Category: Mokslas

Norvegijos jūros dugne nuskendęs Šaltojo karo laikų branduolinis povandeninis laivas pamažu leidžia radioaktyvias medžiagas, parodė specialus tyrėjų atliktas tyrimas.

Sovietų K-278 „Komsomolec“ nuskendo 1989 m. balandį po laive kilusio gaisro. Kartu su laivu į 1680 metrų gylį nugrimzdo ne tik jį varęs branduolinis reaktorius, bet ir dvi branduolinės torpedos.

Tyrimą koordinavo jūrų radioekologas Justinas Gwynnas iš „Fram Centre“ priklausančios Norvegijos radiacinės ir branduolinės saugos institucijos. Mokslininkai nustatė, kad nors laivo korpusas toliau nyksta, šiuo metu nėra ženklų, jog būtų įvykusi ekologinė katastrofa, kuri teoriškai galėtų kilti.

Pasak tyrėjų, torpedų skyrius išlieka sandarus, tačiau reaktoriaus būklė prastėja – iš jo periodiškai išsiskiria matomi radioaktyvių medžiagų pliūpsniai į aplinkinį vandenį.

„Išmetimai iš reaktoriaus vyksta jau daugiau kaip 30 metų, tačiau yra mažai įrodymų, kad radionuklidai kauptųsi artimiausioje aplinkoje aplink povandeninį laivą, nes, panašu, jie greitai praskiedžiami aplinkiniame jūros vandenyje“, – rašo tyrėjai.

„Komsomolec“ katastrofa buvo tragiška – žuvo didžioji dalis įgulos, o nuolaužos tapo ilgalaikiu radiologiniu pavojumi tamsioje jūros gelmėje. Nuo 10-ojo dešimtmečio vykdoma stebėsena jau anksčiau rodė, kad radioaktyvios medžiagos kartkartėmis nuteka. Pirmieji tyrimai atskleidė, kad laivas buvo smarkiai apgadintas, korpuse buvo įtrūkimų, o jūros vanduo turėjo kontaktą su branduolinėmis torpedomis.

1994 m. buvo atlikti dideli darbai siekiant užsandarinti pažeistą torpedų skyrių. Nuo to laiko, pasak stebėsenos duomenų, nebuvo požymių, kad į aplinką pateko ginkluotės klasės plutonis.

Vis dėlto kasmetinės Norvegijos institucijų apžiūros fiksavo vandenyje aplink nuolaužas aptinkamus radioaktyvius cezio izotopus. 2019 m. mokslininkai atliko išsamesnę ekspediciją, pasitelkę nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą „Ægir 6000“. Juo buvo imami vandens ir gyvūnijos mėginiai, taip pat vertinama paties laivo būklė.

Baigę analizuoti surinktus duomenis, mokslininkai įvertino nuotėkio intensyvumą, jo šaltinius ir poveikį dugno ekosistemai. Nustatyta, kad nuotėkis nėra pastovus – jis pasireiškia sporadiniais pliūpsniais iš konkrečių vietų, įskaitant ventiliacijos vamzdį ir zoną šalia reaktoriaus skyriaus. Aparato vaizdo įrašuose užfiksuoti aiškiai matomi išsiliejimų debesys.

Iš tų debesų paimtuose mėginiuose aptikta stroncio, cezio, urano ir plutonio izotopų. Visai prie laivo stroncio ir cezio koncentracijos buvo atitinkamai 400 000 ir 800 000 kartų didesnės nei įprastas šių radionuklidų fonas Norvegijos jūroje.

Mokslininkų teigimu, padidėję urano ir plutonio kiekiai bei jų santykiai rodo, kad reaktoriaus viduje esantis branduolinis kuras aktyviai koroduoja. Tačiau jau už kelių metrų nuo nuolaužų radiacinė tarša smarkiai sumažėja – tai leidžia manyti, kad izotopai greitai išsisklaido.

Taip pat tirti ant nuolaužų augantys kempiniai, koralai ir jūriniai aktinijai: jų mėginiuose fiksuotas šiek tiek padidėjęs radioaktyvaus cezio kiekis, tačiau akivaizdžių deformacijų ar kitų pažeidimų požymių nenustatyta. Aplinkinių nuosėdų mėginiai taip pat rodė menką užterštumą.

Tyrėjai pažymi, kad ankstesnis torpedų skyriaus sandarinimas vis dar išlieka veiksmingas. Vis dėlto situacija kelia nerimą: nors kol kas žala, panašu, minimali, apie tokio gylio jūrų ekosistemas žinoma nedaug, o laikui bėgant laivo konstrukcija neišvengiamai silpnės.

Nuolaužos guli šaltoje, didžiulio slėgio bathypelaginių gelmių zonoje – vietoje, kurią žmonėms pasiekti itin sudėtinga, o bet kokiems remonto darbams prireiktų kruopštaus planavimo ir sudėtingų inžinerinių sprendimų.

„Reikėtų atlikti tolesnius tyrimus, kad būtų nustatyti pastebėtų išmetimų mechanizmai, reaktoriuje vykstantys korozijos procesai ir tai, kokias pasekmes jie gali turėti būsimiems išmetimams bei likusios branduolinės medžiagos likimui reaktoriuje“, – rašo autoriai.

Pasak jų, „Komsomolec“ yra išskirtinis atvejis, leidžiantis geriau suprasti rizikas, susijusias su kitais Arkties regione nuskendusiais ar paskandintais reaktoriais, taip pat galimų incidentų su branduoline energija varomais laivais ir kitomis jūroje naudojamomis branduolinėmis technologijomis pasekmes. Todėl, anot mokslininkų, būtina tęsti nuolatinę povandeninio laivo būklės ir situacijos stebėseną.

Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „PNAS“.

Gali pasirodyti, kad Marse nevyksta nieko ypatingo, tačiau ši dulkėta, rausva planeta nuolat pateikia įdomių vaizdų. Dažniausiai jie susiję su uolienomis – jų ten tiek daug, o per milijardus metų vykusi erozija kartais suformuoja darinius, kurie, pažvelgus tam tikru kampu, primena dirbtines ar net biologines struktūras.

Tai kiek primena „beždžionių ir rašomųjų mašinėlių“ metaforą: ne visada gausi šedevrą, bet kartais pasitaiko vaizdų, kurie priverčia suabejoti, ką iš tiesų matai. Marsas ne kartą sukėlė diskusijų dėl netikėtų formų, o naujausias triukšmas kilo dėl akį traukiančio darinio, primenančio trijų pusių piramidę. Jis yra vėjo išgraužtame slėnyje, vadinamame Kandoro chasma.

