Category: Pasaulis

Europos lyderiai ketvirtadienį vengė tvirtų karinių įsipareigojimų spręsti krizę Hormuzo sąsiauryje, nors JAV prezidentas Donaldas Trumpas vis garsiau ragina NATO sąjungininkus imtis iniciatyvos.

Jungtinės Karalystės surengtame 41 valstybės virtualiame susitikime skambėjo kritika Iranui, esą jis „bando laikyti pasaulio ekonomiką įkaitu“. Taip pat aptartos galimos naujos sankcijos ir pažadas didinti diplomatinį spaudimą dėl tęsiamos vienos svarbiausių pasaulio prekybos arterijų blokados.

Vis dėlto susitikimas, kuriame dalyvavo Europos Sąjungos, Prancūzijos, Vokietijos, Bahreino, Jungtinių Arabų Emyratų, Kanados ir kitų šalių atstovai, aiškiai parodė: valstybės, iš kurių D. Trumpas tikisi ryžtingesnių veiksmų regione, pirmiausia nori paliaubų. Tik tuomet būtų svarstoma, ar imtis papildomų priemonių.

Susitikimas įvyko praėjus kelioms dienoms po to, kai D. Trumpas paragino NATO šalis „imti vadovauti“ ir siųsti karo laivus į Hormuzo sąsiaurį. Iranui blokuojant šį maršrutą keršto tikslais, pasaulyje įsiplieskė energetikos krizė. Trečiadienio vakarą JAV prezidentas dar kartą pakartojo savo poziciją, teigdamas, kad sąjungininkai turi „turėti drąsos ir įplaukti“.

Jungtinės Karalystės pateiktoje susitikimo santraukoje nurodoma, kad dalyviai sutarė didinti tarptautinį spaudimą, „įskaitant per Jungtines Tautas, siekiant pasiųsti aiškią ir koordinuotą žinią Iranui: leisti netrukdomą tranzitą per Hormuzo sąsiaurį ir kategoriškai atmesti bet kokius mokesčius laivams, bandantiems juo plaukti“.

Taip pat žadėta svarstyti „koordinuotas ekonomines ir politines priemones, pavyzdžiui, sankcijas“, jeigu sąsiauris ir toliau liktų uždarytas. Be to, aptartos priemonės, galinčios didinti rinkos ir operacinį stabilumą, įskaitant geresnį informacijos dalijimąsi su laivybos operatoriais ir pramonės organizacijomis.

Tačiau 90 minučių trukęs pokalbis atskleidė ir aiškų nenorą dislokuoti karinę jėgą sąsiauryje, kol regione tęsiasi karas.

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorė Yvette Cooper, vadovavusi susitikimui, pažadėjo sušaukti karinius planuotojus, kad šie įvertintų, „kaip telkti bendras gynybines karines galimybes“, įskaitant išminavimo misijas. Vis dėlto ji pabrėžė, kad tokie planai realiai įsijungtų tik „konfliktui aprimus“. Kol kas realus pokonfliktinis karinis planavimas dar nepradėtas, nors pirminis tokio pobūdžio susitikimas numatytas antradienį.

Vokietija laikėsi pozicijos, kad yra pasirengusi padėti užtikrinti sąsiaurio saugumą tuoj po to, kai kovos veiksmų intensyvumas sumažės ar bus nutrauktas.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, viešėdamas Pietų Korėjoje, pasisakė dar griežčiau ir perspėjo, kad karinė operacija siekiant „išlaisvinti“ Hormuzo sąsiaurį būtų „nereali“.

„Yra manančių, kad Hormuzo sąsiaurį galima išlaisvinti jėga karine operacija – tokią poziciją kartais išsako Jungtinės Valstijos“, – atvykęs į Pietų Korėją dviejų dienų vizitui sakė E. Macronas.

„Tai nerealu, nes tai užtruktų neproporcingai ilgai ir keltų grėsmę kiekvienam, bandančiam kirsti sąsiaurį: pakrantėje veikia Irano Revoliucinė gvardija, turinti reikšmingų resursų, taip pat yra balistinių raketų ir daugybė kitų rizikų“, – pridūrė jis.

Susitikime taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tiekimo grandinių sutrikimo mastą. Dalyviams pranešta, kad įprastai per sąsiaurį per parą plaukdavo apie 150 tanklaivių, tačiau dabar šis skaičius smarkiai sumažėjo iki 10–20.

Virtualus pokalbis sutapo su platesnėmis diplomatinėmis pastangomis atverti Hormuzo sąsiaurį. Pranešama, kad Prancūzija patarinėja Bahreinui dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, kuri siektų suteikti teisinį pagrindą prireikus atverti vandens kelią jėga.

