CP v2

Category: Mokslas

  • Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Atakamos dykuma šiaurės Čilėje, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, šiemet netikėtai nusidažė violetiniais ir baltais žiedų kilimais. Po neįprastai gausių liūčių didžiuliai plotai, kurie įprastai būna beveik be augmenijos, virto vadinamąja žydinčia dykuma.

    Vietomis per trumpą laiką iškrito daugiau kaip 180 milimetrų kritulių, o tai šiam regionui yra itin retas reiškinys. Įprastais metais kai kuriose Atakamos vietose kritulių beveik nebūna, todėl staigus vandens perteklius tapo galingu impulsu gyvybei.

    Kas slepiasi po smėliu

    Neįprasto reginio paslaptis yra po žeme. Atakamos dirvožemyje daugelio rūšių sėklos ir svogūnėliai gali išlikti ramybės būsenoje ilgą laiką, kol pasitaiko tinkamos sąlygos dygti.

    Gavę pakankamai drėgmės, augalai pradeda augti labai greitai, o dykumos paviršiuje per trumpą laiką susiformuoja tankūs žiedų plotai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia strategija leidžia augalams išgyventi ekstremalioje aplinkoje, kur vanduo yra didžiausia prabanga.

    El Ninjo įtaka ir pasekmės

    Šių metų kritulių šuolis siejamas su El Ninjo reiškiniu, kai sušyla centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršiniai vandenys. Tokie pokyčiai gali perbraižyti įprastus kritulių ir vėjų modelius įvairiuose pasaulio regionuose.

    Atakamoje tai reiškė įspūdingą žydėjimą, tačiau Čilei gausūs lietūs kai kur sukėlė ir rimtų problemų, įskaitant potvynius, infrastruktūros pažeidimus bei nelaimes. Specialistai primena, kad tas pats klimato svyravimas, kuris vienur sukuria trumpalaikę gamtos šventę, kitur didina rizikas.

    Kada žydėjimas pasieks piką

    Čilės nacionalinė miškų korporacija CONAF skelbė, kad žydėjimas dar gali stiprėti, o pikas dažniausiai prognozuojamas spalį. Esant palankioms sąlygoms, žiedai gali apimti apie 15 000 hektarų, tačiau galutinis mastas priklausys nuo tolimesnių orų ir dirvos drėgmės.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į turizmo poveikį: žydinti dykuma pritraukia tūkstančius lankytojų, todėl svarbu laikytis vietinių taisyklių ir saugoti trapią ekosistemą. Retas reiškinys gali greitai išnykti, o žmogaus pėdsakas dykumos augalijai išlieka ilgai.

  • Neolito megaosada pribloškė mokslininkus: atskleidė 220 namų ir per 700 gyventojų

    Neolito megaosada pribloškė mokslininkus: atskleidė 220 namų ir per 700 gyventojų

    Naujausi tyrimai Balkanuose pakeitė vaizdą apie vieną vėlyvojo neolito gyvenvietę: paaiškėjo, kad ji buvo beveik dvigubai didesnė, nei manyta anksčiau. Opovo Ugar-Bajbuk vietovėje, dabartinėje Serbijos Vojvodinoje, mokslininkai nustatė, kad gyvenvietė galėjo užimti daugiau kaip 9 hektarus.

    Pagal aptiktų struktūrų tankį ir planą tyrėjai suskaičiavo iki 220 statinių, kurie interpretuojami kaip gyvenamųjų namų liekanos. Skaičiuojama, kad piko metu čia galėjo gyventi daugiau nei 700 žmonių, todėl vietovė laikytina vienu ryškesnių regiono bendruomeninių centrų.

    Gyvenvietė siejama su Vinčos kultūra, laikoma viena svarbiausių vėlyvojo neolito kultūrų Balkanuose. Šio laikotarpio bendruomenės garsėjo žemdirbyste, amatais ir tolimais mainais, o jų keramika bei akmens dirbiniai rodo aukštą meistrystės lygį.

    Opovo buvo tiriama ir XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, tačiau tuomet remtasi gerokai kuklesniais duomenimis. Tada manyta, kad gyvenvietė užėmė apie 5 hektarus ir joje galėjo gyventi maždaug 200 žmonių, todėl ji buvo vertinama kaip nedidelė žemdirbių bendruomenė.

    Kaip pavyko išmatuoti gyvenvietę

    2022–2024 metais vokiečių ir serbų mokslininkų komanda pritaikė platesnį neinvazinių metodų rinkinį, leidžiantį įvertinti vietovę neardant didžiosios dalies sluoksnių. Buvo sistemingai renkami radiniai nuo paviršiaus, atlikti geofiziniai matavimai, o pasirinktuose taškuose – geoarcheologiniai gręžiniai.

    Tik baigiamajame etape įvykdyti nedideli, tiksliniai kasinėjimai, sutelkti į vieną iš gyvenvietę juosusių griovių. Toks derinys leido tiksliau atsekti užstatymo ribas ir pamatyti bendrą planą, kuris anksčiau išliko nepakankamai aiškus.

