Category: Pasaulis

  • Le Pen smogia Trumpui ir „didiesiems naftininkams“: kas kaltas dėl kainų šuolio Prancūzijoje?

    Le Pen smogia Trumpui ir „didiesiems naftininkams“: kas kaltas dėl kainų šuolio Prancūzijoje?

    PARIS — Kraštutinių dešiniųjų partija „Nacionalinis sambūris“ (pranc. „Rassemblement National“) ėmėsi aštrios kritikos JAV prezidentui Donaldui Trumpui, Prancūzijos vyriausybei ir didžiosioms naftos bendrovėms. Partija teigia, kad šie veikėjai skirtingais būdais prisideda prie sparčiai kylančių energijos kainų, kurias, pasak jų, dar labiau pakurstė karas Artimuosiuose Rytuose.

    Artėjant kitų metų prezidento rinkimams, „Nacionalinis sambūris“ aktyviai stumia pragyvenimo išlaidų mažinimo darbotvarkę. Partija siūlo mažinti mokesčius degalams ir įvesti skubias rinkos kontrolės priemones, kurios, jos teigimu, padėtų apsaugoti vartotojus nuo besiplečiančios krizės. Tai atitinka ilgalaikę partijos strategiją save pristatyti kaip dirbančiųjų interesų gynėją, o tokia kryptis, vadovaujant Marine Le Pen, partijai suteikė pranašumą rinkiminėse lenktynėse.

    Pastarosiomis dienomis aukščiausio rango partijos atstovai kritikavo Prancūzijos valdžią, kaltindami ją esą labiau suinteresuota naftos mokesčių pajamomis nei gyventojų gerove, taip pat – nepakankamai ryžtingais veiksmais siekiant apsaugoti visuomenę nuo kainų šoko.

    Nors pirmosiomis karo dienomis Marine Le Pen pritarė JAV ir Izraelio smūgiams Iranui, praėjusią savaitę ji sukritikavo Donaldą Trumpą dėl, jos teigimu, „chaotiškų karo tikslų“. Interviu radijui „France Inter“ ji pareiškė, kad Vašingtono sprendimas smogti Iranui buvo klaida, kuri destabilizavo energijos rinkas.

    Pranešama, kad Donaldas Trumpas, pradėjęs antrąją kadenciją 2025 m. sausį, iš pradžių rodė palankumą Marine Le Pen ir „Nacionaliniam sambūriui“, tačiau partija vis dažniau vertina JAV palaikymą kaip galintį pakenkti jos perspektyvoms šalyje, kurioje Donaldas Trumpas tebėra plačiai nepopuliarus.

    Antradienį įtakingas partijos veikėjas Jean-Philippe Tanguy sušaukė spaudos konferenciją ir pristatė siūlomas priemones. Tarp jų – energijos mokesčių mažinimas ir laikina maržų kontrolė, kuri, pasak jo, turėtų užtikrinti, kad naftos bendrovės, platintojai ir kiti naftos sektoriaus dalyviai nepasinaudotų mokesčių mažinimu savo pelnui didinti.

    Jis taip pat kritiškai įvertino Prancūzijos sprendimą išleisti dalį strateginių naftos atsargų, siekiant išvengti tiekimo sutrikimų. Jean-Philippe Tanguy teigimu, praktikoje strateginės atsargos esą valdomos taip, kad būtų labiausiai suderintos su naftos bendrovių interesais.

    Vis dėlto siūlymai mažinti mokesčius ir taikyti rinkos kontrolę gali turėti ir neigiamą politinį poveikį: jų fiskalinė kaina bei puolimas prieš naftos bendroves, anot apžvalgininkų, gali sumenkinti partijos reputaciją ekonomikos klausimais ir verslo bendruomenėje. Tai ypač svarbu siekiant pritraukti nuosaikesnius rinkėjus 2027 m. prezidento rinkimuose.

    Jean-Philippe Tanguy iniciatyva pasirodė po to, kai Marine Le Pen praėjusią savaitę apkaltino vyriausybę „krizės išnaudojimu“, pabrėždama, kad kylant naftos kainoms didėja ir valstybės surenkami mokesčiai. Vyriausybė mokesčių mažinimo idėją atmetė, argumentuodama, kad tai dar labiau padidintų ir taip didelį biudžeto deficitą. Skaičiuojama, kad 2026 m. Prancūzijos išlaidos gali viršyti pajamas maždaug 5 proc. bendrojo vidaus produkto.

  • Seeds of doubt: The dark side of an Italian energy giant’s green jet fuel promise

    Seeds of doubt: The dark side of an Italian energy giant’s green jet fuel promise

    Italian state-owned oil giant Eni presents its Kenyan biofuel project as a model for sustainable air travel. Many small farmers say it’s failed them.

    By MARIANNE GROS, LEONIE CATER, LUKE BARRATT,
    and COSTANZA GAMBARINI

    in Kilifi, Kenya

    Illustration by Natália Delgado/ POLITICO

    AI generated Text-to-speech

    Four years ago, Italy’s biggest oil company started approaching Kenyan farmers with an intriguing pitch: Plant castor seeds on your land, and we’ll promise to buy the crop and turn it into climate-friendly jet fuel.

    Eni, which is part-owned by the Italian government and makes most of its money selling planet-warming fossil fuels, boasted that the Kenyan initiative would provide customers “with fully decarbonized products” while creating “models of sustainable agriculture by promoting social development.”

    Today, Eni’s Kenyan operation is sending tens of thousands of tons of vegetable oil back to its refinery in Sicily each year to make biofuels for planes, cars and trucks.

    All this is done with the backing of Prime Minister Giorgia Meloni’s government in Rome, and under the auspices of the European Union, which requires airlines to slowly replace fossil fuels with greener, bio-based alternatives.

    But a joint investigation by POLITICO and the British investigative outlet SourceMaterial reveals a dark side to this project. Interviews with more than 40 farmers reveal smallholders being encouraged to grow castor beans, only to be abandoned by the middlemen that had recruited them on Eni’s behalf. Many were left with a useless, inedible crop which they had planted instead of maize.

    Moreover, trade data suggests as much as 80 percent of the vegetable oil that Eni exported from Kenya to Italy last year doesn’t actually come from sustainably grown Kenyan castor seeds at all, but is made from edible vegetable oil using rapeseed imported from South Africa — which critics say appears to violate EU standards that stipulate only non-food and non-feed crops can be used for sustainable aviation fuel.

    Eni says it complies with EU laws and that its Kenya programme is “designed to avoid negative impact on food production and guarantee food security for farmers” and is having a “positive impact on local communities.” The company denies that castor had replaced food production for farmers.

    The investigation — which involved nearly 60 interviews with farmers, NGOs, local government officials, lawyers, academics and companies — raises serious questions about the sustainability claims made by biofuel producers like Eni, and casts doubt over the European Union’s ability to enforce its own biofuel standards.

    It adds to broader concerns that the global biofuel supply chain, on which many sectors are depending to meet their climate targets, is opaque, poorly regulated, environmentally damaging and open to abuse.

    Katsele Shauri Mitsanze was one of many farmers in Kilifi County, Kenya who jumped at the opportunity to plant castor after a local company called Servizi Agricoli Forestali Africa pitched it as a wonder-crop.

    If farmers switched to growing castor, SAFA would pay life-changing cash for the harvests. Eni would use the plants to make vegetable oil and turn that into green fuel for customers including BMW, easyJet and Ryanair.

    Mitsanze planted castor across her smallholding, replacing the maize crops she and her seven children relied on for food. They harvested the inedible beans and waited, but SAFA never returned.

    “The officers said they would come and collect them, but they never came,” said Mitsanze. “My family really suffered because of the hunger.”

    Through local companies like SAFA, Eni has handed out seeds to more than a hundred thousand farmers across Kenya for a flagship project backed by the Italian government.

    Eni’s Kenyan project was partly funded by the International Finance Corporation, an arm of the World Bank, that lent it $135 million, and by the Italian Climate Fund, which loaned $75 million.

    The Italian government, which holds a major stake in Eni, hopes its Mattei Plan — named after Eni’s founder — will reset relations with Africa through investments aimed in part at curbing migration.

    Not all the farmers involved in Eni’s project complained. Out of 42 interviews with farmers involved in the project, two farmers from Nakuru county said they were satisfied with the project.

    Meanwhile, Eni has compensated for failing Kenyan harvests by shipping in vast quantities of South African rapeseed— a food crop that the EU says should only be used in minor quantities in green fuel — trade data suggests.

