CP v2

Category: Pasaulis

  • Panašūs į kregždes, bet ne jos: čiurliai per dieną gali sugaudyti tūkstančius uodų

    Čiurliai iš pirmo žvilgsnio dažnai supainiojami su kregždėmis, tačiau tai visai kita paukščių grupė. Jų kūnas stambesnis, sparnai ilgesni, o plunksnos paprastai tamsios, su nedidele šviesesne dėme gerklės srityje.

    Žmonėms čiurliai ypač naudingi dėl mitybos: jie gaudo ore skraidančius vabzdžius, tarp jų ir uodus. Medžiodami skrydžio metu, šie paukščiai prisideda prie natūralaus vabzdžių gausos mažinimo šiltuoju sezonu.

    Čiurliai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia skrisdami, nuolat ieškodami vabzdžių sankaupų virš vandens telkinių, pievų ar miestų. Jų siauri, ilgi sparnai ir aptakus kūnas leidžia greitai manevruoti ir taikliai gaudyti grobį net dideliu greičiu.

    Be uodų, jų racione yra musės, smulkūs sparnuočiai ir kiti ore sklendžiantys vabzdžiai. Dėl tokios mitybos čiurliai laikomi svarbiais ekosistemų dalyviais, o jų buvimas šalia gyvenamųjų vietų gali būti pastebimas kaip mažesnis vabzdžių aktyvumas aplink namus.

    Čiurliai mėgsta aukštas vietas ir atvirus skrydžio koridorius, todėl dirbtines inkilų dėžes verta kelti kuo aukščiau. Dažniausiai tam tinka pastatų sienos, kur mažiau tiesioginės kaitros ir mažesnė perkaitimo rizika jaunikliams.

    Svarbu, kad prieš landą būtų pakankamai laisvos erdvės: čiurliams reikia vietos įsibėgėti, nes nuo žemės jie pakyla sunkiau nei daugelis kitų paukščių. Įsikūrimas ne visada įvyksta iš karto, todėl rezultato kartais tenka laukti ne vieną sezoną.

    Kadangi čiurliai linkę perėti kolonijomis, keli inkilai vienoje vietoje paprastai padidina tikimybę pritraukti poras. Kai paukščiai įsikuria, jų maitinimosi įpročiai gali tapti ilgalaike, natūralia pagalba kovoje su uodais ir kitais smulkiais vabzdžiais.

    Vabzdžiais minta ir kiti dažni mūsų aplinkos paukščiai, pavyzdžiui, kregždės, zylės ar žvirbliai. Skirtumas tas, kad čiurliai beveik visą medžioklę atlieka ore, todėl ypač efektyviai „šukuoja“ skraidančių vabzdžių sluoksnį virš miestų ir atvirų erdvių.

    Gamtoje tokie ryšiai primena, kad biologinė įvairovė turi tiesioginę, praktiškai juntamą naudą žmogui. Palaikydami paukščiams tinkamas perėjimo vietas ir mažindami pesticidų naudojimą, kartu stipriname ir natūralią vabzdžių kontrolę.

  • Mokslininkai nustatė, kad nektare natūraliai yra alkoholio: ką tai reiškia bitėms ir kolibriams

    Gėlių nektare gali būti nedidelių alkoholio kiekių, o jį kasdien gauna ne tik vabzdžiai, bet ir nektaru mintantys paukščiai. Tokią išvadą pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje biologai, ištyrę, kaip nektare susidaro etanolis ir kiek jo realiai suvartoja apdulkintojai.

    Tyrėjai aiškina, kad alkoholis atsiranda natūraliai, kai nektaro cukrus ima fermentuotis. Fermentaciją sukelia mielės, kurios patenka į žiedus iš aplinkos, todėl mažo stiprumo etanolis gali būti gana įprastas reiškinys įvairių augalų nektare.

    Nektaras daugeliui rūšių yra pagrindinis energijos šaltinis, todėl net ir maža etanolio koncentracija gali virsti apčiuopiamu kiekiu per parą. Tyrime minima, kad vienas kolibrių tipas gali gauti apie 0,2 gramo etanolio kilogramui kūno masės per dieną, kai maitinasi natūraliomis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kolibriai turi itin greitą medžiagų apykaitą, todėl alkoholis greičiausiai nesikaupia taip, kaip žmogaus organizme. Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar net ir mažos dozės gali subtiliai keisti elgesį, pavyzdžiui, pasirinkimus, dėmesį ar maitinimosi ritmą.

    „Kolibriai panašūs į mažas krosneles: jie viską sudegina labai greitai, todėl neverta tikėtis, kad alkoholis ilgai laikysis jų kraujyje“, – sakė tyrime dalyvavęs aspirantas Aleksejus Maro.

