Category: Mokslas

DNR tyrimai, atlikti su vienu garsiausių krikščionybės artefaktų, iš naujo įplieskė diskusijas apie jo kilmę. Turino drobulė – lininis audeklas, kuriuo, kaip teigiama, po nukryžiavimo buvo apgaubtas Jėzaus kūnas – jau dešimtmečius kelia mokslininkų ginčus. Naujausia genetinė analizė pateikė netikėtą užuominą apie šio audinio kelią.

Turino drobulė – vienas svarbiausių krikščionybės artefaktų

Tyrėjai išanalizavo biologinius pėdsakus, aptiktus drobulės pluoštuose, pasitelkdami mėginius, surinktus dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Rezultatai parodė itin sudėtingą DNR mišinį: jame rasta ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų bei augalų genetinės medžiagos.

Didžiausią nuostabą sukėlė tai, kad reikšminga dalis žmogaus DNR siejama su Indijos subkontinentu. Kai kurių analizių duomenimis, tokios kilmės genetiniai pėdsakai gali sudaryti iki maždaug 40 proc.

Šis faktas paskatino hipotezę, jog audinys galėjo būti pagamintas Indijoje arba bent jau kažkuriuo savo istorijos etapu turėjo kontaktą su šiuo regionu. Mokslininkai neatmeta, kad drobulei austas linas galėjo būti kilęs iš Indo slėnio apylinkių arba į Europą patekęs senoviniais prekybos keliais.

Kartu aptikta ir daugybė DNR pėdsakų iš kitų pasaulio vietų, įskaitant Artimuosius Rytus bei Viduržemio jūros regioną. Tyrėjų komanda taip pat identifikavo mikroorganizmus, būdingus aplinkoms, panašioms į Negyvosios jūros apylinkes. Tai galėtų reikšti, kad audeklas iš tiesų yra buvęs tokiuose kraštuose.

Praktikoje tai rodo viena: drobulė per šimtmečius turėjo kontaktą su daugybe žmonių ir skirtingų aplinkų, todėl nustatyti vienintelę, pirminę jos kilmės vietą yra itin sudėtinga.

Užteršti mėginiai ar svarbus kilmės įrodymas?

Ant audinio rasta ir įvairių gyvūnų DNR – nuo naminių iki laukinių rūšių, taip pat gausu augalų pėdsakų. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia įvairovė greičiau liudija ilgą eksponavimo bei nuolatinio lietimo istoriją, o ne aiškiai nurodo vieną konkrečią vietą, kurioje drobulė galėjo būti sukurta.

Vis dėlto nauji rezultatai ginčų neužbaigia – kai kurių tyrėjų vertinimu, jie netgi juos paaštrina. Skeptikai pabrėžia, kad skirtingų regionų DNR buvimas gali būti vėlesnės taršos pasekmė: per šimtmečius drobulė buvo saugoma įvairiomis sąlygomis, tiriama, ją lietė piligrimai ir mokslininkai, tad genetiniai pėdsakai galėjo „susikaupti“ laikui bėgant.

Be to, 1988 metais atliktas radiokarboninis datavimas rodė, kad drobulė galėjo būti pagaminta viduramžiais – XIII–XIV amžiuje. Toks rezultatas silpnino jos tiesioginį ryšį su Jėzaus laikais. Nors ir šie duomenys ne kartą buvo kritikuoti bei ginčijami, jie iki šiol išlieka vienu svarbiausių atskaitos taškų šioje diskusijoje.

Taigi naujausi tyrimai nepateikia vienareikšmio atsakymo. Jie greičiau parodo, kokia sudėtinga yra šio artefakto istorija. Šiandien Turino drobulė vis dažniau vertinama ne tik kaip religinė relikvija, bet ir kaip savotiškas biologinis archyvas – šimtmečius kauptas skirtingų kultūrų, žmonių ir aplinkų sąlyčio pėdsakų rinkinys.

Šaltiniai: „Vatican News“, „New York Post“.

Mers-les-Bains – nedidelis miestelis prie Lamanšo sąsiaurio, dar visai neseniai buvęs nuošalyje nuo pagrindinių turizmo srautų. Tačiau pastaruoju metu jis vis dažniau patraukia keliautojų dėmesį. Lyginant su garsiais Prancūzijos kurortais, Mers-les-Bains išsiskiria autentiškumu ir ramybe – čia nerasite Azūro pakrantei būdingų minių. Vietoj to atsiveria erdvė, kurioje, nors turizmas ir auga, miesteliui pavyksta išsaugoti vietos dvasią.

Labiausiai atpažįstamas Mers-les-Bains bruožas – spalvingos Belle Époque laikotarpio vilos. Jų dekoratyvūs fasadai ir įvairi stilistika sudaro darnų istorinį užstatymą, traukiantį architektūros ir fotografijos mėgėjus. Pasivaikščiojimas pakrantės promenada leidžia grožėtis ne tik senoviniais pastatais, bet ir natūraliais pakrantės vaizdais. Verta dėmesio ir netoliese esantys Le Tréport bei Eu – kartu su Mers-les-Bains jie sudaro vadinamuosius tris seserinius miestus.

XIX amžiuje, atradus jūros maudynių naudą sveikatai, į šiuos tris miestus pradėjo plūsti poilsiautojai. Tai ilgainiui paskatino turizmo infrastruktūros plėtrą: atsirado geležinkelio stotis, o taip pat buvo pastatyta beveik 600 vilų. Įdomu tai, kad kuo arčiau Le Tréport, tuo drąsesni tampa pastatų projektai. Ši vieta stebina spalvomis ir neįprastomis formomis, įkvėptomis įvairių architektūros stilių.

Vienas didžiausių miestelio privalumų – jo vieta. Mers-les-Bains įsikūręs prie įspūdingų skardžių, kurie žavi bet kuriuo paros metu. Jie pakyla iki 106 metrų virš jūros lygio. Lamanšo vaizdai traukia fotografus ir visus, kurie ieško ryšio su gamta. Šiaurietiškas, griežtesnis kraštovaizdis ryškiai skiriasi nuo įprastų saulėtų Prancūzijos kurortų, todėl čia galima patirti autentišką susitikimą su laukine pakrante.

Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie mėgsta ilgus, ramius pasivaikščiojimus. Oro sąlygos Mers-les-Bains pakrantėje gali kisti valanda iš valandos, kurdamos savitą nuotaiką. Apsilankius Cordries rajone, kur stovi buvę žvejų nameliai, vos apie 3 metrų pločio, verta žvilgtelėti į greta esančią pakrantę. Skardis atrodo vaizdingai, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiskleidžia įdomi detalė – tunelyje įrengtas funikulierius, kuriuo galima lengvai pakilti į viršų.

Didžiausias Mers-les-Bains pranašumas – išlaikyta pusiausvyra tarp turizmo ir autentiškumo. Miestelis siūlo ramų pajūrio gyvenimą be perteklinės komercializacijos. Be to, vilioja vietine gastronomija, paremta šviežiomis jūros gėrybėmis. Mers-les-Bains sulaukia vis daugiau keliautojų dėmesio, siūlydamas įdomią alternatyvą perpildytiems, itin populiariems kurortams.

Šios pilies statyba buvo turtingo bankininko Stephano von Sartero svajonė ir vizija. Turtus jis susikrovė Paryžiaus biržoje, o barono titulą, nors kilmingas nebuvo, gavo garbės tvarka. „Pasakų pilis“ turėjo atspindėti ne tik Sartero socialinį statusą, bet ir jo susižavėjimą viduramžių riterių legendomis bei to laikotarpio architektūra, kuri baronui atrodė romantiškas idealas.

Vieta rezidencijai buvo pasirinkta ant Drachenfels – „Drakono uolos“ virš Reino. Ji garsėjo legenda apie drakoną Fafnirą, kurį nugalėjo Zygfridas viduramžių herojiškame epe „Giesmė apie Nibelungus“. Tad nenuostabu, kad ambicingas bankininkas siekė sukurti simbolinę, prestižo ir įspūdžio kupiną erdvę, apgaubtą mitinės istorijos. Vis dėlto verta paminėti, kad Stephanas von Sarteras Drachenburgo pilyje taip ir neapsigyveno.

Didinga neoromantinė pilis buvo statoma 1882–1884 metais. Projektą rengė architektai Ernstas von Ihne ir Carlas Schlösseris – jie sukūrė eklektišką rūmų tipo rezidenciją, primenančią gotikines riterių pilis, su neogotikos, neorenesanso ir romaninio stiliaus elementais. Įdomu tai, kad Drachenburgo pilis buvo itin moderniai įrengta: joje veikė centrinis šildymas, vandentiekis ir elektros instaliacija.

Kas nutiko niekada negyventai „pasakų piliai“? Po Sartero rezidencija ne kartą keitė savininkus ir pamažu prarado spindesį – buvo paversta internatu, mokymų centru, o po 1945 metų virto griuvėsiais. Tik 10-ajame XX amžiaus dešimtmetyje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė pradėjo Drachenburgo pilies restauraciją. Šiandien ji laikoma viena didžiausių regiono lankytinų vietų.

Romantiška Drachenburgo pilies atsiradimo istorija iki šiol traukia turistus ir istorijos bei architektūros mėgėjus. Puošnūs fasadai, bokštai, bokšteliai ir frontonai slepia įspūdingą interjerą. Kiekviena erdvė buvo kuriama su nuorodomis į mitologiją, konkrečias istorijas ar meną. Dabar čia galima išvysti sienų tapybą, medžio apdailą, vitražus, reprezentacines sales, įskaitant Riterių salę, taip pat restauruotus baldus.

Tačiau bene įspūdingiausia pilies pramoga – terasos ir apžvalgos aikštelės. Iš jų atsiveria Reino panorama, matyti Königswinter miestas ir Siebengebirge kalnai.

NASA pirmadienį pradėjo atgalinį skaičiavimą pirmajam žmonijos skrydžiui į Mėnulį per pastaruosius 53 metus.

32 aukštų „Space Launch System“ raketa trečiadienio vakarą turėtų pakilti su keturiais astronautais. Po paros Žemės orbitoje jų kapsulė „Orion“ leisis į kelionę Mėnulio link ir grįš atgal – be jokių sustojimų, tik apskriejant Mėnulį ir apsisukant atgal.

Beveik 10 dienų truksianti misija turėtų baigtis nusileidimu į Ramųjį vandenyną.

„Mūsų komanda labai sunkiai dirbo, kad pasiektume šią akimirką“, – sakė skrydžio direktorius Charlie Blackwell-Thompson.

„Šiuo metu visi požymiai rodo, kad esame puikios formos“, – pridūrė jis.

Misijos vadovai teigė, kad po naujausio remonto etapo raketos būklė yra gera, o sinoptikai prognozuoja palankias oro sąlygas startui.

„Artemis II“ misija turėjo įvykti dar vasarį, tačiau ją sustabdė vandenilio kuro nuotėkiai. Problemas pavyko pašalinti, tačiau vėliau užsikimšo helio slėgio linija, dėl ko praėjusio mėnesio pabaigoje raketą teko grąžinti į angarą.

Į starto aikštelę raketa sugrįžo prieš pusantros savaitės, o JAV ir Kanados įgula penktadienį atvyko į paleidimo vietą.

Skirtingai nei „Apollo“ programa, kuri 1968–1972 m. į Mėnulį siuntė tik vyrus, „Artemis“ debiutinėje įguloje yra moteris, nebaltasis astronautas ir ne JAV pilietis.

Pilotas Victor Glover savaitgalį sakė, kad nori, jog jaunimas pamatytų jų komandą ir pagalvotų apie platesnes galimybes ateities kartoms.

Tuo pačiu jis pabrėžė, jog laukia dienos, kai nebereikės akcentuoti „pirmų kartų“, o kosmoso tyrinėjimas taps visų žmonių istorijos dalimi.

