CP v2

Category: Mokslas

  • Mokslininkai lazeriu pajudino žuvies ausies akmenėlius – ir netikėtai pakeitė širdies ritmą

    Mokslininkai lazeriu pajudino žuvies ausies akmenėlius – ir netikėtai pakeitė širdies ritmą

    Mokslininkai pademonstravo netikėtą reiškinį: lazerio šviesa galima sukelti mikroskopinių struktūrų judesius žuvies ausyje taip, kad tai pakeistų širdies plakimo dažnį. Eksperimentai atlikti su zebrinėmis žuvelėmis, kurios dažnai naudojamos biomedicininiuose tyrimuose dėl skaidrių lervų audinių ir lengvai stebimų fiziologinių procesų.

    Tyrimo centre atsidūrė otolitai – kalcio karbonato kristalai, esantys daugumos stuburinių vidinėje ausyje. Įprastai jie juda nuo garso ar kūno judesių sukeltų vibracijų, o jų poslinkius fiksuojančios jutiminės ląstelės perduoda signalus į nervų sistemą.

    Šį kartą garsą pakeitė tiksliai valdomas lazeris ir vadinamosios optinės gaudyklės, dar žinomos kaip optiniai pincetai. Tai metodas, kai šviesos spinduliu sukuriama labai maža, bet pakankama jėga, leidžianti stumti ar „pakibinti“ mikrodaleles ir priversti jas judėti norimu ritmu.

    Taikydami tokį poveikį otolitams gyvose zebrinės žuvelės lervose, tyrėjai stebėjo smegenų aktyvumą ir fiksavo, kad suaktyvėja klausai bei pusiausvyros signalams svarbios sritys. Tai leido daryti išvadą, kad mechaninis otolitų judesys nervų sistemoje apdorojamas panašiai kaip įprastas garsinis dirgiklis.

    Šviesa vietoj garso

    Pasak tyrimo autorių, idėja kilo atsispyrus nuo fizikinio garso pagrindo: garsas iš esmės yra vibracija. Jei vibraciją galima sukurti ne garso banga, o tiksliai valdomu mechaniniu judesiu, teoriškai galima sukelti panašų jutiminį atsaką ir be garso.

    „Kai žmonės galvoja apie šviesą ir garsą, jie instinktyviai sieja šviesą su regėjimu, o garsą su klausa. Tačiau garsas iš esmės yra vibracija“, – sakė Guangdžou universiteto fizikas Xiaoshuai Liu.

    Tyrėjai taip pat eksperimentavo su skirtingais otolitų judesio parametrais, keisdami dažnį ir amplitudę. Tokiu būdu jie galėjo imituoti ritminius dirgiklius, kuriuos patys mokslininkai apibūdino kaip savotišką „šviesos muziką“, nes judesio modeliai atitiko garsui būdingas savybes.

    Kas nutiko širdžiai?

    Didžiausia staigmena paaiškėjo stebint širdies darbą. Judinant otolitą, žuvies širdies ritmas pagreitėdavo: viename iš bandymų ramybės būsenos dažnis nuo maždaug 2 dūžių per sekundę padidėjo iki maždaug 2,7 dūžio per sekundę, o vėliau palaipsniui grįždavo link pradinio lygio.

    Autoriai nurodė, kad tam tikrais atvejais širdies ritmas didėjo maždaug 50 proc. Kadangi optinės gaudyklės leidžia labai tiksliai valdyti poveikį, tyrėjai galėjo tikrinti, kaip skirtingi „ritmai“ veikia fiziologinį atsaką.

    „Šį sumanymą įkvėpė tradicinės muzikos terapijos idėja. Jei ritminis garsas gali moduliuoti širdies ritmą, klausėme: ar tiksliai suplanuoti šviesos spinduliai galėtų sukurti šviesos muziką ir reguliuoti širdies darbą?“ – teigė Xiaoshuai Liu.

    Ar tai gali virsti gydymu?