    “This is the exact opposite of what the project is supposed to achieve,” said Carlo Tritto, sustainable fuels manager at Transport & Environment, a non-profit group that shared the data exclusively with SourceMaterial and POLITICO.

    Eni had pledged to use rapeseed only in “marginal” quantities for one of its Kenya agrihubs. It acknowledged that use of edible oils for fuel production “affects the food market globally, destabilizing the availability and prices.”

    Asked about this, Eni argued that using rapeseed still complies with EU environmental laws and that using the crop made sense for the project to run as planned. “It is a standard and virtuous practice to optimize the supply mix of raw materials during the execution phase,” the company said.

    In its responses to POLITICO and SourceMaterial, Eni also argued that the rapeseed sourced from South Africa can be used to produce sustainable aviation fuel under EU law as it’s cultivated on “severely degraded land,” pointing to an annex under the Renewable Energy Directive.

    The annex in question states that it permits: “Crops grown on severely degraded land, except food and feed crops, where used for the production of biofuel for the aviation sector.”

    Eni denied that castor had replaced food production.

    “The programme is built on a principle of voluntary participation, according to contractual terms and conditions agreed between aggregators and farmers,” the Eni spokesperson said. “Farmers are free to join or exit the initiative at every cycle without any penalties,” he added.

    The European Union is betting big on what it calls the “bioeconomy.” In November 2025, it unveiled plans to replace fossil fuels in products like plastics, building materials, chemicals and fibers with biomass — organic materials from trees and crops.

    Biofuels are also a core part of the bloc’s green transition plan. The transport sector is the biggest cause of greenhouse gas emissions in the EU, according to the European Environment Agency. Aviation in particular is one of the toughest sectors to decarbonize. Brussels has set targets requiring airports to make at least 70 percent of aviation fuel “sustainable” by 2050.

    The EU’s agriculture commissioner, Christophe Hansen, called for more flexible rules to stimulate biofuels production at a global food conference earlier this month. Oil producers and car manufacturers have also lobbied for biofuels. Using them means holding onto petrol-burning engines rather than switching to electric power or alternative fuels like hydrogen.

    But environmental groups have warned of the risk of greenwashing due to a lack of transparency into the origins of the raw materials, and what they describe as exaggerated claims about the environmental benefits of biofuels.

    “It’s a mistake politically to bet on biofuels. The traceability standards are just not there yet,” said Pax Butchart, a campaigner at Biofuelwatch, a non-profit group. “Their ability to reduce carbon emissions is very suspect because of that.”

    The EU is “working on an improvement of the system of sustainable certification,” a spokesperson for the European Commission said.

    Eni’s Kenya project aims to enroll up to 200,000 small-scale farmers and reuse “degraded land not suitable for food production.” The company says it has recruited 130,000 farmers to date. The castor beans they grow are turned into oil that is shipped to Sicily to be refined into fuel.

    In 2022 Eni’s intermediaries began traveling between rural villages, drawing crowds with news of a drought-resistant crop that would thrive where maize and beans failed.

    “They were selling hope,” said Cherono Kimosop, 78, a farmer from Baringo county in northwestern Kenya.

    David Kemei was one of the agents tasked with winning farmers over. Hired by SAFA, Kemei went from farm to farm, eventually signing up around 200 growers for Eni’s scheme.

    They expected that buyers would pay “a very high price,” said Kemei, 45. “We really thought that this would be one of the biggest cash crops in Kenya.”

    But when the harvest came, only around 10 of Kemei’s recruits made a profit, he said. After making promises and handing out seeds, in many cases SAFA owner Diego Barili did not return to buy the crops, Kemei said.

    Barili and his farming estate are featured in some of Eni’s brochures advertising the project.

    “He was exploiting farmers,” Kemei said. “After he disappeared, a lot of the farmers were left with uncollected yields, so they had to destroy the harvest in order to prevent the cows from eating the castor and getting poisoned.”

    Kanini Chanze Menza, 56, who planted castor with seeds from another intermediary in Kwale near the coast, said her family was left without food when no one came to buy the beans.

    “We were depending on the harvest,” said Menza, who has 11 children. “There was a lot of hunger.”

    Michael Mwena, who managed 1,500 Kwale farmers for Agricycle East Africa, another Eni intermediary, said they turned on him when they were left with unsold crops.

    “I’m not ready to carry another bit of blame from such a kind of company,” he said. “They really betrayed my farmers.”

    In Kilifi, near the port city of Mombasa, another agent, Bryan Mulewa, said he helped distribute seeds to 800 cultivators before the intermediary that hired him went bankrupt in 2023 after buying harvests from only 50 of them.

    At his office in the Kenyan town of Naivasha, Barili declined requests for an interview and told SourceMaterial he would dismiss employees who spoke to reporters. In an email, he said that allegations his company failed to collect harvests were “fake” and that for food security he always encouraged farmers to plant castor on only 30 percent of their land.

    Agricycle did not respond to a request for comment. Eni’s spokesperson said: “Contractual terms between aggregators and farmers are set by them at the beginning of the season.”

    Eni had “no evidence or record” that the aggregators had changed the terms of the deals with farmers, the spokesperson added. The company had terminated contracts in “the few cases in which Eni Kenya learnt that the aggregator, notwithstanding the contractual obligation to do so, did not follow up properly the collection of seeds,” the spokesperson added.

    Local intermediaries like SAFA and Agricycle are responsible for checking that castor farms meet standards set by International Sustainability & Carbon Certification, the body Eni relies on to verify that its project follows EU laws. The ISCC is recognized by the EU as a legitimate voluntary certification scheme for biofuels.

    Customers including the airlines that buy Eni’s biofuels also rely on ISCC ratings to make claims about the sustainability of their fuel, as does Eni’s refinery at Gela in Sicily.

    ISCC’s audits have come under scrutiny after allegations of serial fraud in biofuel imports from Southeast Asia caused alarm in the EU. Earlier this month, a SourceMaterial investigation revealed that an ISCC-certified Indonesian exporter targeted in a fraud probe supplied European energy majors, including Eni.

    Reliance on voluntary certification schemes “can make the system intrinsically vulnerable,” said Massimiliano Bienati, head of transport policy at the think tank ECCO, adding that with “control mechanisms depending largely on company records and the link to the original biomass becoming progressively more indirect,” there is an increased risk of fraud.

    There are also doubts over corporate claims about biofuels’ green credentials. In 2024, Dutch airline KLM retracted sustainability claims about ISCC-certified fuel after a lawsuit. The same year, the European Commission launched an investigation into 20 airlines, asking them to review their biofuels claims.

    The Eni spokesperson said that “some aggregators working with several farmers” had received certificates from ISCC guaranteeing a low risk of land for food crops being planted with castor.

    Of the nine aggregators identified in this investigation, none has a “low risk” certificate, according to ISCC’s online records. Only one, Janari Farms, previously held a certificate, which expired in August 2025.

    ISCC said in a statement that it does not comment on specific cases and that compliance “is verified through independent third-party audits.”

    Eni’s Kenyan biofuels project uses “raw materials cultivated on degraded, semi-arid or abandoned land that are not in competition with the food supply chain,” according to the company’s website.

    Castor is “not replacing previous food crop production,” Eni said, and safeguarding food crops is also among the conditions laid down for Eni by the International Finance Corporation, the World Bank arm that has lent $135 million to the project.

    “What the standard says is that there should be no impact on food security,” said Anastasia Ngatti, environmental specialist at the IFC. “You cannot replace corn with castor.”

    In interviews with farmers across Kenya, SourceMaterial heard repeated claims from farmers that planting castor instead of maize had left families without enough to eat.

    Jackson Chepkaitani Changkmsony, a 66-year-old farmer from Koitumet in Baringo County, said he bought seeds because intermediaries told him they could be “intercropped” — grown among food plants in the same field.

    Jackson Chepkaitani Changkmsony, a 66-year-old farmer from Koitumet in Baringo County. | Photo by Costanza Gambarini

    “They enticed us by saying that they would till our land and give us the seeds, and we could also intercrop with greengrams and beans,” he said. “I had to forgo maize because we were discouraged from intercropping both. That year, the castor failed. I had no reserves of maize.”

    To feed his family, Changkmsony was forced to sell goats and scrape a pittance from charcoal burning, often relying on handouts delivered through the local chief’s office, he said.