NASA turi pirmąsias šešias balandžio dienas „Artemis II“ startui, po to planuojama pertrauka iki mėnesio pabaigos.

Pirmykštės juodosios skylės (angl. PBH) – ypatinga juodųjų skylių rūšis, kuri, mokslininkų manymu, galėjo susiformuoti iš itin tankių subatominių medžiagos sankaupų vos per pirmąją sekundę po Didžiojo sprogimo. Naujas tyrimas skelbia, kad gali būti užfiksuotas pirmasis tiesioginis tokio objekto stebėjimas.

Nors galutiniams įrodymams gali prireikti metų, pati galimybė laikoma itin jaudinančia.

Įprastai juodosios skylės atsiranda, kai žvaigždė žūsta supernovos sprogime ir jos branduolys subliūkšta. Tačiau jau seniai svarstoma, kad pirmykštės juodosios skylės galėjo egzistuoti pačioje Visatos pradžioje – joms nereikėjo žvaigždės kaip „pradinės medžiagos“. Ilgą laiką tai buvo tik teorija, tačiau pastaraisiais metais daugėja užuominų, kurios leidžia manyti, kad tokie objektai gali būti realūs.

Dabar Majamio universiteto astrofizikai Alberto Magaraggia ir Nico Cappelluti praneša aptikę dar vieną galimą pirmykštės juodosios skylės kandidatą, pasitelkę Lazerinį interferometrinį gravitacinių bangų observatorijų tinklą „LIGO“, veikiantį dviejose vietose – Vašingtone ir Luizianoje.

„LIGO“ fiksuojamos gravitacinės bangos yra erdvėlaikio „raibuliai“, galintys kilti susidūrus dviem juodosioms skylėms. Tyrėjų analizuotas signalas rodė susidūrimą, kurio metu vieno objekto masė buvo mažesnė nei Saulės masė. Tai ypač svarbu, nes toks „posaulės“ masės objektas galėtų būti būtent pirmykštė juodoji skylė.

„Dažniausiai juodosios skylės susidaro po supernovos – masyvios žvaigždės mirties, – teigia N. Cappelluti. – Todėl jų masė gali svyruoti nuo kelių Saulės masių iki milijardų Saulės masių.“

Pasak mokslininkų, pirmykštės juodosios skylės turėtų būti gerokai mažesnės masės.

„Manome, kad mūsų tyrimas padės patvirtinti, jog [pirmykštės juodosios skylės] iš tiesų egzistuoja“, – sako N. Cappelluti.

Vis dėlto, norint tvirtai atsakyti, reikės papildomų tyrimų: signalą, pavadintą S251112cm, dar būtina išsamiau išanalizuoti. Tačiau, tyrėjų teigimu, pirmykštės juodosios skylės, kurios masė mažesnė nei Saulės, egzistavimas šiuo metu yra labiausiai tikėtinas paaiškinimas.

A. Magaraggia ir N. Cappelluti taip pat skaičiavo, kokio dažnio pirmykščių juodųjų skylių būtų galima tikėtis Visatoje, ir kaip dažnai jas teoriškai galėtų užfiksuoti „LIGO“. Šie skaičiavimai esą dera su duomenimis, kuriuos „LIGO“ renka nuo 2015 metų, kai pirmą kartą pradėjo aptikti gravitacines bangas.

„Bandėme įvertinti, kiek pirmykščių juodųjų skylių galėtų egzistuoti Visatoje ir kiek jų turėtų būti pajėgus aptikti „LIGO“, – teigia A. Magaraggia. – Mūsų rezultatai nuteikia optimistiškai. Prognozuojame, kad posaulės masės juodosios skylės, panašios į tą, kurią galėjo užfiksuoti „LIGO“, turėtų būti retos, ir tai atitinka tai, kaip retai iki šiol buvo stebėti tokie įvykiai.“

Kaip ir įprastos juodosios skylės, pirmykštės neleidžia iš jų pabėgti šviesai, todėl jas aptikti labai sunku. Be to, manoma, kad jos gali būti mažesnės už kitas juodąsias skyles – kai kuriais atvejais net prilygti asteroidų dydžiui.

Pridėjus dar ir tai, kad kalbama apie įvykius prieš milijardus metų, toks aptikimas prilygsta adatos paieškai kosminėje šieno kupetoje. Vis dėlto, jei pirmykštes juodąsias skyles pavyktų patikimai identifikuoti ir „sukataloguoti“, jos galėtų padėti paaiškinti kitą didžiulę kosmologijos mįslę – tamsiąją medžiagą.

Tamsioji medžiaga taip pat yra hipotetinė: tiesiogiai jos nematome, tačiau astrofizikai mano, kad ji gali sudaryti apie 85 proc. Visatos masės ir būti atsakinga už tai, kad kosminės struktūros laikytųsi kartu. Nors jos neįmanoma stebėti tiesiogiai, jos egzistavimą išduoda erdvės ir laiko elgsena.

Ekspertų manymu, pirmykštės juodosios skylės galėtų sudaryti didelę, o gal net ir didžiąją tamsiosios medžiagos dalį. Teoriškai jų turėjo būti neįtikėtinai daug: jos galėjo prasidėti nuo itin mažų dydžių ir ilgainiui „pasklisti“ po erdvės platybes.

Norint galutinai patvirtinti jų egzistavimą, reikės aptikti daugiau tokių objektų. Tikimasi, kad tai taps vis labiau įmanoma tobulinant „LIGO“ ir įjungiant naujus prietaisus, pavyzdžiui, Europos kosmoso agentūros projektą „Interferometer Space Antenna“ (LISA) – gravitacinių bangų detektorių, kurį planuojama paleisti 2035 metais.

„LIGO“ užfiksavo labai stiprių įrodymų, kad tokio tipo juodosios skylės egzistuoja, tačiau norint gauti neginčijamą patvirtinimą, reikės aptikti dar vieną tokį signalą – arba net kelis, – teigia N. Cappelluti. – Aišku viena: atmesti jų realumo nebegalime.“

Tyrimą planuojama publikuoti būsimame žurnalo The Astrophysical Journal numeryje.

