CP v2

Category: Mokslas

  • Po 800 metų tylos prabudęs Islandijos ugnikalnis atskleidė, kas sukelia įspūdingas lavos fontanų erupcijas

    Po 800 metų tylos prabudęs Islandijos ugnikalnis atskleidė, kas sukelia įspūdingas lavos fontanų erupcijas

    Mokslininkams pavyko paaiškinti, kodėl kai kurių ugnikalnių erupcijos virsta įspūdingomis lavos fontanų serijomis, kai įkaitusios uolienos čiurkšlės šauna į šimtų metrų aukštį. Nors toks reiškinys fiksuojamas įvairiose pasaulio vietose, ilgą laiką nebuvo aišku, kas tiksliai lemia jo reguliarų ritmą.

    Atsakymų suteikė 2021 metų pavasarį Islandijoje prasidėjusi Fagradalsfjall erupcija, kai ugnikalnis netikėtai prabudo po maždaug 800 metų ramybės. Jis yra Reykjanes pusiasalyje, viename aktyviausių Islandijos geologinių regionų, kur pastaraisiais metais suintensyvėjo magmos judėjimas ir drebėjimų seka.

    Ši erupcija išsiskyrė palyginti ramiu pobūdžiu: nebuvo didelių sprogimų ar plataus masto pelenų debesų, todėl tyrėjai galėjo ilgai dirbti arti kraterio. Jau pirmosiomis savaitėmis dėmesį patraukė ne chaotiški protrūkiai, o pasikartojantys ciklai, kai kelias minutes matydavosi galingos lavos čiurkšlės, o po to veikla pastebimai aprimdavo.

    Norėdami suprasti šį ritmą, tyrėjai beveik nepertraukiamai matavo iš gelmių kylančių dujų sudėtį ir jos kitimą. Ypatingas dėmesys skirtas sieros dioksidui ir anglies dioksidui, nes jų santykis ir koncentracijų šuoliai padeda spręsti, kurioje vietoje ir kaip greitai magmoje atsiskiria dujos.

    Analizė parodė, kad svarbiausias vaidmuo tenka negiliai po paviršiumi esančiam nedideliam magmos telkiniui. Jame dujos palaipsniui kaupiasi, sudarydamos burbuliukų prisotintą sluoksnį, panašų į tirštą putą, o slėgiui didėjant ši struktūra tampa nestabili.

    Kai kritinis slėgis pasiekiamas, susikaupęs dujų sluoksnis staiga subliūkšta, o didžiulis dujų kiekis išsilaisvina beveik akimirksniu. Greitai besiplečiantys burbulai veikia tarsi stūmoklis, stumiantis magmą į viršų, ir būtent tada susiformuoja kelių minučių lavos fontanai, kol slėgis vėl nukrenta.

    Vėliau ciklas kartojasi, nes į telkinį nuolat priteka nauja magma su joje ištirpusiomis dujomis, o šios vėl atsiskiria ir kaupiasi. Tyrėjų teigimu, toks mechanizmas paaiškina, kodėl Fagradalsfjall erupcijos metu fontanai kartojosi stebėtinai reguliariai ištisas savaites.

    Šie rezultatai keičia požiūrį į tai, kur ieškoti pagrindinių lavos fontanų „variklių“. Iki šiol dažnai manyta, kad intensyvumą labiau lemia gilesni Žemės plutos procesai, tačiau nauji duomenys rodo, kad itin svarbios gali būti ir seklios magmos „kišenės“, kuriose slėgis bei dujų atsiskyrimas kinta greitai.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“, o jo išvados gali padėti tiksliau interpretuoti dujų matavimus kitų ugnikalnių metu. Praktikoje tai svarbu ne tik mokslui: geresnis mechanizmo supratimas prisideda prie tikslesnių aktyvumo prognozių, ypač regionuose, kur erupcijos gali paveikti infrastruktūrą ir aviaciją.

  • Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mūsų DNR saugo daug senesnę ir painesnę žmonijos istoriją, nei ilgą laiką rodė vadovėliai. Tarptautinė mokslininkų grupė, išanalizavusi šiuolaikinius genomus nauju metodu, aptiko bent dviejų iki šiol neidentifikuotų archajiškų Homo linijų genetinius pėdsakus.