Šis darinys pirmą kartą pastebėtas dar 2002 m., tačiau pastaruoju metu vėl atsidūrė dėmesio centre po to, kai socialiniuose tinkluose juo pasidalijo kino kūrėjas Brianas Cory Dobbsas. Anksčiau jis yra skleidęs idėją, kad „NASA“ nuotraukose esą matyti dirbtinių struktūrų Marse įrodymai. Įrašas greitai išplito, o apkarpytos darinio nuotraukos ėmė cirkuliuoti socialiniuose tinkluose ir bulvarinėje žiniasklaidoje.

Svarbu tai, kad patys vaizdai yra tikri – tai „NASA“ orbitinių aparatų duomenys, pirmą kartą regioną užfiksavę 2001 m. Ankstyviausias dokumentuotas „piramidės“ identifikavimas siekia 2002 m., kai nepriklausomas tyrėjas Wilmeris Faustas atkreipė dėmesį į keistą detalę „Mars Global Surveyor“ nuotraukoje. Vėlesni teiginiai apie dar ankstesnį atradimą laikui bėgant kito ir nebuvo nuoseklūs, tačiau vienas dalykas išliko: vadinamasis Kandoro tetraedras atrodė išties intriguojančiai.

Nuo to laiko šį regioną fotografavo ir kiti orbitiniai aparatai, ypač „HiRISE“ kamera, esanti „NASA“ zonde „Mars Reconnaissance Orbiter“. Didelės raiškos vaizdai išties įspūdingi, tačiau pažvelgus plačiau ir įvertinus aplinkinį reljefą, „tetraedras“ ima atrodyti vis mažiau paslaptingas: tai greičiau kiek nelygus kalnas, suformuotas tų pačių erozijos procesų, kurie suformavo ir aplinkines bedugnes.

Kandoro chasma yra vienas didžiausių Marso kanjonų. Manoma, kad per milijardus metų jį formavo vanduo, nuošliaužos, vėjas ir galbūt net tektoninis aktyvumas. Šioje teritorijoje gausu geologinių darinių, kuriuos mokslininkai vadina iškiliais reljefo „gumbais“ – tai anksčiau po nuosėdomis slėptos uolienos, pasirodžiusios paviršiuje, kai aplinkinė mažiau atspari uoliena buvo išnešiota erozijos. Tokie dariniai nėra maži: jų skersmuo gali siekti iki kilometro, o aukštis – keliasdešimt metrų.

Kandoro tetraedras, kaip skelbiama, yra maždaug 290 metrų skersmens ir apie 145 metrų aukščio. Tai kiek aukštesnis nei įprasti tokio tipo iškilimai, tačiau vis tiek dera bendrame vaizde, kuriame sluoksniuotos uolienos ilgainiui virsta atskiromis kalvomis.

Be to, panašių natūralių „piramidžių“ galima rasti ir Žemėje. Pavyzdžiui, Kolumbijoje esantis kalnas Cerro Tusa iškyla 457 metrus virš aplinkinio reljefo, o jo pagrindo plotis siekia apie 1,8 kilometro. Kinijos Guidžou provincija taip pat garsėja piramidės formos kalnais.

Atidžiau įsižiūrėjus į Marso darinio nuotraukas matyti, kad jis stūkso tarp vėjo suformuotų smėlio bangelių – reljefo briaunų, rodančių, jog erozija vyksta ir dabar. Taip pat pastebima, kad „piramidės“ šlaitai nėra geometriškai tikslūs: jie nelygūs, su gūbriais, o trys pusės tarpusavyje nėra vienodo dydžio – tai mažai primena žmogaus rankomis sukurtą objektą.

Žmogaus gebėjimas atpažinti raštus yra itin stiprus – dažnai ieškome prasmės ten, kur jos gali ir nebūti. Šis reiškinys vadinamas pareidolija: dėl jo žmonėms kartais atrodo, kad uolienose ar šešėliuose mato veidus, figūras ar „konstrukcijas“. Geometrinės formos ypač greitai patraukia dėmesį, todėl nenuostabu, kad kai kurie Marso vaizdai taip greitai tampa sensacija.

Vis dėlto Marsui nereikia mūsų vaizduotės pagražinimų, kad būtų įdomus. Planetos geologija ir klimatas sukūrė kraštovaizdžius, kurie vienu metu atrodo ir pažįstami, ir visiškai svetimi. O tokios technologijos kaip „Mars Reconnaissance Orbiter“ leidžia juos tyrinėti ypač detaliai – tarsi mintimis nusikelti prie stačių uolų, slėnių ir atšiaurių lygumų, kur milijardus metų skamba tik vėjas.

„NASA“ ir Kinijos nacionalinė kosmoso agentūra „CNSA“ planuoja siųsti astronautus į Marsą jau kitą dešimtmetį.

Toks ambicingas tikslas reikalauja itin kruopštaus planavimo, didelio masto tyrimų ir iš anksto parengtų sprendimų galimiems iššūkiams. Vienas svarbiausių klausimų – astronautų sveikata ir saugumas.

Be rizikų, susijusių su ilga kelione – padidėjusia radiacijos doze ir ilgalaikio buvimo mikrogravitacijoje poveikiu – yra ir pats Marsas. Jo gravitacija siekia apie 38 proc. Žemės gravitacijos.

Tokios sąlygos gali kelti ilgalaikių sveikatos grėsmių, todėl tarptautinė mokslininkų komanda aiškinasi, kaip Marso gravitacija paveiktų vieną svarbiausių žmogaus sveikatos komponentų – griaučių raumenis.

Griaučių raumenys yra gausiausias žmogaus kūno audinys, sudarantis daugiau nei 40 proc. visos kūno masės. Jie būtini judėjimui ir metabolinei sveikatai. Be to, šis audinys ypač jautrus sumažintai mechaninei apkrovai: mažesnė gravitacija gali lemti ryškų raumenų jėgos, dydžio ir funkcijos praradimą. Todėl svarbu suprasti, kaip raumenų audinys prisitaikytų prie Marso aplinkos.

Tyrimą vykdė mokslininkai iš Cukubos universiteto Medicinos instituto, „Tohoku Medical Megabank Organization“, „Advanced Research Center for Innovations in Next-Generation Medicine (INGEM)“, „Beth Israel Deaconess Medical Center“, „Brigham and Women’s Hospital“, Japonijos kosmoso tyrimų agentūros „JAXA“ Kosminės aplinkos panaudojimo centro ir kelių universitetų. Rezultatai paskelbti žurnale „Science Advances“.