Gali būti, kad pagaliau paaiškėjo, kas pirmą kartą „įjungė šviesą“ ankstyvojoje Visatoje, vadinamuoju kosminės aušros laikotarpiu.

Remiantis „Hubble“ ir Jameso Webbo kosminio teleskopo (JWST) duomenimis, lemiamą vaidmenį atliko mažos nykštukinės galaktikos: jos sužibo, o jų spinduliuotė padėjo prasklaidyti tarpgalaktinėje erdvėje tvyrojusį neutraliojo vandenilio „rūką“. Tyrimas publikuotas 2024 m. vasarį žurnale „Nature“.

„Šis atradimas atskleidžia itin blankių galaktikų esminį vaidmenį ankstyvosios Visatos raidoje. Jos skleidžia jonizuojančius fotonus, kurie kosminės rejonizacijos metu neutralų vandenilį paverčia jonizuota plazma. Tai parodo, kaip svarbu suprasti mažos masės galaktikų reikšmę formuojant Visatos istoriją“, – teigė astrofizikė Iryna Chemerynska iš „Institut d’Astrophysique de Paris“.

Ankstyviausiuose Visatos etapuose, netrukus po Didžiojo sprogimo, erdvę užpildė karšta, tanki jonizuotos plazmos migla. Šviesa per ją beveik nesklido: fotonai sklaidėsi nuo laisvų elektronų, todėl Visata atrodė tamsi.

Vėliau, Visatai vėstant, maždaug po 300 tūkst. metų protonai ir elektronai ėmė jungtis, susiformavo neutralus vandenilis (taip pat nedidelis kiekis helio). Dauguma šviesos bangos ilgių per šią neutralią terpę galėjo sklisti, tačiau trūko pačių šviesos šaltinių. Vis dėlto iš vandenilio ir helio gimė pirmosios žvaigždės.

Pirmųjų žvaigždžių spinduliuotė buvo pakankamai stipri, kad „nuplėštų“ elektronus nuo atomų branduolių ir vėl jonizuotų dujas. Tuo metu Visata jau buvo smarkiai išsiplėtusi, todėl dujos tapo retos ir nebegalėjo sulaikyti šviesos.

Praėjus maždaug 1 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo, kosminės aušros laikotarpis baigėsi: Visata tapo visiškai rejonizuota. Kitaip tariant, „šviesos“ jau degė.

Tačiau šį etapą stebėti itin sunku: kosminė aušra yra ir labai tolima, ir blanki, be to, ją užstoja didelis kiekis tarpinės medžiagos. Dėl to ilgą laiką manyta, kad didžiąją „rūko“ sklaidymo darbo dalį turėjo atlikti ypač galingi šaltiniai – pavyzdžiui, milžiniškos juodosios skylės arba didelės galaktikos, kuriose intensyviai gimsta žvaigždės (o jaunos žvaigždės skleidžia daug ultravioletinės spinduliuotės).

JWST, be kita ko, buvo kuriamas tam, kad galėtų pažvelgti į kosminę aušrą. Teleskopas jau pateikė nemažai netikėtumų apie šį lemiamą Visatos formavimosi laikotarpį. Naujausi stebėjimai rodo, kad pagrindiniai rejonizacijos „žaidėjai“ galėjo būti būtent nykštukinės galaktikos.

Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama astrofiziko Hakimo Ateko iš „Institut d’Astrophysique de Paris“, analizavo JWST duomenis apie galaktikų spiečių Abell 2744, o išvadas sustiprino „Hubble“ stebėjimais.

Abell 2744 yra labai tankus spiečius, dėl kurio išlinksta erdvėlaikis ir susidaro gravitacinis lęšis: per jį sklindanti tolima šviesa mums atrodo sustiprinta. Tai leido tyrėjams pamatyti itin mažas nykštukines galaktikas, egzistavusias netoli kosminės aušros laikotarpio.

Vėliau, pasitelkę JWST, mokslininkai gavo detalius šių mažų galaktikų spektrus. Analizė parodė, kad jos ne tik yra gausiausias galaktikų tipas ankstyvojoje Visatoje, bet ir gerokai šviesesnės, nei buvo tikėtasi.

Tyrėjų skaičiavimai rodo, kad nykštukinės galaktikos didžiąsias galaktikas galėjo lenkti santykiu 100 prie 1, o jų bendra jonizuojančios spinduliuotės „produkcija“ buvo maždaug keturis kartus didesnė, nei įprastai priskiriama didelėms galaktikoms.

„Šie kosminiai „galingieji“ bendrai išspinduliuoja daugiau nei pakankamai energijos, kad užduotis būtų atlikta. Nepaisant mažo dydžio, šios mažos masės galaktikos yra itin produktyvios energingos spinduliuotės gamintojos, o jų gausa tuo laikotarpiu tokia didelė, kad bendras poveikis gali pakeisti visos Visatos būseną“, – sakė H. Atekas.

Nors tai kol kas vienas įtikinamiausių paaiškinimų, kas paskatino rejonizaciją, tyrėjai pabrėžia, kad darbo dar liko. Analizuota tik nedidelė dangaus sritis, todėl būtina patikrinti, ar stebėtas nykštukinių galaktikų „derlius“ nėra išskirtinė išimtis.

Mokslininkai planuoja tirti daugiau gravitacinių lęšių sričių, kad surinktų platesnę ankstyvųjų galaktikų populiacijų imtį. Vis dėlto net ir šie rezultatai vertinami kaip itin daug žadantys – rejonizacijos paslapties atsakymo ieškoma nuo pat tada, kai šis reiškinys buvo suvoktas, o dabar, panašu, esame vis arčiau galutinio paaiškinimo.

„Su JWST dabar įžengėme į nepažintą teritoriją. Šis darbas atveria dar daugiau įdomių klausimų, į kuriuos turime atsakyti, siekdami sudėlioti mūsų pradžios evoliucinės istorijos žemėlapį“, – teigė astrofizikas Themiya Nanayakkara iš Australijos „Swinburne University of Technology“.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Nature“.