    Dar svarbiau tai, kad šiems signalams aptikti nereikėjo turėti kaulų ar pilnų išnykusių populiacijų genomų. Tyrėjai rėmėsi vien šiuolaikinių žmonių genetine informacija ir iš jos atkūrė, kurios genomo atkarpos galėjo būti paveldėtos iš nežinomų protėvių.

    TRACE metodas keičia paieškas

    Tyrime panaudotas metodas TRACE leidžia sekti archajišką įnašą per genealoginius ryšius, atkuriant genomo fragmentų kilmę. Vietoje tiesioginio palyginimo su iškastine DNR, modeliuojama, kaip per laiką galėjo išsišakoti ir susipinti skirtingų populiacijų genetinės linijos.

    Tokia prieiga ypač svarbi regionams ir laikotarpiams, kur fosilijų beveik nėra arba jų DNR neišliko. Dėl to įmanoma aptikti labai senus genetinius „šešėlius“, net jei patys jų nešiotojai mokslui dar nežinomi.

    Dvi paslaptingos linijos mūsų DNR

    Analizuojant daugiau nei 500 šiuolaikinių genomų, išryškėjo dvi atskiros archajiškos linijos. Pirmoji, mokslininkų vertinimu, sudaro apie 0,5–1 proc. visų šiandien gyvenančių žmonių genomo.

    Toks paplitimas rodo, kad kryžminimasis greičiausiai vyko dar prieš Homo sapiens didžiąją migraciją už Afrikos ribų. Dėl to šios linijos pėdsakų galima rasti praktiškai visų šiuolaikinių žmonių genetinėje mozaikoje.

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad ši nežinoma linija nuo bendro protėvio su neandertaliečiais ir denisoviečiais galėjo atsiskirti maždaug prieš 800 000 metų. Tarp galimų kandidatų minimas Homo heidelbergensis, tačiau tiesioginių įrodymų kol kas nėra.

    Antroji linija pasirodė dar mįslingesnė: jos ištakos gali siekti net apie 1,8 milijono metų. Tai reikštų, kad ji būtų gerokai senesnė už neandertaliečius ir denisoviečius, o teoriškai galėtų sietis su ankstyvaisiais Homo atstovais, pavyzdžiui, Homo erectus.

    Šios itin senos kilmės DNR pėdsakai ryškiausiai matomi denisoviečių genetikoje, o į šiuolaikinių žmonių genomą, kaip manoma, pateko per vėlesnius kryžminimosi epizodus. Didžiausias šių fragmentų signalas aptinkamas Okeanijos regiono gyventojų genomuose, nors jis sudaro tik nedidelę jų DNR dalį.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Rezultatai dar kartą sustiprina vis dažniau moksle akcentuojamą vaizdą: žmogaus evoliucija nebuvo tiesus medis su aiškiomis šakomis. Greičiau tai buvo tinklas, kuriame skirtingos populiacijos ne kartą susitikdavo, kryžmindavosi ir keisdavosi genetine medžiaga.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad dalis paveldėtų archajiškų genomo atkarpų galėjo turėti praktinę reikšmę prisitaikymui. Pirminės analizės leidžia įtarti sąsajas su imuninės sistemos veikla ar medžiagų apykaita, tačiau tikslus šių variantų poveikis dar bus tikslinamas tolesniuose tyrimuose.

    Tokie darbai padeda geriau suprasti, kaip senoviniai kontaktai tarp skirtingų žmonių grupių galėjo formuoti šiuolaikines biologines savybes ir populiacijų skirtumus. Kuo daugiau atrandama „nematomų“ protėvių, tuo aiškiau, kad mūsų genomas yra daugelio seniai išnykusių istorijų rinkinys.

  • Kinijoje rado 244 mln. metų jūrų roplį: išliko skrandis, kepenys ir net žarnynas

    Kinijoje rado 244 mln. metų jūrų roplį: išliko skrandis, kepenys ir net žarnynas

    Radiniui – beveik ketvirtis milijardo metų

    Pietų Kinijoje, Junano provincijoje, mokslininkai aptiko vidurinio triaso laikotarpio jūrų roplio Austronaga minuta fosiliją, kurios amžius siekia apie 244 milijonus metų. Ypatinga tai, kad kartu su griaučiais išliko ir minkštieji audiniai, leidę atpažinti virškinimo sistemos dalis.

