Category: Mokslas

Šis įspūdingas švyturys, manoma, buvo pastatytas II mūsų eros amžiuje pagal luzitanų architekto Cayo Sergio Lupo projektą ir pašvęstas senovės italų dievybei Marsui. Įdomu tai, kad Heraklio bokštas buvo kuriamas kaip švyturio Faruose – vieno iš septynių senovės pasaulio stebuklų – atitikmuo. Ispaniškas pavadinimas „Torre de Hércules“ siejamas su žodžiu „faro“, reiškiančiu švyturį.

Iki XVII amžiaus seniausias pasaulyje švyturys buvo vadinamas „Farum Brigantium“, vėliau – „El Faro“, paskui – „Castillo Viejo“, kol galiausiai prigijo dabartinis pavadinimas „Torre de Hércules“. Švyturio atstatymas pradėtas 1788 metais karaliaus Karolio IV nurodymu, pagal Eustaquio Gianninį projektą – tuomet pastatas įgavo klasicizmui būdingų architektūrinių bruožų. Tačiau kodėl dabartinis švyturio pavadinimas siejamas su mitiniu herojumi, jei jis buvo pašvęstas Marsui?

Su šiuo objektu susijusi legenda, kurią Kastilijos karalius Alfonsas X Išmintingasis pateikė kronikoje „Estoria de España“. Pasak jos, Heraklis, atlikęs dvylika žygdarbių, siekė įamžinti pergalę prieš milžiną Gerioną. Dėl to jis esą pastatė švyturį ir įkūrė gyvenvietę „Cruña“ šiaurės vakarų Ispanijoje.

Heraklio bokštas yra maždaug 68 metrų aukščio, o iš jo skleidžiami šviesos signalai jūroje matomi net iš 32 jūrmylių atstumo. Švyturys atviras lankytojams, tačiau norint pasiekti viršūnę tenka įveikti 234 laiptelius. Pastangos atsiperka – nuo viršaus atsiveria įspūdinga panorama į Orzán įlanką, Ártabro įlanką ir A Korunjos miestą.

Po seniausiu pasaulio švyturiu įrengtas Skulptūrų parkas, kuriame pristatomi kūriniai, susiję su Galisijos istorija ir legendomis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vėjų rožę, išsiskiriančią keltų tautų simboliais: dobilu (Airija), drakonu (Velsas), triskelionu (Meno sala), dagiu (Škotija), taure (Kornvalis), šermuonėliu (Bretonė) ir šventojo Jokūbo kriaukle, atstovaujančia Galisijai.

„Gangkhar Puensum“ stūkso Himalajuose, Butano ir Tibeto pasienyje. Tai aukščiausia regiono viršūnė ir kartu aukščiausias neįkopęs kalnas Žemėje – jo aukštis siekia 7570 m virš jūros lygio. Nors žmonės ne kartą įveikė gerokai aukštesnį Everestą (8849 m), „Gangkhar Puensum“ alpinistams vis dar lieka nepasiekiamas: čia nėra pažymėtų takų, bazinių stovyklų ar ryškesnių žmonių veiklos pėdsakų.

Šio kalno aukštis pirmą kartą išmatuotas 1922 metais, o pavadinimas reiškia Baltąjį trijų dvasinių brolių viršūnę. Pagal aukštį tai – 47-a aukščiausia viršukalnė pasaulyje.

Butane kalnai laikomi šventais: jie suvokiami kaip dievų ir dvasių buveinės, kurių nevalia trikdyti. Vietos gyventojai tiki, kad „Gangkhar Puensum“ viršūnėje gyvena legendinis drakonas Drukas – Butano nacionalinis simbolis.

1994 metais šalies valdžia uždraudė kopti į viršūnes, aukštesnes nei 6000 m virš jūros lygio, o nuo 2003 metų šalyje visiškai uždraustas alpinizmas. Toks sprendimas aiškintas pagarba kultūrai, tradicijoms ir gamtai. Oficialiai taip pat nurodyta, kad valstybė neturi pakankamai išteklių, jog prireikus galėtų operatyviai vykdyti gelbėjimo operacijas kalnuose.

„Gangkhar Puensum“ vilioja savo grožiu, todėl daugelis alpinistų iki šiol svajoja jį įveikti. Vis dėlto praeityje bandymai baigėsi nesėkme. Dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje kalnui iššūkį metė keturios ekspedicijos, tačiau nė viena nepasiekė viršūnės, nors britų grupė buvo priartėjusi prie sėkmės. Staigus orų pablogėjimas privertė alpinistus sugrįžti: stiprūs vėjai, gausus snygis, tikslių žemėlapių stoka ir nepažymėti maršrutai smarkiai apsunkino žygį. Pirmoji ekspedicija pasitraukė gana anksti, nes net negalėjo tiksliai nustatyti, kuri iš matomų viršūnių iš tiesų yra ta, į kurią reikia kopti.

