CP v2

Category: Pasaulis

  • Mokslininkė surinko 10 tonų austrių kriauklių iš restoranų: kaip jos padeda atkurti rifus

    JAV jūrų mokslininkė Keisha Kenney per kelerius metus surinko daugiau nei 10 tonų panaudotų austrių kriauklių, kurias vietos restoranai ir žuvies turgūs būtų išmetę. Ši neįprasta „kolekcija“ tapo praktine priemone, padedančia atkurti pakrančių ekosistemas Pietų Kalifornijoje.

    K. Kenney dirba organizacijoje Orange County Coastkeeper ir vadovauja jūrų aplinkos atkūrimo projektams. Kartu su komanda ji bendradarbiauja su 15 vietos restoranų bei prekybos vietų, reguliariai surinkdama kriaukles ir nukreipdama jas ne į sąvartyną, o į atkūrimo darbus.

    Surinktos kriauklės gabenamos į specialias aikšteles, kur jos valomos, rūšiuojamos ir apdorojamos laikant saulėje. Taip sumažinama bakterijų ir patogenų rizika, o pačios kriauklės paruošiamos naudoti kaip pagrindas, prie kurio vėliau gali prisitvirtinti jaunos austrės.

    Kodėl austrių rifai svarbūs?

    Austrių rifai yra vienas efektyviausių natūralių vandens filtrų: austrės, maitindamosi, pašalina dalį perteklinių dalelių ir maistinių medžiagų, todėl vanduo gali skaidrėti. Be to, rifai slopina bangų energiją, taip mažindami pakrančių eroziją ir prisidėdami prie pakrančių atsparumo audroms.

    Ne mažiau svarbi ir biologinė įvairovė: rifai tampa buveinėmis daugeliui jūrų organizmų, o tai sustiprina visos ekosistemos stabilumą. Dėl šių priežasčių austrės dažnai vadinamos kertine rūšimi, nuo kurios priklauso platesnė pakrančių gyvybė.

    Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje smarkiai sumažėjo natūralių austrių rifų plotai, o tai siejama su tarša, pakrančių infrastruktūros plėtra, ligomis ir pergaudymu. Todėl kriauklių perdirbimo programos ir rifų atkūrimas vis dažniau laikomi praktiška, vietos bendruomenes įtraukiančia aplinkosaugos priemone.

    Projektą išpopuliarino socialiniai tinklai

    Be mokslinio darbo, K. Kenney aktyviai pasakoja apie procesą socialiniuose tinkluose ir rodo kriauklių surinkimo bei paruošimo užkulisius. Vaizdai, kuriuose matyti didžiuliai kriauklių kiekiai ir jų kelias iki pakrančių atkūrimo, sulaukė milijonų peržiūrų ir padėjo temai pasiekti gerokai platesnę auditoriją.

    Pati mokslininkė yra sakiusi, kad tokio dėmesio nesitikėjo, tačiau jį vertina kaip galimybę aiškiau paaiškinti, kodėl nedideli, vietiniai sprendimai gali turėti apčiuopiamą poveikį vandenyno ir pakrančių būklei. Ji tikisi, kad pavyzdys paskatins ir kitas bendruomenes kurti panašias kriauklių surinkimo bei atkūrimo iniciatyvas.

  • Kijevo centre atidarytas naujas pažintinis takas vaikams: 1,5 km Mavkos žiedas Golosijivo miške

    Kijevo Golosijivo miške, esančiame netoli miesto centro, atidarytas naujas ekologinis pažintinis takas Mavkos žiedas. 1,5 kilometro maršrutas pritaikytas ramiam pasivaikščiojimui su vaikais, taip pat vyresnio amžiaus lankytojams.

    Takas įrengtas prie Akademiko Zabolotno gatvės, sankirtoje, iš kurios patogu pasiekti Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Pagrindinę astronomijos observatoriją ir Nacionalinį liaudies architektūros ir buities muziejų Pirohive. Maršrutas sužymėtas geltona ir žalia spalvomis, o jo forma primena kilpą, kai pradžia ir pabaiga sutampa.

