Category: Mokslas

Paprastoji kukučka (Cuculus canorus), dar vadinama kukučka ir gžegžūlka, yra išskirtinis paukštis: ji nestato lizdų, neperi kiaušinių ir neaugina savo jauniklių. Vietoje to ji taiko vadinamąjį perėjimo parazitizmą. Patelė padeda kiaušinius į kitų paukščių lizdus, o šie, to nežinodami, tampa „įtėviais“.

Kukučka „šeimininkų“ nepasirenka atsitiktinai. Ji pirmiausia stebi būsimus savo palikuonių globėjus ir dažniausiai taikosi į mažesnių rūšių paukščius. Taip kukučkos jaunikliai nuo pat pradžių įgyja reikšmingą pranašumą.

Kai lizdo šeimininkai pasitraukia, kukučka priskrenda, per kelias sekundes padeda kiaušinį ir iškart nuskrenda. Dažnai tuo pačiu ji išmeta vieną originalų kiaušinį, kad apgaulė būtų mažiau pastebima.

Tokia strategija leidžia maksimaliai padidinti palikuonių išgyvenimo tikimybę, tėvams įdedant minimalias pastangas. Kadangi kukučkos neperi, joms nereikia saugoti kiaušinių ar rūpintis jaunikliais. Dėl to jos gali padėti gerokai daugiau kiaušinių nei dauguma kitų paukščių – neretai per sezoną jų būna 15–20, ir kiekvienas paliekamas vis kitame lizde.

Šis modelis didina kukučkų reprodukcinę sėkmę: net jei dalis lizdų žūsta, „įtėviai“ atpažįsta įsibrovėlį arba jaunikliui nepasiseka, tikėtina, kad likusieji vis tiek išgyvens. Be to, visas jauniklių maitinimo, šildymo ir apsaugos krūvis tenka nieko neįtariantiems lizdo šeimininkams.

Kukučka prisitaikiusi ir dar vienu svarbiu būdu: ji padeda kiaušinius, panašius į tuos, kurie jau yra pasirinkto lizdo dėjime. Dėl to šeimininkams dažnai sunku pastebėti klastą. Vis dėlto, jei įsibrovėlis atpažįstamas, kiaušinis gali būti išmestas, o kraštutiniais atvejais paukščiai palieka visą dėtimą kartu su savo palikuonimis.

Tuo viskas nesibaigia – prisitaikę yra ir kukučkos jaunikliai. Jie dažniausiai išsirita anksčiau nei kiti lizdo gyventojai. Vienas pirmųjų jų veiksmų po išsiritimo – atsikratyti likusių kiaušinių. Tai jiems pavyksta ypač todėl, kad jie auga mažesnių ir silpnesnių paukščių lizduose.

Galiausiai lizde lieka vienas kukučkos jauniklis, ir visas „įtėvių“ dėmesys sutelkiamas į jį. Tai labai svarbu, nes jam reikia daug maisto. Kukučka yra šildoma, maitinama ir saugoma iki tol, kol gali pati palikti lizdą. Įdomu tai, kad „įtėviai“ ja rūpinasi net ir tada, kai jauniklis akivaizdžiai juos pralenkia dydžiu.

Šaltiniai: „hub.pl“, „ekologia.pl“.

Sandomiero pilis buvo pastatyta XIV amžiuje, valdant Kazimierui Didžiajam, kaip gynybinė tvirtovė, turėjusi ir rezidencinį pobūdį. Didžiausią reikšmę ji įgijo XVI amžiuje, Jogailaičių laikais, kai pilis tapo karališkojo dvaro vasaros rezidencija. Čia rinkdavosi bajorai ir didikai – vykdavo pasitarimai bei puotos.

Per šimtmečius Sandomiero pilis atliko išskirtinį vaidmenį miesto gyvenime: būtent joje telkėsi ne tik karališkoji valdžia, bet ir regiono administraciniai centrai – nuo provincijos ar kunigaikštystės iki vaivadijos ir paties miesto valdymo.

Sandomiero tvirtovės „aukso amžius“ baigėsi XVII amžiuje, kai pastatas patyrė didelių sugriovimų. Tuomet, karaliaus Jono III Sobieskio nurodymu, buvo pradėta atstatyti pilį, suteikiant jai baroko ir klasicizmo bruožų. Vis dėlto vėlesni šalies istorijos sukrėtimai lėmė, kad XVIII amžiuje tvirtovė buvo nusiaubta ir ilgainiui virto griuvėsiais, tapusiais kadaise buvusios didybės nuosmukio simboliu.

