CP v2

Category: Mokslas

  • Išėjo pasivaikščioti ir rado 1 500 metų aukso detalę: archeologams tai metų atradimas

    Išėjo pasivaikščioti ir rado 1 500 metų aukso detalę: archeologams tai metų atradimas

    Pietvakarių Norvegijoje, netoli Sandneso, įprastas pasivaikščiojimas virto sensacija: vyras po vėtros išvirtusio medžio šaknimis pastebėjo žemėje sužibusį metalą. Paaiškėjo, kad tai ankstyvųjų viduramžių laikotarpio aukso dirbinys, susijęs su ginkluote.

    Radiniu netrukus susidomėjo Stavangerio universiteto Archeologijos muziejaus specialistai. Jie patvirtino, kad aptiktas objektas datuojamas VI amžiaus pirmąja puse, vadinamuoju tautų kraustymosi laikotarpiu, kai Šiaurės Europoje sparčiai keitėsi valdžios struktūros ir elito papročiai.

    Ekspertų teigimu, tai yra puošnios kardo makšties apkaustų dalis, kuri greičiausiai priklausė vietos elitui. Tokie prabangūs ginklų elementai anuomet buvo ne tik praktinis daiktas, bet ir statuso ženklas, rodęs savininko įtaką, turtą ir ryšius.

    Objektas nėra didelis, tačiau išskirtinis: maždaug 6 centimetrų pločio ir apie 33 gramų svorio aukso detalė, dekoruota smulkiais ornamentais. Specialistai atkreipia dėmesį, kad panašių dirbinių visoje Šiaurės Europoje rasta tik nedaug, o Rogalando regione tai pirmasis toks atvejis.

    Svarbi detalė ir ta, kad paviršiuje matyti aiškūs nusidėvėjimo pėdsakai. Tai leidžia manyti, jog dirbinys buvo realiai naudojamas, o ne vien ceremoninis papuošalas, todėl jis gali papasakoti daugiau apie to meto karo kultūrą ir lyderių vaidmenį bendruomenėse.

    Tyrėjams reikšminga ir radimo aplinkybė: manoma, kad daiktas galėjo būti įdėtas į uolos plyšį, tad mažai tikėtina, jog jis tiesiog pamestas. Archeologai neatmeta versijos, kad tai galėjo būti aukojimo gestas, būdingas laikotarpiams, kai visuomenės patirdavo neramumus ir siekdavo palankumo iš antgamtinių jėgų.

    VI amžius Skandinavijoje siejamas su didelėmis permainomis, o prabangūs ginklų atributai dažnai veikė kaip politinės galios kalba. Dėl to net ir vienas nedidelis aukso fragmentas gali papildyti žinias apie regiono valdžios centrus, ryšių tinklus ir tikėjimo praktikas ankstyvaisiais viduramžiais.

  • Smoleno pilies griuvėsiai Erelio lizdų take: viduramžių istorija ir net 60 olų aplink

    Smoleno pilies griuvėsiai Erelio lizdų take: viduramžių istorija ir net 60 olų aplink

    Smoleno pilies griuvėsiai pietų Lenkijoje, Krokuvos ir Čenstakavos Jūros regione, laikomi vienu įdomiausių vadinamojo Erelio lizdų tako taškų. Ant kalkakmenio uolos stūksanti buvusi tvirtovė traukia ne tik keliautojus, bet ir istorijos tyrinėtojus, nes čia susikerta viduramžių politika, didikų giminės ir pasienio gynyba.

    Pirmieji įtvirtinimai šioje vietoje siejami su XIII–XIV amžiais, kai tokios pilys buvo statomos kontroliuoti svarbiems keliams ir saugoti krašto riboms. Šaltiniuose minima, kad XIV amžiaus pradžioje tvirtovė nukentėjo nuo konfliktų dėl Lenkijos karūnos, o vėliau buvo perstatyta į mūrinę gynybinę pilį.

    Ilgainiui Smolenas tapo kilmingųjų rezidencija, kurios šeimininkai keitėsi, o pats kompleksas buvo plečiamas. Pasakojama, kad XV amžiuje su pilimi siejami ir aukšto rango asmenys, tarp jų Elžbieta Pilecka-Granowska, laikoma trečiąja karaliaus Vladislovo Jogailos žmona.

    Vėlesniais šimtmečiais pilies reikšmė menko, o XVII amžiuje regioną nusiaubę karai nulėmė galutinį komplekso sunykimą. Bandymų pritaikyti vietą naujoms reikmėms būta, tačiau iki XX amžiaus ji išliko labiau romantiškais griuvėsiais nei atkurta tvirtove.

