CP v2

Category: Mokslas

  • Kroatijoje aptikta Mitros šventvietė verčia suabejoti šimtmetį vyravusia teorija

    Kroatijoje aptikta Mitros šventvietė verčia suabejoti šimtmetį vyravusia teorija

    Pietų Adrijos pakrantėje, Močići vietovėje Kroatijoje, archeologai iš naujo įvertino seniai žinomą Mitros kulto šventvietę ir priėjo prie netikėtos išvados. Pasirodo, apeigos galėjo vykti ne uždaroje, tamsioje šventykloje, kaip manyta dešimtmečius, o atviroje, su kraštovaizdžiu glaudžiai susietoje erdvėje.

    Mitros kultas buvo viena ryškiausių vėlyvosios Romos imperijos misterinių religijų. Ilgą laiką dominavo požiūris, kad jo išpažinėjai rinkdavosi mitrėjuose, specialiai įrengtose patalpose, primenančiose olą, nes mitologijoje Mitra siejamas su gimimu iš uolos ir požemio simbolika.

    Tačiau Močići atvejis išsiskiria. Tyrėjai teigia, kad pagrindiniai šventvietės elementai buvo natūralūs: uolienų formacijos, karstinis reljefas ir šaltinis, todėl vieta veikiau primena atvirą kulto kraštovaizdį, o ne klasikinę pastato viduje įrengtą šventyklą.

    „Ši šventvietė rodo, kad Mitros kulto praktikos galėjo būti kur kas lankstesnės ir labiau priklausomos nuo vietos aplinkos, nei ilgai buvo manoma“, – teigė tyrėjai, apibendrindami naują interpretaciją.

    Vanduo šioje istorijoje – ne detalė, o viena iš galimų ritualinės logikos ašių. Kituose mitraizmo objektuose aptinkami baseinai, kanalai ar kiti vandens įrenginiai, o Močići šaltinis, būdamas natūralus, galėjo stiprinti vietos sakralumą ir sietis su mituose pasikartojančiu vandens išgavimu iš uolos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks pavyzdys keičia įsivaizdavimą apie mitraizmo vienodumą visoje imperijoje. Vietoj vieno griežto modelio ryškėja regioninės variacijos: bendras religinis pasakojimas galėjo būti pritaikomas prie konkrečios geografijos, tradicijų ir vietos bendruomenių poreikių.

    Nauja analizė papildo platesnę šiuolaikinės archeologijos kryptį, kai daugiau dėmesio skiriama ne vien radiniams ar pastatų planams, bet ir pačiam kraštovaizdžiui kaip ritualo dalyviui. Tai leidžia tiksliau suprasti, kaip senovės žmonės patirdavo sakralias vietas ir kodėl kai kurios jų pasirinktos ne atsitiktinai, o dėl išskirtinių gamtinių savybių.

  • Prie Saladino citadelės rado stulbinantį vandens „tinklą“: tai tik pirmieji atradimai

    Prie Saladino citadelės rado stulbinantį vandens „tinklą“: tai tik pirmieji atradimai

    Kairo Saladino citadelės prieigose archeologai aptiko pažangios viduramžių vandens tiekimo infrastruktūros pėdsakus. Tyrėjų teigimu, rasti statiniai rodo, kad citadelės aprūpinimas vandeniu buvo gerokai sudėtingesnis, nei manyta iki šiol.

    Saladino citadelė pradėta statyti XII amžiaus pabaigoje ir ilgus šimtmečius buvo Egipto politinis bei administracinis centras. Ypač svarbų vaidmenį ji atliko mameliukų laikotarpiu, kai Kairas tapo vienu įtakingiausių regiono miestų.

    Kaip vanduo pasiekdavo citadelę

    Pagrindinis naujų radinių akcentas yra vandens paskirstymo sistemos fragmentai, susiję su istoriniu akveduku Magra al-Oyoun. Aptiktos keturių vandens kėlimo ratų liekanos ir akmeniniai kanalai, kuriais vanduo būdavo nukreipiamas į aukštesnes citadelės vietas.

    Citadelė pastatyta Mukattamo kalvose, todėl gynybai vieta buvo ideali, tačiau vandens tiekimui tai kėlė didžiulių problemų. Sprendimui reikėjo ne tik kanalų, bet ir mechanizmų, galinčių kelti vandenį iš žemiau esančių šaltinių, o tai viduramžiais buvo vienas sudėtingiausių inžinerinių uždavinių.