Skubios apsaugos ir restauravimo pilis sulaukė tik po 1945 metų. Darbai truko apie 30 metų. Šiandien objektas priklauso „Sandomiero apygardos muziejui“ ir yra atviras lankytojams.

Lankantis Sandomiero pilyje galima susipažinti ne tik su jos istorija, bet ir apžiūrėti pilies meno galeriją, aprėpiančią XVIII–XX amžių laikotarpį. Joje sukaupta beveik 8 tūkst. darbų: tapybos, skulptūros, piešinių ir grafikos kolekcijos. Taip pat pristatoma šalmo tipo karūnos kopija – originalas buvo rastas 1910 metais netoli Sandomiero benediktinių vienuolyno. Šį eksponatą galima pamatyti parodoje „Sandomiero karūna“.

Be to, pilies ekspozicijoje yra ir skulptūrinių bei architektūrinių detalių fragmentų, datuojamų 1520–1527 metais. Jie siejami su renesansine tvirtovės pertvarka, kuriai vadovavo karališkasis architektas Benediktas. Pilies mūruose saugomi ir viduramžių šachmatai, rasti archeologinių tyrimų metu 1962 metais. Pilnas komplektas laikomas vienu mažiausių viduramžių šachmatų rinkinių Lenkijoje, todėl turi išskirtinę istorinę vertę.

Prancūzų rašytojo Alexandre’o Dumas 1844 m. nuotykių romanas Trys muškietininkai nebuvo vien fantazija.

Kiekvienas pagrindinis veikėjas turėjo realų XVII a. Prancūzijos kareivį kaip prototipą. Dabar archeologai skelbia galbūt aptikę ketvirtojo ir bene garsiausio jų bendražygio – d’Artanjano – palaikus. Manoma, kad jie galėjo būti palaidoti po bažnyčia Nyderlanduose.

D’Artanjanas iš tiesų buvo nedidelio rango bajoras Charles’is de Batz de Castelmore d’Artagnan, Liudviko XIV muškietininkų kapitonas. Jo palaikai buvo dingę daugiau kaip 350 metų – nuo 1673 m. birželio, kai per Mastrichto apgultį jis žuvo, kaip teigiama, nuo muškietos šūvio į kaklą.

Po vieta, kur anksčiau stovėjo altorius „Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje“ Wolderio rajone Mastrichte, archeologai rado žmogaus griaučius, kurie gali priklausyti legendiniam muškietininkui. Vis dėlto tyrėjai neskuba daryti galutinių išvadų, kol tapatybė nebus patvirtinta DNR palyginimu su d’Artanjano giminės linija.

„Tai tapo tikrai aukščiausio lygio tyrimu – norime būti visiškai tikri, arba kiek įmanoma tikresni, ar tai yra garsusis muškietininkas, kuris žuvo čia, netoli Mastrichto“, – agentūrai „Reuters“ sakė archeologas Wimas Dijkmanas.

Pasak jo, galimo kapo paieškos truko 28 metus. Viena iš svarbių užuominų – Liudviko XIV tikėjimas: Saulės karalius buvo Romos katalikas, o d’Artanjanas priklausė artimiausiam jo karininkų ratui.

Vasaros kaitroje gabenti žuvusiojo kūną atgal į Prancūziją būtų buvę sudėtinga, todėl neatmetama, kad jis buvo garbingai palaidotas pašventintoje žemėje netoli žūties vietos.

„Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia“ seniai buvo laikoma vienu realiausių variantų. Ji stovi netoli vietos, kur buvo įsikūrusi prancūzų kariuomenė, o istorikės Odile Bordaz teigimu, iš mūšio negrįžę aukšto rango asmenys paprastai būdavo laidojami artimiausioje bažnyčioje.

Vis dėlto ilgą laiką trūko dokumentų – bažnyčios registras buvo dingęs, o istoriniuose pastatuose negalima vykdyti kasinėjimų be rimtos priežasties. Todėl klausimas liko atviras.

