CP v2

Category: Mokslas

  • Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajuose esantis Roopkundo ežeras, dažnai vadinamas Skeletų ežeru, jau dešimtmečius kelia klausimų mokslininkams. Dar 1942 metais šioje atokioje vietovėje buvo aptikta šimtai žmonių kaulų, o vėlesni vertinimai rodė, kad aplink ežerą jų gali būti iki maždaug 800.

    Ilgą laiką vyravo versija, kad visi šie žmonės žuvo per vieną katastrofą prieš kelis šimtmečius. Tai derėjo ir su vietos legendomis apie piligrimus, kuriuos kalnuose galėjo ištikti mirtina audra, tačiau rimtų įrodymų ilgai trūko.

    DNR sugriovė vienos tragedijos versiją

    Situaciją iš esmės pakeitė 2019 metais publikuotas tyrimas, kuriame išanalizuota 38 asmenų palaikų DNR. Rezultatai parodė, kad žmonės nepriklausė vienai bendruomenei ir nebuvo vieno įvykio aukos, o į Roopkundo apylinkes pateko skirtingais laikotarpiais.

    Didžiausią tirtą grupę sudarė Pietų Azijos kilmės žmonės, kurių palaikai datuojami laikotarpiu tarp VII ir X amžiaus. Dalis kaukolių turėjo traumų žymių, todėl mokslininkai svarstė hipotezę apie ypač smarkią krušą ar kitą staigų gamtos reiškinį kalnuose.

    Netikėtas ryšys su Viduržemio jūros regionu

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tiriant kitą grupę: 14 žmonių genetiniai požymiai labiausiai siejosi su rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, ypač su dabartinės Graikijos ir Kretos regionais. Dar labiau nustebino datavimas: šie asmenys greičiausiai mirė gerokai vėliau, maždaug tarp XVII ir XX amžiaus.

    Toks rezultatas kertasi su ankstesnėmis prielaidomis, nes Roopkundas yra toli nuo pagrindinių istorinių prekybos ar kelionių maršrutų, o kelias iki ežero reikalauja sudėtingo žygio kalnuose. Istoriniai šaltiniai taip pat nepateikia aiškių užuominų apie didesnes keliautojų grupes iš Graikijos ar Kretos, kurios būtų pasiekusios šią Himalajų vietą.

    Ką parodė izotopai ir kodėl mįslė išlieka

    Papildomi kaulų izotopiniai tyrimai leido įvertinti mitybą ir kilmės aplinkybes. Jie patvirtino, kad Viduržemio jūros regiono kilmės žmonių dieta skyrėsi nuo Pietų Azijos grupės, o tai sustiprino išvadą, jog jie užaugo ne Indijoje.

    Tyrime minėta ir dar viena, pavienė kilmės linija, siejama su Pietryčių Azija, o tai dar labiau komplikuoja bendrą vaizdą. Kol kas aiškaus paaiškinimo, kodėl skirtingų epochų ir skirtingų regionų žmonės atsidūrė viename atokiame ežere Himalajuose, mokslas neturi, todėl Roopkundo mįslė lieka atvira.

  • Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Amazonės baseinas ilgai buvo laikomas menkai apgyventa, laukine teritorija, tačiau nauji archeologiniai tyrimai vis dažniau griauna šį įsitikinimą. Virš džiunglių lajų atlikti skenavimai atskleidė taisyklingas linijas ir didžiules žmogaus sukurtas struktūras, kurios rodo sudėtingą, suplanuotą gyvenvietių tinklą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Llanos de Moxos regionas šiaurės Bolivijoje. Iš viršaus kraštovaizdis primena savanų, miškų salų ir ežerų mozaiką, tačiau lazeriniai matavimai parodė senovinius kelius ir kanalus, sujungusius didelę teritoriją į vieną susisiekimo sistemą.

    Šiuos pėdsakus mokslininkai sieja su Casarabe kultūra, kuri, kaip manoma, klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 400 metų. Tyrimai rodo, kad tai nebuvo viena didžiulė metropolija, o tarpusavyje susietas skirtingo dydžio gyvenviečių tinklas, išsidėstęs maždaug 20 000 kvadratinių kilometrų plote.

    Didžiausi centrai galėjo užimti iki 3 kvadratinių kilometrų, o juos su mažesnėmis gyvenvietėmis jungė tiesūs keliai, pylimai ir vandens keliai. Tokia struktūra rodo ne atsitiktinę gyvenvietę, bet organizuotą teritorijos planavimą, kuriam reikėjo darbo jėgos, valdysenos ir ilgalaikės strategijos.