    Naujas datavimas ir socialinės struktūros klausimai

    Patikslintas ir pagrindinės gyvenvietės fazės datavimas: radiokarbono analizės rodo laikotarpį apie 4850–4725 metus prieš mūsų erą. Tyrėjai taip pat išskyrė du raidos etapus ir požymių, kad teritorija didėjo palaipsniui, o ne buvo suformuota vienu metu.

    Aplink gyvenvietę fiksuota iki penkių žiedinių griovių. Tokių įtvirtinimų ar riboženklių įrengimas būtų pareikalavęs daug darbo jėgos ir koordinacijos, tačiau kol kas nerasta aiškių ženklų, kad darbai buvo organizuojami prievarta.

    Vertinant statinių dydžius ir pasiskirstymą, materialinės nelygybės skirtumai atrodo palyginti nedideli. Tai leidžia svarstyti, kad bendruomenė galėjo remtis labiau kooperacija nei ryškia, griežtai hierarchine valdžios struktūra, o tokios įžvalgos svarbios aiškinantis vėlyvojo neolito socialinius pokyčius Balkanuose.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo leidinyje Archaeologia Austriaca. Mokslininkai pabrėžia, kad šis atvejis dar kartą parodo, kaip neinvazinės technologijos archeologijoje gali atverti didesnį vaizdą, kai ankstesni vertinimai rėmėsi ribotais kasinėjimų plotais.

  • Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje, Ligornetto gyvenvietėje Ticino kantone, archeologai kasinėjimų metu aptiko iki šiol nežinotą romėnų laikotarpio kompleksą. Tyrimai pradėti birželio mėnesį prieš planuojamas naujo gyvenamojo pastato statybas, o kasinėjimų plotas siekė apie 500 kvadratinių metrų.

    Darbus vykdo Ticino kultūros paveldo tarnybos Archeologijos skyrius. Kasinėjama teritorija yra tarp Via Mastri gatvės ir nedidelio vandens telkinio, einančio palei dabartinę Via Passeggiata.

    Ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje datuojami laikotarpiu dar prieš Kristaus gimimą, tačiau ryškiausi pokyčiai fiksuojami II amžiuje. Tuomet teritorija buvo sulyginta ir joje iškilo didelis mūro pastatas iš akmens ir plytų.

    Archeologai jame jau atpažino mažiausiai šešias patalpas, o statinio matmenys siekė apie 8 metrus pločio ir bent 11 metrų ilgio. Pietinėje dalyje buvo apie 3 metrų pločio portikas, o gale fiksuotos dvi didesnės patalpos, kurių plotas sudarė maždaug 16 ir 20 kvadratinių metrų.

    Pastatas priminė dirbtuves

    Tyrėjai pabrėžia, kad statinys, panašu, nebuvo gyvenamasis. Jame nerasta židinių ar kitų buičiai būdingų elementų, todėl labiau tikėtina, kad tai buvo ūkinės ar amatininkų veiklos vieta.

    Šią versiją sustiprina radiniai aplinkinėse kultūrinėse sluoksniuose, datuojamuose II–III amžiais. Čia aptikta daug geležies šlako ir bronzos apdirbimo atliekų, o jų kiekis leidžia įtarti, kad netoliese vyko gana intensyvi metalo apdirbimo veikla.

    Už pastato taip pat rasta erdvė, kuri galėjo būti skirta žemdirbystei ir įvairiems darbams lauke. Stulpavietės rodo, kad čia galėjo stovėti lengvos konstrukcijos ar laikinos pastogės, o aptiktas nedidelis takas iš pakartotinai panaudotų plytų galėjo žymėti sklypo ribą ir tarnauti kaip praėjimas.

    Didžiausia mįslė – gaisras

    Didžiausią klausimą šiuo metu kelia gaisras, kuris, kaip manoma, užbaigė komplekso veiklą III amžiuje. Kasinėjimuose fiksuotos plačios medžio anglies sankaupos, o per ugnį, sprendžiant iš radinių, sugriuvo ir plytinis pastato stogas.

    Archeologiniai duomenys leidžia gana tiksliai atsekti sunaikinimo mastą, tačiau gaisro priežastis kol kas neaiški. Tyrėjai neatmeta nei nelaimingo atsitikimo, nei tyčinio padegimo, tačiau pabrėžia, kad įrodymų vienai ar kitai versijai dar trūksta.

    Ką tai keičia regione?

    Ligornetto ir Mendrisiotto apylinkės buvo gyvenamos šimtmečius, o romėnų laikais ši teritorija pateko į svarbių miestų, tokių kaip Como ir Milanas, įtakos zoną. Netoliese žinomi ir kiti romėniški objektai, tarp jų romėnų vila San Pietro di Stabio, esanti mažiau nei už 1 kilometro.

    Mokslininkai tikisi, kad nauji duomenys leis geriau suprasti, kaip atrodė gyvenimas už didžiųjų romėnų miestų ribų. Ypač svarbu gali būti išsiaiškinti, kokį vaidmenį vietos ekonomikoje turėjo amatai ir metalo apdirbimas bei kaip buvo susijusios mažesnės gyvenvietės su regiono centrais.