    Tokie radiniai yra itin reti, nes vidaus organai paprastai suyra dar iki organizmui tampant fosilija. Tyrėjai šį atvejį vadina vienu seniausių žinomų pavyzdžių, kai roplio virškinamasis traktas išsilaikė taip aiškiai.

    Kaip pavyko atpažinti organus?

    Tyrime buvo pasitelkti šiuolaikiniai metodai, įskaitant fotografiją ultravioletinėje šviesoje ir chemines analizes. Tai leido išskirti organų kontūrus ir jų sudėtį uolienoje, kur paprastai matomi tik kaulai.

    Priekinėje kūno ertmės dalyje nustatytas vienas maišelio formos skrandis, už jo aptikta gerai išlikusi kepenų struktūra, o toliau identifikuotos paprastos žarnos. Tyrėjai nurodo, kad kai kuriose vietose aptikti geležies junginiai siejami su hemoglobino pėdsakais, nors tokie signalai tokio senumo fosilijose pasitaiko itin retai.

    Ką pasakojo paskutinis gyvūno valgis?

    Virškinamajame trakte rasta žuvų žvynų, laikomų paskutinio grobio liekanomis. Tai tiesiogiai patvirtina, kad Austronaga minuta medžiojo smulkias žuvis šiltose, sekliose tuometinių jūrų ekosistemose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad paprastas žarnynas dera su mėsėdžio mityba, nes mėsa lengviau suvirškinama ir nereikalauja ilgo, sudėtingo virškinimo trakto, būdingo daugeliui žolėdžių.

    Reikšmė roplių evoliucijai

    Radinio analizė svarbi ir platesniam evoliucijos vaizdui: ji rodo, kad ankstyvieji ropliai galėjo turėti paprastesnį virškinamąjį traktą, nei kai kurie ankstesni spėjimai. Tai aktualu diskusijoms apie tai, kada evoliuciškai susiformavo sudėtingesnės virškinimo sistemos ypatybės, būdingos šiuolaikiniams paukščiams ir krokodilams.

    Junano provincija jau seniai laikoma vienu svarbiausių pasaulio regionų, padedančių suprasti, kaip po masinio išnykimo prieš maždaug 252 milijonus metų ekosistemos vėl kūrėsi, o gyvūnai ieškojo naujų gyvenimo būdų, įskaitant grįžimą į vandens aplinką.

  • Lenkų portalas atskleidė, kuo šiandien gyvena mokslo skiltis: naujas fokusas į kasdienybę

    Lenkų portalas atskleidė, kuo šiandien gyvena mokslo skiltis: naujas fokusas į kasdienybę

    Lenkijos portalo focus.pl skiltyje Nauka pristatomas turinys, kuris apima ne tik tradicines mokslo temas, bet ir platesnį požiūrį į kasdienį gyvenimą. Pati redakcija pabrėžia, kad tai vieta, kurioje renkama tai, kas realiai daro įtaką gyvenimo kokybei.

    Skiltyje akcentuojamas gyvenimo būdo formatas: dėmesys sveikatai, namams, kelionėms, kultūrai ir santykiams. Tokia kryptis atspindi pastarųjų metų tendenciją, kai mokslo ir edukacijos rubrikos vis dažniau jungiamos su praktiniais paaiškinimais, kaip žinios pritaikomos kasdienėje rutinoje.

    Redakcijos tikslas aiškus: pateikti turinį, kuris būtų aktualus plačiai auditorijai, o ne vien siauram specialistų ratui. Todėl šalia informacinių tekstų dažnai atsiranda paprastesnė kalba pateikti paaiškinimai apie sveikatos įpročius, psichologiją, kelionių pasirinkimus ar namų aplinkos sprendimus.

    Tokio tipo skiltys ypač išpopuliarėjo augant skaitmeninių platformų konkurencijai ir keičantis vartojimo įpročiams, kai skaitytojai tikisi greitai suprantamos, pritaikomos informacijos. Dėl to mokslo tema vis dažniau pateikiama per kasdienius klausimus, pavyzdžiui, miegą, stresą, mitybą ar judėjimą.