    Vienu iš maršruto simbolių pasirinkta pirštūnė, retesnis augalas, aptinkamas parko teritorijoje. Viena iš stotelių skirta pirštūnių aikštelei, kur žydintys žiedai savo forma primena mažas varpeles.

    Tako stendai supažindina su vietos augalija ir gyvūnija, Golosijivo apylinkių istorija bei legendomis, o maršrutas organiškai įsilieja į platesnį kultūrinį kontekstą. Ši miško dalis patogi ir tiems, kurie planuoja pasivaikščiojimą derinti su netoliese esančiais istoriniais objektais ir lankytinomis vietomis.

    Prie tako įrengtos poilsio vietos, informaciniai stendai, suoleliai ir pavėsinė, o vaikams papildomos traukos suteikia gamtos pėdsakų instaliacijos bei nedidelės skulptūrėlės. Tokie elementai padeda išlaikyti dėmesį ir paverčia pasivaikščiojimą labiau pažintiniu, o ne vien sportiniu maršrutu.

    Netoli tako lankytojai taip pat gali pamatyti vadinamuosius mėlynuosius ąžuolus, kurių kamienų atspalvį sukuria šviesiai melsvi kerpių sluoksniai. Pavasarį prie miško pakraščio dažniau pastebimos ankstyvos miško gėlės, o toliau prasideda Golosijivui būdingas ąžuolų ir skroblų miškas.

    Pastaraisiais metais miestų parkai vis dažniau investuoja į aiškiai sužymėtus, edukaciją ir poilsį derinančius maršrutus, nes jie skatina vietinį turizmą ir padeda paskirstyti lankytojų srautus jautresnėse gamtinėse teritorijose. Golosijivo nacionalinis gamtos parkas Kijeve jau turi ir daugiau pėsčiųjų trasų, tačiau naujasis takas išsiskiria orientacija į šeimas ir lėtesnį, patogų tempą.

  • „Colossal Biosciences“ dirbtiniame kiaušinyje išperino moa jauniklius: ką tai reiškia gamtai

    JAV biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“ pranešė, kad jos sukurtoje dirbtinio kiaušinio sistemoje išsirito pirmieji moa jaunikliai. Moa buvo milžiniški, neskraidantys Naujosios Zelandijos paukščiai, išnykę maždaug prieš kelis šimtus metų, daugiausia dėl intensyvios medžioklės.

    Pasak bendrovės, iš dirbtinių kiaušinių išsirito 26 gyvybingi jaunikliai, o jų vystymasis stebimas nuo ankstyvų embriono stadijų iki išsiritimo. Šis etapas laikomas bandymu parodyti, kad inžinerinė inkubavimo sistema gali atkartoti natūralias kiaušinio sąlygas ir užtikrinti normalų paukščio vystymąsi.

    „Colossal Biosciences“ teigia sukūrusi platformą, kurioje embrioną supa bioinžinerinė silikoninė membrana, įmontuota į standžią išorinę struktūrą. Membrana turėtų imituoti kiaušinio lukšto dujų apykaitą, kai embrionas gauna deguonį ir tuo pačiu reguliuojamas drėgmės bei dujų judėjimas.

    Sistemoje taip pat palaikoma stabili temperatūra ir valdoma inkubacijos aplinka, kad ji kuo labiau atitiktų natūralų kiaušinį. Bendrovė pabrėžia, kad toks metodas ypač aktualus labai dideliems paukščiams, kurių kiaušinių dydžio ir lukšto savybių praktiškai neįmanoma patikimai atkartoti tradiciniais būdais.

    Moa buvo vieni didžiausių kada nors gyvenusių neskraidančių paukščių, kai kurių rūšių individai, kaip teigiama mokslinėje literatūroje, galėjo siekti apie 3,5 metro aukštį. Bendrovė nurodo, kad moa kiaušinis galėjo būti maždaug futbolo kamuolio dydžio, todėl natūrali „surogatinė“ inkubacija, pasitelkiant šiuolaikinius paukščius, yra itin komplikuota.