    Kuo šis radinys svarbus mokslui

    Istorikai akveduko sistemą iki šiol daugiausia rekonstravo iš rašytinių šaltinių ir išlikusių atkarpų, tačiau trūko duomenų apie tai, kaip infrastruktūra veikė tiesiai prie citadelės. Nauji kanalų ir mechanizmų fragmentai leidžia tiksliau suprasti vandens tiekimo maršrutus bei eksploatavimo logiką.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai padeda atkurti kasdienį citadelės gyvenimą: vanduo buvo būtinas ne tik gynybai ar gyventojų poreikiams, bet ir religinėms praktikoms, amatininkystei, statyboms bei miesto valdymui.

    Rasta ir daugiau nei vandens sistema

    Tame pačiame rajone aptikti ir religinio pastato pėdsakai, siejami su mameliukų laikotarpiu. Archeologai atkasė mečetės pamatų fragmentus ir architektūrinių detalių, leidžiančių manyti, kad teritorija aplink citadelę buvo tankiau užstatyta ir aktyviau naudojama.

    Pasak tyrėjų, tai gali būti tik platesnio komplekso dalis, todėl darbai tęsiami ieškant kitų infrastruktūros elementų, tarp jų ir požeminių vandens rezervuarų. Kuo daugiau bus nustatyta sistemos dalių, tuo aiškiau paaiškės, kaip Kairas viduramžiais sprendė vieną svarbiausių miesto išlikimo klausimų.

  • Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Saulės sistema šiandien atrodo kaip stabilus, lengvai prognozuojamas kosminis laikrodis, tačiau ankstyvoje istorijoje ji galėjo būti gerokai chaotiškesnė. Viena populiariausių hipotezių, vadinamas Nicos modelis, teigia, kad iš pradžių išorinėje sistemos dalyje galėjo būti viena ar net dvi papildomos ledo milžinės planetos.

    Pagal šį scenarijų, migruojant didžiosioms planetoms ir joms gravitaciškai sąveikaujant su aplinkiniu nuolaužų disku, dalis pasaulių galėjo būti išmesti į tarpžvaigždinę erdvę. Toks „planetų stumdymasis“ taip pat siejamas su vėlyvuoju sunkiuoju bombardavimu ir dabartine išorinių planetų orbitų architektūra.

    Nicos modelio testas atskleidė problemą

    Johnso Hopkinso universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama astrofiziko Matthew Clemento, naujai patikrino šią idėją kompiuterinėmis simuliacijomis. Tyrėjai modeliavo laikotarpį, kai hipotetinės papildomos planetos būtų buvusios išmestos iš Saulės sistemos, ir vertino, kaip toks nestabilumas paveiktų palydovų sistemas.

    Rezultatai parodė, kad daugelyje scenarijų Uranui būtų tekę patirti gerokai smarkesnius sukrėtimus, nei leidžia manyti dabartinis jo palydovų „tvarkingumas“. Simuliacijose dažnai pasitaikė palydovų orbitų persitvarkymai, susidūrimai ar net palydovų išmetimai, o tai sunkiai dera su tuo, ką matome šiandien.

    Kodėl palydovai tapo svarbia užuomina

    Uranas išsiskiria ne tik palydovais, bet ir itin dideliu ašies posvyriu, kuris dažnai aiškinamas senoviniu milžinišku susidūrimu. Jei vėliau dar būtų sekęs Nicos modelyje numatomas intensyvus planetų tarpusavio „artimų prasilenkimų“ laikotarpis, palydovų sistema turėjo būti dar labiau sujaukta.

    Tuo metu Jupiterio palydovai simuliacijose išliko gerokai atsparesni, tačiau išsaugoti tvarkingas abiejų planetų palydovų sistemas vienu metu pasirodė stebėtinai sunku. Tyrėjai nurodo, kad tik labai siauras sąlygų rinkinys leistų paaiškinti dabartinę situaciją, jei papildomos planetos tikrai egzistavo.

    Trys galimi paaiškinimai

    Mokslininkai išskiria kelias interpretacijas, kurios keistų mūsų supratimą apie Saulės sistemos raidą. Pirma, Uranas galėjo patirti didelius palydovų susidūrimus, o dabartinė sistema būtų tokių įvykių pasekmė, o ne pirminė, rami tvarka.

    Antra, gali reikėti peržiūrėti dabartines Nicos modelio versijas, nes jos gali per dažnai numatyti pernelyg „smurtinius“ scenarijus Uranui. Trečia, įmanoma, kad Saulės sistema susiformavo pagal gana mažai tikėtiną trajektoriją, kai didžiųjų planetų artimi susitikimai buvo reti ir ne tokie gilūs, kad išdraskytų palydovų orbitas.