Gausus nikelio kiekis kadaise vandens apsemtame Marso regione suteikia dar vieną užuominą, kad Raudonoji planeta praeityje galėjo turėti gyvybei tinkamas sąlygas.

Neretva Vallis – senoviniame kanale, kuris kadaise nešė vandenį į Jezero kraterio deltą, – tyrėjai aptiko nikelio koncentracijas, didesnes nei iki šiol kada nors fiksuotas Marso uolienose. Vertinant šį radinį platesniame geologiniame kontekste, metalas padeda atkurti vietovės cheminę istoriją ir papildo dėlionę apie planetos praeities tinkamumą gyvybei.

„Nors nikelis Marse buvo aptiktas ir anksčiau, tai yra stipriausias mūsų iki šiol gautas signalas, neskaičiuojant geležies–nikelio meteoritų, randamų Marso paviršiuje“, – teigė Purdue universiteto planetologas Henry Manelski.

„Paprastai nikelis tiek Žemėje, tiek Marse yra tik mikroelementas, nes didžioji jo dalis planetoms formuojantis nusėda jų branduoliuose. Toks didelis kiekis paviršiuje leidžia daryti svarbias išvadas apie tai, kaip šios uolienos susidarė ir kaip vėliau buvo pakitusios“, – aiškino jis.

Nikelio Marse netrūksta, tačiau dažniausiai jis aptinkamas meteoritų fragmentuose, išsibarsčiusiuose paviršiuje.

2024 m. NASA marsaeigiui „Perseverance“ judant per seniai išdžiūvusį Neretva Vallis, buvo aptikta neįprastų uolienų. Tarp jų – ypač šviesi atidengtos uolienos atkarpa, kurią mokslininkai pavadino Bright Angel.

Bright Angel vietovėje nustatyta požymių, kurie Žemėje neretai siejami su mikrobine veikla: geležies sulfido mineralų, panašių į piritą, taip pat organinių junginių. Šiuos duomenis tyrėjai vertina kaip svarbius aplinkos, kurioje galėjo vykti sudėtingesni cheminiai procesai, indikatorius.

Vykdydamas misiją „Perseverance“ rinko daugelio Neretva Vallis uolienų sudėties duomenis. Analizuodami šią informaciją, H. Manelski ir jo kolegos ieškojo užuominų apie uolienų susidarymą. Būtent tuomet ir išryškėjo neįprastai stiprus nikelio signalas.

Iš 126 nuosėdinių uolienų ir aštuonių uolienų paviršių mėginių tyrėjai rado 32 atvejus, kai nikelio koncentracija siekė iki 1,1 proc. masės. Tačiau svarbu ne tik pats nikelis, bet ir tai, su kokiais kitais mineralais jis aptiktas.

„Nikelio gausus geležies sulfidas Žemėje aptinkamas senovinėse nuosėdinėse uolienose. Geležies sulfidas lengvai irti deguonies turtingoje aplinkoje, todėl jo buvimas senose Žemės uolienose laikomas vienu iš įrodymų, kad ankstyvoji atmosfera buvo labai skurdi deguonies“, – paaiškino H. Manelski.

„Tai ryškiai skiriasi nuo kitos aplinkos, kurioje Žemėje dažnai aptinkamas nikelis – lateritų, t. y. labai išdūlėjusių senovinių dirvožemių. Nikelio aptikimas geležies sulfide leidžia manyti, kad šios uolienos greičiausiai formavosi redukcinėje, arba deguonies stokojančioje, aplinkoje“, – pridūrė jis.

Šių mineralų buvimas taip pat rodo dinamišką vandeningą aplinką. Neretva Vallis uolienos, sprendžiant iš surinktų duomenų, galėjo būti formuojamos vandens srautų, kurie judėjo per nuosėdas ir laikui bėgant skatino chemines reakcijas.

Mokslininkai mano, kad nikelis galėjo būti atneštas meteoritu, vėliau ištirpintas ir vandens perskirstytas. Čia atsiranda dar viena reikšminga detalė: Žemėje nikelis yra svarbus elementas daugeliui organizmų, ypač mikroorganizmams.

Nustatytos nikelio koncentracijos leidžia svarstyti, kad šis elementas galėjo būti biologiškai prieinamas – nors tyrėjai nepateikia teiginių, jog tuo metu ten tikrai egzistavo gyvybė.

„Perseverance“ tirtose uolienose taip pat aptikta organinių junginių – anglies turinčių molekulių. Anglis gali susidaryti ir ne biologiniais būdais, tačiau, kaip ir vanduo, ji yra būtina gyvybei, kokią ją pažįstame Žemėje.

„Ieškant gyvybės įrodymų senoviniame Marse, naudinga lyginti su senovine Žeme. Maždaug prieš 3,5–4 mlrd. metų – tai panašus laikotarpis, kokio amžiaus yra Jezero krateris, – gyvybę Žemėje daugiausia sudarė anaerobiniai mikroorganizmai“, – sakė H. Manelski.

„Dideli nikelio kiekiai, aptikti greta pirmųjų organinės anglies požymių ir makroskopinių redukuotos sieros zonų, leidžia manyti, kad nikelis buvo biologiškai prieinamas. Tai dar labiau sustiprina idėją, kad senoviniame Marse buvo gyvybei reikalingų ingredientų“, – teigė jis.

Šie rezultatai kelia klausimų ir apie tai, kada tokios sąlygos galėjo egzistuoti. Neretva Vallis uolienos gali būti jaunesnės nei kitos Jezero kraterio dalys, todėl tikėtina, kad potencialiai gyvybei tinkamos aplinkos Marse neapsiribojo vien pačia ankstyviausia planetos istorija.

„Mūsų radinys, rodantis galimai tinkamą aplinką senovės mikrobinei gyvybei, leidžia manyti, kad per daug susitelkti į vis senesnių uolienų paieškas gali būti klaidinga kryptis. Turime išlikti atviri netikėtiems atradimams, kad ir kur keliautų mūsų marsaeigiai“, – sakė H. Manelski.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Communications.