Eksperimento metu komanda analizavo, kaip sumažinta gravitacija veikia griaučių raumenis 24 pelėms, kurios buvo išsiųstos į „JAXA“ eksperimentinį modulį „Kibo“.

Ten jos buvo patalpintos „JAXA“ sukurtame centrifugos įrenginyje „Multiple Artificial-gravity Research System (MARS)“. Per 28 dienas pelės buvo veikiamos keturiais skirtingais gravitacijos lygiais: mikrogravitacija, 0,33 g, 0,67 g ir 1 g.

Prieš skrydį pelėms atlikti tyrimai „NASA“ Kenedžio kosminiame centre, o grįžus jos ten pat buvo pakartotinai ištirtos ir paimti mėginiai.

Mėginius vėliau analizavo Rod Ailando universiteto „University of Rhode Island (URI)“ Mitybos katedros Metabolizmo ir raumenų biologijos laboratorijos „Metabolism and Muscle Biology Lab (MMBL)“ mokslininkai. Kaip teigė MMBL vadovė profesorė Marie Mortreux:

„Nors Žemėje galime imituoti kosminį skrydį su žmonėmis, tai yra itin sudėtinga ir brangu. Turime centrifugas, kurios gali laikinai paveikti žmones tam tikrais gravitacijos lygiais, tačiau poveikis nėra nei vienalytis, nei pastovus.

Pasirinkome vienodais intervalais atskirtus gravitacijos lygius, kad geriau matytume kiekvienos sistemos reakciją į gravitaciją. Grupė, veikiama 0,33 g, buvo itin arti Marso gravitacijos (0,38 g). Šios grupės rezultatus galima paversti praktiniais veiksmais, kurie padėtų įgyvendinti Marso tyrinėjimą.“

Grįžus pelėms į Žemę, Mortreux ir jos komanda įvertino jų svorį, jėgą bei judėjimą. Analizė parodė, kad 0,33 g reikšmingai sumažino skrydžio sukeltą raumenų nykimą, o esant 0,67 g raumenų atrofijos buvo išvengta visiškai.

Taip pat buvo matuojama priekinių galūnių suėmimo jėga, pasitelkiant elektrinės varžos miografiją (EIM). Šie duomenys rodė, kad 0,67 g pakanka raumenų veiklai palaikyti.

Apibendrinti rezultatai leidžia teigti, kad 0,67 g gali būti kritinė riba, padedanti sumažinti ilgalaikio kosminio skrydžio sukeltą raumenų atrofiją.

Be to, analizuojant pelių kraujo plazmą identifikuota 11 metabolitų, kurių pokyčiai priklausė nuo gravitacijos lygio. Mokslininkai mano, kad ateityje jie galėtų tapti biomarkeriais, padedančiais stebėti astronautų fiziologinį prisitaikymą.

Šis darbas tęsia ankstesnius Mortreux tyrimus, atliktus kartu su profesore Mary Bouxsein (viena iš straipsnio bendraautorių) Harvardo medicinos mokykloje. Bouxsein dar 2010-ųjų pradžioje sukūrė antžeminį pelių dalinės gravitacijos modelį, o Mortreux Harvarde sukūrė žiurkių dalinės gravitacijos modelį. Todėl abi tyrėjos gerai pažįsta skirtingų gravitacijos lygių poveikį kaulų ir raumenų audiniams.

Kaip pažymėjo Mortreux, vienas svarbiausių šio tyrimo aspektų – galimybė patikrinti, ar antžeminiai rezultatai pasikartoja orbitoje, kai sumažinama mechaninė apkrova:

„Kadangi šios misijos tikslas buvo įvertinti gravitaciją kaip tęstinį spektrą, turėjome idealią galimybę pamatyti, ar mūsų antžeminiai rezultatai duoda panašius efektus, kai orbitoje taikoma sumažinta mechaninė apkrova“, – sakė M. Mortreux.

Tyrimo išvada aiški: būsimoms misijoms į Marsą teks rimtai spręsti raumenų masės ir jėgos mažėjimo problemą per ilgą kelionę tarp Žemės ir Marso.

Astronautams reikia nuolat atlikti mokslines užduotis, išlaikyti judrumą ir raumenų jėgą. Tai svarbu ne tik misijos metu, bet ir sugrįžus į Žemę, kai organizmui tenka iš naujo prisitaikyti prie įprastos gravitacijos.

Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad ateities kosminių kelionių planuose gali praversti dirbtinės gravitacijos sprendimai, pavyzdžiui, besisukančios konstrukcijos, kurios padėtų sumažinti ilgalaikės mikrogravitacijos žalą.

Pietų Afrikoje ir pietų Namibijoje rasti kruopščiai išraižyti stručių kiaušinių lukštų fragmentai leidžia manyti, kad žmonės dar prieš maždaug 60 tūkst. metų mąstė gerokai struktūruočiau ir geometriškiau, nei manyta iki šiol.

Šie dekoruoti lukštai, pirmą kartą aprašyti 2010 m., nėra atsitiktiniai brūkštelėjimai. Tyrėjai juose įžvelgia sąmoningai kuriamus geometrinius elementus – tinklelį primenančias struktūras, rombų motyvus ir pasikartojančius raštus.

Naujame Italijos mokslininkų tyrime teigiama, kad tokie piešiniai leidžia pažvelgti į labai senų laikų žmonių mąstyseną ir jų gebėjimą planuoti vaizdą erdvėje.

„Šie ženklai atskleidžia stebėtinai struktūruotą, geometrinį mąstymą“, – teigia Bolonijos universiteto archeologė, tyrimo vyresnioji autorė Silvia Ferrara.

„Kalbame apie žmones, kurie ne šiaip brėžė linijas, bet organizavo jas pagal pasikartojančius principus – lygiagretumą, tinklelius, pasukimus ir sistemingus kartojimus. Tai tarsi užuomazginė vizualinė gramatika“, – priduria ji.

Siekdami iššifruoti šią „geometrinę gramatiką“, mokslininkai įvertino 112 išraižytų stručių kiaušinių lukštų fragmentų ženklų išsidėstymą. Radiniai aptikti dviejose priedangose Pietų Afrikoje ir vienoje oloje pietų Namibijoje. Manoma, kad anuomet sveiki kiaušiniai galėjo būti naudojami kaip vandens talpos – taip kai kurie rinkėjai ir šiandien daro šiame regione.