Jėgos panaudojimas pagal Jungtinių Tautų Chartijos 7 skyrių yra vertinamas prieštaringai. Vienas ES diplomatas teigė, kad naujausia rezoliucijos teksto versija turi Jungtinės Karalystės palaikymą, tačiau ne Prancūzijos, nors ši iš pradžių prisidėjo prie Bahreino iniciatyvos.

Bet kokiai rezoliucijai Saugumo Taryboje reikėtų visų penkių nuolatinių narių pritarimo, įskaitant Rusiją ir Kiniją. Minėtas ES diplomatas skeptiškai vertino galimybę, kad Rusija paremtų tokį sprendimą, turint omenyje jos paramą Iranui.

Vienas aukšto rango ES valstybės pareigūnas, dalyvavęs Londono pokalbyje, teigė buvęs „sužavėtas“ Jungtinės Karalystės pastangomis telkti koaliciją.

„Tai buvo geras susitikimas, bet dar tik pradžia“, – sakė pareigūnas, pabrėždamas, kad „politinis spaudimas Iranui yra esminis“.

„Iraniečiai mano turintys stiprias kortas, nes gali uždaryti jūrų kelius, tačiau iš tiesų taip nėra“, – pridūrė jis.

Penktadienį ministrai taip pat sutarė, kad tarp galimų leistinų veiksmų galėtų būti ir priemonės, skirtos silpninti raketų infrastruktūrą, kurią Teheranas esą naudoja atakuodamas laivus sąsiauryje.

Atėnuose Europos prokurorai trečiadienį paprašė Graikijos parlamento panaikinti šalies žemės ūkio ministro ir dar 10 šiuo metu dirbančių parlamentarų teisinę neliečiamybę. Tai susiję su besiplečiančiu tyrimu dėl galimo plataus masto sukčiavimo žemės ūkio subsidijomis.

Europos prokuratūros biuras Atėnuose pranešė, kad tyrimas apima įtariamus nusikaltimus ir nusižengimus, galimai padariusius žalą Europos Sąjungos finansiniams interesams. Tarp minimų veikų – kurstymas piktnaudžiauti pasitikėjimu, kompiuterinis sukčiavimas ir melagingų duomenų patvirtinimas siekiant neteisėtos naudos kitam asmeniui.

Pasak dviejų pareigūnų, kalbėjusių su anonimiškumo sąlyga dėl vykstančio tyrimo, tarp asmenų, kurių neliečiamybę prašoma panaikinti, yra dabartinis žemės ūkio ministras Konstantinos Tsiaras ir civilinės saugos ministras Ioannis Kefalogiannis. Teigiama, kad visi minimi aktyvūs parlamentarai priklauso valdančiajai centro dešiniųjų partijai „New Democracy“. Taip pat prašoma panaikinti ir buvusio susisiekimo ministro Kostas Karamanlis neliečiamybę – jis jau anksčiau buvo atsidūręs dėmesio centre po 2023 metais įvykusios tragiškos traukinių avarijos.

Vyriausybės atstovas spaudai Pavlos Marinakis pareiškė, kad Europos prokuratūros kreipimasis yra reikšmingas įvykis. Pasak jo, laukiama, kol bylos medžiaga bus perduota Graikijos parlamentui, kad kiekvienas atvejis galėtų būti įvertintas atskirai.

Pagrindinė opozicinė partija „PASOK“ pareiškė, jog, jei žiniasklaidos skelbiama informacija pasitvirtins, ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis neturės kitos išeities, kaip tik atleisti susijusius ministrus ir viceministrus. Partijos teigimu, šis sukčiavimo skandalas esą aiškiai siejamas su valdančiąja „New Democracy“.

Europos prokuratūra aiškinasi dešimtis atvejų, kai Graikijos piliečiai gavo ES žemės ūkio paramą už ganyklas, kurių nevaldė ir nenuomavo, arba už žemės ūkio darbus, kurių neatliko. Tokie veiksmai, prokurorų vertinimu, galėjo atimti teisėtai ūkininkams priklausiusias lėšas. Nurodoma, kad ši daug metų trukusi ir milijonų eurų vertės schema jau anksčiau sulaukė plačių tyrimų.

Šį trečiadienį įvardytas prašymas, pasak kelių pareigūnų, konkrečiai siejamas su įtariamais nusikaltimais, galimai padarytais 2021 metais, tuo metu platesnis tyrimas tęsiamas.

Tarp 11 parlamentarų taip pat minimi viceministras Dimitris Vartzopoulos ir valdančiosios partijos politinio komiteto sekretorius Kostas Skrekas. D. Vartzopoulos teigė nežinantis apie tokį procesinį veiksmą, o K. Skrekas į užklausas neatsakė.

Be to, tiriami ir penki buvę parlamentarai. Atskiru kreipimusi to paties tyrimo rėmuose Europos prokuratūra paprašė panaikinti ir buvusio kaimo plėtros ministro Spilios Livanos bei jo pavaduotojos Fotini Arampatzi ministrinę neliečiamybę dėl galimo jų vaidmens. S. Livanos teigė nežinantis apie šį kreipimąsi, o F. Arampatzi iškart nepakomentavo.

