CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Riaženka vietoje kefyro metant svorį: gydytojas paaiškino, kuo šis gėrimas pranašesnis

    Riaženka ir kefyras – du populiarūs fermentuoti pieno gėrimai, kuriuos žmonės dažnai lygina dėl poveikio virškinimui ir kūno svoriui. Nors abu produktai gali būti subalansuotos mitybos dalis, jų maistinė sudėtis ir toleravimas skirtingiems žmonėms gali reikšmingai skirtis.

    Gydytojas gastroenterologas Pavelas Andrjuščenka aiškina, kad riaženka gaminama fermentuojant pieną, todėl dalis laktozės joje būna suskaidyta. Dėl to kai kuriems žmonėms ji gali būti lengviau virškinama nei įprastas pienas, tačiau tai nereiškia, kad laktozės joje nėra.

    Kas yra riaženka ir kuo ji išsiskiria

    Riaženka paprastai vertinama dėl baltymų, kalcio ir pieno rūgšties bakterijų, kurios siejamos su žarnyno mikrobiotos įvairove. Baltymai taip pat prisideda prie sotumo jausmo, todėl tokie gėrimai neretai pasirenkami kaip užkandis ar lengvesnė vakarienės alternatyva.

    „Riaženkoje yra baltymų, kalcio ir naudingų pieno rūgšties bakterijų, todėl ji gali palaikyti virškinimą ir gerai suteikia sotumo“, – sakė Pavelas Andrjuščenka.

    Vis dėlto specialistas pabrėžia, kad riaženka tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems laktozės netoleravimą, ji gali sukelti pilvo pūtimą, diskomfortą ar didesnį dujų kaupimąsi, nes laktozė fermentacijos metu išnyksta ne visiškai.

    Kefyras ar riaženka: ką rinktis?

    Lyginant su kefyru, riaženka dažnai būna riebesnė ir kaloringesnė, todėl ją rekomenduojama vartoti saikingai, ypač tiems, kurie griežčiau skaičiuoja paros energinę vertę. Kita vertus, švelnesnis, kiek saldesnis skonis kai kuriems žmonėms yra pranašumas, jei rūgštūs produktai netinka ar sukelia jautrumą.

    Gastroenterologas atkreipia dėmesį, kad kefyras dėl mažesnio riebumo dažniau pasirenkamas kasdieniam vartojimui, ypač siekiant mažinti svorį. Tuo metu riaženka gali būti naudinga kaip sotesnis pasirinkimas, jei tik telpa į bendrą dienos racioną.

    Ar riaženka padeda lieknėti?

    Specialistas pabrėžia, kad nei riaženka, nei kefyras savaime neturi riebalus deginančio poveikio. Svorio pokyčius daugiausia lemia bendras suvartojamų kalorijų kiekis, mitybos kokybė, baltymų ir skaidulų pakankamumas, fizinis aktyvumas bei miego režimas.

    „Sotumo jausmas ją vartojant išlieka ilgiau, todėl galima išvengti papildomų užkandžių“, – sakė Pavelas Andrjuščenka.

    Gydytojas nurodo, kad praktiška orientacinė porcija gali būti apie 150–250 mililitrų per dieną. Anot jo, tokio kiekio dažniausiai pakanka, kad žmogus gautų naudingų maistinių medžiagų ir kartu neperkrautų raciono papildomomis kalorijomis.

    Kalbant apie vartojimą vakare, riaženka gali būti vienas iš lengvo užkandžio variantų, jei po jos neatsiranda nemalonių pojūčių. Esminio skirtumo tarp riaženkos ir kefyro vakare, pasak specialisto, dažniausiai nėra – svarbiausia individuali tolerancija ir visos dienos mitybos balansas.

  • Dietologai įspėja: pietų be baltymų klaida gali trukdyti lieknėti ir provokuoti užkandžiavimą

    Dietologai primena paprastą taisyklę, kuri dažnai pamirštama skubant: jei norite mažinti svorį, pietų lėkštėje neturėtų trūkti baltymų. Būtent jie padeda ilgiau išlikti sotiems, stabiliau jaustis energijos atžvilgiu ir lengviau suvaldyti norą užkandžiauti vėliau dieną.

    Specialistų teigimu, pietūs, sudaryti beveik vien iš angliavandenių, gali greičiau sukelti alkį ir nuovargį. Tokiu atveju dažniau atsiranda spontaniškų užkandžių poreikis, o tai apsunkina bendrą kalorijų kontrolę, net jei pusryčiai ir vakarienė atrodo subalansuoti.

    Kaip baltymai padeda lieknėti?