    Komanda žengė dar vieną žingsnį ir sukėlė kelis vaistais indukuotus širdies ritmo sutrikimų modelius, o tuomet taikė otolitų stimuliaciją. Tyrėjai skelbė, kad lėtą ritmą turėjusioms lervoms širdies dažnis priartėjo prie normos, o kai kuriais atvejais pavyko atkurti sutrikusį širdies kamerų suderinamumą.

    „Labiausiai mus nustebino tai, kad šis metodas galėjo ne tik moduliuoti širdies ritmą, bet ir padėti atkurti vaistais sukeltus patologinius ritmo sutrikimus“, – sakė Xiaoshuai Liu.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai ankstyvas įrodymo principu paremtas darbas. Kol kas ne iki galo aišku, kokiais nerviniais keliais ausies dirgiklis virsta širdies ritmo pokyčiu, taip pat nežinoma, ar metodas galėtų veikti didesniuose gyvūnuose ir ar būtų pritaikomas saugiai žmogui.

    Tokie tyrimai papildo vis augančią neurofiziologijos ir biofizikos kryptį, kurioje ieškoma itin tikslių, mažai invazinių būdų valdyti nervų sistemos signalus. Praktinės medicininės taikomosios galimybės gali atsirasti tik po ilgo papildomų bandymų ir saugumo vertinimų, tačiau pati idėja jau dabar atveria netikėtą sąsają tarp klausos mechanikos ir širdies reguliacijos.

  • Mielas vaizdelis ar žala katei? Mokslininkai įspėja apie pavojingą „Youtube“ ir „TikTok“ madą

    Mielas vaizdelis ar žala katei? Mokslininkai įspėja apie pavojingą „Youtube“ ir „TikTok“ madą

    Katės socialiniuose tinkluose tapo kone universaliu pramogų formatu, tačiau dalis populiarių vaizdo įrašų slepia problemą, kurios žiūrovai dažnai nepastebi. Adelaidės universiteto mokslininkai perspėja, kad internete normalizuojami katėms žalingi žmogaus ir augintinio „žaidimai“, o į streso signalus neretai numojama ranka.

    Tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Anthrozoös“, apėmė 11 socialinių tinklų įrašų iš „YouTube“, „TikTok“, „Instagram“ ir „Facebook“. Visi jie buvo pateikti kaip žaidimas, nors vaizduose matėsi aiškūs katės diskomforto požymiai, pavyzdžiui, šnypštimas, bandymas sprukti ar įtempta kūno laikysena.

    Mokslininkai išanalizavo 1 100 komentarų ir nustatė, kad net matant streso ženklus 75–93 proc. reakcijų buvo teigiamos ir palaikančios. Kitaip tariant, auditorija dažnai vertino situaciją kaip juokingą, mielą ar net naudingą katei, nors elgesys rodė priešingai.

    Kodėl stresas supainiojamas su žaidimu?

    Tyrėjai išskyrė kelias pasikartojančias žiūrovų nuostatas. Viena jų – įsitikinimas, kad „jei katei nepatiktų, ji aiškiai parodytų“, tarsi ankstyvi signalai nebūtų svarbūs. Kitos nuostatos siejosi su klaidingu kūno kalbos interpretavimu, tikėjimu, kad katė „galiausiai pripras“, arba mintimi, jog plėšrūnišką instinktą reikia „iškrauti“ bet kokia kaina.

    „Kai ankstyvi katės nepritarimo signalai neįžvelgiami arba ignoruojami, gyvūnas patiria ūmų stresą, kuris gali tapti lėtinis, jei nepageidaujamos sąveikos kartojasi“, – rašoma tyrime.

    Mokslininkų teigimu, ilgainiui tai gali paveikti katės savijautą ir elgesį, didinti baimę, vengimą, agresiją, o kartu bloginti žmogaus ir augintinio ryšį. Gyvūnų gerovės praktikoje pabrėžiama, kad trumpi, katei priimtini žaidimo epizodai ir galimybė pačiai nutraukti kontaktą yra esminiai saugios sąveikos elementai.