    Didžiausią nuostabą sukėlė monumentalūs statiniai, aptikti po miško danga. Tarp jų išsiskiria kūginės piramidės, kurių aukštis viršija 20 metrų, taip pat didelės U formos konstrukcijos, galėjusios būti skirtos ceremonijoms ar bendruomenės susibūrimams.

    Šie statiniai dažnai buvo supilti ant dirbtinių platformų, kai kuriose vietose siekusių iki 20 hektarų. Archeologai pabrėžia, kad vien žemės perkasimo ir formavimo mastas leidžia kalbėti apie itin ambicingus projektus, prilygstančius kai kuriems žinomiems monumentaliems kompleksams Andų regione.

    Tokie atradimai keičia ir patį miesto sampratos vertinimą. Casarabe bendruomenės, panašu, nekūrė tankiai užstatytų centrų, o rinkosi išsklaidytą modelį: gyvenvietės buvo atskirtos želdynais, laukais ir vandens infrastruktūra, bet išliko glaudžiai susietos keliais ir kanalais.

    Panašų modelį mokslininkai lygina su kai kuriais istorinių majų centrų bruožais Centrinėje Amerikoje ar Angkoro kompleksu dabartinėje Kambodžoje, kur didelę reikšmę turėjo kraštovaizdžio planavimas ir infrastruktūra. Tokie palyginimai pabrėžia, kad miestietiškumas gali reikštis ne vien mūru ir tankiu užstatymu, bet ir didelio masto teritoriniu organizavimu.

    Svarbi sistemos dalis buvo aplinkos valdymas. Vietos gyventojai kūrė sausinimo kanalus, vandens telkinius, tvenkinius ir rezervuarus, kurie leido dirbti su sezoniniais lietumis bei sausromis, o žemdirbystę pritaikyti prie užliejamų teritorijų.

    Žemdirbystės pagrindu laikomi kukurūzai, tačiau tyrimai rodo ir didesnę ūkinę įvairovę, būdingą ilgalaikiam gyvenimui. Tokia infrastruktūra rodo, kad kraštovaizdis buvo ne pasyvi aplinka, o kryptingai pertvarkyta maisto gamybos ir vandens kontrolės sistema.

    Archeologai atkreipia dėmesį ir į galimą astronominį bei religinį planavimo aspektą. Dalis statinių ir laidojimo vietų orientuotos panašia kryptimi, todėl neatmetama, kad svarbų vaidmenį galėjo turėti dangaus stebėjimai ir su jais susiję tikėjimai.

    Panašios technologijos vis dažniau naudojamos ir kitose Amazonės regiono vietose. Pavyzdžiui, Upano slėnyje Ekvadore taip pat aptikta tūkstančiai struktūrų, sujungtų tiesių kelių ir platformų tinklu, o radiniai Brazilijoje ir Kolumbijoje stiprina versiją, kad iki europiečių atvykimo Amazonė buvo kultūrų ir sudėtingų gyvenviečių mozaika.

    Šiuolaikiniuose tyrimuose lemiamą vaidmenį atlieka LiDAR technologija, kai iš lėktuvų ar dronų siunčiami lazerio impulsai leidžia sukurti itin tikslų reljefo modelį net ir tankiai apaugusiose teritorijose. Tai suteikia galimybę ieškoti objektų neiškertant miško ir nesukeliant didelio poveikio ekosistemai, o archeologams padeda tiksliau planuoti, kur reikalingi žemės darbai.

  • Meksiko džiunglėse aptiktas tūkstantmetį nepaliestas majų miestas: stulbina radiniai

    Meksiko džiunglėse aptiktas tūkstantmetį nepaliestas majų miestas: stulbina radiniai

    Meksikoje, Calakmul biosferos rezervato šiaurinėje dalyje, archeologai pranešė aptikę iki šiol nežinotą majų miestą, išlikusį neįprastai geros būklės. Tyrėjai pabrėžia, kad vietovė buvo itin izoliuota, todėl čia beveik nematyti plėšikavimo ar vėlesnės žmogaus veiklos pėdsakų.

    Ekspediciją vykdė tarptautinė mokslininkų komanda iš Meksikos ir Slovėnijos, kuriai vadovavo archeologas Ivanas Šprajcas. Nors pirmieji signalai apie galimą nežinomą objektą buvo pastebėti nuotoliniais tyrimais dar prieš kelerius metus, tik dabar pavyko pasiekti vietą ir atlikti detalesnę apžiūrą.