    Šis darbas primena, kad maždaug prieš 4 milijardus metų vykusių procesų rekonstrukcija neišvengiamai remiasi tikimybiniais modeliais ir netiesioginėmis užuominomis. Kuo tiksliau bus tiriamos palydovų orbitos, jų tarpusavio rezonansai ir smūginių kraterių istorija, tuo aiškiau bus, ar Saulės sistema kadaise iš tiesų buvo turtingesnė planetomis.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad dauguma literatūroje modeliuojamų nestabilumo scenarijų greičiausiai neatkuria tikslios įvykių sekos, reikalingos paaiškinti visoms Saulės sistemos ypatybėms“, – rašė tyrėjai.

  • Mokslininkai pristatė didžiausią Visatos magnetinių laukų žemėlapį: pamatė tai, kas iki šiol buvo nematoma

    Mokslininkai pristatė didžiausią Visatos magnetinių laukų žemėlapį: pamatė tai, kas iki šiol buvo nematoma

    Mokslininkai paskelbė sukūrę iki šiol didžiausią ir detaliausią „paslėptų“ Visatos magnetinių laukų žemėlapį. Šie laukai nematomi plika akimi, tačiau daro įtaką tam, kaip kosmose juda dalelės ir kaip vystosi galaktikos.

    Nors magnetiniai laukai aptinkami visur, nuo Žemės iki tolimiausių kosmoso struktūrų, jų kilmė ir raida vis dar išlieka viena didžiųjų astrofizikos mįslių. Tyrėjai pabrėžia, kad būtent dėl to tokie dideli duomenų rinkiniai tampa kritiškai svarbūs naujiems atsakymams.

    Kaip pamatyti nematomą?

    Magnetinių laukų tiesiogiai nepamatysime, todėl astronomai remiasi šviesa, atkeliaujančia iš tolimų galaktikų. Keliaudama per įmagnetintą terpę ji patiria poliarizacijos pokyčius, o šį efektą ypač patogu fiksuoti radijo bangų ruože.

    Tokiu principu sudaromas žemėlapis, kuriame kiekvienas taškas atitinka konkretų danguje aptiktą objektą, o jo spinduliuotė „apšviečia“ magnetinę informaciją tarp šaltinio ir mūsų. Kuo daugiau tokių objektų, tuo smulkesnė ir patikimesnė bendro vaizdo struktūra.

    Australijos teleskopas ir milijonai galaktikų

    Naujas žemėlapis sukurtas pasitelkus Australijoje veikiantį ASKAP radijo teleskopą, priklausantį CSIRO infrastruktūrai. Šį teleskopą sudaro 36 lėkštės, kurių kiekviena yra 12 metrų skersmens, todėl sistema gali greitai aprėpti labai didelę dangaus dalį.

    Tyrėjai rėmėsi plataus masto radijo dangaus apžvalgomis, kuriose identifikuota beveik 4 milijonai tolimų galaktikų. Magnetinių laukų analizei atrinkta apie 350 000 šaltinių, kurių duomenys leido sudaryti rekordiškai tankų „magnetinį“ dangaus vaizdą.

    Mokslininkų teigimu, naujoji šaltinių imtis yra beveik dešimt kartų didesnė nei ankstesniuose didžiausiuose panašiuose darbuose, o bendras duomenų kiekis viršija visų iki šiol sukauptų stebėjimų sumą kelis kartus. Dėl to žemėlapis laikomas detaliausiu savo kategorijoje.

    Ką rodo spalvos ir kodėl tai svarbu?

    Žemėlapyje spalvos atspindi kryptį: viena jų rodo magnetinius laukus, nukreiptus į mus, kita – nuo mūsų. Didelė dalis ryškiausių sūkurių ir „burbulų“ struktūrų siejama su Paukščių Tako magnetine aplinka, tačiau smulkesnėse detalėse matyti ir daug tolimesnių sričių pėdsakai.

    Magnetiniai laukai, nors dažnai itin silpni, gali veikti kaip energijos „rezervuarai“ ir keisti, kaip greitai galaktikose formuojasi naujos žvaigždės. Dėl to tikslesni žemėlapiai padeda tikslinti modelius apie galaktikų evoliuciją, kosminių spindulių sklidimą ir medžiagos pasiskirstymą dideliais masteliais.

    Projektas laikomas svarbiu žingsniu ir dėl ateities planų: radijo astronomijoje sparčiai vystomos naujos kartos infrastruktūros, įskaitant SKA observatoriją Pietų Afrikoje ir Australijoje. Tikimasi, kad iki 2030 metų užbaigtos papildomos apžvalgos leis sudaryti dar aštresnį ir dar gilesnį Visatos magnetinių laukų vaizdą.