    Gamtos rezervatas ir olų gausa

    Smoleno pilis stovi gamtiškai išskirtinėje teritorijoje, nes ją supa Smoleno gamtos rezervatas. Jurinių kalkakmenių kalvos čia sudaro reljefą, kuriame gausu uolų atodangų, o augalija ir gyvūnija vertinama kaip svarbi vietos ekosistemos dalis.

    Didžiausia vietovės intriga keliautojams dažnai tampa ne vien griuvėsiai, bet ir olos. Nurodoma, kad pilies kalvą ir apylinkes supa apie 60 olų, todėl vieta ypač mėgstama tų, kurie ieško trumpo žygio su aiškiu tikslu ir papildoma pažintine verte.

    Legendos, kurios vis dar vilioja

    Kaip ir dauguma viduramžių pilių, Smolenas apaugęs legendomis. Vietos pasakojimuose minimas be galvos pasirodantis kareivis, o viena netoliese esanti ola siejama su vidurnakčio laikrodžio dūžiais, tariamai girdimais tik per tam tikras šventines naktis.

    Tokios istorijos šiandien veikia kaip kultūrinis priedas prie realios vietos praeities: jos sustiprina maršruto atmosferą, bet kartu primena, kad pilys buvo ir karo, ir kasdienio gyvenimo erdvės. Dėl to Smoleno griuvėsiai dažnai įtraukiami į kelionių planus kaip stotelė, kur vienoje vietoje telpa ir istorija, ir geologija, ir gyva folkloro tradicija.

  • Žegiestów-Zdrój kurortas Lenkijoje: ramybės oazė Beskido Sądeckio širdyje ir mineralinių vandenų paslaptys

    Žegiestów-Zdrój kurortas Lenkijoje: ramybės oazė Beskido Sądeckio širdyje ir mineralinių vandenų paslaptys

    Kur įsikūręs Žegiestów-Zdrój

    Žegiestów-Zdrój yra nedidelis kurortas pietų Lenkijoje, Mažosios Lenkijos vaivadijoje, Muszynos valsčiuje, Poprado upės slėnyje, visai prie Slovakijos sienos. Vietovė priklauso Beskido Sądeckio regionui ir yra Poprado kraštovaizdžio parko teritorijoje.

    Kurortas įsikūręs siauroje upės slėnio atkarpoje, kur Popradas giliai įsirėžia tarp miškingų šlaitų. Tokia reljefo struktūra formuoja specifinį mikroklimatą: oras čia cirkuliuoja lėčiau, dažnesni ryškesni temperatūros skirtumai, o bendra aplinka laikoma palankia ramiam poilsiui.

    Kuo garsėja šis kurortas

    Žegiestów-Zdrój dažnai pristatomas kaip vieta, kurioje nėra masinio turizmo šurmulio, todėl lengviau išlaikyti sanatoriniams miesteliams būdingą ritmą. Kurorto identitetą kuria gamtinė aplinka, pasivaikščiojimų maršrutai ir ilgametės gydymo mineraliniu vandeniu tradicijos.

    Vietovės ištakos siekia XVI amžių, tačiau spartesnė plėtra prasidėjo XIX amžiuje, kai buvo atrasti mineralinių vandenų šaltiniai. Istoriniu lūžiu laikomi 1846 metai, kai Jakubas Ignacy Medweckis Szczawny upelio slėnyje identifikavo šaltinius ir pradėjo kurti pirmąją kurortinę infrastruktūrą.

    Augant populiarumui atsirado maudyklos, pensionai ir kurortinis parkas, o Žegiestów-Zdrój tapo socialinių susitikimų vieta. Šis etapas sutapo su tuo laikotarpiu, kai daugelyje Vidurio Europos kurortų formavosi sezoninis atvykimo modelis ir sparčiai plėtėsi paslaugų pasiūla.

    Susisiekimas, atgimimas ir gydomosios tradicijos

    XIX ir XX amžių sandūroje kurortui itin padėjo geresnis susisiekimas: geležinkelio plėtra regione padidino atvykstančiųjų srautus, ėmė rastis naujos vilos ir gydyklų pastatai. 1924 metais Žegiestów-Zdrój oficialiai pripažintas viešosios paskirties objektu, įtvirtinusiu jo vietą Lenkijos kurortinio gydymo sistemoje.

    Vėlesniais dešimtmečiais kurortas patyrė tiek pakilimus, tiek sąstingio laikotarpius, o pastaraisiais metais dažniau akcentuojama laipsniška revitalizacija. Ji siejama su infrastruktūros atnaujinimu ir bandymu išlaikyti tradicinę kurorto funkciją, kurią papildo ramesnis, gamtai artimas turizmas.

    Pagrindinis vietos išteklius yra natūralūs mineraliniai vandenys, Lenkijoje vadinami szczawy, kuriuose aptinkama bromo, jodo, magnio, kalcio ir geležies junginių. Plačiau minimi eksploatuojami šaltiniai „Anna“ ir „Zofia II“, o taip pat nurodomi ir kiti, šiuo metu mažiau naudojami šaltiniai.