  • Šiurpūs padarai Ramiojo vandenyno dugne: mokslininkai aptiko naujas rūšis su raudonomis akimis

    Šiurpūs padarai Ramiojo vandenyno dugne: mokslininkai aptiko naujas rūšis su raudonomis akimis

    Mokslininkai Kanados Britų Kolumbijos ir JAV Vašingtono valstijos pakrantėse aptiko ir aprašė dvi iki šiol nežinotas jūrinių vorų rūšis. Radiniai surinkti nardymų metu nuo 2023 metų rugsėjo iki 2024 metų rugpjūčio, tiriant įvairias buveines netoli Quadra salos, Vancouverio, Bamfieldo ir Victorios.

    Tyrėjai leidosi maždaug iki 18 metrų gylio ir rinko mėginius, kurie vėliau buvo analizuojami laboratorijoje. Naujos rūšys patvirtintos derinant išsamius morfologinius požymius ir DNR tyrimus, o rezultatai publikuoti moksliniame leidinyje.

    Raudonos akys ir „plaukuotos pėdos“

    Pirmoji aprašyta rūšis pavadinta Callipallene pilosuspedes, o jos pavadinimas siejamas su lotyniška reikšme, nusakančia „plaukuotas pėdas“. Tyrėjai nurodo, kad ant apatinių kojų dalių esantys ilgi, lenkti dygiai primena plaukus, o pats gyvūnas išsiskiria raudonomis akimis ir lieknu kūnu.

    Ypač neįprastas šios rūšies burnos aparatas: aprašomas trikampės formos žiotis, kurias supa trys „lūpos“ ir jutiminės struktūros. Jūriniam vorui būdingi ir nagai, padedantys sugriebti maistą, o mikroskopu stebėta, kad jis tam tikras galūnes naudoja ir kūnui valyti.

    Pasak tyrėjų, valymui pasitarnauja šukų formos dygiai, leidžiantys nuo kojų pašalinti nuosėdas ir smulkias daleles. Toks elgesys laikomas svarbiu prisitaikymu aplinkoje, kur ant kūno paviršiaus lengvai kaupiasi apnašos ar mikroorganizmai.

    Rūšis, pavadinta pagal vietovę

    Antroji nauja rūšis pavadinta Tanystylum kiixin, o jos vardas kilęs iš istorinės vietovės pavadinimo netoli radimo vietos. Lyginant su ką tik aprašyta gimine, ši rūšis skiriasi galūnių, kurios dažnai susijusios su kiaušinių nešiojimu, sandara.

    Nurodoma, kad Tanystylum kiixin šios struktūros yra trumpesnės ir mažiau judrios, todėl gyvūnas prasčiau nusivalo. Dėl to ant jo kūno dažniau aptinkamos nuosėdos ar smulkūs parazitai, o tai gali turėti įtakos jo būklei ir išgyvenamumui.

    Kodėl šie atradimai svarbūs?

    Nors jų išvaizda primena sausumos vorus, jūriniai vorai nėra tikrieji vorai, o tik tolimi jų giminaičiai, priklausantys nariuotakojams. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad jų evoliucinė linija yra labai sena ir siekia šimtus milijonų metų.

    Jūriniai vorai pasižymi biologiniais ypatumais: jie kvėpuoja per kūno paviršių, o virškinimo sistemos dalys gali driektis į galūnes. Daug rūšių maitinasi skysčiais, kuriuos išsiurbia iš kitų bestuburių, o kiaušinių priežiūra dažnai tenka patinams.

    Tyrėjai akcentuoja, kad Salish jūra laikoma biologiškai turtingu regionu, tačiau bestuburių įvairovė čia vis dar menkai ištirta. Iki šiol iš šio rajono patikimai buvo aprašyta palyginti nedaug jūrinių vorų rūšių, todėl nauji radiniai rodo, kad neatrastų rūšių gali būti daugiau.

    Tokie atradimai svarbūs ne tik dėl naujų pavadinimų biologijos kataloguose. Jie padeda tiksliau įvertinti vietos ekosistemų būklę, sekti bioįvairovės pokyčius ir geriau suprasti, kaip pakrančių buveinės reaguoja į klimato kaitą bei žmogaus veiklą.

  • Metalo detektorius atvedė į sensaciją Vloclaveke: po žeme – šimtai auksinių ir sidabrinių radinių

    Metalo detektorius atvedė į sensaciją Vloclaveke: po žeme – šimtai auksinių ir sidabrinių radinių

    Lenkijos Vloclaveke archeologai, ruošdami teritoriją naujų miesto namų statyboms, aptiko išskirtinį radinių kompleksą – po žeme slėptą lobį, kuriame gausu auksinių monetų, papuošalų, laikrodžių, sidabrinių stalo įrankių ir kitų vertybių. Tyrėjai kol kas atsargiai sieja šį radinį su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, tačiau tikslios istorijos dar nėra.