Situacija pasikeitė, kai bažnyčioje ėmė sėsti gruntas: dalis grindų pasislinko, suskilo plytelės. Atliekant remonto darbus ir buvo aptikti kaulai.

„Bažnyčioje viena grindų dalis įgriuvo, o remonto metu aptikome skeletą“, – Nyderlandų žiniasklaidai pasakojo diakonas Josas Valke. „Iškart paskambinau Wimui, nes jis su d’Artanjanu dirba jau daugiau kaip 20 metų.“

Atsargiai, kaulą po kaulo, archeologas atidengė palaikus, kurie, sprendžiant iš situacijos, nuo palaidojimo buvo nepajudinti – jie gulėjo po altoriumi.

Nors kaukolė buvo smarkiai apgadinta, likę kaulai išliko stebėtinai geros būklės. Be to, atsirado ir papildomų ženklų, leidžiančių spėti, kas galėjo būti palaidotas.

„Jis palaidotas po altoriumi, pašventintoje žemėje. Kape buvo prancūziška to meto moneta (datavimas – 1660 m.). O kulka, kuri jį nužudė, buvo krūtinės lygyje. Būtent taip, kaip aprašyta istorijos šaltiniuose. Požymiai labai stiprūs“, – teigė J. Valke.

Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad karo laikotarpiu rasta kulka ir moneta savaime dar nereiškia, jog palaikai tikrai priklauso Charles’iui de Batz de Castelmore d’Artagnan.

Iš žandikaulio kaulo buvo paimtas DNR mėginys. Jį planuojama palyginti su d’Artanjano tėvo giminės palikuonių genetine medžiaga – jie sutiko prisidėti prie tyrimo.

Atsakymo, panašu, ilgai laukti nereikės.

„Labai laukiu oficialaus patvirtinimo – jis turėtų pasirodyti per kelias savaites“, – Nyderlandų žiniasklaidai sakė W. Dijkmanas. „Šiuo metu vyksta įvairios analizės ir tyrimai tiek šalyje, tiek užsienyje. Norime būti visiškai tikri, kad tai d’Artanjanas.“

Jajcės (Bosnija ir Hercegovina) krioklys, dar vadinamas Plivos kriokliu, yra viena iš nedaugelio vietų Europoje, kur natūrali vandens kaskada krinta tiesiog miesto centre – greta viduramžių pilies. Čia Plivos upė įteka į Vrbasą, o vanduo nusileidžia maždaug 20 metrų aukščio kritimu. Šis krioklys neretai minimas tarp įspūdingiausių pasaulyje ir išsiskiria tuo, kad kartu žymi ir upės žiotis.

Dabartinį krioklio vaizdą suformavo karstiniai procesai bei žmogaus veikla viduramžiais. Per laiką kaskada ne kartą keitė aukštį ir struktūrą, o vienas ryškesnių pokyčių užfiksuotas 1963 metais, kai vietovę paveikė žemės drebėjimas. Plivos krioklys laikomas vienu svarbiausių Jajcės simbolių ir dažnai naudojamas Bosnijos ir Hercegovinos turizmo pristatymuose.

Virš miesto iškilusi tvirtovė – vienas geriausiai išsilaikiusių viduramžių fortifikacijos pavyzdžių šiame regione. Pilis pastatyta ant kalvos, todėl anksčiau užtikrino tiek apsaugą, tiek puikų matomumą į Vrbaso slėnį ir apylinkes. Šiandien tai populiarus turistų traukos taškas ir apžvalgos vieta: nuo viršaus atsiveria miesto panorama bei Plivos krioklys, tapęs pagrindiniu kraštovaizdžio akcentu.

Tvirtovė buvo ne kartą plečiama ir stiprinama. Jos sienos, bastionai ir vartai išliko pakankamai geros būklės, todėl čia galima iš arti susipažinti su viduramžių gynybinių statinių logika. Architektūros ir gamtos derinys Jajcę paverčia išskirtine vieta Balkanuose.

Jajcė – nedidelis miestas centrinėje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje. Jis yra maždaug 70 km nuo Banja Lukos ir apie 160 km nuo Sarajevo. Patogiausia atvykti automobiliu arba viešuoju transportu. Daugiausia įspūdžių krioklys palieka pavasarį ir vasarą, kai upėse vandens lygis būna aukščiausias.

