CP v2

Category: Mokslas

  • Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    „Whydah Gally“ nebuvo pastatytas kaip piratų laivas: 1715 metais Londone nuleista burlaivė buvo skirta transatlantinei prekybai, įskaitant pavergtų afrikiečių gabenimą. Laivo pavadinimas kilo nuo Ouidah uosto dabartiniame Benine, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių vergų prekybos centrų Vakarų Afrikoje.

    1717 metų pradžioje laivą užgrobė piratai, vadovaujami Samuelio Bellamy, dar žinomo Black Sam vardu. Istorikai jį apibūdina kaip neįprastai greitai iškilusį Aukso piratavimo amžiaus veikėją, o „Whydah“ tapo jo flagmanu dėl greičio, ginkluotės ir didelės talpos grobiui.

    Piratai per trumpą laiką užpuolė dešimtis prekybinių laivų Karibuose ir prie kolonijinės Amerikos krantų, į laivo triumus kraudami monetas, tauriuosius metalus, papuošalus ir kitas vertybes. Dalis tyrėjų spėja, kad skendimo metu laive galėjo būti grobis, surinktas iš daugiau nei 50 užgrobtų laivų.

    Skendimas prie Cape Cod

    Katastrofa įvyko 1717 metų balandžio 26 dienos ir balandžio 27 dienos naktį prie Cape Cod krantų Masačusetse. Galinga audra užmetė laivą ant seklumos, o korpusas nuo bangų smūgių subyrėjo, nusinešdamas beveik visos įgulos gyvybes.

    Skaičiuojama, kad laive buvo apie 150 žmonių, o išgyveno tik du. Kartu su nuolaužomis į dugną nugrimzdo ir didžiulė vertybių masė, ilgainiui virtusi viena garsiausių Šiaurės Amerikos pakrančių legendų.

    267 metus trukusi mįslė

    Po skendimo pakrantėje kartais būdavo randama pavienių daiktų, tačiau tiksli nuolaužos vieta ilgai liko neaiški. Situacija pasikeitė 1984 metais, kai amerikiečių tyrėjas Barry Clifford pranešė po daugybės metų paieškų aptikęs „Whydah“ nuolaužą, remdamasis istoriniais šaltiniais ir matavimo įranga.

    Nuo tada, kaip skelbiama, iš nuolaužos iškelta daugiau nei 200 000 artefaktų. Tarp jų buvo monetų, tauriųjų metalų luitų, papuošalų, ginklų, laivo įrangos detalių ir įgulos kasdienybės daiktų, o ypač dėmesį patraukė afrikietiški aukso dirbiniai, primenantys ankstesnę laivo paskirtį.

    Kodėl dalis lobio vis dar dingusi

    Nors tyrimai vyksta dešimtmečius, reikšminga vertybių dalis, tikėtina, vis dar lieka po smėliu ir nuosėdomis. Archeologai pabrėžia, kad stiprios srovės ir nuolat besikeičiantis dugno reljefas vienus radinius atidengia, o kitus vėl užkloja, todėl paieškos yra lėtos ir priklauso nuo gamtinių sąlygų.

    Ši nuolauža laikoma vienu svarbiausių patvirtintų piratavimo laikotarpio archeologinių objektų, leidžiančių tiksliau atkurti tiek piratų kasdienybę, tiek transatlantinės prekybos realijas. Dėl to „Whydah Gally“ istorija greičiausiai dar ilgai išliks tyrėjų dėmesio centre.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Monte Albane perskaityti paslaptingi ženklai

    Archeologai ir epigrafai paskelbė iššifravę Monte Albane aptiktus zapotekų įrašus, kurie, kaip teigiama, žymi seniausią žinomą Mesoamerikos mėnulio dienų skaičiavimo sistemą. Šis aiškinimas reikštų, kad dokumentuotos Mėnulio fazių stebėsenos regione prasideda maždaug 850 metų anksčiau, nei iki šiol dažniausiai buvo siejama su majais.

    Monte Albano miestas, įkurtas ant kalno virš Oachakos slėnio, šimtmečius buvo vienas svarbiausių politinių ir religinių centrų. Būtent ten ant monumentų ir stelų aptikti glifai ilgą laiką kėlė ginčus, nes jų prasmė nebuvo aiški ir buvo aiškinama labai skirtingai.

    Ką reiškia kartojamas glifas?

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Johno Justesono ir Justino P. Lowry, pateikė argumentus, kad vienas dažnai pasikartojantis ženklas nėra politinis ar religinis įvykis, kaip manyta anksčiau. Pasak jų, glifas greičiausiai nurodo dienų skaičių nuo pirmojo jauno Mėnulio pjautuvo pasirodymo po jaunaties.