1998 metais atsirado ir japonų himalaistų grupė, bandžiusi apeiti galiojančius apribojimus. Ekspedicija gavo „Kinijos alpinizmo asociacijos“ leidimą kopti į „Gangkhar Puensum“ iš Tibeto pusės, tačiau po Butano valdžios įsikišimo leidimas buvo atšauktas, o planų teko atsisakyti.

Tai reiškia, kad alpinistams belieka ieškoti kitų iššūkių: Butano Himalajai – ne tik „Gangkhar Puensum“, bet ir kitos aplinkinės viršūnės – himalaistams iš esmės yra neprieinami.

Šaltiniai: „stronapodrozy.pl“, „biurorekordow.pl“, „himalayanwonders.com“.

Miško žygių mėgėjams gerai pažįstamas meškinis česnakas – ryškaus, gaivaus skonio augalas, dažnai naudojamas virtuvėje. Vis dėlto ne visi prisimena, kad šis augalas yra saugomas: jam taikoma dalinė rūšies apsauga, o iki 2014 metų jis buvo griežtai saugomas.

Tokiu statusu siekiama pažaboti pernelyg intensyvų rinkimą natūraliose augimvietėse ir taip didinti šios rūšies populiaciją. Meškinis česnakas prisideda prie miško ekosistemos biologinės įvairovės ir buveinių stabilumo, todėl laikomas jautriai reaguojančia, nykstančia rūšimi.

Natūraliai meškinis česnakas dažniau aptinkamas drėgnesnėse, derlingose dirvose, mėgsta dalinį pavėsį. Jis auga lapuočių miškuose, ypač ten, kur vyrauja turtingi humusingi dirvožemiai.

Rinkti meškinį česnaką rankomis galima tik laikantis aiškių taisyklių: teritorijoje turi likti ne mažiau kaip 75 proc. šios rūšies populiacijos. Dėl to itin svarbu elgtis atsakingai, įvertinti savo veiksmų poveikį gamtai ir prisiminti, kad taisyklių nesilaikymas gali užtraukti atsakomybę.

Be to, prieš skynimą būtina gauti atitinkamą leidimą iš Regioninės aplinkos apsaugos institucijos, o jei augalas auga nacionalinio parko teritorijoje – leidimas turi būti derinamas su už saugomas teritorijas atsakinga institucija.

Norint išvengti rizikos ir nereikalingų problemų, yra paprastesnė alternatyva – meškinį česnaką auginti savo sode. Sodinukų ar svogūnėlių galima įsigyti sodo prekių vietose ir sveiko maisto parduotuvėse.

Šis augalas tinka ne tik kaip dekoratyvinis, bet ir kaip kulinarinis: jo skonis ir aromatas švelnesni nei įprasto česnako, todėl puikiai dera salotose, sriubose ar padažuose. Lapai turi sieros junginių, pasižyminčių antioksidaciniu poveikiu, taip pat fenolinių rūgščių, magnio, geležies, kalio, fosforo, vitaminų A, C ir B grupės vitaminų. Dėl šių savybių meškinis česnakas dažnai siejamas su imuniteto palaikymu ir virškinimo sistemos veikla.

Populiariausia vieta, kur Mazovijoje galima pamatyti vilnonę (Eriophorum), yra ilga pelkė „Kampinoso girioje“. Būtent čia, plačiuose durpynuose, šis augalas sudaro įspūdingas sąžalynų juostas, kurios palankiomis sąlygomis atrodo tarsi purus kilimas. Ilga pelkė – tai rūgštus aukštapelkės tipo durpynas, maitinamas tik kritulių vandeniu. Daugeliui augalų tokios sąlygos sudėtingos, tačiau vilnonei jos – idealios, todėl pavasarį ji čia masiškai sužydi ir sukuria išskirtinį kraštovaizdį.

Ilga pelkė yra rytinėje „Kampinoso nacionalinio parko“ dalyje. Patogiausia ją pasiekti iš šiaurės, važiuojant Palmirių keliu. Iš pietų galima ateiti Česlavo Skibinskio gatve (nuo Truskavo), o iš rytų iki pelkės veda raudonasis pėsčiųjų maršrutas.

Vilnonė plačiai paplitusi įvairiuose Lenkijos regionuose. Daugiausia jos buveinių aptinkama Liubušo, Pamario, Lodzės, Šventokšysko, Silezijos, Mažosios Lenkijos ir Varmijos–Mozūrų vaivadijose. Vis dėlto jų pasiskirstymas nėra tolygus. Palaipsnis vilnonės nykimas siejamas su aplinkos pokyčiais ir mažėjančiu aukštapelkinių durpynų plotu Lenkijoje.