Ar raštai buvo sąmoningai sudėtingi? Išanalizavę beveik 1 300 lukštuose išraižytų linijų, tyrėjai padarė išvadą, kad jų kūrėjai demonstravo išskirtinį gebėjimą organizuoti informaciją.

Daugiau nei 80 proc. įrėžimų pasižymi nuosekliais erdviniais dėsningumais: gausu lygiagrečių linijų, stačių kampų bei ritmiško linijų ir raštų kartojimo. Sudėtingesniuose fragmentuose matyti brūkšniuotos juostos, tinkleliai ir rombų motyvai.

Tyrėjų teigimu, tokie piešiniai rodo, kad ankstyvieji žmonės turėjo ne tik tvirtą ranką, bet ir kūrybingą protą, gebantį atlikti tokias kognityvines operacijas kaip pasukimas, poslinkis ir elementų įterpimas. Tai leidžia paprastas linijas paversti įvairiomis, hierarchiškai organizuotomis kompozicijomis.

Be to, tai apčiuopiamas įrodymas apie kognityvinį pagrindą, būtina abstraktaus mąstymo raidai. Gebėjimas konceptualizuoti dalykus už asmeninės patirties ribų – įskaitant tai, ko nematome ar kas galbūt net neegzistuoja – laikomas vienu esminių žmogaus bruožų.

Tyrimas papildo ankstesnes įžvalgas, kad žmonės turi intuityvų geometrinių savybių – linijos, taško, lygiagretumo ar stačių kampų – suvokimą, o tokios „geometrinės intuicijos“ yra dalis bazinių žinių, būdingų žmonijai.

„Šie įrėžimai yra organizuoti ir nuoseklūs, jie rodo geometrinių ryšių įvaldymą“, – sako S. Ferrara.

„Čia matyti ne vien ženklų kartojimas – yra tikras vizualinis ir erdvinis planavimas, tarsi autoriai prieš raižydami jau turėjo bendrą figūros vaizdą“, – aiškina ji.

Kol kas neaišku, ar šie raštai turėjo gilesnę simbolinę ar ritualinę prasmę – tai nebuvo šio darbo tikslas. Vis dėlto jie išryškina svarbų žmogaus mąstymo evoliucijos etapą, padėjusį pamatus vėlesnei meno, išradimų ir simbolinių sistemų raidai.

„Mūsų analizė rodo, kad Homo sapiens jau prieš 60 tūkst. metų turėjo išskirtinį gebėjimą organizuoti vizualinę erdvę pagal abstrakčius principus“, – teigia Bolonijos universiteto doktorantė ir pirmoji tyrimo autorė Valentina Decembrini.

„Paprastų formų pavertimas sudėtingomis sistemomis, vadovaujantis apibrėžtomis taisyklėmis, yra giliai žmogiškas bruožas, lydėjęs mūsų istoriją tūkstantmečius – nuo dekoracijų kūrimo iki simbolinių sistemų ir galiausiai rašto atsiradimo“, – priduria ji.

Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „PLOS One“.

17.45 val. jūs ką tik grįžote namo po ilgos darbo dienos. Norėtųsi tik ramiai atsipūsti ir pažiūrėti mėgstamą serialą. Į virtuvę įbėga aštuonmetė Salė – drąsi ragautojа, kuriai, atrodo, nėra baisaus maisto.

„Aš alkana, kas vakarienei?“ – klausia ji. Mintyse jau piešiate vaizdą, kaip ji su pasimėgavimu ragauja aštresnius patiekalus ir noriai išbando viską, kas atsiduria lėkštėje.

Tačiau dar nespėjus atsakyti iš svetainės pasigirsta keturmečio Bilio šūksnis: „Makaronai su sūriu!“ Bilis, kaip ir daugelis išrankių valgytojų, sukasi ratu tarp kelių pasirinkimų: dėžutėje paruošiamų makaronų su sūriu, vištienos gabalėlių (geriausia dinozaurų formos) ir makaronų, bet tik spagečių.

Jūs atsidūstate ir stebitės, kaip tokie skirtingi vaikai galėjo atsidurti toje pačioje šeimoje. Jei ši situacija pažįstama, jūs ne vieni. Mitybos neuromokslų specialistai pabrėžia, kad vaikų maisto pasirinkimai formuojasi dėl daugybės priežasčių, o supratus jas tėvams lengviau padėti vaikams pamažu priimti įvairesnę ir sveikesnę mitybą.

Ar dėl išrankumo kalti genai? Genetika gali turėti įtakos, tačiau dažniausiai ji paaiškina tik nedidelę bendro vaizdo dalį.

Žmonės gimsta natūraliai linkę mėgti saldų skonį ir dažniau vengti kartaus. Manoma, kad toks polinkis yra apsauginis: saldumas dažnai siejamas su kalorijų šaltiniais, pavyzdžiui, vaisiais ar motinos pienu, o kartumas gamtoje neretai signalizuoja galimus toksinus.

Tyrimai rodo, kad skonio preferencijų užuomazgos gali atsirasti labai anksti. Pavyzdžiui, viename tyrime pastebėta, kad nėščiosioms vartojant saldaus skonio morkų kapsules, vaisiai ultragarsu dažniau „šypsodavosi“, o paragavus kartaus skonio kopūstinių daržovių kapsulių – dažniau matyta grimasą primenanti reakcija. Tai leidžia manyti, kad jautrumas kartumui pasireiškia dar iki gimimo.

Be įgimtų polinkių, yra genų, galinčių lemti, kiek jautriai žmogus jaučia kartumą. Kai kurie žmonės yra jautresni kartiems junginiams, panašiems į tuos, kurie aptinkami kopūstinėse daržovėse. Tokiems vaikams (ir suaugusiesiems) dažniau nepatinka, pavyzdžiui, žali brokoliai, kartesni gėrimai ar greipfrutai.

Vis dėlto net ir jautrūs kartumui žmonės gali išmokti pamėgti kartesnius skonius. Skonio įpročius keičia patirtis, kontekstas ir tai, su kokiomis emocijomis siejamas konkretus maistas.

Yra ir kitų genetinių veiksnių. Pavyzdžiui, daliai žmonių kalendra atrodo „muilinė“. Taip nutinka dėl uoslės receptorių ypatybių: jie jautriau reaguoja į tam tikrus aldehidus, kurių kvapas ir skonis asocijuojasi su muilu. Tokie žmonės kalendros dažnai tiesiog negali pakęsti.