    Pažymima, kad focus.pl turinys yra saugomas autorių teisių, o skiltis veikia kaip nuolat atnaujinamas teminis archyvas. Toks formatas leidžia vienoje vietoje kaupti įvairių krypčių publikacijas ir patogiai jas pasiekti skaitytojams, kurie nori sekti naujienas pagal jiems artimiausias temas.

  • Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Nors dauguma DNR molekulių iš tiesų sudaro klasikinę dvigubą spiralę, tai nėra vienintelė įmanoma jos forma. Tam tikromis sąlygomis genetinės medžiagos atkarpos gali susisukti į sudėtingesnes erdvines konfigūracijas, vadinamas nekanoninėmis struktūromis. Ilgą laiką manyta, kad tai tik laboratorinė įdomybė, tačiau dabar vis daugiau įrodymų rodo, jog jos susidaro ir gyvose žmogaus ląstelėse.

    Viena geriausiai ištirtų nekanoninių formų yra G-kvadrupleksas. Jis formuojasi genuose ir kitose DNR vietose, kur gausu guanino: vietoj įprastų bazių porų keturios guanino molekulės susijungia į stabilias, sluoksniuotas struktūras. Tokie dariniai dažnai aptinkami šalia genų, susijusių su ląstelių augimu, taip pat telomeruose, kurie saugo chromosomų galus nuo irimo ir pažeidimų.

    Kita išskirtinė DNR konfigūracija siejama su citozinu. Mokslininkai ilgai abejojo, ar ji gali egzistuoti gyvoje ląstelėje, nes atrodė stabili tik specifinėmis laboratorinėmis sąlygomis. Situacija pasikeitė atsiradus tiksliau šioms struktūroms atpažinti pritaikytiems metodams, leidusiems pamatyti, kad jos iš tiesų pasirodo žmogaus ląstelės branduolyje.

    Įdomu tai, kad tokios struktūros dažnai nėra pastovios. Jos gali susidaryti ir išnykti, tikėtina, priklausomai nuo to, kokių procesų tuo metu reikia ląstelei, pavyzdžiui, kai aktyviai perrašoma genetinė informacija arba vyksta DNR kopijavimas. Tai sustiprina prielaidą, kad nekanoninės formos nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o viena iš reguliavimo grandžių.

    Tyrimai taip pat aprašo ir daugiau neįprastų DNR „architektūrų“, tarp jų tripletas spiralės, segtukus primenantys susilankstymai ar kryžminės grandinių sąveikos. Tokios konfigūracijos formuojasi dėl specifinių nukleotidų sekų ir vietinių DNR susisukimo pokyčių. Vis dažniau akcentuojama, kad jos gali veikti kaip biologiniai jungikliai, keičiantys baltymų priėjimą prie DNR ir taip lemiantys, kurie genai bus įjungti, o kurie liks nutildyti.

    Būtent ryšys su genų aktyvumo kontrole kelia didžiausią susidomėjimą medicinoje. Kai neįprastos struktūros susiformuoja netinkamu metu ar netinkamoje vietoje, jos gali prisidėti prie genomo nestabilumo ir padidinti mutacijų tikimybę. Tai siejama su didesne kai kurių vėžio formų ir dalies neurologinių sutrikimų rizika, todėl šios struktūros tiriamos ir kaip galimi naujų vaistų taikiniai.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija kurti molekules, kurios galėtų selektyviai stabilizuoti arba, priešingai, slopinti konkrečias DNR struktūras. Tokiu būdu būtų galima netiesiogiai paveikti ligos eigai svarbių genų veiklą, nekeičiant pačios DNR sekos. Nors iki plačios klinikinės praktikos dar reikia daug patikros, mokslininkai tokį požiūrį vertina kaip perspektyvų kelią tikslesnei, labiau personalizuotai terapijai.

  • Mokslininkai atskleidė prarastą kalbų aukso amžių: tūkstančiai dingo dar iki kolonializmo

    Mokslininkai atskleidė prarastą kalbų aukso amžių: tūkstančiai dingo dar iki kolonializmo

    Naujas tyrimas meta iššūkį paplitusiai nuomonei, kad masinis kalbų nykimas prasidėjo tik Europai pradėjus kolonijinę ekspansiją prieš maždaug 500 metų. Mokslininkų teigimu, kalbų mažėjimo procesas galėjo prasidėti gerokai anksčiau, formuojantis pirmosioms valstybėms ir didelėms imperijoms.