    Kasdienėje statybų aikštelėje pradžia atrodė kukli: pirmiausia rasta pavienių stalo įrankių. Vėliau paaiškėjo, kad tai tik didesnio užkasimo dalis – iki šiol identifikuoti 355 artefaktai ir 15 radinių grupių, o po konservavimo ir detalesnio išrinkimo bendras objektų skaičius gali priartėti prie 400.

    Archeologų dėmesį patraukė ir tai, kaip vertybės buvo paslėptos. Dalis sidabrinių dirbinių, tarp jų ir stalo indų komplekto fragmentai, rasta sudėta į keraminį kanalizacijos vamzdį, o kita dalis – užkasta žemėje audeklo ryšulyje. Kai kurie daiktai buvo sąmoningai supjaustyti, todėl svarstoma, kad slėpėjas skubėjo arba bandė vertybes padaryti mažiau atpažįstamas.

    Ką jau pavyko nustatyti?

    Tarp radinių yra auksinių monetų, taip pat užsienio valiutos monetų ir banknotų, o drauge aptikta dokumentų bei ranka rašytų užrašų, kurių turinys kol kas neatskleidžiamas. Ypatingą reikšmę turi su žydų kultūra susiję daiktai: jie primena apie iki karo buvusį daugiakultūrį miesto gyvenimą ir gali tapti svarbiu raktu atkuriant to meto bendruomenių istorijas.

    Vienu paslaptingiausių objektų laikomas auksinis žiedas, kurio viduje rasta mažytė popieriaus skiautė. Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai dažnai suteikia daugiausia informacijos, tačiau tekstą galima bandyti perskaityti tik atlikus kruopščias konservavimo procedūras, kad trapus popierius nesuirtų.

    Kol kas neaišku, kas tiksliai paslėpė šias vertybes ir kodėl jų niekada neatsiėmė. Ant kai kurių stalo įrankių aptikti inicialai, tačiau jie dar neleidžia patikimai identifikuoti savininkų, todėl laukia ilgesnis tyrimų etapas, apimantis ir archyvinių šaltinių peržiūrą.

    Rasta ne tik karo laikų lobis

    Tyrimų vietoje aptikta ir gerokai senesnių radinių: maždaug 40 vėlyvųjų viduramžių objektų, tarp jų medinių šulinių, statinių tipo indų bei konstrukcijų liekanų, siejamų su senąja miesto gynybine infrastruktūra. Dendrochronologiniai tyrimai parodė, kad dalis medienos kai kuriems šuliniams buvo nukirsta apie 1366 ir 1399 metus, o taip pat rasta medinių drenažų, datuojamų laikotarpiu po 1525 metų.

    Radinių vertė šiuo metu neskaičiuojama, nes pirmiausia būtina atlikti valymą, konservavimą ir detalią analizę, įvertinant metalų sudėtį, kilmę, autentiškumą ir kontekstą. Pranešama, kad konservavimo ir mokslinių tyrimų darbai gali trukti iki 2028 metų sausio, ir tik tada paaiškės daugiau apie lobio amžių, kilmę bei galimą jo kelią į slėptuvę.

  • Tyrimas įspėja: daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių grimzta – potvynių rizika auga kasmet

    Tyrimas įspėja: daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių grimzta – potvynių rizika auga kasmet

    Daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių teritorijų žemės paviršius leidžiasi greičiau nei 1 milimetras per metus, rodo Tuftso universiteto ir Virginia Tech mokslininkų analizė. Toks lėtas, bet nuoseklus grimzdimas pakrantėse didina potvynių riziką ir spartina infrastruktūros dėvėjimąsi.

    Tyrėjai įvertino per 190 mln. vertikalaus žemės judėjimo matavimų taškų, daugiausia gautų palydovine radaro interferometrija. Duomenys apėmė 2007–2020 metų laikotarpį ir parodė, kad grimzdimas daugelyje vietovių yra paplitęs reiškinys, o ne pavienės išimtys.

    Didžiausias grimzdimas fiksuotas JAV Persijos įlankos pakrantėje, tačiau reiškinys beveik visur sutinkamas ir rytinėje pakrantėje. Kai kuriose vakarinės pakrantės vietose, priešingai, registruotas nedidelis kilimas, kurį gali lemti regioninė geologija ir tektoniniai procesai.

    Skaičiai rodo ir skirtumus tarp regionų: apie 43 proc. pakrantės teritorijų grimzta maždaug 2 milimetrais ar daugiau per metus, o maždaug 23,3 proc. – apie 3 milimetrais ar daugiau per metus. Nors metiniai dydžiai atrodo nedideli, per dešimtmečius jie susikaupia ir gali reikšmingai pakeisti vietovių atsparumą audroms bei potvyniams.

    „Nacionaliniu mastu 71,5 proc. pakrančių teritorijų grimzta greičiau nei 1 milimetras per metus, o didžiausi tempai fiksuojami Persijos įlankos pakrantėje“, – teigiama tyrėjų publikacijoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad grimzdimas retai veikia izoliuotai: jis susideda su jūros lygio kilimu, audrų sukeliamomis bangomis ir intensyvesnėmis liūtimis, todėl didėja bendras užliejimo pavojus. Tai reiškia, kad net ir tos vietovės, kurios anksčiau potvynių grėsmę vertino kaip vidutinę, ateityje gali atsidurti aukštesnės rizikos zonoje.