Vilnonė – išskirtinis augalas, pražystantis dar balandį. Tačiau didžiausią žavesį jis įgauna po žydėjimo, kuris dažniausiai baigiasi gegužę, o reginys gali tęstis iki birželio. Tuomet augalas suformuoja purius vaisynus, primenančius baltą vatą. Dėl jų durpynai ir šlapynės atrodo lyg būtų užkloti minkštu, baltu kilimu, kas kasmet pritraukia fotografus ir gamtos mylėtojus.

Visa tai sukuria ypatingą nuotaiką: nesuskaičiuojami balti „vatos“ kuokšteliai, išsibarstę po durpyną, atrodo beveik magiškai. Esant tinkamam apšvietimui ir vėjui, jie gali priminti ramias jūros bangas arba baltuojančio ežero paviršių.

Vilnonė yra daugiametis augalas, priklausantis viksvuolinių šeimai. Paprastai užauga nuo 20 iki 60 cm aukščio ir auga tankiais kupsteliais šlapiose vietose. Augalo pavadinimas siejamas su puriais plaukeliais, gaubiančiais vaisynus – jie primena baltą vilną. Anksčiau šis pūkas būdavo naudojamas pagalvėms kimšti ir dagtims gaminti.

Šis augalas mėgsta rūgščius ir drėgnus, neretai net užmirkusius dirvožemius. Geriausiai jis auga aukštapelkėse ir pereinamuosiuose durpynuose, kur vandens lygis didžiąją metų dalį išlieka stabilus. Vilnonė puikiai jaučiasi atvirose, gerai saulės apšviečiamose vietose, tačiau pakelia ir dalinį pavėsį. Tokia aplinka riboja kitų augalų konkurenciją, todėl vilnonė gali sudaryti plačius ir tankius sąžalynus.

Šiljono (Chillon) pilies ištakos siekia XI amžių, kai Savojaus dinastija prie Ženevos ežero pastatė tvirtovę svarbiame prekybos kelyje iš Apeninų pusiasalio į Šiaurės Europą. Pilis įgavo ovalo formą, atitinkančią tikros salos, ant kurios ji buvo pastatyta, kontūrus, o jos matmenys siekia apie 100 metrų ilgį ir 50 metrų plotį.

Šiljono pilies istorijoje išskiriami trys laikotarpiai: Savojaus giminės valdymas, Berno valdytojų era ir Vo (Vaud) kantono etapas. Didžiausią reikšmę tvirtovė įgijo XIII amžiuje, kai, Petro II Savojaus nurodymu, tapo vasaros rezidencija. Taip buvo iki 1536 metų, kai pilis perėjo Berniečių žinion.

Berno valdymo laikotarpiu tvirtovė buvo feodalų buveinė, sandėlis, o vėliau – ir grūdų saugykla. Tik 1798 metais Šiljono pilį perėmė Vevey ir Montrė (Montreux) gyventojai, o 1806-aisiais ji pripažinta Vo kantono nacionaliniu turtu. Vis dėlto ar vien audringa istorija paaiškina šios vietos šlovę?

Pilis, įsikūrusi prie ežero, nuo seno traukė menininkus. Ypač ją išgarsino George’as Gordonas Byronas, įkvėptas XVI amžiuje gyvenusio Françoiso Bonivardo likimo, sukūręs žymų poemą „The Prisoner of Chillon“ (Šiljono kalinys). Tačiau Šiljonas sužavėjo ne tik Byroną – stiprų įspūdį jis paliko ir Victorui Hugo, Josephui Mallordui Williamui Turneriui, Levui Tolstojui, Gustavui Courbet, Salvadorui Dalí bei Josephui Hornungui.

Nors praėjo šimtmečiai, tvirtovė prie Ženevos ežero iki šiol laikoma viduramžių galios, romantizmo ir vietos kultūrinio paveldo simboliu. Šiljono pilis yra vienas geriausiai išsilaikiusių ir gražiausių objektų Europoje: joje galima išvysti originalių baldų, gobelenų, dokumentų ir meno kūrinių ekspozicijas.

Daugelis eksponatų priklauso Lozanos Kantono archeologijos ir istorijos muziejui ir buvo rasti archeologinių tyrimų metu 1896–1903 metais. O 1887 metais įkurta Šiljono pilies atkūrimo asociacija, kurios veikla prisidėjo prie tvirtovės restauravimo.

Laiko keitimas – tai įsikišimas į natūralų žmogaus biologinį ritmą. Paros ritmą reguliuoja vidinis biologinis laikrodis, esantis pagumburyje, kaukolės pamate. Pagumburis yra tarpsmegenų dalis. Ši nedidelė, maždaug 4–5 g masės struktūra atsakinga už svarbiausias gyvybines funkcijas – miegą, termoreguliaciją, alkio ir sotumo pojūtį – ir prisitaiko prie šviesos bei tamsos ciklo.