    Rizika kyla ne tik katei

    Tyrime pažymima, kad pavojus aktualus ir žmonėms: 7 iš 11 analizuotų vaizdo įrašų buvo matomi žmogaus sužalojimai. Net jei tokie įkandimai ar įdrėskimai komentaruose dažnai nuvertinami, jie gali komplikuotis infekcijomis, todėl specialistai ragina į traumas žiūrėti rimtai ir prireikus kreiptis į medikus.

    Dar vienas svarbus veiksnys – socialinių tinklų algoritmai, kurie linkę skatinti turinį, generuojantį daug reakcijų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad didelis įsitraukimas nebūtinai reiškia kokybę ar saugumą, o probleminės situacijos gali būti kartojamos vien dėl peržiūrų ir patiktukų.

    Mokslininkai siūlo neapsiriboti vien pamokomis apie katės kūno kalbą. Jų vertinimu, būtina stiprinti visuomenės medijų raštingumą, aiškinti, kaip atpažinti katės nepritarimą ir kodėl reikia gerbti gyvūno ribas, taip pat skatinti atsakingą turinio kūrimą, kuriame katės gerovė būtų svarbesnė už „viral“ efektą.

  • Mokslininkai pirmąkart tiksliai nustatė 3,5 mlrd. metų gyvybės pėdsakų amžių: kur rado?

    Mokslininkai pirmąkart tiksliai nustatė 3,5 mlrd. metų gyvybės pėdsakų amžių: kur rado?

    Mokslininkai pranešė pirmą kartą tiesiogiai ir itin tiksliai datavę 3,5 milijardo metų senumo gyvybės pėdsakus. Iki šiol panašūs radiniai dažniausiai buvo datuojami netiesiogiai, pagal uolienų sluoksnių amžių aplink galimas biologines struktūras.

    Tyrimas atliktas Indijoje, Singhbhum kratone, viename seniausių Žemėje išlikusių žemyninės plutos masyvų. Ten aptiktas anglingas titnagas, kuriame išliko plonos, pasikartojančios anglies ir silicio dioksido juostos, būdingos mikroorganizmų kilimėlių palikimui.

    Esminė naujovė ta, kad tyrėjai datavo ne tik aplinką, bet ir pačiame anglies sluoksnyje aptiktus cirkonio kristalus. Cirkonis, susiformuodamas iš vulkaninės medžiagos, į savo gardelę įtraukia uraną, tačiau beveik neįtraukia švino, todėl urano virtimas švinu leidžia labai tiksliai nustatyti kristalo susidarymo laiką.

    Komanda ištyrė kelis cirkonio grūdelius, o dalis jų parodė sutampančius amžius, susitelkusius apie 3,497 milijardo metų. Tyrėjų vertinimu, šie cirkoniai greičiausiai buvo „šviežia“ vulkaninė medžiaga, patekusi į nuosėdas jų formavimosi metu, o ne vėliau atnešti erozijos.

    Norint pagrįsti biologinę anglies kilmę, vien datavimo nepakanka, todėl buvo taikytos kelios nepriklausomos patikros. Raman spektroskopija padėjo įvertinti anglies struktūrą ir jos terminę istoriją, o izotopų analizė parodė anglies santykį, būdingą biologiniams procesams, kai mikroorganizmai dažniau „pasirenka“ lengvesnį anglies izotopą.

    „Rasti ir gerai išsilaikiusią biologinę medžiagą, ir datuojamus cirkonius tame pačiame ankstyvosios Žemės laikotarpio akmenyje yra itin reta“, – sakė geologė Trisrota Chaudhuri.

    „Kai tai pavyksta, uolienos amžių ir gyvybės įrodymus galima susieti tiesiogiai, o tai suteikia daug patikimesnį amžiaus ir izotopais pagrįstą senovinės gyvybės patvirtinimą“, – pridūrė ji.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis radinys nebūtinai yra pats seniausias galimas gyvybės įrodymas, nes literatūroje minimi ir dar senesni, bet labiau ginčytini pėdsakai. Tačiau šį kartą svarbiausia yra tvirtas ryšys tarp biologinių požymių ir radiometrinio „laikrodžio“, esančio tame pačiame telkinyje.