Nors genai turi reikšmės, vaikų aplinka ir patirtys su maistu paprastai daro didesnę įtaką tam, ko jie nori vakarienei.

Dar XIX amžiuje fiziologas Ivanas Pavlovas parodė, kad šunys gali išmokti sieti tam tikrą signalą (pavyzdžiui, skambutį) su maistu. Vėliau psichologė Leann Birch ir kiti tyrėjai parodė, kad panašūs asociacijų formavimosi principai veikia ir žmogaus mitybos preferencijas.

Kai maisto skonis susiejamas su teigiama patirtimi – sotumu, malonia atmosfera, dėmesiu, pagyrimu ar tiesiog jaukiu bendravimu – tikimybė, kad maistas patiks, didėja. O kai valgymas susiejamas su neigiama patirtimi, pavyzdžiui, priverstiniu spaudimu („suvalgyk visas daržoves, kitaip nebus ekranų laiko“) ar nemaloniu pilvo skausmu, simpatija konkrečiam patiekalui gali sumažėti.

Įdomu tai, kad mokymasis apie maistą prasideda dar prieš gimimą. Tyrimai rodo, jog skoniai gali pasiekti vaisių per vaisiaus vandenis, o vėliau – per motinos pieną. Tai tarsi „paruošia“ kūdikį šeimos virtuvei: vėliau vaikas gali būti atviresnis skoniams, kuriuos pažino ankstyviausiais etapais.

Gera žinia ta, kad daugeliui vaikų išrankumas yra laikinas etapas, kuris dažnai silpnėja vaikui augant ir pradėjus lankyti mokyklą. Jei vaikas auga ir vystosi sklandžiai, dažniausiai nėra pagrindo dideliam nerimui.

O ką praktiškai gali padaryti tėvai, norintys praplėsti vaiko skonio ribas? Specialistai pabrėžia vieną svarbiausią dalyką: vaikui reikia sudaryti daug galimybių ragauti naujus produktus, tačiau be spaudimo, prievartos ar gąsdinimų.

Kai kuriems vaikams prireikia 12 ar net daugiau ragavimo kartų, kol naujas maistas tampa priimtinas. Taip pat pasitaiko, kad vaikai noriau išbando naujus patiekalus darželyje ar mokykloje, net jei namuose tam priešinasi.

Grįžtant prie Salės ir Bilio istorijos, vakarienė vis tiek atsiranda ant stalo. Šį kartą – improvizacija: makaronai su sūriu, papildyti kimčiais, ir keptas žiedinis kopūstas, o Salės porcijai dar ir daugiau aštresnio padažo.

Galbūt pažįstama makaronų forma paskatins Bilį bent paragauti. O jei ne – visada bus rytojus ir dar viena rami proga pabandyti iš naujo.

Kas yra bandęs tvarkyti apleistą sodą, žino: po žole ir vijokliais neretai pasitaiko sudužusių keramikos šukių ar seniai pamirštų dekoracijų. Tačiau vienai porai Naujajame Orleane toks „sodo archeologijos“ nuotykis virto tikru istoriniu atradimu.

Carrolltono rajone esančiame istoriniame name gyvenantys antropologė Daniella Santoro ir jos vyras Aaronas Lopezas augmenijoje aptiko pusiau žemėje įsmigusį marmurinį akmens luitą su lotynišku įrašu. Iš pirmo žvilgsnio jis galėjo pasirodyti kaip dekoratyvinė imitacija, skirta suteikti kiemui solidumo. Vis dėlto lotyniškas tekstas porai sukėlė įtarimų, o Santoro akimirkai net kilo baimė, kad po rankomis gali būti senas kapas.

„Tai, kad įrašas buvo lotynų kalba, privertė mus sustoti ir pagalvoti. Pamatai kažką tokio ir supranti: tai nėra paprastas daiktas“, – naujienų agentūrai „Associated Press“ pasakojo Santoro.

Vietoje to, kad radinį ignoruotų, ji kreipėsi į specialistus. Įrašą apžiūrėjo archeologė Susann Lusnia iš „Tulane University“ ir antropologas D. Ryanas Gray iš „University of New Orleans“, o informacija netrukus pasiekė ir kitus kolegas.

Tyrėjams prireikė nedaug laiko suprasti, kas tai per akmuo. Lotyniškas tekstas prasidėjo formule Dis Manibus, kuri reiškia „mirusiųjų dvasioms“ ir buvo itin dažnai naudojama romėnų antkapiniuose užrašuose. Tokių dedikacijų tūkstančiai išlikę visoje buvusioje Romos imperijos teritorijoje.

Išsamiau išvertus įrašą paaiškėjo, kad antkapis skirtas romėnų kariui – trakui, vardu Sextus Congenius Verus. Antkapį, kaip nurodoma tekste, užsakė jo įpėdiniai Atilius Carus ir Vettius Longinus. Įrašas skelbia, jog karys mirė būdamas 42 metų, po 22 metų tarnybos kariuomenėje – maždaug prieš 1 900 metų.

Intriga dar labiau sustiprėjo išaiškėjus, kad akmuo nebuvo nežinomas ir anksčiau. XX amžiaus pradžioje jis buvo užfiksuotas kaip Italijoje esančio „National Archaeological Museum of Civitavecchia“ kolekcijos dalis. Šis uostamiestyje įsikūręs muziejus per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai nukentėjo nuo sąjungininkų bombardavimų 1943–1944 metais, o nemažai eksponatų dingo arba buvo išblaškyti.

Antkapis vėliau buvo įtrauktas į dingusių vertybių sąrašus. Muziejaus dokumentuose užfiksuoti tikslūs radinio matmenys sutapo su tuo, kas buvo rasta Santoro ir Lopezo kieme.

Kaip romėniškas antkapis iš karo nuniokotos Italijos atsidūrė Luizianoje, ilgą laiką atrodė ne mažiau mįslinga istorija. Pasak buvusios namo savininkės Erin Scott O’Brien, akmens plokštė anksčiau buvo laikoma vitrinoje kartu su kitais šeimos reliktais jos senelio Charleso Paddocko Jr. namuose. Paddockas Jr. buvo karys, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs Italijoje.

Paddockas Jr. ir jo žmona mirė aštuntajame dešimtmetyje. O’Brien teigimu, kai ji 2000-ųjų pradžioje įsikėlė į namus, mama padovanojo jai šį akmenį.

