai, pavyzdžiui, dėl per aukštos temperatūros keptuvėje, baltymai susijungia labai glaudžiai. Tuomet kiaušinienė tampa guminė ir sausa.

    Įlašinta rūgštis padeda šį procesą „sušvelninti“: baltymai stingsta lėčiau ir tolygiau. Dėl to kiaušinienės struktūra išlieka stabilesnė, tačiau kartu lengvesnė, tarsi labiau prisotinta oro. Praktikoje gaunate šilkinę, itin kreminės konsistencijos kiaušinienę.

    Kai kurie žmonės baiminasi rūgščių priedų kiaušinienei, tačiau saikas čia svarbiausias. Kad poveikis būtų malonus ir subtilus, rekomenduojama naudoti apie 1/8 arbatinio šaukštelio citrinos sulčių 3 dideliems kiaušiniams. Geriausia sultis įmaišyti į kiaušinius dar prieš pilant masę į keptuvę.

    Panašų rezultatą galima pasiekti įlašinus kelis lašus vyno acto arba įdėjus šaukštą tirštos grietinės, kuri taip pat yra šiek tiek rūgšti. Tai nedidelis niuansas, tačiau jis gali padėti, kad svieste kepami kiaušiniai atrodytų lengvesni ir švelnesni.

  • Daugelis pieną laiko šaldytuvo durelėse, bet tai klaida: dėl to jis greičiau surūgsta

    Nors kai kurie šaldytuvų gamintojai durelėse numato vietas buteliams ar kiaušiniams, specialistai pataria maisto produktus šaldytuve susidėlioti kitaip. Durelėse esančios lentynėlės, kurios nuolat varstomos, yra labiausiai veikiamos temperatūros svyravimų. Jei šaldytuvo viduje temperatūra dažniausiai siekia apie 5 laipsnius Celsijaus, tai durelėse ji gali pakilti net iki 12–15 laipsnių.

    Nauja tvarka gali pareikalauti perstatyti lentynas, kad šaldytuvo viduje atsirastų pakankamai vietos pieno buteliui. Tačiau šis nedidelis pokytis gali padėti pienui ilgiau išlikti šviežiam. Paprastai, laikantis gamintojo rekomendacijų, atidarytą butelį reikėtų suvartoti per 48–72 valandas. Tuo tarpu laikant pieną durelėse jis gali sugesti net jau kitą dieną.

    Geriausia pieną laikyti vidurinėje šaldytuvo lentynoje, kur temperatūra stabilesnė ir, priklausomai nuo modelio bei nustatymų, svyruoja nuo 2 iki 8 laipsnių Celsijaus. Pieno produktus patartina palikti originaliose pakuotėse ir sandariai uždaryti. Atidarytą jogurtą galima papildomai uždengti maistine plėvele arba silikoniniu dangteliu.

    Taip pat verta prisiminti, kad pienas greičiau genda, jei jį geriama tiesiai iš butelio. Taip į pakuotę patenka burnos ertmės bakterijų, todėl kitą dieną pieną gali tekti išpilti.

    Ne visa šaldytuve laikoma produkcija iš tiesų reikalauja žemos temperatūros. Tokie vaisiai kaip bananai ar obuoliai, taip pat pomidorai geriau laikosi kambario temperatūroje, pavyzdžiui, krepšyje ant stalviršio: bananai ilgiau išlaiko gražią žievelės spalvą, o pomidorai būna skanesni ir sultingesni. Bulves ir šakniavaisius taip pat galima laikyti ne šaldytuve, o, pavyzdžiui, pintame krepšyje sandėliuke ar uždaroje spintelėje.

    Šaldytuve pirmiausia turi atsirasti vietos žaliai mėsai, žuviai, jūros gėrybėms, pieno produktams ir pagamintam maistui, likusiam po pietų. Žalią mėsą, žuvį ir jūros gėrybes patartina laikyti apatinėje lentynoje, kur temperatūra žemiausia, ir atskirti nuo paruoštų vartoti produktų, kad būtų išvengta kryžminės taršos.

    Vidurinės lentynos puikiai tinka pienui, varškei, jogurtams ir sultims – verta joms skirti daugiau vietos. Sūrius, kiaušinius, paruoštus mėsos gaminius ir desertus galima dėti į viršutinę lentyną.