    Artimiausiais šiandien gyvenančiais giminaičiais dažnai minimi stambūs neskraidantys paukščiai, pavyzdžiui, emu, tačiau jų kiaušiniai yra gerokai mažesni. Dėl šios priežasties dirbtinio kiaušinio technologija pristatoma kaip būdas apeiti biologinius apribojimus, susijusius su kiaušinio dydžiu ir vystymosi aplinka.

    Bendrovė aiškina, kad technologija gali būti pritaikoma ne tik išnykusių, bet ir nykstančių paukščių rūšių apsaugai, kai natūrali reprodukcija tampa sudėtinga dėl ligų, buveinių nykimo ar per mažos populiacijos. Tokiu atveju dirbtinis inkubavimas teoriškai galėtų padėti padidinti jauniklių išgyvenamumą ir tiksliau kontroliuoti inkubacijos sąlygas.

    Vis dėlto tokie projektai neišvengiamai kelia diskusijų apie bioetiką, gyvūnų gerovę ir praktinę naudą. Gamtosaugos specialistai dažnai pabrėžia, kad net ir sėkmingai „grąžinta“ rūšis nebus tvari be tinkamos buveinės, o svarbiausios investicijos ilgainiui vis tiek tenka ekosistemų apsaugai ir invazinių rūšių kontrolei.

    „Mums išsirito 26 jaunikliai, ir mes stebime šiuos paukščius jiems augant“, – sakė „Colossal Biosciences“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Benas Lamm.

    „Dirbtinio kiaušinio technologija sukurta taip, kad tiksliai atkartotų natūralaus kiaušinio sąlygas ir leistų išauginti sveikus individus su normaliu vystymusi“, – sakė Benas Lamm.

    „Colossal Biosciences“ teigimu, kitas projekto etapas yra aukštos kokybės moa genomų rekonstrukcija, remiantis senovinės DNR duomenimis, ir tikslinių požymių perkėlimas į artimai giminingas šiandien gyvenančias rūšis. Bendrovė nurodo, kad dar vyksta darbas, skirtas surinkti ir sulyginti kelių moa rūšių genominius duomenis.

    Projektą, kaip skelbiama, remia ir Naujosios Zelandijos išnykusių paukščių istorija besidomintys privatūs rėmėjai, tarp jų minimas kino režisierius Peteris Jacksonas. Jo įsitraukimas suteikė projektui papildomo viešumo, tačiau galutinis vertinimas priklausys nuo to, ar technologija bus saugi, pakartojama ir turės aiškią gamtosauginę prasmę.

  • Černobylio rezervate užfiksuotas machaonas: viena įspūdingiausių dieninių drugių rūšių regione

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate pastebėtas machaonas, vienas didžiausių ir lengviausiai atpažįstamų dieninių drugių Europoje. Apie radinį pranešė rezervato atstovai, pasidaliję nuotraukomis ir trumpu paaiškinimu, kuo ši rūšis išsiskiria.

    Machaonas, moksliškai vadinamas Papilio machaon, garsėja ryškiu geltonai juodu sparnų raštu ir būdingomis „uodegėlėmis“ ant galinių sparnų. Dėl kontrastingos išvaizdos jis dažnai laikomas savotišku „vizitiniu“ pievų ir atvirų buveinių drugiu, kurį sunku supainioti su kita rūšimi.

    Šis drugys paplitęs plačiai: nuo vidutinio klimato Eurazijos iki Šiaurės Amerikos, o kai kur aptinkamas ir subtropikuose. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad machaonui ypač svarbios atviros, saulėtos teritorijos, kuriose gausu nektaringų augalų ir tinkamų žolinių augalų vikšrams.

    Suaugėlių sparnų plotis paprastai siekia kelis centimetrus ir gali priartėti prie 9–10 centimetrų ribos, todėl tai vienas stambiausių dieninių drugių daugelyje regionų. Specialistai atkreipia dėmesį, kad machaonų gausą dažnai lemia buveinių būklė: intensyvus žemės ūkis, pievų suarimas ar pernelyg dažnas šienavimas mažina maisto augalų įvairovę.

