Category: Mokslas

Arktis ilgą laiką buvo laikoma savotišku planetos „klimato šaldytuvu“, kuriame milžiniški organinės medžiagos kiekiai tūkstantmečius išliko įšalę. Tačiau naujas „University of Leeds“ mokslininkų tyrimas, publikuotas leidinyje „Earth’s Future“, pateikia neraminančių įžvalgų: amžinojo įšalo tirpsmas gali vykti gerokai staigiau ir pavojingiau, nei manyta iki šiol, o anksčiau buvusi sandari „užtvara“ virsta tarsi skylėtu sietu.

Amžinasis įšalas – tai gruntas, kuris išlieka įšalęs mažiausiai dvejus metus iš eilės, nors daugelyje Arkties vietovių ši būsena trunka tūkstantmečius. Skaičiuojama, kad pasauliniu mastu jame sukaupta apie 1700 mlrd. tonų anglies – beveik tris kartus daugiau, nei šiuo metu yra visoje Žemės atmosferoje. Iki šiol įšalas veikė kaip patikimas „seifas“, sulaikantis šiltnamio efektą sukeliančias dujas giliai po žeme.

Problema ta, kad dėl klimato kaitos Arktis šyla maždaug keturis kartus greičiau nei likęs pasaulis. Tai ardo natūralią „blokadą“ ir didina riziką, kad į atmosferą sparčiau pateks anglies dioksidas ir metanas.

Proveržis tyrimuose: pralaidumas gali išaugti iki šimto kartų

Komanda, kuriai vadovavo „University of Leeds“ profesorius Paulas Gloveris, laboratoriniais bandymais išmatavo, kaip tirpstant keičiasi grunto fizinės savybės. Rezultatai rodo, kad kylant temperatūrai amžinasis įšalas gali tapti nuo 25 iki net 100 kartų pralaidesnis dujoms.

Tai reiškia, kad šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms nebereikia laukti, kol ledas grunto struktūroje visiškai ištirps. Padidėjęs pralaidumas sudaro sąlygas dujoms lengviau skverbtis į paviršių per susiformavusius mikroskopinius kanalus.

Mokslininkai taip pat nustatė, kad kritiškiausi pokyčiai vyksta siaurame temperatūrų intervale nuo –5 iki +1 laipsnio. Būtent šiame „lange“ gruntas sparčiai praranda vientisumą kaip dujų barjeras, o sukaupta anglis gali pradėti išsiskirti masiškai.

Savisustiprinantis mechanizmas

Tyrimo išvados paremia vieną niūriausių klimatologinių scenarijų – teigiamą grįžtamąjį ryšį. Jo logika paprasta: temperatūrai kylant įšalas tirpsta, jo pralaidumas staigiai didėja, į atmosferą išsilaisvina daugiau šiltnamio dujų, jos dar labiau sustiprina šiltnamio efektą, o tai vėl spartina atšilimą ir tolesnį įšalo tirpsmą.

Profesorius P. Gloveris perspėja, kad iki 2050 metų Arkties amžinojo įšalo regione gali būti prarasta apie 42 proc. daugiametės įšalo dangos.

Metodika, pasiskolinta iš išgavimo pramonės

Tyrimas išsiskiria ir tuo, kaip buvo atlikti matavimai. Pasak bendraautoriaus dr. Rogerio Clarko, tai tapo įmanoma pritaikius metodus, iki šiol daugiausia naudotus išgavimo ir iškastinio kuro pramonėje. Pažangūs petrofiziniai tyrimo būdai leido itin tiksliai stebėti dujų srautą per modelines įšalo mėginių struktūras, fiksuojant pokyčius kiekvienam temperatūros laipsniui.

Paradoksalu, tačiau įrankiai, ilgai pasitelkti išteklių paieškai ir gavybai, dabar pateikia vienus ryškiausių įrodymų apie pasekmes, kurias sukelia iškastinio kuro naudojimas.

Ne tik šiltnamio dujos: dėmesys radonui

„University of Leeds“ mokslininkai atkreipia dėmesį ir į dar vieną aspektą, kuris dažnai lieka nuošalyje. Tirpstant įšalui ir didėjant grunto pralaidumui, lengviau gali skverbtis ne tik anglies dioksidas bei metanas, bet ir radonas – natūraliai susidarantis radioaktyvus dujų pavidalo elementas. Jis laikomas antra dažniausia plaučių vėžio priežastimi po rūkymo.

Jeigu šiauriniuose regionuose radono emisijos didėtų, tai galėtų tapti tiesiogine ir rimta grėsme vietos bendruomenių sveikatai, kurias iki šiol iš dalies saugojo sandarus įšalo sluoksnis.

Nors pateikti rezultatai siejami su ankstyvesne tyrimų stadija, profesorius P. Gloveris pabrėžia, kad juos nuolat patvirtina nauji matavimai. Šios įžvalgos gali papildyti klimato modelius, kurie iki šiol galėjo nuvertinti tempą, kuriuo Arktis iš „klimato stabilumo sąjungininkės“ tampa vis reikšmingesniu šiltnamio dujų šaltiniu.

Archeologai skelbia apie itin reikšmingą radinį – aptiktą brangenybių lobį, kurio analizė atvėrė naujų detalių apie vieną audringiausių Bizantijos imperijos istorijos laikotarpių. Ypač stebina tai, kad lobis daugiau nei tūkstantį metų išgulėjo toje pačioje vietoje, beveik nepaliestas.

Pasak mokslininkų, radinį sudaro dešimtys auksinių monetų, daugiausia solidų – pagrindinės Bizantijos valiutos. Šios monetos buvo kaldinamos iš beveik gryno aukso. Dalis jų išliko puikios būklės, todėl tyrėjai gali tiksliai nustatyti jų kilmę ir datą. Monetos datuojamos VI–VII amžiais ir siejamos su kelių iš eilės valdžiusių imperatorių laikais, o tai leidžia manyti, kad turtas buvo kaupiamas ilgą laiką, o ne sukauptas vienu kartu.