    Toks žymėjimo principas būtų praktiškas astronominiams stebėjimams, nes leistų sekti Mėnulio ciklą ir kaupti nuoseklius duomenis ilgą laiką. Tyrėjai pabrėžia, kad reguliarūs ciklai reikalauja ne vien atsitiktinių stebėjimų, o sistemingo fiksavimo ir suderinimo su kalendorinėmis tradicijomis.

    Kaip tai patikrinta ir kuo svarbu

    Siekdami pagrįsti interpretaciją, autoriai derino archeologinius, epigrafinius, lingvistinius ir astronominius metodus. Jie naudojo šiuolaikinius skaičiavimo modelius, atkūrė stebėjimo sąlygas Oachakos slėnyje ir lygino galimas pirmojo Mėnulio pjautuvo matomumo datas su įrašuose fiksuotais skaičiais.

    Publikuotame tyrime teigiama, kad seniausi su šia sistema siejami įrašai gali būti datuojami maždaug 496–221 metais prieš mūsų erą, vadinasi, tai daugiau nei 2 200 metų senumo tradicija. Jei aiškinimas pasitvirtins, dalis pažangios astronominės praktikos, dažnai priskiriamos majams, įgytų gerokai senesnį kontekstą ir rodytų platesnį žinių perdavimą Mesoamerikoje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mėnulio ciklo skaičiavimo pagrindai Monte Albane galėjo būti sukurti gerokai anksčiau, nei iki šiol buvo laikoma įprasta“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami savo išvadas.

  • Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Öcis, dar vadinamas Ledynų žmogumi, mirė prieš maždaug 5 300 metų, tačiau naujas mikrobiologų tyrimas rodo, kad jo kūnas gali būti ne visiškai „negyvas“. Analizuodami nuo mumijos paviršiaus paimtus mėginius, mokslininkai aptiko mikroorganizmų, kurių dalis, panašu, gali būti išlikę aktyvūs iki šių dienų.

    Öcis buvo rastas 1991 metais aukštai Alpėse, ledyno tirpsmo zonoje, netoli dabartinės Italijos ir Austrijos sienos. Iš pradžių manyta, kad tai neseniai žuvęs alpinistas, tačiau laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad tai vario amžiaus laikų žmogaus palaikai, išsilaikę išskirtinai gerai dėl šalčio ir ledo.

    Kas tiksliai buvo tiriama?

    Naujausio darbo autoriai tyrė nuo įvairių Öcio kūno vietų paimtus tamponinius mėginius ir viduje aptiktą tirpsmo vandenį. Jie taip pat rėmėsi ankstesnių tyrimų duomenimis apie žarnyno ir skrandžio audinius bei palygino rezultatus su dirvožemio mėginiu iš radimvietės.

    Siekiant atskirti, kurie mikroorganizmai galėjo būti „senieji“, o kurie pateko vėliau, pasitelktas DNR ir RNR sekoskaitos metodų derinys. RNR signalai ypač svarbūs, nes gali rodyti ne vien „pėdsakus“, bet ir galimą dabartinį biologinį aktyvumą.

    Senoviniai mikrobai ir „šalčio mėgėjai“

    Tyrėjai aprašė dvi pagrindines mikroorganizmų grupes: dalis jų, tikėtina, priklausė Öcio gyvajai mikrobiotai, o kiti buvo su šalčiu susiję mikroorganizmai, prisitaikę prie ledyno aplinkos. Kai kurios aptiktos mielių rūšys genetiškai panašios į mikrobus, randamus itin šaltuose regionuose.

    Įdomu tai, kad kai kuriuose mėginiuose mikrobinė medžiaga atrodė stipriai suirusi, kaip būtų tikėtina senoviniuose pėdsakuose, tačiau kiti mėginiai rodė santykinai „šviežesnius“ požymius. Tai sustiprino hipotezę, kad bent dalis mikrobų galėjo išlikti gyvybingi ar net lėtai daugintis šaltyje.

    Ar tai gali būti susiję su konservavimu?

    Po radinio Öcio kūnas buvo konservuojamas, kad neirtų, o tokiose procedūrose istoriškai naudotos ir medžiagos, slopinančios grybų augimą. Tyrime pažymima, kad dalis identifikuotų mielių galėjo turėti gebėjimų skaidyti tam tikrus konservavimo chemikalus, todėl jų išlikimas muziejinėmis sąlygomis teoriškai galėjo būti palengvintas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, ar mikroorganizmai nepertraukiamai išliko aktyvūs visus tūkstantmečius, ar dalis jų ilgai buvo neaktyvūs ir „atgijo“ vėliau, kai sąlygos pasikeitė. Vis dėlto kelių laikotarpių mėginių palyginimas leido pastebėti, kad viena šalčiui prisitaikiusi rūšis per maždaug dešimtmetį aptikta gausiau, o tai gali reikšti tęstinį išlikimą.