    “How do you advise farmers to plant castor and not maize, which will bring food to their tables?” said Hamisi Thuva Salim, 34, the assistant chief of Mnyenzeni, in Kilifi County.

    Valerio Bini, a University of Milan professor who interviewed 50 farmers in Eni’s project in May 2025, said that virtually all had replaced food crops with castor.

    “Despite everything that’s said about using marginal lands, essentially 100 percent of the farmers — except for very rare cases — were growing food on those fields before planting castor,” he said. “This directly competes with food production in areas where food security is already fragile.”

    Changkmsony is not the only farmer whose castor crop failed.

    Across Kenya, Eni’s project has struggled to deliver enough castor to its Sicilian refinery — so much so that it has begun to combine the castor oil it makes in Kenya with oil from rapeseed shipped from South Africa.

    According to 2025 trade data from Volza, rapeseed oil represented about 80 percent of all biofuel feedstock exports from Kenya to Italy. In the same year, Eni Kenya imported about 58 kilotons of rapeseeds from South Africa, the data shows. Eni told POLITICO that the rapeseed oil made up about 40 percent of “total exported volumes” by Eni Kenya in 2025, which refers to all exports, not just biofuel feedstock.

    Rapeseed is a food crop and EU rules say that food and feed crops cannot be used in sustainable aviation fuels unless it is “offset” with other genuinely sustainable feedstocks elsewhere in a company’s supply chain — a method called the “mass balance system,” which Eni employs.

    It means that Eni mixes “different batches” of feedstock into its biofuels, using a “strict bookkeeping system” to ensure the overall balance of green fuel is maintained, a company spokesperson said.

    Critics say this amounts to greenwashing. “Food-crop biofuels deliver limited climate benefits, pose land-use change risks and compete with food production,” said Transport & Environment’s Tritto.

    Although Eni said that rapeseed is acceptable for sustainable aviation fuel because it is “cultivated on severely degraded land,” EU rules state that such cultivation must not include “food and feed crops.”

    Eni did not answer detailed questions about the company’s land use, nor did the company provide certification proving this claim when asked by POLITICO and SourceMaterial. The energy company insists its Kenya project is proceeding as planned and compliant with IFC conditions.

    The IFC said in a statement that “Eni remains in compliance with both the IFC’s financing conditions and performance standards” and that it “is aware of concerns about the welfare of smallholder farmers participating in the project and is engaging with Eni to understand the situation.” The project is not “a simple trade-off between biofuel production and food crop cultivation,” it said.

    Despite farmers’ complaints, Eni, a self-described “key player in biofuel innovation,” is pressing ahead in Kenya. Its Sicilian refinery produced 40,000 tonnes of sustainable aviation fuel last year, and Eni aims to supply a third of the European market, pushing capacity to more than 2 million tonnes a year by 2030.

    Even as criticism mounts, Eni has been able to count on a powerful ally: the Italian government. In October, Italy’s environment and energy minister, Gilberto Pichetto Fratin, called biofuels a “path to growth for Italy, for the transformation of refineries.”

    Italian delegates helped spearhead a pledge at last year’s COP30 climate summit to quadruple sustainable fuel use by 2035, while Italy has helped push the EU to drop an outright ban on the sale of combustion engines by 2035 in favor of more flexibility for the use of biofuels. At an Italy-Africa summit in Ethiopia in February, Meloni underlined biofuels’ key role in the EU-backed Mattei Plan.

    The Italian Ministry of Environment and Energy Security did not respond to multiple requests for comment.

    Angelo Bonelli, an MP for Italy’s Greens and Left Alliance, told SourceMaterial that the government-run Italian Climate Fund has repeatedly refused his requests for information about its $75 million support for what he described as Eni’s “predatory” Kenyan project.

    “Agricultural land is taken away — often in areas where hunger and malnutrition are everyday emergencies — to be used for biofuel crops that serve to guarantee energy for Italy rather than food for local communities,” he said.

    In Baringo, farmer Pius Kipkemboi remembers how in 2022 he attended a baraza, a village meeting where SAFA’s Barili encouraged the community to embrace Eni’s biofuel crops.

    A year later he cut his losses, ripping up his castor trees and replanting maize for food.

    “I thought they were sincere. I thought they had done their research and that this would be a suitable place to grow castor,” he said. “They conned us.”

    Costanza Gambarini and Luke Barratt reported from London and Kenya. Marianne Gros and Leonie Cater reported from Brussels. Pierra Nyaruai contributed additional reporting from Kenya and Amy Thorpe contributed reporting from London.

    CORRECTION: This article has been amended with the correct spelling of Carlo Tritto.

  • Briuselis siunčia aiškią žinią europiečiams: dirbkite iš namų ir mažiau vairuokite

    Briuselis siunčia aiškią žinią europiečiams: dirbkite iš namų ir mažiau vairuokite

    Europos Komisija ragina europiečius, kur įmanoma, dirbti iš namų, rečiau vairuoti ir skraidyti, o ES valstybėms nedelsiant spartinti atsinaujinančios energetikos plėtrą. Taip siekiama sušvelninti užsitęsusios energetikos krizės padarinius, kilusius dėl konflikto Persijos įlankoje.

    Kalboje, priminusioje ankstyvąsias COVID-19 pandemijos dienas, už energetiką atsakingas Europos Komisijos narys Danas Jørgensenas pareiškė, kad Europa susidūrė su „labai rimta situacija“, kurios pabaigos kol kas nematyti.

    „Net jei… taika ateitų rytoj, artimiausiu metu į normalias vėžes nebegrįšime“, – po antradienį įvykusio neeilinio ES 27 energetikos ministrų susitikimo sakė D. Jørgensenas.

    Pasak jo, kuo daugiau pavyks sutaupyti naftos produktų – ypač dyzelino ir reaktyvinių degalų – tuo palankesnė bus bendra situacija. Jis taip pat paragino valstybes nares vadovautis Tarptautinės energetikos agentūros rekomendacijomis.

    Tarp siūlomų priemonių įvardyta: dirbti iš namų, kai tai įmanoma, greitkeliuose sumažinti leistiną greitį 10 kilometrų per valandą, skatinti viešąjį transportą, taikyti alternuojamą privataus transporto naudojimą, plėsti pavėžėjimo ir dalijimosi automobiliais sprendimus bei diegti efektyvaus vairavimo praktiką.

    Ilgesnėje perspektyvoje D. Jørgensenas ragino dvigubinti pastangas diegiant atsinaujinančius energijos šaltinius. Jo teigimu, „tai turi būti metas, kai pagaliau perlaužiame situaciją ir iš tiesų tampame energetiškai nepriklausomi“.

    Nors ministrų diskusijos baigėsi be konkrečių sprendimų, D. Jørgensenas pažadėjo, kad Europos Komisija artimiausiu metu pristatys ES lygmens priemonių paketą.

    Tuo metu vis labiau baiminamasi, kad pasaulis gali atsidurti didelėje energetikos krizėje, kuri savo mastu pralenktų net 1970-ųjų naftos šoką ir turėtų pasaulinei ekonomikai reikšmingų pasekmių, prilygstančių pandemijos sukrėtimams.

    Nuo tada, kai JAV ir Izraelis prieš daugiau nei mėnesį pradėjo pirmuosius smūgius Iranui, naftos ir dujų kainos šoktelėjo iki 70 proc. Pranešama, kad Persijos įlankoje įstrigo penktadalis pasaulinės žalios naftos ir suskystintų gamtinių dujų tiekimo.

    Pasak su derybomis susipažinusių asmenų, ministrų pokalbiuose skambėjo raginimai dėl valstybės pagalbos, didesnių investicijų į atsinaujinančią ir branduolinę energetiką siekiant sustiprinti energetinį saugumą, taip pat – paramos Europos Komisijos siūlymui plėsti biodegalų naudojimą. Šiaurės šalys papildomai kėlė poreikį stiprinti energetinės infrastruktūros apsaugą.

    Keli diplomatai, kalbėję su anonimiškumo sąlyga, teigė, kad konkrečių sprendimų tikėtasi nedaug, o pagrindinis susitikimo tikslas buvo suderinti bendrą veiksmų kryptį ir koordinuoti atsaką.

    ES beveik visus iškastinio kuro išteklius importuoja, todėl išlieka itin pažeidžiama geopolitinių konfliktų. Energetikos krizės kontekste taip pat aptartos priemonės, susijusios su energetinės infrastruktūros atstatymu po mėnesius trunkančių Rusijos apšaudymų.