    Baltymai siejami su didesniu sotumu, nes jų virškinimas paprastai trunka ilgiau nei dalies kitų maistinių medžiagų. Be to, pakankamas baltymų kiekis racione gali padėti lengviau laikytis mitybos režimo, kai siekiama kalorijų deficito.

    „Baltymai mažina alkio hormono grelino lygį ir didina sotumo hormonus, todėl žmogui paprasčiau išvengti neplanuotų užkandžių“, – sako dietologė Lauren Hubert.

    Raumenų masė ir svorio metimas

    Dietologai pabrėžia, kad metant svorį svarbu rūpintis ne tik skaičiumi svarstyklėse, bet ir kūno sudėtimi. Kai mažinamas kalorijų kiekis, daliai žmonių didėja rizika netekti raumenų masės, o tai ilgainiui gali nepalankiai veikti medžiagų apykaitą ir savijautą.

    „Baltymai yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių mažinti riebalinę masę ir kartu išsaugoti raumenis, ypač kai laikomasi kalorijų deficito“, – teigia Lauren Hubert.

    Kaip praktinę orientyrinę ribą specialistai dažnai mini tikslą su kiekvienu pagrindiniu valgymu gauti apie 30 gramų kokybiškų baltymų. Kai kuriems žmonėms poreikis gali skirtis pagal kūno sudėjimą, fizinį aktyvumą ir sveikatos būklę, todėl individualūs sprendimai geriausiai priimami pasitarus su gydytoju ar dietologu.

    Stabilesnis cukraus kiekis kraujyje

    Pasak dietologų, kai pietūs daugiausia sudaryti iš angliavandenių, cukraus kiekis kraujyje gali greitai pakilti ir vėliau taip pat greitai kristi. Tai neretai pasireiškia mieguistumu, energijos stoka ir grįžtančiu alkiu dar iki darbo dienos pabaigos.

    Todėl rekomenduojama angliavandenius derinti su baltymais. Pavyzdžiui, vaisius ar sumuštinis labiau „laiko“ sotumą, jei prie jų pridedama baltymų šaltinių, o ne valgoma vien tik angliavandenių porcija.

    Į kasdienius pietus baltymų paprasčiau įtraukti, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Praktiniai pasirinkimai dažniausiai būna graikiškas jogurtas ar varškė, kiaušiniai, ankštinės daržovės, riešutai ir sėklos, taip pat konservuota žuvis, pavyzdžiui, tunas, lašiša ar sardinės.

    Svarbiausia, anot specialistų, ne „stebuklingas produktas“, o nuoseklus įprotis: pietų lėkštėje turėti aiškų baltymų šaltinį ir jį derinti su daržovėmis bei saikingu angliavandenių kiekiu. Toks derinys dažniau padeda išlikti sotiems ir sumažina riziką persivalgyti vakare.

  • Kava prieš miegą: tyrimas rodo netikėtą poveikį impulsyvumui ir polinkiui rizikuoti

    Vakarais geriama kava daugeliui yra būdas pabaigti darbus ar greitai numalšinti nuovargį. Tačiau naujesni eksperimentiniai duomenys rodo, kad kofeinas prieš miegą gali paveikti ne tik budrumą, bet ir elgesį, susijusį su impulsyvumu bei polinkiu rizikuoti.

    Mokslininkai ieško atsakymų, kaip kofeinas keičia sprendimų priėmimą tuomet, kai organizmas natūraliai turėtų ruoštis poilsiui. Pabrėžiama, kad poveikis gali būti susijęs su sutrikdomu cirkadiniu ritmu ir centrinei nervų sistemai tenkančia papildoma stimuliacija vėlyvu paros metu.

    Tyrime, apie kurį plačiau diskutuojama mokslo naujienų apžvalgose, buvo analizuojamas kofeino poveikis vaisinėms muselėms nakties metu. Šis modelis dažnai naudojamas elgsenos ir neurobiologijos tyrimuose, nes dalis genetinių ir nervų sistemos mechanizmų yra pakankamai gerai palyginami su žmogaus.

    Eksperimentuose stebėta, kaip keičiasi reakcijos į nepalankias sąlygas. Įprastai, patirdamos stiprų oro srautą, muselės linkusios nustoti judėti, tačiau gavusios kofeino naktį jos dažniau išlaikė aktyvumą ir elgėsi mažiau nuspėjamai.

    „Įprastomis sąlygomis muselės sustingsta, kai pučia stiprus oro srautas. Pastebėjome, kad naktį kofeiną gavusios muselės prasčiau slopino judėjimą ir demonstravo impulsyvų elgesį, pavyzdžiui, rizikingus skrydžius nepaisant nemalonių sąlygų“, – sakė tyrėjas Erikas Saldesas.