    Prieš 3,5 milijardo metų Žemė buvo visiškai kitokia: atmosferoje beveik nebuvo deguonies, o aplinką formavo intensyvus vulkanizmas ir hidroterminiai procesai. Tyrėjų teigimu, tokios sąlygos rodo, kad ankstyvos mikrobinės ekosistemos galėjo klestėti chemiškai ekstremalioje aplinkoje ir prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad metodų derinys taps atspirties tašku ir kitų ankstyvosios Žemės uolienų pervertinimui, ieškant geriau pagrįstų senovinės gyvybės įrodymų.

  • Mįslė iš XIV amžiaus išspręsta: Visbio mūšyje kvadratines žaizdas paliko ši ginklų rūšis

    Mįslė iš XIV amžiaus išspręsta: Visbio mūšyje kvadratines žaizdas paliko ši ginklų rūšis

    Nauji archeologų ir biomechanikos specialistų tyrimai padeda pagaliau paaiškinti vieną keisčiausių radinių iš XIV amžiaus Visbio mūšio. Ant dalies žuvusiųjų kaukolių aptiktos beveik geometrinės, kvadratą primenančios žaizdos ilgą laiką kėlė klausimų, kokiu ginklu jos galėjo būti padarytos.

    Visbio mūšis įvyko 1361 metų liepos 27 dieną Gotlando saloje. Tuomet Danijos karaliaus Valdemaro IV Atterdago pajėgos susirėmė su vietiniais gynėjais, kurių nemažą dalį sudarė salos gyventojai. Istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose minima, kad žuvusiųjų galėjo būti apie 1 800.

    Didelė dalis žuvusiųjų buvo palaidoti masinėse kapavietėse netoli Visbio, o tai mokslininkams suteikė išskirtinę galimybę detaliai analizuoti patirtas traumas. Iki šiol buvo svarstoma, ar netipines kaukolių žaizdas galėjo palikti strėlių ar ietigalių smūgiai, tačiau vis daugiau požymių rodė, kad paaiškinimas gali būti kitas.

    Kas paliko kvadratines žaizdas?

    Naujausioje analizėje didžiausias dėmesys sutelktas į buką smogiamąjį ginklą su iškiliais elementais. Tyrėjai daro išvadą, kad labiausiai tikėtinas kandidatas yra kolčiais ar metalinėmis iškyšomis sustiprinta kuoka, kuri smūgio metu galėjo palikti kvadrato formos įspaudus ir skilimus.

    Siekiant patikrinti hipotezę, archeologija buvo derinama su biomechanika ir judesio fiksavimo technologijomis. Eksperimentuose naudotos gyvūnų kaulų ir audinių analogus imituojančios medžiagos, o smūgiams atkurti pasitelkti laikotarpio ginkluotės principus atitinkantys modeliai. Vėliau sukelti pažeidimai lyginti su traumomis ant Visbio aukų kaukolių.

    Tai keičia požiūrį į mūšį

    Tyrėjai pabrėžia, kad svarbus ne tik pats ginklo tipas, bet ir tai, ką traumos gali pasakyti apie kovos eigą. Kai kurie sužalojimų pobūdžiai leidžia manyti, jog dalis smūgių buvo suduoti kryptingai, o ne atsitiktinai chaotiškose grumtynėse. Tai gali rodyti didesnę taktinę koordinaciją, nei anksčiau įsivaizduota.

    Visbio masinės kapavietės jau seniai laikomos vienu ryškiausių viduramžių mūšio brutalumo liudijimų Europoje. Kai kurie palaikai buvo rasti su šarvais, o tai padėjo išsaugoti ir ginkluotės, ir sužalojimų detales. Nauji tyrimai rodo, kad net praėjus daugiau kaip 660 metų kaulai vis dar gali papildyti tai, ko nepasako viduramžių kronikos.

  • Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Įrašas, kuris ilgai atrodė kaip įbrėžimas

    Hagia Sofijos galerijose, ant marmurinės baliustrados, aptiktas runų įrašas ilgą laiką buvo laikomas atsitiktiniais akmens pažeidimais. Tik išsamesni tyrimai parodė, kad tai skandinaviškas runinis užrašas, paliktas viduramžių laikais.