    Be to, ministrų diskusijose nuskambėjo kritika dėl priemonių, ribojančių rusišką energetiką: vienas iš pareigūnų pareiškė, kad Rusijos energijos draudimas buvo priimtas pasitelkiant prekybos priemonės „priedangą“.

  • Britai ieško kritinių mineralų: nauji ryšiai su Čile, kad ištrūktų iš Kinijos gniaužtų

    Britai ieško kritinių mineralų: nauji ryšiai su Čile, kad ištrūktų iš Kinijos gniaužtų

    Jungtinė Karalystė, siekdama spartinti perėjimą prie švarios energijos ir įgyvendinti tikslą pasiekti nulinį grynąjį išmetamųjų teršalų lygį, vis aktyviau ieško naujų partnerių kritinių mineralų tiekimo grandinėse. Šalyje vis garsiau kalbama apie būtinybę mažinti priklausomybę nuo Kinijos, kuri šiuo metu dominuoja pasaulinėse tiekimo grandinėse.

    Šį mėnesį JK klimato ministrė Katie White diplomatinio vizito metu lankėsi Čilėje, vienoje svarbiausių vario ir ličio gamintojų pasaulyje. Būtent šie mineralai yra itin reikšmingi švarioms technologijoms: jie naudojami vėjo jėgainių, baterijų ir elektromobilių gamyboje.

    K. White teigimu, JK siekia tapti savotišku tarpininku pasauliniuose švarios energijos sandoriuose ir siūlo save kaip patikimą partnerį. Pasak ministrės, artimiausiu metu su naująja dešiniųjų pažiūrų Čilės vyriausybe planuojama pradėti „įvadinius pokalbius“, o Santjagui siūloma sudaryti strateginę energetikos partnerystę.

    Susitikime su naujai paskirta Čilės energetikos ministre Ximena Rincon abi šalys, kaip nurodoma JK Energetinio saugumo ir nulinės taršos departamentui priskiriamame aprašyme, sutarė dirbti kartu įgyvendinant energetikos pertvarką ir kuriant atsparias tiekimo grandines atsinaujinančios energijos, elektrifikacijos ir branduolinės energetikos srityse.

    K. White pabrėžė, kad JK nori bendradarbiauti „su visais“, tačiau pirmiausia vadovausis nacionaliniais interesais. Ji neatskleidė, ar Londonas sieks konkretaus susitarimo su Čile dėl kritinių mineralų, panašaus į tuos, kuriuos JK jau yra sudariusi su „JAV“ ir „Kazachstanu“, tačiau pripažino, kad kritiniai mineralai taps vienu svarbiausių būsimų tiekimo grandinių bendradarbiavimo elementų.

    „Tai praktiškas būdas Čilei ir kitoms vyriausybėms dirbti kartu. Akivaizdu, kad Čilė turi milžiniškų išteklių. O mes galime pasiūlyti tai, kad nesame nei didžiausias tiekėjas, nei didžiausias pirkėjas. Esame per vidurį. Turime aiškų švarios energijos planą. Galima sakyti, esame beveik sąžiningas tarpininkas“, – kalbėjo K. White.

    Šis vizitas vyksta tuo metu, kai kitos valstybės taip pat agresyviai ieško būdų užsitikrinti mineralų tiekimą. Pavyzdžiui, „JAV“ pastaruoju metu itin aktyviai ieško naujų maršrutų ir šaltinių kritiniams mineralams, o tai rodo, kad konkurencija dėl išteklių tik didės.

    JK strategijoje dėl kritinių mineralų, paskelbtoje praėjusių metų pabaigoje, nurodoma, kad vien vario paklausa šalyje iki 2035 metų beveik padvigubės. Tuo metu ličio paklausa, dokumento duomenimis, augs net 1 110 proc., valstybėms konkuruojant dėl tiekimo.

    Lankydamasi vienoje didžiausių Čilės vario kasyklų, kuri šiuo metu eksportuoja žaliavą į įvairias šalis, įskaitant Kiniją, Pietų Korėją ir „JAV“, K. White sakė, kad JK turi ir savų išteklių, tačiau jų mastas nepakankamas.

    „Turime Kornvalio alavo ir ličio, bet manau, kad mastas čia yra milžiniškas“, – teigė ji.

    Ministrė pažymėjo, kad JK yra „pasirengusi glaudžiai dirbti su Čilės vyriausybe“. Anot jos, bendradarbiavimas gali reikšti ir tiesioginę prieigą prie dalies išteklių, ir galimybę atverti kitas prieigas tiekimo grandinėse.

    Remiantis strategija, Kinija ir toliau kontroliuoja apie 70 proc. retųjų žemių gavybos ir apie 90 proc. rafinavimo proceso. Toks koncentracijos lygis, kaip teigiama dokumente, daro pasaulines tiekimo grandines ypač pažeidžiamas sukrėtimams, įskaitant stichines nelaimes, karus ar geopolitines krizes.

    K. White įsitikinimu, didesnė įvairovė tiekimo grandinėse sustiprintų JK pozicijas vis labiau nenuspėjamame pasaulyje.

    „Vienas didžiausių mano nusivylimų yra tai, kad prieš 15 metų turėjome mąstyti strategiškiau apie kryptį, kuria judame, ir praradome dalį lyginamojo pranašumo. Didesnė įvairovė mūsų tiekimo grandinėje padarys mus stipresnius“, – sakė ji.

    Ministrė taip pat atmetė kritiką, esą mažesnė vidaus gavyba silpnina JK derybinę poziciją tarptautiniu mastu. Ji atkreipė dėmesį į Londono finansų sektoriaus galimybes ir pažengusius šalies planus pereiti prie švarių technologijų.

    „Manau, tai leidžia mums būti geru partneriu“, – teigė K. White.

    Pasak jos, šiame procese dalyvaus daug šalių, todėl JK siekia užimti tarpininko vaidmenį, padedant atverti tiekimo grandines, kurios būtų naudingos ekonomikai, energetiniam saugumui ir prisidėtų prie greitesnės pasaulinės energetikos transformacijos.

    Tuo pat metu kai kurios verslo asociacijos perspėja, kad dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose kylanti energijos kaina gali riboti gamybos apimtis. Ši politika primena požiūrį, kurį 2022 metais taikė tuometinė ministrė pirmininkė Liz Truss, o opozicija tokią kryptį jau kritikuoja.

    Vienas vyriausybės pareigūnas teigė, kad energetikos departamentas neįsigijo jokių paslaugų, o procesas esą vyko laikantis visų „Whitehall“ taisyklių.

  • Briuselis siunčia aiškią žinią: europiečiams siūlo mažiau keliauti dėl gresiančio energijos stygiaus

    Briuselis siunčia aiškią žinią: europiečiams siūlo mažiau keliauti dėl gresiančio energijos stygiaus

    Europos Komisija ragina ES valstybes nares svarstyti galimybę mažinti naftos ir dujų vartojimą, ypač transporto sektoriuje, ruošiantis galimam ilgalaikiam energijos tiekimo sutrikimui, kurį kursto karas Irane.

    Šis raginimas, kurį nacionaliniams energetikos ministrams laiške pateikė ES energetikos komisaras Danas Jørgensenas, atspindi augantį nerimą, kad konfliktas Persijos įlankoje iš kainų šoko gali peraugti į realią energijos išteklių tiekimo krizę, galinčią turėti rimtų pasekmių pasaulio ekonomikai.

    Laiške, su kuriuo susipažino „POLITICO“, D. Jørgensenas pažymi, kad nacionalinės vyriausybės turėtų apsvarstyti „savanoriškas paklausos mažinimo priemones, ypatingą dėmesį skiriant transporto sektoriui“.

    Praktiškai tai galėtų reikšti raginimus gyventojams rečiau naudotis automobiliais ar mažiau skraidyti, kad degalų būtų galima sutaupyti svarbesnėms reikmėms. Panašios priemonės jau taikomos kai kuriose Azijos valstybėse.

    Europos energetikos ministrai antradienį ketina rinktis į neeilinį posėdį, kuriame bus aptariama, kaip reaguoti į gilėjančią energijos krizę.

    D. Jørgensenas taip pat atkreipė dėmesį, kad Europos transporto sektorius susiduria su augančiomis sąnaudomis ir tiekimo trūkumais dėl didelės priklausomybės nuo Persijos įlankos. Pasak jo, ES iš šio regiono gaudavo daugiau kaip 40 proc. reaktyvinių degalų ir dyzelino importo.