    Apatiniai stalčiai geriausiai tinka vaisiams ir daržovėms (išskyrus tas, kurioms šaldytuvas nereikalingas). O į dureles reikėtų dėti tik tai, kas nėra jautru temperatūros pokyčiams, pavyzdžiui, paruoštus padažus – garstyčias ar kečupą.

  • Rosolą verdu šeštadienį: paprastas triukas suteikia skaidrumo ir itin sodrų skonį

    Viskas prasideda nuo kvapo, kuris primena ne įprastą mėsos virimą, o keptos vaišių stalo puotos aromatą. Būtent šis paprastas triukas padaro mano sultinį tokį koncentruotą ir gilaus skonio, kad niekas nenori laukti iki sekmadienio. Šeštadienio pietūs mūsų namuose tapo nauja skania tradicija, kurios visi laukia su nekantrumu.

    Tiek paukštieną, tiek daržoves pirmiausia apkepu orkaitėje. Šis procesas, vadinamas Maillardo reakcija, lemia, kad daržovėse esantys natūralūs cukrūs ir mėsoje esantys baltymai karamelizuojasi, todėl išryškėja maloni salstelėjusi nata ir švelnus dūmo aromatas. Dėl to sultinys nuo pirmųjų virimo minučių įgauna sodrią, tamsiai auksinę spalvą. Karamelizacija reiškia, kad nereikia jokių dirbtinių dažiklių ar sultinio kubelių – kepimas pats „ištraukia“ geriausias produktų savybes.

    Kepimas turi dar vieną didelį privalumą: vėliau verdant susidaro gerokai mažiau putų, nes dalis baltymų jau būna „užsirakinę“ orkaitėje. Todėl sultinys nuo pat pradžių būna skaidrus ir švarus, o jums nereikia gaišti laiko kruopščiai nugraibant putą nuo paviršiaus. Aukšta temperatūra orkaitėje denatūruoja paviršinius baltymus ir veikia tarsi natūralus filtras. Be to, keptos daržovės ne taip greitai sukrenta kaip žalios, todėl dar lengviau išlaikyti gražią sultinio skaidrumą.

    Druską į sultinį dėkite tik virimo pabaigoje. Kepti ingredientai suteikia pakankamai intensyvumo, tad druska turėtų tik paryškinti skonį, o ne jį užgožti. Skanaus!

  • PRL laikais dėl šios jautienos žmonės stodavo į eiles: dabar ją prisimena tik retas

    Jautienos šponderis – tai skerdenos dalis, kuri anksčiau virtuvėje buvo puikiai pažįstama, o šiandien daugeliui skamba neįprastai. PRL laikais svarbiausia buvo iš mėsos pagaminti sotų pietų patiekalą visai šeimai, o ne greitą užkandį. Dėl to šis gabalas buvo itin paklausus: jis tiko virti, troškinti ir kepti, o ilgiau apdorojamas įgaudavo ryškų, sodrų skonį. Tai nėra mėsa tiems, kurie tikisi pietų per kelias minutes.

    Jautienos šponderis išpjaunamas iš priekinės skerdenos dalies, dažniausiai nuo šonkaulių srities. Jis turi daugiau riebalų ir jungiamojo audinio, todėl žalias neatrodo taip „įspūdingai“ kaip išpjova ar nugarinė. Vis dėlto tikroji jo vertė atsiskleidžia būtent lėto gaminimo metu: ilgai verdant ar troškinant kolagenas pamažu tirpsta, o mėsa tampa minkšta, sultinga ir aromatinga. Dėl šios priežasties šponderis ypač tinka sultiniams, sriuboms, troškiniams, guliašams, virtai mėsai ir įvairiems vieno puodo patiekalams.

    Maistinės vertės požiūriu tai geras baltymų šaltinis, taip pat jame yra heminės geležies, cinko ir B grupės vitaminų, ypač vitamino B12. Šios medžiagos svarbios nervų sistemai, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir bendrai organizmo veiklai. Vis dėlto reikia prisiminti, kad tai riebesnė jautienos dalis.