    „Tai viena rečiausių situacijų, kai galime matyti beveik nepaliestą miesto struktūrą, nes nėra požymių, kad čia būtų veikę plėšikai ar atsitiktiniai ieškotojai“, – sakė Ivanas Šprajcas.

    Pasak Instituto Nacional de Antropología e Historia (INAH), miestas, pavadintas Minanbé, užima apie 15 hektarų. Tarp svarbiausių statinių išskiriama monumentali piramidės formos šventykla, kurios aukštis viršija 13 metrų, taip pat gyvenamosios platformos, ceremonialinės aikštės ir rūmų kompleksų liekanos.

    Architektūroje atpažįstami Río Bec stiliaus bruožai, būdingi pietryčių Jukatano pusiasalio regionams. Archeologams tai svarbu, nes leidžia tiksliau suprasti, kaip skirtingos majų politinės ir kultūrinės zonos veikė viena kitą bei kokiais keliais skleidėsi statybos tradicijos.

    Itin vertingais laikomi akmeniniai altoriai ir stelės su įrašais ir vaizdinėmis scenomis. Tyrėjai suskaičiavo mažiausiai 14 tokių monumentų, o vienoje stelėje aptikta scena, vaizduojanti nukirsdinimą ir valdovą su ceremoniniu peiliu, gali padėti aiškiau atkurti politinių konfliktų ir ritualų kontekstą.

    Pagal keramikos, architektūros ir epigrafinių duomenų analizę, didžiausias miesto klestėjimo laikotarpis siejamas su maždaug 600–900 metais. Tai klasikinio majų laikotarpio pikas, kai regione veikė daug konkuruojančių centrų, o tokios didmiesčių valstybės kaip Calakmul darė įtaką plačioms teritorijoms.

    Calakmul rezervatas laikomas viena geriausiai išsilaikiusių tropinių miškų teritorijų Amerikoje, kur po medžių lajomis gali slėptis dar dešimtys ar net šimtai neidentifikuotų gyvenviečių. Pastaraisiais metais archeologijoje vis plačiau taikomi nuotoliniai metodai, ypač LiDAR skenavimas, leidžiantis aptikti žmogaus sukurtas struktūras net tankioje augmenijoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Minanbé atvejis svarbus ne vien dėl įspūdingų statinių, bet ir dėl galimybės tirti urbanistinę struktūrą bei kasdienio gyvenimo pėdsakus mažiau suardytoje aplinkoje. Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti skirtingas miesto raidos fazes ir nustatyti jo ryšius su aplinkiniais majų centrais.

  • Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijos Tønsbergo mieste, laikomame vienu seniausių šalies miestų, archeologai kasinėjimų metu aptiko išskirtinį radinį – auksinį viduramžių žiedą. Jis rastas vykdant miesto infrastruktūros, susijusios su nuotekų tinklų atnaujinimu, darbus, kuriuos prižiūrėjo archeologų komanda.

    Pasak tyrėjų, tokio lygio aukso dirbiniai Skandinavijos miestuose aptinkami itin retai, todėl radinys iškart sulaukė didelio dėmesio. Žiedas išsiskiria ne tik medžiaga, bet ir meistryste, būdinga aukščiausios klasės juvelyrikai.

    Žiedas nukaltas iš aukso ir dekoruotas filigranu bei granuliacija – ornamentika, kuri formuojama iš itin smulkių auksinių rutuliukų, pritvirtintų prie paviršiaus. Centre įtvirtintas ovalus sodriai mėlynas intarpas, kuris, mokslininkų vertinimu, greičiausiai nėra safyras, o dažytas stiklas, imituojantis brangakmenį.

    Radinys preliminariai datuojamas laikotarpiu tarp IX ir XI amžiaus. Tokią datą leidžia siūlyti ir žiedo stilius, ir archeologinis kontekstas: artefaktas aptiktas žemiau sluoksnio, kuriame rasta radiokarboniniu metodu datuota eglės šakelė, priskiriama 1167–1269 metų laikotarpiui, tad žiedas į žemę pateko anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į kultūrinių įtakų derinį. Filigrano ir granuliacijos tradicijos ankstyvaisiais viduramžiais Skandinavijoje siejamos su plačiais ryšiais Europoje, o panašūs dekoravimo principai fiksuoti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Anglijoje bei Danijoje, nors šis egzempliorius laikomas išskirtiniu vietiniu variantu.

    Pagal dydį ir prabangą spėjama, kad žiedas galėjo priklausyti aukštą socialinį statusą turėjusiai moteriai. Tuo metu Tønsbergas buvo svarbus Norvegijos centras, susijęs su karališkuoju kompleksu Tunsberghus, todėl mieste nuolat lankėsi įtakingi pasaulietiniai ir dvasiniai asmenys.