    Kurortuose tokio tipo mineraliniai vandenys tradiciškai taikomi geriamajam gydymui ir procedūroms, dažniausiai siejamoms su virškinimo sistemos, inkstų ir šlapimo takų problemomis bei reumatologiniais nusiskundimais. Praktikoje gydymo kryptis ir procedūrų apimtį parenka gydytojai, atsižvelgdami į individualią sveikatos būklę.

    Nors Žegiestów-Zdrój nėra didžiausias regiono turizmo centras, jis patrauklus aktyvesnio poilsio mėgėjams. Aplink driekiasi pėsčiųjų ir dviračių maršrutai per Beskidą Sądeckį, o pati Poprado upė išlieka viena ryškiausių gamtinių ašių, formuojančių kraštovaizdį ir vietos maršrutų logiką.

    Kurortas paprastai skirstomas į pagrindinę dalį šalia geležinkelio stoties ir į Łopaty Polskiej teritoriją, kur veikia papildomi sanatoriniai objektai. Netoliese galima rasti ir XIX amžiaus lemkų cerkvių, kurios papildo regiono kultūrinį sluoksnį ir dažnai įtraukiamos į keliautojų maršrutus.

  • Arboretum Bramy Morawskiej prie Racibórzo: ką pamatyti unikaliajame botanikos sode ir miške

    Arboretum Bramy Morawskiej prie Racibórzo: ką pamatyti unikaliajame botanikos sode ir miške

    Botanikos sodas, kuris „auga“ miške

    Netoli Racibórzo centro, Aukštutinės Odros krašte, veikia Arboretum Bramy Morawskiej – botanikos sodas, įkurtas miškingoje vietovėje ir patenkantis į kraštovaizdžio parko Cistersų kraštovaizdžio kompozicijų Rudų Didžiųjų teritoriją. Ši vieta išskirtinė tuo, kad čia susilieja tvarkomos augalų kolekcijos ir natūrali, mažiau žmogaus paliesta miško dalis.

    Arboretumas įsikūręs kalvotame reljefe, o jo aplinka siejama su vadinamąja Moravų vartų gamtine jungtimi – ekologiniu koridoriumi, kuriuo migruoja augalų ir gyvūnų rūšys iš pietryčių Europos. Dėl to vietovėje galima aptikti ne tik įvairią florą, bet ir įdomių gyvūnų bei grybų rūšių.

    Populiariausios vietos ir pramogos

    Lankytojai dažniausiai pradeda nuo žinomiausių objektų: Lelijų upelio, Septynių kalvelių, Varlių tvenkinio ir nendryno tvenkinio. Šalia jų įrengtos edukacinės trasos, kurios leidžia pasirinkti tempą ir maršrutą pagal interesus.

    Arboretume veikia kelios teminės trasos, tarp jų ekologinė, dendrologinė ir sveikatingumo, taip pat pritaikyti maršrutai važiuojantiems dviračiais. Teritorijoje taip pat yra griovų, šaltinių, tvenkinių ir upelių, kurie kuria natūralų, nuo miesto ritmo atitrūkusį peizažą.

    Viena iš labiausiai lankomų erdvių – Vaiduoklių, arba vadinamasis užburtas, sodas, užimantis apie 1,1 hektaro. Jis suformuotas kaip didelis penkialapis žiedas, o viduje įrengtas labirintas; geriausiai visą kompoziciją apžvelgti nuo apžvalgos platformos.

    Kuo verta domėtis gamtos mylėtojams

    Arboretumas garsėja ir brandžiais medynais: čia minimi apie 200 metų sulaukę ąžuolai, taip pat šimtamečiai pušynai, o greta jų auga liepos, maumedžiai, skroblai, beržai, alksniai ir eglės. Dalis teritorijos tvarkoma kaip kolekcijų erdvė, o kita paliekama natūraliems biologiniams procesams.

    Be medžių, čia auginamos ir edukacijai naudojamos įvairios kolekcijos: vilkdalgiai, alyvos, viendienės, rožės, vijokliniai augalai, medingieji augalai, svogūninės rūšys, taip pat vandens ir pelkių augalai. Tokia įvairovė leidžia arboretumą vertinti ne vien kaip pasivaikščiojimų vietą, bet ir kaip gyvą mokymosi erdvę.

    Gyvūnijos atžvilgiu teritorijoje dominuoja vabzdžiai: drugiai, įvairūs plėviasparniai, vabalai ir kiti bestuburiai, kuriuos traukia gausiai žydintys augalai. Prie vandens telkinių dažnai matomos laumžirgės, o tvenkiniuose gyvena varlės ir tritonai; apylinkėse pasitaiko ir driežų.