    Šiandien pasaulyje vartojama apie 7 600 šnekamųjų ir gestų kalbų, tačiau tyrėjai įtaria, kad tai tik nedidelė istorinės įvairovės dalis. Didžioji dalis senųjų kalbų galėjo išnykti nepalikdamos tiesioginių pėdsakų, nes dauguma bendruomenių neturėjo rašto tradicijos.

    Kaip atkūrė praeities vaizdą

    Kadangi raštas atsirado tik maždaug prieš 6 000 metų, ankstesnių laikotarpių kalbinę įvairovę tenka atkurti netiesiogiai. Tyrime pasitelkti etnografiniai duomenys, priešistorinių populiacijų dydžių vertinimai ir statistiniai modeliai, leidžiantys rekonstruoti kalbų kaitą nuo holoceno pradžios, tai yra maždaug prieš 12 000 metų.

    Analizėje naudoti duomenys apie 171 medžiotojų-rinkėjų, žvejų ir panašaus tipo bendruomenę. Remdamiesi jais, mokslininkai skaičiuoja, kad holoceno pradžioje, kai žmonių pasaulyje galėjo būti apie 4,4–7 milijonai, egzistavo maždaug 4 500–6 200 kalbų, o vėliau, plečiantis žemdirbystei ir augant gyventojų skaičiui, kalbų daugėjo.

    Kada buvo kalbų aukso era

    Modeliai rodo, kad didžiausia kalbų įvairovė galėjo būti pasiekta palyginti neseniai istorijos masteliu, maždaug prieš 1 000–3 000 metų. Tyrėjų vertinimu, tuo laikotarpiu pasaulyje galėjo egzistuoti net dešimtys tūkstančių kalbų, nes vietinės bendruomenės dar turėjo daugiau erdvės vystytis atskirai.

    „Kalbų nykimas, tikėtina, prasidėjo ne kolonializmo laikais, o anksčiau, kai valstybės ir imperijos ėmė centralizuoti valdžią“, – sakė tyrėjai, apibendrindami modelių rezultatus.

    Kodėl kalbos ėmė trauktis

    Tyrime pabrėžiama, kad lūžis galėjo sutapti su vis labiau centralizuotų valstybių kūrimusi ir daugiatautėmis imperijomis. Plėtra dažnai reiškė ne tik teritorijų ir institucijų, bet ir dominuojančios kalbos sklaidą, o mažesnės bendruomenės ilgainiui būdavo asimiliuojamos.

    Autorių teigimu, kalbų nykimą stiprino ir platesni procesai: migracija, socialinių normų kaita, religijų plitimas, ligos bei demografiniai sukrėtimai. Europos kolonializmas, jų vertinimu, vėliau tik paspartino seniau prasidėjusią tendenciją, todėl dabartinis kalbų žemėlapis yra ilgos istorinės atrankos rezultatas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ši perspektyva keičia požiūrį į kalbų apsaugą šiandien. Jei kalbų nykimas yra ilgametis politinių ir demografinių jėgų procesas, vien kultūrinės iniciatyvos gali būti nepakankamos, o didžiausią poveikį duoda švietimas, bendruomenių stiprinimas, viešųjų paslaugų prieinamumas gimtąja kalba ir skaitmeninės priemonės, įskaitant DI sprendimus.

  • Po statybų aikštele aptiko 2 500 metų gyvenvietę: archeologus pribloškė paslaptingas griovys

    Po statybų aikštele aptiko 2 500 metų gyvenvietę: archeologus pribloškė paslaptingas griovys

    Vokietijoje, prieš pradedant statybos darbus ir į teritoriją įleidžiant sunkiąją techniką, archeologai atliko privalomus žvalgomuosius kasinėjimus. Iš pradžių tikėtasi pavienių senovės pėdsakų, tačiau netrukus paaiškėjo, kad po dirvožemiu slypi gerokai didesnis kompleksas.