    Rezervato pranešime primenama, kad rūšies pavadinimą įtvirtino gamtininkas Karlas Linėjus, o „machaonas“ siejamas su senovės graikų mitologijos personažu Machaonu, Trojos karo dalyviu, laikytu gydytoju ir kariu. Dėl to šis drugys dažnai minimas ne tik gamtos, bet ir kultūros kontekste.

    Ukrainoje machaonas įvairiais laikotarpiais buvo vertinamas kaip saugotinas, o jo statusas kito priklausomai nuo populiacijos tendencijų ir apskaitų. Gamtininkai pabrėžia, kad tokios rūšys kaip machaonas yra jautrios aplinkos pokyčiams, todėl stebėjimai saugomose teritorijose leidžia geriau suprasti, kaip kinta biologinė įvairovė.

    Černobylio zona pastaraisiais metais dažnai minima kaip teritorija, kur dėl ribotos žmogaus ūkinės veiklos kai kurios laukinės gyvūnų ir augalų rūšys randa palankesnes sąlygas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog radiacinė tarša „padeda“ gamtai: ekosistemų atsigavimą labiau sieja su mažesniu trikdymu ir didesniais natūralių buveinių plotais.

    Tokie pranešimai apie retkarčiais užfiksuojamus įspūdingus vabzdžius svarbūs ir visuomenės švietimui, ir moksliniams stebėjimams. Rezervato darbuotojų bei biologų fiksuojami radiniai prisideda prie duomenų apie rūšių paplitimą, sezoninę dinamiką ir buveinių būklę.

  • DI užklausos ir duomenų centrai sausina Potomaką: vandens stygiaus signalas Vašingtonui

    Ši upė tiekia geriamąjį vandenį Baltiesiems rūmams, Kapitolijui ir Pentagonui, todėl jos būklė tampa ne tik ekologine, bet ir nacionalinio saugumo bei infrastruktūros patikimumo tema.

    Šiaurės Virdžinijoje, netoli Vašingtono, susitelkė vienas didžiausių pasaulyje duomenų centrų klasterių, aptarnaujančių debesijos paslaugas ir DI skaičiavimus. Regionas dėl koncentracijos neretai vadinamas duomenų centrų alėja.

    Šie objektai naudoja vandenį serverių aušinimui, o didėjant DI užklausų apimtims auga ir infrastruktūros apkrova. Skaičiavimai rodo, kad vienas vidutinio dydžio duomenų centras per metus gali sunaudoti apie 380 mln. litrų vandens.

    Viešai skelbta, kad 2023 metais vien Šiaurės Virdžinijos duomenų centrai iš Potomako baseino paėmė beveik 7,6 mlrd. litrų vandens, tai yra apie 63 proc. daugiau nei prieš ketverius metus. Vasaros pikais jų dalis bendrame vandens paėmime gali siekti iki 12 proc.

    Prognozuojama, kad jei plėtra išliks tokia pati, iki 2035 metų duomenų centrų poreikiai gali sudaryti apie ketvirtadalį viso metropolinio regiono vandens suvartojimo. Tuo pat metu didelė Virdžinijos dalis patiria sausrą, o hidrologinės sąlygos tampa vis labiau nepastovios.

    Vandens trūkumas nėra vienintelė rizika. Duomenų centrai dažnai turi atsarginius dyzelinius generatorius, kurie įsijungia testams arba sutrikus elektros tiekimui, o tai reiškia papildomas azoto oksidų, kietųjų dalelių ir smalkių emisijas.

    2026 metų Virdžinijos Sandraugos universiteto analizėje nurodyta, kad vienas objektas Loudoun apygardoje gali sukelti reikšmingą žalą visuomenės sveikatai per ilgą laikotarpį, o neproporcinga taršos našta gali tekti mažiau apsaugotoms bendruomenėms.