Skubotas slėpimas ir bėgimas nuo karo – viena realiausių versijų

Ne mažiau intriguoja tai, kaip lobis buvo paslėptas. Ant dalies monetų aptikta mikroskopinių audinio fragmentų, todėl spėjama, kad jos buvo laikomos maišelyje arba suvyniotos į medžiagą, o vėliau skubiai paslėptos. Archeologai monetas rado plyšyje tarp mūrų – tokia vieta dažnai pasirenkama tada, kai veikiama skubotai ir jaučiant tiesioginę grėsmę.

Istorinis kontekstas paaiškina, kodėl kas nors galėjo paslėpti tokį didelį turtą ir niekada jo nebeatgauti. VII amžius Bizantijos imperijai buvo ypač nestabilus: šalį alino karai, iš pradžių – su Sasanidų dinastijos Persija, vėliau – su sparčiai stiprėjusiomis arabų pajėgomis.

Šie konfliktai niokojo miestus ir regionus: kai kurios gyvenvietės buvo apleistos, kitos – sunaikintos. Tokie mūšiai kaip 636 metų susirėmimas prie Jarmuko upės iš esmės užbaigė Bizantijos viešpatavimą didelėse Artimųjų Rytų teritorijose ir ilgam pakeitė jėgų pusiausvyrą.

Dėl to tyrėjai mano, kad lobio savininkai – galbūt turtinga šeima, pirkliai ar valdininkai – brangenybes paslėpė artėjant pavojui. Tikėtina, kad jie planavo sugrįžti, kai grėsmė praeis, tačiau įvykiai susiklostė kitaip: karas, mirtis ar priverstinė migracija galėjo lemti, kad lobis liko nepaliestas dar apie 1400 metų.

Monetos kaip laiko kapsulė

Po daugiau nei tūkstančio metų iškelti auksiniai pinigai tapo savotiška laiko kapsule, atskleidžiančia Viduržemio jūros regiono pasaulio virsmą. Nors Bizantijos imperija išliko, ji neteko didelės dalies teritorijų ir buvo priversta persitvarkyti politiškai bei kariškai. Tuo pat metu ant senųjų struktūrų griuvėsių formavosi nauji dariniai, vėliau nulėmę viduramžių Europos ir Artimųjų Rytų raidą.

Šaltinis: „Arkeoloji Sanat“

Urvo tyrinėjimas yra ne tik fiziškai alinantis, bet ir itin pavojingas užsiėmimas. Vis dėlto kartais didžiausi atradimai įvyksta visai ne planuojant ekspedicijas. Taip nutiko 1990 metais Vietnamo džiunglėse, kai vietos gyventojas, ieškojęs medienos, visiškai atsitiktinai aptiko tai, kas šiandien laikoma didžiausia žmonijai žinoma ola pasaulyje. Problema buvo viena: po kelių dienų jis nebesugebėjo rasti kelio atgal, todėl žmonijai teko laukti beveik du dešimtmečius, kol šis gamtos stebuklas vėl buvo lokalizuotas.

Zudusi ola, didesnė už dangoraižius

Šios istorijos herojus – Ho Khanh, vietinis medkirtys, keliavęs per tankius miškus dabartinio Phong Nha-Kẻ Bàng nacionalinio parko teritorijoje. Vieną dieną, ieškodamas prieglobsčio nuo audros, jis pastebėjo paslaptingą angą uolos šlaite. Iš vidaus pūtė stiprus vėjas, o iš tamsos sklido požeminės upės gausmas. Vaizdas pasirodė toks grėsmingas, kad vyras neišdrįso leistis vidun ir grįžo namo.

Praėjus kiek laiko, bandydamas sugrįžti į tą vietą, Ho Khanh jos neberado. Tanki, beveik nepravaikščiojama džiunglių augmenija ir takų stoka padarė savo – įėjimas tarsi pranyko.

Paaiškėjo, kad atsitiktinai aptikta anga vedė į Sơn Đoòng olą, šiandien pripažįstamą didžiausia pasaulyje pagal tūrį. Jos mastai sunkiai suvokiami: didžiausios salės siekia daugiau nei 60 aukštų aukštį, o viduje, pasak pasakojimų, tilptų net ir Gizos piramidė. Milijonus metų požeminė upė plovė uolienas, formuodama milžiniškus koridorius, kurie, manoma, iki šiol pamažu didėja.

Be to, ola slepia savitą, nuo išorinio pasaulio atskirtą ekosistemą. Kai kuriose vietose įgriuvus skliautui į vidų patenka saulės šviesa, todėl susiformavo požeminė „džiunglė“. Joje auga augalai, gyvena gyvūnai, o pats urvas turi savitą mikroklimatą – su debesimis ir krituliais.

Ilgą laiką ši istorija galėjo likti tik keistu prisiminimu, tačiau viską pakeitė Ho Khanh susitikimas su britų speleologais. XXI amžiaus pradžioje jis jiems papasakojo apie kadaise matytą neįprastą olą, tačiau esminė bėda buvo ta, kad tikslios vietos neprisiminė.

Įėjimas į kitą pasaulį

Prasidėjo ilgametės paieškos. Sudėtingas reljefas, jokių aiškių kelių ir itin tanki augmenija reiškė, kad net pats atradėjas ilgą laiką negalėjo rasti įėjimo. Tik 2008 metais Ho Khanh visiškai atsitiktinai dar kartą aptiko tą pačią vietą – šįkart jau įsidėmėjo kelią.

Po metų jis nuvedė tarptautinę ekspediciją, kuri pirmoji nusileido į olos vidų ir pradėjo sistemingus tyrimus.