    Tyrėjai atliko eksperimentus, kuriuose paukščiams buvo siūlomas cukraus tirpalas su alkoholiu. Kolibriai noriai gėrė, kai alkoholio koncentracija neviršijo 1 proc. tūrio, tačiau padidinus iki 2 proc. jų apsilankymų lesykloje skaičius sumažėjo maždaug perpus.

    Tokie rezultatai leidžia manyti, kad paukščiai gali reguliuoti suvartojimą ir vengti didesnių koncentracijų. Tai svarbu, nes laukinėje gamtoje etanolio kiekiai greičiausiai dažniau svyruoja žemame diapazone, priklausomai nuo fermentacijos intensyvumo ir nektaro cheminės sudėties.

    Dar vienas tyrimo aspektas buvo biologiniai žymenys, rodantys, kad alkoholis ne tik patenka į organizmą, bet ir yra metabolizuojamas. Kai kurių paukščių plunksnose aptiktas etilgliukuronidas, kuris laikomas etanolio apykaitos produktu, todėl tai rodo panašų skaidymo principą kaip ir žinduoliams.

    Tyrėjai lygino nektaru mintančių rūšių teorinį alkoholio suvartojimą su kitais gyvūnais. Skaičiavimai parodė, kad europinės medunešės bitės galėtų gauti itin mažai etanolio, apie 0,05 gramo kilogramui per dieną, o kai kurie nektaru ar vaisiais mintantys žinduoliai teoriškai galėtų suvartoti daugiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad etanolis nektare veikia ne vienas: augalai ir nektaras turi ir kitų biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, kofeino ar nikotino, kurie gali daryti įtaką apdulkintojų elgesiui. Todėl ateities tyrimai turėtų atsakyti, ar alkoholis veikia kaip papildomas signalas, ar keičia apdulkintojų sprendimus, pavyzdžiui, kokius žiedus rinktis.

    Tyrėjų teigimu, tolesni darbai bus skirti išsiaiškinti, kaip nuolatinis labai mažų alkoholio dozių vartojimas per visą gyvenimą veikia vabzdžius, paukščius ir kitus gyvūnus. Neatmetama, kad skirtingos rūšys gali būti prisitaikiusios detoksikuoti etanolį taip efektyviai, kad žmogui būdingas poveikis būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė.

  • Sahara vėl pažaliavo: 500 špurotųjų vėžlių urvai padėjo sulaikyti lietų ir atgaivino sėklas

    Sahelio regione į pietus nuo Sacharos dirvožemis daug kur būna toks sausas, kad susiformuoja kieta pluta. Per liūtis vanduo ne įsigeria, o nubėga paviršiumi ir greitai išgaruoja, todėl sėklos lieka „užmigusios“, o daigai neprigyja.

    2021 metais mokslininkai pasirinko neįprastą sprendimą ir į degradavusį plotą paleido apie 500 špurotųjų vėžlių, moksliškai vadinamų Centrochelys sulcata. Tai didžiausia žemyninė Afrikos vėžlių rūšis, prisitaikiusi išgyventi karštyje ir ilgose sausrose.

    Pagrindinis efektas atsirado ne dėl to, kad gyvūnai „sodino“ augalus, o dėl jų instinkto rausti gilius urvus. Tokie tuneliai gali siekti apie 10–15 metrų gylį, o kasant suardoma dirvos pluta, kuri anksčiau veikė tarsi sandarus dangtis.

    Įtrūkus plutai, lietaus vanduo ima skverbtis į gilesnius sluoksnius, o ne nubėga į šonus. Dėl to drėgmė išsilaiko ilgiau, o sėklos, kurios anksčiau neišdygdavo, gauna sąlygas sudygti ir įsitvirtinti.

    Praėjus keleriems metams, palydoviniai vaizdai ėmė fiksuoti žalius plotelius, išsibarsčiusius smėlyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra staigus dykumos virtimas mišku, tačiau lokalūs atsigavimo židiniai rodo, jog net ir minimalus fizinis dirvos „atrakinimas“ gali pakeisti rezultatą.

    Aplink urvų angas susidaro palankesnis mikroklimatas: purenesnėje dirvoje drėgmė išsilaiko ilgiau, lengviau įsitvirtina pirmieji augalai. Vėliau į tokius plotus grįžta vabzdžiai ir mikroorganizmai, o maža ekosistema pradeda formuotis iš naujo.

    Ekologijoje tokie gyvūnai dažnai vadinami ekosistemų inžinieriais, nes jie fiziškai pertvarko aplinką taip, kad naudą gauna kitos rūšys. Špurotieji vėžliai šiuo požiūriu įdomūs pusdykumėms, kur vandens sulaikymas yra kritinis veiksnys.