Lankantis verta skirti laiko ir apylinkėms. Be vaizdingos gamtos, čia gausu įdomių objektų: šalia Jajcės pilies galima pamatyti viduramžių katakombas, o kitas kelionės etapas – Plivos ežerai netoli miesto. Iš centro tereikia nueiti mažiau nei 5 km, kad išvystumėte viduramžių medinius vandens malūnus, įsikūrusius tarp dviejų telkinių. Norint apeiti abu ežerus, reikėtų įveikti apie 15 km maršrutą – kiekvienas žingsnis čia atveria naujas vietas ir vaizdingus kampelius.

Šaltiniai: „hub.pl“, „osmol.pl“

Šis vėdryninių šeimos augalas pražysta ankstyvą pavasarį – balandžio–gegužės mėnesiais. Lenkijoje sasankos yra griežtai saugoma rūšis, nors kai kuriose vietovėse ji laikoma išnykusia, o nuo 1946 metų šio augalo paplitimas šalyje nebebuvo patvirtintas. Vis dėlto įvairių rūšių sasankas – paprastąsias, alpiines, pievines, atvirąsias, slovakiškąsias ir pavasarines – žmonės neretai augina soduose.

Duomenys rodo, kad populiariausia paprastoji sasanka dar aptinkama Liublino regione. Dažniausiai ji auga sausose, smėlingose arba molingose dirvose. Kaip atpažinti paprastąją sasanką?

Šios rūšies žiedai paprastai būna rausvai violetinės arba melsvai violetinės spalvos, o išorinė jų pusė – plaukuota. Dar neprasiskleidę žiedai savo forma primena varpelį. Tuo tarpu prekyboje galima rasti veislių, kurios sode žydi baltais, raudonais ar rožiniais žiedais.

Kitos sasankų rūšys taip pat dažniausiai pasižymi melsvai violetiniais žiedynais, tačiau išsiskiria alpinė sasanka – ji žydi baltai. Mažiau žinoma tai, kad augalui nužydėjus susiformuoja vaisynas, iš tolo primenantis purų kamuolėlį, o sėklas išnešioja vėjas.

Be spalvingų žiedų verta atkreipti dėmesį ir į paprastosios sasankos lapus. Jie sudaro skrotelę, lapkočiai yra plaukuoti, o lapalakštis gali užaugti iki 10 cm ilgio. Per šimtmečius sasankos buvo naudojamos įvairiais tikslais, be to, tikėta, kad jos gali atbaidyti piktąsias dvasias.

Minima, kad sasankos sudėtyje yra protoanemonino, triterpenų, flavonoidų, saponinų ir alkaloidų, todėl jai priskiriamas antioksidacinis, antibakterinis ir priešuždegiminis poveikis. Vis dėlto netinkamas lapų naudojimas gali neduoti laukiamos naudos, todėl savarankiškai eksperimentuoti nerekomenduojama.

Zamko Bierzglovskio statyba siejama su 1260 metais, kai kryžiuočiai užėmė šioje vietoje stovėjusį medinį statinį. Tvirtovė pirmiausia turėjo atlikti gynybinę funkciją, todėl idealia vieta tapo Vyslos proslėnio šlaitas, ženkliai apsunkinęs prieigą prie pilies. Iki 1415 metų Zamkas Bierzglovskis buvo konvento rezidencija, o maždaug po 40 metų nustojo priklausyti kryžiuočiams. Tuomet pirmą kartą buvo duotas nurodymas sugriauti tvirtovę – karaliaus Kazimiero Jogailaičio įsakymas taip ir nebuvo įvykdytas.

Verta prisiminti, kad iki XIV a. pabaigos ši kryžiuočių tvirtovė turėjo didelę administracinę reikšmę, kurią prarado dėl Torunės miesto plėtros ir tuo metu vykusių politinių įvykių. 1520 metais karalius Žygimantas I perdavė Zamką Bierzglovskį Torunės miesto tarybos žinion mainais į „Šviečio pilį“, o po 1840 metų tvirtovė tapo privačia nuosavybe. Būtent tada pilis buvo restauruota: priešpilyje iškilo vartų bokštas, o pagrindinėje pilyje – pietvakarių sparnas, pastatytas neogotikiniu stiliumi.