Laikrodžio pasukimas viena valanda išderina šią sistemą. Organizmas dar kurį laiką veikia pagal „seną“ laiką, todėl pasireiškia švelnaus reaktyvinio vėlavimo (jet lag) pojūtis, nors žmogus ir lieka toje pačioje laiko juostoje. Didžiausią vaidmenį čia atlieka melatoninas, kurio išsiskyrimas priklauso nuo šviesos kiekio. Pasikeitęs paros ritmas gali sutrikdyti melatonino gamybą, o tai tiesiogiai veikia miego kokybę ir organizmo atsistatymą.

Laiko keitimas dažnai sukelia miego problemų. Daugumai žmonių pakanka kelių dienų ar savaitės, kad priprastų prie naujo ritmo, tačiau daliai prireikia net kelių mėnesių, kol vėl pavyksta normaliai funkcionuoti. Dažniausi sunkumai po perėjimo į vasaros laiką – sunkiau užmigti, ankstyvas prabudimas arba stiprus nuovargis, net jei, atrodytų, miegota pakankamai.

Miego sutrikimai atsiliepia visam organizmui: atsiranda koncentracijos, atminties ir sprendimų priėmimo sunkumų. Kai kuriems žmonėms padidėja dirglumas, pablogėja savijauta, gali sustiprėti nerimo pojūtis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad laiko keitimas gali reikšmingai paveikti sveikatą. Pirmosiomis dienomis po laikrodžių persukimo į vasaros laiką fiksuojamas didesnis eismo įvykių skaičius, siejamas su suprastėjusia koncentracija ir prastesne savijauta. Taip pat pateikiama duomenų apie padidėjusią širdies ir kraujagyslių problemų riziką ar jų paūmėjimą. Nurodoma, kad po perėjimo iš žiemos į vasaros laiką gali padaugėti pacientų, kuriems prireikia skubios pagalbos, o tai siejama su staigiu paros ritmo sutrikdymu ir fiziologiniu stresu.

Vis dėlto poveikis nėra vienodas visiems. Neigiamoms pasekmėms labiau jautrūs vaikai ir paaugliai, taip pat vyresnio amžiaus žmonės, sergantys ar turintys silpnesnį imunitetą. Tai pastebima ir darbe, ir mokykloje: suprastėjusi koncentracija bei atmintis reiškia mažesnį produktyvumą ir sunkesnį mokymosi medžiagos įsisavinimą.

Prisitaikyti prie laiko pokyčių galima palengva koreguojant dienos ritmą. Rekomenduojama pradėti likus 6–7 dienoms iki laikrodžių persukimo: kasdien eiti miegoti maždaug 10 minučių anksčiau. Taip organizmas patiria mažesnį „šoką“ ir lengviau prisitaiko prie naujo režimo.

Miego higienai svarbu ir tai, kas vyksta vakare. Prieš miegą vertėtų vengti ekranų, skleidžiančių mėlyną šviesą, mažiausiai valandą iki užmigimo. Taip pat patartina atsisakyti kofeino ir sunkiai virškinamo maisto vakare.

Dar viena problema – pavasarį ilgiau trunkanti dienos šviesa. Šviesos poveikis vakare slopina melatonino išsiskyrimą, todėl gali būti sunkiau užmigti. Dėl to naudinga prieš miegą pritemdyti ar užtemdyti miegamąjį – taip organizmui siunčiamas aiškus signalas, kad diena baigėsi ir metas ilsėtis.

Šaltiniai: „hub.pl“, „naukawpolsce.pl“, „ora.ox.ac.uk“

Miesto centre stovi išskirtiniai rūmai, laikomi vienu unikaliausių visoje Čekijoje. Jie pastatyti XVI amžiuje Vratislavo Pernšteino iniciatyva, o projektą parengė italų architektas Giovanni Batista Aostalli. Rūmų fasadus ir frontonus puošia sgraffito technika atlikti ornamentai ir figūrinės kompozicijos su augalų, vaisių bei kasdienio gyvenimo scenų motyvais.

Vis dėlto rūmai garsėja ne vien architektūra. Čia veikia ir vienas seniausių rūmų teatrų Čekijoje, įkurtas 1775 metais. Scenografiją jam sukūrė Vienos dailininkas Józefas Platzeris. Iki šiol teatre galima išvysti dvi originalias uždangas ir šešiolika dekoracijų komplektų, todėl jis priskiriamas siauram pasaulio barokinių teatrų ratui. Nenuostabu, kad 1999 metais Litomyšlio rūmai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kitas išskirtinis Litomyšlio objektas – „Portmoneum“. Iš pirmo žvilgsnio tai kuklus namas netoli centro, tačiau šiandien jame įrengtas grafiko ir rašytojo Josefo Váchalo muziejus. Pastatas išgarsėjo dėl autoriaus sukurtų įspūdingų sieninių tapybos darbų.