    Mėlyna spalva viduramžių Europoje turėjo aiškią simbolinę reikšmę: mėlyni akmenys buvo siejami su apsauga, sveikata ir religiniu pamaldumu. Net jei intarpas pasirodė esąs stiklas, jo parinkta spalva greičiausiai buvo sąmoningas statuso ir prasmės ženklas, o ne atsitiktinė puošmena.

  • Neandertaliečio Thorino DNR pribloškė mokslininkus: izoliuota gentis tūkstančius metų gyveno šalia

    Neandertaliečio Thorino DNR pribloškė mokslininkus: izoliuota gentis tūkstančius metų gyveno šalia

    Mokslininkai Prancūzijos pietuose, Ronos slėnyje esančiame Grotte Mandrin urve, 2015 metais aptiko neandertaliečio, praminto Thorinu, palaikus. Iš pradžių manyta, kad tai vienas iš vėlyvųjų neandertaliečių, gyvenusių Europos teritorijoje prieš pat šios žmonių rūšies išnykimą.

    Vis dėlto vėlesnės genetinės analizės pateikė netikėtą vaizdą: Thorino genomas ryškiai skyrėsi nuo kitų tuo pačiu laikotarpiu Europoje gyvenusių neandertaliečių. Tyrėjai nustatė, kad jo genetinė linija nuo kitų Europos neandertaliečių galėjo atsiskirti maždaug prieš 100 000–105 000 metų.

    Dar labiau nustebino tai, kad maždaug 50 000 metų beveik nevyko genų mainai su kitomis populiacijomis. Nors Thorinas gyveno palyginti vėlai, maždaug prieš 42 000–50 000 metų, jo DNR kai kuo priminė kur kas senesnių neandertaliečių genomus.

    Iš pradžių tai sukėlė ginčų, nes archeologiniai duomenys rodė vėlyvą laikotarpį, o genetika tarsi siūlė daug senesnę kilmę. Šį neatitikimą padėjo paaiškinti izotopų analizė, atlikta tiriant kaulus ir dantis: ji parodė, kad žmogus gyveno itin šaltame klimate, būdingame vėlyvajam ledynmečiui, todėl palaikai iš tiesų priskirtini vėlyviesiems neandertaliečiams.

    Tai reiškia, kad neįprastas DNR profilis greičiausiai atsirado ne dėl neteisingai nustatyto palaikų amžiaus, o dėl ilgalaikės izoliacijos. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokia uždara bendruomenė galėjo gyventi palyginti netoli kitų neandertaliečių grupių, tačiau vis tiek dešimtis tūkstančių metų išlikti beveik be ryšių.

    Pasak mokslininkų, tokį scenarijų sunkiau įsivaizduoti kalbant apie Homo sapiens, kurių bendruomenės net ir dideliais atstumais dažnai palaikė prekybinius, kultūrinius bei šeiminius kontaktus. Neandertaliečių atveju atradimas verčia iš naujo svarstyti, kokios galėjo būti jų socialinės ribos, judėjimo modeliai ir tarpusavio sąveika.

    Genetiniai duomenys taip pat rodo galimą artimą giminystę bendruomenės viduje. Thorino genome aptikti požymiai, siejami su maža populiacija ir ilgalaikiu dauginimusi savo grupėje, o tai paprastai mažina genetinę įvairovę ir gali didinti pažeidžiamumą ligoms bei aplinkos pokyčiams.

    Šie rezultatai papildo vis dažniau keliamą hipotezę, kad vėlyvuoju laikotarpiu neandertaliečiai Europoje galėjo būti ne vienalytė, o fragmentuota populiacija, sudaryta iš atskirų, ilgai savarankiškai besivysčiusių grupių. Tokia fragmentacija, kartu su klimato svyravimais ir konkurencija dėl išteklių, kai kurių tyrėjų vertinimu, galėjo prisidėti prie neandertaliečių išnykimo maždaug prieš 40 000 metų.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale Cell Genomics, o pats atradimas laikomas svarbiu priminimu, kad net gerai žinomos priešistorės schemos gali keistis, atsiradus naujiems genominiams duomenims. Kuo daugiau analizuojama senovinės DNR, tuo aiškiau matyti, kad Europos priešistorėje galėjo egzistuoti daugiau izoliuotų ir tarpusavyje menkai susijusių bendruomenių, nei manyta anksčiau.