    Tyrime įvardijamos kelios pagrindinės grimzdimo priežastys. Dalį jų lemia natūralūs geologiniai procesai, pavyzdžiui, minkštų nuogulų susispaudimas deltose ir pelkėtose teritorijose bei ilgalaikis Žemės plutos prisitaikymas po ledynmečio.

    Kita dalis veiksnių siejama su žmogaus veikla, ypač intensyviu požeminio vandens siurbimu miestams, pramonei ir žemės ūkiui. Nors šiame darbe konkrečiai nevertinta, kiek grimzdimą kiekvienoje vietoje nulemia vandens išgavimas, ankstesni tyrimai rodo, kad tai gali būti vienas svarbiausių paspartinančių veiksnių kai kuriose pakrantėse.

    Tyrėjai taip pat įvertino galimą poveikį gyventojams: jų skaičiavimu, JAV pakrančių surašymo teritorijose zonose, kuriose grimzdimas įvairaus lygio, gyvena apie 84,3 mln. žmonių. Tokie mastai reiškia, kad tai ne vien aplinkosauginė, bet ir socialinė bei ekonominė problema.

    „Žemės grimzdimas nevyksta atskirai: jis dažnai sąveikauja su klimato ekstremumais ir žemėnauda, sudarydamas grįžtamojo ryšio kilpas, kurios gali sustiprinti ir pavojus, ir pažeidžiamumą“, – rašo autoriai.

    Praktinės pasekmės gali būti plataus masto: nuo dažniau užliejamų gatvių ir per žemai atsiduriančių nuotekų sistemų iki didesnio spaudimo pylimams, krantinėms, keliams, tiltams, pastatams ir vamzdynams. Tyrėjai primena, kad tokie procesai gali mažinti apsauginių statinių efektyvumą, ypač per ekstremalius reiškinius.

    Mokslininkai ragina grimzdimo duomenis sistemingai įtraukti į pakrančių planavimą, rizikų vertinimą ir infrastruktūros investicijų sprendimus. Jų teigimu, vienodo recepto visiems regionams nėra, todėl būtinos vietovėms pritaikytos priemonės, paremtos nuolat atnaujinamais stebėjimais.

  • Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Mokslininkai nustebo: šie gyvūnai sąmoningai neėda savo rūšies – štai kodėl

    Kas paskatino tyrimą

    Gamtos ekosistemose gaišena yra svarbus maisto šaltinis, padedantis grąžinti maistines medžiagas į aplinką ir palaikyti mitybos grandines. Tačiau gyvūnams, mintantiems gaišena, kyla ir rizikų: nuo užkrato iki plėšrūnų dėmesio, todėl jų elgsena ilgą laiką kėlė klausimų.

    Vienas seniai svarstytas paaiškinimas skamba paprastai: ėdrūnai gali vengti maitintis savo giminaičių gaišena, nes taip mažėja tikimybė pasigauti patogenų. Vis dėlto iki šiol trūko didesnio masto duomenų, leidžiančių šią idėją patikimiau patikrinti.

    Ką parodė stebėjimai Ispanijoje

    Žurnale Ecology Letters paskelbtame tyrime Ispanijos mokslininkai analizavo, kokią gaišeną renkasi įvairūs stuburiniai ėdrūnai. Nuo 2020 metų vasario iki 2021 metų gegužės El Hondo gamtos parke pietryčių Ispanijoje jie išdėstė beveik 200 žuvų, paukščių ir smulkių žinduolių gaišenų.

    Kiekvienoje vietoje buvo įrengtos kameros, fiksavusios, kas ir kada ėda, o vėliau duomenys sulyginti su filogenetinėmis analizėmis. Taip vertinta evoliucinė distancija tarp ėdrūno ir gaišenos, kitaip tariant, kiek toli jų giminystė nutolusi per milijonus metų.

    Tyrėjai nustatė nuoseklų dėsningumą: gyvūnai dažniau maitinosi tais kritusiais gyvūnais, su kuriais yra mažiau artimai susiję. Kitaip tariant, dauguma ėdrūnų vengė gaišenų, priklausančių filogenetiškai artimoms rūšims, nors jų aplinkoje netrūko.

    Kodėl artima giminystė gali būti pavojinga

    Tyrimo autoriai aiškina, kad artimai giminingos rūšys dažniau dalijasi panašia fiziologija, todėl joms būdingi ir panašūs ligų sukėlėjai. Dėl to maitindamasis artimo giminaičio gaišena gyvūnas gali lengviau perimti patogenus, kuriems jo organizmas yra imlus.

    Tokios elgsenos nauda būtų dvejopa: mažesnė infekcijų rizika ir mažesnės energijos sąnaudos imuninei sistemai. Tai ypač svarbu laukinėje gamtoje, kur energijos balansas lemia išgyvenimą, o liga gali greitai sumažinti gebėjimą medžioti ar išvengti plėšrūnų.