    Jis pridūrė, kad didėjantį trūkumą dar labiau paaštrina „ribotos alternatyvių tiekėjų galimybės ir nepakankami tam tikrų produktų perdirbimo pajėgumai pačioje ES“.

    „Valstybės narės turėtų susilaikyti nuo priemonių, kurios gali didinti degalų vartojimą, riboti laisvą naftos produktų judėjimą arba mažinti ES naftos perdirbimo gamyklų gamybos paskatas“, – laiške nurodė D. Jørgensenas. Jis taip pat paragino šalis vertinti nacionalinių sprendimų poveikį kitoms valstybėms ir saugoti „visos ES masto nuoseklumą“.

    Kol kas Europos valstybės dar nėra įvedusios paklausos mažinimo priemonių, kurios buvo įprastos per 8-ajame dešimtmetyje kilusias naftos krizes, kai kai kuriose šalyse buvo taikomas degalų normavimas ar skelbiami „sekmadieniai be automobilių“.

    Tarptautinė energetikos agentūra jau yra pateikusi pasiūlymų, kaip šį kartą mažinti paklausą, įskaitant nuotolinio darbo skatinimą ir greičio ribojimų magistralėse mažinimą.

    Laiškas pasirodė tuo metu, kai silpsta pasitikėjimas, kad karas Irane greitai baigsis, todėl didėja ilgalaikio trūkumo tikimybė. Pasak D. Jørgenseno, ES šalys turėtų laiku pasirengti, „numatant galimą užsitęsusį sutrikimą“.

    Komisaras taip pat rekomendavo stiprinti stebėseną ir keitimąsi informacija, atidėti nebūtinus naftos perdirbimo įrenginių techninės priežiūros darbus bei svarstyti galimybę spartinti biodegalų naudojimą, kad dalis iškastinio kuro būtų pakeista alternatyvomis.

    Tuo pat metu tarptautinėje erdvėje skamba perspėjimai, kad rimta žala dideliam dujų gavybos objektui galėtų būti šalinama net penkerius metus. Be to, diskusijos dėl elektros kainų gali turėti ilgalaikių pasekmių, o kai kurios valstybės narės perspėja dėl masinės spekuliacijos, ES rengiantis prieš žiemą centralizuotai pirkti dujas.

    Siūlomos priemonės, anot Europos pareigūnų, turėtų sušvelninti karo Irane poveikį Europos gyventojams ir sumažinti galimos energijos stygiaus bangos mastą.

  • Prancūzija nuteisė šešėlinio tanklaivio kapitoną: Europa smogia „Rusijos“ naftos flotilei

    Prancūzija nuteisė šešėlinio tanklaivio kapitoną: Europa smogia „Rusijos“ naftos flotilei

    Prancūzijos teismas pirmadienį už akių nuteisė įtariamo „šešėlinio laivyno“ tanklaivio kapitoną iš Kinijos vieneriems metams laisvės atėmimo. Ši byla išryškina Paryžiaus ir kitų Europos sostinių pastangas pažaboti „Rusijos“ slaptą, dažniausiai senstančių naftos tanklaivių tinklą, naudojamą siekiant apeiti sankcijas, įvestas po Maskvos invazijos į Ukrainą.

    39 metų Zhangjie Chen buvo pripažintas kaltu dėl nepaklusimo pareigūnų nurodymams po to, kai pernai rugsėjį Prancūzijos specialiųjų pajėgų kariai tarptautiniuose vandenyse netoli Sen Nazero įlipo į laivą „Boracay“. Prokuratūros teigimu, laivas buvo išplaukęs iš „Rusijos“ Baltijos jūros uosto Primorsko, gabeno apie 100 mln. JAV dolerių vertės „Rusijos“ naftos krovinį, o taip pat du „Rusijos“ piliečius, kuriuos kapitonas įvardijo kaip saugumo agentus.

    Teismas skyrė maksimalią – vienerių metų – laisvės atėmimo bausmę ir 150 tūkst. eurų baudą. Taip pat buvo išduotas orderis kapitono areštui. Teismo posėdžio metu, kuris vyko vasarį, Chen, kaip skelbiama, buvo jūroje.

    Kapitono advokatas Henri de Richemont tvirtino, kad jo klientas vykdė nurodymus ir laukė laivybos kompanijos patvirtinimo, leidžiančio Prancūzijos pareigūnams įlipti į laivą. Jis taip pat ginčijo Prancūzijos teisę veikti tarptautiniuose vandenyse, teigdamas, kad Paryžius neturėjo jurisdikcijos įsikišti.

    Advokatas rėmėsi su „Rusija“ siejamo naftos tanklaivio „Eagle S“ atveju, kai įgula buvo įtarta pažeidusi povandeninius kabelius Suomijos įlankoje. Tuomet kaltinimai buvo atmesti Helsinkio teismo, kilus teisiniams neaiškumams dėl teisės nagrinėti šią bylą.

    H. de Richemont žiniasklaidai teigė ketinantis skųsti nuosprendį, nes, jo vertinimu, jis „teisiškai nesuprantamas“.

    Chen byla atidžiai stebima diplomatų ir pareigūnų, siekiančių griežtinti priemones prieš tanklaivius, gabenančius „Rusijos“ naftą. Per pastaruosius mėnesius Prancūzija sulaikė tris tokius laivus: „Boracay“, „Grinch“ ir „Deyna“.

    Kitos pakrančių valstybės, įskaitant Suomiją, Švediją, Estiją ir Belgiją, taip pat yra perėmusios įtariamus „šešėlinio laivyno“ laivus Baltijos ir Šiaurės jūrose.

    Tarptautinio strateginių studijų instituto vyresnysis strategijos ir nacionalinio saugumo ekspertas Charlie Edwards yra pažymėjęs, kad tai „kai kuriais atvejais privertė Kremlių prisitaikyti – perregistruoti „šešėlinio laivyno“ tanklaivius … o kartais pasitelkti ir karinius palydos vienetus“.

    Vis dėlto, pasak jo, tokie aukšto profilio patikrinimai kaip „Boracay“ atvejis sustabdo tik nedidelę dalį laivų, plaukiojančių prie Europos pakrančių. C. Edwards atkreipė dėmesį, kad nedaugelis Europos sostinių pajėgios ilgai išlaikyti itin intensyvų operacijų tempą, todėl atsitiktiniai patikrinimai gali atrodyti eskaluojantys situaciją, bet nebūti strategiškai lemiami.

    Europos vyriausybės ieško būdų sustiprinti savo įgaliojimus. Praėjusią savaitę „Jungtinė Karalystė“ suteikė savo pajėgoms naujas galias tikrinti ir sulaikyti sankcionuotus laivus. „Nyderlandai“ svarsto teisinius pakeitimus, kurie leistų taikytis į laivus, plaukiojančius su suklastotomis vėliavomis. Utrechto universiteto tarptautinės teisės profesorius Fred Soons teigė, kad dabartinis reguliavimas yra neaiškus.

    „Europos Sąjunga“, uždraudusi šimtams įtariamų „šešėlinio laivyno“ laivų įplaukti į jos uostus, taip pat stumia naują sankcijų paketą, nukreiptą į jūrines paslaugas. Siekiama, kad tokiems laivams būtų sunkiau ir brangiau gauti draudimą, įgulas bei kitas paslaugas, todėl „šešėlinio laivyno“ eksploatavimas taptų gerokai brangesnis.

    Vis dėlto planą blokuoja „Vengrijos“ veto, o dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose kylanti naftos kaina, kaip įspėjama, gali susilpninti „Europos Sąjungos“ sankcijų poveikį.

  • „ES“ ruošia plieno aljansą su JAV ir JK: taikinys aiškus – Kinijos perteklius

    „ES“ ruošia plieno aljansą su JAV ir JK: taikinys aiškus – Kinijos perteklius

    ES ieško būdų, kaip kartu su JAV ir Jungtine Karalyste sukurti Vakarų plieno aljansą, kuris padėtų atsilaikyti prieš Kinijos pramonės perteklinę gamybą. Tai šeštadienį patvirtino ES prekybos komisaras Marošas Šefčovičius, kalbėdamas Pasaulio prekybos organizacijos ministrų konferencijos kuluaruose Kamerūne.