Sơn Đoòng tyrinėjimas iki šiol laikomas ekstremaliu išbandymu. Norint pasiekti olą, reikia kelias dienas žygiuoti per džiungles, bristi per upes ir judėti sudėtingomis sąlygomis. Patekimas į vidų reiškia nusileidimą keliasdešimt metrų į absoliučią tamsą. Olos gelmėse yra požeminės upės, milžiniškos salės, statmenos sienos ir per milijonus metų susiformavusios uolienų struktūros.

Kai kur būtina lipti slidžiomis uolomis, o lietinguoju sezonu ola gali tapti visiškai neprieinama dėl užliejimo. Nepaisant technologijų pažangos ir palydovinių sistemų, ši vieta tūkstančius metų buvo paslėpta nuo išorinio pasaulio. Net ir šiandien patekimas į ją yra griežtai ribojamas, siekiant apsaugoti unikalų ekosistemų balansą.

Šaltinis: „CBS News“

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Mėnulyje jau seniai viskas įvyko: jo paviršius primena senų katastrofų archyvą, akmenyje ir dulkėse įrašytą prieš milijardus metų. Tačiau Žemės palydovas nėra sustingęs muziejus. Į jį ir šiandien atsitrenkia kosminiai kūnai, tik dažniausiai smūgiai būna tokie menki, kad nauji pėdsakai pasimeta tarp senųjų žymių. Šįkart situacija kitokia.

Tyrėjai identifikavo naują, maždaug 225 metrų skersmens kraterį, kuris, tikėtina, susiformavo 2024 metų vėlyvą pavasarį. Tai ne menkas įbrėžimas, o iš tiesų stambus smūgio pėdsakas. Remiantis kraterių susidarymo statistiniais modeliais, tokio masto objektas Mėnulyje turėtų atsirasti vidutiniškai kartą per 139 metus. Be to, tai didžiausias naujas krateris, aptiktas per misiją „Lunar Reconnaissance Orbiter“ – ankstesnis rekordas siekė apie 70 metrų skersmenį.

Praktiškai tai reiškia retą progą pamatyti, kaip atrodo beveik ką tik atsiradusi „žaizda“ po kosminio smūgio. Astronomai dažniausiai tiria kraterius, kurie žmogaus masteliais yra tokie seni, kad žodis „šviežias“ skamba paradoksaliai. Šiuo atveju kalbama apie įvykį, kuris Mėnulio laiko matu yra beveik „ką tik“.

Kokio dydžio naujasis krateris

Naujasis krateris yra apie 225 metrų skersmens, maždaug 43 metrų gylio, aiškiai piltuvo formos. Jo pakraštys iškilęs apie 8 metrus virš ankstesnio reljefo, o sienelių nuolydis dažnai viršija 25 laipsnius. Tokie parametrai būdingi labai jauniems šio dydžio krateriams, kurie dar nespėjo „susilieti“ su aplinkiniu kraštovaizdžiu. Tamsesnes sritis kraterio viduje mokslininkai aiškina kaip medžiagą, praturtintą stikliška, greitai sustingusia smūgio lydalo mase.

Ypač įspūdingai atrodo tai, kas nutiko aplink kraterį. Po smūgio išmesta šviesi medžiaga spinduliškai pasklido šimtais metrų, sudarydama ryškų, tarsi sustingusį blyksnį Mėnulio paviršiuje. Centre matyti tamsesnis branduolys, o aplink jį – šviesios juostos, primenančios sprogimo vaizdą iš paukščio skrydžio. Vaizdas toks aiškus, nes mokslininkai galėjo tiesiogiai palyginti nuotraukas prieš smūgį ir po jo, pažodžiui pamatydami skirtumą tarp „iki“ ir „po“.

Pastebėta ir subtilesnių pokyčių. Maždaug dviejų kraterio skersmenų spinduliu nuo krašto išnyko didelė dalis ankstesnių mažų kraterių – jie buvo nušlifuoti arba užpilti taip, kad esant tokioms apšvietimo sąlygoms tapo nebeatpažįstami. Tyrėjai taip pat fiksavo du stambių uolienų luitų laukus priešingose pusėse bei asimetriškai pasiskirsčiusias išmestų medžiagų sankaupas. Tai leidžia spėti, kad smūgį sukėlęs kūnas atskrido apytikriai iš pietų–pietvakarių krypties į šiaurę–šiaurės rytus.

Retas įvykis, turintis labai šiuolaikišką reikšmę

Didžiausia šio atradimo vertė ta, kad mokslininkai gavo retą „lauko laboratoriją“. Toks didelis ir šviežias krateris leidžia gerokai tiksliau tikrinti smūginių kraterių formavimosi modelius: vertinti gylio ir skersmens santykį, pylimo aukštį, išmestų medžiagų (ejecta) padengimo plotą, didžiausius išmestų uolienų fragmentus bei tai, kaip smūgis „perrašo“ ankstesnį reljefą. Kai vaizdų raiška siekia maždaug 60–120 cm vienam pikseliui, toks objektas nebeatrodo kaip tolima dėmė – jis tampa detalia vietove su aiškiai matoma topografija.

Mėnulis neturi atmosferos, kuri Žemėje sudegina daugumą smulkių kosminių kūnų, todėl jo paviršius nuolat patiria tiesioginį bombardavimą. Naujas krateris primena, kad Mėnulio kraštovaizdis yra ne tik senovinių smūgių kronika, bet ir reali rizika būsimoms pilotuojamoms misijoms bei planuojamai infrastruktūrai. Galvojant apie bazes, gyvenamuosius modulius ir nuolatinį žmonių buvimą, tokie atradimai tampa ne vien astronomine įdomybe, bet ir praktiniu saugumo bei inžinerinių sprendimų klausimu.