    Analizė parodė, kad ryšys tarp evoliucinės distancijos ir pasirinkimų kai kuriose grupėse buvo stipresnis, o kitose silpnesnis. Mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp paukščių ir žinduolių gali priklausyti nuo jų mitybos strategijų, konkurencijos ir prieinamo maisto.

    Tarp dažniausiai prie gaišenų fiksuotų vartotojų išsiskyrė rudoji žiurkė, kuri ypač dažnai rinkosi žuvų gaišenas. Kai kurios rūšys pasirodė mažiau išrankios, o keliais atvejais pastebėta ir priešinga tendencija, tačiau bendras paveikslas liko aiškus.

    „Matome nuoseklų modelį: ėdrūnai paprastai vengia maitintis filogenetiškai artimų rūšių gaišena“, – teigė tyrėjai.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: stebėjimuose nebuvo vertinami, pavyzdžiui, žuvys kaip ėdrūnai, o kai kurių rūšių fiksuotų maitinimosi epizodų skaičius buvo nedidelis. Todėl ateities darbams svarbu aiškintis, kaip pasirinkimus keičia gyvūnų sveikata, amžius, socialumas ar maisto stoka.

    Mokslininkų teigimu, ėdrūnai atlieka ne tik ekologinę, bet ir visuomenės sveikatai reikšmingą funkciją, nes padeda greičiau pašalinti gaišenas iš aplinkos. Tai gali mažinti ligų plitimui palankias sąlygas, o todėl jų bendrijų apsauga laikoma svarbia platesnės laukinės gamtos valdymo dalimi.

    „Sveikų ėdrūnų bendrijų atpažinimas ir išsaugojimas gali duoti naudos ekosistemoms ir prisidėti prie zoonozinių rizikų mažinimo“, – padarė išvadą tyrėjai.

  • Mįslė Didžiajame kanjone: uolos atskleidė, kad prieš 1,25 mlrd. metų para truko tik 19 valandų

    Mįslė Didžiajame kanjone: uolos atskleidė, kad prieš 1,25 mlrd. metų para truko tik 19 valandų

    Didžiojo kanjono uolienose mokslininkai aptiko itin seną geologinį įrašą, leidžiantį atkurti, kaip prieš maždaug 1,25 milijardo metų kito Žemės sukimasis ir Mėnulio įtaka klimatui. Tyrimas rodo, kad tuo metu para galėjo trukti apie 19 valandų, o šį skaičių padėjo išvesti pasikartojantys nuogulų sluoksniai.

    Kalbama apie Hakatai skalūnų sluoksnius, susiformavusius senovinės Laurencijos žemyne, kai prie vidaus jūros plytėję dumblėti seklumai periodiškai džiūdavo. Tokia aplinka, panaši į šiandienines druskingas lygumas ar išdžiūstančius ežerų duburius, paliko ritmingai besikartojančių karbonatingų ir dumblingų sluoksnių sekas.

    Šios sekos, kaip teigiama, atspindi vadinamuosius Milankovičiaus ciklus, kai dėl Žemės orbitos formos, ašies posvyrio ir precesijos kinta Saulės spinduliuotės pasiskirstymas. Ilguose laiko tarpuose prie šių ciklų prisideda ir tai, kad Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės, keisdamas potvynių sukeltą sukimosi lėtėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien astronominių modelių atsukti atgal daugiau nei milijardą metų neužtenka, nes Žemės orbitos dinamika tokiuose horizontuose tampa chaotiška. Dėl to itin vertingi tampa geologiniai duomenys, kurie išsaugo klimato ritmus ir padeda „pririšti“ skaičiavimus prie realių Žemės istorijos ženklų.

    Analizuodami Hakatai skalūnų spalvotus ir keliuose masteliuose pasikartojančius raštus, mokslininkai juos palygino skirtingose kanjono vietose. Panašūs sluoksniavimosi motyvai aptikti daugiau nei 60 kilometrų atstumu, todėl daroma išvada, kad tai greičiau regioninio ar net platesnio masto klimato signalas, o ne vietinės nuogulų kaupimosi sąlygos.

    Pasak darbo autorių, vienas iš signalų, siejamų su Žemės ašies posvyrio kaita, pasirodė esantis tarsi „padalytas“ į dvi dalis. Tai gali reikšti, kad per labai seną laikotarpį keitėsi arba klimato sistemos reakcija į orbitinę prievartą, arba pačios Saulės sistemos dinamikos detalės.

    Įvertinę šį netipinį signalą, tyrėjai apskaičiavo precesijos periodo trukmę apie 15 730 metų. Iš šio rezultato buvo gautas ir Mėnulio atstumo įvertis, o kartu išplaukė išvada apie trumpesnę parą – maždaug 19 valandų.