Pagal Graikijos įstatymus tik nacionalinis parlamentas turi įgaliojimus tirti ir patraukti atsakomybėn esamus ar buvusius ministrus.

Germany’s Friedrich Merz warns the economic fallout from the war in Iran is on track to rival that of the Covid pandemic or the Russian invasion of Ukraine.

AI generated Text-to-speech

BRUSSELS — With the war in Iran threatening to choke off energy flows for the foreseeable future, Europe is facing a supply shock that promises to cripple manufacturing, ground airlines, hike up the price of food, spike borrowing costs and send inflation spiraling back to crisis levels.

As the last tankers carrying fossil fuels from the Persian Gulf pull into European ports, the scale of what is about to hit seems to be dawning on the continent’s leaders.

If the war drags on, it will place a burden on the European economy “as heavy as we recently experienced during the Covid pandemic or at the start of the Ukraine war,” German Chancellor Friedrich Merz told reporters Monday. 

“I’m living with the reality of this war and its consequences 24 hours a day,” Italian Defense Minister Guido Crosetto told the La Repubblica newspaper. “I’m forced to know things that don’t let me sleep.” The conflict could last “years,” Christine Lagarde, the president of the European Central Bank, warned in an interview with the Economist last week. The long-term effects, she added, are “probably beyond what we can imagine at the moment.”

Some 20 percent of the oil and natural gas that powers the global economy runs through the Strait of Hormuz, which Iran has closed by threatening to attack any vessel that passes through without Tehran’s permission. On Tuesday, U.S. President Donald Trump posted a message to countries suffering from fuel shortages from Iran’s closure of the strait. “You’ll have to start learning how to fight for yourself,” he wrote on Truth Social. “The hard part is done. Go get your own oil!”

Oil and gas are vital for transport and heating, but also underpin the entire industrial supply chain, affecting food production, plastics, chemicals and agriculture. And that doesn’t include shortfalls in other resources caused by the closing of the strait, including fertilizer and helium, which is used in the manufacturing of microchips. 

So far, the damage to European consumers has been confined primarily to the price at the pump (and a hike in the cost of new PlayStations that Sony has attributed to “pressures in the global economic landscape”). 

POLITICO outlines the risks facing the European economy should what Fatih Birol — the executive director of the International Energy Agency — has described as “the greatest threat to global energy security in history” persist.

Unlike previous crises — chiefly the oil shock that followed the OPEC oil embargo in 1973 and the gas shock that followed Russia’s invasion of Ukraine in 2022 — the current panic affects all energy supplies equally, ranging from crude oil and natural gas to refined products like jet fuel and diesel.

“Markets are now grappling with a scenario long discussed in theory but rarely thought of as a legitimate possibility — the effective shutdown of the world’s most critical energy chokepoint,” said Ana Maria Jaller-Makarewicz, lead energy analyst for the Europe team at the Institute for Energy Economics and Financial Analysis. While the 1970s crises knocked out 7 percent of global supplies, she said, the closure of the Strait of Hormuz affects 20 percent. 

When the war first broke out, EU officials hoped the bloc would be spared from serious shortages thanks to its relatively low exposure to the Persian Gulf, which it relied on for just 6 percent of its crude oil and under 10 percent of its natural gas. The biggest risk articulated in countless ministerial and technical meetings was higher prices. 

Europe’s security of supply was rarely questioned, with officials pointing to the continent’s diversified sources beyond the Persian Gulf: the U.S., Norway, Azerbaijan and Algeria. The biggest risk, they said, was that the conflict would go on a long time — only then would supply seriously become a concern. 

As the war enters its fifth week, those fears are being borne out. One immediate worry is that Asian countries, which before the war relied on the Gulf for some 80 percent of their gas and oil, are beginning to bid up the price of those products as they fight over dwindling supplies. That has diverted merchants with more flexible contracts toward Asia to exploit the higher profit margins, turning them away from Europe. 

According to Charles Costerousse, a senior energy analyst at maritime consultancy Kpler, 11 U.S.- and Nigerian-flagged LNG tankers have been redirected from Europe to further east in the past few days. Within the next few days, the last tanker bearing Qatari LNG will arrive in Europe, he said. 

With almost all global suppliers at maximum capacity, European leaders are beginning to “realize that the LNG supplies they were counting on were not coming here as expected,” said Jaller-Makarewicz. “It’s not like we have a buffer. It’s not like we have some security there.” Europe, she said, will start to feel the pain “this coming month” — perhaps within a few weeks. 