    Gyventojų nepasitenkinimą didina ir nuolatinis žemo dažnio ūžesys. Triukšmo lygis šalia duomenų centrų dažnai fiksuojamas 40–59 decibelų ribose, tačiau ilgalaikis fonas, ypač naktimis, gali būti siejamas su miego kokybės prastėjimu ir didesne širdies bei kraujagyslių rizika.

    Aplinkosauginės organizacijos Potomako būklę vertina kaip aiškų signalą, kad infrastruktūros plėtra turi būti derinama su realiais vandens ištekliais. Potomakas 2026 metais įvardytas kaip labiausiai nykstanti JAV upė, o pagrindiniu veiksniu nurodoma vandeniui imli duomenų centrų plėtra.

    Ekspertai ragina pereiti nuo pavienių sprendimų prie sisteminio planavimo: griežtesnių leidimų dideliems objektams, skaidresnės vandens apskaitos ir paskatų diegti uždaro ciklo aušinimą. Praktikoje tai reikštų mažesnį gėlo vandens paėmimą ir didesnį pakartotinį vandens naudojimą.

    Augant DI paslaugoms, diskusija dėl to, kiek iš tikrųjų kainuoja skaitmeninė ekonomika, vis dažniau persikelia iš technologijų puslapių į vandentvarkos ir visuomenės sveikatos darbotvarkę. Potomako pavyzdys rodo, kad serverių galia turi labai apčiuopiamą kainą gamtai ir miestams.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti jūrinio erelio jaunikliai: kodėl šiemet perėjimas vėlavo

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos rezervate šį pavasarį keliuose jūrinio erelio lizduose užfiksuoti jaunikliai. Rezervato specialistai, stebėdami lizdus dronu, aptiko skirtingo amžiaus jauniklių ir viename lizde dar likusį kiaušinį, rodantį, kad perėjimas vyko nevienodu tempu.

    Vienas jauniklis, aptiktas prie Domantovo salos, buvo maždaug 25 dienų amžiaus ir jau tvirtai laikėsi lizde. Kitoje vietoje, į pietus nuo Otaševo kaimo, rastas maždaug savaitės jauniklis, o šalia jo dar buvo vienas kiaušinis, todėl tikėtina, kad dalis porų perėjimą pradėjo vėliau.

    Dar vienas lizdas patikrintas netoli Kupovato kaimo, kur augo apie mėnesio amžiaus jauniklis. Tuo metu prie Lelyvo kaimo esantis lizdas, kuris pernai buvo likęs tuščias dėl elektros perdavimo linijos įrengimo darbų, ir šiemet jauniklių neturėjo, tačiau gretimame lizde jau buvo matyti jauniklių požymių.

    „Šiemet jūriniai ereliai perėti pradėjo vėliau nei įprastai, o tam įtakos galėjo turėti atšiauresnė žiema ir užsitęsęs šaltas pavasaris“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Jūrinis erelis yra viena didžiausių plėšriųjų Eurazijos paukščių rūšių, o suaugusių paukščių atpažinimo ženklas yra baltas uodegos galas. Šis plėšrūnas dažniausiai laikosi prie vandens telkinių, kur gausu žuvies, o lizdus suka aukštuose medžiuose, stengdamasis rinktis mažiau trikdomas vietas.

    Istoriškai rūšies populiacija daugelyje Europos regionų buvo smarkiai sumažėjusi dėl persekiojimo ir cheminių medžiagų poveikio, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriose šalyse stebimas atsikūrimas. Ornitologai pabrėžia, kad sėkmingas perėjimas priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo ramybės perėjimo teritorijose, pakankamos maisto bazės bei žmogaus veiklos intensyvumo netoliese.

    Černobylio zona, nors ir siejama su radiacine tarša, daliai laukinių gyvūnų tapo vieta, kur mažesnis nuolatinis žmonių trikdymas leidžia veistis ir dideliems plėšriesiems paukščiams. Stebėsena dronais tokiuose plotuose laikoma praktišku sprendimu, nes leidžia įvertinti perėjimo sėkmę kuo mažiau artinantis prie lizdų.