Šimtmečius Mėnulis atrodė kaip nepakitimo simbolis – ta pati „veido“ pusė žvelgė į Žemę, lyg niekas nebegalėtų jo nustebinti. Tačiau šiandien paaiškėja, kad net dabar jis gali gauti naują randą, tokį didelį, jog mokslininkai jį vadina šimtmečio įvykiu. Kosmosas dar kartą primena: ramybė kartais tėra regimybė, o kai kurie kraštovaizdžiai atrodo nejudrūs tik todėl, kad nemokame į juos žiūrėti pakankamai ilgai.

Vandenyno dugne kartais aptinkami atradimai, primenantys netikėtai rastą papildomą kambarį name, kuris, atrodė, jau seniai iki galo išmatuotas. Šį kartą kalbama apie anglį – tiksliau, apie vietą, kuri daugelį metų beveik nebuvo rimtai vertinama geologiniame CO2 apytakos cikle. Mokslininkai nustatė, kad vandenynų dugne esantys transforminiai lūžiai, ilgą laiką laikyti tektoniškai „ne itin įdomiais“, gali veikti kaip iki šiol nepakankamai įvertinta anglies kaupimo zona.

Vis dėlto tai nėra toks anglies „sugėriklis“, kuris staiga išspręstų šiuolaikinių emisijų problemą. Tai svarbus skirtumas. Tyrėjai pabrėžia, kad su šiuo procesu susijęs CO2 kiekis yra menkas, palyginti su dabartinėmis žmonių sukeltomis emisijomis. Atradimo esmė slypi kitur – geresniame supratime, kaip per milijonus metų Žemė pati „perstumdydavo“ anglį tarp mantijos, vandenyno ir plutos.

Įdomiausia tai, kad tyrėjai į šį pėdsaką pataikė tarsi netyčia. 2017 metais komanda, dirbusi prie Šv. Petro ir Pauliaus salyno maždaug už 500 km nuo Brazilijos pakrantės, ieškojo žemos temperatūros hidroterminės veiklos požymių. To aptikti nepavyko. Tačiau vietoje to rasta uolienų, kurios papasakojo visai kitą istoriją – apie anglies mineralizaciją mantijos uolienose, iškeltose arčiau vandenyno dugno transforminio lūžio zonoje.

Tarp plokščių, kurios praslenka, o ne susiduria

Transforminiai lūžiai – tai vietos, kur tektoninės plokštės slenka viena pro kitą. Tai vienas iš trijų pagrindinių plokščių ribų tipų Žemėje, greta vidurio vandenynų keterų ir subdukcijos zonų. Pasauliniu mastu tokių lūžių bendras ilgis siekia apie 48 tūkst. km, tad tai tikrai ne geologinis „paribys“. Tiesiog ilgą laiką jie nesulaukė didelio dėmesio anglies apytakos kontekste, nes jų magminė veikla santykinai nedidelė.

Būtent šis „neįspūdingumas“ pasirodė esantis klaidinantis. Vidurio vandenynų keterose ir subdukcijos zonose anglis tiriama dešimtmečius, nes ten geologiniai procesai ryškūs: lydimasis, vulkanizmas, plutos perdirbimas. Transforminiai lūžiai buvo laikomi ramesniais tektoniniais koridoriais. Tačiau paaiškėjo, kad po tariamu nuobodumu gali slypėti itin efektyvus CO2 surišimo mineraluose mechanizmas.

Procesas atrodo taip: dalinis mantijos lydimasis išlaisvina CO2, šis susimaišo su hidroterminiais skysčiais, o vėliau reaguoja su mantijos uolienomis netoli vandenyno dugno. Dėl to anglis nebūtinai grįžta į vandenyną ar atmosferą – ji gali būti mineraliniu pavidalu „užrakinama“ uolienoje. Tai primena situaciją, kai dujos ne išlekia pro atvirą langą, o remonto metu lieka „įmūrytos“ sienoje.

Ne naujas klimato herojus, o trūkstama dėlionės dalis

Šį atradimą būtų lengva pateikti pernelyg efektingai: esą vandenynas rado naują anglies sugertį. Tačiau tai būtų supaprastinimas. Tyrimo autoriai aiškiai nurodo, kad dabartinės antropogeninės emisijos – apie 36 gigatonos CO2 per metus – visiškai užgožia vidutines geologines emisijas, kurios į atmosferą ir hidrosferą vertinamos maždaug 0,26 gigatonos per metus. Kitaip tariant, tai nėra istorija apie natūralų mechanizmą, kuris išgelbės nuo iškastinio kuro deginimo pasekmių.

Šio darbo reikšmė kitokia – ir, daugeliui, įdomesnė. Užuot pasakoję, kad „gamta mus išgelbės“, mokslininkai iš esmės pataiso mūsų supratimą apie planetos veikimą. Jei transforminiai lūžiai anksčiau nebuvo įtraukiami į pasaulinius geologinio CO2 srautų skaičiavimus, dalis magminės kilmės anglies pernašos į pakitusią vandenyninę mantiją ir jūros vandenį galėjo būti tiesiog nepastebėta.

Tai ypač svarbu bandant atkurti senovinį Žemės klimatą. Žmogaus gyvenimo masteliu tokie procesai beveik nejuda, tačiau milijonų metų perspektyvoje jie veikia tarsi itin lėtas planetos buhalteris: nedaro nieko spektakuliško, bet stebi, kur nukeliauja anglis ir kaip kinta visos sistemos balansas. O nuo to priklauso, ar Žemė ilgais laikotarpiais labiau priminė šiltnamį, ar vėsesnius namus.

Atsitiktinumas, kuris pasirodė vertingesnis už planą

Tyrėjai ten nevyko ieškoti medijoms patrauklaus „paslėpto anglies sugėriklio“. Jie ieškojo visai kitko. Komandos narys Frieder Klein teigė, kad radinys prilygo svajonės išsipildymui: tokio tipo uolienų buvimas buvo prognozuojamas jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau jų anksčiau nepavykdavo aptikti. Šįkart jos rastos atsitiktinai, kai tyrėjai dairėsi visai kitokios veiklos požymių.