„Pasodinome medį ir pasakėme, kad tai mūsų naujų namų pradžia. Nusprendėme akmenį išnešti į sodą. Maniau, jog tai tiesiog meno kūrinys. Net nenumaniau, kad tai 2 000 metų senumo reliktas“, – ji pasakojo leidiniui „Preservation in Print“.

Praėjo daugiau nei 80 metų nuo to laiko, kai muziejus, kuriame kadaise buvo saugomas šis eksponatas, buvo nusiaubtas karo, o pagrindiniai šios istorijos veikėjai jau mirę. Tikėtina, kad tikslių aplinkybių, kaip Paddockas Jr. įgijo antkapį, sužinoti nebeįmanoma. Tačiau, panašu, svarbiausia tai, kad reliktas pagaliau grįžta ten, kur jam ir priklauso – į šalį, kuriai ištikimai tarnavo Sextus Congenius Verus.

Antkapio grąžinimą į „National Archaeological Museum of Civitavecchia“ koordinuoja „FBI“ Meno nusikaltimų komanda.

Žmonės ir neandertaliečiai prieš dešimtis tūkstančių metų kartais susitikdavo ir užmegzdavo artimus ryšius, kai gyveno tose pačiose teritorijose. Tačiau iki šiol buvo neaišku, kas su kuo poruodavosi dažniau ir kodėl.

Nauja genetinė analizė pateikia netikėtą užuominą: poravimosi atvejai, tikėtina, dažniau vyko tarp šiuolaikinių žmonių patelių ir neandertaliečių patinų.

Kaip tai vyko realybėje, lieka mįslė. Ar žmonių moterys įsiliedavo į neandertaliečių bendruomenes, ar neandertaliečių patinai traukė į didesnes žmonių gyvenvietes? Ar šie susitikimai buvo taikūs, paslaptingi, chaotiški, o gal net smurtiniai?

„Nežinau, ar kada nors gausime galutinį atsakymą, kaip tai įvyko, nes laiku atgal nukeliauti negalime“, – teigė Mičigano universiteto populiacijų genetikos ekspertas Xinjun Zhang, komentavęs naują analizę.

Tyrimas, ketvirtadienį paskelbtas žurnale „Science“, rodo, kad „kai neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės poravosi, dažniau buvo pasirenkami neandertaliečių patinai ir šiuolaikinių žmonių patelės, o ne atvirkščiai“, – sakė vienas iš autorių Alexander Platt iš Pensilvanijos universiteto.

Mokslininkai jau seniai žino, kad neandertaliečiai ir žmonės kryžminosi, nes daugumos šiandieninių žmonių genome randama nedidelė, bet reikšminga neandertaliečių DNR dalis. Kai kurie tokie genai gali padėti kovoti su ligomis, kiti – didinti polinkį į tam tikrus sutrikimus.

Tačiau taip pat nustatyta, kad neandertaliečių DNR žmogaus genome pasiskirsčiusi netolygiai. Ypač stebina tai, kad žmogaus X chromosomoje neandertaliečių DNR yra gerokai mažiau, nei būtų galima tikėtis, palyginti su kitomis, su lytimi nesusijusiomis chromosomomis.

Iki šiol buvo svarstoma, kad X chromosomoje buvę neandertaliečių genai galėjo būti nenaudingi ar net žalingi, todėl ilgainiui juos galėjo „išfiltruoti“ natūrali atranka. Kita versija – skirtumus galėjo lemti patys kryžminimosi modeliai.

Siekdami išnarplioti šią mįslę, A. Platt ir jo kolegos pažvelgė į neandertaliečių genomą ir žmogaus DNR pėdsakus, kurie galėjo atsirasti per poravimosi įvykį prieš maždaug 250 tūkst. metų.

Lygindami genetinius duomenis, mokslininkai aptiko ryškesnį šiuolaikinio žmogaus „pirštų atspaudą“ neandertaliečių X chromosomoje – būtent toje chromosomoje, kur žmogaus genome neandertaliečių DNR, priešingai, stokoja.

Pasak autorių, labiausiai tikėtinas tokio veidrodinio vaizdo paaiškinimas – poravimosi elgsena. Tai susiję su tuo, kaip X ir Y chromosomos perduodamos palikuonims.

Kadangi genetiškai moteriški individai turi dvi X chromosomas, o genetiškai vyriški – vieną X ir vieną Y, vidutiniškai du iš trijų X chromosomų variantų populiacijoje būna paveldėti iš motinų. Todėl, jei per ilgą laiką dažniau poravosi šiuolaikinių žmonių patelės su neandertaliečių patinais, tikėtina, kad neandertaliečių X chromosomose daugėtų žmogaus DNR, o žmonių X chromosomose – mažėtų neandertaliečių DNR.

„Manau, jie žengė labai svarbius žingsnius, užpildydami trūkstamas šios dėlionės dalis“, – sakė Prinstono universiteto evoliucinės genomikos tyrėjas Joshua Akey, kuris šiame darbe nedalyvavo.

Vis dėlto tyrimas visiškai neatmeta ir kitų paaiškinimų. Pavyzdžiui, X. Zhang pažymėjo, kad gali būti ir taip, jog šiuolaikinių žmonių patinų ir neandertaliečių patelių palikuonys tiesiog išgyvendavo prasčiau.

Tačiau, pasak autorių, paprasčiausias ir labiausiai tikėtinas scenarijus yra ir pats įdomiausias: tai galėjo būti ne vien „darvinistinis stipriausiųjų išlikimas“, o socialinių sąveikų, elgsenos ir kultūrinių modelių pasekmė.

Kaip ir šiandien, senovėje žmonės ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi ilgai ir išlikti sveiki. Graikai ir romėnai klausėsi pasakojimų apie tolimas tautas, kurios esą sulaukdavo gerokai daugiau nei 100 metų.

Graikų eseistas Lukianas (apie 120–180 m. po Kr.) rašė:

„Iš tiesų yra net ištisos tautos, kurios gyvena neįprastai ilgai, pavyzdžiui, seresai (kinai), apie kuriuos sakoma, kad jie gyvena 300 metų. Vieni jų senatvę aiškina klimatu, kiti – dirvožemiu, dar kiti – mityba, mat teigiama, jog visa ši tauta negeria nieko kito, tik vandenį.