    Viena žinomiausių inskripcijų, pasak tyrėjų, greičiausiai mini vardą Halvdan. Toks įrašas svarbus ne tik dėl paties teksto, bet ir dėl vietos: viršutinės galerijos istoriškai nebuvo lengvai prieinamos kiekvienam miesto gyventojui ar keliautojui.

    Kas galėjo palikti runas?

    Tiksliai nustatyti, kas buvo Halvdan, neleidžia pats užrašas, nes jame nėra duomenų apie kilmę ar kelionės tikslą. Vis dėlto istorikai pabrėžia, kad Konstantinopolyje nuo IX–XI amžių lankėsi daug skandinavų, kurie į miestą patekdavo prekybos ir upių keliais per Rytų Europą iki Juodosios jūros.

    Viena tikėtinų versijų sieja užrašo autorių su varangais – skandinavų kariais, tarnavusiais Bizantijos imperatoriui. Ypač išskiriama Varangų gvardija, elitarinis dalinys, kuris šaltiniuose minimas kaip imperatoriaus apsaugos branduolys ir ilgainiui tapo Bizantijos kariuomenės simboliu.

    Ne vienas vardas ir ne viena epocha

    Halvdan nėra vienintelis Hagia Sofijoje aptinkamas skandinaviškas pėdsakas. Tyrimuose minimi ir kiti vardai, kuriuos mokslininkai sieja su runiniais įrašais, pavyzdžiui, Árni, taip pat Arinbarðr.

    Skirtingų įrašų datavimas leidžia manyti, kad tokie ženklai galėjo atsirasti ne vienu metu, o per kelis šimtmečius, tikėtina, XI ar net XII amžiuje. Tai sustiprina prielaidą, kad skandinavų ryšiai su Bizantija buvo ilgalaikiai, o ne vienkartinis epizodas.

    Istorikai pabrėžia, kad runos savaime neįrodo vikingų karinio antpuolio prieš Hagia Sofiją ar miesto užkariavimo. Greičiau tai ženklas, kad Konstantinopolis viduramžiais buvo traukos centras, sutelkęs prekybą, politiką ir karo tarnybą, todėl į jį atvykdavo žmonės iš labai tolimų Europos regionų.

    Pati Hagia Sofija yra vienas ryškiausių istorinių sluoksnių pavyzdžių: pastatyta VI amžiuje kaip Bizantijos šventovė, vėliau tapo mečete, buvo paversta muziejumi, o šiandien vėl veikia kaip mečetė. Runų įrašai, nors ir sunkiai pastebimi, laikomi reikšmingu skandinavų ir Bizantijos pasaulių kontaktų liudijimu, todėl yra saugomi ir matomi lankytojams.

  • 4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    Šiaurės Italijoje, Lucone archeologinėje vietovėje, archeologai aptiko visiškai išlikusią molio lentelę, datuojamą maždaug 4 000 metų senumo laikotarpiu. Radinys ištrauktas iš anglimi ir degėsiais prisotinto sluoksnio, o tokia stratigrafija dažnai siejama su intensyvia žmogaus veikla, pavyzdžiui, gyvenviečių gaisrais ar gamybiniais procesais.

    Vietos tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas tokio tipo pilnai išlikęs radinys šiame komplekse nuo 2019 metų. Naujoji lentelė tapo trečiuoju panašiu artefaktu Lucone D sektoriuje ir padidino bendrą vadinamųjų enigmatiškų lentelių skaičių Lucone lygumoje iki 21.

    Ką reiškia išraižyti ženklai?

    Ant molio paviršiaus matyti įrėžimai, linijos ir įvairių formų įspaudai, kurie kol kas neturi vienareikšmio paaiškinimo. Panašūs nedideli moliniai objektai žinomi ir iš kitų Europos regionų, ypač Vidurio Europos bei Šiaurės Italijos, ir laikomi viena mįslingiausių priešistorės radinių grupių.