  • Netoli Mekos atidengta piligrimų stotelė: archeologai iškasė per 1 700 radinių

    Netoli Mekos atidengta piligrimų stotelė: archeologai iškasė per 1 700 radinių

    Saudo Arabijos paveldo komisija kartu su Ekseterio universiteto mokslininkais paskelbė apie reikšmingus kasinėjimų rezultatus istorinėje vietovėje Miqat Al-Juhfah. Ši stotelė šimtmečius buvo vienas svarbiausių taškų keliaujant į šventąsias islamo vietas, o naujausi radiniai leidžia tiksliau suprasti piligrimystės mastą ir kasdienybę.

    Kasinėjimų metu aptikta daugiau nei 1 700 įvairių artefaktų: keramikos ir stiklo fragmentų, akmeninių įrankių, metalinių dirbinių, taip pat kriauklių ir karoliukų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokia įvairovė rodo ne vien trumpą sustojimą pakeliui, bet ir gyvybingą prekybos bei paslaugų centrą, kuriame susitikdavo keliautojai iš skirtingų regionų.

    Kas išduoda vietos klestėjimą

    Ypatingo dėmesio sulaukė infrastruktūros pėdsakai, skirti aptarnauti keliautojų srautus. Archeologai rado šešias puodžių krosnis, liudijančias vietinę keramikos gamybą, o tai reiškia, kad čia veikė amatai ir buvo tenkinami nuolatinių gyventojų bei piligrimų poreikiai.

    Taip pat aptiktas vandens kanalas, tikėtina, naudotas vandeniui tiekti per dykumų maršrutus keliaujantiems žmonėms. Istoriniuose šaltiniuose ne kartą akcentuojama, kad ilgos kelionės į Meką galėdavo trukti savaites ar net mėnesius, todėl patikimas vandens tiekimas buvo esminė išlikimo ir maršruto saugumo sąlyga.

    Antkapiai ir tarptautiniai ryšiai

    Tarp radinių išsiskiria ir trylika akmeninių antkapinių stelų, dalis jų datuojama Umajadų bei Abasidų laikotarpiu. Tokie užrašai istorikams yra itin vertingi, nes dažnai pateikia vardus, formuluotes, religinius tekstų fragmentus ir kitą informaciją, padedančią atkurti ankstyvųjų islamo bendruomenių socialinį gyvenimą.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į tarptautinį radinių pobūdį: analizės rodo sąsajas su teritorijomis, kurios šiandien siejamos su Egiptu, Levantu ir Etiopija. Tai sustiprina prielaidą, kad per Al-Juhfah ėjo platus prekybos ir kultūrinių kontaktų tinklas, jungęs tolimus islamo pasaulio regionus.

    Kodėl ši vieta svarbi piligrimams

    Vietovė yra maždaug 190 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Mekos ir nuo ankstyvųjų islamo amžių buvo laikoma miqatu, tai yra tašku, kuriame piligrimai pasiruošdavo įžengti į ihramo būseną prieš pradedant piligrimystės apeigas. Tokie punktai buvo svarbūs ne tik religine prasme, bet ir praktiškai, nes čia reikėjo poilsio, vandens, apsirūpinimo ir saugumo.

    Tyrėjų vertinimu, šie atradimai papildo vis dažniau Artimuosiuose Rytuose vykdomas programas, kuriomis siekiama detaliau dokumentuoti istorinius keliavimo maršrutus, vandens tiekimo sistemas ir senąsias gyvenvietes. Al-Juhfah atvejis ypač iškalbingas, nes materialūs radiniai vienoje vietoje sujungia religines praktikas, ekonomiką ir infrastruktūrą, be kurios masinės kelionės per dykumų teritorijas būtų buvusios gerokai sudėtingesnės.

  • Tutanchamono kape rado keistą skarabėjų: mokslininkai atskleidė jo kosminę kilmę

    Tutanchamono kape rado keistą skarabėjų: mokslininkai atskleidė jo kosminę kilmę

    Tutanchamono kape rastas gelsvas skarabėjus, įkomponuotas į jauną faraoną puošusį pektoralą, vėl atsidūrė mokslininkų dėmesio centre. Nors internete kartais skamba fantazijos apie ateivius, tyrėjai pabrėžia, kad radinio paslaptis glūdi geologijoje ir kosminiuose procesuose.