    „Argi nebūtų geriau, jei tarp labai svarbių ekonomikos veikėjų ar „G7“ šalių – ar bent jau pradžioje tarp JAV ir ES – turėtume bendrą požiūrį, kaip spręsti pasaulinio pertekliaus problemą, kad galėtume apsaugoti savo plieno pramonę?“ – sakė M. Šefčovičius.

    Pasak jo, Jungtinė Karalystė aktyviai siekia tokio susitarimo su ES, o jos atstovai pastaruoju metu stiprina diplomatines pastangas Europoje.

    „Žinau, kad visi mūsų draugai iš Jungtinės Karalystės būtų labai suinteresuoti tokiu bendradarbiavimu“, – teigė M. Šefčovičius.

    Jungtinė Karalystė jau kurį laiką ragina įtraukti ją į Vakarų plieno bloką, tikėdamasi, kad tai padėtų išvengti naujų 50 proc. muitų, kuriuos Briuselis planuoja taikyti. Šalis taip pat pati ėmėsi panašių priemonių: sugriežtino plieno importo kvotas, o importui, viršijančiam kvotas, muitus padidino iki 50 proc.

    „Dėl pasaulinių perteklinių pajėgumų turime taikyti skirtingas apsaugos priemones. Amerikiečiai tai padarė. Kanadiečiai pasekė jų pavyzdžiu. Mes turėjome įsivesti savo apsaugos priemones, kad tiesiog išsaugotume savo plieno pramonę. Jungtinė Karalystė taip pat juda ta pačia kryptimi“, – sakė M. Šefčovičius.

    Taip pat pažymima, kad PPO nariai, atstovaujantys apie 70 proc. pasaulinės prekybos, įskaitant Australiją, Kiniją, Jungtinę Karalystę ir ES, susitarimo nuostatas ketina įgyvendinti savo nacionaliniuose teisės aktuose.

    „Tai istorinis momentas“, – teigė Kanados prekybos ministras Maninderis Sidhu. Pasak jo, lygiagrečiai vyksta pokalbiai dėl prekybos ir investicijų palengvinimo bei tiekimo grandinių atsparumo.

    ES taip pat stiprina pastangas apsaugoti savo rinką nuo pigaus plieno antplūdžio. Tuo pat metu Jungtinėje Karalystėje dėl šio klausimo, kaip nurodoma, nesutaria skirtingos valdžios institucijos.

  • Po Irano krizės – smūgis Ukrainai: degalų kainos kyla, o ES 90 mlrd. paskola stringa

    Po Irano krizės – smūgis Ukrainai: degalų kainos kyla, o ES 90 mlrd. paskola stringa

    Energijos krizė, kilusi po JAV ir Izraelio smūgių Iranui, ima grasinti Kyjivo degalų tiekimui ir galimybėms tęsti karo veiksmus.

    Du Ukrainoje esantys kariai teigė, kad naujausias kainų šuolis smarkiai atsiliepia degalų atsargoms, reikalingoms kovinei technikai – tankams, artilerijai ir šarvuotiesiems transporteriais.

    „Degalų kainos – siaubingos. Net ginkluotosiose pajėgose dabar labai ribojame degalus“, – anonimiškai sakė vyresnysis Ukrainos karys, nurodęs, kad nėra įgaliotas kalbėti su žiniasklaida.

    Kitas karys paaiškino, kad dyzelinas pirmiausia skiriamas koviniams vienetams, stabdantiems lėtą Rusijos pajėgų slinkimą šalies rytuose, kur Donbaso regione ir toliau vyksta intensyvūs mūšiai.

    „Mes nesame fronte. Todėl nesame prioritetas… mūsų tankai ir kita technika daug nejudinami, tad dyzelinas mums siunčiamas mažiau nei kitiems daliniams“, – sakė jis.

    Abu kariai minėjo, kad degalai yra normuojami, tačiau pabrėžė – situacija kol kas nėra kritinė. Tuo pat metu Ukrainos civiliams degalų kainos taip pat smarkiai pakilo, didindamos infliaciją ir išlaidas degalinėse visuomenei, kuri kasdien patiria Rusijos atakas.

    Po to, kai Iranas blokavo Hormūzo sąsiaurį – siaurą vandens kelią, kuriuo gabenama daugiau kaip 20 proc. pasaulio žalios naftos ir suskystintų gamtinių dujų – naftos kainos šoktelėjo net iki 120 JAV dolerių už barelį. Tai sustiprino baimes dėl galimos pasaulinės recesijos.

    Vis dėlto Ukrainos energetikos ministerijos atstovas, atsakydamas el. paštu, teigė, kad „Ukrainos rinkoje degalų trūkumo nėra“. Pasak jo, vyriausybė, bendradarbiaudama su rinkos dalyviais, toliau diversifikuoja tiekimo maršrutus, kad būtų užtikrinti pakankami degalų kiekiai ginkluotosioms pajėgoms, pramonei ir gyventojams.

    Kovo viduryje energetikos ministras parlamentarams sakė, kad Ukraina apie 85 proc. degalų importuoja iš užsienio, todėl yra itin priklausoma nuo tiekėjų Europoje ir JAV.

    Ministerija nurodė, jog „pirmasis prioritetas – nepertraukiamas tiekimas ginkluotosioms pajėgoms ir skubiosios pagalbos tarnyboms“, po jų – žemės ūkiui. Gyventojams ir kitoms įmonėms degalai skiriami paskiausiai. Pasak ministerijos, „situacija išlieka kontroliuojama“.

    Analitikas ir privačios žvalgybos organizacijos „Black Bird Group“ įkūrėjas Johnas Helinas teigė, kad nors Kyjivas viešai atsargiai kalba apie kariuomenės iškastinio kuro atsargas, nuo karo su Iranu pradžios atsirado priežasčių nerimui.

    „Viešos informacijos mažai, o tikslesnių duomenų, savaime suprantama, nėra“, – sakė jis, pabrėždamas, kad kuo ilgiau tęsis konfliktas su Iranu, tuo labiau augančios energijos kainos bus juntamos Ukrainos biudžete.

    Pastaruoju metu Ukrainos viešuosius finansus spaudžia ne tik karas, bet ir regioniniai nesutarimai. Prezidentas Volodymyras Zelenskis ginčijasi su Vengrija ir Slovakija, kurios reikalauja, kad Kyjivas sutvarkytų sovietmečio „Družba“ naftotiekį. Iki sausį patirto bombardavimo jis pumpavo rusišką naftą per Ukrainą į abi kaimynines šalis.

    Kol Ukraina nesutvarkys pažeidimo, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas žada ir toliau naudoti veto Briuselyje, stabdydamas 90 mlrd. eurų ES paskolą Ukrainai, skirtą finansiniams ir kariniams poreikiams.

    Be to, ES sukrėtė nauji įtarimai, esą Vengrijos užsienio reikalų ministras per ES ministrų susitikimą nutekino informaciją Rusijai. Minėtas vyresnysis Ukrainos karys teigė, kad jam atrodo, jog V. Orbánas „daro viską, kad mums pritrūktų pinigų“.

    „Net ir tęsiantis Vakarų finansinei paramai, dar vienas energijos kainų šokas natūraliai didintų Ukrainos sąnaudas ir dar labiau spaustų ekonomiką“, – sakė J. Helinas.

    Tuo metu Kremlius, priešingai, šiuo metu naudą gauna iš išaugusių naftos kainų. JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo ruožtu paskelbė laikinai švelninantis sankcijas Rusijai ir jos sąjungininkei Iranui, siekdamas stabilizuoti smunkančias rinkas.

    „Ši situacija jau sudaro erdvę kai kuriose Vakarų dalyse atnaujinti diskusijas apie spaudimo Rusijai mažinimą“, – teigė J. Helinas. Anot jo, jei tokios nuotaikos stiprės, tai gali būti dar žalingiau Ukrainos karo pastangoms nei vien energijos kainų augimas.

    Kitame kontekste pažymima, kad didelės dujų gavybos infrastruktūros sugadinimas gali būti taisomas net penkerius metus, apie tai agentūrai „Reuters“ yra sakęs bendrovės „QatarEnergy“ vadovas. Taip pat perspėjama, kad politinės diskusijos dėl elektros kainų gali turėti ilgalaikių pasekmių, kurios tęsis ne vienerius metus.

  • Trumpas atskleidė Irano dovaną: per Hormuzo sąsiaurį praleido 10 naftos tanklaivių

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas ketvirtadienį pirmą kartą viešai paaiškino, kodėl, jo teigimu, tiki, kad Iranas yra pasirengęs tartis dėl taikos susitarimo, nors regione ir toliau skraido raketos.