Šių kūrinių istorija prasidėjo tuomet, kai namo savininkas Josefas Portmanas, didelis meno gerbėjas ir Váchalo kūrybos gerbėjas, paprašė dailininko ištapyti du kambarius. 1920–1924 metais sienos, lubos ir net baldai pasipuošė neįprastais simboliais bei alegorijomis, siejančiomis įvairių religijų personažus ir mitines būtybes.

Litomyšlis svarbus ir muzikos gerbėjams – būtent čia gimė vienas žymiausių romantizmo laikotarpio čekų kompozitorių Bedřichas Smetana. Mieste galima aplankyti jo kūrybai skirtą muziejų, pamatyti kompozitoriaus vardu pavadintą aikštę bei teatro pastatą.

Be to, Litomyšlyje vyksta antras pagal senumą muzikos festivalis Čekijoje – „Smetanos Litomyšlis“, laikomas vienu didžiausių reguliariai rengiamų klasikinės muzikos festivalių. Miestas taip pat garsėja vietiniu gaminiu „Bedřichova Jedenastka“, pavadintu Smetanos garbei.

Maždaug prieš 7 mln. metų mažas padaras, rizikuodamas susidurti su laukinėmis katėmis ir hienomis, kirto dabartinės Bulgarijos užliejamas lygumas. Mokslininkai svarsto, kad ši suaugusi patelė galėjo tai daryti vaikščiodama dviem kojomis.

Neseniai aprašytas šlaunikaulio fosilinis radinys leidžia manyti, kad išnykusi beždžionė, svėrusi apie 24 kg, turėjo kelis dvikojam judėjimui būdingus anatominius bruožus. Ji preliminariai priskiriama rūšiai Graecopithecus freybergi.

Tyrėjai, išanalizavę senovinį šlaunikaulį, teigia, kad šis kompaktiškas primatas galėjo būti vienas ankstyviausių žmonių giminės pirmtakų. Vis dėlto tokia išvada kelia diskusijų – dalis specialistų ją vertina atsargiai ir pabrėžia įrodymų stoką.

„Šis 7,2 mln. metų senumo protėvis, kurį priskiriame genčiai Graecopithecus, galėtų būti seniausias žinomas žmogus“, – teigė Toronto universiteto paleoantropologas Davidas Begunas.

Graecopithecus kaip galimos žmonių giminės dalies idėja mokslo bendruomenėje ginčijama jau ne vienerius metus. Kritikai atmeta ir iš to kylančią prielaidą, kad žmonijos ištakos galėjo būti Balkanuose, o ne Afrikoje, akcentuodami, jog iki šiol trūksta pakankamai patikimų radinių.

Anksčiau Graecopithecus buvo žinomas tik iš dviejų fosilijų: 1944 m. Graikijoje aptikto apatinio žandikaulio ir 2012 m. Bulgarijoje rasto prieškrūminio danties. Pastarasis buvo iškastas Azmakos vietovėje – ten pat 2016 m. rastas ir šlaunikaulis.

Naujausiame tyrime šlaunikaulio savininkė apibūdinama kaip nedidelio šimpanzės dydžio suaugusi patelė. Palyginimui, jos šlaunikaulis dydžiu buvo panašus į to meto lygumose gyvenusių mėsėdžių žinduolių kaulus – tarp jų minimos milžiniškos ūdrės, ankstyvosios hienos ir į barsukus panašūs gyvūnai.

Vis dėlto mokslininkams svarbiausia ne kaulo dydis, o jo sandara. Pavyzdžiui, šlaunikaulis turi palyginti ilgą šlaunikaulio kaklelį – dalį, kuri jungia kaulo kūną su galvute, įsistatančia į klubą. Ilgesnis kaklelis paprastai siejamas su dvikojyste, nes leidžia kojai laisviau judėti.

Tyrėjų teigimu, tai atspindi evoliucinį kompromisą tarp tvirtumo ir judrumo: žmogui artėjant prie šiuolaikinės formos, didėjo judesių amplitudė, tačiau mažėjo stabilumas ir gebėjimas efektyviai laipioti.

Be to, dėmesys atkreiptas į sėdmenų raumenų prisitvirtinimo vietas, kurios, anot autorių, galėjo būti palankios vertikaliai eisenai. Taip pat išorinės kaulo sienelės storis, kaip teigiama, rodo apkrovas, būdingas judėjimui stačia laikysena.