    Tyrėjai aptiko ūkinių duobių, medinių konstrukcijų pėdsakų ir keramikos fragmentų, leidžiančių datuoti vietovę maždaug V amžiumi prieš mūsų erą. Tokie radiniai rodo, kad čia galėjo veikti gerai organizuota ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenė, o gyvenvietės mastas pranoko pirmines prielaidas.

    Retas radinys iš geležies amžiaus

    Tarp artefaktų išsiskyrė beveik nepažeistas keraminis dubuo, kuriam gali būti apie 2 500 metų. Archeologų teigimu, tokios būklės indai geležies amžiaus paminkluose randami palyginti retai, nes keramika dažnai būna sutrupėjusi arba išblaškyta vėlesnių žemės darbų.

    Indas galėjo būti naudojamas maistui ruošti ar laikyti, o laboratoriniai tyrimai gali pateikti papildomų užuominų apie kasdienybę. Specialistai tikisi aptikti mikroskopinių likučių, kurie padėtų nustatyti, kokie produktai ar medžiagos jame buvo laikomos.

    Griovys, kuris kelia klausimų

    Daugiausia diskusijų sukėlė platus griovys, kertantis dalį tyrinėjamos teritorijos. Kol kas jo paskirtis nėra aiški, todėl svarstoma keletas scenarijų, kurie bus tikrinami tolesniais tyrimais.

    Griovys galėjo žymėti gyvenvietės ribą, atlikti gynybinę funkciją arba būti skirtas vandeniui nuvesti nuo užstatytų vietų. Taip pat neatmetama ir simbolinė reikšmė, kai tokie įrenginiai naudojami erdvės organizavimui ar atskyrimo principui pabrėžti.

    Kas paaiškėjo apie bendruomenę?

    Nors mediniai pastatai iki mūsų dienų neišliko, stulpaviečių ir konstrukcijų pėdsakai leidžia atkurti buvusių statinių planą. Tai padeda spręsti, kad gyventojai gyveno sėsliai, o jų ūkis rėmėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.

    Šis atradimas svarbus ir regiono istorijai, nes ankstesnės prielaidos rodė, kad kai kurios Bochum apylinkės geležies amžiuje buvo apgyvendintos menkiau. Nauji duomenys leidžia manyti, kad čia jau tada galėjo būti aktyvus, pastovus gyvenimas dar iki ryškesnių romėnų įtakų.

    Artimiausiu metu archeologai planuoja detaliai dokumentuoti visus objektus, paimti mėginius laboratorijoms ir nustatyti tikrąjį gyvenvietės mastą. Tikimasi, kad po žeme gali slėptis daugiau radinių, kurie tiksliau atskleis, kaip prieš 2 500 metų buvo organizuota ši vieta ir jos aplinka.

  • Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidoje esantys vadinamieji Kruvinieji kriokliai jau daugiau nei šimtmetį glumina mokslininkus: iš Tayloro ledyno ištekantis vanduo nusidažo ryškiai rūdžių raudonumo spalva, tarsi ledas kraujuotų. Ilgą laiką manyta, kad neįprastą atspalvį galėjo sukelti dumbliai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad spalvą lemia geležies gausi sūrymo srovė.

    Šis sūrus vanduo veržiasi iš po storų ledo sluoksnių, o jam susidūrus su oru ištirpusi geležis oksiduojasi ir nusėda rausvai rudomis nuosėdomis. Būtent todėl susidaro įspūdis, kad iš ledyno teka kraujo spalvos srovė, nors iš tiesų tai cheminė reakcija, susijusi su geležies junginiais.

    Naujausi tyrimai sustiprino hipotezę, kad po ledynu slypintis sūrymas yra senovinio jūrinio vandens likutis, kadaise buvęs susijęs su vandenynu. Mokslininkai ištyrė 167 vandens, nuosėdų ir oro mėginius iš Kruvinųjų krioklių ir kitų McMurdo sausųjų slėnių vietų, pasitelkdami modernias genetines analizės metodikas.

    Rezultatai parodė aiškų skirtumą: mėginiuose iš Kruvinųjų krioklių aptikta gerokai daugiau jūrinės kilmės organizmų nei kitose tirtose teritorijose. Ypač išsiskyrė eukariotai, tai yra organizmai, kurių ląstelės turi branduolį, o dalies jų genetiniai pėdsakai buvo artimi vandenynuose gyvenančioms rūšims.