Nepaisant bandymų atkurti, pilis vėliau vėl nukentėjo, todėl 1908 metais ji buvo perduota bažnyčiai ir pritaikyta Chelmno vyskupijos pensininkų kunigų namams. Šiandien Zamkas Bierzglovskis priklauso Torunės vyskupijai, o jo patalpose veikia Vyskupijos kultūros centras.

Nors tvirtovės istorija audringa, iki šiol išliko istorinės sienos, sausa gynybinė fosa, primenanti šios vietos gynybinį pobūdį, taip pat vertinga portalinė keramikinė skulptūra, datuojama 1305 metais. Pastato architektūra rodo, kad tai – puikus pavyzdys, kaip pereita nuo netaisyklingo plano pilies prie kryžiuočiams būdingo keturių korpusų konventinio tipo pilies, kurią galima pamatyti ir šiandien. Be to, šioje buvusioje kryžiuočių tvirtovėje galima rengti priėmimus ir net apsistoti poilsiui gotikinės architektūros apsuptyje.

Naujausi tyrimai rodo, kad šunys žmonių palydovais galėjo tapti gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Mokslininkai skelbia aptikę seniausią žinomą šuns DNR, o tai leidžia daryti išvadą, kad žmogaus ir šuns ryšys siekia beveik 16 tūkst. metų – maždaug 5 tūkst. metų anksčiau, nei buvo manoma.

Nors šunys yra įprasti daugelio žmonių namuose ir gyvenime, jų kilmė iki šiol išlieka viena įdomiausių mokslo mįslių. Pasak švedų genetiko Pontuso Skoglundo iš Jungtinės Karalystės „Francis Crick Institute“, aiškaus atsakymo, kada ir kaip šunys atsiskyrė nuo vilkų, vis dar trūksta.

Mokslininkai teigia, kad šunys greičiausiai susiję su dviejų pilkųjų vilkų grupių genetiniu paveldu. Tačiau tikslią šunų atsiradimo pradžią nustatyti sudėtinga ir dėl to, kad senoviniai šunų ir vilkų kaulai dažnai būna panašūs, todėl archeologiniuose radiniuose juos sunku patikimai atskirti.

Šią spragą bandė užpildyti dvi naujos studijos, kurių autoriai sekoskaitė archeologinių radinių genomus ir taip siekė geriau suprasti šunų kilmę.

Pirmojo tyrimo duomenimis, seniausia žinoma šuns DNR aptikta kaukolės fragmente Pınarbaşı vietovėje dabartinės Turkijos teritorijoje. Tyrimo bendraautoris Laurent’as Frantzas iš Miuncheno Ludwigo Maksimiliano universiteto nurodė, kad tai buvo patelė, tikėtina, kelių mėnesių amžiaus. Manoma, jog ji gyveno maždaug prieš 15 800 metų ir išvaizda galėjo priminti nedidelį vilką.

Iki šiol seniausia žinoma šuns DNR buvo datuojama maždaug 10 900 metų senumo radiniais.

Tyrėjai taip pat aptiko genetinių įrodymų pietvakarių Anglijoje, datuojamų maždaug 14 300 metų. Šie duomenys padėjo geriau suprasti, kaip ankstyvieji šunys plito Europoje.

L. Frantzas pabrėžė, kad mokslininkai negali tiksliai įrodyti, kokį vaidmenį šunys atliko žmonių bendruomenėse paskutinio ledynmečio laikotarpiu. Vis dėlto, jo teigimu, galima daryti prielaidą, kad šie gyvūnai turėjo būti svarbūs: juos reikėjo maitinti, todėl jų išlaikymas kainavo.

Mokslininkas spėjo, kad šunys galėjo būti naudojami medžioklei arba apsaugai. Net jei tuo metu jie nebuvo laikomi augintiniais taip, kaip dabar, ryšys su žmonėmis, tikėtina, buvo stiprus. L. Frantzas pridūrė, kad vaikai veikiausiai ir tada žaisdavo su šuniukais.

Artimą ryšį, pasak tyrėjų, gali rodyti ir archeologiniai radiniai: Pınarbaşı vietovėje aptikta šuniukų, palaidotų virš žmonių kapų.

Kito tyrimo metu didelė mokslininkų komanda palygino 216 šunų ir vilkų palaikų genomus iš įvairių Europos vietovių. Tai leido atsekti, kaip šunys vystėsi žemyne ir kaip keitėsi jų populiacijos.