    Jau seniai nustatyta, kad papuošalas pagamintas iš vadinamojo Libijos dykumos stiklo, aptinkamo Vakarų Egipte ir Rytų Libijoje. Tai beveik gryna silicio dioksido masė, susidariusi ekstremaliose temperatūrose, kurios įprastiems Žemės procesams pasiekti sunkiai įmanomos.

    Geologiniai duomenys rodo, kad ši medžiaga susiformavo maždaug prieš 29 milijonus metų. Tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, ar ją sukūrė tiesioginis meteorito smūgis, ar galingas kosminio kūno sprogimas atmosferoje, panašus į Tunguskos įvykį, tik nepalyginamai stipresnis.

    Užuomina iš mikroskopinio kristalo

    Naujausiuose tyrimuose viename Libijos dykumos stiklo fragmentų aptiktas mikroskopinis cirkonio kristalas. Nors jo dydis mažesnis nei milimetras, jis tapo svarbiu raktu aiškinantis, kokiomis sąlygomis lydėsi ir staigiai vėso smėlis.

    Analizės parodė, kad cirkonis susiformavo esant itin aukštai temperatūrai ir atšalo labai greitai. Tokia struktūra būdinga staigiems, didelės energijos įvykiams, kai medžiagos kristalizuojasi ne pusiausvyros sąlygomis.

    Retas mineralas rodo smūgį

    Dar svarbesni laikomi ankstesni to paties stiklo tyrimai, kai cirkoniuose aptikta reidito pėdsakų. Reiditas yra itin reta cirkonio atmaina, susidaranti tik esant milžiniškam slėgiui, kylančiam per kosminio kūno smūgį.

    Toks požymis stiprina versiją, kad Libijos dykumos stiklas greičiausiai atsirado po tiesioginio meteorito ar kito kosminio objekto smūgio į Žemės paviršių, o ne vien nuo sprogimo atmosferoje. Vis dėlto galutinis atsakymas dar nepadėtas.

    Kodėl nerandamas krateris?

    Didžiausia mįslė išlieka ta pati: jeigu smūgis buvo, kur krateris? Mokslininkai svarsto, kad per milijonus metų jį galėjo sunaikinti erozija, užkloti nuosėdos arba įvykis galėjo palikti mažiau akivaizdžių geologinių pėdsakų, nei tikimasi iš klasikinio scenarijaus.

    Ši istorija rodo, kaip archeologiniai lobiai kartais atveria langą ne tik į senovės civilizaciją, bet ir į gilią Žemės bei Saulės sistemos praeitį. Tutanchamono papuošalas tampa priminimu, kad kai kurios didžiausios paslaptys slypi mikroskopiniuose mineralų grūdeliuose.

  • Po Meksikos miesteliu aptiko milžinišką zapotekų kompleksą: po centru slepiasi senovės miestas

    Po Meksikos miesteliu aptiko milžinišką zapotekų kompleksą: po centru slepiasi senovės miestas

    Meksikoje, Oachakos slėnyje esančiame Teotitlán del Valle miestelyje archeologai aptiko požymių, kad po dabartiniu centru slypi kur kas didesnis ir įtakingesnis senovės kompleksas, nei manyta iki šiol. Vietovė ir šiandien siejama su zapotekų kultūros tradicijomis, tačiau nauji tyrimai rodo, kad jos istorinis mastas galėjo būti gerokai platesnis.

    Projektą vykdę ARX Project tyrėjai pasirinko neinvazinius metodus, leidžiančius pažvelgti po žeme neardant šiuolaikinės infrastruktūros. Remiantis geofizinių matavimų ir seisminių bangų analize, sudarytas požeminių struktūrų vaizdas atskleidė monumentalios architektūros kontūrus.

    Požeminis miestas po aikšte

    Tyrėjų teigimu, po miestelio centru fiksuojamos didelės platformos, galimos ceremoninės erdvės ir urbanistinės struktūros, būdingos stambiems Mezoamerikos centrams. Tai leidžia manyti, kad matomi paviršiniai archeologiniai likučiai yra tik maža kadaise egzistavusio miesto dalis.

    Ypatingas dėmesys skirtas teritorijai po vietos bažnyčia ir greta esančia erdve. Archeologai jau anksčiau įtarė, kad kolonijiniu laikotarpiu šventovė galėjo būti pastatyta ant ankstesnio vietinio religinio centro, o nauji duomenys šią hipotezę sustiprina.

    Kolonijinė statyba ir pernaudotos šventyklos

    Tyrimai taip pat rodo intensyvios statybos pėdsakus iš kolonijinio laikotarpio. Analizės leidžia daryti prielaidą, kad XVI ir XVII amžiuje ispanų statytojai galėjo plačiai naudoti medžiagas iš ardomų priešispaniškų statinių, kad išlygintų reljefą ir paruoštų vietą naujai sakralinei architektūrai.