    Gauti skaičiavimai, kaip nurodoma publikacijoje, dera su kitais Žemės ir Mėnulio sistemos raidos modeliais, taikomais panašiam laikotarpiui. Taip pat nepastebėta požymių hipotezei, kad Mezoproterozojuje paros ilgėjimas galėjo būti laikinai „sustojęs“ ties maždaug 19,5–21 valanda.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie sluoksniai yra daugiau nei senovinio kraštovaizdžio nuotrauka: jie gali fiksuoti ir dangaus mechanikos „ritmą“, kuris veikė klimatą. Didžiojo kanjono atodangos šiuo požiūriu tampa reta galimybe vienoje vietoje perskaityti itin gilios praeities Žemės ir Mėnulio istoriją.

  • Kinijos teleskopas peršukavo 33 planetų sistemas: viena keista žinutė iš K2-155 suintrigavo

    Kinijos teleskopas peršukavo 33 planetų sistemas: viena keista žinutė iš K2-155 suintrigavo

    Kinijos astronomai, pasitelkę didžiausią pasaulyje vienos lėkštės radijo teleskopą FAST, iš naujo išanalizavo 33 egzoplanetų sistemų stebėjimus ir ieškojo galimų technologinės kilmės signalų. Daugumoje atvejų rezultatų nebuvo, tačiau viena siaurajuostė užuomina iš K2-155 krypties patraukė tyrėjų dėmesį.

    Darbas remiasi 2021 metais surinktais FAST duomenimis, kuriems pritaikyta nauja analizės eiga, paremta bangelių analize ir mašininio mokymosi metodais. Tokie įrankiai šiuolaikinėje radijo astronomijoje vis dažniau naudojami tam, kad iš triukšmo būtų atskirti silpni, trumpalaikiai ir neįprasti signalai.

    Ieškota vadinamųjų siaurajuosčių, laike dažnį keičiančių signalų, kurie natūraliuose kosminiuose procesuose pasitaiko rečiau nei plačiajuostė spinduliuotė. Dažnio slinktis gali atsirasti dėl Doplerio efekto, pavyzdžiui, jei šaltinis susijęs su planeta, kuri sukasi ir skrieja aplink savo žvaigždę.

    Kaip atskiriami trikdžiai

    Pagrindinis tokios paieškos iššūkis yra radijo dažnių tarša Žemėje. Palydovai, ryšio sistemos, navigacijos įranga, aviacijos signalai ir net kai kurie buitiniai šaltiniai gali palikti pėdsakų, kurie imituoja ieškomus požymius.

    FAST L juostos imtuvas dangų vienu metu stebi 19 spindulių. Tai leidžia tikslinį objektą sekti centriniu spinduliu, o aplinkines sritis stebėti kitais: jei signalas pasirodo keliuose spinduliuose, jis dažniausiai laikomas žemiškos kilmės trikdžiu.

    Tyrėjų analizė iš pradžių atrinko 139 127 aptikimus, tačiau nuoseklūs filtravimo etapai šį skaičių sumažino iki dviejų labiausiai vertų dėmesio atvejų. Vienas jų, susietas su Kepler-438 kryptimi, jau anksčiau buvo nagrinėtas ir galiausiai priskirtas trikdžiams.

    Kodėl K2-155 tapo išskirtiniu atveju

    Antrasis kandidatas aptiktas K2-155 kryptimi, kur yra raudonoji nykštukė ir trys žinomos superžemės tipo planetos. Išorinė planeta K2-155d laikoma esančia netoli gyvybei palankios zonos, kur teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo, jei tam palankios atmosferos ir paviršiaus sąlygos.

    Duomenyse rastas siaurajuostis signalas, pavadintas NBS 260108, užfiksuotas apie 1 148,4167 megahercų dažnyje. Jis buvo siauras, turėjo dažnio slinktį ir pasirodė tik spindulyje, nukreiptame į taikinį, todėl formaliai atitiko pagrindinius kandidatinės technopėdsako užuominos kriterijus.

    Vis dėlto signalas nebuvo laikomas tvirtu įrodymu. Jis ryškiai pasirodė tik viename poliarizacijos kanale, o panašių struktūrų aptikta ir stebint kitus taikinius artimuose dažniuose, todėl labiau tikėtina žemiška arba instrumentinė kilmė, nors konkretaus šaltinio identifikuoti nepavyko.

    Ką tai reiškia paieškoms ateityje

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir atmetus tokias užuominas kaip trikdžius, nauda išlieka: tobulinami filtrai, geriau aprašomi instrumentiniai artefaktai ir patikslinami kriterijai, kurie ateityje gali padėti greičiau atpažinti tikrai neįprastus reiškinius.

    Pastaraisiais metais SETI ir platesnės technopėdsakų paieškos vis labiau remiasi automatizuota analitika, dideliais duomenų kiekiais ir DI įrankiais. Tokia kryptis laikoma viena perspektyviausių, nes nauji teleskopai ir stebėjimų kampanijos generuoja milžiniškus signalų srautus, kurių rankiniu būdu patikrinti praktiškai neįmanoma.