    Miško masyve aplink arboretumą aptinkama ir didesnių gyvūnų: paukščių, voverių, ežių, šernų, lapių bei stirnų. Ši vieta ypač patraukli tiems, kurie nori viename maršrute suderinti botanikos sodą, miško takus ir šeimai pritaikytas pramogas.

    Papildomu traukos tašku laikomas mini zoologijos sodas, kuriame pristatoma apie 100 gyvūnų ir paukščių rūšių. Šalia galima rasti poilsiui pritaikytą infrastruktūrą, o netoliese minima ir maudynių bei stovyklavimo galimybė, todėl kelionę patogu planuoti visai dienai.

  • Netrukus pasieks įspūdingas Halio kometos meteorų lietus: kada žiūrėti, kad pamatytumėte daugiausia

    Netrukus pasieks įspūdingas Halio kometos meteorų lietus: kada žiūrėti, kad pamatytumėte daugiausia

    Pavasario pabaiga dangaus stebėtojams kasmet atneša vieną ryškiausių reginių – Eta Akvaridų meteorų lietų, susijusį su Halio kometa. Žemei keliaujant per kometos paliktą dulkių ir smulkių dalelių srautą, jos atmosferoje sudega ir sužimba kaip krintančios žvaigždės.

    Didžiausio aktyvumo pikas paprastai pasiekiamas gegužės 4–6 dienomis, o geriausias metas stebėti – prieš aušrą. Daugelyje vietovių palankiausios sąlygos susidaro apie 4 valandą ryto vietos laiku, kai meteorų „spinduliavimo taškas“ pakyla aukščiau danguje.

    Šis meteorų lietus geriausiai matomas Pietų pusrutulyje, kur per valandą idealiomis sąlygomis galima išvysti iki maždaug 60 meteorų. Šiaurės pusrutulyje, įskaitant Lietuvą, dažniau tikimasi apie 10 meteorų per valandą, o vaizdą gali silpninti ryškesnis Mėnulis, užgožiantis blankesnius pėdsakus.

    Meteorų lietūs vyksta tuo pačiu metų laiku todėl, kad Žemės orbita kerta dulkių „takus“, paliktus kometų ar asteroidų. Kai kometa priartėja prie Saulės, jos ledas įkaista, ima garuoti ir išmeta dulkes, o Žemei įskriejus į šį srautą dalelės įlekia į atmosferą dideliu greičiu ir trumpam sužimba.

    Eta Akvaridai siejami su kometa 1P/Halley, geriau žinoma kaip Halio kometa, kuri prie Saulės sugrįžta maždaug kas 76 metus. Nors pati kometa paskutinį kartą buvo matoma 1986 metais, jos paliktos dalelės kasmet sukuria reginį, kurį galima stebėti plika akimi.

    Norint padidinti šansus pamatyti daugiau meteorų, verta rinktis kuo tamsesnę vietą toliau nuo miesto šviesų ir leisti akims priprasti prie tamsos bent 15–20 minučių. Patariama atsistoti taip, kad Mėnulis liktų už nugaros arba būtų pridengtas pastatu ar medžiu, nes taip sumažėja akinimas ir lengviau pastebėti blankesnius meteorų brūkšnius.

    Nors pikas trunka trumpai, Eta Akvaridų aktyvumas paprastai tęsiasi iki vėlyvo gegužės pabaigos, tad progų pamatyti krintančių žvaigždžių bus ir vėliau, ypač pagerėjus Mėnulio fazėms. Vasarą dangaus stebėtojų taip pat laukia kiti ryškūs meteorų lietūs, o vienas populiariausių – Perseidai, dažniausiai pasiekiantys piką rugpjūčio viduryje.

  • Po 5 200 metų rasta užuomina apie rašto pradžią: archeologų atradimas Irane kelia klausimų

    Po 5 200 metų rasta užuomina apie rašto pradžią: archeologų atradimas Irane kelia klausimų

    XIX amžiaus pabaigoje dabartinio Irano teritorijoje, senovės miesto Sūzų (Susa) griuvėsiuose, archeologai aptiko molines lenteles, kurioms gali būti apie 5 200 metų. Ilgą laiką jos buvo laikomos keistenybe, tačiau dabar vis dažniau vertinamos kaip galimas trūkstamas rašto atsiradimo istorijos elementas.

    Šios lentelės siejamos su vadinamuoju protoelamų raštu, atsiradusiu dar iki gerai istorikams žinomos Elamo civilizacijos suklestėjimo. Tyrėjai pabrėžia, kad ženklai gerokai skiriasi nuo ankstyvųjų Mesopotamijos dantiraščio ar Egipto rašto tradicijų.