    Tokios praktikos buvo paplitusios įvairiose tuometinės Naujosios Ispanijos teritorijose, kai nauji religiniai pastatai dažnai iškildavo ant ankstesnių vietinių kulto vietų pamatų. Dėl to dalis ankstyvesnių statinių išliko ne paviršiuje, o paslėpta po vėlesnių laikotarpių sluoksniais.

    Ką tai keičia zapotekų istorijoje

    Zapotekų civilizacija pietų Meksikoje klestėjo dar gerokai iki actekų iškilimo, o garsiausias jos centras yra Monte Albán, laikomas vienu svarbiausių senovės Mezoamerikos miestų. Vis dėlto naujausi duomenys leidžia kelti klausimą, ar Teotitlán del Valle galėjo atlikti reikšmingesnį politinį ir religinį vaidmenį ankstyvaisiais zapotekų raidos etapais.

    Archeologai pabrėžia, kad neinvaziniai metodai šiuo atveju ypač svarbūs, nes leidžia tirti tankiai apgyvendintas vietoves nepažeidžiant kasdienio miestelio gyvenimo. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti struktūrų datavimą, jų funkcijas ir ryšį su platesniu regiono centrų tinklu.

  • Iš oro matomos paslaptingos akmenų figūros: kai kurios senesnės už civilizaciją – kam jos?

    Iš oro matomos paslaptingos akmenų figūros: kai kurios senesnės už civilizaciją – kam jos?

    Artimųjų Rytų dykumose archeologai fiksuoja tūkstančius milžiniškų akmeninių konstrukcijų, kurių paskirtis iki šiol kelia diskusijų. Dalis jų sudaro geometrinius raštus, aiškiai įžiūrimus tik iš oro, o kai kurie objektai savo mastu prilygsta šiuolaikiniams gyvenamiesiems kvartalams.

    Šios struktūros aptinkamos Jordanijoje, Saudo Arabijoje ir kitose regiono šalyse. Tyrėjai nurodo, kad dalis statinių gali būti maždaug 12 000 metų senumo, taigi atsiradę gerokai anksčiau nei Egipto piramidės ar Stounhendžas. Tokie datavimai rodo, kad organizuota bendruomeninė veikla čia vyko dar neolito laikotarpiu.

    Paslaptį išryškino skrydžiai

    Pirmieji modernūs pranešimai apie keistus akmenų raštus pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo, kai britų pilotai skrisdami maršrutais tarp Kairo ir Bagdado pastebėjo dykumoje išsidėsčiusius apskritimus, tinklus ir linijas. Vietos beduinų bendruomenės šiuos objektus žinojo seniai, tačiau jų kilmės paaiškinti negalėjo.

    Situaciją ilgai apsunkino tai, kad daug vietų yra atokiose teritorijose, o dalies objektų archeologai nėra išsamiai ištyrę ant žemės. Dėl to nemažai interpretacijų ilgą laiką rėmėsi aerofotografija ir palydoviniais vaizdais, o ne kasinėjimais.

    Ko ieško mokslininkai?

    Vieni mįslingiausių objektų yra vadinamieji ratai ir medūzos, kurie iš viršaus primena didžiulius apskritimus su spinduliniais segmentais. Kai kurių skersmuo siekia kelis šimtus metrų, tačiau jų funkcija nėra aiški: svarstoma, kad tai galėjo būti ritualinės erdvės, laikinos stovyklavietės arba kelių paskirčių kompleksai.

    Dar geriau ištirtos vadinamosios dykumų aitvarų konstrukcijos, laikomos masinėms medžioklėms pritaikytomis akmeninių sienų sistemomis. Tokios struktūros paprastai sudarytos iš dviejų ar daugiau ilgų sienų, kurios siaurėdamos veda į aptvertą plotą ar įdubą, kur galėjo būti sugenami gyvūnai, pavyzdžiui, gazelės.

    Mustatilai keičia vaizdą

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė Saudo Arabijos šiaurės vakaruose aptinkami mustatilai, pailgi akmeniniai stačiakampiai. Identifikuota daugiau nei 1 000 tokių objektų, o kai kurie jų tęsiasi ilgiau nei 600 metrų, todėl akivaizdu, kad statybai reikėjo didelių darbo jėgos ir organizavimo išteklių.