Kita vertus, fosilijoje matyti ir keturkojams įprastų bruožų. Tyrimo autoriai nurodo, kad šis šlaunikaulis gali žymėti „pereinamąją padėtį tarp Afrikos didžiųjų beždžionių ir įprastai dviem kojomis vaikščiojusių homininų“.

Vėlyvajame miocene Azmakos regionas, kaip manoma, buvo menkai miškinga savana. Tai dera su hipoteze, jog dvikojystė galėjo rastis tuomet, kai miškingos vietovės retėjo ir virto atviresnėmis žolynų erdvėmis.

Tačiau net jei šis primatas dalį laiko praleido ant žemės, jis greičiausiai nejudėjo taip, kaip šiuolaikinis žmogus. Šlaunikaulio požymiai leidžia spėti, kad ji galėjo turėti vadinamąją pasirenkamąją dvikojystę – gebėjimą vaikščioti stačia, kai tai naudinga, bet prireikus judėti ir keturiomis galūnėmis.

Mokslininkai svarsto, kad stačia laikysena galėjo būti naudinga stebint plėšrūnus, efektyviau ieškant maisto retėjančiose buveinėse arba nešant jauniklius tarp medžiuose įrengtų lizdaviečių.

Atsižvelgiant į to laikotarpio aplinkos ir klimato pokyčius, tyrėjai kelia hipotezę, jog Graecopithecus atstovai galėjo migruoti iš Balkanų į Afriką.

„Žinome, kad didelio masto klimato pokyčiai rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir Vakarų Azijoje prieš 8–6 mln. metų lėmė periodiškai susiformuojančias plačias pusdykumes ir dykumas“, – teigė Tiubingeno universiteto paleontologė Madelaine Böhme.

„Tai sukėlė kelias Eurazijos žinduolių sklaidos į Afriką bangas ir padėjo pagrindą šių dienų Afrikos savanų žinduolių faunai“, – pridūrė ji.

Vis dėlto skeptikų netrūksta. Kaip jau anksčiau buvo pažymėję kai kurie ekspertai, geografiškai sunku paaiškinti, kaip gana izoliuota pietų Europos populiacija galėtų būti šiuolaikinių Afrikos beždžionių ar ankstyviausių Afrikos homininų protėvė.

Apskritai šis radinys primena, kiek daug neapibrėžtumo tebėra kalbant apie žmonių kilmę: naujos fosilijos gali ne tik papildyti žinias, bet ir vėl įžiebti senas diskusijas.

Tyrimas publikuotas žurnale „Paleobiodiversity & Paleoenvironments“.

„NASA“ vadovas antradienį pranešė, kad JAV kosmoso agentūra investuos 20 mlrd. JAV dolerių į bazės Mėnulyje kūrimą, kartu sustabdydama planus įgyvendinti Mėnulio orbitos stoties projektą „Gateway“.

„Agentūra ketina pristabdyti „Gateway“ dabartine forma ir sutelkti dėmesį į infrastruktūrą, leidžiančią užtikrinti ilgalaikes operacijas Mėnulio paviršiuje“, – pareiškime per visą dieną trukusį renginį „NASA“ būstinėje Vašingtone sakė Jaredas Isaacmanas.

Jis pridūrė, kad, nepaisant kai kurios turimos techninės įrangos iššūkių, agentūra planuoja pritaikyti tinkamą įrangą kitiems tikslams ir pasitelkti tarptautinių partnerių įsipareigojimus šiems uždaviniams įgyvendinti.

Tai naujausias pokytis „NASA“ po pastarųjų korekcijų programoje „Artemis“. Ši programa siekia grąžinti amerikiečius į Mėnulį ir sukurti ilgalaikį buvimą, o ateityje tai turėtų atverti kelią misijoms į Marsą.

„Gateway“ buvo numatyta kaip tarpinė stotelė astronautams, vykstantiems į Mėnulį, ir kaip mokslinių tyrimų platforma. Vis dėlto iniciatyvos sustabdymas nėra visiškai netikėtas: kritikai teigė, kad projektas gali būti pernelyg brangus arba atitraukiantis dėmesį nuo kitų Mėnulio tikslų.

Pasak J. Isaacmano, sprendimas pristabdyti „Gateway“ leis perorientuoti pastangas ir išteklius į bazės statybą strategiškai svarbiame Mėnulio pietų ašigalio regione – tai ir anksčiau buvo vienas iš pagrindinių siekių.

„NASA“ dabar planuoja per artimiausius septynerius metus skirti 20 mlrd. JAV dolerių bazės statybai, ją vykdant per dešimtis misijų ir bendradarbiaujant su komerciniais bei tarptautiniais partneriais.