  • Baltieji gandrai vis rečiau skrenda į Afriką: kodėl Iberijoje jie žiemoja prie sąvartynų

    Europoje vis dažniau fiksuojamas netikėtas baltųjų gandrų elgsenos pokytis: dalis paukščių trumpina migraciją arba jos visai atsisako, o žiemą praleidžia arčiau žmonių. Ornitologų teigimu, ryškiausias šios tendencijos židinys šiuo metu matomas Ispanijoje ir Portugalijoje, kur gandrai masiškai telkiasi prie atliekų sąvartynų ir atliekų tvarkymo objektų.

    Mokslininkai aiškina, kad sąvartynai gandrams tampa stabiliu ir lengvai pasiekiamu maisto šaltiniu. Maisto atliekose gausu gyvūninės kilmės baltymų, todėl paukščiams reikia mažiau energijos maisto paieškai ir tolimiems skrydžiams, o tai didina jų išgyvenamumą žiemos mėnesiais.

    „Šiandien 200 gandrų sąvartyne jau nebėra retenybė“, – sakė ornitologas Marcinas Tobolka.

    Pasak tyrėjų, migracijos geografija kinta nevienodai: Vakarų Europoje vis daugiau gandrų nebeskrenda per Gibraltaro sąsiaurį į Afriką, o kai kurios rytinėse teritorijose gyvenančios populiacijos žiemoja arčiau tradicinių maršrutų, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Afrikoje. Tokie pokyčiai siejami ne tik su atliekomis, bet ir su platesniais kraštovaizdžio bei žemės ūkio pokyčiais.

    Ornitologai pabrėžia, kad intensyvesnė žemdirbystė, pievų ir natūralių buveinių nykimas bei vabzdžių gausos mažėjimas mažina įprasto maisto prieinamumą laukuose. Dėl to gandrai greičiau prisitaiko prie žmogaus sukurtų resursų, o jų įprastas vaizdas žydinčiose pievose ilgainiui gali tapti retesnis.

    Tuo pačiu ekspertai atkreipia dėmesį, kad sąvartynai nėra vienintelė ir net ne didžiausia grėsmė gandrams. Nors atliekos kelia riziką dėl plastiko, užteršto maisto ar traumų, didžiausią mirtingumą Europoje, kaip teigiama, lemia elektros infrastruktūra.

    „Tai didžiausia problema. Vidutinės įtampos laidai pavojingiausi, nes laidai yra arti vienas kito, o gandras, nutūpęs ant stulpo ir išskleidęs sparnus, gali juos paliesti ir patirti elektros smūgį“, – sakė Marcinas Tobolka.

    Specialistai aiškina, kad mažesniems paukščiams tokia situacija dažnai nekelia pavojaus, nes jie nepajėgia „uždaryti“ grandinės. Tačiau dideli paukščiai, ypač jauni ir mažiau patyrę, yra labiau pažeidžiami, todėl saugesnės elektros linijų konstrukcijos ir izoliavimo sprendimai laikomi viena efektyviausių apsaugos priemonių.

    Mokslininkų vertinimu, gandrų įpročių kaita yra platesnių aplinkos pokyčių signalas: klimato šiltėjimas, maisto prieinamumo persiskirstymas ir urbanizacija gali skatinti paukščius vis dažniau rinktis gyvenimą šalia žmogaus. Jei tokios tendencijos stiprės, gandrų migracija Europoje gali tapti trumpesnė, o žiemojimo žemėlapyje atsiras vis daugiau naujų taškų.

  • Smūgis Bortnyčių aeracijos stočiai Kyjive: ekspertas įspėja dėl galimo nevalytų nuotekų patekimo į Dnipro upę

    Po Rusijos smūgio Bortnyčių aeracijos stočiai Kyjive viešojoje erdvėje paplito neramios prognozės apie galimą vandens taršą ir žuvų kritimą. Miesto infrastruktūrą analizuojantys specialistai pabrėžia, kad realios pasekmės priklausys nuo to, kiek sutriko nuotekų valymo grandinė ir ar pavyks greitai stabilizuoti darbą.