  • Po kasinėjimų Nyderlanduose – romėnų prakeiksmų lentelė: graikų tekstas ir Egipto magija

    Po kasinėjimų Nyderlanduose – romėnų prakeiksmų lentelė: graikų tekstas ir Egipto magija

    Radinyje – netikėtas kultūrų mišinys

    Nyderlandų Heerlen mieste archeologai aptiko romėnišką prakeiksmų lentelę – nedidelę švino plokštelę, kuri beveik 2 000 metų gulėjo po dabartine miesto aikšte. Radinys siejamas su romėnų laikų gyvenviete ir kariniu centru Coriovallum, buvusiu Žemutinės Germanijos provincijoje.

    Plokštelė yra maždaug 9,3 centimetro ilgio ir 4,8 centimetro pločio, tačiau jos reikšmė gerokai didesnė už matmenis. Tyrėjai pabrėžia, kad šiaurės Europoje randamos prakeiksmų lentelės dažniausiai būna su lotyniškomis įrašų formuluotėmis.

    Šis atvejis išskirtinis tuo, kad tekstas užrašytas graikų kalba ir rodo aiškius Egipto maginės tradicijos bruožus. Toks graikiško rašto ir egiptietiškų elementų derinys tolimame Romos imperijos pakraštyje laikomas itin retu.

    Kaip pavyko perskaityti įrašą

    Įrašą atkurti padėjo šiuolaikinė vaizdinimo technologija RTI, kai objektas fotografuojamas skirtingu apšvietimu, o vaizdai sujungiami į vieną skaitmeninį modelį. Taip galima įžiūrėti net silpnai įrėžtas metalo paviršiaus žymes.

    Pasitelkę šį metodą Heidelbergo universiteto mokslininkai identifikavo simbolius ir interpretavo tekstą. Tokios technikos archeologijoje vis dažniau naudojamos, nes leidžia neardant ir nevalant agresyviomis priemonėmis išgauti maksimaliai daug informacijos.

    Ką reiškia prakeiksmų lentelės

    Radinys priskiriamas vadinamosioms defixiones, tai yra prakeiksmų lentelėms, kurios Romos pasaulyje buvo gaminamos iš plonų švino lakštų. Jose žmonės įrašydavo formuluotes, skirtas pakenkti konkrečiam asmeniui, o vėliau lenteles sulankstydavo ar susukdavo.

    Tokie objektai būdavo slepiami žemėje, šuliniuose, šventyklose ar kapuose, tikint, kad taip antgamtinės jėgos bus paskatintos veikti prieš priešininką. Ši praktika rodo, kad kasdienis konfliktas, teisiniai ginčai ar asmeninės nuoskaudos neretai persikeldavo į ritualinę sritį.

    Heerlen radinyje ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė trys paslaptingi ženklai, vadinami characteres. Antikinėje magijoje jie veikė kaip specialūs simboliai, turėję perduoti žinią dievybėms ar dvasioms ne vien per tekstą, bet ir per vizualinį kodą.

    Mokslininkų vertinimu, tai leidžia manyti, kad autorius rėmėsi ne vien standartine prakeiksmo formule, o sudėtingesniu ritualu. Tokie ženklai taip pat padeda atsekti, iš kokių regionų ir tradicijų galėjo būti perimtos maginės praktikos.

    Ką pasakoja apie Romos imperiją

    Šis radinys sustiprina vaizdą apie Romos imperiją kaip plačiai susietą erdvę, kurioje idėjos ir tikėjimai keliavo kartu su kariuomene, prekyba ir migracija. Net provincijose, toli nuo Viduržemio jūros centrų, galėjo susidurti graikų kalba, romėnų administracinė aplinka ir egiptietiški religiniai motyvai.

    Heerlen, buvęs svarbus karinis ir susisiekimo taškas, galėjo pritraukti žmonių iš skirtingų imperijos kraštų, todėl tokios kultūrinės sankirtos tampa labiau suprantamos. Tyrėjai tikisi, kad tolesnė konteksto analizė padės tiksliau nustatyti, kam lentelė buvo skirta ir kokiomis aplinkybėmis ji atsidūrė po miesto aikšte.

  • Meksike aptiko paslaptingas majų laikų griuvėsių struktūras: mokslininkai sutrikę

    Meksike aptiko paslaptingas majų laikų griuvėsių struktūras: mokslininkai sutrikę

    Meksikos Verakruso valstijoje, netoli Coatepeco, archeologai aptiko iki šiol regione nematytą senovinį kompleksą. Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto specialistai nurodo, kad statiniai datuojami maždaug 200–600 metais, ankstyvuoju majų civilizacijos klasikos laikotarpiu.