Maždaug prieš 10 tūkst. metų Europoje vyko didelė žmonių migracija iš pietvakarių Azijos, siejama su neolito žemdirbystės revoliucija. Tuo metu skirtingų regionų žmonės susitiko, kūrė šeimas, vyko reikšmingas genetinis susimaišymas.

Tačiau tyrėjai nustebo, kad panašus genetinis susimaišymas tarp šunų nevyko tuo pačiu metu. Panašu, jog dar iki ūkininkų atvykimo Europoje gyvenę medžiotojai-rinkėjai jau augino šunis.

„Šunys buvo aiškiai svarbūs mūsų protėviams, nes pirmieji ūkininkai, panašu, perėmė ankstesnių medžiotojų-rinkėjų šunis į savo grupes, judėdami į Europą“, – teigė vienas iš tyrimo bendraautorių P. Skoglundas.

Tai leidžia manyti, kad šunys buvo prijaukinti gerokai anksčiau. Vis dėlto, pasak P. Skoglundo, tarp šunų ir vilkų vis dar išlieka ryški genetinė takoskyra.

„Trūkstamos grandies paieškos tęsiasi“, – pridūrė jis.

Pilis, stovinti Vdos ir Vyslos upių santakoje, buvo pastatyta 1335–1350 m. Iki šių dienų joje išliko viduramžiška struktūra: vienuolyno konvento namas ir priešpilis. Išskirtiniausias statinio akcentas – pagrindinis bokštas, 106 cm pasviręs nuo vertikalės ir siekiantis 34,75 m aukštį. Jį puošia neįprasta viršūnė su kreneliažu (plytiniais „dantimis“). Teigiama, kad tai – aukščiausias lankytojams atviras „kreivas“ bokštas Lenkijoje.

Pilis Švečėje buvo suprojektuota taip, kad užtikrintų veiksmingą šoninę gynybą, o upių apsuptis turėjo atriboti ją nuo sausumos. Tvirtovėje veikė refektoriumas, koplyčia, dormitoriumas, galerijos, taip pat buvo rūsys, šulinys, dvi vartų sistemos ir pakeliamasis tiltas. 1461–1520 m. pilis priklausė Torūnės miestui, vėliau tapo Lenkijos seniūnų rezidencija.

Bėgant amžiams statinys nyko ir virto griuvėsiais, o po 1772 m. net buvo duotas nurodymas jį ardyti. Vis dėlto rimtesni remonto darbai pradėti tik 1970 m. – jie, su pertraukomis, tęsiasi iki šiol. Dabar miesto valdžia piliai ruošia ambicingus planus.

Numatoma ne tik atgaivinti pačią tvirtovę, bet ir sustiprinti jos ryšį su miesto turgaus aikšte, Švečės panorama bei plačia Vyslos slėnio erdve. Projekte taip pat įvertinamas „Natura 2000“ saugomas plotas, traktuojamas kaip neatsiejama kultūrinio ir gamtinio kraštovaizdžio dalis.

Masterplanas rengtas atsižvelgiant į UNESCO Pasaulinės konferencijos rekomendacijas dėl kultūros politikos ir darnaus vystymosi. Architektų teigimu, tai turėtų atsispindėti tiek erdviniuose sprendimuose, tiek visoje pilies teritorijos vizijoje.

„Koncepcija atitinka naujausias mąstymo apie paveldą kryptis po 2030 metų, kur kultūra integruoja socialinę, edukacinę ir aplinkosauginę raidą. Su dėmesiu ir pagarba istoriniam paveldui žvelgėme į Kryžiuočių pilies ateitį, kurdami jos pritaikymo kultūrinėms ir meninėms veikloms koncepciją, kuri yra neatsiejama masterplano dalis. Projekte numatėme moduliškumą – atskiri elementai galės būti įgyvendinami nuosekliai ir nepriklausomai vieni nuo kitų“, – teigė architektas ir „APA Wojciechowski Architekci“ valdybos pirmininkas Szymonas Wojciechowskis.

Miesto valdžia pabrėžia, kad masterplanas bus įgyvendinamas etapais. Pirmasis etapas apims pilies atgaivinimą ir rekreacinių teritorijų plėtrą. Vėlesniuose etapuose pilis, pagal architektūrines ir urbanistines gaires, turėtų virsti moderniu, ateičiai pritaikytu traukos centru.