    Kas daro šias lenteles išskirtines?

    Vienas ryškiausių skirtumų yra ženklų pobūdis: vietoje aiškių piešinių ar jų supaprastintų atitikmenų čia vyrauja abstraktesnės formos. Taip pat tekstas dažnai dėstomas eilutėmis iš dešinės į kairę, kas, mokslininkų teigimu, vizualiai primena vėlesnes, labiau nusistovėjusias rašto sistemas.

    Daugelį dešimtmečių vyravo nuomonė, kad seniausieji raštai buvo skirti apskaitai: prekių kiekiams, mokesčiams, gyvulių bandoms fiksuoti. Tačiau dalis naujesnių analizių leidžia įtarti, kad protoelamų lentelėse pasitaiko pernelyg ilgų ir sudėtingų ženklų sekų, kurios gali reikšti ne vien skaičius ar objektus, bet ir kalbos garsus ar skiemenis.

    Jeigu ši hipotezė pasitvirtintų, tai reikštų, kad būtent Irano regione galėjo būti anksti žengtas žingsnis nuo paprastos apskaitos link pilnaverčio kalbos užrašymo. Tokia išvada pakeistų įprastą pasakojimą apie tai, kaip ir kur raštas tapo priemone perteikti ne tik skaičius, bet ir mintį.

    Skaitmeninimas atvėrė naujas galimybes

    Didžiausia problema išlieka ta pati: daugumos ženklų reikšmės iki šiol neįminta, nors skaitinė sistema tyrėjams jau geriau suprantama. Situacija pradėjo keistis, kai XXI amžiaus pradžioje imtasi skaitmeninti apie 1 700 žinomų lentelių ir sudaryti jų vaizdų bei ženklų katalogus.

    Skaitmeniniai rinkiniai leido taikyti kompiuterinę analizę ir ieškoti pasikartojimų, dėsningumų bei ryšių tarp ženklų grupių. Tyrėjai nurodo, kad kai kurie simboliai sudaro prasmines grupes, pavyzdžiui, siejamas su žemdirbyste, net jei konkrečiose lentelėse jie ne visada rašomi greta.

    Be to, fiksuojami atvejai, kai ženklai jungiami, įrašomi vienas į kitą ar komponuojami sudėtingesnėmis struktūromis. Tokie bruožai kai kuriems mokslininkams leidžia svarstyti apie ankstyvos, dar primityvios gramatikos užuomazgas, nors vieningos išvados kol kas nėra.

    Didžioji mįslė: kodėl raštas dingo?

    Ne mažiau intriguojantis klausimas susijęs su šios rašto tradicijos likimu. Istoriniuose sluoksniuose matomas laikotarpis, kai maždaug kelis šimtmečius rašto pėdsakų beveik neaptinkama, todėl kyla diskusija, ar tradicija natūraliai transformavosi, ar buvo nutraukta.

    Viena teorija teigia, kad protoelamų raštas ilgainiui galėjo virsti vėlesniu lineariuoju elamų raštu, kuris, manoma, buvo naudojamas prieš maždaug 4 100 metų. Pastaraisiais metais dalis lineariojo elamų rašto įrašų buvo interpretuojama remiantis palyginamaisiais užrašais ant metalinių dirbinių, o tai suteikė naujų atramos taškų platesnei rekonstrukcijai.

    Kita hipotezė yra radikalesnė: raštas galėjo būti sąmoningai apleistas. Kai kurie tyrėjai svarsto, kad ankstyviausios rašto formos galėjo veikti kaip valdžios kontrolės įrankis, skirtas ekonomikai ir gyventojams administruoti, todėl daliai bendruomenių jis galėjo būti ne priemonė pažangai, o spaudimo simbolis.

    Kol kas protoelamų lentelės išlieka viena įdomiausių senovės rašto paslapčių, kurioje susitinka archeologija, kalbotyra ir skaitmeninės analizės metodai. Kuo daugiau medžiagos skaitmeninama ir lyginama, tuo labiau aiškėja, kad rašto istorija gali būti sudėtingesnė, nei ilgą laiką buvo manoma.

  • Žalioji skydblakė vis dažniau lenda į namus: kodėl jos geriau neliesti ir kaip elgtis

    Žalioji skydblakė vis dažniau lenda į namus: kodėl jos geriau neliesti ir kaip elgtis

    Kas yra žalioji skydblakė?

    Žalioji skydblakė (Palomena prasina) yra Europoje paplitęs skydblakių (Pentatomidae) šeimos vabzdys, dažnai sutinkamas parkuose, soduose ir miškuose. Suaugėliai paprastai užauga iki maždaug 12–15 milimetrų, o ryškiai žalia spalva padeda jiems maskuotis augalijoje.