    Didžiausią dėmesį iškart patraukė apvali akmeninė platforma iš kalkakmenio. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios formos ir konstrukcijos objektų šioje Meksikos dalyje iki šiol nebuvo užfiksuota, o platforma, panašu, buvo integruota į didesnį architektūrinį ansamblį.

    Pasak archeologų, ne mažiau mįslingos ir komplekso puošybos detalės. Geometriniai raštai ir beveik kvadratiniai dekoratyviniai motyvai, būdingi šiam radiniui, neatitinka tipinių Verakruso regiono archeologinių vietovių stilistikos, todėl kyla klausimų apie vietos bendruomenių ryšius ir įtakų kryptis.

    Stela su ritualo scena

    Kita išskirtinė detalė – monumentali stela, beveik 2 metrų aukščio akmens monolitas su reljefu. Jame matoma scena, kuri, mokslininkų vertinimu, greičiausiai vaizduoja religinio pobūdžio ritualą, kuriame dalyvauja kelios figūros.

    Reljefo interpretacija kol kas atsargi, tačiau archeologai neatmeta versijos, kad dvi figūros laiko indą ir iš dieviškos būtybės gauna skystį. Tyrėjų manymu, tai galėjo būti vanduo, Mezoamerikos kultūrose dažnai sietas su gyvybe ir vaisingumu.

    Majų bruožai neįprastoje vietoje

    Daug diskusijų sukėlė vienos steloje vaizduojamos figūros bruožai ir aprangos elementai, primenantys majų dailės tradicijas. Kadangi radimvietė yra už pagrindinių teritorijų, kurios įprastai siejamos su majais, tokios detalės gali rodyti glaudesnius kultūrinius kontaktus, nei manyta anksčiau.

    Specialistai pabrėžia, kad tai gali būti papildomas įrodymas apie plačius idėjų, tikėjimų ir technologijų mainų tinklus senovės Mezoamerikoje. Verakruso regionas istoriniu požiūriu laikomas svarbia jungtimi tarp pakrantės ir vidaus teritorijų, todėl tokie radiniai gali keisti supratimą apie skirtingų centrų sąveiką.

    Ką reiškia šis atradimas?

    Vienas projekto koordinatorių archeologas Lino Espinoza García radinį apibūdino kaip unikalų ir precedento neturintį. Tyrėjai kol kas nesieja komplekso su jokiu aiškiu, gerai dokumentuotu analogišku objektu, todėl jo funkcija ir reikšmė lieka atvira.

    Kaip viena iš hipotezių įvardijama galimybė, kad steloje matomas ritualas susijęs su ypač stipria sausra. Senovės Mezoamerikos visuomenėse vandens trūkumas dažnai sukeldavo ekonomines ir socialines krizes, o prašymo lietaus apeigos tapdavo itin svarbia bendruomeninio gyvenimo dalimi.

    Jeigu ši versija pasitvirtintų, reljefas galėtų būti vienas ankstyviausių regiono liudijimų, atspindinčių religines reakcijas į klimato sukrėtimus. INAH komanda tęsia kasinėjimus ir dokumentavimą, o išsamesni atsakymai turėtų paaiškėti atlikus ikonografinę ir medžiagų analizę.

  • Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Retas atradimas vienoje vietoje

    Šiaurės rytų Nyderlanduose, netoli Emmeno, Nieuwe Drostendiep slėnyje archeologai užfiksavo išskirtinį radinių telkinį, apimantį labai ilgą žmonių veiklos laikotarpį. Skaičiuojama, kad aptikta per 3 000 objektų, o mažiausiai 600 jų vertinami kaip ypač reikšmingi mokslui ir istorijai.

    Specialistų teigimu, tokių vietų Europoje pasitaiko retai, nes daug teritorijų per šimtmečius buvo intensyviai ariamos, urbanizuotos ar kitaip pertvarkytos. Šiame slėnyje ilgą laiką išlikę mažiau suardyti nuosėdų sluoksniai tapo tarsi natūraliu istorijos archyvu.

    Radinių spektras: nuo įrankių iki karų pėdsakų

    Tyrėjai čia rado akmens amžiaus įrankių, bronzos amžiaus dirbinių, romėniško laikotarpio papuošalų bei viduramžių juvelyrikos. Taip pat aptikta naujųjų laikų ir XX amžiaus konfliktų pėdsakų, siejamų su Antruoju pasauliniu karu.