Taip pat sakoma, kad Atono žmonės gyvena 130 metų, o apie chaldėjus pranešama, jog jie gyvena daugiau nei 100 metų, regėjimo aštrumą esą išsaugodami miežine duona.“

Kad ir kiek tiesos būtų šiuose pasakojimuose, daug senovės graikų ir romėnų troško ilgo bei sveiko gyvenimo. Todėl gydytojai domėjosi, kokius įpročius kasdien puoselėja ilgaamžiai ir kaip tai galėtų prisidėti prie jų sveikatos.

Graikų gydytojas Galenas (129–216 m. po Kr.) pateikė du pavyzdžius iš Romos, kuriuos esą pažinojo asmeniškai.

Pirmasis – gramatikas Telefas, gyvenęs beveik iki 100 metų. Pasak Galeno, Telefas valgė tik tris kartus per dieną, o jo mityba buvo labai paprasta. Pirmojo valgymo metu jam pakakdavo vandeniu virtos košės, sumaišytos su žaliu, aukščiausios kokybės medumi.

Vėliau, apie septintą valandą arba kiek anksčiau, jis pietaudavo: pirmiausia valgydavo daržoves, o po to ragaujant žuvies arba paukštienos. Vakare Telefas apsiribodavo vien duona, sudrėkinta praskiestu vynu.

Galenas mini ir įpročius, kurie šiandien kai kam pasirodytų neįprasti. Telefas kasdien mėgo būti įtrinamas alyvuogių aliejumi ir masažuojamas, o maudydavosi tik kelis kartus per mėnesį:

„Žiemą jis turėjo įprotį maudytis du kartus per mėnesį, vasarą – keturis kartus per mėnesį. Tarpiniais metų laikais jis maudydavosi tris kartus per mėnesį. Tomis dienomis, kai nesimaudydavo, apie trečią valandą būdavo patepamas aliejumi ir trumpai pamasažuojamas.“

Antrasis Galeno paminėtas ilgaamžis – pagyvenęs gydytojas Antiochas, sulaukęs aštuntos dešimties. Kaip ir Telefas, jis laikėsi paprastos mitybos: rytais dažniausiai valgydavo paskrudintą duoną su medumi. Pietums rinkdavosi žuvį, ypač tokią, kuri buvo sugaunama prie uolų arba gilesniuose vandenyse. Vakarienei jis valgydavo arba košę su oksimeliu (acto ir medaus mišiniu), arba paukštieną su paprastu padažu.

Be mitybos, Antiochas kasryt eidavo pasivaikščioti. Jis taip pat mėgdavo pasivažinėti vežimu arba būti nešamas po miestą kėdėje, padedant tarnams.

Galenas pridūrė, kad Antiochas atlikdavo „vyresnio amžiaus žmogui tinkamus pratimus“, ir pabrėžė, jog mankšta turi būti saikinga:

„Vienas dalykas, kurį reikėtų daryti su vyresniais žmonėmis ankstyvą rytą kaip mankštą: po masažo aliejumi skatinti juos pasivaikščioti ir atlikti pasyvius pratimus nepavargstant, atsižvelgiant į vyresnio žmogaus galimybes.“

Galiausiai Galenas darė išvadą, kad Antiocho rutina greičiausiai padėjo jam išlikti geros būklės iki pat gyvenimo pabaigos:

„Taip rūpindamasis savimi senatvėje, Antiochas tęsė iki pat galo, išlaikęs nepakenktus pojūčius ir tvirtas visas galūnes.“

Galenas pabrėžė, kad Telefą ir Antiochą siejo keli bendri bruožai: jie valgė vos kelis kartus per dieną, rinkosi paprastą maistą (duoną, grūdus, medų, laukinę mėsą) ir kasdien judėjo.

Senovės autoriai suprato, kad ne visi sulauks 100 ar daugiau. Vis dėlto Lukianas savo esė apie aštuoniasdešimtmečius siūlė paguodą:

„Kiekvienoje žemėje ir kiekviename klimate žmonės, kurie laikosi tinkamo judėjimo ir sveikatai labiausiai tinkančios mitybos, gyveno ilgai.“

Jo patarimas paprastas: jei norime gyventi ilgai ir sveikai, verta sekti tais, kurie jau įrodė, kad saikinga mityba, nuoseklus kasdienis judėjimas ir pastovūs įpročiai gali duoti rezultatų.

Konstantine Panegyres, antikos ir senovės istorijos dėstytojas, „The University of Western Australia“.

Mokslininkai atkūrė vienos garsiausių homininų fosilijų veidą.

3,67 mln. metų senumo Australopithecus egzempliorius, pramintas „Little Foot“, yra stebėtinai gerai išsilaikęs, nors jo kaukolė per ilgus tūkstantmečius buvo sutraiškyta ir deformuota, nes buvo įkalinta kieto, į betoną panašaus uolienų sluoksnio.

Naujame tyrime, kuriam vadovavo paleoantropologė Amélie Beaudet iš „Université de Poitiers“ Prancūzijoje, pirmą kartą skaitmeniniu būdu buvo sudėliotas „Little Foot“ veidas.

Vėliau komanda išanalizavo rekonstrukciją ir palygino ją su kitais homininais bei beždžionėmis. Tai padėjo užpildyti kai kurias spragas mūsų veido evoliucijos istorijoje – ir geriau suprasti senovinių giminaičių išvaizdą.

„Little Foot“ pirmą kartą buvo aptiktas 1980 m. „Sterkfontein Cave“ urve Pietų Afrikoje. Kaip sufleruoja pravardė, pirmiausia rasti keturi maži čiurnos kaulai. Tik 1990-aisiais mokslininkai aptiko likusį skeletą, įstrigusį urvo sienoje, o jo atsargus išlaisvinimas iš tvirtos uolienos užtruko dar apie 15 metų.

Paprastai manoma, kad radinys priklauso Australopithecus genčiai, tačiau tiksliai nustatyti rūšį sudėtinga. Viena priežasčių – per milijonus metų uolienų „kapo“ slėgis ir judėjimas sutraiškė bei suskaldė kaukolę.

Todėl naujajame tyrime komanda siekė grąžinti kaukolę į pirminę formą. Rentgeno mikro-KT skenavimai buvo atlikti „Diamond Light Source“ sinchrotrone Jungtinėje Karalystėje, o jų pagrindu sukurta skaitmeninė 3D rekonstrukcija, kurios raiška siekė 21 mikrometrą.

Tada kaulai ir dantys buvo virtualiai atskirti nuo aplinkinės uolienos. Kaukolė suskirstyta į penkis „blokus“, kurie 3D modelyje buvo judinami tarsi dėlionės dalys, bandant juos sugrąžinti į pradinę padėtį.