Tai kartu ir pamoka apie geologijos prigimtį. Uolienos „nešaukia“ ir pačios nepateikia įspūdingo grafiko. Jas reikia rasti, atpažinti ir išmokti skaityti jų sudėtį kaip įrašą apie įvykius, trukusius šimtus tūkstančių ar milijonus metų. Šiuo atveju mantijos uolienose ir magnezito mineraluose užfiksuotos „pastabos“ parodė, kad vandenyno dugne egzistuoja procesas, kuris anksčiau tiesiog nebuvo įtrauktas į didesnį anglies balansą.

Šis atradimas griauna paprastą įprotį įsivaizduoti Žemę kaip tvarkingai aprašytų „stalčiukų“ rinkinį. Dažnai atrodo, kad svarbiausia vyksta ten, kur ugnikalniai spjaudo lavą arba plokštės susiduria katastrofiška jėga. Tačiau kartais tikrai reikšmingas procesas slypi vietoje, kuri ilgai buvo laikyta nuobodžia. Geologija šiuo požiūriu primena archyvą, kuriame vertingiausias dokumentas guli ne puošniame aplanke, o tarp popierių, kurių niekas ilgai nenorėjo atversti.

Šaltinis: „Sci Tech Daily“

Yellowstone nacionalinis parkas jau seniai apipintas vaizdiniais, esančiais kažkur tarp geologinės grėsmės ir interneto perdėjimų. Pakanka ištarti žodį „superugnikalnis“, ir netrukus pasirodo pasaulio pabaigos scenarijai, nors mokslas dažniausiai būna įdomesnis už pigią apokalipsę. Naujas tyrimas neteigia, kad Yellowstone ruošiasi išsiveržti. Jis pateikia subtilesnę, bet ne mažiau svarbią žinią: magmos šaltinis, maitinantis šią sistemą, gali būti arčiau Žemės paviršiaus, o pats magmos tiekimo mechanizmas – labiau susijęs su tektonika, nei buvo manoma pagal klasikinį pasakojimą apie iš didžiulių gelmių kylantį karštos mantijos „plunksnos“ (pūpsnio) srautą.

Darbas, balandžio 9 dieną publikuotas žurnale Science, remiasi trimatį Vakarų Šiaurės Amerikos geodinaminį modelį sukūrusios tyrėjų grupės išvadomis. Anot jų, esminį vaidmenį čia gali atlikti palyginti negiliai esanti astenosfera, taip pat jėgos, kurios tempia ir tarsi „plėšo“ litosferą.

Paprastai tariant, po Yellowstone nebūtinai veikia vienas gilus ir siauras magmos „vamzdis“. Labiau tinka vaizdas, kuriame dominuoja kanalų sistema, silpnesnės zonos ir klampi, dalinai išsilydžiusių uolienų masė, per kurią magma nukreipiama aukštyn. Tai panašu į skirtumą tarp vieno vertikalaus šiaudelio ir plačios, įstrižos persisunkimo tinklo struktūros.

Ne milžiniška kamera, o geologinė „košė“

Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau dideles magmines sistemas apibūdina ne kaip milžiniškus skystos magmos ežerus, laukiančius po pluta, kol galės sprogti, o kaip zonas, kuriose uoliena yra tik iš dalies išsilydžiusi. Tai ne požeminis rezervuaras, pilnas skystos lavos, o kur kas tirštesnė ir nevienalytė masė. Vaizdingai tariant, ji labiau primena labai karštą košę su gumulėliais, o ne puodą su sriuba.

Naujasis tyrimas į šį požiūrį puikiai įsilieja. Jo autoriai pabrėžia, kad po aktyviais superugnikalniais paprastai nematyti stabilių, ilgai egzistuojančių kamerų, kuriose vyrautų skysta magma. Vietoje to aptinkamos plačios dalinio lydimos zonos, nusidriekiančios per reikšmingą litosferos dalį.

Po Yellowstone tokia zona, kaip teigiama, yra pasvirusi pietvakarių kryptimi. O labiau „klasikinis“, skysčiu turtingesnis magminis kūnas greičiausiai būtų laikinas reiškinys – labiau tikėtinas artėjant išsiveržimui, bet ne nuolatinis sistemos elementas.

Tai keičia ir pačią rizikos logiką. Jei vietoj vienos didelės, nuolat skystos kameros turime uolienoje išsidėsčiusią klampios magminės masės sistemą, kitaip reikia vertinti, kaip joje kaupiasi slėgis, kaip perduodama šiluma ir kada apskritai gali būti „mobilizuota“ labiau išsiveržimui tinkama magma. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kiek ten magmos, bet ir kokios būsenos ji yra bei kaip lengvai gali judėti.

Magma gali būti arčiau nei manyta, bet tai nereiškia artėjančio išsiveržimo

Tyrime pateikiama mintis, kad magmos šaltinis gali būti seklesnis, nei ilgai manyta. Pagal modelį Yellowstone maitinanti medžiaga gali kilti iš palyginti negilios astenosferos, o ne iš itin gilaus mantijos pūpsnio, kuris esą siektų net ribą tarp branduolio ir mantijos.

Autoriai aprašo reiškinį, kurį vadina „mantijos vėju“ – tai horizontalus karštos mantijos medžiagos srautas, nukreipiantis ją Yellowstone regiono link. Šis srautas siejamas su senoviniu Faralono plokštės slinkimu po žemynu (subdukcija) ir su jėgų sistema, veikiančia Šiaurės Amerikos litosferą.

Viena vertus, veikia horizontalus spaudimas, susijęs su srautais mantijoje, kita vertus – jėgos, kylančios iš pačios litosferos sandaros. Kartu jos gali lemti, kad po Yellowstone žemyninė litosfera yra tempiama ir dalinai „praplėšiama“, susiformuojant pasvirusiam kanalui, kuris palengvina lydalo kilimą aukštyn.