    Kol kas NBS 260108 lieka neklasifikuotas, o labiausiai tikėtina jo kilmė siejama su Žeme arba įranga. Tačiau pati metodika, pritaikyta FAST duomenims, laikoma svarbiu žingsniu siekiant patikimesnių ir jautresnių paieškų ateityje.

  • Sardų sienos stebina iki šiol: archeologai aiškinasi, kas atnešė keistą technologiją

    Sardų sienos stebina iki šiol: archeologai aiškinasi, kas atnešė keistą technologiją

    Įspūdingas miestas prie Tmolo kalno

    Sardai buvo įsikūrę Vakarų Anatolijoje, prie Tmolo kalno, strategiškai svarbioje Hermo upės slėnio vietoje. Natūrali reljefo gynyba miestui padėjo, tačiau lydai papildomai pastatė milžinišką įtvirtinimų sistemą, juosusią žemutinę miesto dalį.

    Archeologų aprašomi išlikę fragmentai ir šiandien atrodo įspūdingai, nors jiems daugiau nei 2 600 metų. Kai kur mūro storis siekė apie 18–20 metrų, o kartu su išoriniais pylimais visa gynybos juosta galėjo būti 30–40 metrų pločio.

    Išlikusios sienų atkarpos vietomis pakyla iki maždaug 10–13 metrų. Tokie mastai išskiria Sardus iš daugelio kitų to meto Anatolijos miestų ir rodo, kad čia buvo sutelkti dideli ištekliai bei organizaciniai pajėgumai.

    Paslaptis, slypinti plytose

    Didžioji įtvirtinimų dalis buvo formuojama iš saulėje džiovintų molinių plytų, akmens ir didžiulių žemių kiekių. Vėlesniais etapais kai kurios atkarpos stiprintos masyvesniais akmens blokais, o išorėje supilti nuožulnūs smėlio ir žvyro pylimai.

    Šių pylimų paskirtis buvo praktiška: jie apsunkindavo puolėjams priėjimą prie pagrindinių sienų ir sudarydavo papildomą kliūtį apgulties įrenginiams. Vis dėlto tyrėjus labiausiai intriguoja ne pylimai, o kai kur aptinkamos degto molio plytos.

    Degtos plytos, priešingai nei įprastos molio plytos, reikalauja kontroliuojamo degimo aukštoje temperatūroje. Tokia technologija senovės Mesopotamijoje buvo gerai žinoma, tačiau VII amžiuje prieš mūsų erą Graikijoje ir Anatolijoje ji laikoma retesne, todėl Sarduose ji kelia papildomų klausimų.

    Galimi ryšiai su imperijų žlugimu

    Tyrimų vadovas profesorius Nicholas Cahill yra kėlęs prielaidą, kad technologinių žinių plitimą galėjo paskatinti Asirijos imperijos žlugimas. 612 metais prieš mūsų erą sąjungininkai užėmė Ninivę, o vėlesniais metais griuvo ir kiti Asirijos centrai, sukeldami politinį chaosą regione.

    Tokiais laikotarpiais neretai juda ir žmonės, tarp jų amatininkai, architektai bei inžinieriai, ieškantys darbo saugesnėse ar turtingesnėse vietovėse. Spartėjant Lidijos didiesiems statybų projektams, Sardai teoriškai galėjo tapti traukos centru kvalifikuotiems specialistams.

    „Panašumai į Mesopotamijos praktiką leidžia svarstyti apie žinių sklaidą, tačiau tiesioginių įrodymų apie konkrečių meistrų migraciją kol kas neturime“, – sakė Nicholas Cahill.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nerasta įrašų ar kitų aiškių ženklų, kurie patvirtintų atvykusių asirų statytojų buvimą. Be to, ankstesni radiniai rodo, kad lydai turėjo ir savas, pakankamai pažangias statybos tradicijas, tad technologija galėjo būti perimta ir netiesiogiai.

    Kasimą papildė ir kiti radiniai, leidžiantys tikslinti miesto raidos chronologiją. Pavyzdžiui, aptikto monumentalaus pastato medinės detalės datuojamos maždaug 996–837 metais prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad architektūrinis augimas prasidėjo gerokai anksčiau nei legendinio karaliaus Krezuso laikai.

    Degtos plytos aptiktos ir kitoje miesto vietoje, sluoksnyje, datuojamame VII amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys leidžia svarstyti, kad technologija Sarduose galėjo būti žinoma dar prieš įspūdingųjų įtvirtinimų statybą.

    Didžiausią klestėjimą Sardai išgyveno Lidijos galybės laikotarpiu, kai turtus stiprino aukso turintys Paktolo upės sąnašynai. Ekonominė bazė leido įgyvendinti didelio masto statybas, o Lidijos monetarinės sistemos raida turėjo įtakos platesniam regionui.

    Vis dėlto miesto istorija neapsiėjo be lūžių: apie 547 metus prieš mūsų erą Sardus užėmė Kyro Didžiojo pajėgos, o Lidija prarado nepriklausomybę. Šiandien Sardų sienos tebėra vienas ryškiausių įrodymų, kaip technologijos, politika ir migracija galėjo susipinti senovės pasaulyje.