    Praktinių programų pavyzdžių yra ir Senegale, kur vėžlių veisimo bei reintrodukcijos iniciatyvos vykdomos dešimtmečius. Tokia patirtis rodo, kad vietinių rūšių sugrąžinimas gali būti pigesnė ir tvaresnė priemonė nei vien tik masiniai želdinimo projektai, ypač ten, kur trūksta vandens.

    Mokslininkai įspėja, kad vien vėžliai dykumėjimo problemos neišspręs. Sahelio regioną veikia klimato kaita, ilgėjančios sausros, perintensyvus gyvulių ganymas, žemės naudojimo pokyčiai ir buveinių fragmentacija, todėl rezultatą lemia ir kritulių kiekis, ir ilgalaikis žemėnaudų valdymas.

    Be to, pati rūšis susiduria su grėsmėmis: nykstančios buveinės, neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir medžioklė mažina populiacijas dalyje natūralaus arealo. Todėl atkūrimo projektai turi eiti kartu su apsaugos priemonėmis, kad „pagalbininkai“ neišnyktų.

    Vis dėlto šis atvejis išryškino paprastą, bet svarbią įžvalgą: kartais ekosistemai atsigauti labiausiai padeda ne technika ar chemija, o tinkamai sugrąžinta vietinė rūšis, kuri daro tai, ką ir taip moka geriausiai.

  • Mirtinai nuodingos gyvatės vis arčiau namų: mokslininkai paaiškino, kas keičia jų arealus

    Nuodingų gyvačių susidūrimai su žmonėmis ateityje gali dažnėti, nes šylantis klimatas ir besiplečiančios gyvenvietės keičia gyvūnų buveines. Mokslininkai pabrėžia, kad kai kurios pavojingos rūšys pradeda judėti į teritorijas, kur anksčiau buvo retos arba visai nefiksuotos.

    Tyrimuose apie klimato kaitos poveikį ropliams akcentuojama paprasta grandinė: kylant temperatūrai ir keičiantis kritulių režimui, kinta grobio gausa, vandens prieinamumas ir slėptuvių sąlygos. Dėl to dalis rūšių plečia arealą į vėsesnes vietoves, aukštesnes zonas arba arčiau žmogaus kuriamų žaliųjų plotų.

    Vien klimato šiltėjimas nepaaiškina visko: didelę reikšmę turi ir žemėnaudos pokyčiai. Miškų fragmentacija, nauji keliai, ūkininkavimo plėtra ir priemiesčių augimas sukuria mozaikiškas buveines, kuriose gyvatėms lengviau rasti graužikų, paukščių ar varliagyvių.

    Prie namų, sodų ir ūkių gyvates traukia ne tik maistas, bet ir priedanga: malkų krūvos, komposto dėžės, akmenų sangrūdos, sandėliukai ar tankūs krūmynai. Didesnę riziką didina ir tai, kad žmonės šiltesniu sezonu daugiau laiko praleidžia lauke, o kontaktų tikimybė natūraliai auga.

    Mokslininkai išskiria kelias grupes nuodingų gyvačių, kurioms arealo pokyčiai gali būti ryškesni per artimiausius dešimtmečius. Tarp jų minimos Šiaurės Amerikos mokasinės gyvatės, Afrikos spjaudančios kobros, įvairios angys ir Azijos kraitai.

    Atskirai pabrėžiama, kad juodosios mambos paplitimas kai kuriose Afrikos dalyse teoriškai gali pasislinkti link tankiau apgyvendintų teritorijų. Tokie pokyčiai paprastai nevyksta staiga, tačiau sveikatos apsaugos sistemoms svarbus net ir nuosaikus rizikos augimas.

    Didžiausia įkandimų našta pasaulyje tenka tropiniams regionams, ypač Pietų Azijai, kur incidentų mastas vertinamas milijonais per metus. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausią mirčių dalį lemia ne vien nuodų stiprumas, o pavėluota pagalba, ribotas priešnuodžių prieinamumas ir ilgas kelias iki gydymo įstaigų.

    Gyvatės vis dažniau gali būti sutinkamos ne tik atokiose vietovėse, bet ir šalia namų: soduose, ūkiuose, vaikų žaidimų aikštelėse ar miesto žaliuosiuose plotuose. Labiausiai pažeidžiamos išlieka kaimiškos teritorijos, kuriose medicinos paslaugos sunkiau pasiekiamos.

    „Pagrindinis būdas sumažinti riziką yra atsargumas ir bazinės žinios, kaip elgtis vietovėse, kur gali būti nuodingų gyvačių“, – sakė tyrimo autorius Davidas Williamsas.