Toks aiškinimas galbūt skamba mažiau „kinematografiškai“ nei legenda apie milžinišką plunksną iš planetos gelmių, tačiau geologiškai jis gali būti įtikinamas. Tai primena senos sienos įtrūkimą: ne visada kažkas turi smogti iš apačios kaip taranas – kartais pakanka tinkamo įtempimų derinio, ir medžiaga pati suformuoja kelią tam, kas anksčiau neprasiskverbdavo. Po Yellowstone šis kelias, kaip teigiama, driekiasi per visą litosferą, tačiau nėra paprastas vertikalus šachtos tipo „kaminas“.

Yellowstone – labiau tektonikos, o ne „mitų“ istorija

Praktiškai šis tyrimas iš Yellowstone atima dalį internetinės mitologijos ir prideda daugiau tikros geologijos. Vietoje pasakos apie vieną pragarišką katilą po paviršiumi gaunamas realesnis vaizdas: tai vieta, kur tektonika, mantijos srautai ir litosferos būklė kartu formuoja magmai kelią.

Tokia istorija mažiau „filmowa“, bet moksliškai įdomesnė – ji rodo, kad superugnikalniai nebūtinai yra egzotiškos išimtys. Jie gali būti itin sudėtingos tų pačių procesų, kuriuos Žemė „moka“ jau seniai, versijos.

Tyrimo išvados reikšmingos ir grėsmių modeliams. Jei magminės sistemos geometriją bei ilgaamžiškumą lemia ilgalaikės tektoninės jėgos, o ne vien giluminis šilumos šaltinis, tampa aiškiau, kodėl Yellowstone aktyvumas išlieka labai ilgą laiką ir kaip ši sistema gali kisti. Autoriai teigia, kad jų modelis padeda sujungti magmos generavimą astenosferoje su jos kaupimusi litosferoje ir paaiškina, kaip gali išlikti dideli, ilgai gyvuojantys klampios „magminės masės“ (magma mush) tipo telkiniai, būdingi superugnikalniams.

Vis dėlto tai nereiškia, kad Yellowstone staiga tapo pavojingesnis. Jungtinių Valstijų geologijos tarnyba (USGS) pabrėžia, kad šiuo metu nėra požymių, jog artėtų išsiveržimas, o pati magminė sistema didžiąja dalimi yra kietesnės būsenos, o ne skysta. USGS taip pat nurodo, kad Yellowstone nėra „pavėlavęs“ išsiveržti, o katastrofiška erupcija nėra laikoma tikėtina artimiausių šimtmečių perspektyvoje.

Šaltiniai: „Sci Tech Daily“, „Phys“.

Archeologijos pasaulyje dešimtmečius vyravo įsitikinimas, kad pažangiausias vandentvarkos ir hidrotechnikos sistemas sukūrė Senovės Roma. Tačiau kuo daugiau mokslininkai sužino apie jau išnykusią Urartu karalystę, tuo drąsiau šį požiūrį kvestionuoja. Nauji tyrimai atskleidžia intriguojančias išvadas ir kartu kelia nerimą dėl šio paveldo ateities.

Urartu karalystės technologinis palikimas

Urartu karalystė, klestėjusi dabartinės rytų Turkijos, Armėnijos ir Irano teritorijose, buvo vienas svarbiausių Senovės Artimųjų Rytų politinių darinių. Ji ypač išsiskyrė vandens ūkio organizavimu – tai buvo gyvybiškai svarbu išgyvenimui kalnuotame, dažnai sausame regione. Jau VIII–VII a. pr. Kr. Urartu valdovai įgyvendino ambicingus hidrotechnikos projektus: tiesė kanalus, statė užtvankas ir formavo dirbtinius vandens telkinius.

Vienas įspūdingiausių šių statinių bruožų – jų ilgaamžiškumas. Naujausi vertinimai rodo, kad dalis Urartu užtvankų ir rezervuarų veikė nepertraukiamai apie 2700–2800 metų. Toks rezultatas vandens inžinerijos istorijoje beveik neturi analogų. Be to, neretai šios konstrukcijos pasirodė atsparesnės žemės drebėjimams nei vėlesnės romėnų ar Bizantijos sistemos, kurios tame pačiame regione būdavo suardomos.

Urartu inžinieriai naudojo sprendimus, kurie kitose pasaulio vietose plačiau paplito tik po daugelio šimtmečių. Jie pasitelkė vietines medžiagas, kūrė vandens srauto reguliavimo mechanizmus ir tiesė drėkinimo tinklus, galėjusius aprūpinti ištisus regionus. Ryškus pavyzdys – monumentalus Menuos kanalas, maždaug 56 kilometrų ilgio. Jis iki šiol vietomis funkcionuoja ir ilgus šimtmečius tiekė vandenį dešimtims tūkstančių žmonių.

Mokslininkai įspėja: senovinis paveldas susiduria su šiuolaikinėmis grėsmėmis

Ne mažiau įspūdingas Urartu pasiekimas buvo dirbtinių ežerų kūrimas statant užtvankas. Vienas jų – Keşiş ežeras, suformuotas prieš maždaug 2800 metų karaliaus Rusos II iniciatyva. Šis telkinys šimtmečius buvo svarbi drėkinimo sistemos dalis ir prisidėjo prie žemdirbystės plėtros regione.

Paradoksalu, tačiau būtent šios tūkstantmečius atlaikiusios konstrukcijos šiandien atsidūrė rimtame pavojuje. Vano ežero regione fiksuojamas drastiškas vandens lygio kritimas, siejamas su klimato kaita, užsitęsusiomis sausromis ir kylančia temperatūra. Keşiş ežeras, laikomas vienu seniausių dirbtinių vandens telkinių pasaulyje, taip pat netenka vandens nerimą keliančiu tempu.