„Bus evoliucinis kelias kuriant pirmąjį žmonijos nuolatinį forpostą už Žemės ribų, ir mes į šią kelionę įtrauksime visą pasaulį“, – sakė jis.

Tarp planuoto „Gateway“ projekto partnerių buvo ir „Europos kosmoso agentūra“. Atsakydama į žurnalistų užklausą, ji nurodė, kad šiuo metu vykdo glaudžias konsultacijas su valstybėmis narėmis, tarptautiniais partneriais ir Europos pramone, siekdama įvertinti šio pranešimo pasekmes.

J. Isaacmanas, „NASA“ vadovauti pradėjęs praėjusių metų pabaigoje, mažiau nei prieš mėnesį paskelbė apie „Artemis“ programos pertvarką. Pastaraisiais metais ji patyrė ne vieną vėlavimą, o agentūra siekia, kad amerikiečiai į Mėnulio paviršių sugrįžtų iki 2028 metų. Šis tikslas, anot jo, nesikeičia.

Vis dėlto keičiamas skrydžių planas: numatoma įtraukti papildomą bandomąją misiją prieš galutinį nusileidimą Mėnulyje, kad būtų pagerinta pasirengimo kokybė ir, kaip teigiama, sustiprinta paleidimų „raumenų atmintis“.

Ši strateginė korekcija paskelbta pasikartojant vėlavimams misijoje „Artemis 2“. Ji iš pradžių turėjo startuoti dar vasarį, tačiau dabar taikomasi į balandžio pradžią. Misijos tikslas – pirmasis Mėnulio praskriejimas per daugiau nei pusšimtį metų.

Dar pirmosios kadencijos metu JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo pareiškęs norą, kad amerikiečiai vėl iškeltų koją Mėnulyje. Tuo pat metu Kinija sparčiai vykdo planus iki vėliausiai 2030 metų surengti pirmąją pilotuojamą misiją į Mėnulį.

JAV pastangos iš dalies priklauso ir nuo privačių „NASA“ partnerių pažangos. Bendrovės „SpaceX“ ir „Blue Origin“, priklausančios atitinkamai Elonui Muskui ir Jeffui Bezosui, yra pasirašiusios sutartis kurti Mėnulio nusileidimo modulius, naudojamus programoje „Artemis“.

© „Agence France-Presse“

Jau pusę amžiaus astronomai stebi vieną keisčiausių dangaus reiškinių: milžiniška žvaigždė netikėtai ir labai galingai blyksi rentgeno spinduliais, o šių pliūpsnių pobūdis ilgai nepasidavė paaiškinimui.

Dabar surinkti pakankamai tikslūs duomenys patvirtino seniai svarstytą hipotezę. Paaiškėjo, kad masyvios mėlynos žvaigždės gama Kasiopejos (γ Cas) rentgeno spinduliuotė kyla ne iš pačios žvaigždės, o iš mažos, plika akimi nematomos baltosios nykštukės, kuri „siurbia“ medžiagą iš didesnės savo porininkės. Krintanti medžiaga įkaista iki ekstremalių temperatūrų ir taip sukuria neįprastai stiprią rentgeno spinduliuotę.

„Daugybė mokslinių grupių daugelį dešimtmečių intensyviai bandė išspręsti γ Cas mįslę. O dabar, dėl itin tikslių „XRISM“ stebėjimų, mums pagaliau pavyko“, – teigia astrofizikė Yaël Nazé iš Lježo universiteto Belgijoje.

γ Cas sistema iš tiesų yra kelių žvaigždžių darinys, esantis maždaug už 550 šviesmečių. Dangaus skliaute ji matoma Kasiopejos žvaigždyne, „W“ raidės vidurinėje viršūnėje. Ryškiausias sistemos objektas – melsvai balta Be tipo žvaigždė, apie 15 kartų masyvesnė už Saulę. Beje, tai buvo pirmoji identifikuota Be klasės žvaigždė – dar 1866 metais.

Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais ši „pavyzdinė“ savo klasės žvaigždė ėmė kelti klausimų. Kadangi Žemės atmosfera sugeria rentgeno spinduliuotę, ją patikimai stebėti buvo įmanoma tik pradėjus kosminius rentgeno observatorijų skrydžius 8-ajame dešimtmetyje. Būtent tuomet astronomai užfiksavo keistą, didelės energijos rentgeno „parašą“, sklindantį iš γ Cas.

Ši spinduliuotė buvo maždaug 40 kartų ryškesnė, nei tikėtasi tokio tipo žvaigždei. Vėlesnė analizė rodė, kad ją sukuria plazma, įkaitinta net iki 150 mln. kelvinų.