“The very worst case is that the Strait of Hormuz remains closed for at least another month,” combined with further attacks on energy infrastructure, agreed an executive at a key LNG importer, speaking on condition of anonymity. The executive cautioned that the higher prices may in the long run support efforts to increase production, eventually rebalancing global supplies. 

But even then, the executive warned, prices could remain structurally higher — perhaps  forever.  

The same holds true for oil products. While the EU buys very little crude oil from the Gulf, it relies on the region for more than 40 percent of its refined products — including diesel and aviation fuel. “If the strait remains closed there’s basically no alternative options,” said Homayoun Falakshahi, an oil analyst at market research firm ICIS. Financial markets are betting the strait will be closed for only two or three weeks, he added. But if it “remains closed longer, we will see higher prices — and that will translate into a worse economic crisis.” 

The benchmark oil price briefly dropped after rich countries agreed to a historic release of 400 million barrels of oil in early March. Since then, however, prices have only climbed back up.

The most immediate effect of constrained supply is already visible: higher prices at the pump. Rising crude oil prices translate directly to higher fuel costs. The Euro Super 95, a key benchmark for EU fuel prices, increased by around 15 percent between Feb. 23 and March 23, according to EU data. 

European governments have tried to keep down prices, slashing fuel duties and warning against gouging. But unless new flows arrive, they’ll likely have to reach for an unpopular tool: demand destruction.  

Already, EU energy chief Dan Jørgensen has advised EU governments, in a letter first seen by POLITICO, to curb the use of transport to offset the loss of critical diesel and aviation fuel supplies from the Gulf. The missive, with its hints of drive-free Sundays and gasoline rationing, harks back to the oil crises of the 1970s. Some are also warning that Covid-style “energy lockdowns” are approaching. 

With fuel the largest expense of flying a plane, air travel is particularly vulnerable to an energy shock. Since the first bombs fell on Iran, the price of jet fuel in Europe has more than doubled to record highs above $1,700 per metric ton. Though it has dropped slightly in the last week, European airlines have been forced to jack up prices. 

“It’s been a double hit from the blow to refining capacity as well as crude production,” said Willie Walsh, director general of airline lobby IATA. “There’s no way the industry can absorb that increase, so prices will rise.”

Draconian measures, such as cutting routes, have been taken by some Asian airlines. In Europe, meanwhile, Lufthansa Group has discussed temporarily grounding between 20 and 40 of its planes due to the jet fuel crisis, according to German media reports, a move that would reduce the group’s seating capacity by 2.5 percent to 5 percent. If the war continues, some holidaymakers will have to stay home and some expats will miss family birthdays.

“What’s happening in Eastern markets is sort of a preview of what’s potentially going to happen in European markets,” said George Shaw, senior oil analyst at Kpler.

The pain has already started to ripple through European manufacturing. It’s already visible in what European Commission President Ursula von der Leyen has called the “industry of industries” — the energy-intensive chemicals sector that underpins much of the continent’s manufacturing. 

“The cost increases we are experiencing — from rerouted logistics, raw material price spikes, and sustained energy price elevation — are substantial and need to be reflected in our pricing,” said a spokesperson for German chemicals giant Covestro. 

Adolfo Aiello, deputy director general of Eurofer, the lobby for European steelmakers, said it was too early to forecast the overall impact of the war in Iran. But, he said, “the risk is clear.” 

“Energy price volatility is now one of the biggest risks for industrial investment in Europe,” he said. “Without stable and competitive electricity prices, investment decisions — including in low-carbon steel — become increasingly difficult to justify in Europe.”

As the prices of basic inputs rise, the effect will quickly spread up the value chain to the rest of the manufacturing sector.

And that’s not to mention the surging cost of other petroleum derivatives like fertilizers, plastics and even helium, an essential component of semiconductors. Plastics are “particularly exposed to supply disruptions because we are heavily dependent on oil and gas imports to meet both our energy and feedstock needs,” PlasticsEurope Managing Director Virginia Janssens told POLITICO. 

The same goes for fertilizer producers, which were already wrestling with the EU’s high energy prices. “Current developments only put upward pressure on nitrogen fertilizer costs, where energy accounts for approximately 60-80% of operating costs,” said Łukasz Pasterski, director of communications and public affairs at lobby group Fertilizers Europe. “Because fertilizer markets are global, disruptions anywhere in the system are likely to quickly have knock-on effects on the input costs.”

Higher prices in agriculture, transport and manufacturing will simultaneously crush businesses and force them to jack up prices, passing the higher costs on to consumers. And that’s where the menace of inflation could reappear — barely 18 months after central bankers declared victory over the inflationary bout triggered by the last energy shock.

As the EU’s Economy Commissioner Valdis Dombrovskis warned ministers at a meeting of eurozone finance ministers last week, this round of inflation might resemble something closer to stagflation — the deadly mix of stagnant growth and high prices that wreaked havoc on the economy in the 1970s, and which policymakers have historically struggled to address.