    Šie rezultatai keičia požiūrį į mumijas kaip į visiškai statiškus objektus: net ir itin šaltose, kontroliuojamose saugyklose jos gali būti savotiškos mikroekosistemos. Praktiniu požiūriu tai svarbu muziejams ir konservatoriams, nes mikrobiniai procesai gali turėti įtakos ilgalaikei išsaugojimo strategijai.

  • Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Rumunijos Transilvanijoje esanti Feldioaros tvirtovė, viduramžiais žinoma vokišku Marienburgo vardu, pagaliau sulaukė aiškaus atsakymo į klausimą, kas pastatė seniausias jos akmenines sienas. Nauja archeometrinė analizė parodė, kad pirmieji mūrai atsirado XIII amžiaus pradžioje, kai regione veikė Kryžiuočių ordinas.

    Ši išvada svarbi ne tik vietos istorijai. Dėl Feldioaros kilmės dešimtmečius ginčijosi istorikai ir archeologai, nes ankstesni radiniai, tokie kaip ginklų fragmentai, keramika, spurgai ar bažnyčios liekanos, neįrodė, kas tiksliai inicijavo ankstyviausius įtvirtinimus.

    Kuo rėmėsi mokslininkai?

    Tyrėjai ėmė mėginius iš seniausių mūrų ir pamatų kalkinio skiedinio. Tuomet pritaikė radiokarboninį datavimą, kuris leido nustatyti, kada skiedinyje susiformavo anglies junginiai, susiję su kietėjimo procesu.

    Viduramžių skiedinio datavimas laikomas sudėtingu, nes kalkės gali kietėti ilgai ir sugeria anglies dioksidą ne vieną sezoną. Dėl to laboratorijose taikomos papildomos patikros, kad būtų atskirta pirminė statybų fazė nuo vėlesnių remontų ar užterštumo.

    Kas sieja Feldioarą su kryžiuočiais?

    Gauti datavimo rezultatai sutapo su laikotarpiu, kai Kryžiuočių ordinas buvo įkurdintas Burzenlando regione. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Vengrijos karalius Andrius II 1211 metais pakvietė ordiną stiprinti pasienio gynybą nuo klajoklių antpuolių, o 1225 metais riteriai buvo išvyti, monarchui sunerimus dėl augančios ordino įtakos.

    Taigi seniausios Feldioaros akmeninės fortifikacijos greičiausiai iškilo būtent per šį trumpą, bet strategiškai reikšmingą laikotarpį. Mokslininkų vertinimu, tai vienas ankstyviausių moksliškai patvirtintų kryžiuočių gynybinės architektūros pavyzdžių Pietryčių Europoje.

    Tvirtovė keitė šeimininkus šimtmečius

    Tyrimai rodo, kad vėlesniais amžiais kompleksas buvo nuolat perstatomas ir plečiamas, todėl vien iš mūrų stiliaus ar pavienių radinių atriboti statybų etapus buvo sudėtinga. Būtent dėl šios priežasties nauji laboratoriniai metodai tapo esminiu argumentu ilgai trukusioje diskusijoje.

    Po kryžiuočių pasitraukimo Feldioara, kaip manoma, perėjo kitų vienuolinių bendruomenių žinion, o vėliau virto daugiasluoksniu gynybiniu objektu, pritaikomu skirtingoms epochoms. Archeologai pabrėžia, kad tokios vietos dažnai slepia kelių šimtmečių statybų ir politinių lūžių pėdsakus, kuriuos patikimiausiai padeda atsekti kompleksiniai datavimo sprendimai.

  • Mokslininkai prikėlė 5 300 metų senumo gyvybę iš Öcio mumijos: ką rado jo kūne

    Mokslininkai prikėlė 5 300 metų senumo gyvybę iš Öcio mumijos: ką rado jo kūne

    Alpėse rastas vadinamasis Ledo žmogus Öcis ir toliau stebina mokslininkus: naujausi tyrimai parodė, kad jo palaikuose išlikę mikroorganizmai gali būti ne tik atpažįstami, bet ir gyvybingi. Dalis jų, kaip skelbia tyrėjai, po maždaug 5 300 metų lede buvo išauginti laboratorijoje.

    Öcio kūnas buvo aptiktas 1991 metais Öcalio Alpėse, pasienyje tarp dabartinės Italijos ir Austrijos. Iš pradžių manyta, kad tai šiuolaikinio žygeivio palaikai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad vyras gyveno vario amžiuje, o šaltis natūraliai „užkonservavo“ ne tik kaulus, bet ir minkštuosius audinius.