    Geriausiai šis gabalas atsiskleidžia virtas, troškintas arba keptas uždengtas. Ilgesnis laikas ir vidutinė temperatūra suminkština skaidulas, o riebalai ir jungiamasis audinys sukuria patiekalo skonį bei sultingumą.

    Su kuo dera? Šponderis puikiai tinka su svogūnais, česnakais, mairūnais, lauro lapais, kvapiaisiais pipirais, juodaisiais pipirais, šakninėmis daržovėmis ir grybais. Jis skanus patiekiamas su kruopomis, bulvėmis, virtiniais ar koldūnais, burokėliais, troškintais kopūstais arba su natūraliu padažu. Ši mėsa taip pat gerai pakelia pašildymą – kitą dieną neretai skonis būna dar sodresnis, nes aromatai spėja susijungti.

    Verta pagalvoti ir apie riebesnio skonio balansą: rūgštesni ar aštresni priedai, tokie kaip raugintos daržovės, krienai, marinuoti agurkai ar ryškesnė garstyčių rūšis, gali padėti sušvelninti „sunkesnį“ patiekalo charakterį.

    Nors šponderis turi daug privalumų, jis tinka ne visiems. Dėl didesnio riebumo ir sunkesnio virškinimo atsargūs turėtų būti žmonės, turintys problemų su tulžies pūsle, kasa, kepenimis ar virškinamuoju traktu, ypač jei jie prastai toleruoja riebius ir ilgai gamintus patiekalus.

    Ši mėsa taip pat nėra geras pasirinkimas laikantis lengvai virškinamos dietos ar tiems, kuriems reikia riboti sočiųjų riebalų kiekį ir patiekalų kaloringumą. Mažiau tinkama ji gali būti ir žmonėms, kuriems sunku kramtyti arba kurie blogiau toleruoja labiau skaidulingą mėsą.

    Jautienos šponderis turi ryškų charakterį ir reikalauja tinkamo paruošimo. Tačiau tiems, kurie vertina tradicinę virtuvę, gilų skonį ir tikrus naminius pietus, šis gabalas ir šiandien gali priminti, kodėl kadaise buvo toks geidžiamas.

  • Juoda arbata praradusi aromatą? Keli paprasti priedai pakeis skonį per kelias dienas

    Arbatos skonis ir aromatas priklauso nuo jos rūšies, auginimo vietos, oro sąlygų, derliaus nuėmimo laiko ir lapelių apdorojimo būdo. To jau nepakeisite, kai arbata atsiduria jūsų virtuvėje. Vis dėlto galima turėti įtakos tam, kaip skonis atsiskleis puodelyje. Būtent taip atsiranda aromatizuota arbata – į arbatžoles pridedama gėlių, prieskonių, džiovintų vaisių žievelių ar kitų ingredientų, kurie sustiprina kvapą ir suteikia papildomų natų.

    Patogu rinktis paruoštus mišinius, tačiau ne visada aišku, kokie aromatai ar priedai juose panaudoti. Namuose pasigaminta aromatizuota arbata suteikia daugiau kontrolės: galite tiksliai žinoti sudėtį ir priderinti skonį prie savo poreikių.

    Svarbu, kad aromatizuota arbata neužgožtų paties gėrimo. Jos tikslas – paryškinti tai, kas jau yra arbatos lapeliuose, o ne paversti užpilą pernelyg intensyviu, „kvepiančiu“ mišiniu. Todėl geriausia rinktis birių lapelių arbatą – su sveikais lapais, be dulkių ir smulkių, sulūžusių likučių. Toks užpilas geriau priima priedus ir paprastai būna ryškesnio skonio.

    Reikšmės turi ir ingredientų derinimas. Juoda arbata dažniausiai puikiai sutaria su apelsinų ar citrinų žievele, gvazdikėliais, vanile ar cinamonu. Žalioji arbata dažniau derinama su jazminais, mėtomis ar švelniais vaisiais. Oolong arbata yra sudėtingesnė, todėl priedų jai reikia mažiau. Neverta dėti visko iš karto – taip skonis gali tapti per stiprus ir prarasti balansą.