Ilgainiui susiformavo dvi pagrindinės konkuruojančios teorijos, bandančios paaiškinti tokį įkaitimą. Pasak Y. Nazé, viename scenarijuje buvo svarstoma vietinė magnetinė rekonekcija tarp Be žvaigždės paviršiaus ir ją supančio disko. Kituose scenarijuose rentgeno spinduliuotė buvo siejama su palydovu: žvaigžde, praradusia išorinius sluoksnius, neutronine žvaigžde arba medžiagą akrecijuojančia baltąja nykštuke.

Tokio mažo palydovo prie ryškios, didelės ir karštos žvaigždės aptikimas yra ypač sudėtingas – ypač γ Cas atveju, nes ji viena iš ryškiausių savo žvaigždyne ir lengvai matoma plika akimi. Tuo tarpu baltosios nykštukės yra mažos, maždaug Žemės dydžio, todėl tiesiogiai jas įžvelgti šalia tokios ryškios kaimynės beveik neįmanoma.

Reikėjo rentgeno teleskopo, galinčio pakankamai tiksliai susieti aukštos energijos spinduliuotę su orbitiniu judėjimu. Tam pasitarnavo bendra „JAXA“, „ESA“ ir „NASA“ misija – rentgeno vaizdinimo ir spektroskopijos palydovas „XRISM“.

Tyrėjai stebėjo γ Cas 2024 metų gruodį, o vėliau – 2025 metų vasarį ir birželį. Duomenys atskleidė, kad rentgeno spinduliuotės signalas seka orbitinį ritmą, kurio periodas siekia apie 203 dienas.

„Spektrai parodė, kad aukštos temperatūros plazmos požymiai tarp trijų stebėjimų keičia greitį, sekdami baltosios nykštukės orbitinį judėjimą, o ne Be žvaigždės“, – aiškina Y. Nazé.

„Šis poslinkis išmatuotas labai patikimai statistiškai. Iš esmės tai pirmasis tiesioginis įrodymas, kad už rentgeno spinduliuotę atsakinga ypač įkaitusi plazma yra susijusi su kompaktišku palydovu, o ne su pačia Be žvaigžde.“

Rentgeno šviesos analizė taip pat rodo, kad kaltininkė – baltosios nykštukės prigimties žvaigždė, turinti magnetinį lauką. Žvaigždėms skriejant viena aplink kitą, tankios baltosios nykštukės gravitacija pritraukia medžiagą iš labiau „išsipūtusios“ Be žvaigždės. Ši medžiaga nukreipiama baltosios nykštukės magnetinio lauko linijomis į polius, kur krisdama į atmosferą smarkiai įkaista.

Mokslininkus tai ypač džiugina, nes patvirtinta seniai prognozuota dvejetainių sistemų rūšis – Be žvaigždės ir baltosios nykštukės pora. Iš pirmo žvilgsnio toks „duetas“ atrodo keistai: 15 Saulės masių žvaigždė paprastai gyvena tik apie 10 mln. metų, o tai reikštų, kad ji yra palyginti jauna.

Tačiau baltosios nykštukės kilmė dažniausiai kur kas senesnė. Baltoji nykštukė – itin tankus, „miręs“ žvaigždės branduolys, likęs po to, kai žvaigždė (iki maždaug 8 Saulės masių) išmetė didžiąją dalį savo medžiagos. Tokios žvaigždės gali egzistuoti milijardus metų.

Vis dėlto jau seniai manoma, kad Be ir baltosios nykštukės poros gali susidaryti iš anksčiau labiau subalansuotos dvinarės sistemos. Pagal modelius, jei iš pradžių sistema turėjo dvi pakankamai masyvias žvaigždes, iš kurių viena buvo tik šiek tiek didesnė, didesnioji savo evoliuciją galėjo užbaigti anksčiau ir išsipūsti taip, kad mažesnioji pradėtų „siurbti“ jos masę.

Laikui bėgant mažesnioji galėjo „užaugti“ iki Be tipo žvaigždės, o didesniosios likutis susitraukti į baltąją nykštukę, kurios masė gali siekti iki 1,4 Saulės masės.

Panašių sistemų užuominų buvo pastebėta ir anksčiau, tačiau γ Cas – kaip ir dera šios klasės etalonui – pateikia tvirtą patvirtinimą. Tai suteikia naują atskaitos tašką aiškinant analogiškus signalus prie kitų Be žvaigždžių.

„Manome, kad raktas slypi supratime, kaip tiksliai vyksta sąveika tarp šių dviejų žvaigždžių. Dabar, kai žinome tikrąją gama Kasiopejos prigimtį, galime kurti modelius, skirtus būtent šiai sistemų klasei, ir atnaujinti mūsų supratimą apie dvinarę žvaigždžių evoliuciją“, – sako Y. Nazé.

Atradimas publikuotas mokslo žurnale „Astronomy & Astrophysics“.