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja paprastas prevencines priemones: avėti uždarą avalynę, atidžiai žiūrėti, kur dedama koja ar ranka, nekelti akmenų ir rąstų plikomis rankomis, o kiemuose mažinti slėptuvių kiekį. Sveikatos politikos lygmeniu akcentuojama priešnuodžių tiekimo grandinių stiprinimo ir greitesnės skubios pagalbos svarba regionuose, kur rizika didžiausia.

  • ES ragina atskleisti duomenų centrų pėdsaką: DI bumas kelia energijos ir vandens klausimus

    ES ragina atskleisti duomenų centrų pėdsaką: DI bumas kelia energijos ir vandens klausimus

    Europos Sąjunga turi užtikrinti, kad technologijų bendrovės skaidriai atskleistų duomenų centrų energijos ir vandens vartojimą, teigia Europos aplinkos agentūros vadovė Leena Ylä-Mononen. Jos vertinimu, be aiškių duomenų ir standartų DI plėtra gali apsunkinti ES klimato tikslų įgyvendinimą.

    Šis perspėjimas skamba tuo metu, kai Briuselis siekia sparčiai didinti Europoje prieinamą skaičiavimo galią. Tam būtina nauja infrastruktūra, tačiau duomenų centrų plėtra reiškia ir augančią elektros paklausą, didesnį šilumos išskyrimą bei reikšmingą vandens poreikį aušinimui.

    „Ko negalite išmatuoti, to negalite suvaldyti“, – sakė Leena Ylä-Mononen.

    Pasak jos, šiuo metu trūksta vienodų, praktiškai taikomų matavimo metodikų ir gerosios praktikos, kurios aiškiai apibrėžtų, ko ES tikisi iš naujai statomų duomenų centrų. Dėl to, agentūros vadovės teigimu, sunku objektyviai vertinti, ar tendencijos padeda siekti klimato neutralumo, ar pradeda jam prieštarauti.

    Duomenų centrų skaidrumas tampa politiniu klausimu

    Europos Komisija rengia taisykles, kurios turėtų apimti duomenų centrų energijos vartojimo reguliavimą ir paskatas efektyvesniam veikimui. Kartu planuojama diegti reitingavimo schemą, kuri ateityje galėtų tapti pagrindu privalomiems minimaliems energinio efektyvumo standartams.

    Vis dėlto ES institucijose jau kilo kritika dėl nuostatų, kurios leistų daliai duomenų centrų slėpti jautrią informaciją apie energijos suvartojimą. Kritikai teigia, kad be skaidrumo tampa sunku įvertinti realų sektoriaus poveikį ir palyginti skirtingų operatorių pažangą.

    Problema aktuali ir dėl to, kad net ir esant reikalavimams teikti tam tikrus rodiklius, praktikoje atskaitomybė nėra universali. Tai didina riziką, kad planuojant tinklų plėtrą ir žaliąją transformaciją bus remiamasi neišsamiais duomenimis.

    Kiek energijos ir vandens prireiks DI plėtrai?

    Duomenų centrai jau dabar sudaro reikšmingą elektros vartojimo dalį, o kai kuriose valstybėse ši dalis ypač didelė. Didėjant DI paslaugų paklausai, auga ir skaičiavimo apkrovos, ypač mokant didelius modelius ir aptarnaujant intensyvias užklausas realiuoju laiku.

    Leena Ylä-Mononen atkreipia dėmesį, kad sparčiai auganti paklausa gali pradėti konkuruoti su kitais ekonomikos sektoriais dėl elektros, ypač jei žaliosios generacijos plėtra nespės paskui vartojimo didėjimą. Jos teigimu, būtina iš anksto spręsti pakankamumo klausimą ir užtikrinti, kad duomenų centrai būtų maitinami energija be iškastinio kuro.

    Kartu vandens naudojimas tampa vis jautresne tema, ypač regionuose, kuriuose vasaromis dažnėja sausros ir karščio bangos. Dėl to, ekspertų vertinimu, vien energinio efektyvumo nepakanka, reikia vertinti ir aušinimo sprendimus, vandens pakartotinio panaudojimo galimybes bei visos infrastruktūros poveikį vietos aplinkai.

    DI nauda priklausys nuo pasirinkimų

    Agentūros vadovė pripažįsta, kad DI gali prisidėti prie efektyvesnių energetikos sistemų, geresnio tinklų balansavimo ir kai kurių pramonės procesų optimizavimo. Tačiau ji pabrėžia, kad nauda neatsiras savaime, ją reikia kryptingai užtikrinti, kad sutaupytos emisijos viršytų papildomą energijos vartojimą.

    Tokioje situacijoje ES sprendimai dėl skaidrumo, atskaitomybės ir minimalių standartų gali tapti esminiu svertu. Jei duomenų centrų poveikis bus aiškiai išmatuojamas, politikos formuotojams bus lengviau nustatyti realistiškus tikslus, o rinkai, kur investicijos duoda didžiausią naudą klimato ir energetinio saugumo požiūriu.