    Šis vabzdys minta augalų sultimis, todėl daržuose ir soduose gali būti laikomas kenkėju. Dažniau pastebimas ant krūmų, vaismedžių, įvairių žolinių augalų, o kartais atsiduria ir balkonuose ar terasose.

    Kodėl rudenį ji keičia spalvą?

    Artėjant rudeniui žalioji skydblakė neretai pakeičia atspalvį į rusvesnį ar rausvai rudą. Tai natūrali prisitaikymo strategija, leidžianti geriau pasislėpti tarp džiūstančių lapų ir tamsėjančios augmenijos.

    Iš arčiau skydblakės kūnas atrodo skydelio formos, kiek plokščias, o jo paviršius gali būti smulkiai taškuotas. Spalvos kaita kai kuriems žmonėms sukelia įspūdį, kad namuose atsirado „naujas“ vabzdys, nors tai tas pats rūšies atstovas.

    Ar ji pavojinga žmogui?

    Žalioji skydblakė nekanda ir negelia, todėl tiesioginio pavojaus žmogui paprastai nekelia. Vis dėlto jos geriau neimti plikomis rankomis, nes gindamasi ji išskiria stiprų, nemalonų kvapą iš kvapiųjų liaukų.

    Šis sekretas nėra laikomas itin toksišku, tačiau gali įsigerti į drabužius ir būti sunkiai pašalinamas. Kai kuriems jautresniems žmonėms kontaktas su išskyromis gali sukelti odos sudirginimą ar alerginę reakciją, todėl saugiausia vabzdį paimti per popierių arba sugaudyti indeliu.

    Kodėl skydblakės atsiranda namuose?

    Vėstant orams skydblakės ieško šiltesnių vietų žiemoti, todėl gali patekti į patalpas pro pravirus langus, balkonų duris ar smulkius plyšius. Kadangi jos gana gerai skraido, net ir trumpai atvertas langas vakare gali tapti „įėjimu“.

    Jei skydblakė atsidūrė namuose, dažniausiai ji tiesiog ieško slėptuvės ir aktyviai „nepuola“ žmonių. Praktinis patarimas paprastas: geriau jos netraiškyti, nes kvapas tuomet būna intensyviausias, o patalpų vėdinimas ne visada greitai padeda.

    Kaip ji kenkia sodui ir uogoms?

    Soduose ir daržuose žalioji skydblakė gali pažeisti jaunus ūglius, lapus ir vaisius, nes siurbia augalų sultis. Kai kuriuose šaltiniuose pabrėžiama, kad ant vaisių likusios jos seilių medžiagos gali pabloginti skonį, todėl uogos ar vaisiai tampa kartesni.

    Dažniau minima, kad skydblakės gali rinktis įvairias kultūras ir laukinius augalus, o jų daroma žala labiau pastebima ten, kur vabzdžių prisiveisia daugiau. Namų aplinkoje svarbiausia yra prevencija: tinkleliai nuo vabzdžių ir sandarinami plyšiai sumažina tikimybę, kad skydblakės ieškos prieglobsčio viduje.

  • Rzucevo pilis ant jūros skardžio: nuo Sobieskių laikų iki viešbučio „Zamek Jan III Sobieski“

    Rzucevo pilis ant jūros skardžio: nuo Sobieskių laikų iki viešbučio „Zamek Jan III Sobieski“

    Pilis ant Pucko įlankos skardžio

    Rzucevo miestelyje, ant Pucko įlankos skardžio, stovi XIX amžiaus neogotikinė pilis, kuri šiandien daugeliui kelia klausimą, kaip toks pastatas atsidūrė tarp pajūrio parko takų ir senos liepų alėjos. Nors dabartinis rūmų pavidalas susiformavo palyginti vėlai, šios vietos istorija siekia gerokai ankstesnius šimtmečius.

    Dar XVI amžiuje čia buvo dvaras, priklausęs Wejherų giminei, vėliau valdos perėjo kitiems didikams, tarp jų ir Mykolui Kazimierui Radvilai. Galiausiai turtas atiteko Kotrynai Sobieskai, Lenkijos karaliaus Jono III Sobieskio seseriai, todėl nenuostabu, kad valdovas rezidencijoje lankydavosi dažnai.

    Kaip keitėsi savininkai ir funkcijos

    Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1676–1677 metais Jonas III Sobieskis Rzuceve viešėjo itin dažnai, o po 1685 metų tapo šių valdų savininku. Būtent dėl šio ryšio iki šiol sustiprinta pilies sąsaja su Sobieskių vardu, nors vėlesniais laikotarpiais savininkai keitėsi ne kartą.

    Iki 1845 metų ankstesnis dvaras perėjo kelioms giminėms, o neogotikinė pilis iškilo XIX amžiuje, kai valdas valdė von Below šeima. Šiai giminei turtas priklausė iki 1945 metų, o 1851 metais pilį aplankė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV.