    Datavimo rezultatai rodo, kad dalis mustatilų galėjo būti pastatyti maždaug prieš 7 000 metų, kai šiandieninės dykumų teritorijos buvo drėgnesnės ir žalesnės. Tai svarbu aiškinant, kaip žmonės galėjo telktis, keliauti ir planuoti didelius projektus visiškai kitokiomis klimato sąlygomis.

    Interpretacijas keičia ir radiniai: kai kur aptikta šimtai galvijų, ožkų bei laukinių gyvūnų ragų ir kaukolių fragmentų sankaupų, susietų su vertikaliais akmens elementais. Dalis tyrėjų tai sieja su ankstyvosiomis apeigomis ir aukojimo praktikomis, o ne vien praktinėmis ūkinėmis funkcijomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieno tokio komplekso įrengimas galėjo reikšti tūkstančių tonų akmenų perkėlimą, todėl tai netiesiogiai rodo aukštesnį socialinės organizacijos lygį, nei ilgai manyta apie kai kurias neolito bendruomenes. Vis dėlto lieka esminiai klausimai, kodėl tokie objektai paplito milžiniškame plote ir kodėl jų kūrėjai investavo tiek pastangų į statinius, neturinčius akivaizdžios gynybinės ar gyvenamosios paskirties.

    Tyrėjai tikisi, kad palydoviniai duomenys, sistemingi dronų skrydžiai ir tikslesni datavimo metodai leis susieti atskiras struktūras su konkrečiomis bendruomenėmis bei laikotarpiais. Kuo daugiau objektų bus ištirta vietoje, tuo aiškiau bus galima atskirti medžioklės infrastruktūrą nuo ritualinių kompleksų ir suprasti, kaip iš tikrųjų atrodė ankstyvųjų Artimųjų Rytų visuomenių gyvenimas.

  • NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA patvirtino, kad Marsą iš orbitos daugiau kaip dešimtmetį tyrinėjęs erdvėlaivis MAVEN baigė misiją ir yra laikomas nebeatkuriamu. Sprendimas priimtas po maždaug pusmečio nesėkmingų bandymų atkurti ryšį, kai aparatas staiga nutilo 2025 metų pabaigoje.

    Agentūros teigimu, telemetrija rodė, kad MAVEN galėjo patekti į greitą sukimąsi, dėl kurio sutriko orientacija, pasikeitė orbita ir greičiau išsikrovė baterijos. NASA suburta vertinimo komisija šių metų pradžioje padarė išvadą, kad aparatas nebefunkcionuoja ir jo sugrąžinti į darbą nebepavyks.

    Kas nutiko ir kas bus toliau

    MAVEN ryšys dingo po to, kai zondas praskriejo už Marso ir nebeatsiliepė į siunčiamas komandas. NASA pabrėžia, kad tyrimas, kas tiksliai sukėlė gedimą, dar tęsiamas, nes svarbu įvertinti rizikas būsimiems orbitiniams projektams.

    Skaičiuojama, kad aparatas orbitoje gali išlikti dar apie 50–100 metų, o vėliau nukristi į Marso paviršių. Pasak agentūros, iki tol MAVEN neturėtų kelti grėsmės kitiems aplink Marsą dirbantiems kosminiams aparatams.

    Kuo MAVEN buvo svarbus mokslui

    MAVEN buvo paleistas 2013 metais siekiant suprasti, kaip laikui bėgant kito Marso atmosfera ir kodėl planeta prarado didelę dalį dujų, būtinų šiltesniam ir drėgnesniam klimatui. Zondo duomenys padėjo tikslinti atmosferos ir Saulės vėjo sąveikos modelius, kurie svarbūs vertinant Marso klimato evoliuciją.

    Per misiją MAVEN stebėjo Marso „orą“ viršutinėje atmosferoje, fiksavo reiškinius, susijusius su Saulės audromis, ir registravo neįprastus švytėjimus. Taip pat pranešta, kad aparatas atliko ir platesnio konteksto stebėjimus, įskaitant praskriejusio tarpžvaigždinio objekto fiksavimą.

    Ar nukentės Marso roveriai?

    MAVEN atliko ir praktišką vaidmenį, padėdamas perduoti duomenis iš Marso paviršiuje dirbančių roverių, įskaitant „Curiosity“ ir „Perseverance“. NASA nurodo, kad ryšio ir mokslinių duomenų perdavimo grandinė iš esmės neturėtų sutrikti, nes darbą perims kiti orbitiniai aparatai.

    Agentūra skelbia, kad aplink Marsą veikia dar keturi svarbūs erdvėlaiviai, įskaitant Jungtinių Valstijų ir Europos misijas, todėl roverių mokslinė programa neturėtų prarasti galimybių. Vis dėlto mokslininkams MAVEN pabaiga reiškia vienu instrumentu mažiau ilgalaikiuose Marso atmosferos pokyčių stebėjimuose.