  • ES biudžetas bręsta iki 1,8 trln. eurų: neto mokėtojos telkia frontą prieš didesnes įmokas

    ES biudžetas bręsta iki 1,8 trln. eurų: neto mokėtojos telkia frontą prieš didesnes įmokas

    Turtingesnės Europos Sąjungos valstybės, į bendrą biudžetą sumokančios daugiau nei iš jo atgaunančios, stiprina pastangas sumažinti Europos Komisijos siūlomą 2028–2034 metų daugiametį finansinį planą. Briuselyje formuojasi aiški takoskyra tarp vadinamųjų neto mokėtojų ir šalių, kurios siekia didesnių išlaidų tradicinėms ES programoms.

    Komisijos gairėse minimas iki 1,8 trilijono eurų siekiantis bazinis biudžetas, o kartu su ankstesnių krizių laikotarpio skolų aptarnavimu bendra suma priartėtų prie 2 trilijonų eurų. Tai reikštų didesnę biudžeto dalį nuo bendrų ES šalių pajamų, todėl dalis sostinių jau dabar signalizuoja, kad tokio šuolio nepalaikys.

    Dvi stovyklos ir skirtingos raudonos linijos

    Neto mokėtojų grupėje aptariama strategija, kaip derybose spausti mažinti bendrą išlaidų lygį ir aiškiau susieti finansavimą su ES prioritetais, tokiais kaip gynyba, konkurencingumas ir strateginių pramonės šakų stiprinimas. Šios šalys argumentuoja, kad nacionaliniuose biudžetuose taip pat tenka taupyti, todėl Briuselis neturėtų automatiškai didinti bendrų įsipareigojimų.

    Kita stovykla, vienijanti daugiau valstybių, pabrėžia, kad siūlomi pokyčiai neturi mažinti paramos žemės ūkiui, regioninei sanglaudai ir žuvininkystei. Šios programos daugeliui valstybių išlieka esminės, ypač regionuose, kuriuose investicijos iš ES fondų sudaro reikšmingą viešųjų projektų dalį.

    Nuolaidos įmokoms ir skolos grąžinimo klausimas

    Įtampą kursto ir diskusijos dėl įmokų nuolaidų, kurias dalis valstybių taiko savo įnašams į ES biudžetą. Didesnio biudžeto šalininkai kritikuoja šias nuolaidas, teigdami, kad jos iškreipia sistemos teisingumą ir mažina bendrą finansinę erdvę bendriems tikslams.

    Lygiagrečiai svarstoma, kaip tvarkytis su po pandemijos laikotarpio skolinimosi pasekmėmis, nes skolos aptarnavimas kitame biudžeto cikle būtų viena didesnių fiksuotų išlaidų eilučių. Kai kurios valstybės signalizuoja, kad būtų atviros lankstesniam grąžinimo grafiko modeliavimui, tačiau neto mokėtojai nuogąstauja, kad tai gali reikšti papildomą naštą vėlesniais metais.

    Kas toliau: derybų grafikas ir sprendimo kaina

    Artimiausiu metu laukiama detalesnio derybinio dokumento su konkretesniais skaičiais ir eilutėmis, kuris tradiciškai tampa pagrindu kompromisų paieškai. Vėliau pozicijos bus derinamos ambasadorių lygiu, o galiausiai klausimas persikels į Europos Vadovų Tarybą, kur sprendimams reikės plataus politinio sutarimo.

    Nors neto mokėtojos akcentuoja norą finansuoti naujus saugumo ir konkurencingumo prioritetus, jos kartu siekia mažesnio bendro biudžeto dydžio. Dėl to derybos žada būti sudėtingos: reikės nuspręsti, ar didesni tikslai bus finansuojami didesnėmis įmokomis, ar perskirstant lėšas mažinant tradicinių programų apimtis.

  • Karas keičia Černobylį: dėl minų ir dronų zona praranda laukinės gamtos rezervato statusą

    Černobylio atskirties zona po 1986 metų katastrofos ilgainiui tapo unikalia erdve, kur gamta atsitiesė be nuolatinės žmogaus veiklos. Tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje šį trapų balansą ardo, o mokslininkai vis dažniau kalba, kad teritorija praranda saugios prieglobstinės reikšmę laukiniams gyvūnams.

    Tyrėjų analizė, paremta fotospąstų duomenimis, rodė, kad Černobylio apylinkėse per pastaruosius metus fiksuota gausi stambiųjų žinduolių įvairovė. Tarp dažniau minimų rūšių – Eurazijos lūšys, briedžiai, šernai, vilkai, taip pat plėšrūnai ir kanopiniai, kuriems svarbiausi veiksniai buvo maisto ir vandens prieinamumas bei žmonių nebuvimas.