    Po 1945 metų pastato paskirtis pasikeitė kardinaliai: čia buvo įkurta žemės ūkio mokykla. Tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėta nuoseklesnė ir platesnė renovacija, o šiandien pilies pastate veikia viešbutis „Zamek Jan III Sobieski“.

    Neogotika ir parkas su legendomis

    Architektūriškai pilis išsiskiria neogotikai būdingais sprendimais: bokštu, kampiniu bastionu, smailėjančiais langais ir dekoratyviomis detalėmis. Fasade matyti portikas su trimis smailiaarkėmis arkomis, balkonas su balustrada, o įėjimą pabrėžia smailiaarkis portalas ir kreneliaciją primenanti puošyba.

    Interjeruose akcentuojami mediniai skydai, lipdiniai, sienų tapyba, taip pat masyvūs šviestuvai, židiniai ir istorinį stilių atkartojantys elementai. Lankytojams dažnai pristatoma ne tik pastato istorija, bet ir regiono praeitis, susijusi su Wejherų, Radvilų ir Sobieskių giminėmis.

    Ne mažiau svarbus ir pilį supantis parkas, besidriekiantis palei skardžio briauną. Pasakojama, kad čia galėjo būti įkurtas prancūziško tipo barokinis sodas, o liepų alėja kartais siejama su Sobieskiais, nors versijų yra kelios.

    Viena legenda teigia, kad idėja sodinti apie 300 liepų galėjo kilti karaliaus žmonai Marijai Kazimierai, vadinamai Marysieńka. Kiti pasakojimai alėjos ištakas sieja su kitais valdos šeimininkais, tačiau šiandien labiausiai vertinama XIX amžiaus pirmosios pusės parko struktūra su takais, tvenkiniais, upeliukais ir mažosios architektūros akcentais.

    Parke galima sutikti ir retesnių medžių, o šalia driekiasi Pucko įlankos pakrantė, dėl kurios ši vieta traukia ne tik istorijos mėgėjus, bet ir tuos, kurie ieško ramaus pasivaikščiojimo pajūryje. Rzucevo pilis išlieka pavyzdžiu, kaip vienoje vietoje susikerta didikų istorija, XIX amžiaus architektūros mada ir šiuolaikinė turizmo infrastruktūra.

  • Kaip atpažinti pelkinį lingį: didžiausias lingių genties plėšrūnas ir jo medžioklės ženklai

    Kaip atpažinti pelkinį lingį: didžiausias lingių genties plėšrūnas ir jo medžioklės ženklai

    Didelis plėšrus paukštis virš pelkių

    Pelkinis lingys yra didžiausias savo genties atstovas, lengvai atpažįstamas pagal lėtą, žemai virš žemės sklendžiantį skrydį. Suaugę paukščiai dažniausiai užauga maždaug 48–62 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali viršyti 140 centimetrų.

    Jo siluetas atrodo liesas ir „ilgas“: ilgos kojos, gana platus sparnas ir skrydyje aiškiai matoma V formos laikysena, kai sparnai lengvai pakelti į viršų. Toks skrydis leidžia tiksliai „šukuoti“ teritoriją, ieškant grobio net menkiausiuose žolės judesiuose.

    Plunksnos, svoris ir skirtumai

    Pelkinio lingio nugaros plunksnos dažniausiai tamsiai rudos, su šviesesniais raštais, o apatinė kūno dalis būna šviesesnė. Vienas pastebimiausių požymių yra beveik balta dėmė ties uodegos pamatu, kuri ypač gerai matoma skrydžio metu.

    Patelės paprastai būna didesnės už patinus, todėl dydis gali padėti atskirti lytis stebint paukščius gamtoje. Šių plėšriųjų paukščių kūno masė dažniausiai svyruoja maždaug nuo 580 iki 1 100 gramų.

    Kur gyvena ir kuo minta

    Pelkinis lingys yra specializuotas atvirų ir drėgnų vietovių medžiotojas, todėl dažniausiai sutinkamas pelkėse, šlapynėse, pievose ir atvirose agrarinėse teritorijose. Jis gerai prisitaiko ir prie žmogaus keičiamo kraštovaizdžio, todėl neretai stebimas ganyklose ar ūkinėse vietovėse.

    Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, ropliais ir vabzdžiais, o išgyvenamumą didina tai, kad neatsisako ir dvėselienos. Medžiodamas pelkinis lingys skrenda labai žemai, atidžiai stebi žolynus, o pastebėjęs grobį staigiai neria žemyn ir sugriebia jį nagais.