    Mokslinėje literatūroje aptariamos kelios jų paskirties versijos. Viena hipotezė teigia, kad tai galėjo būti primityvūs kalendoriai ar informacijos fiksavimo priemonės, kita radinius sieja su prekyba, mainais arba amatų organizavimu, pavyzdžiui, metalurgija.

    Neatmetama ir simbolinė funkcija, nes dalis tyrėjų tokius objektus laiko ritualiniais, galėjusiais veikti kaip religiniai ženklai ar amuletai. Vis dėlto iki šiol trūksta aiškaus ženklų sistemos atpažinimo, o gerai išlikusių egzempliorių yra per mažai, kad būtų galima patikimai nustatyti standartizuotą reikšmių rinkinį.

    Kodėl svarbu, kad lentelė nepažeista?

    Šio radinio vertė pirmiausia slypi jo pilnumoje: išlikęs visas paviršius leidžia tiksliau vertinti ženklų išdėstymą, pasikartojimus ir galimas taisykles. Tai suteikia daugiau galimybių taikyti šiuolaikinius dokumentavimo metodus, pavyzdžiui, didelės raiškos fotogrametriją, 3D modeliavimą ir mikropėdsakų analizę, kuri gali parodyti, kaip ir kokiais įrankiais ženklai buvo daromi.

    Ne mažiau svarbus ir kontekstas, kuriame objektas rastas. Anglingas sluoksnis gali padėti tiksliau datuoti radinį radiokarboniniais tyrimais pagal organines liekanas ir susieti lentelę su kitais gyvenvietės pėdsakais, pavyzdžiui, statinių konstrukcijomis, maisto likučiais ar dirbinių gamyba.

    Lucone laikoma vienu reikšmingiausių bronzos amžiaus tyrimų taškų šiame Italijos regione, o kasinėjimų kampanija dar tęsiasi. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai ir detalesnė analizė priartins prie atsakymo, ar šios lentelės buvo praktinis informacijos įrašas, socialinis mainų įrankis, ar ritualinė simbolika.

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko auksinius „medžius“: paaiškėjo, kas jie

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko auksinius „medžius“: paaiškėjo, kas jie

    Ramiojo vandenyno gelmėse netoli Koko salos ir Kosta Rikos pakrantės mokslininkai aptiko neįprastą vaizdą: ryškiai geltonas, į medžius panašias struktūras, iškilusias iš uolėto dugno. Iš pirmo žvilgsnio jos priminė fantazijos pasaulio augalus, tačiau paaiškėjo, kad tai naujai aprašytas koralų giminaitis.

    Šis organizmas pavadintas Laurinque elenya. Kolonijos gali užaugti daugiau kaip metro aukščio, o šakotos formos „stiebai“ kyla iš jūros dugno 360–529 metrų gylyje, povandeninių kalnų rajone.

    Atradimas fiksuotas per 2019 ir 2023 metais vykusias giliavandenių ekosistemų ekspedicijas. Tyrėjai naudojo nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą SuBastian, leidusį filmuoti, tiksliai apžiūrėti bendrijas ir paimti mėginius iš šimtų metrų gylio.

    Greta geltonųjų kolonijų mokslininkai aptiko ir ištisus dugno plotus, beveik visiškai nuklotus vėžiagyvius primenančiomis trapiosiomis jūrų žvaigždėmis. Toks derinys, pasak ekspedicijų dalyvių, kūrė neįprastą kraštovaizdį ir tapo įkvėpimu pavadinimui, siejančiam formą su auksinio medžio įvaizdžiu.

    Didžiausia staigmena laukė laboratorijoje. Iš pradžių naujojo koralų giminaičio vietą giminystės medyje bandyta nustatyti pagal kelis įprastai taksonomijoje naudojamus genus, tačiau skirtingi genetiniai žymenys rodė prieštaringas kryptis.

    Todėl atlikta platesnė filogenominė analizė, apimanti šimtus genų. Ji parodė, kad Laurinque elenya nepatenka į jokią iki šiol aprašytą koralų šeimą, o artimiausi ryšiai su Eunicellidae tipo giminaičiais vis tiek yra pernelyg tolimi.