The Commission predicts the war will cut EU economic growth to 1 percent this year. It expects inflation to go up, possibly spurring the ECB to raise the cost of borrowing, which would further cool the economy while driving up mortgage rates and making it more expensive to run a business. 

That’s a problem not just for consumers and entrepreneurs, but also for governments. The heavy debt burdens they’re carrying from previous crises will get more expensive to service, and with little room for further borrowing, they could be forced to make cuts in public services to make ends meet.

And even if the war were to end today, it would take a year before the economy was back on track, IEA boss Birol told the same meeting of finance ministers. The longer the conflict continues, the worse it’ll get.

For now, as the final Gulf tankers finish unloading their cargo this week, the clock officially starts ticking for Europe’s policymakers. The continent has weeks, not months, to brace for an impact that could reshape its economy for a generation.

“Nobody knows how long the crisis will be, but I think it’s very important to underline that it will not be short,” EU energy chief Jørgensen told reporters following an emergency ministerial conference on Tuesday. “Because even if there was a peace tomorrow, there will still be consequences, because energy infrastructure in the region has been and continuously is being ruined by the war.”

Energy commissioner says the oil crisis triggered by Iran war will bring lengthy upheaval, in a speech reminiscent of the Covid pandemic.

EU Commission letter reflects growing fears that the Iran war is sparking an all-out global economic crisis.

Damage to a major gas production facility could take five years to repair, QatarEnergy’s CEO told Reuters.

Thursday’s debate on power prices could have ripple effects that last for years.

Europos Komisija pasiūlė keisti Europos Sąjungos taršos leidimų prekybos sistemą (ETS), siekdama padidinti leidimų pasiūlą ir apsaugoti pramonę nuo sparčiai kylančių anglies dioksido (CO2) kaštų. Tai – pirmasis iš kelių šiemet planuojamų pakeitimų, kurie gali paveikti svarbiausią ES klimato politikos instrumentą.

ETS sistema įpareigoja įmones už taršą mokėti įsigyjant taršos leidimus. Pastaraisiais mėnesiais ją vis aktyviau kritikavo sunkioji pramonė, teigdama, kad nauji kaštai užgula ant jau ir taip didelių energijos kainų. Šiuo metu ETS leidimai rinkoje kainuoja apie 75 eurus už vieną toną CO2.

Pramonės spaudimą Briuseliui sustiprino ir kai kurios nacionalinės vyriausybės. Jos ragino skubiai peržiūrėti taisykles – nuo didesnio nemokamai skiriamų leidimų skaičiaus iki siūlymų sistemą laikinai stabdyti ar net visiškai atsisakyti.

Trečiadienį paskelbtas sprendimas laikomas nuosaikiu įvadu į galimai platesnius pokyčius, kuriuos Europos Komisija ketina pristatyti vėliau šiais metais. Šįkart siūloma koreguoti vadinamąjį Rinkos stabilumo rezervą – mechanizmą, ribojantį, kiek taršos leidimų vienu metu gali būti apyvartoje. Pagal veikimo logiką jis primena naftos atsargas, kurios gali būti naudojamos kainoms rinkoje švelninti.

Rinkos stabilumo rezervas įvestas 2015 metais. Pirminis jo tikslas buvo didinti anglies kainą: kai apyvartoje esančių leidimų skaičius pasiekdavo tam tikrą ribą, dalis leidimų būdavo išimama iš rinkos. Tokia priemonė atsirado todėl, kad ankstyvaisiais ETS metais taršos leidimų kaina buvo pernelyg žema dėl rinkoje susikaupusio pertekliaus, o tai neskatino verslo mažinti emisijų.

Rezervas gali sukaupti iki 400 mln. leidimų, o viršijus šią ribą pertekliniai leidimai pagal vadinamąją „anuliavimo“ taisyklę būdavo panaikinami. Kai apyvartoje esančių leidimų skaičius nukrisdavo žemiau nustatyto lygio, dalis rezervo leidimų grąžinama į rinką.

Dabar Europos Komisija siūlo žengti priešinga kryptimi nei buvo numatyta iš pradžių: ne kelti, o neleisti anglies kainai pernelyg išaugti. Siūloma atsisakyti „anuliavimo“ taisyklės, taip leidžiant rezerve kaupti neribotą leidimų kiekį. Tokiu būdu ES turėtų daugiau galimybių, prireikus, papildomai „įleisti“ leidimų į sistemą ir slopinti kainų šuolius.

Europos Komisijos vertinimu, didesnė rezervo talpa leistų lanksčiau reaguoti: kai apyvartoje esančių leidimų kiekis sumažėja žemiau tam tikros ribos, daugiau rezervinių leidimų galėtų grįžti į rinką ir taip neleisti kainai ilgą laiką išlikti pakilusiai. Tokios krypties peržiūrą aktyviai rėmė Italija, Lenkija, Austrija bei kitos valstybės, kurios ragino iš naujo įvertinti ETS atsižvelgiant į energetikos krizę.