    Geriausia pradėti nuo bazės ir vieno ar dviejų priedų. Taip lengviau suprasti, kas iš tiesų tinka pasirinktam užpilui. Dažnai pasiteisina džiovintos citrusinių vaisių žievelės, rožių žiedlapiai, mėtos, vanilė, imbieras ar cinamonas. Sumaišius ingredientus, juos verta sudėti į sandarų indą ir kelioms dienoms palikti sausoje, tamsioje vietoje – per tą laiką arbatžolės prisigers priedų kvapo.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

    Namuose aromatizuota arbata paprastai nekvepia taip agresyviai, kaip kai kurie parduotuviniai mišiniai, tačiau tai – privalumas. Skonis būna natūralesnis, o sudėtis paprasta ir aiški. Taip įprasta juoda arbata gali įgauti naują charakterį be dirbtinio poskonio.

  • Pamirškite įprastas kruopas: 3 supergrūdai saugo širdį ir gelbsti žarnyną

    Šalia ryžių ir įprastų kruopų parduotuvių lentynose vis dažniau atsiranda grikiai, bolivinė balanda (kynva) ir burnočiai (amarantas). Šie produktai vadinami pseudogrūdais – tai augalai, kurie nepriklauso klasikiniams javams, tačiau virtuvėje naudojami panašiai. Juos žmonės renkasi norėdami paįvairinti mitybą, padidinti baltymų ir skaidulų kiekį ar sumažinti glitimo vartojimą. Ar, be skonio, jie skiriasi ir maistine verte bei poveikiu organizmui? Verta pažvelgti atidžiau.

    100 g sausų grikių vidutiniškai yra apie 330–380 kcal, maždaug 12–13 g baltymų, 65–70 g angliavandenių ir apie 3 g riebalų. Bolivinė balanda paprastai suteikia apie 350–380 kcal, 14–16 g baltymų, 60–65 g angliavandenių ir 5–6 g riebalų. Burnočiai turi apie 370–400 kcal, 14–17 g baltymų, 60–65 g angliavandenių ir 6–7 g riebalų. Skirtumai nėra dideli, tačiau bolivinė balanda ir burnočiai dažniau turi daugiau riebalų, todėl jų energinė vertė šiek tiek didesnė.

    Visi trys produktai pasižymi nemažu skaidulų kiekiu – dažniausiai apie 6–10 g 100 g sauso produkto. Kadangi vienai porcijai prieš virimą paprastai naudojama 50–70 g, reali patiekalo kaloringumo „kaina“ dažnai būna mažesnė, nei gali pasirodyti žiūrint į etiketę. Virimo metu sėklos sugeria vandenį, jų tūris gali padidėti net kelis kartus, todėl didėja sotumas, o patiekalo kaloringumas išlieka vidutinis. Tai naudinga planuojant mitybą ir kontroliuojant porcijų dydį.

    Pseudogrūduose esantys baltymai turi palankų aminorūgščių rinkinį. Palyginti su daugeliu įprastų javų, juose dažniau būna daugiau lizino – aminorūgšties, kurios neretai trūksta kviečiuose ar ryžiuose. Bolivinė balanda ir burnočiai dažnai įvardijami kaip visavertės baltymų šaltiniai, nes suteikia visas nepakeičiamąsias aminorūgštis proporcijomis, artimomis žmogaus poreikiams. Grikiai taip pat turi visas aminorūgštis, nors jų santykis gali šiek tiek skirtis. Baltymų kokybė ypač svarbi tiems, kurių mityboje dominuoja augaliniai produktai. Pseudogrūdų derinimas su ankštiniais padidina aminorūgščių įvairovę, todėl gerėja bendro patiekalo baltymų kokybė – tai aktualu aktyviai sportuojantiems ir ribojantiems mėsą.

    Poveikis cukraus kiekiui kraujyje priklauso nuo porcijos, produkto smulkumo ir virimo būdo. Grikių ir bolivinės balandos glikeminis indeksas dažniausiai svyruoja nuo žemo iki vidutinio, o burnočių – dažniau būna vidutinis. Ilgesnis virimas ir labai minkšta konsistencija spartina krakmolo virškinimą, todėl glikeminis indeksas gali didėti. Trumpesnis virimas ir šiek tiek tvirtesnė tekstūra šį procesą lėtina. Svarbu ir tai, kad sotumą lemia ne vien angliavandeniai: baltymai ir riebalai lėtina skrandžio išsituštinimą ir padeda stabilizuoti glikeminę reakciją. Daržovių, sėklų ir baltymų šaltinio pridėjimas mažina viso patiekalo glikeminį krūvį, kuris dažnai geriau atspindi realų poveikį organizmui nei vien glikeminis indeksas.