    Dėl ryškių anatominių ir genetinių skirtumų tyrėjai pasiūlė ne tik naują gentį, bet ir naują šeimą Laurinqueidae. Tokie atvejai biologijoje yra reti, nes šeimos lygmens taksonas paprastai apima daug anksčiau žinomą ir plačiau ištirtą įvairovę.

    Atradimas dar kartą primena, kiek mažai žinome apie vandenynų gelmes ir ypač apie giliavandenius povandeninius kalnus, kurių tyrimus riboja didelės sąnaudos ir techniniai iššūkiai. Vis dėlto būtent tokiose vietose dažnai aptinkami pažeidžiami koralų „sodai“, kurių sudėtingos struktūros suteikia prieglobstį ir maitinimosi erdves daugybei kitų rūšių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie ekosistemų „inžinieriai“ yra svarbūs ne vien biologinės įvairovės požiūriu. Koralų bendrijos jautrios dugno trikdymui, klimato kaitos poveikiui ir vandenyno chemijos pokyčiams, todėl nauji atradimai kartu tampa argumentu atsakingiau vertinti giliavandenių buveinių apsaugą.

  • Pradingęs popiežiaus laiškas keičia 1066-ųjų istoriją: karas dėl Anglijos turėjo slaptą užnugarį

    Pradingęs popiežiaus laiškas keičia 1066-ųjų istoriją: karas dėl Anglijos turėjo slaptą užnugarį

    Istorikų diskusijas apie 1066 metų įvykius pakurstė naujai perskaityti pradingusio popiežiaus Aleksandro II laiško fragmentai. Nors originalas neišliko, jo nuorašų ištraukos aptiktos viduramžių kanonų teisės rinkiniuose, saugomuose Vatikano archyvuose.

    Tyrėjas Tomas Licence atkreipė dėmesį į anksčiau menkai vertintas formuluotes apie Angliją. Jose teigiama, kad šalis esą buvo globojama šv. Petro, bet nuo tiesos kelio ją nukreipė žmonės, vedami puikybės ir savo „tėvo Šėtono“ įtakos.

    Kas vyko Vakarų Bažnyčioje?

    Nauja interpretacija šias frazes sieja su XI amžiaus 7 dešimtmečio Vakarų krikščionybę suskaldžiusia krize. 1061 metais išrinkti du popiežiai: Aleksandras II Romoje ir jo varžovas Kadalas iš Parmos, pasivadinęs Honorijumi II.

    Šis konfliktas greitai peržengė vien Bažnyčios vidaus ribas ir tapo platesne politine kova, įtraukusia įtakingas jėgas Europoje. Dalis istorikų pabrėžia, kad tuo metu popiežiaus autoritetas buvo tiesiogiai susijęs su sąjungomis su monarchais ir didikais.

    Haroldas II ir netikėta prielaida

    Pasak T. Licence, Anglijos karaliaus Haroldo II aplinka galėjo palaikyti Aleksandro II oponentus. Jei taip, Romai Haroldas galėjo atrodyti ne vien kaip politinis varžovas, bet ir kaip kliūtis platesnėje kovoje dėl Bažnyčios krypties.

    Toks kontekstas paaiškintų, kodėl popiežius galėjo palankiau vertinti Vilhelmo, Normandijos kunigaikščio, žygį į Angliją. Iki šiol dažniau akcentuota, kad parama siejosi su dinastiniais argumentais, priesaikomis ir Vilhelmo pretenzijomis į sostą.

    „Jeigu Anglija iš tiesų rėmė Aleksandro II priešininkus, tai popiežiaus laikysena galėjo būti daug labiau politinė, nei manyta anksčiau“, – teigiama tyrėjo išvadose.

    Ką tai keičia mūsų supratime?

    Šie svarstymai nereiškia, kad Hastingso mūšio reikšmė mažėja, tačiau gali keistis priežasčių grandinė. Karas dėl Anglijos sosto tokiu atveju būtų buvęs ir Europos masto konfrontacijos dalis, kur susipynė monarchų interesai, popiežiaus įtaka ir Šventosios Romos imperijos aplinka.