Europos Komisijos atstovė spaudai Eva Hrncirova trečiadienį teigė, kad pasiūlymas yra platesnių pastangų stabilizuoti kainas dalis. Pasak jos, didesnė rezervo talpa „turėtų suteikti daugiau stabilumo ir sumažinti kainų svyravimus“.

Europos Komisijos pareigūnai taip pat atmetė kritiką, esą toks žingsnis kertasi su ES žaliuoju kursu. Komisijos atstovai pabrėžė, kad ES ir toliau sieks dekarbonizacijos tikslų, kartu reaguodama į dabartinę energetikos krizę.

Europos Komisija vėliau šiais metais ketina pateikti ir gerokai platesnį ETS sistemos peržiūros paketą. Trečiadienį pranešta, kad peržiūra greičiausiai reikštų ir ilgesnį sistemos galiojimą nei iki 2039 metų. Pagal dabartinį planą bendras leistinų emisijų „lubų“ lygis turi palaipsniui mažėti, kol 2039 metais pasiektų nulį.

Aplinkosaugos organizacijos ir dalis ES diplomatų, nepritarusių ETS atvėrimui, perspėja, kad pokyčiai gali didinti taršą ir emisijas, o prioritetas būtų teikiamas pramonės interesams.

Vienas ES diplomatas iš valstybės, visiškai remiančios ETS, žiniasklaidai sakė, kad pataisa yra reikšminga siekiant atsižvelgti į šalių nuogąstavimus dėl CO2 kainų šuolių, tačiau kartu priminė, jog „didelė grupė valstybių apskritai neprašė šio pakeitimo“.

Diskusijos dėl galimo ES klimato politikos „švelninimo“ pastaraisiais mėnesiais tik intensyvėjo. Tarp skeptiškiau nusiteikusių šalių minima ir Vengrija, kurios atstovai neseniai ragino ETS sistemą stabdyti ar atsisakyti.

Vis dėlto dalis pramonės atstovų pabrėžia, kad ETS principas jiems išlieka priimtinas, jei tik bus užtikrinta pusiausvyra. Europos plieno gamintojų lobistinės organizacijos „Eurofer“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Adolfo Aiello „anuliavimo“ taisyklės atsisakymą pavadino „sveikintinu pirmu žingsniu“ prieš pilną ETS peržiūrą, kurios tikimasi iki liepos.

„ETS turi rasti teisingą balansą“, – teigė A. Aiello, pabrėždamas, kad būsima peržiūra bus lemiama tam, jog sistema išliktų tinkama ir pramonei, ir klimatui, ir ekonomikai.

Jungtinės Karalystės pareigūnai kol kas nemano, kad energetikos krizės akivaizdoje gyventojams reikėtų mažinti kuro vartojimą, nors Europoje ir Australijoje vis garsiau skamba raginimai keisti įpročius.

Kol Briuselis ir Kanbera įspėja apie Artimųjų Rytų karo poveikį energijos tiekimui ir ragina visuomenę atitinkamai elgtis, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris trečiadienį kreipdamasis į šalį tokių patarimų sąmoningai vengė.

Per spaudos konferenciją Dauningo gatvėje paklaustas, ar jau metas gyventojams „prisidėti“ ir sumažinti vartojimą, K. Starmeris teigė, kad Vyriausybė situaciją stebi, tačiau kol kas laikysis dabartinių priemonių.

Šis tonas ryškiai skyrėsi nuo Europos energetikos komisaro Dano Jørgenseno vertinimo. Jis antradienį perspėjo, kad Europai gresia „labai rimta situacija“, o grįžimo į įprastas vėžes artimiausiu metu esą nesimato. Komisaro teigimu, gyventojai turėtų vadovautis Tarptautinės energetikos agentūros rekomendacijomis: jei įmanoma, dirbti iš namų, mažinti važiavimo greitį, dalintis automobiliais ir dažniau rinktis viešąjį transportą.

Tuo metu Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese trečiadienį per retą kreipimąsi į tautą ragino tuos, kurie gali, į darbą vykti viešuoju transportu, o ne automobiliu. Jis perspėjo, kad „ateinantys mėnesiai gali būti nelengvi“, nes Australija smarkiai priklauso nuo kuro importo iš Artimųjų Rytų.

Ramesnę laikyseną Jungtinė Karalystė aiškina vidiniais vertinimais: nepaisant pasaulinių naftos ir dujų srautų trikdžių, susijusių su gabenimu per Hormūzo sąsiaurį, šalies tiekimo padėtis kol kas esą nėra tokia, kad reikėtų raginti gyventojus keisti elgesį.