    Tokie sluoksniai leidžia ne tik identifikuoti atskirus daiktus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi gyvenvietės, prekybos ryšiai ir kasdieniai įpročiai. Vandens telkinių slėniai nuo seno traukė žmones dėl geriamojo vandens, susisiekimo kelių ir išteklių.

    Įspūdingiausi akcentai: auksas ir viduramžių mada

    Vienu ryškiausių radinių įvardijamas auksinis žiedas, datuojamas III–IV amžiumi, išsilaikęs beveik nepriekaištingai. Archeologai pabrėžia, kad auksas dėl atsparumo korozijai ir oksidacijai gali išsaugoti pirminę išvaizdą net po maždaug 1 700 metų žemėje.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė viduramžių fibula, tai yra dekoratyvinė drabužių segė, tikėtina, iš X–XI amžiaus. Tokie segtukai šimtmečius buvo vienas svarbiausių drabužių susegimo būdų Europoje ir laikomi tolima šiuolaikinių sagų bei užtrauktukų sprendimų ištaka.

    Archeologai pažymi, kad vienoje vietoje aptiktas toks ilgas ir įvairus radinių „laiko pjūvis“ suteikia retą galimybę tirti regiono istoriją ne fragmentais, o kaip nuoseklią žmonių veiklos chronologiją. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą ir atskleisti, kokie kelių, gyvenviečių ar ritualinių vietų tinklai galėjo susiformuoti slėnyje skirtingais laikotarpiais.

  • Ne tik Biblija: romėnų ir žydų istorikų įrašai apie Jėzų kelia klausimų net skeptikams

    Ne tik Biblija: romėnų ir žydų istorikų įrašai apie Jėzų kelia klausimų net skeptikams

    Kas laikoma svarbiausiais liudijimais?

    Diskusijose apie Jėzaus istoriškumą dažnai pabrėžiama, kad svarbūs ne vien krikščioniški tekstai. Istorikams reikšmingi ir romėnų bei žydų autorių rašytiniai šaltiniai, sukurti I–II amžiuje, nes jie atsirado už ankstyvosios Bažnyčios tradicijos ribų.

    Šie tekstai nepateikia išsamios Jėzaus biografijos ir nepatvirtina antgamtinių įvykių. Tačiau jie padeda tikrinti bazinius faktus, susijusius su ankstyvosios krikščionybės ištakomis, Jėzaus pasekėjų judėjimu ir Romos valdžios reakcija į jį.

    Tacitas ir Juozapas Flavijus

    Dažniausiai cituojamas romėnų istorikas Tacitas. Savo veikale apie Romos istoriją jis aprašė krikščionių persekiojimus, kilusius po didžiojo Romos gaisro, ir paminėjo Kristų, nuo kurio esą kildinamas krikščionių pavadinimas.

    Tacitas rašė, kad Kristus buvo nubaustas mirtimi valdant imperatoriui Tiberijui, o sprendimą įvykdė Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas. Istorikai šį liudijimą vertina kaip reikšmingą todėl, kad Tacitas nebuvo krikščionis ir į naują judėjimą žvelgė priešiškai, tad jo tekstas nelaikomas tikėjimo propaganda.

    Kitas dažnai aptariamas autorius yra I amžiuje gyvenęs žydų istorikas Juozapas Flavijus. Jo veikale apie žydų istoriją yra fragmentai, kuriuose minimas Jėzus ir atskirai paminimas Jokūbas, apibūdinamas kaip Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolis.

    Dalis tyrėjų ginčijasi, ar vienas iš pastraipų variantų nebuvo vėliau redaguotas perrašinėtojų. Vis dėlto daugelis mokslininkų sutaria, kad bent pagrindinis šių nuorodų branduolys greičiausiai yra autentiškas ir atspindi paties autoriaus žinias.

    Ką dar mini romėnų autoriai?

    Prie nekrikščioniškų liudijimų apie ankstyvąją krikščionybę dažnai priskiriamas ir Plinijus Jaunesnysis. Laiškuose imperatoriui Trajanui jis aprašė krikščionių susirinkimus, jų moralines priesaikas ir tai, kad jie garbino Kristų kaip dievišką figūrą.

    Minimas ir istorikas Svetonijus, rašęs apie neramumus tarp žydų, siejamus su asmeniu, vadinamu Chrestus. Kai kurie tyrėjai tai laiko netiesiogine užuomina į Kristų ar ankstyvą judėjimą, nors dėl tikslios interpretacijos vieningos nuomonės nėra.