    Situacija ryškiai pasikeitė po 2022 metų vasario 24 dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, o Černobylio zona tapo karinių veiksmų ir okupacijos scena. Po tokių įvykių teritorijose, kur anksčiau dominavo gamtiniai procesai, atsirado nauji pavojai: užminuotos vietos, sprogmenų likučiai, intensyvesnis technikos judėjimas ir dronų aktyvumas.

    Ekologai ir gamtosaugininkai fiksuoja atvejus, kai nuo minų žūsta gyvūnai, o tai keičia migracijos kelius ir elgseną. Skelbiama apie tris patvirtintus Prževalskio arklių žūties atvejus nuo minų, o tai laikoma ypač jautriu signalu, nes ši rūšis yra vienas svarbiausių Černobylio zonos atsigavimo simbolių.

    Karas padidina ir gaisrų tikimybę, nes degimus gali sukelti sprogimai, nukritę dronai ar sunkiai pasiekiamose vietose uždelsti užsiliepsnojimai. Černobylio atskirties zonoje gaisrai kelia papildomą grėsmę ir dėl to, kad ugnis gali pakelti radioaktyviomis dalelėmis užterštas dulkes ir pernešti jas į kitas teritorijas.

    Prževalskio arkliai pasaulyje priskiriami prie retų laukinių arklių, o jų globalus skaičius vertinamas maždaug nuo 2 000 iki 2 500 individų. Černobylio atskirties zona ilgą laiką buvo laikoma viena iš vietų, kur ši rūšis galėjo plėstis dėl mažos žmonių trikdžių rizikos.

    Istoriškai ši populiacija buvo formuojama kaip atkūrimo eksperimentas: XX amžiaus pabaigoje į zoną perkelta nedidelė grupė gyvūnų, o vėliau jų skaičius augo. Iki 2021 metų minėta, kad iš kelių dešimčių perkeltų individų populiacija išaugo iki maždaug 120, todėl bet kokie nauji žūties veiksniai šioje teritorijoje tampa reikšmingi visam apsaugos planavimui.

    Specialistai pabrėžia, kad fotospąstų duomenys anksčiau nerodė aiškaus ryšio tarp taršos pobūdžio ir to, kur gyvūnai renkasi gyventi. Vis dėlto karo sukelti trikdžiai, įskaitant sprogimus, triukšmą, judėjimą ir užminavimą, gali tapti daug stipresniu elgsenos veiksniu nei įprasti aplinkos skirtumai.

    Gamtosaugininkai pastebi pirmuosius požymius, kad kai kurios gyvūnų grupės gali keisti įprastas buveines. Pranešama, jog fotospąstai užfiksavo Prževalskio arklius vietose pietuose ir pietryčiuose, kur anksčiau jie buvo stebimi rečiau, o tai gali reikšti bandymą apeiti pavojingas, užminuotas zonas.

    Tokie pokyčiai didina tikimybę, kad gyvūnai priartės prie gyvenviečių pakraščių, kelių ar kitų žmonių naudojamų teritorijų. Tai kelia ir papildomą riziką patiems gyvūnams, ir žmonėms, nes didėja konfliktinių situacijų tikimybė, o sužeistų gyvūnų gelbėjimas užminuotose vietovėse tampa itin sudėtingas.

    „Deja, ši Černobylio kaip laukinės gamtos rezervato istorijos dalis baigiasi“, – sakė ekologė Svetlana Kudrenko.

    Ekspertai akcentuoja, kad ilgalaikė gamtos apsauga Černobylyje priklausys nuo kelių veiksnių: teritorijų išminavimo, gaisrų prevencijos, nuoseklaus biologinės įvairovės monitoringo ir galimybės saugiai dirbti mokslininkams. Kol tęsiasi karo grėsmės, zona iš unikalios gamtinės laboratorijos vis labiau virsta vieta, kur laukinei gamtai tenka prisitaikyti prie naujos, žmogaus sukelto pavojaus realybės.

  • Europa masiškai šalina upių užtvaras: 2025 metais nugriauta per 600 senų užtvankų ir šliuzų

    Europa 2025 metais pasiekė naują rekordą šalindama upėse esančias užtvaras, kurios trukdo natūraliam vandens tekėjimui ir gyvūnų migracijai. Remiantis Dam Removal Europe metine apžvalga, per metus demontuotos mažiausiai 603 užtvankos, šliuzai ir kitos kliūtys.

    Po šių darbų atkurta daugiau kaip 3 740 kilometrų upių atkarpų, kuriose vanduo vėl gali tekėti laisvai. Skaičiuojama, kad tai buvo 11 proc. daugiau pašalintų barjerų nei 2024 metais.