    Mikrobiomas tapo laiko kapsule

    Naujausiame darbe mokslininkai iš Eurac Research (Bolcano mieste Italijoje) analizavo mumijos mikrobiomą. Iš skirtingų kūno vietų paimti mėginiai parodė, kad Öcio palaikuose susiformavo kelių sluoksnių mikroorganizmų „archyvas“, atspindintis ir jo gyvenimo laikotarpį, ir tai, kas vyko po mirties.

    Tyrėjai išskyrė tris pagrindines mikrobiologines grupes. Vieną sudaro žarnyno bakterijos, kurios, tikėtina, buvo žmogaus organizmo dalis jam dar esant gyvam, kitą – ledyno ir kalnų aplinkos mikroorganizmai, patekę vėliau, o trečią – šiuolaikiniai mikrobai, siejami su atradimo ir konservavimo procesais.

    Prikelti šalčiui atsparūs mikroorganizmai

    Daugiausia dėmesio sulaukė šalčiui atsparios mielės, aptiktos ant odos ir mumifikuotų audinių viduje. Mokslininkams pavyko jas izoliuoti ir auginti laboratorinėmis sąlygomis, o tai leidžia teigti, kad bent dalis mikroorganizmų po tūkstantmečių išliko biologiškai aktyvūs.

    Pasak tyrėjų, dalis šių mielių galėjo patekti į kūną jau po mirties, kai palaikai tūkstantmečius gulėjo sniege ir lede. Stabilios sąlygos, įskaitant maždaug minus 6 laipsnių temperatūrą ir didelę drėgmę, galėjo veikti kaip ilgalaikio „užmigdymo“ režimas, leidęs išlikti gyvybingoms ląstelėms.

    Mokslinis smalsumas tuo nesibaigė: kai kuriuos išaugintus mielių štamus tyrėjai pritaikė praktiniam bandymui ir paruošė raugą, iš kurio iškepė duoną. Nors tokie eksperimentai pirmiausia yra demonstraciniai, jie parodo, kad senovinės kilmės mikroorganizmus kartais įmanoma ne tik aptikti genetiniais metodais, bet ir realiai auginti.

    Ką tai sako apie žmonių sveikatą šiandien?

    Tyrimas taip pat suteikė užuominų apie tai, kaip per tūkstantmečius pakito žmogaus mikrobiomas. Öcio žarnyne rasti mikroorganizmų pėdsakai primena priešindustrinių visuomenių mikrobinį „profilį“, o dalies tokių bakterijų šiuolaikinių išsivysčiusių šalių gyventojų organizmuose aptinkama gerokai rečiau.

    Mokslininkai šiuos pokyčius dažniausiai sieja su mitybos transformacija, antibiotikų vartojimu, higienos normų kaita ir mažesniu kasdieniu kontaktu su natūralia aplinka. Tokie duomenys svarbūs ne todėl, kad senas mikrobiomas būtų savaime „geresnis“, o todėl, kad leidžia tiksliau suprasti, kaip gyvenimo būdas keičia žmogaus organizmo mikroekosistemą.

  • Keistas atradimas apie karštuosius Jupiterius: kuo planeta karštesnė, tuo vėjas lėtesnis

    Keistas atradimas apie karštuosius Jupiterius: kuo planeta karštesnė, tuo vėjas lėtesnis

    Vėjai, kurie laužo taisykles

    Milžiniškos dujinės planetos, vadinamos karštaisiais Jupiteriais, skrieja taip arti savo žvaigždžių, kad jų atmosfera įkaista iki kelių tūkstančių laipsnių. Pagal ilgai taikytus atmosferos modelius tai turėtų reikšti ir ypač greitus vėjus, nes didesnis įkaitimas stiprina oro masių cirkuliaciją.

    Vis dėlto nauja septynių karštųjų Jupiterių analizė parodė priešingą vaizdą: kuo planeta karštesnė, tuo jos vėjai, palyginti su lūkesčiais, atrodo lėtesni. Astronomai šį dėsningumą vadina netikėtu, nes jis kertasi su paprasta logika, kad karštis turėtų suteikti daugiau energijos atmosferai.

    Kaip išmatuojami vėjai už Saulės sistemos ribų

    Nors egzoplanetų magnetinių laukų tiesiogiai išmatuoti dar nepavyksta, mokslininkai gali gana tiksliai nustatyti vėjo greitį pagal cheminių elementų pėdsakus atmosferoje. Šiuo atveju stebėtas atmosferoje esantis išgaravęs geležies signalas, o Doplerio efektas leido įvertinti, kaip greitai juda dujos.

    Stebėjimams panaudoti aukštos skyros spektrografai MAROON-X, įrengtas Gemini North teleskope, ir ESPRESSO, veikiantis ESO Very Large Telescope. Tokie prietaisai leidžia fiksuoti itin menkus spektrinių linijų poslinkius, kurie rodo dujų judėjimą planetos atmosferoje.