    Lizdus šis plėšrūnas dažniausiai krauna ant žemės, tankioje pelkių augalijoje, todėl jie gali būti pažeidžiami ir plėšrūnų, ir žmogaus veiklos. Patelė paprastai sudeda kelis kiaušinius, o jaunikliai kelias savaites būna visiškai priklausomi nuo tėvų.

    Stebėtojams svarbu prisiminti, kad stiprus trikdymas gali baigtis tuo, jog suaugę paukščiai palieka lizdą. Dėl to, aptikus perėjimo vietą, rekomenduojama laikytis atstumo ir vengti pakartotinių apsilankymų toje pačioje teritorijoje.

  • Myslakovicuose stovi 2 000 metų senumo romėniškos kolonos: kaip Pompejų reliktai atsidūrė Silezijoje

    Myslakovicuose stovi 2 000 metų senumo romėniškos kolonos: kaip Pompejų reliktai atsidūrė Silezijoje

    Antikos reliktai prie bažnyčios

    Myslakovicai, miestelis netoli Jelenia Guros Žemutinėje Silezijoje, turi neįprastą traukos objektą: čia išliko kelios antikinės marmuro kolonos, siejamos su senovės Roma. Dvi kolonos šiandien laiko Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios prieangį, o trečioji, be kapitelio, įkomponuota buvusio rūmų komplekso teritorijoje esančiame fontane.

    Vietos istorikai ir paveldosaugininkai nurodo, kad kolonos gali būti maždaug 2 000 metų senumo. Tokie artefaktai Vidurio Europoje pasitaiko retai, todėl Myslakovicų atvejis išsiskiria ir kultūrinės vertės, ir istorinio pasakojimo prasme.

    Kas žinoma apie jų kilmę?

    Dažniausiai minima versija, kad kolonos buvo atgabentos iš Pompejų apylinkių, kurios visame pasaulyje žinomos dėl Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad nors kryptis siejama su Italija ir antikiniu pasauliu, tiksli vieta, iš kurios kolonos paimtos, iki šiol kelia diskusijų.

    Kolonų forma siejama su kompozitiniu orderiu, kuriame derinami joninio ir korintinio stilių bruožai. Dekoratyvūs kapiteliai ir proporcijos leidžia manyti, kad pirminėje aplinkoje jos galėjo puošti reprezentacinį pastatą, tačiau ar tai buvo šventykla, bazilika, pirtys ar turtingo romėno rezidencija, vieningos nuomonės nėra.

    Kelias į Sileziją ir XIX amžiaus kontekstas

    Pasakojimuose nurodoma, kad antikiniai radiniai buvo aptikti XVIII amžiuje archeologinių kasinėjimų metu, o vėliau pateko į Neapolio karalystės valdovo rankas. Iš ten, kaip teigiama, kolonos buvo padovanotos Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III, o į Sileziją atgabentos XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, maždaug 1836–1840 metais.

    Tuo pat metu Myslakovicuose vyko evangelikų bažnyčios statybos, kurios siejamos su prūsų architektūros tradicija. Šaltiniuose minimas ir Karlas Frydrichas Šinkelis, vienas ryškiausių Prūsijos klasicizmo architektų, kurio vardas dažnai siejamas su šio laikotarpio projektais regione.

    Dar viena detalė, prisidedanti prie vietos istorijos dramatizmo, yra pasakojimas apie statybų incidentą: prieš užbaigiant ankstesnę šventyklos versiją esą sugriuvo bokštas. Po to nuspręsta statinį perstatyti tvirčiau ir didesniu mastu, o galutinė bažnyčia užbaigta 1840 metais, o antikinės kolonos prie įėjimo įrengtos vėliau, 1858 metais.

    Ar kolonos tikrai visiškai autentiškos?

    Nors jų kilmė plačiai siejama su antikiniu pasauliu, autentiškumo klausimas nėra iki galo uždarytas. Dalis tyrėjų kelia prielaidą, kad originalios galėjo būti tik kolonos viršutinės dalys, o kiti elementai galėjo būti restauruoti ar papildyti vėlesniais laikais, prisitaikant prie naujos architektūrinės funkcijos.

    Vis dėlto net ir tokios abejonės nepaneigia fakto, kad Myslakovicų kolonos išlieka išskirtiniu paveldo objektu: tai retas atvejis, kai romėniškos architektūros fragmentai tapo XIX amžiaus sakralinės architektūros dalimi ir iki šiol naudojami kaip reali konstrukcinė detalė.

    Ši vieta šiandien traukia ne tik vietos gyventojus, bet ir keliautojus, ieškančius mažiau žinomų Žemutinės Silezijos maršrutų. Myslakovicų kolonos primena, kaip politinės dovanos, kolekcionavimo mada ir XIX amžiaus reprezentacijos ambicijos kartais sukuria netikėtą, bet ilgalaikį kultūrinį kraštovaizdį.