    Pseudogrūdai gali suteikti daugiau magnio, geležies ir cinko nei daugelis klasikinių kruopų. Grikiai išsiskiria rutinu – antioksidaciniu poveikiu pasižyminčiu flavonoidu, siejamu su kraujagyslių apsauga. Bolivinėje balandoje yra saponinų – natūralių, kartoko skonio junginių, kurių perteklius gali dirginti žarnyną, todėl kruopas prieš verdant rekomenduojama labai gerai nuplauti. Burnočiuose aptinkamas skvalenas – lipidas, natūraliai randamas ir žmogaus odoje. Reikėtų prisiminti, kad mineralų (ypač geležies ir cinko) įsisavinimą gali mažinti fitatai – natūralios medžiagos, esančios pilno grūdo produktuose ir ankštiniuose. Mirkymas ir virimas jų kiekį sumažina, todėl pagerėja mineralų pasisavinimas. Be to, įvairi mityba ir vitamino C turinčios daržovės didina augalinės kilmės geležies įsisavinimą – tai ypač aktualu mėsą ribojantiems žmonėms ir vaisingo amžiaus moterims.

    Žarnyno tolerancija yra individuali. Šiuose produktuose yra tiek tirpių, tiek netirpių skaidulų, kurios didina žarnyno turinio tūrį ir skatina jo judėjimą. Žmonėms, kurie kasdien suvartoja mažai skaidulų, didesnė porcija gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Dažniausiai tai laikina ir po kelių savaičių adaptacijos sumažėja. Jautresniems asmenims geriau pradėti nuo mažesnių porcijų ir didinti kiekį palaipsniui. Taip pat svarbus paruošimas: ilgesnis virimas ir kruopštus nuplovimas sumažina junginių, galinčių dirginti virškinamąjį traktą, kiekį. 50–70 g sauso produkto vienam valgymui dažniausiai yra tinkamas atspirties taškas. Sergantiems dirgliosios žarnos sindromu naujus produktus verta įvesti atsargiai, stebint organizmo reakciją.

    Skoniu ir tekstūra šie produktai skiriasi. Grikiai turi ryškesnį, šiek tiek riešutinį skonį ir išvirtę dažniau būna birūs, todėl tinka sūriems patiekalams – salotoms su keptomis daržovėmis, įdarams ar kaip pagrindas augaliniams kotletams. Bolivinė balanda yra švelnesnio skonio, gali būti lengvai traški, o išvirusi tampa puri ir gerai dera su padažais. Burnočiai yra smulkesni, išvirti dažniau tampa lipnesnės konsistencijos, todėl neretai naudojami pusryčiams, desertams ar patiekalams tirštinti. Skonį galima keisti paruošimo būdu: sauso grūdo paskrudinimas sustiprina aromatą, virimas daržovių sultinyje suteikia gilesnį skonį, o prieskoniai ir žolelės leidžia lengvai keisti patiekalo charakterį. Burnočių dribsniai tinka košėms ar kokteiliams, o bolivinė balanda gali atstoti ryžius pietų patiekaluose.

    Grikiai, bolivinė balanda ir burnočiai skiriasi skoniu, struktūra ir sudėtimi, tačiau kiekvienas iš jų gali rasti vietą subalansuotoje mityboje. Renkantis verta atsižvelgti į savo mitybos tikslus, žarnyno toleranciją ir skonio preferencijas. Užuot ieškojus vieno „geriausio“ varianto, protingiausia šiuos produktus kaitalioti – taip didėja mitybos įvairovė, lengviau surenkami skirtingi mineralai ir paprasčiau laikytis tvaraus mitybos ritmo.