Raktas į užmirštus Azijos prekybos kelius rastas ne senuosiuose metraščiuose, o Japonijos karinės žvalgybos archyvuose. Ten saugomi itin detalūs planai, kadaise rengti užkariavimo tikslams, šiandien leidžia atkurti prieš šimtmečius egzistavusias ekonomines jungtis. Tyrėjai, nagrinėdami anksčiau slaptus dokumentus, aptiko plačios komunikacijos sistemos pėdsakų, verčiančių iš naujo įvertinti prekių mainų dinamiką žemyno gilumoje.

Šnipų žemėlapiai – netikėtas istorijos liudytojas

Terminas gaihōzu apibūdina topografinių ir strateginių žemėlapių rinkinį, kurį Japonijos kariuomenė ir žvalgybos tarnybos kaupė nuo XIX a. pabaigos iki 1945 metų. Šie žemėlapiai buvo sudaromi metodiškai, ruošiantis imperinei ekspansijai, todėl juose fiksuotos teritorijos, potencialiai svarbios karinėms kampanijoms ar įtakos zonoms.

Žemėlapiuose pažymėti ne tik kalnai ar upės, bet ir keliai, tiltai, šuliniai, karavanserajai, gyvenvietės – visa infrastruktūra, būtina judėjimui ir aprūpinimui. Jų išskirtinumas – beprecedentis detalumas, dažnai pasiektas lauko agentų darbu: jie, neretai rizikuodami gyvybe, keliaudavo nuošaliais maršrutais ir rinkdavo duomenis vietoje.

Šiuolaikiniams istorikams tai reiškia prieigą prie informacijos, kurios dažnai nėra oficialiuose to meto vietos administracijų dokumentuose. Ilgus dešimtmečius ši medžiaga buvo įslaptinta, o tikrasis jos mokslinis potencialas plačiau įvertintas palyginti neseniai.

Kaip kariniai planai atskleidė užmirštą prekybos kelią?

Nuosekli archyvinių rinkinių analizė leido identifikuoti ir į šiuolaikinius žemėlapius perkelti vadinamosios Didžiosios mongolų kelio sistemos trasą. Tai buvo išplėtota prekybinių jungčių tinklaveika, driekusis per dabartinės Mongolijos, šiaurės Kinijos ir pietų Sibiro teritorijas.

Skirtingai nuo tarpkontinentinio Šilko kelio, ši arterija daugiausia aptarnavo regioninius mainus, jungdama klajoklių bendruomenes su pastoviais miestų centrais. Žemėlapiuose matyti dešimtys mazginių taškų, kuriuose susikirsdavo smulkesni vietiniai takai – tai rodo, kokia tanki ir kelių lygių buvo tuometinė infrastruktūra.

Įdomu tai, kad Japonijos kartografus labiausiai domino būtent strategiškai svarbios vietos – taškai, kurių kontrolė suteikdavo galią valdyti žmonių ir prekių srautus. Šis atradimas naujai apšviečia ryšį tarp Japonijos imperinių planų ir regiono ekonominės geografijos.

Tyrimo metodika rėmėsi senųjų žemėlapių skaitmeninimu, jų sutapatinimu su šiuolaikinėmis geografinėmis koordinatėmis bei gautų duomenų patikra kitais šaltiniais – keliautojų užrašais ar kronikomis.

Kuo tai svarbu mūsų žinioms apie Aziją?

Šis atradimas subtiliai koreguoja prekybos istorijos vaizdą šioje pasaulio dalyje. Iki šiol akademinėse diskusijose dažnai dominuodavo didieji, tolimus regionus jungę keliai, o vietinės, bet gyvybiškai svarbios mainų sistemos neretai likdavo nuošalyje. Vis dėlto būtent jos buvo Azijos vidaus bendruomenių „kraujotaka“, lemdama jų išlikimą ir raidą.

Gaihōzu žemėlapiai suteikia unikalią perspektyvą: tai išorinis, tačiau itin sistemingas ir įžvalgus žvilgsnis, padedantis tikrinti fragmentišką informaciją iš kitų šaltinių. Japonijos archyvuose vis dar gali būti tūkstančiai neištirtų lapų, todėl panašūs atradimai gali būti tik pradžia.

Tolesnė analizė gali padėti suprasti, kaip prekybos tinklai prisitaikydavo prie politinių ar klimato pokyčių ir kaip formavo skirtingų etninių grupių tarpusavio ryšius. Kadaise kariniam planavimui skirti žemėlapiai pamažu virsta raktu, padedančiu perskaityti viso regiono ekonominę praeitį.

Renesanso meistrų kūriniai šimtmečius slepia paslaptis. Ne išimtis ir Rafaelio Santio tapyba – meno istorikai beveik du šimtus metų nujautė, kad viename žymiausių jo paveikslų gali būti ne vien jo rankos darbas. Apčiuopiamų įrodymų pavyko gauti tik tuomet, kai kūrinį išanalizavo specializuotas algoritmas. Rezultatai leidžia manyti, kad ne kiekviena šios drobės detalė nutapyta Urbino genijaus.

Algoritmas kūrinį analizavo mikroskopiniu tikslumu

Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai sukūrė sistemą, galinčią analizuoti tapybą tokiu smulkumu, kokio žmogaus akis paprastai nepajėgia aprėpti. Ji paremta modifikuota „ResNet50“ architektūra, sujungta su klasikiniu mašininio mokymosi metodu. Esminė užduotis buvo apmokyti algoritmą remiantis patvirtintais Rafaelio darbais, kad sistema išmoktų atpažinti jam būdingus bruožus.

„Naudodami giliąją požymių analizę, pasitelkėme patvirtintų Rafaelio paveikslų nuotraukas, kad išmokytume kompiuterį atpažinti jo stilių labai detaliai – nuo teptuko potėpių, spalvų paletės, šešėliavimo ir kiekvieno darbo aspekto“, – teigė vienas iš tyrėjų Hassanas Ugailas.