    Pasak D. Trumpo, Iranas, demonstruodamas gerą valią, per Hormuzo sąsiaurį praleido aštuonis naftos tanklaivius, o vėliau – dar du, tarsi atsiprašydamas. Taip, kaip aiškino prezidentas, esą ir paaiškėja antradienį jo užsiminta „dovana“.

    „Aš pasakiau: na, panašu, kad bendraujame su tinkamais žmonėmis“, – per 90 minučių trukusį posėdį kalbėjo D. Trumpas. Tai buvo pirmasis jo Kabineto posėdis nuo tada, kai beveik prieš mėnesį prasidėjo karas su Iranu.

    „Baltieji rūmai“ atsisakė pateikti daugiau detalių apie tanklaivius. D. Trumpas užsiminė manantis, kad jie galėjo plaukti su Pakistano vėliava, tačiau nepaaiškino, su kuo konkrečiai JAV tariasi ir ką jis vadina „tinkamais žmonėmis“.

    Šis epizodas, D. Trumpo pristatytas kaip Irano „dovana“, tapo savotišku tiltu tarp prezidento optimizmo dėl galimo susitarimo ir realybės Artimuosiuose Rytuose, kur Iranas, Izraelis ir Jungtinės Valstijos vis dar apsikeičia raketų smūgiais.

    Tokį dvilypumą buvo galima jausti ir posėdyje: Kabinetas viešai pateikė iki šiol plačiausią operacijos gynimą, tačiau kartu sunkiai atsakė į klausimą, kas vyks toliau. Nors D. Trumpas ir keli jo komandos nariai tvirtino, kad Iranas pasirengęs deryboms, konkretumo trūko, o siunčiami signalai buvo nevienareikšmiai.

    Specialusis pasiuntinys Steve’as Witkoffas sakė, kad D. Trumpo „pirmenybė visada yra taika ir tai turėtų būti mūsų prioritetas“. Tuo metu gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos ir toliau „derėsis bombomis“, pridūręs, jog karas esą yra „derybos kitomis priemonėmis“.

    Posėdyje atsiskleidė D. Trumpo pasirinkta dviejų krypčių strategija, kuria jis siekia užbaigti karą. S. Witkoffas pirmą kartą viešai išdėstė, kodėl iki karo vykusi diplomatija, jo teigimu, žlugo: Iranas atsisakė atsisakyti sodrinimo, o sukauptos sodrintos medžiagos, kaip tvirtino pasiuntinys, būtų pakakę 11 branduolinių bombų pagaminimui. Jis taip pat patvirtino pranešimus apie šią savaitę Iranui perduotą 15 punktų taikos pasiūlymo karkasą.

    Prezidentas tikino paliekantis visas galimybes ant stalo: jis esą pasirengęs sudaryti taiką, tačiau neatmetė ir galimybės perimti Irano naftą. D. Trumpas kalbėjo, kad karas galėtų greitai baigtis, bet kartu neužsiminė, jog galėtų būti siunčiami kariai konfiskuoti Irano uraną.

    Vis dėlto posėdis mažai ką paaiškino dėl esminio klausimo: kada karas Irane baigsis ir kaip atrodytų pergalė. S. Witkoffas atsisakė atskleisti 15 punktų plano detales, teigdamas, kad jis yra konfidencialus, o Iranas ir toliau ginčija, jog derybos apskritai vyksta.

    Praėjus kelioms valandoms po posėdžio, D. Trumpas pranešė, kad dar kartą atideda anksčiau duotą pažadą smogti Irano energetikos infrastruktūrai, siekdamas suteikti daugiau laiko deryboms su šalies valdžia. Šeštadienį jis grasino „sunaikinti“ Irano elektrines, jei Teheranas per 48 valandas visiškai neatvers Hormuzo sąsiaurio, tačiau vėliau terminą pratęsė iki penktadienio.

    Šis pranešimas pasirodė po to, kai Volstritas patyrė blogiausią dieną nuo karo su Iranu pradžios. „S&P 500“ indeksas nuo metų pradžios smuko 4,9 proc.

    Viceprezidentas JD Vance’as ir valstybės sekretorius Marco Rubio posėdyje pasisakė trumpai ir santūriai. Abu daugiausia akcentavo argumentą, kad karas buvo būtinas siekiant užkirsti kelią Iranui įgyti branduolinį ginklą – šis argumentas labiau teisino konflikto pradžią nei piešė jo pabaigos scenarijų.

    Prezidento optimizmas ir nuolatinis kartojimas, kad karas netrukus baigsis, skamba tuo metu, kai visuomenės nepritarimas stiprėja. Naujausios apklausos duomenimis, 58 proc. rinkėjų nepritaria kariniams veiksmams Irane, įskaitant 64 proc., kurie neigiamai vertina D. Trumpo politiką santykiuose su šia šalimi. Bendras nepalankus įvertinimas, kaip skelbiama, pasiekė 59 proc. – aukščiausią per abi jo kadencijas.

    Nors D. Trumpas demonstravo pasitikėjimą karo eiga, jis ir jo ekonomikos patarėjai netiesiogiai pripažino ekonominę kainą. Prezidentas ir iždo sekretorius Scottas Bessentas kai kuriais momentais kalbėdami apie ekonomikos atsigavimą vartojo būtąjį laiką.

    „Mes turėjome geriausią ekonomiką istorijoje, turėjome geriausią akcijų rinką istorijoje. Pasakiau, kad patirsime nedidelį smūgį, trumpalaikį smūgį, o vėliau, mano nuomone, viskas pakils daug aukščiau nei buvo“, – sakė D. Trumpas.

    Nors augančių degalų kainų jis tiesiogiai nekomentavo, prezidentas pažymėjo, kad federalinio degalų mokesčio sustabdymas yra „tai, ką turime kišenėje, jei nuspręsime, kad to reikia“. Nacionalinės benzino kainos, kaip nurodoma, artėja prie 4 JAV dolerių už galoną – pirmą kartą nuo 2022 m. rugpjūčio – ir per mėnesį pakilo 1 JAV doleriu.

    D. Trumpas tvirtino, kad karas yra tik „apylanka“ platesniame JAV ekonomikos atsigavimo kelyje, kurį, pasak jo ir aukščiausių pareigūnų, esą buvo būtina pasirinkti, kad Iranas neįgytų branduolinio ginklo.

    Tuo metu Iranas kritiškai įvertino D. Trumpo 15 punktų planą ir pateikė savo penkių punktų pasiūlymą. Jame, be kita ko, minimi reikalavimai dėl karo reparacijų ir Irano suvereniteto pripažinimo Hormuzo sąsiauriui.

    Galiausiai D. Trumpas užsiminė, kad Jungtinėms Valstijoms galbūt net nereikia jokio susitarimo.

    „Jie prašo susitarimo, ne aš. Nežinau, ar mes galėsime tai padaryti – nežinau, ar mes norime tai padaryti. Jie turėjo tai padaryti prieš keturias savaites. Jie turėjo tai padaryti prieš dvejus metus arba turėjo tai padaryti, kai pirmą kartą atėjome į valdžią“, – teigė D. Trumpas.

  • D. Trumpui – naujas naftos šokas: Iranas grasina uždaryti Bab el Mandebo sąsiaurį

    Grėsmė pasaulio energetikos rinkoms kyla ne vien dėl Hormūzo sąsiaurio. Artimuosiuose Rytuose yra dar vienas strategiškai svarbus jūrų kelias, kurį Iranas, kaip teigiama, svarsto panaudoti spaudimui didinti, jei JAV prezidentas Donaldas Trumpas nesugebės sumažinti įtampos karo su Iranu kontekste.

    Ekspertai perspėja: jei Irano remiami veikėjai užblokuotų Bab el Mandebo sąsiaurį – intensyvaus laivybos eismo „butelio kaklelį“ Raudonojoje jūroje – tai dar labiau padidintų pasaulio finansinius sukrėtimus ir galėtų pakelti naftos kainą iki 150 JAV dolerių už barelį.

    Irano kariuomenės pareigūnas šeštadienį pusiau oficialiai naujienų agentūrai teigė, kad jei JAV ir Izraelis atakuotų daugiau šalies energetikos infrastruktūros objektų, Iranas didintų „nesaugumą kituose sąsiauriuose, įskaitant Bab el Mandebo sąsiaurį ir Raudonąją jūrą“.