„Šiuo metu nėra jokio neatidėliotino susirūpinimo dėl tiekimo. Tai ne COVID-19 – tiekimo situacija kiekvienoje šalyje skirtinga“, – anonimiškai teigė vienas Vyriausybės pareigūnas, neturėjęs leidimo kalbėti viešai.

Jungtinė Karalystė yra grynoji naftos importuotoja, tačiau vieno svarbaus produkto – benzino – atžvilgiu yra apsirūpinanti ir net eksportuojanti. Pasak buvusio Vyriausybės energetikos pareigūno Adamo Bello, šalis taip pat fiziškai yra toliau nuo Azijos rinkų, kurios, jo teigimu, yra „labiausiai paveiktos“ Artimųjų Rytų tiekimo krizės.

Vis dėlto A. Bellas pridūrė, kad „tai – tariamas karas“, ir prognozavo, jog iki balandžio pabaigos Jungtinė Karalystė gali būti priversta skelbti panašius įspėjimus kaip ir kitos valstybės – tuomet, jo vertinimu, tiekimas pradės pastebimai įsitempti.

Publikacijoje taip pat pažymima, kad šalies politinėje darbotvarkėje vėl svarstoma, kiek valstybė galėtų ir turėtų kompensuoti augančias energijos sąskaitas, kartu akcentuojant, jog pakartotinai „gelbėti“ visų išlaidų valstybė nepajėgtų, tačiau politiškai ignoruoti problemos Vyriausybei būtų sudėtinga.

Be to, minima, kad viena Elono Musko bendrovei „Tesla“ priklausanti patronuojamoji įmonė gavo licenciją tiekti elektrą.

Karas Irane pasaulio septynias labiausiai išsivysčiusias ekonomikas pastūmėjo prie pačios paprasčiausios taktikos – laukti. Pasak pareigūnų, dalyvavusių nuotoliniame posėdyje, G7 finansų ir energetikos ministrus bei centrinių bankų vadovus labiausiai neramina nežinia, kiek ilgai tęsis konfliktas, ir kokį smūgį tai suduos energijos kainoms bei augimui.

Pirmadienį Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos, JAV ir Jungtinės Karalystės atstovai surengė precedento neturintį bendrą susitikimą, siekdami suderinti atsaką į Artimuosiuose Rytuose vykstančią krizę. Tačiau konkretūs sprendimai buvo menki – galiausiai apsiribota pareiškimu, kuriame šalys paragino valstybes susilaikyti nuo nepagrįstų angliavandenilių ir susijusių produktų eksporto ribojimų.

Ši formuluotė, pasak diplomatinių šaltinių, buvo netiesioginis raginimas tokioms valstybėms kaip Rusija ir Kinija nestiprinti spaudimo pasaulinei rinkai ribojant iškastinio kuro eksportą, kai JAV ir Izraelio karo su Iranu poveikis vis labiau jaučiamas degalinių kainose.

Įtampa augo net tuo metu, kai vyko G7 susitikimas. JAV prezidentas Donaldas Trumpas internete skelbė prieštaringas žinutes apie derybas su Iranu, o Iranas ėmėsi smūgių dujų infrastruktūrai regione, įskaitant objektus Katare. Vienas jų – Ras Laffan – yra itin reikšmingas pasaulinei suskystintųjų gamtinių dujų rinkai, nes ten pagaminama apie penktadalis viso pasaulio SGD.

„Padaryta didelė pažanga. Tačiau jeigu dėl kokios nors priežasties susitarimas greitai nebus pasiektas, o Hormūzo sąsiauris nebus nedelsiant „atvertas verslui“, mes užbaigsime savo mielą „viešnagę“ Irane, susprogdindami ir visiškai sunaikindami jų elektros gamybos įrenginius, naftos gręžinius ir Khargo salą (galbūt ir visus gėlinimo įrenginius)“, – socialiniame tinkle „Truth Social“ rašė D. Trumpas.

Dėl Irano veiksmų Hormūzo sąsiauryje pasaulinė naftos pasiūla patyrė smūgį: po to, kai Iranas pradėjo atakuoti raketomis krovininius laivus, gabenančius naftą per šį strategiškai svarbų maršrutą, kainos pirmadienį kilo iki 116 JAV dolerių už barelį. Skaičiuojama, kad per šį sąsiaurį įprastai keliauja apie 20 proc. pasaulio naftos, todėl bet kokie trikdžiai akimirksniu atsiliepia rinkoms. Tuo metu Kinija, siekdama amortizuoti artėjančio energijos deficito riziką, ėmė kaupti iškastinio kuro atsargas, dar labiau didindama spaudimą tiekimui.