Pasak kūrėjų, sistema pasiekia 98 proc. tikslumą identifikuojant šio meistro kūrinius. Vis dėlto, pradėjus analizuoti „Madonna della Rosa“, bendras vertinimas nebuvo visiškai aiškus. Ryškesnis rezultatas gautas tik padalijus paveikslą į atskiras figūras.

Algoritmas parodė, kad Madonos, kūdikėlio Jėzaus ir šv. Jono atvaizduose aiškiai matyti Rafaelio braižas. Tačiau šv. Juozapo veidas, kaip teigiama, reikšmingai skyrėsi: tikimybė, jog jį nutapė pats Rafaelis, įvertinta vos 0,57.

Meistro dirbtuvėse mokiniai dažnai užbaigdavo kūrinių fragmentus

Toks atradimas meno istorikų bendruomenei nėra visiškai netikėtas. Įtarimai dėl viso paveikslo autorystės atsirado dar XIX amžiaus viduryje. Ilgą laiką kaip labiausiai tikėtinas bendraautoris buvo minimas Giulio Romano – vienas talentingiausių Rafaelio mokinių.

Tokios praktikos tuo metu buvo įprastos. Renesanso dirbtuvės veikė tarsi gerai organizuotos komandos: meistrai neretai patikėdavo mokiniams mažiau svarbių fragmentų atlikimą arba kūrinio užbaigimą. Vėliau specialistų priimta atribucija Rafaelio dirbtuvei šią dalį siejo būtent su Romano, o galbūt ir su kitu mokiniu – Gianfrancesco Penni.

Algoritmo kūrėjai pabrėžia, kad jų tikslas nėra pakeisti ekspertus, o suteikti jiems naują, tikslesnį įrankį. Autentiškumo nustatymas yra sudėtingas procesas, kuriame kompiuterinės technologijos tėra viena dėlionės dalis. Išsami ekspertizė visada reikalauja kūrinio istorijos analizės, medžiagų tyrimų ir būklės įvertinimo.

Vis dėlto algoritmai gali papildyti žmogaus suvokimą – jie fiksuoja itin subtilius stiliaus niuansus, kurie plika akimi dažnai lieka nepastebimi. Tyrėjų teigimu, tokia tradicinės kompetencijos ir giliojo mokymosi sintezė ateityje gali padėti išnarplioti ir kitas menines mįsles, šimtmečius slypinčias net, atrodytų, puikiai pažįstamuose šedevruose.

Atlantida, džiunglių prarytos gyvenvietės, smėlyje paskendę imperijų miestai – daugelį metų „prarastos civilizacijos“ gyvavo pirmiausia kaip kultūrinis motyvas, balansuojantis tarp mito, literatūros ir sensacijų. Tačiau archeologijai ir antropologijai tai šiandien tampa vienu nepatogiausių, bet kartu ir fundamentaliausių klausimų: kiek iš tiesų nepilnos yra mūsų žinios apie žmonijos praeitį?

Prarastų civilizacijų idėja sena, tačiau jos prasmė keitėsi kartu su mokslo raida. Antikoje tokios istorijos dažnai buvo moralinės ar filosofinės pamokos dalis. Platono Atlantida veikiau turėjo įspėti apie puikybę, o ne būti lauko tyrimų ataskaita. Vėlesniais amžiais panašūs pasakojimai dažniausiai laikyti legendomis, daugiau pasakančiomis apie autorių vaizduotę nei apie realią praeitį.

Situacija pradėjo keistis XIX amžiuje, kai archeologija ėmė formuotis kaip mokslo disciplina. Trojos atradimas, vėliau – minojų civilizacijos Kretoje ar majų miestų Mezoamerikoje tyrimai suabejojo paprastu skirstymu į „mitą“ ir „istoriją“. Paaiškėjo, kad sudėtingos visuomenės gali ilgam išnykti iš akiračio – šimtams ar net tūkstančiams metų – jeigu jų materialius pėdsakus užkloja žemė, augmenija arba vanduo.

Nuo tada klausimas apie prarastas civilizacijas nustojo būti vien fantazija. Jis tapo klausimu apie šaltinių, metodų ir interpretacijų ribas.

Kas iš tiesų yra „prarastos civilizacijos“?

Kasdienėje kalboje tai dažnai suprantama kaip kultūra, po kurios neliko nieko. Moksle viskas gerokai subtiliau. Prarasta civilizacija – tai tokia, kurios egzistavimas anksčiau nebuvo atpažintas, arba tokia, kurios mastas, sudėtingumas ir veikimo būdas ilgą laiką buvo sistemingai neįvertinti.

Archeologai vis dažniau pabrėžia: įrodymų nebuvimas nėra įrodymas, kad kažko nebuvo. Didžioji dalis žmonijos istorijoje gyvenusių visuomenių nestatė monumentalinių akmeninių miestų. Naudotos medžiagos buvo trapios – medis, džiovintas molis, nendrės. Raštas, jeigu apskritai egzistavo, neretai būdavo fiksuojamas ant organinių medžiagų. Tokiose sąlygose pakanka kelių šimtmečių, kad beveik viskas išnyktų.

Tai reiškia, kad civilizacijų „žemėlapis“, kurį matome vadovėliuose, didele dalimi yra žemėlapis to, kas turėjo sėkmės išlikti.

Šiuolaikinė archeologija vis atviriau kalba apie savo ribotumus: tiriame tai, kas pasiekiama, o ne būtinai tai, kas buvo svarbiausia. Akmuo ir keramika dominuoja archeologiniame įraše ne todėl, kad buvo dažniausiai naudojami, o todėl, kad jie patvarūs.

Davidas Graeberis ir Davidas Wengrow savo knygoje „Narodzinach wszystkiego“ teigia, kad dešimtmečius žmonijos istoriją rekonstruodavome pernelyg supaprastintai. Dažnai buvo daroma prielaida apie linijinę raidą – nuo mažų, lygiaverčių grupių iki didelių, hierarchinių valstybių. Tačiau archeologiniai duomenys, žvelgiant į juos plačiau, rodo, kad visuomenės eksperimentavo su įvairiomis organizacijos formomis: galėjo būti sudėtingos ir be ilgalaikės hierarchijos, miestietiškos – be centralizuotos valdžios, o kartais net sąmoningai atsisakydavo sprendimų, kuriuos šiandien vadintume „pažanga“.