    Bab el Mandebo sąsiauris, esantis už šimtų mylių nuo Hormūzo, prie Jemeno pietvakarinio pakraščio, yra kelias laivams, gabenantiems apie 10 proc. pasaulio naftos ir gamtinių dujų tiekimo. Šį sąsiaurį anksčiau jau buvo taikiusiis Irano remiama Jemeno sukilėlių grupuotė – hučiai, atakavusi laivus dronais ir raketomis.

    Buvęs vienas pagrindinių Izraelio gynybos pajėgų Irano tyrėjų Danny Citrinowiczius sako neabejojantis, kad hučiai galiausiai gali įsitraukti.

    „Neabejoju, kad galiausiai hučiai įsitrauks ir padarys du dalykus – pirma, blokuos Bab el Mandebo sąsiaurį, antra, bandys neleisti sauditams iš „Janbu“ uosto plukdyti naftos tanklaiviais“, – teigė D. Citrinowiczius.

    Pastarąjį mėnesį Bab el Mandebo sąsiauris tapo alternatyviu maršrutu Vidurio Rytų naftai pasiekti rinkas, nes Irano grasinimai faktiškai paralyžiavo Hormūzo sąsiaurį. Nors hučiai pernai sutiko su paliaubomis, jų lyderis šį mėnesį perspėjo, kad „mūsų rankos yra ant gaiduko, kai kalbama apie karinę eskalaciją“.

    „Jei karas eskaluosis, turėtume tikėtis, kad jie įsitrauks ir atnaujins savo jūrinę kampaniją“, – sakė Vašingtono „Artimųjų Rytų politikos instituto“ vyresnioji bendradarbė Noam Raydan, tirianti energetikos ir jūrinių rizikų klausimus regione.

    Jos teigimu, 2023–2025 m. hučiai buvo sulėtinę pasaulinę laivybą Bab el Mandebo ruože, o net ir paliaubų laikotarpiu grasinimai niekur nedingo.

    „Negalėčiau pasakyti: „pradėkite jūrinę kampaniją“, nes hučiai niekada nesustojo. Jie ją pristabdė pernai, bet ši grėsmė išlieka“, – pabrėžė N. Raydan.

    Tuo metu dvi didžiausios pasaulio laivybos bendrovės – Šveicarijoje įsikūrusi „MSC“ ir Danijos „Maersk“ – esą jau vengia regiono dėl išaugusio atakų pavojaus.

    Nate’as Swansonas, 2022–2025 m. dirbęs Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo taryboje Irano klausimais, teigė, kad jį stebina, jog Iranas iki šiol nesiėmė ryžtingiau stengtis uždaryti Bab el Mandebo sąsiaurį.

    „Tai gali būti strateginė kantrybė, tai gali būti sumenkusios galimybės, arba tai gali būti koks nors šalutinis susitarimas su sauditais“, – sakė N. Swansonas, dabar dirbantis „Atlantic Council“ vyresniuoju bendradarbiu.

    Baltųjų rūmų atstovė Karoline Leavitt trečiadienį žurnalistams sakė, kad derybos su Iranu tęsiasi, Teheranui ieškant būdo pasitraukti iš konflikto. Tačiau ji perspėjo, kad D. Trumpas gali „pragarą paleisti“ pirmiausia smogdamas energetikos infrastruktūros taikiniams.

    „Jei Iranas nepriims dabarties realybės, jei nesupras, kad jis buvo kariniu požiūriu nugalėtas ir toks bus toliau, prezidentas Trumpas užtikrins, kad smūgiai bus stipresni nei bet kada anksčiau“, – sakė K. Leavitt.

    D. Citrinowicziaus vertinimu, jei derybos įstrigtų arba žlugtų, Bab el Mandebo sąsiaurio uždarymas taptų vienu galingiausių Irano politinių svertų ir galėtų į karą įtraukti hučius.

    „Jei viskas eskaluosis ir Trumpas smogs energetikos objektams, iranai atsidurs labai sudėtingoje situacijoje“, – sakė jis, pridūręs, kad Bab el Mandebo uždarymas galėtų reikšti naują ekonominio skausmo lygį. Jo nuomone, Irano režimas nėra toks desperatiškas dėl susitarimo, kaip D. Trumpas, regis, mano.

    Pasak ekspertų, Bab el Mandebo blokada atitiktų Irano asimetrinės strategijos logiką – maksimaliai trikdyti, kai šalį slegia JAV oro pajėgų pranašumas. Sąsiauris jungia Raudonąją jūrą su Indijos vandenynu, yra ketvirtas pagal svarbą pasaulinis laivybos „butelio kaklelis“ ir plačiausioje vietoje tesiekia apie 20 mylių. Jis yra tarp Jemeno rytuose ir Džibučio bei Eritrėjos vakaruose.

    Per šį maršrutą keliauja ne tik energijos ištekliai – tai svarbus kelias elektronikai, drabužiams, baldams, buities prekėms, taip pat maisto produktams ir žaliavoms, pavyzdžiui, kviečiams, kukurūzams ir kavai. Sąsiauris sujungia Afrikos, Europos ir Azijos rinkas, įskaitant Artimuosius Rytus.

    „Eurasia Group“ Irano analitikas Gregory Brew pabrėžė, kad hučiai iki šiol susilaikė nuo aktyvaus įsitraukimo, tačiau tai gali pasikeisti, jei JAV ir Izraelis didins spaudimą.

    „Jei hučiai nuspręstų nebestovėti nuošalyje ir prisijungti prie šio karo – net ir gana ribotai, paleisti kelias raketas ar dronus – tanklaivių iškrovimas taptų neįmanomas, ir tai iš 10 mln. barelių per dieną sutrikdymo virstų 15–17 mln. barelių per dieną sutrikdymu“, – sakė G. Brew. Jo teigimu, žalios naftos kaina greitai šokteltų nuo 90–100 JAV dolerių už barelį iki 150.

    Saudo Arabija didino vamzdynų pajėgumus į Raudonosios jūros „Janbu“ uostą, kad galėtų išgabenti apie 3–5 mln. barelių naftos per dieną, apeidama Hormūzo sąsiaurį.

    D. Trumpas pastarosiomis dienomis tvirtino, kad vyksta derybos dėl karo pabaigos su Irano lyderiais, tačiau neaišku, ar jos suteiks realią išeitį iš konflikto.

    Po to, kai pirmadienio rytą jis savo platformoje „Truth Social“ parašė atidedantis žadėtą smūgį Irano energetikos infrastruktūrai dėl derybų, naftos kaina smuko 10 proc. – iki mažiau nei 90 JAV dolerių už barelį, tačiau vėliau vėl pakilo virš 100.

    Jis taip pat teigė, kad JAV yra „geroje derybinėje pozicijoje“, o Iranas – „be gynybos“.

    „Mes kontroliuosime viską, ko tik norėsime“, – sakė D. Trumpas, kalbėdamas apie Hormūzą. „Jei galime tai užbaigti be daugiau žuvusiųjų, nesunaikindami 10 mlrd. dolerių vertės naujų elektrinių, kurios jiems yra lyg brangiausias turtas, norėčiau taip ir padaryti.“

    Vis dėlto, nepaisant kalbų apie susitarimą, į regioną išsiunčiami tūkstančiai jūrų pėstininkų, o pirmoji banga turėtų atvykti artimiausiomis dienomis – maždaug tuo metu, kai artėja galimas terminas JAV smūgiui Irano energetikos infrastruktūrai.

    Baltųjų rūmų pareigūnai, kaip teigiama, toliau ieško kontaktų su Irano veikėjais, kurie galėtų būti pasirengę deryboms, tačiau nėra aišku, ar režimas apskritai pasirengęs sudaryti sandorius.

    D. Citrinowicziaus teigimu, pastarosiomis savaitėmis Irano režimas pamatė, kiek pasaulinės įtakos gali turėti uždarydamas Hormūzą ir sukeldamas ekonominį spaudimą visame pasaulyje. Jei D. Trumpas eskaluotų situaciją atakuodamas Irano Chargo salą, per kurią eksportuojama apie 90 proc. Irano naftos, arba smogdamas regiono energetikos infrastruktūrai, Bab el Mandebas galėtų tapti kitu režimo galios demonstravimo tašku.

    „Mes nesame situacijoje, kai iranai kapituliuoja, o Trumpas tuo pat metu yra desperatiškai nusiteikęs deryboms“, – sakė D. Citrinowiczius. „Kitą dieną jis pirmas sumirksėjo.“