Mokslininkai pabrėžia, kad problema yra sisteminė: visame regione pamažu džiūsta tiek natūralūs, tiek dirbtiniai ežerai ir rezervuarai. Urartu statinių atveju tai reiškia ne vien prarandamą vandens šaltinį. Kartu kyla grėsmė neįkainojamam kultūros paveldui – struktūroms, kurios tūkstantmečius atsilaikė prieš stichines nelaimes, tačiau gali neatlaikyti šiuolaikinių aplinkos pokyčių spaudimo.

Šaltiniai: „Arkeonews“, „Sehrivan Gazetesi“.

Vakarinis Nilo krantas ir toliau stebina archeologus. Šį kartą tyrėjai, dirbę netoli Luksoro, aptiko maždaug 3 tūkst. metų senumo papiruso ritinių rinkinį. Nors pats radinys jau dabar laikomas neįkainojamu, didžiausia jo vertė kol kas lieka paslėpta – ritiniuose užrašytas tekstas dar nėra perskaitytas.

Egipto ritiniai iš vakarinio Nilo kranto

Manoma, kad ritiniai datuojami vadinamuoju Trečiuoju pereinamuoju laikotarpiu Egipte – politinių permainų ir silpnėjančios centrinės faraonų valdžios era. Dėl to kiekvienas naujas šio laikotarpio dokumentas istorikams yra ypač svarbus, nes gali padėti atsakyti į klausimus, kurie iki šiol išlieka neaiškūs.

Papirusai buvo rasti dideliame moliniame inde. Dalis jų išlaikė originalius, nepažeistus molio antspaudus, išsilaikiusius iki mūsų dienų. Būtent šie antspaudai radinį daro išskirtinį: jie rodo, kad indas nebuvo atidarytas nuo pat užantspaudavimo, tad mokslininkai iš esmės susidūrė su tikra laiko kapsule.

Kol ritiniai nebus saugiai ištirti, belieka spėlioti, kas juose užrašyta. Tai gali būti religiniai tekstai, administraciniai dokumentai ar net asmeniniai užrašai, tačiau tikslūs atsakymai paaiškės tik po kruopščių analizės ir konservavimo darbų.

Toje pačioje vietoje archeologai aptiko ir neįprastą uoloje iškaltą laidojimo kamerą. Joje buvo dešimtys karstų, sudėtų itin tvarkingai – keliais aukštais vienas ant kito, siekiant kuo efektyviau išnaudoti ribotą erdvę. Manoma, kad tai buvo sarkofagai, priklausę Amono giedotojoms – religinę funkciją šio dievo kulte atlikusioms moterims.

Pastaruoju metu – vis daugiau reikšmingų radinių

Ypač dėmesį patraukė tai, kad ant karstų nėra mirusiųjų vardų – pateikti tik jų titulai. Dėl to tyrėjams teks spręsti sudėtingą uždavinį identifikuojant palaidotus asmenis, tačiau kartu tai atveria naujų galimybių geriau suprasti socialinę struktūrą ir šios grupės vaidmenį senovės Egipto visuomenėje.

Vis dėlto radinių būklė nėra ideali. Medinės karstų dalys smarkiai apirusios, todėl prireikė neatidėliotinų konservavimo priemonių. Specialistai intensyviai dirba, kad stabilizuotų medieną, dažų sluoksnius ir dekoratyvines detales, kol jos dar nesunyko galutinai.

Didžiausią smalsumą kelia patys papiruso ritiniai. Jų atvėrimas ir turinio perskaitymas gali užtrukti ilgai ir bus ypač sudėtingas. Papirusas – labai trapi medžiaga, o po tūkstantmečių net menkiausias neatsargus judesys gali jį pažeisti.

Dėl to mokslininkai ketina pasitelkti šiuolaikines technologijas, įskaitant vaizdinimo metodus, leidžiančius pažvelgti į ritinio vidų jo fiziškai neišvyniojant. Tik užbaigus konservavimo ir tyrimų etapą, bus galima atskleisti, ką iš tiesų slepia šie senoviniai tekstai.

Křivoklát pilies istorija siekia XII amžių. Tuomet čia stovėjo medinė ir žemės įtvirtinimų tvirtovė, o tik XIII amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje jos vietoje iškilo mūrinė pilis, praminta „Burglin“ arba Senuoju zamku. Strategiška vieta lėmė, kad statinys atliko gynybinę funkciją, tačiau kartu tapo ir patogia stotele valdovams, atvykstantiems medžioti į aplinkinius miškus. Čia viešėjo Čekijos karaliai, tarp jų – Vaclovas I ir Vaclovas IV.

Greitai Křivoklát virto medžioklės rezidencija ir dvariškų pramogų centru. Istoriniai šaltiniai mini, kad 1380 metais pilyje lankėsi ir Anglijos karaliaus Ričardo III pasiuntinybė. Tai rodo, jog tuo metu Křivoklát jau buvo svarbi karališkoji rezidencija ir administracinis centras. 1419–1436 metais tvirtovėje netgi buvo saugoma karūna ir kitos karališkosios regalijos, o pati pilis tapo prieglobsčiu turtingiems Prahos gyventojams, gyvenusiems maždaug už 40 km.

Vėlyvosios gotikos bruožų pilis įgijo valdant Vladislovui II Jogailaičiui. Tuomet ji buvo iš esmės renovuota, o darbai tęsėsi iki XVI amžiaus trečiojo dešimtmečio. Vis dėlto vėliau Křivoklát iš karališkos rezidencijos pamažu tapo vieta, kur buvo kalinami eretikai, tarp jų minimas ir Jonas Nepomukas.