Komanda taip pat identifikavo ir išmatavo atskaitos taškus atkurtoje kaukolėje, išanalizavo jos formą ir palygino su kitų Australopithecus egzempliorių kaukolėmis, taip pat šiuolaikinio žmogaus, gorilos, šimpanzės ir orangutano kaukolėmis.

Paaiškėjo, kad nors „Little Foot“ rasta Pietų Afrikoje, kaukolės dydis ir forma labiau primena Australopithecus egzempliorius iš rytinių žemyno regionų.

Vis dėlto akiduobių (orbitų) sritis atrodo išskirtinė, palyginti su kitais pavyzdžiais, ir tai gali suteikti papildomų užuominų apie šio hominino evoliucinę istoriją.

„Evoliucinis spaudimas galėjo veikti būtent akiduobių sritį pietų Afrikos plioceno laikotarpio homininuose, galbūt kartu su aplinkos nestabilumu, kai maisto ištekliai tapo retesni ir sunkiau pastebimi, o „atsarginis“ maistas galėjo reikalauti specifinių regos gebėjimų“, – rašo mokslininkai.

Tačiau, kaip dažnai nutinka tiriant sudėtingą homininų praeitį, komanda pabrėžia, kad tvirtas išvadas daryti sudėtinga dėl kelių priežasčių.

Klausimas, kuriai rūšiai priklauso „Little Foot“, vis dar išlieka diskusijų objektu – neatmetama, kad tai netgi galėtų būti nauja rūšis. Be to, tos pačios rūšies patinų ir patelių skirtumai gali būti reikšmingi, o tai apsunkina skirtingų fosilijų priskyrimą.

Tyrėjai taip pat pripažįsta, kad jų rekonstrukcija yra preliminari ir ateityje galėtų būti patikslinta, nes kai kurių deformacijų ištaisyti nepavyko. Tolesni darbai, anot jų, galėtų padėti dar aiškiau atkurti mūsų senovinių giminaičių veidus.

Tyrimas publikuotas žurnale Comptes Rendus Palevol.

Įsivaizduokite, kad pagavote vieną lietaus lašą ir staiga supratote: jis nukrito iš audros kitoje Visatos pusėje.

Panašaus masto atradimas įvyko 2023 m. vasario 13 d., kai Viduržemio jūros gelmėse panardintas detektorius užfiksavo beveik neįtikėtinai energingos dalelės – neutrino – praskriejimą. Ši dalelė turėjo apie 220 PeV energijos ir daugiau nei dešimteriopai pranoko ankstesnį rekordą.

Neutrinai dažnai vadinami Visatos „vaiduoklių“ dalelėmis. Jie beveik neturi masės, neturi elektrinio krūvio ir su įprasta medžiaga sąveikauja taip silpnai, kad milijardai jų perėjo per jūsų kūną nuo tos akimirkos, kai pradėjote skaityti šį tekstą, jums to net nepajutus.

Užfiksuoti bent vieną itin didelės energijos neutriną – milžiniškas iššūkis. Būtent todėl buvo sukurtas „KM3NeT/ARCA“ detektorius, įtvirtintas jūros dugne netoli Sicilijos krantų, o pati Viduržemio jūra naudojama kaip aptikimo terpė.

Šis signalas fizikams buvo tarsi šaltas dušas: jokie žinomi ir į katalogus įtraukti reiškiniai atrodė netinkantys tokiai energingai dalelei paaiškinti.

Todėl „KM3NeT“ bendradarbiaujanti mokslininkų komanda ėmėsi „detektyvinio“ darbo – nuo užuominų grįžo prie galimų priežasčių, kūrė simuliacijas ir tikrino hipotezes, kol rado labiausiai tikėtiną scenarijų.

Pagrindinis įtariamasis, aprašytas naujame darbe žurnale „Journal of Cosmology and Astroparticle Physics“, yra objektų klasė, vadinama blazarais.

Blazaras – tai aktyvus galaktikos branduolys: galaktika, kurios centre esanti supermasyvi juodoji skylė ryja aplinkinę medžiagą ir į kosmosą išsviedžia plazmos čiurkšlę beveik šviesos greičiu.

Blazarus išskiria jų orientacija. Čiurkšlė būna nukreipta beveik tiesiai į mus, todėl tokie objektai danguje atrodo vieni ryškiausių ir ekstremaliausių.

Tyrėjai sumodeliavo realistišką blazarų populiaciją ir apskaičiavo, kokį neutrinų srautą ji galėtų sukurti. Tuomet šias prognozes palygino su faktiniais stebėjimais – ne tik iš „KM3NeT“, bet ir iš Antarktidoje veikiančio „IceCube“ bei „Fermi“ gama spindulių kosminio teleskopo duomenų.

Ypač svarbu buvo tai, ko instrumentai neužfiksavo. Panašių itin didelės energijos neutrinų įvykių stoka kitur uždeda griežtus apribojimus bet kokiam paaiškinimui, o blazarų modelis, pasak autorių, šiuos apribojimus atitinka.

Vienas iš reikšmingų argumentų verčia abejoti vieno konkretaus, dramatiško šaltinio versija. Kai gilioje kosminėje erdvėje įvyksta katastrofiškas reiškinys – sprogimas ar staigus žybsnis – paprastai tuo pat metu užfiksuojamas ir ryškus elektromagnetinis signalas įvairiuose bangos ilgiuose.

Tačiau šalia 2023 m. įvykio nieko panašaus nerasta. Tai stumia interpretaciją link „difuzinio fono“ idėjos: ne vienas objektas, atlikęs kažką išskirtinio, o daugybė objektų, kartu nuolat generuojančių menką, bet pastovų ekstremalios energijos dalelių srautą. Viena iš tokių dalelių tiesiog pasiekė detektorių tinkamu momentu.

Rekordinio neutrino aptikimo metu „KM3NeT“ dar veikė tik su 21 aptikimo linija – tai sudarė maždaug 10 proc. planuojamo galutinio pajėgumo. Mokslininkai tikisi, kad pilnai pradėjus veikti visam detektoriui ir sukaupus dar daugiau metų duomenų, bus įmanomos gerokai galingesnės analizės.

Kol kas blazarai išlieka pagrindiniu kandidatu. Jei paaiškėtų, kad jie iš tiesų gali įgreitinti daleles iki tokių energijų, tai iš esmės pakeistų supratimą apie ekstremaliausius Visatos „variklius“.