    Magnetinis laukas kaip stabdis

    Nustatyti vėjai vis tiek yra milžiniški, siekiantys apie 2–7 kilometrus per sekundę, tačiau svarbiausia yra tendencija: įkaitusios planetos nepademonstravo prognozuoto pagreitėjimo. Palyginimui, Jupiterio vėjai, laikomi vienais greičiausių Saulės sistemoje, siekia maždaug 0,4 kilometro per sekundę.

    „Tai visiškai prieštarauja intuicijai, nes, jei visos kitos sąlygos panašios, karštesnės planetos turėtų turėti daugiau energijos, kuri pagreitintų vėjus“, – sakė astronomas Vivien Parmentier.

    Tyrėjų teigimu, tikėtiniausias paaiškinimas yra magnetinis laukas, galintis lėtinti elektriškai įkrautų dujų judėjimą. Karštųjų Jupiterių aukštoje atmosferoje dėl temperatūrų dalis dujų tampa jonizuotos, todėl jų judėjimą gali slopinti magnetinė sąveika, vadinama magnetohidrodinaminiu stabdymu.

    Remdamiesi nustatytu ryšiu tarp temperatūros ir vėjo greičio, autoriai preliminariai įvertino, kad šių planetų magnetinių laukų stiprumas gali būti keli gausai, panašiai kaip Jupiterio. Kadangi tai netiesioginis metodas, mokslininkai pabrėžia, jog reikės daugiau stebėjimų ir didesnės planetų imties, kad išvada būtų patvirtinta.

    Kodėl tai svarbu ir kas toliau

    Jei magnetinis stabdymas bus galutinai patvirtintas, tai gali tapti vienu įtikinamiausių įrodymų, kad už Saulės sistemos ribų egzistuoja aktyvūs planetų magnetiniai laukai. Tokie laukai svarbūs ne tik orų dinamikai, bet ir atmosferos išlikimui, nes gali padėti apsaugoti ją nuo žvaigždės vėjo ir spinduliuotės poveikio.

    „Šis proveržis atveria visiškai naują langą egzoplanetų tyrimuose: pirmą kartą galime pradėti lyginti kitų pasaulių magnetines aplinkas“, – sakė astronomė Julia Seidel.

    Tyrimas publikuotas žurnale Nature Astronomy ir atspindi platesnę šiuolaikinės astronomijos kryptį: pereiti nuo pavienių įdomių egzoplanetų istorijų prie statistiškai patikimų dėsningumų. Artimiausiais metais, plečiantis aukštos skyros spektroskopijos galimybėms ir daugėjant stebimų planetų, mokslininkai tikisi tiksliau įvertinti, kaip magnetiniai laukai formuoja karštųjų Jupiterių klimatą.

  • Šokas archeologams: Uzbekistane rasta 4 000 metų senumo vaiko kaukolė po operacijos

    Šokas archeologams: Uzbekistane rasta 4 000 metų senumo vaiko kaukolė po operacijos

    Archeologai pietų Uzbekistane, Džarkutano vietovėje, aptiko maždaug 4 000 metų senumo penkerių metų vaiko kaukolę su aiškiais trepanacijos pėdsakais. Trepanacija yra chirurginė procedūra, kai kaukolės kaule tyčia padaroma anga, o šis radinys laikomas vienu seniausių tokio pobūdžio įrodymų šiame regione.

    Kaulai rasti kape, kuriame palaidoti du mažamečiai vaikai: vienam mirties metu buvo apie trejus, kitam apie penkerius metus. Tyrėjų teigimu, būtent vyresniojo vaiko kaukolėje matoma intervencija išsiskiria aiškiai apibrėžtais kraštais ir žymėmis, rodančiomis kryptingą darbą, o ne atsitiktinę traumą ar vėlesnius pakitimus po palaidojimo.

    Kas yra trepanacija ir kodėl ji stebina

    Trepanacija laikoma viena seniausių žmonijos chirurginių praktikų, žinoma iš įvairių pasaulio regionų ir laikotarpių. Istoriškai ji buvo siejama su bandymais gydyti galvos traumas, mažinti spaudimą kaukolėje, malšinti stiprius skausmus, o kai kuriose kultūrose galėjo turėti ir ritualinę prasmę.

    Džarkutano radinys ypač stebina dėl paciento amžiaus. Tokia procedūra penkerių metų vaikui būtų pareikalavusi ne tik drąsos, bet ir praktinių įgūdžių: tikslaus įrankių valdymo, supratimo, kaip nepažeisti gyvybiškai svarbių audinių, bei bent minimalių infekcijų kontrolės priemonių, kurios senovėje dažnai buvo paremtos patirtimi ir tradicine medicina.