Vėlesniais amžiais tvirtovė atiteko Fürstenbergų giminei. Ji pasirūpino, kad pilis ir jos interjerai taptų reprezentaciniai ir tinkami gyvenimui: buvo įkurta biblioteka, sukaupta įspūdinga meno kolekcija, o papilyje įrengtas bravoras. Tačiau nuo 1826 metų Křivoklát ėmė nykti ir pamažu virto griuvėsiais. Valstybės nuosavybe pilis tapo tik 1929 metais, už ją sumokėjus 4,74 mln. eurų (perskaičiuota iš 118,5 mln. kronų).

Šiandien pilyje veikia „Nacionalinis paminklų institutas“, o istorinės erdvės atgyja per koncertus, muges ir riterių turnyrus.

Křivoklát išsiskiria kiemu, kurį supa gyvenamieji pastatai, bokštai ir gynybinės sienos. Daugiausia dėmesio sulaukia cilindrinis gynybinis bokštas, nuo kurio atsiveria panorama į aplinkinius miškus, priskiriamus UNESCO biosferos rezervatams. Lankytojai taip pat gali apžiūrėti gotikinę pilies koplyčią, vartų bokštą, Karališkąją ir Riterių sales su įspūdinga viduramžių meno kolekcija bei biblioteką, kurioje saugoma apie 52 tūkst. tomų.

Pilies teritorijoje veikia ir Fürstenbergų muziejus, Didysis bokštas su medžioklės kolekcija, taip pat Huderka bokštas, kuriame įrengta juodoji virtuvė ir apžvalgos galerija. Křivoklát galima lankyti nuo antradienio iki sekmadienio arba iš anksto rezervuoti ekskursiją.

Mysia Wieża Kruszwicoje stūkso Rzępowskio pusiasalyje, prie Gopło ežero. Iš Bydgoščiaus ir Gniezno iki šios vietos galima atvykti per keliasdešimt minučių, įveikus apie 60 km. Iš Torunės centro atstumas dar mažesnis – maždaug 52 km.

Mysia Wieża – vienas ryškiausių Kujavų kraštovaizdžio akcentų. Tai mūrinis, aštuoniakampis statinys, siekiantis apie 32 metrų aukštį, ir vienintelė iki mūsų dienų išlikusi viduramžių pilies dalis. Kadaise bokštas atliko paskutinio prieglobsčio funkciją, todėl išsiskiria storomis sienomis, mažais langais, o įėjimas į jį įrengtas keliais metrais virš žemės. Būtent tai padėjo bokštui išlikti, kai likusi pilies dalis neišsilaikė.

Šiandien įėjimą pasiekti galima moderniais, lauke įrengtais vingiuotais laiptais. Jais užlipus patenkama į bokštą, o tuomet jau statinio viduje galima užkopti iki viršaus. Iš apžvalgos aikštelės, kuri laikoma viena įdomiausių turistinių vietų Kujavuose, esant geram orui matomi ir aplinkiniai miestai, pavyzdžiui, Inovroclavas. Mysia Wieża Kruszwicoje taip pat yra vienas svarbiausių taškų Piastų kelyje.

Mysia Wieża istorija siekia XIV amžių. Apie 1350 metus karalius Kazimieras Didysis įsakė šioje vietoje pastatyti gynybinę pilį, buvusią šalies sienų apsaugos sistemos dalimi. Tvirtovė buvo išplėtotas kompleksas su sienomis, grioviu ir gyvenamaisiais pastatais. Šiaurės vakariniame kampe stovėjo bokštas, kuris, kaip vienintelė buvusios pilies dalis, išliko iki šiol.

Po 1466 metais pasirašytos Torunės sutarties pilies strateginė reikšmė sumažėjo – ji tapo administracine rezidencija. Laikui bėgant tvirtovė nyko, jos būklė prastėjo, o galutinis lūžis įvyko 1657 metais, kai besitraukiantys švedai pilį susprogdino. Iš viso gynybinio komplekso liko tik bokštas, šiandien laikomas išskirtine Kujavų turistine traukos vieta. XIX amžiuje įvertinta jo istorinė vertė, atlikti konservavimo darbai, o bokštas atvertas lankytojams.

Kruszwica laikoma legendine Lenkijos sostine – Piastų valdžios lopšiu dar iki tol, kol Gniezno tapo pirmąja istorine šalies sostine. Tuo tarpu maždaug 20 km į pietus nuo miesto centro yra Mietlicos piliakalnis, kuris neretai vadinamas legendine Goplanų sostine. Kai Kruszwica ir Gniezno sustiprėjo Piastų valdymo laikais, Goplanai, manoma, galėjo palikti šią gyvenvietę.

Legenda apie karalių Popielą – viena seniausių istorijų, siejamų su Lenkijos valstybės ištakomis. Pasak metraštininko Galo Anonimo užrašų, žiaurus valdovas buvo nubaustas: pelės įsiveržė į bokštą ir jį sudraskė. Ilgainiui ši istorija imta sieti su Kruszwica ir Mysia Wieża. Vis dėlto archeologiniai duomenys rodo, kad tai nėra tas pats statinys – Mysia Wieża Kruszwicoje pastatyta tik XIV amžiuje, t. y. praėjus keliems šimtams metų po legendinių įvykių.

Jei Popielo istorija ir turi kokį nors istorinį pagrindą, jis greičiau sietinas su ankstesne tvirtove, kadaise stovėjusia Kruszwicoje dar gerokai prieš Kazimiero Didžiojo pilies atsiradimą. Legendoje teigiama, kad Popielas galėjo valdyti IX amžiuje, Polanų laikais, tačiau patikimų istorinių įrodymų apie tokio valdovo egzistavimą nėra. Nepaisant to, būtent Mysia Wieża Kruszwicoje ši viena seniausių lenkų legendų labiausiai prigijo ir tapo vietos tapatybės dalimi. Pasakojimas dažnai aiškinamas kaip blogo valdovo žlugimas ir valdžios perėjimas naujai dinastijai – Piastams.

Šaltiniai: hub.pl, kpcd.com.pl, turystyka-niecodzienna.pl