Jeigu tokios visuomenės nepaliko monumentalių griuvėsių, jas buvo lengva nepastebėti.

Technologijos, atveriančios tai, kas nematoma

Tikroji revoliucija atėjo kartu su nuotoliniais tyrimų metodais. Lidar, gruntą skverbiantis radaras ir palydovinių nuotraukų analizė leido į kraštovaizdį pažvelgti visiškai kitaip. Centrinėje Amerikoje lazerinis skenavimas atskleidė tankų majų gyvenviečių tinklą, sujungtą keliais, kanalais ir žemdirbystės terasomis. Tyrimai, publikuoti žurnale „Science“, parodė, kad šių regionų populiacija galėjo būti kelis kartus didesnė, nei manyta dar prieš keliolika metų.

Panašiai ir Amazonėje. Dešimtmečius vyravo požiūris, kad drėgnasis atogrąžų miškas negalėjo išlaikyti didelių, sudėtingų visuomenių. Tačiau Michaelio Heckenbergerio vadovaujami tyrėjai aptiko plačius gyvenviečių kompleksus, žemės pylimų sistemas, kelius ir žmogaus pakeistas dirvas. Tai nebuvo atsitiktinės gyvenvietės – veikiau kultūriniai kraštovaizdžiai, šimtmečius formuoti žmonių.

Šie atradimai nepatvirtina sensacingų pasakojimų apie „prarastas superimperijas“. Tačiau jie atskleidžia kai ką labiau neraminančio: kaip lengvai gamta gali paslėpti civilizacijos pėdsakus, kai ši išnyksta.

Žlugimas be katastrofos

Priešingai populiarioms istorijoms, daugelis civilizacijų nežlugo per vieną įspūdingą kataklizmą. Dažniau tai buvo ilgai trunkantys procesai. Klimato pokyčiai, kuriuos šiandien atkuriame analizuodami ledynų gręžinius ir nuosėdas, galėjo lemti laipsnišką regionų sausėjimą, derliaus kritimą ir žmonių migraciją. Indo slėnio civilizacija – viena paslaptingiausių – nyko be aiškių karo ar miestų sunaikinimo ženklų. Vis daugiau duomenų rodo, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti upių sistemų pokyčiai ir musonų režimo kaita.

Panašiai vėlyvojo bronzos amžiaus krizė Viduržemio jūros baseine šiandien dažnai aiškinama kelių veiksnių sąveika: sausromis, žemės drebėjimais, prekybos žlugimu ir politiniu nestabilumu. Tokiais atvejais civilizacijos ne tiek „dingsta“, kiek suyra į mažesnes, mažiau matomas struktūras. Archeologui tai vienas sunkiausių scenarijų, nes nėra vieno aiškaus katastrofos momento, paliekančio ryškų pėdsaką žemėje.

Vienas dramatiškiausių, ilgai nuvertintų civilizacijų nykimo veiksnių buvo ligos. Amerikose kontaktas su europiečiais sukėlė sunkiai įsivaizduojamo masto demografinį lūžį. Raupai, tymai ir gripas išretino gyventojus dar iki plataus masto karinių konfliktų.

Daugelyje regionų tai reiškė staigų miestų, laukų ir drėkinimo sistemų apleidimą. Per kelis dešimtmečius džiunglės ir miškai atsiėmė teritorijas, kurios anksčiau buvo intensyviai naudojamos. Kai po kelių šimtų metų ten atvyko tyrėjai, jie matė „nepaliestą gamtą“, o ne sudėtingų visuomenių pėdsakus.

Todėl sąvoka „prarasta civilizacija“ šiandien neretai vartojama atsargiai: dažnai kalbama ne apie paslaptingas kultūras iš neįsivaizduojamos senovės, o apie visuomenes, kurių atmintis buvo brutaliai nutraukta.

Pseudomokslas ir spėlionių ribos

Kalbant apie prarastas civilizacijas, neišvengiama pseudomokslo tema. Idėjos apie pasaulinę, techniškai itin pažangią civilizaciją, egzistavusią dar prieš ledynmetį, nuolat sugrįžta knygose ir serialuose. Problema ta, kad tokie teiginiai neturi atramos geologiniuose, archeologiniuose ar genetiniuose duomenyse.

Mokslininkai neneigia, kad gali egzistuoti dar neatrastų visuomenių. Tačiau jie nepritaria interpretaciniams šuoliams, ignoruojantiems pramonės pėdsakų nebuvimą, technologinio tęstinumo stoką ir aiškių artefaktų trūkumą. Susidomėjimas žinių spragomis nėra pateisinimas bet kokioms išvadoms.

Kas lieka po civilizacijos?

Tai vienas sudėtingiausių klausimų. Kartais lieka monumentalūs griuvėsiai. Kartais – pakitusi dirvožemio struktūra, kaip Amazonėje aptinkama terra preta. Kartais – subtilūs kraštovaizdžio raštai, kurie matomi tik iš oro. O kartais – beveik nieko.

Prarastos civilizacijos neegzistuoja romantinių legendų apie superimperijas prasme. Tačiau jos egzistuoja kaip reali tyrimų problema, kylanti dėl medžiagų trapumo, įrašo nepertraukiamumo ir mūsų metodų ribotumo. Kiekvienas naujas atradimas – nuo majų iki Amazonės – rodo, kad žmonijos istorija buvo sudėtingesnė, įvairesnė ir mažiau linijinė, nei norėtume tikėti.

Galbūt svarbiausia šių tyrimų pamoka paprasta ir nepatogi: civilizacija nėra savaime patvari būsena. Ji gali išnykti greičiau, nei spėjame ją aprašyti. O tai, ką šiandien laikome akivaizdžiais žinių pamatais, rytoj gali pasirodyti tik fragmentas gerokai didesnio, vis dar paslėpto pasakojimo.