    Kaip tai galėjo būti atlikta

    Analizė rodo, kad anga greičiausiai padaryta naudojant tuo metu prieinamus įrankius, tikėtina, iš akmens ar kaulo. Tyrėjai pabrėžia, kad žymės labiau atitinka kryptingą pjovimą ar grandymą, o ne smūgio sukeltą lūžį, todėl stiprėja hipotezė apie sąmoningai atliktą procedūrą.

    Vienas svarbiausių klausimų dabar yra tai, ar vaikas po operacijos išgyveno bent kiek ilgiau. Tokiais atvejais mokslininkai paprastai ieško kaulo gijimo požymių aplink angą: jei jų yra, tai reikštų, kad organizmas spėjo reaguoti ir prasidėjo regeneracija. Galutinės išvados priklausys nuo detalesnių bioarcheologinių tyrimų.

    Ką tai sako apie Oksuso civilizaciją

    Džarkutanas siejamas su Oksuso civilizacijos arealu, kuris klestėjo tarp trečiojo ir antrojo tūkstantmečių prieš mūsų erą dabartinio Uzbekistano, Turkmėnistano ir šiaurinio Afganistano teritorijose. Ši kultūra siejama su išplėtota žemdirbyste, irigacijos sistemomis, prekybos ryšiais ir sudėtingesne socialine organizacija.

    Jei trepanacija buvo atlikta planuotai ir pagal nusistovėjusią praktiką, tai galėtų reikšti, kad bendruomenėje egzistavo specializuoti gydytojai ar ankstyvieji chirurgijos amatininkai. Tokie radiniai papildo iki šiol dominavusį vaizdą apie šio regiono bronzos amžiaus visuomenes ir leidžia kalbėti ne tik apie architektūrą ar ekonomiką, bet ir apie medicinos žinių perdavimą.

    „Šis radinys yra vienas įspūdingiausių pastarųjų metų atradimų regione, tačiau jis kartu kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų“, – sakė Salento universiteto tyrėjas Enrico Ascalone.

    Mokslininkai tikisi, kad papildomi tyrimai padės atsakyti, ar operacija buvo bandymas gelbėti gyvybę po traumos, gydyti ligą, ar atlikta dėl ritualinių priežasčių. Ne mažiau svarbu ir tai, kokį statusą tokias žinias turėję žmonės galėjo užimti to meto bendruomenėje.

  • Atvėrė galingos XIV a. karalienės kapą: DNR ir kaulai atskleidė netikėtą jos gyvenimo tiesą

    Atvėrė galingos XIV a. karalienės kapą: DNR ir kaulai atskleidė netikėtą jos gyvenimo tiesą

    XIV amžiaus Katalonijos politikoje ryškią vietą užėmusi karalienė Elizenda de Montcada po mirties vėl atsidūrė dėmesio centre. Barselonoje esančiame Santa Maria de Pedralbes vienuolyno karališkajame laidojimo komplekse atlikti tyrimai atskleidė iki šiol menkai žinotų detalių apie jos sveikatą, amžių ir kasdienybę.

    Tyrimai vyko kaip platesnio projekto dalis, kai archeologai, antropologai ir genetikai išanalizavo 25 XIV amžiuje palaidotų žmonių palaikus. Didžiausio susidomėjimo sulaukė pačios karalienės kapas, nes palaikų išlikimas pasirodė esantis neįprastai geras, leidžiantis daryti tikslesnes išvadas.

    Elizenda de Montcada istorijoje minima kaip ketvirtoji Aragono karaliaus Jokūbo II žmona. 1326 metais ji inicijavo vienuolyno Santa Maria de Pedralbes įkūrimą Barselonoje, o šis greitai tapo reikšmingu religiniu ir visuomeniniu centru regione.

    Po vyro mirties 1327 metais karalienė, kaip rodo istoriniai šaltiniai, nebegrįžo į rūmus. Ji apsigyveno specialiai įrengtuose apartamentuose greta vienuolyno ir iš ten daugelį metų tvarkė savo valdas, išlaikydama politinę įtaką, o tai našlių karalienių praktikoje Europoje buvo svarbi galios forma.

    Ką parodė kaulų analizė?

    Antropologinė analizė rodo, kad Elizenda galėjo sulaukti apie 70 metų, o tai viduramžiais buvo itin retas amžius net ir elitui. Mokslininkai fiksavo ryškius su senėjimu siejamus pakitimus, įskaitant pažengusius sąnarių degeneracijos požymius, galėjusius sukelti nuolatinį skausmą ir riboti judrumą.