„Norėjome ne tik visuminio požiūrio, kuris sugrupuotų plėtros kryptis ir padidintų projekto įgyvendinamumą, bet ir nuoseklios istorijos, kuri šį procesą kryptingai vestų ateinančiais metais. Makro mastu tai – didelės apimties sumanymas, apimantis ne tik pačią pilį, bet ir visą jos kraštovaizdinių bei funkcinių ryšių teritoriją“, – sakė Švečės meras Krzysztofas Kułakowskis.

Įprastai visiški Saulės užtemimai trunka maždaug 2 minutes. Tačiau 2027 metais reiškinys bus išskirtinis: visiško Saulės disko uždengimo fazė totalumo juostos centre truks net 6 minutes ir 23 sekundes. Tai bus ilgiausia visiško Saulės užtemimo fazė XXI amžiuje, todėl šis įvykis neretai vadinamas „šimtmečio užtemimu“.

Tokį ilgą užtemimą lems reta kelių svarbių veiksnių kombinacija. Tuo metu Mėnulis bus perigejuje, t. y. arčiausiame savo orbitos taške Žemės atžvilgiu. Jis atsidurs tarp Žemės ir Saulės, o jo šešėlis slinks neįprastai lėtai. Kulminacijos metu bus matoma Saulės korona – išorinis Saulės atmosferos sluoksnis, sukuriantis švytintį aureolės efektą aplink Mėnulį.

Visiško užtemimo kelias drieksis per pietinį Ispanijos pakraštį, Maroką, Šiaurės Afriką, Egiptą ir baigsis Indijos vandenyne. Geriausios sąlygos stebėjimui prognozuojamos Egipte – Karalių slėnio ir Luksoro apylinkėse, kur bus galima pamatyti visišką ir itin ilgai trunkantį Saulės užtemimą.

Europoje totalumo juosta palies tik pietinę Ispanijos dalį. Daugumoje Europos Sąjungos šalių bus matomas dalinis užtemimas, o Saulės diskas bus uždengtas skirtingu laipsniu. Lenkijoje Mėnulis taip pat uždengs dalį Saulės, ir tai, nepaisant dalinės fazės, astronomijos entuziastams kelia dideles emocijas.

Aprašymai, nuotraukos ar tiesioginės transliacijos iki galo neperteikia atmosferos, kurią sukuria visiškas Saulės užtemimas. Tuo metu akimirksniu sutemsta, o oro temperatūra gali staigiai nukristi keliais laipsniais. Gyvūnai dažnai ima elgtis taip, lyg būtų atėjusi naktis – nurimsta ir ruošiasi poilsiui. Dangus įgauna specifinį, vėsų atspalvį, visai kitokį nei įprastų saulėlydžių metu.

Visiško Saulės užtemimo metu žmonės neretai patiria dezorientaciją, nes organizmas nėra pratęs prie staigaus dienos šviesos išnykimo. Dėl to nenuostabu, kad senovėje tokie reiškiniai dažnai buvo laikomi antgamtiniais.

2027 metų rugpjūtį vyksiantis užtemimas sutaps su augančia astroturizmo banga – kelionėmis, planuojamomis specialiai dėl išskirtinių astronominių reiškinių. Žmonės iš įvairių šalių jau iš anksto planuoja maršrutus, perka bilietus ir rezervuoja nakvynes, kad pamatytų visišką Saulės užtemimą. Viena populiariausių krypčių – pietinė Ispanija, ypač Gibraltaro apylinkės, per kurias drieksis totalumo juosta. Čia Mėnulis visiškai uždengs Saulę 4 minutėms ir 24 sekundėms.

Įdomu tai, kad visiškas Saulės užtemimas numatomas ir 2026 metais – jis bus matomas, be kita ko, dalyje Ispanijos, Portugalijoje ir Islandijoje. Preliminarūs vertinimai rodo, kad kelionę šiam reiškiniui stebėti gali planuoti keli šimtai tūkstančių žmonių. Vis dėlto 2026-aisiais visiško užtemimo fazė truks mažiau nei 2 minutes – gerokai trumpiau nei 2027 metais.