  • Šio aliejaus jokiu būdu nenaudokite kepimui: įkaitintas jis ima virsti kenksmingais junginiais

    Jei kas nors prieš 30 metų būtų pasakęs, kad tam tikras aliejus netinka kepimui, daugelis tai palaikytų pokštu. Tačiau šiandien, didėjant produktų įvairovei ir tobulėjant aliejų gamybos būdams, aiškėja, kad skirtingi riebalai kaitinami elgiasi nevienodai. Iš pirmo žvilgsnio visi aliejai parduotuvės lentynoje atrodo panašūs, bet skirtumai išryškėja tada, kai juos pradedame kaitinti. Kai kurie aliejai yra ypač jautrūs aukštai temperatūrai: ji gali ne tik pabloginti jų skonį ar kvapą, bet ir paskatinti nepageidaujamų, organizmui nepalankių junginių susidarymą.

    Kaitinamas aliejus pradeda irti: riebalų molekulės praranda stabilumą, vyksta oksidacija. Pirmiausia pažeidžiami jautresni ryšiai riebalų rūgštyse, ypač polinesočiosiose, o jų vietoje gali formuotis kiti junginiai. Tarp jų – lipidų peroksidai ir aldehidai, kurie keičia skonį bei aromatą, o ilgiau kepant gali tapti nepalankūs sveikatai. Svarbu tai, kad skirtingi aliejai šiuos pokyčius pradeda patirti nevienodoje temperatūroje. Tai priklauso nuo riebalų rūgščių sudėties ir nuo rafinavimo, t. y. aliejaus išvalymo, laipsnio. Be to, kaitinant mažėja natūralių antioksidantų, pavyzdžiui, vitamino E, kiekis – aliejus praranda „apsaugą“ ir dalį savo naudingų savybių.

    Vienas svarbiausių rodiklių renkantis riebalus kepimui yra dūmijimo taškas – temperatūra, kai aliejus pradeda akivaizdžiai dūmyti. Tai ženklas, kad jo sudėtis ima sparčiai blogėti. Dūmijimo taškas priklauso nuo rafinavimo, laisvųjų riebalų rūgščių kiekio ir paties riebalų profilio. Rafiniai aliejai dažniausiai atsparesni kaitinimui nei nerafinuoti, tačiau tai nereiškia, kad bet kurį rafinuotą aliejų saugu ilgai kaitinti. Jei riebalai pradėjo dūmyti, suprastėja skonis, kvapas ir bendra kokybė – tai aiškus signalas, kad temperatūra per aukšta.

    Pavyzdžiui, „extra virgin“ alyvuogių aliejus paprastai pradeda dūmyti maždaug ties 190–210 laipsnių C temperatūra, rafinuotas rapsų aliejus – apie 200–230 laipsnių C, rafinuotas saulėgrąžų aliejus – apie 225–230 laipsnių C, o lydytas sviestas – maždaug 230–250 laipsnių C. Tuo tarpu kepimui prastai tinka ypač karščiui jautrūs aliejai, visų pirma linų sėmenų aliejus, kurio dūmijimo taškas siekia tik apie 107 laipsnius C. Taip pat dažnai nerekomenduojami ir kiti aliejai, skirti vartoti šaltai, pavyzdžiui, graikinių riešutų aliejus. Reikia turėti omenyje, kad tiksli temperatūra gali skirtis priklausomai nuo produkto kokybės, rafinavimo ir laikymo sąlygų.

    Riebalų rūgščių sudėtis tiesiogiai lemia, kaip aliejus elgsis keptuvėje. Atsparesni aukštai temperatūrai paprastai yra sotieji ir mononesotieji riebalai – jų cheminė struktūra stabilesnė. Mažiau patvarūs yra polinesotieji riebalai, turintys daugiau ryšių, kurie lengviau pažeidžiami kaitinant. Kuo daugiau polinesočiųjų riebalų aliejuje, tuo greičiau jis pradeda irti. Dėl to aliejus, kuris puikiai tinka salotoms ar užpilams, nebūtinai bus geras pasirinkimas kepimui.

    Kai kurie ypač vertinami, „sveiki“ aliejai netinka kepimui ne todėl, kad jie prastos kokybės, o todėl, kad geriausiai atsiskleidžia vartojami šaltai. Tokiuose aliejuose dažnai būna daugiau polinesočiųjų riebalų rūgščių ir natūralių apsauginių medžiagų – vitamino E (tokoferolių), polifenolių, fitosterolių. Kaitinimas šias medžiagas greitai ardo, keičia skonį bei kvapą ir mažina maistinę vertę. Praktikoje neretai pasitvirtina taisyklė: kuo aliejus vertingesnis šaltam vartojimui, tuo atsargiau su juo reikėtų elgtis kaitinant.