    Taip pat aptikti osteoporozės bei kitų vyresniame amžiuje dažnėjančių sutrikimų pėdsakai. Tokios išvados svarbios ne tik biografijai, bet ir platesniam viduramžių elitų sveikatos vaizdui, nes leidžia lyginti gyvenimo kokybę, mitybą ir fizinius krūvius su žemesnių sluoksnių patirtimis.

    Didelį vaidmenį atliko kaukolės ir dantų būklės tyrimai, padedantys tiksliau vertinti gyvenimo sąlygas. Tyrėjai nurodo, kad, nepaisant ligų ir amžiaus, karalienė ilgą laiką tikėtina išlaikė palyginti gerą mitybos būklę, kas dera su jos aukštu statusu ir galimybėmis gauti geresnį maistą bei priežiūrą.

    Neįprastas kapas ir dviguba žinutė

    Išskirtinis dėmesys tenka ir pačiam antkapiui, suprojektuotam kaip simbolinis, dvipusis monumentas. Bažnyčios pusėje Elizenda vaizduojama kaip valdovė su karališkuoju orumu, o iš vienuolyno galerijų pusės ji pristatoma kaip kukli našlė, susijusi su religiniu gyvenimu.

    Toks sprendimas laikomas retu ir atspindinčiu dvigubą jos vaidmenį po vyro mirties: iš vienos pusės ji išlaikė autoritetą ir įtaką, iš kitos pusės sąmoningai kūrė pamaldžios, su vienuolynu susietos globėjos įvaizdį. Tyrėjų vertinimu, tai padeda geriau suprasti, kaip viduramžių moterys iš aukščiausių sluoksnių galėjo derinti politinę galią ir religines praktikas.

    Kodėl šie tyrimai svarbūs dabar?

    Šiuolaikinė bioarcheologija vis dažniau jungia klasikinius kasinėjimus su genetiniais ir izotopiniais metodais, todėl atsiveria galimybė tiksliau rekonstruoti praeities žmonių kilmę, giminystės ryšius, ligas ir net judėjimą. Šiuo atveju 25 palaidotųjų analizė leidžia geriau suprasti ne tik karalienę, bet ir su vienuolynu susijusią bendruomenę bei viduramžių Katalonijos elito socialinę struktūrą.

    Elizenda de Montcada šimtmečius dažnai buvo minima per savo vyro figūrą, tačiau nauji duomenys grąžina ją į savą vietą istorijoje. Tyrimų rezultatai primena, kad ji buvo ne tik karalienė, bet ir viena įtakingiausių savo epochos moterų, kurios gyvenimo pėdsakus dabar papildo ir mokslas.

  • JAV šiaurės rytuose sprogęs meteoritas sudrebino namus: NASA prilygino 300 tonų TNT

    JAV šiaurės rytuose sprogęs meteoritas sudrebino namus: NASA prilygino 300 tonų TNT

    Šeštadienį virš JAV šiaurės rytų danguje užfiksuotas ryškus meteoritas sprogo ore ir sukėlė galingus garsinius smūgius, kuriuos gyventojai apibūdino kaip namus supurčiusį trenksmą. NASA nurodė, kad sprogimo energija prilygo maždaug 300 tonų TNT.

    Agentūros teigimu, ugnies kamuolys subyrėjo virš šiaurės rytų Masačusetso ir pietryčių Naujojo Hampšyro apie 14.06 vietos laiku. Dėl netikėto griausmo regione pasipylė pranešimai socialiniuose tinkluose, o dalis žmonių manė, kad įvyko sprogimas ar žemės drebėjimas.

    Kas iš tikrųjų įvyko?

    NASA pabrėžė, kad tai buvo natūralus kosminis kūnas, nesusijęs su tuo metu aktyviais meteorų srautais. Taip pat atmetama versija, kad tai galėjo būti į atmosferą grįžusios kosminės šiukšlės ar palydovo fragmentai.

    „Šis ugnies kamuolys nebuvo susijęs su jokiu šiuo metu aktyviu meteorų srautu, tai buvo natūralus objektas, o ne kosminių šiukšlių ar palydovo grįžimas į atmosferą“, – sakė NASA atstovė Jennifer Dooren.

    Pasak NASA, meteoritas judėjo maždaug 120 000 kilometrų per valandą greičiu ir suiro maždaug 64 kilometrų aukštyje. Būtent suirimo momentu išsiskyrusi energija, kaip aiškina agentūra, ir sukėlė garsinius smūgius, girdėtus plačiame regione.

    Kodėl girdėjosi toks garsas?

    Dideli meteoroidai, įskriedami į atmosferą, dažnai suirsta dėl staiga išaugusio slėgio ir temperatūros, o tai sukuria vadinamąjį bolidą. Toks reiškinys gali sukelti labai stiprią smūginę bangą, kuri pasiekusi žemę primena sprogimą.