    Toks pasiskirstymas svarbus dar ir todėl, kad jis silpnina versiją apie šiuolaikinį mikroorganizmų pernešimą vėjais. Jei jūriniai organizmai būtų atkeliaujantys iš kitur, jų pėdsakai regione turėtų būti tolygesni, tačiau oro mėginiuose jūrinės kilmės organizmų rasta tik menkai.

    Remiantis tyrėjų interpretacija, labiausiai tikėtina, kad mikroorganizmai šiame sūryme buvo įkalinti dar prieš tai, kai teritoriją galutinai uždengė ledynas. Skaičiavimai leidžia manyti, kad izoliuotas vandens telkinys po Tayloro ledynu galėjo būti atskirtas daugiau nei prieš 1 000 000 metų, kai jūrų lygis buvo aukštesnis, o Antarktidos pakrantės ir ledynų ribos atrodė kitaip.

    Mokslininkams tai yra natūrali laboratorija, leidžianti suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie kraštutinių sąlygų. Poledinis ekosistemų pasaulis čia egzistuoja beveik be šviesos, esant dideliam druskingumui, žemai temperatūrai ir ribotam deguonies kiekiui, todėl mikroorganizmai energiją gali gauti ne iš fotosintezės, o iš cheminių reakcijų.

    Tokios aplinkos domina ir astrobiologus, nes panašios sąlygos teoriškai galėtų egzistuoti po ledu kituose Saulės sistemos kūnuose. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad klausimų lieka: dar neaišku, kada tiksliai sūrymas buvo atskirtas nuo vandenyno, kokio dydžio yra visas poledinis rezervuaras ir kaip plačiai paplitę skirtingi mikroorganizmų tipai.

    Artimiausiu metu tikimasi detalesnių genetinių tyrimų ir tikslesnio požeminio vandens sistemų kartografavimo, kad būtų galima patikimiau atkurti šio išskirtinio reiškinio istoriją. Kuo geriau bus suprastas poledinis Antarktidos pasaulis, tuo daugiau atsakymų jis gali duoti ne tik apie Žemės praeitį, bet ir apie gyvybės ribas apskritai.

  • Prie Graikijos rado 2 400 metų senumo laivą: šimtai amforų išliko stulbinamai tvarkingai

    Prie Graikijos rado 2 400 metų senumo laivą: šimtai amforų išliko stulbinamai tvarkingai

    Egėjo jūroje, netoli Andro salos, povandeniniai archeologai aptiko antikinio prekybinio laivo nuolaužas, datuojamas V amžiaus pabaiga arba IV amžiaus pradžia prieš mūsų erą. Didžiausią susidomėjimą kelia krovinys: dugne išliko apie 600–650 amforų, kurios guli beveik tokia tvarka, kokia buvo sudėtos laivo triume.

    Radavietė yra regione, kuris senovėje buvo viena svarbiausių jūrinių jungčių tarp žemyninės Graikijos, Kikladų salų ir Mažosios Azijos pakrančių. Ši atkarpa jūrininkams garsėjo pavojingomis srovėmis ir stipriais vėjais, todėl nenuostabu, kad čia randama daug įvairių laikotarpių nuolaužų.

    Amforos išsidėsčiusios taisyklingomis eilėmis, todėl tyrėjai gali tiksliau atkurti, kaip buvo paskirstytas krovinys ir kokio dydžio galėjo būti laivas. Nors medinės korpuso dalys per šimtmečius daugiausia suiro, toks krovinio „pėdsakas“ leidžia spręsti apie laivo konstrukciją ir krovos principus.

    Ką gali atskleisti amforų kilmė?

    Pirminiai vertinimai rodo, kad amforos galėjo būti pagamintos skirtinguose graikų pasaulio centruose. Tai reikštų, kad laivas greičiausiai neplukdė prekių tik iš vieno uosto į kitą, o buvo platesnio prekybos tinklo dalis, sustodavusi keliuose taškuose ir gabendavusi įvairių regionų produkciją.

    Antikoje amforos buvo pagrindinė taros rūšis vertingoms prekėms: vynui, alyvuogių aliejui, žuvies produktams ir kitiems maisto gaminiams. Jų forma buvo pritaikyta tankiai ir stabiliai sudėti triume, kad krovinys išliktų kuo saugesnis net ilgesnėse kelionėse.