    Perkaitintuose riebaluose susidaro junginių, galinčių nepalankiai veikti organizmą – pirmiausia aldehidų ir kitų riebalų oksidacijos produktų. Jie gali dirginti virškinamąjį traktą, apsunkinti organizmo medžiagų apykaitos procesus, sustiprinti sunkumo jausmą po valgio. Reguliariai vartojant perkaitintus riebalus, siejama ir didesnė oksidacinio streso rizika – tai būsena, kai organizme daugėja nestabilių dalelių, galinčių ilgainiui žaloti ląsteles ir trikdyti jų veiklą. Vienkartinis atvejis paprastai nėra lemiamas, tačiau įprotis nuolat kepti su perkaitintu aliejumi gali turėti reikšmingesnių pasekmių.

    Yra keli aiškūs požymiai, kad aliejus jau nebetinkamas naudoti. Dažniausiai pasikeičia kvapas – jis tampa sunkus, degėsių ar net šiek tiek cheminis. Aliejus gali patamsėti, tapti klampesnis, keptuvėje greičiau putoti arba pradėti dūmyti net esant mažesnei temperatūrai. Skonis taip pat prastėja: atsiranda kartumas, dirginantis pojūtis. Svarbu įvertinti ir tai, kiek kartų tas pats aliejus buvo kaitintas – kiekvienas pakartotinis naudojimas pastebimai blogina jo kokybę. Taip pat aliejus gali suprastėti, jei ilgai buvo laikomas šviesoje ar šiltoje vietoje, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo normalus.

    Kepant verta rinktis riebalus, kurie geriau toleruoja aukštą temperatūrą – dažniausiai tai rafinuoti aliejai ir tie, kuriuose daugiau stabilesnių riebalų rūgščių. Dažnas pasirinkimas yra rafinuotas rapsų aliejus arba alyvuogių aliejus, tinkamesnis kaitinimui. Kepimui technologiškai gali tikti ir kokosų aliejus, taip pat rafinuotas avokadų aliejus. Vis dėlto verta skaityti etiketes ir laikytis gamintojo nurodymų, nes ne kiekvienas aliejus tinka kepimui, net jei taip dažnai manoma. Saugiausia neperkaisti riebalų, nekaitinti iki dūmijimo ir kepimui naudoti šviežią aliejų – jo kokybė su kiekvienu panaudojimu prastėja.

  • Pavargo varškė? Šis avies pieno sūris sodresnis, o kai kam – ir lengviau virškinamas

    Daugelis pieno produktus renkasi iš įpročio ir retai susimąsto, kad pasirinkimas nebūtinai baigiasi ties karvės pienu. Vis dažniau dėmesio sulaukia avies pieno produktai: vieniems jie atrodo intensyvesnio, ryškesnio skonio, o kiti sako, kad toks pienas ir jo gaminiai jų organizmui netikėtai tinka geriau. Tema verta dėmesio, nes avies pieno produktai turi ir įdomių mitybinių savybių.

    Avies pieno produktai – tai gaminiai, pagaminti iš avių pieno. Nors avys auginamos panašiai kaip karvės, jų mityba dažnai būna labiau sezoninė, o pieno kiekiai – mažesni. Avies pienas yra labiau koncentruotas: tokio paties tūrio porcija paprastai turi daugiau riebalų ir baltymų, todėl iš jo gaminami tirštesni, kremiškesni produktai. Iš vieno litro avies pieno galima pagaminti daugiau sūrio nei iš karvės pieno, tačiau dėl mažesnės pasiūlos tokie gaminiai dažniau būna brangesni ir laikomi retesniu pasirinkimu.

    Dažniausiai parduotuvėse ar specializuotose vietose galima rasti brandintų avių pieno sūrių (pavyzdžiui, pecorino), sūryje brandintų sūrių (pavyzdžiui, fetos tipo sūrį iš avies pieno) bei ypač tirštos konsistencijos jogurtą. Viduržemio jūros regiono šalyse tai – kasdienybė, o Lietuvoje šie produktai pasitaiko rečiau dėl ribotos pasiūlos ir trumpesnio pieno gamybos sezono.