    Specialistai pabrėžia, kad garsas ir vibracija nebūtinai reiškia, jog objektas nukrito ant žemės. Dažnai tokie kūnai visiškai subyra ore, o žemę pasiekia tik smulkios dalelės, kurių aptikimas be tikslių paieškų duomenų būna sudėtingas.

    Primena Čeliabinsko atvejį

    Panašūs įvykiai pasaulyje jau yra sukėlę rimtų pasekmių. 2013 metais virš Rusijos Čeliabinsko srities ore sprogo gerokai didesnis kosminis kūnas, kurio smūginė banga išdaužė langus ir sužeidė daugiau kaip 1 600 žmonių, daugiausia nuo stiklo šukių.

    Nors šio karto sprogimas JAV buvo nepalyginamai silpnesnis nei Čeliabinsko atvejis, ekspertai tokias situacijas vertina kaip priminimą apie nuolatinę mažesnių kosminių kūnų riziką. Dėl to NASA ir kitos kosmoso agentūros investuoja į artimųjų Žemei objektų stebėseną, siekdamos kuo anksčiau pastebėti potencialiai pavojingus kūnus.

  • Mįslingi kosminiai radijo pliūpsniai įminti? Astronomai rado raktą Paukščių Take

    Mįslingi kosminiai radijo pliūpsniai įminti? Astronomai rado raktą Paukščių Take

    Pastaraisiais metais astronomus glumina keisti, lėtai pasikartojantys radijo signalai, sklindantys iš skirtingų Paukščių Tako vietų. Jie neatitinka įprastų pulsarų ar kitų žinomų šaltinių ritmo, todėl buvo priskirti ilgaperiodžių radijo transientų klasei.

    Iki šiol užfiksuota maždaug keliolika tokių objektų, tačiau jų kilmė dažnai likdavo neaiški: vieni atrodė susiję su stipriai magnetizuotais baltaisiais nykštukais, kiti rodė požymius, būdingus dvinarėms sistemoms. Nauja analizė leidžia manyti, kad bent dalį šių signalų gali paaiškinti vienas konkretus scenarijus.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Sidnėjaus universiteto astronomo Kovi Rose’o, pranešė identifikavusi šaltinį ASKAP J1745-5051, kuris, jų teigimu, sujungia daug anksčiau matytų požymių. Objektas siejamas su magnetine kataklizmine kintamąja žvaigžde, kai baltasis nykštukas iš kompanionės siurbia medžiagą, o sistema periodiškai „užsidega“ radijo ruože.

    „Ilgaperiodžiai radijo transientai metų metus kėlė galvosūkį astronomams. Dabar parodėme, kad bent vieno tokio signalo šaltinis yra baltasis nykštukas, aktyviai traukiantis medžiagą iš kompanionės žvaigždės“, – sakė Kovi Rose’as.

    Signalai šiame šaltinyje kartojasi kas maždaug 81 minutę, o radijo pliūpsnius lydi ir periodinė rentgeno spinduliuotė. Rentgeno spinduliai, kaip aiškina mokslininkai, kyla tuomet, kai į baltojo nykštuko paviršių magnetiniu lauku nukreipta medžiaga įkaista iki milijonų laipsnių.

    Radijo spinduliuotė, tikėtina, susidaro dėl dalelių pagreitėjimo, kai dvinarėje sistemoje susiduria ir persitvarko stiprūs magnetiniai laukai. Panašus mechanizmas anksčiau buvo siūlytas kitam šios klasės objektui, siejant radijo blyksnius su magnetinių laukų sąveika tarp artimai besisukančių žvaigždžių.

    ASKAP J1745-5051 išskirtinumas tas, kad čia vienu metu matomi keli anksčiau atskirai fiksuoti „dėlionės gabalai“: dvinarė sistema, akrecija, stiprus magnetizmas ir rentgeno emisija kartu su radijo pliūpsniais. Tai leidžia šį šaltinį laikyti savotišku raktu, padėsiančiu tiksliau interpretuoti ir kitus ilgaperiodžius radijo transientus.

    Objekto atstumas nuo Žemės kol kas įvertintas labai plačiai, nes tokios sistemos dėl sudėtingos fizikos ir stebėjimų apribojimų ne visada lengvai „pasiduoda“ tiksliai fotometrinei ir spektrinei distancijai. Vis dėlto surinktų duomenų pakako nustatyti sistemos prigimtį ir susieti radijo bei rentgeno periodiškumą su orbitos trukme.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši sritis sparčiai vystosi: vis jautresni radijo teleskopai ir platesnio lauko apžvalgos leidžia aptikti vis daugiau trumpalaikių ir periodinių reiškinių. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Astronomy“.