    Kyjivo Miesto instituto vadovas Oleksandras Serhijenka teigė, kad blogiausias scenarijus būtų situacija, kai nuotekos laikinai liktų be pilnaverčio valymo. Tokiu atveju dalis nevalytų nuotekų teoriškai galėtų patekti į Dnipro upę, o tai didintų taršos riziką žemiau upės tėkmėje esančioms gyvenvietėms.

    „Blogiausia, kas gali nutikti, kad nuotekų valymas nevyks ir nevalytas vanduo gali patekti į Dnipro upę“, – sakė Oleksandras Serhijenka.

    Eksperto teigimu, Bortnyčių kompleksas yra pagrindinis taškas, kuriame sukoncentruojamos buitinės ir pramoninės nuotekos, todėl jo darbas kritiškai svarbus visai miesto vandentvarkos sistemai. Jis taip pat akcentavo, kad Kyjive nėra reikšmingo metalurginės pramonės nuotekų srauto, o dalis kitų pramonės šakų vandenį naudoja taip, kad tarša nebūtinai būna panaši į sunkiosios pramonės.

    Pasak O. Serhijenkos, socialiniuose tinkluose pasirodę teiginiai apie neišvengiamą masinį žuvų kritimą ar žmonių apsinuodijimą šiuo metu yra labiau spėlionės nei faktai. Dėl poveikio masto esą sudėtinga spręsti iš karto, o didžiausias praktinis iššūkis gali tekti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonėms miestuose, esančiuose žemiau Dnipro tėkmėje.

    Kyjive tokio pobūdžio infrastruktūros pažeidimai reiškia ne tik fizinius sugadinimus, bet ir riziką procesų stabilumui, nes nuotekų valymas priklauso nuo elektros, siurblių, mechaninių ir biologinių valymo etapų veikimo. Jei dalis įrenginių sustoja, sistemoje gali atsirasti perkrovos, o avariniais režimais tenka perskirstyti srautus arba mažinti valymo efektyvumą.

    Naktį į gegužės 24 dieną per ataką Kyjive žuvo du žmonės, pranešta ir apie sužeistuosius. Mieste fiksuoti ir kiti apgadinimai, o tarnybos vertino žalą bei atstatymo poreikius, įskaitant svarbius transporto ir komunalinės infrastruktūros objektus.

  • Kaip dantų šepetėlis ilgio vabalas: kas varžosi dėl didžiausio pasaulyje vabalo titulo

    Didžiausio pasaulyje vabalo vardas nėra toks vienareikšmis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Entomologų aprašymuose dėl rekordo dažniausiai minimi du įspūdingi Pietų ir Centrinės Amerikos vabzdžiai, kurių kūno ilgis siekia daugiau nei 15 centimetrų.

    Į diskusiją dažniausiai įtraukiami herkulo vabalas (Dynastes hercules) ir titanas ūsuotis (Titanus giganteus). Vienas jų išsiskiria „ragais“ ir ilgiu kartu su jais, kitas garsėja masyvumu ir ypač galingais žandikauliais.

    Herkulo vabalas pavadintas pagal mitinį Heraklį, o jo išvaizda tai pateisina: patinai turi du didelius ragus, kuriais stumdosi ir kovoja su konkurentais. Šie „ginklai“ skirti ne medžioklei, o varžyboms dėl poravimosi.

    Dažnai būtent dėl ragų herkulo vabalas pateikiamas kaip vienas ilgiausių vabalų: kartu su jais bendras ilgis kai kuriuose šaltiniuose nurodomas iki maždaug 19 centimetrų. Patelės paprastai mažesnės ir ragų neturi, todėl aiškiai matomas lyčių dimorfizmas.