    Avies pienas išsiskiria koncentruota sudėtimi – mažesnė porcija gali suteikti daugiau energijos ir maistinių medžiagų nei įprastas karvės pienas. Jame paprastai būna daugiau riebalų, kurie lemia kremišką tekstūrą ir sotumo jausmą, taip pat daugiau baltymų, svarbių raumenims ir atsistatymui. Dėl to net nedidelis kiekis avies pieno sūrio ar jogurto dažnai atrodo sotesnis nei karvės pieno analogas.

    Minima ir tai, kad avies pieno riebalų struktūra gali skirtis, todėl daliai žmonių toks produktas virškinimo metu jaučiasi „lengvesnis“. Be to, avies pienas gali būti kalcio ir vitamino B12 šaltinis – šios medžiagos svarbios kaulams ir nervų sistemai. Vis dėlto didesnio kaloringumo nereikėtų nuvertinti, ypač jei tokius produktus planuojama valgyti dažnai.

    Ar avies pieno produktai iš tiesų lengviau virškinami, vienareikšmio atsakymo nėra – tai labai priklauso nuo žmogaus organizmo ir konkrečių nusiskundimų. Kartais teigiama, kad jie geriau toleruojami, nes gali turėti mažiau laktozės, tačiau skirtumas ne visada pakankamas, kad kiekvienam suteiktų apčiuopiamą efektą. Svarbus ir baltymų pobūdis: jis skiriasi nuo karvės pieno, todėl kai kuriems žmonėms avies pieno produktai gali būti švelnesni virškinimo sistemai.

    Praktikoje dalis žmonių po avies pieno produktų jaučia mažesnį sunkumą, bet moksliniai duomenys to nepatvirtina visais atvejais. Jei pasireiškia laktozės netoleravimo simptomai ar kiti virškinimo sutrikimai, protingiausia pradėti nuo mažų porcijų ir stebėti savijautą, o ne iš anksto manyti, kad avies pieno produktai visada bus geresni už karvės pieno.

    Skonis dažniausiai būna sodresnis ir intensyvesnis nei karvės pieno gaminių, nes avies piene daugiau riebalų, o fermentacijos ir brandinimo metu susidaro daugiau aromatinių junginių. Vieniems jis maloniai kremiškas, šiek tiek sūrokas, kitiems – per ryškus ar neįprastas, ypač pradžioje. Skiriasi ir tekstūra: avies pieno sūriai dažnai būna tvirtesni ir riebesni, o jogurtas – tirštesnis, mažiau vandeningas, todėl sotina labiau.

    Virtuvėje avies pieno produktai pritaikomi įvairiai. Brandinti sūriai, tokie kaip pecorino, dėl intensyvaus skonio dažniausiai naudojami mažais kiekiais – tarkuojami ant makaronų, dedami į salotas. Sūryje brandinti sūriai, pavyzdžiui, fetos tipo, paprastai būna drėgnesni ir sūresni, todėl tinka prie daržovių, sumuštinių ir šaltų patiekalų. Avies pieno jogurtas gali būti bazė padažams ar pusryčiams, tačiau dėl didesnio kaloringumo verta atkreipti dėmesį į porcijos dydį.

    Avies pieno produktai labiausiai tinka tiems, kurie ieško sotesnio pasirinkimo ir nori daugiau maistinių medžiagų iš mažesnės porcijos. Jie gali paįvairinti mitybą, kai įprasti karvės pieno gaminiai pabosta arba yra prasčiau toleruojami, tačiau reakcija visuomet individuali. Reikėtų nepamiršti, kad dėl didesnio riebalų ir kalorijų kiekio, pakeitus karvės pieno sūrį avies pieno sūriu santykiu 1 prie 1, nesunku viršyti dienos energijos poreikį.

    Atsargiai turėtų elgtis ir žmonės, turintys laktozės netoleravimą ar alergiją pieno baltymams – avies pieno produktai taip pat gali turėti laktozės ir pieno baltymų. Saugiausias kelias – pradėti nuo mažo kiekio ir įvertinti, kaip jaučiasi organizmas.