    „Komanda tikrai išgyveno netektį, kai misija baigėsi“, – sakė NASA projekto vadovas Mike Moreau.

    „Mums skaudu, bet kartu didžiuojamės, ką per pastarąjį dešimtmetį pavyko nuveikti moksle“, – sakė misijos vyriausioji mokslininkė Shannon Curry iš Kolorado universiteto Boulderyje.

  • Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Mokslininkai nustatė, kad vien iš Saulės paviršiaus stebėjimų nepakanka suprasti, kaip iš tiesų keičiasi mūsų žvaigždės aktyvumas. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 40 metų pakito Saulės vidaus virpesių ir magnetinio ciklo ryšys, o tai gali reikšti pereinamąjį laikotarpį į kitokį elgesio režimą.

    Saulės aktyvumas kyla ir slūgsta maždaug kas 11 metų, vadinamuoju Saulės ciklu, kurio metu apsiverčia magnetiniai poliai. Aktyvumo maksimumo metu dažnėja žybsniai ir vainikinės masės išmetimai, galintys sutrikdyti palydovų darbą, ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, o minimumo metu Saulė būna gerokai ramesnė.

    Kas išgirdo Saulės „širdį“

    Pokyčiai aptikti pasitelkus helioseismologiją, metodą, leidžiantį „klausytis“ Saulės vidaus, stebint jos virpesių sukeltus šviesos ir greičio pokyčius. Tyrėjai rėmėsi Birmingamo Saulės virpesių tinklo BiSON duomenimis, kurie leidžia nuosekliai stebėti Saulę beveik be pertraukų, nes matavimo prietaisai išdėstyti skirtingose pasaulio vietose.

    Analizuoti duomenys apėmė laikotarpį nuo 1987 metų ir kelis iš eilės 22–25 Saulės ciklus. Tyrėjai vertino skirtingo dažnio vadinamuosius p režimo virpesius, kurie suteikia informacijos apie procesus skirtinguose Saulės gelmės sluoksniuose, o rezultatus sulygino su įprastais paviršinio aktyvumo rodikliais, tokiais kaip dėmių gausa ir Saulės radijo spinduliuotės indeksai.

    Keistas neatitikimas tarp paviršiaus ir vidaus

    Išryškėjo netikėta tendencija: paviršiuje Saulės aktyvumas kai kuriais rodikliais atrodo silpnesnis, kaip ir buvo tikėtasi po santykinai ramesnio 24 ciklo, tačiau dalis vidaus virpesių signalų išlieka stipresni ir labiau primena senesnių ciklų vaizdą. Tokia kombinacija leidžia manyti, kad magnetiniai ir struktūriniai pokyčiai vis labiau koncentruojasi arčiau paviršiaus.

    Pasak tyrėjų, su ciklu susiję procesai gali būti vis labiau „suspaudžiami“ į palyginti negilius sluoksnius, maždaug apie 1 000 kilometrų žemiau fotosferos. Tai reikštų ne vien paprastą magnetinio lauko silpnėjimą, o gilesnę reorganizaciją, kaip magnetinė energija kaupiama ir perskirstoma Saulės viduje.

    Ką tai gali reikšti Žemei

    Tokie rezultatai svarbūs ne vien teorinei astrofizikai: kuo geriau suprantama, kas vyksta Saulės viduje, tuo tiksliau galima prognozuoti kosminius orus. Praktikoje tai aktualu elektros perdavimo tinklams, palydovinėms sistemoms, aviacijai poliariniuose maršrutuose ir ryšio infrastruktūrai, kuri jautri geomagnetinėms audroms.

    Šiuo metu tęsiasi 25 Saulės ciklas, o jo aktyvumo pikas prognozuojamas šio dešimtmečio viduryje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgametės BiSON stebėsenos tęstinumas bus lemiamas, norint suprasti, ar fiksuojamas pokytis išsilaikys iki ciklo pabaigos ir ar panašus modelis pasikartos artėjant 26 ciklui, kuris turėtų prasidėti apie 2030 metus.

    „Aptikome įrodymų, kad Saulės aktyvumo cikle vyksta sisteminiai pokyčiai“, – sakė Birmingamo universiteto astrofizikas Billas Chaplinas.

    „Matome, kad per pastaruosius kelis ciklus pasikeitė ryšys tarp vidinių Saulės virpesių ir paviršiaus aktyvumo“, – sakė Jeilio universiteto astronomė Sarbani Basu.