    Didelė dalis nugriautų statinių buvo seni, mažos ar vidutinės apimties objektai, dažnai nebevykdantys pradinės funkcijos. Nors tokios konstrukcijos kartais atrodo nereikšmingos, jos gali blokuoti žuvų migraciją, keisti vandens temperatūrą ir deguonies režimą, sulaikyti sąnašas.

    Ekologai pabrėžia, kad upių fragmentacija siejama su staigiu migruojančių gėlavandenių žuvų populiacijų mažėjimu Europoje. Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijama būtent tūkstančiai barjerų, suskaidančių upių tinklą į atskiras, tarpusavyje menkai susijusias atkarpas.

    Daugiausia kliūčių 2025 metais pašalinta Švedijoje, kur fiksuotas 173 statinių demontavimas. Toliau rikiuojasi Suomija su 143 atvejais ir Ispanija, kur pašalinti 109 barjerai.

    Jungtinėje Karalystėje tais pačiais metais demontuotos 35 užtvaros. Šie skaičiai rodo, kad procesas apima tiek Šiaurės, tiek Pietų Europą, o prioritetas dažnai teikiamas seniai nenaudojamiems objektams.

    Papildomą impulsą suteikia Europos Sąjungos gamtos atkūrimo kryptis, pagal kurią iki 2030 metų valstybės turi atkurti 25 000 kilometrų laisvai tekančių upių. Praktikoje tai reiškia ne tik naujus aplinkosauginius planus, bet ir konkrečius sprendimus dėl pasenusių hidrotechninių statinių likimo.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ne kiekviena užtvanka gali būti šalinama automatiškai. Kai kurios konstrukcijos gali riboti invazinių rūšių plitimą, todėl prieš demontavimą paprastai atliekami poveikio aplinkai vertinimai, hidrologinės analizės ir derinami vietos bendruomenių interesai.

    Vienas simbolinių pavyzdžių 2025 metais užfiksuotas Islandijoje, kur demontuota sena užtvanka Melsos upėje. Ji anksčiau buvo susijusi su energijos tiekimu ūkiui, tačiau ilgą laiką nebeveikė, o upėje liko kaip kliūtis žuvų migracijai.

    „Ji negamino elektros, o senoje elektrinėje gyveno avys“, – sakė inžinierius Hamishas Muiras.

    Dam Removal Europe vertinimu, Europoje gali būti daugiau nei 1 000 000 įvairių barjerų, o dešimtys tūkstančių laikomi pasenusiais arba nereikalingais. Dėl to užtvarų šalinimas artimiausiais metais greičiausiai išliks viena sparčiausiai augančių upių atkūrimo priemonių.

  • Retas vaizdas Odesos stepėse: vienu metu medžiojo apie 50 mažųjų sakalų – kuo jie minta?

    Odesos srityje, nacionalinio parko Tuzlovskije limany teritorijoje, mokslininkai užfiksavo neįprastą reiškinį: virš stepių vienu metu medžiojo maždaug pusšimtis mažųjų sakalų. Toks būriavimasis laikomas retu, nes plėšrieji paukščiai dažniau medžioja pavieniui arba mažesnėmis grupėmis.

    Stebėjimą aprašė parko mokslinio skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, mažasis sakalas yra vienas mažiausių ir grakščiausių sakalų, Ukrainoje perintis šiltuoju metų laiku, o žiemai migruojantis į Afriką.

    Pasak tyrėjo, paukščiai skraidė maždaug 50–70 metrų aukštyje ir intensyviai ieškojo grobio virš natūralių stepių plotų. Jų racioną šiuo metu daugiausia sudaro vabzdžiai, taip pat smulkūs stuburiniai, pavyzdžiui, driežai ar pelėnai, kurių stepių ekosistemose netrūksta.

    Aktyviausias medžioklės laikas, kaip nurodo mokslininkai, dažniausiai būna ankstyvą rytą ir vėlėjant popietei, artėjant saulėlydžiui. Būtent tada grobis yra lengviau pastebimas, o oro sąlygos skrydžiui palankios.

    Stebėtas būrys maitinosi maždaug 50 hektarų ploto stepių atkarpoje, kurią parko darbuotojai vadina Tuzlovska Amazonija. Tokios natūralios teritorijos su įvairiais augalais ir gyvūnais sukuria stabilų maisto šaltinį, todėl plėšrūnai gali telktis vienoje vietoje.

    Tuo pat metu greta esančiuose intensyviai dirbamuose žemės ūkio plotuose sakalų, anot I. Rusevo, beveik nematyti. Vienarūšiai pasėliai ir mažesnė bestuburių bei smulkių žinduolių įvairovė reiškia ir gerokai skurdesnę mitybinę bazę plėšriesiems paukščiams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad natūralios stepės yra svarbios ne tik atskiroms rūšims, bet ir visai biologinei įvairovei. Jos veikia kaip buferis tarp laukinės gamtos ir intensyviai naudojamų žemdirbystės teritorijų, mažindamos neigiamą žmogaus veiklos poveikį aplinkinėms buveinėms.