    Tolesnė keraminių indų analizė gali padėti nustatyti tikslesnes gamybos vietas, o kartu ir galimus maršrutus. Skirtingi dirbtuvių centrai turėjo savitą formų „parašą“: proporcijas, kaklelio ir ąselių sprendimus, molio sudėtį bei gamybos technologiją, todėl amforos dažnai tampa patikimais prekybos ryšių žymekliais.

    Ar amforose dar liko turinio pėdsakų?

    Ne mažiau intriguojanti dalis yra tai, kas galėjo būti amforų viduje. Net jei originalūs produktai seniai sunyko, šiuolaikinė cheminė analizė neretai aptinka mikroskopinius organinių medžiagų pėdsakus, leidžiančius atsekti, ar inde buvo vynas, aliejus, derva ar kiti mišiniai.

    Kol kas pagrindinis dėmesys skiriamas kruopščiai dokumentacijai: radavietė fiksuojama aukštos raiškos nuotraukomis, fotogrametrija ir trimatiais skaitmeniniais modeliais. Tik užbaigus šį etapą paprastai sprendžiama, ar verta kelti atskirus radinius, nes kiekvienas iškėlimas kelia ir konservavimo, ir paveldo apsaugos rizikų.

    Povandeniniai laivų kapinynai mokslininkams itin vertingi tuo, kad jūros dugne objektai dažnai išlieka mažiau paliesti žmogaus veiklos nei sausumos radavietėse. Dėl to vienas toks radinys gali pateikti retai išlikusį, beveik „užšaldytą“ antikinės prekybos momentą.

  • Įspūdingas Kilauea šou Havajuose: lavos fontanai šovė šimtus metrų – ką sako mokslininkai

    Įspūdingas Kilauea šou Havajuose: lavos fontanai šovė šimtus metrų – ką sako mokslininkai

    Havajuose esantis Kilauea ugnikalnis pradėjo naują išsiveržimo epizodą po kelių dienų santykinės ramybės. Vulkanologai dar prieš tai fiksavo didėjantį slėgį po paviršiumi: žemės paviršius pamažu kilo, o seisminis fonas rodė, kad magma juda į viršų.

    Per naujausią suaktyvėjimą iš ventų ėmė veržtis ryškios lavos srovės, o virš kraterio kilo įspūdingi lavos fontanai. Naktinį dangų virš viršūninės kalderos nuspalvino intensyvūs oranžiniai ir raudoni atspalviai, būdingi bazaltinėms išsiveržimų fazėms.

    Stebėtojai taip pat pranešė apie sustiprėjusias vulkaninių dujų emisijas ir virš kraterio susidarančius pelenų bei garų debesis. Vis dėlto aktyvumas buvo sutelktas viršūninėje zonoje, todėl gyvenvietėms tiesioginės grėsmės šįkart nekilo, tačiau oro kokybė ir matomumas aplinkinėse teritorijose gali kisti priklausomai nuo vėjo.

    Dabartiniai pokyčiai siejami su ilgiau trunkančiu ciklu, kuris stebimas nuo praėjusių metų pabaigos: aktyvūs epizodai kartojasi su pertraukomis, o tarp jų stoja trumpesni rimties laikotarpiai. Toks ritmas leidžia tyrėjams geriau tikrinti prognozavimo modelius, nors patys ugnikalniai išlieka sunkiai nuspėjami.

    Kilauea yra vienas geriausiai stebimų ugnikalnių pasaulyje: jį nuolat seka seismometrai, grunto deformacijų jutikliai ir vaizdo kameros. JAV geologijos tarnybos specialistai pabrėžia, kad tokia stebėsenos sistema padeda anksčiau pastebėti požymius, jog magma artėja prie paviršiaus, ir laiku įspėti gyventojus bei turistus.

    Mokslininkams kiekvienas naujas epizodas yra vertingas duomenų šaltinis, leidžiantis tiksliau suprasti magmos judėjimą ir slėgio pokyčius gelmėse. Dėl to Kilauea išlieka savotiška natūrali laboratorija, kurioje realiu laiku tikrinamos šiuolaikinės vulkanologijos hipotezės ir rizikos vertinimo metodai.