Nors G7 pareiškime deklaruojama, kad bus imamasi „visų būtinų priemonių“, realių ir greitai įgyvendinamų sprendimų jame beveik neatsirado – iš esmės liko tik raginimas neskelbti eksporto draudimų. Tai jau antras kartas šį mėnesį, kai G7 kartoja tą pačią žinutę, atskleisdama, jog pažangios ekonomikos turi nedaug instrumentų, kad netaptų karo, kurio pačios nepradėjo, šalutinėmis aukomis.

Prancūzija, šiuo metu pirmininkaujanti G7, akcentavo, kad net pats susitikimo faktas yra svarbus pasiekimas. Tai ypač pabrėžta po ankstesnio susitarimo, kai kovo pradžioje G7 šalys sutarė išleisti į rinką 400 mln. barelių sukauptos naftos atsargų, siekiant sušvelninti kainų šuolį.

„Pats šio G7 susitikimo egzistavimas šiame etape, dalyvaujant visiems suinteresuotiesiems, ypač amerikiečiams, savaime yra reikšmingas ir svarbus faktas“, – pirmadienio vakarą žurnalistams sakė Prancūzijos ekonomikos ministerijos pareigūnas.

Europos Komisija jau penktadienį perspėjo: kuo ilgiau užsitęs krizė, tuo didesnė tikimybė, kad Europos Sąjungą užklups pavojingas derinys – menkas ekonomikos augimas ir aukšta infliacija, vadinamoji stagfliacija. Sprendimų priėmėjams problema ta, kad po pandemijos ir Rusijos sukeltos energetikos krizės daugelio ES valstybių, įskaitant Prancūziją ir Italiją, skolos yra didelės, o biudžetų galimybės – ribotos.

Įtampa juntama ir Vokietijoje – didžiausioje ES ekonomikoje. Tyrimų institutai Berlyną kritikavo dėl didelio skolinimosi infrastruktūrai, esą taip kamšomos biudžeto spragos. Dėl to daugelyje sostinių finansinės galimybės reaguoti į dar vieną energetikos šoką menksta, o kartu auga ir valstybių skolinimosi kaštai.

„Jeigu Irano karas išsivystytų į didelį regioninį konfliktą, tai galėtų užkrauti Vokietijai ir Europai dar didesnę naštą – panašią į tą, kurią neseniai patyrėme per Covid pandemiją ar Ukrainos karo pradžioje“, – Berlyne per atskirą spaudos konferenciją sakė Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas. „Geriausia būtų, kad šis karas baigtųsi kuo greičiau.“

Europos Komisija žada pristatyti priemonių paketą, skirtą pažaboti šoktelėjusias energijos kainas. Tarp svarstomų veiksmų – didesnis ES anglies dioksido rinkos rezervo panaudojimas, 30 mlrd. eurų dekarbonizacijos fondo kūrimas, taip pat planai siūlyti mažinti mokesčius ir energijos dedamąsias.

Vis dėlto Europos Komisija ne kartą pabrėžė, kad ES viešųjų finansų taisyklės nebus lengvinamos, nebent ekonomika patirtų ypač staigų nuosmukį. Vietoj to valstybėms rekomenduojama trumpuoju laikotarpiu labiau taikyti paramą pažeidžiamiausiems gyventojams.

Europos ekonominis pažeidžiamumas kelia dilemą ir Europos Centriniam Bankui. Po keturių savaičių ECB Valdančioji taryba rinksis spręsti, ar kelti palūkanų normas, kad nebūtų pakartota 2022 metų situacija, kai infliacija banką užklupo nepasiruošus. Tačiau palūkanų kėlimas slopina ekonomiką ir didina recesijos riziką.

„Reikia galvoti apie platesnį poveikį ekonomikai, o 2026-ieji nėra 2022-ieji: nebėra stipraus atsigavimo efekto po pandemijos, o darbo rinka yra silpnesnė“, – pirmadienį Airijos transliuotojui RTE sakė ECB vyriausiasis ekonomistas Philipas Lane’as. „Į visa tai žiūrėsime: jokio „paralyžiaus“, bet ir jokio skuboto išankstinio sprendimo.“

Tuo pat metu Europoje vyksta lenktynės dėl būsimo ES vertybinių popierių priežiūros institucijos vadovo posto, nors kol kas neaišku, kokią realią įtaką šis vaidmuo turės artėjant naujiems iššūkiams rinkose.

Be to, kelių valstybių finansų ministrai pabrėžė, kad „taupymo ir investicijų sąjungos“ kūrimas tapo skubia strategine būtinybe. Tuo metu Ukraina, kuri mėnesio pabaigoje, kaip tikėtasi, galėjo pritrūkti lėšų, turėtų išlikti moki dėl Tarptautinio valiutos fondo pagalbos ir papildomos paramos iš Šiaurės bei Baltijos šalių.

TVF paskola taip pat suteikė ES daugiau laiko ieškoti sprendimo dėl Vengrijos veto, blokuojančio 90 mlrd. eurų paskolą Kyjivui.