    Nors išvaizda grėsminga, šis vabalas laikomas žmogui nepavojingu. Suaugėliai minta daugiausia pernokstančiais ar pūvančiais vaisiais, o lervos vystosi negyvoje, yrantėje medienoje, atlikdamos svarbų vaidmenį miško ekosistemose.

    Kitas rimtas kandidatas į didžiausio vabalo titulą yra titanas ūsuotis, gyvenantis Pietų Amerikoje. Jo kūno ilgis dažnai nurodomas iki maždaug 16,7 centimetro, tačiau labiausiai stebina ne vien centimetrai, o jėga.

    Šio vabalo žandikauliai itin stiprūs: aprašymuose pabrėžiama, kad jis gali per kąsti medinį pieštuką. Nors tokie faktai skamba kaip sensacija, tai greičiau biologinė prisitaikymo prie aplinkos išraiška, o ne „puolimo“ strategija.

    Dar viena įdomi detalė susijusi su mityba. Teigiama, kad suaugę titanai ūsuočiai gali beveik nesimaitinti ir gyventi iš riebalų atsargų, sukauptų lervos stadijoje, todėl jų suaugėlio gyvenimo tarpsnis gali būti trumpas.

    Skirtingi šaltiniai „didžiausią“ apibrėžia nevienodai: vieni vertina maksimalų ilgį, kiti kūno masę ar tūrį. Dėl to herkulo vabalas dažniau minimas kaip vienas ilgiausių, o titanas ūsuotis neretai apibūdinamas kaip vienas masyviausių ir galingiausių vabalų.

    Entomologijoje svarbu ir tai, kaip matuojamas vabzdys: ar į ilgį įtraukiami ragai, ilgos antenos, ar skaičiuojamas tik kūnas. Būtent dėl šių metodinių skirtumų diskusija apie „didžiausią pasaulyje vabalą“ dažnai turi ne vieną teisingą atsakymą.

  • Kachovkos tvenkinio dugne formuojasi nauja ekosistema: mokslininkai fiksuoja retas rūšis

    Ukrainos mokslininkai praneša, kad buvusio Kachovkos tvenkinio vietoje fiksuojami į Raudonąją knygą įtraukti augalai ir tarptautinėmis gamtosaugos sutartimis saugomų paukščių rūšys. Pasak tyrėjų, teritorija per trumpą laiką tapo savotiška natūralia laboratorija, kurioje matyti, kaip ekosistemos atsikuria po didelio masto sutrikdymo.

    Chersono valstybinio universiteto botanikos krypties tyrėjai nurodo, kad jau identifikuoti keli saugomi augalai, tarp jų ir rūšys, kurių buvimas šiame regione laikomas svarbiu biologinės įvairovės rodikliu. Kartu registruojama ir didėjanti paukščių įvairovė, o tai leidžia manyti, kad teritorijoje atsiranda vis daugiau tinkamų buveinių.

    Per naujausias ekspedicijas mokslininkai taip pat pastebėjo ryškų augalų rūšių skaičiaus šuolį. Jei iškart po užtvankos sugriovimo buvo fiksuojama tik keliolika rūšių, vėlesniais sezonais jų skaičius išaugo kelis kartus, o dabar kalbama apie jau šimtus skirtingų augalų, įskaitant pionierines rūšis, kurios pirmos kolonizuoja atvirus plotus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ekosistema ne tik plečiasi, bet ir sudėtingėja: atsiranda grybų bei kerpių, daugėja bestuburių ir smulkių gyvūnų, o augalų plitimą vis dažniau lemia sėklų pernaša su gyvūnais. Tai vertinama kaip požymis, kad faunos gausa auga, o teritorijoje formuojasi stabilesnės mitybinės grandinės.

    Mokslininkų teigimu, buvusio Kachovkos tvenkinio teritorija gali turėti išskirtinę gamtosauginę vertę ir ateityje būti svarstoma kaip saugoma teritorija. Vis dėlto pabrėžiama, kad tolesni sprendimai priklausys nuo ilgalaikių tyrimų, saugumo situacijos regione ir to, kaip greitai stabilizuosis natūralūs procesai.