    Istorikai pabrėžia, kad XI amžiuje religinių ir politinių motyvų atskirti beveik neįmanoma. Popiežiaus palaiminimas galėjo suteikti žygiui ne tik moralinį autoritetą, bet ir sustiprinti jo šalininkų įsitikinimą, kad tai daugiau nei paprasta kova dėl karūnos.

  • Nimrudo lęšis glumina mokslininkus: 2 700 metų senumo radinys galėjo pakeisti istoriją

    Nimrudo lęšis glumina mokslininkus: 2 700 metų senumo radinys galėjo pakeisti istoriją

    Maždaug 2 700 metų senumo krištolo lęšis, vadinamas Nimrudo lęšiu, iki šiol kelia ginčus archeologų ir optikos istorikų bendruomenėje. Nedidelis, kruopščiai nušlifuotas artefaktas buvo aptiktas XIX amžiuje kasinėjant senovės Asirijos miestą Kalchu, dabartinio Irako teritorijoje.

    Šis daiktas yra apie 38 milimetrų skersmens, turi vieną plokščią, kitą lengvai išgaubtą pusę, todėl pasižymi realiomis optinėmis savybėmis ir gali padidinti vaizdą. Datavimas dažniausiai siejamas su VIII amžiumi prieš Kristų, o tai reiškia, kad lęšis buvo pagamintas gerokai anksčiau nei Europoje atsirado pirmieji dokumentuoti teleskopai.

    Diskusijas ypač įkaitino hipotezė, kad lęšis galėjo būti teleskopo dalis ir taip padėti paaiškinti išskirtinai tikslius Mesopotamijos dangaus stebėjimų užrašus. Asirų ir babiloniečių mokslininkai iš tiesų fiksavo planetų judėjimą, užtemimus ir kitus reiškinius, tačiau aiškių įrodymų, kad jie naudojo optinius prietaisus, iki šiol nėra.

    Ar tai galėjo būti teleskopas?

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vieno lęšio teleskopui nepakaktų: reikėtų daugiau optinių elementų ir konstrukcijos, leidžiančios juos tiksliai sujungti. Svarbu ir tai, kad pats Nimrudo lęšis nėra idealus optinis komponentas, nes jo netobulumai galėjo smarkiai iškraipyti vaizdą ir riboti bet kokių tikslių stebėjimų galimybes.

    Dar vienas argumentas prieš sensacingą versiją yra šaltinių stoka. Iki šiol nerasta asirų tekstų, kurie aprašytų teleskopą ar panašų prietaisą, taip pat nerasta kitų detalių, kurios leistų rekonstruoti tokio įrenginio egzistavimą.

    Žemiškesnės versijos

    Britų muziejaus, kuriame saugomas šis artefaktas, kuratoriai yra nurodę ir gerokai paprastesnį paaiškinimą. Lęšis galėjo būti dekoratyvinė inkrustacija, pavyzdžiui, baldo ar prabangaus dirbinio detalė, o didinantis efektas galėjo būti atsitiktinė šlifavimo pasekmė.

    Šią kryptį sustiprina radimo aplinkybės: lęšis aptiktas tarp kitų dekoratyvinių fragmentų, siejamų su stiklu, kaulu ar mediena. Tai labiau primena prabangaus interjero ar dirbinių apdailą, o ne mokslinio instrumento komplektą.

    Kas labiausiai tikėtina šiandien?

    Dalis tyrėjų laikosi nuomonės, kad lęšis galėjo veikti kaip paprasta lupa. Tokie daiktai būtų naudingi smulkioms įrėžoms ar užrašams apžiūrėti, brangakmeniams apdirbti ar kitoms preciziškoms amatų užduotims, kurioms reikėjo aštresnio vaizdo.

    Taip pat buvo siūlyta idėja, kad tai galėjo būti savotiškas monoklis žmogui, turėjusiam regėjimo sutrikimų, tačiau ši hipotezė nėra tapusi moksliniu sutarimu. Kol kas Nimrudo lęšis išlieka vienu įdomiausių senovės optikos klausimų: aišku, kad jis didina vaizdą, bet neaišku, ar būtent to ir siekė jo kūrėjas.