    Šių šaltinių vertė daugiausia siejama su jų nepriklausomumu nuo krikščioniškos tradicijos. Net jei jie nerašo apie konkrečius evangelijų epizodus, jie liudija, kad I–II amžiuje Romos imperijoje jau buvo aiškiai atpažįstama bendruomenė, savo tapatybę siejusi su Kristumi.

    Istorikai taip pat pabrėžia ribotumus: nė vienas iš minėtų autorių nebuvo tiesioginis Jėzaus veiklos liudytojas, o dauguma tekstų parašyti praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties. Dėl to vertinant atskiras formuluotes taikoma šaltinių kritika, o dalis vietų analizuojamos itin atsargiai.

    Vis dėlto akademinėje istoriografijoje vyrauja pozicija, kad Jėzus buvo istorinė asmenybė, o ginčai dažniau sukasi apie jo gyvenimo detales, mokymo turinį ir interpretacijas. Romėnų ir žydų tekstai čia tampa ne sensacija, o viena iš svarbių dėlionės dalių, padedančių suprasti ankstyvosios krikščionybės aplinką.

  • Dingę sąsiuviniai po 25 metų atvėrė 55 mln. metų paslaptį: sensacinga fosilija iš Naujosios Zelandijos

    Dingę sąsiuviniai po 25 metų atvėrė 55 mln. metų paslaptį: sensacinga fosilija iš Naujosios Zelandijos

    Istorija prasidėjo 1999 metais, kai paleontologas Richardas Köhleris tyrinėjo atokią Pitto salą Chatham salyne į rytus nuo Naujosios Zelandijos. Prie Waihere įlankos jis pastebėjo stačiame, beveik neprieinamame skardyje įstrigusią neįprastai gerai išlikusią žuvies fosiliją.

    Radiniui išskirtinumo suteikė tai, kad fosilija išliko trimatė. Paleontologijoje tai itin reta, nes dažniausiai organizmų liekanos per milijonus metų suplokštėja dėl nuosėdų spaudimo. Šiuo atveju matėsi smulkios kūno sandaros detalės, žvynai, pelekai ir uodega.

    R. Köhleris fosiliją atsargiai iškėlė keliais dideliais uolienų blokais ir išgabeno į Otago universitetą Dunedine. Iš pirmo žvilgsnio ji priminė stambią plėšrią žuvį su galingais pelekais ir į viršų pakeltu snukiu, panašų į šiuolaikinius tarponus, tačiau šiandien tokių žuvų Naujosios Zelandijos vandenyse neaptinkama.

    Tyrimai ilgą laiką strigo dėl vienos, moksle kritiškai svarbios priežasties: trūko tikslių duomenų, kur ir kokiame geologiniame sluoksnyje radinys buvo aptiktas. Šie duomenys buvo užrašyti R. Köhlerio lauko sąsiuviniuose, tačiau po jo mirties dokumentacija dingo, todėl pilnas mokslinis aprašymas tapo neįmanomas.

    Proveržis įvyko tik po daugelio metų, kai vienas iš mokslininko sūnų, pradėjęs studijas Otago universitete, tvarkydamas šeimos daiktus rado dingusius sąsiuvinius. Juose buvo detaliai aprašytos ekspedicijos aplinkybės, tiksli vieta, sluoksnių seka ir kita informacija, leidžianti patikimai datuoti ir interpretuoti radinį.

    Remdamiesi atkurtais duomenimis, tyrėjai nustatė, kad žuvis gyveno maždaug prieš 55 milijonus metų. Tai laikotarpis po masinio išnykimo, užbaigusio dinozaurų erą, kai vandenynuose vyko spartūs ekosistemų pokyčiai, o daugelis grupių persitvarkė arba išnyko.

    Naujai aprašyta rūšis pavadinta Ikawaihere koehleri, pagerbiant atradimo vietą ir patį paleontologą. Mokslininkai ją priskyrė elopomorfų grupei, kuriai priklauso ir šiandien gyvuojantys tarponai bei unguriai, o radinys sustiprino prielaidą, kad didelės plėšrios šios grupės žuvys gana anksti po dinozaurų išnykimo pasiekė ir pietinius regionus, siejamus su Gondvanos superkontinento palikimu.

    Toks išsaugojimo lygis ypač vertingas, nes leidžia tiksliau lyginti anatomiją su šiuolaikiniais giminaičiais ir geriau suprasti, kaip po didžiųjų sukrėtimų keitėsi jūrų plėšrūnų įvairovė. Tyrėjai pabrėžia, kad be lauko užrašų net ir įspūdingiausias eksponatas gali likti tik mįslinga fosilija, o sugrįžę duomenys kartais tampa pagrindiniu raktu į praeities rekonstrukciją.