Net ir dalinio užtemimo metu žiūrėti į Saulę gali būti pavojinga akims: pakanka trumpo žvilgsnio, kad būtų pažeista tinklainė. Paprasčiausias sprendimas – specialūs Saulės stebėjimo akiniai su tinkamu filtru. Taip pat saugu stebėti per fotoaparatus, teleskopus ar žiūronus, tačiau tik su tam pritaikytais filtrais.

Šaltiniai: timeanddate.com, eclipse.gsfc.nasa.gov, astrocd.pl, theskylive.com

Anglijoje oficialiai atidarytas naujas pėsčiųjų maršrutas „King Charles III England Coast Path“. Jo ilgis siekia apie 2689 mylias, arba maždaug 4327 kilometrus. Tai laikoma ilgiausiu pasaulyje pažymėtu pėsčiųjų taku, vedančiu pakrante. Jis driekiasi nuo šiaurės rytinių pasienio su Škotija ruožų iki pietvakarinio šalies pakraščio, o keliautojams žada įspūdingus skardžius, paplūdimius, kopas ir pelkynus.

Maršrutas suprojektuotas taip, kad kiek įmanoma priartintų žygeivius prie kranto linijos. Dėl to einantieji didžiąją kelio dalį nuolat išlaiko ryšį su jūra ir pakrantės kraštovaizdžiu.

Šio tako kūrimas pradėtas prieš 18 metų. Tai buvo vienas sudėtingiausių pėsčiųjų turizmo infrastruktūros projektų Europoje, o didžiausias iššūkis buvo ne vien trasos žymėjimas, bet ir prieigos užtikrinimas per privačias valdas, priklausančias beveik 25 tūkst. žemės savininkų.

Daugelyje vietų teko įrengti naujus infrastruktūros elementus – tiltus, lieptelius, sutvirtintas ar grįstas atkarpas. Taip pat buvo šalinamos kliūtys, pavyzdžiui, tvoros, kad judėjimas būtų sklandus. Projektuojant maršrutą papildomai įvertinti ir klimato bei aplinkos pokyčiai: kai kurios atkarpos suplanuotos taip, kad prireikus jas būtų galima perkelti toliau į sausumą, jei kiltų jūros lygis ar vyktų pakrantės erozija. Šis principas numatytas ir Anglijos teisėje.

Nors takas oficialiai atidarytas, dar ne visos jo dalys yra prieinamos. Skelbiama, kad apie 20 proc. maršruto išlieka iš dalies uždaryta arba dar tik atveriama lankytojams. Dažniausios priežastys – ginčai su kai kuriais žemės savininkais, saugumo bei logistikos klausimai. Vis dėlto didžioji dalis kelio jau atvira, o pėsčiomis galima įveikti daugiau kaip 3 tūkst. kilometrų. Likusios atkarpos turėtų būti atveriamos palaipsniui.

Didžiausias šio maršruto privalumas – tęstinumas. Pirmą kartą istorijoje atsirado galimybė pereiti visą Anglijos pakrantę beveik nenukrypstant į šalies gilumą. Be to, trasa sujungia daugybę lankytinų vietų: gamtos rezervatus, istorinius uostamiesčius, taip pat žinomus kraštovaizdžio objektus, tarp jų – Jurinio periodo pakrantę ir „Seven Sisters“ skardžius.

Visas maršrutas apjuosia Angliją, tačiau akivaizdu, kad tokia kelionė paprastai planuojama etapais. Skaičiuojama, kad einant po 20 km per dieną, visą trasą būtų galima įveikti per maždaug 215 dienų. Daugeliui keliautojų patogiausia maršrutą dalyti į atskiras atkarpas, palaikant nuolatinį ryšį su jūra.

Įdomu ir tai, kad „King Charles III England Coast Path“ jungiasi su „Wales Coast Path“ bei kai kuriomis Škotijos pakrantės trasomis. Sujungus šiuos maršrutus, susidaro maždaug 14,5 tūkst. kilometrų ilgio tinklas, kuris teoriškai leistų apkeliauti visos Didžiosios Britanijos pakrantę.

Prognozuojama, kad naujasis takas gali reikšmingai prisidėti prie vietos bendruomenių plėtros, ypač mažesniuose pajūrio miesteliuose, kuriuose tikimasi didesnių turistų srautų. Vis dėlto esminė idėja išlieka ta pati – užtikrinti nuolatinę ir kuo mažiau trikdomą prieigą prie laukinės gamtos.