    „Jei nebeliktų laukinių stepių, sakalams neliktų kur maitintis ir jie imtų nykti kaip rūšis“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Jis atkreipė dėmesį, kad dideli Ukrainos pirmykščių stepių plotai yra itin pažeidžiami: dalis jų patiria karo ir okupacijos pasekmes, o kitur jau daugelį metų keliama idėja steigti naujas saugomas teritorijas. Mažojo sakalo būrio stebėjimas, pasak mokslininkų, tampa dar vienu argumentu, kodėl natūralias stepes būtina išsaugoti.

  • Krokuvoje referendumas nuvertė liberalų merą: smūgis Donaldo Tusko stovyklai ir signalas miestams

    Krokuvoje referendumas nuvertė liberalų merą: smūgis Donaldo Tusko stovyklai ir signalas miestams

    Lenkijos Krokuvoje vietos referendumas baigėsi liberaliojo mero Aleksandro Miszalskio atšaukimu iš pareigų. Šis rezultatas laikomas reikšmingu smūgiu ministro pirmininko Donaldo Tusko remiamai Pilietinei koalicijai ir gali paskatinti panašias politines kampanijas kituose šalies miestuose.

    Balsavime dalyvavo beveik 30 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų, o referendumo galiojimo kartelė siekė 26,98 proc. Iš atėjusiųjų balsuoti net 97,93 proc. pasisakė už mero atšaukimą, prieš buvo mažiau nei 2,1 proc.

    Referendumą inicijavo opozicinė Teisės ir teisingumo partija bei kraštutinių dešiniųjų politinė jėga Konfederacija. Kampanijos organizatoriai teigė surinkę daugiau nei 130 000 parašų, o merą kritikavo kaip nuo kasdienio miestiečių gyvenimo nutolusį technokratą.

    Miszalskis meru buvo išrinktas 2024 metais, žadėdamas žalesnę miesto politiką ir su aplinkosauga susijusius sprendimus, panašius į taikomus Varšuvoje. Vis dėlto augantis nepasitenkinimas planuojamais aplinkosauginiais ribojimais ir didėjančiais automobilių statymo mokesčiais tapo vienu svarbiausių opozicijos mobilizacijos veiksnių.

    „Ne viską pavyko įgyvendinti taip, kaip buvau numatęs, – sakė Aleksandras Miszalskis.

    „Taip pat suprantu, kad kai kurie sprendimai ir juos lydėjusios emocijos lėmė, jog dalis gyventojų prarado man pasitikėjimą“, – pridūrė jis.

    Prieš referendumą atlikta apklausa rodė, kad didžiausias gyventojų priekaištas siejosi su miesto mažos taršos zona, kuri riboja labiau teršiančių automobilių patekimą į tam tikras teritorijas. Nors krokuviečiams taikomos išimtys, kritikai sugebėjo šią temą pateikti kaip papildomą naštą „paprastiems“ žmonėms, o tokia retorika tapo kampanijos ašimi.

    Tokie konfliktai dėl eismo ribojimų, taršos zonų ir miesto erdvių pertvarkos pastaraisiais metais ryškėja visoje Europoje. Miestų žaliosios priemonės dažnai susiduria su pasipriešinimu, kai gyventojai jas sieja su didesnėmis išlaidomis, sudėtingesniu susisiekimu ar per menku paaiškinimu, kam konkrečiai tie sprendimai skirti.

    Be aplinkosauginių klausimų, dalis rinkėjų akcentavo ir nepasitenkinimą dėl tariamo savivaldybės postų dalijimo politiniams bendražygiams. Meras šiuos kaltinimus neigė, tvirtindamas, kad paskyrimai buvo paremti kompetencija, tačiau reputacinė žala kampanijos metu tapo papildomu argumentu jo oponentams.

    Referendume buvo galima balsuoti ir dėl visos miesto tarybos atšaukimo, kurioje daugumą turėjo Pilietinė koalicija, tačiau šiam balsavimui pritrūko dalyvavimo kartelės. Tai parodė, kad dalis gyventojų savo nepasitenkinimą sutelkė į vieną politinę figūrą, o ne į visą miesto valdžios struktūrą.

    Po mero atšaukimo Krokuvą laikinai valdys paskirtas komisaras, o per artimiausius tris mėnesius turi būti surengti nauji mero rinkimai. Nacionaliniu mastu šis atvejis gali tapti precedentu, kurį dešiniosios jėgos bandys kartoti kituose didmiesčiuose, ypač ten, kur žalieji sprendimai susiduria su dideliu visuomenės skepticizmu.