    Nors tai nėra klinikinis tyrimas su žmonėmis, autoriai siūlo hipotezę, kad panašūs mechanizmai gali veikti ir žmogaus smegenyse. Vėlyvas kofeino vartojimas ne tik apsunkina užmigimą, bet ir gali paveikti savikontrolę, dėmesio stabilumą bei sprendimų „filtrą“, ypač kai organizmas yra pavargęs.

    Praktikoje tai gali reikšti, kad vakare kava padeda išlikti budriems, tačiau kartu padidina impulsyvių sprendimų tikimybę. Pavyzdžiui, vėlyvu metu žmonės gali lengviau pasiduoti spontaniškiems pirkiniams, pervertinti savo galimybes ar imtis rizikingų veiksmų vien dėl pakilusio sužadinimo.

    Tyrime taip pat atkreiptas dėmesys, kad patelės demonstravo ryškesnį impulsyvų elgesį, nors kofeino dozės buvo tokios pačios kaip patinų. Mokslininkai pabrėžė, kad tai nebūtinai susiję su žmogui būdingais hormonais, todėl galimų skirtumų priežasčių gali būti daugiau, įskaitant genetinius ar fiziologinius veiksnius.

    „Vaisinėse muselėse nėra žmogui būdingų hormonų, tokių kaip estrogenas, todėl didesnis jautrumas patelėms greičiausiai kyla dėl kitų genetinių ar fiziologinių veiksnių“, – sakė tyrimų grupės narys, biologijos mokslų profesorius Kjong-An Hanas.

    Specialistai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms apie žmones reikalingi papildomi tyrimai, ypač vertinant skirtingas dozes, vartojimo laiką ir individualų jautrumą kofeinui. Vis dėlto, jei po vakarinės kavos pastebite ne tik prastesnį miegą, bet ir didesnį dirglumą ar impulsyvumą, tai gali būti signalas peržiūrėti įpročius.

  • Tyrimas: net vienas kritimas po 40-ies siejamas su didesne demencijos rizika – ką rodo duomenys

    Net vienas kritimas sulaukus 40 metų gali būti ne tik atsitiktinis nutikimas, bet ir signalas, susijęs su didesne demencijos rizika ateityje. Tokias išvadas pateikia Kinijos mokslininkai, išanalizavę ankstesnių tyrimų duomenis ir įvertinę kritimų bei vėliau nustatomos demencijos ryšį.

    Analizėje skaičiuojama, kad vienas kritimas po 40-ies siejamas su daugiau nei 20 proc. didesne demencijos rizika. O tiems, kurie patyrė kelis kritimus, rizika, tyrėjų vertinimu, galėjo didėti iki 74 proc., lyginant su žmonėmis, kurie kritimų istorijos neturėjo.

    Ką parodė didelė analizė?

    Mokslininkai apžvelgė septynis stebėjimo tyrimus, kuriuose iš viso dalyvavo beveik 3 000 000 žmonių nuo 40 metų. Tyrimų pradžioje nė vienam dalyviui demencija nebuvo diagnozuota, o vėliau buvo stebima, kaip kinta sveikatos rodikliai.

    Iš maždaug 1 250 000 žmonių, turėjusių kritimų istoriją, demencijos dažnis ateityje viršijo 11 proc. Vyresnių nei 60 metų grupėje šis rodiklis siekė apie 12,3 proc., todėl ryšys ypač aktualus vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Atskirai įvertinus trijų tyrimų duomenis, matyti vadinamasis dozės priklausomumo efektas: kuo daugiau kritimų, tuo didesnė fiksuojama demencijos rizika. Tai nereiškia, kad kritimas sukelia demenciją, tačiau gali būti svarbus ankstyvas klinikinis ženklas, kurį verta vertinti rimtai.

    Kodėl kritimai gali būti susiję su demencija?

    Tyrėjai svarsto kelis galimus paaiškinimus. Viena versija – po kritimų patirtos traumos, ypač galvos srityje, gali prisidėti prie greitesnio kognityvinių funkcijų prastėjimo arba atskleisti jau prasidėjusius procesus.

    Kitas paaiškinimas susijęs su tuo, kad neurodegeneraciniai pokyčiai gali prasidėti gerokai prieš oficialią diagnozę. Koordinacijos, pusiausvyros ir reakcijos sutrikimai kai kuriems žmonėms gali atsirasti anksčiau nei aiškiai pastebimi atminties ar mąstymo pokyčiai.

    Taip pat neatmetamas ir uždaras ratas: po kritimo žmogus gali pradėti vengti judėjimo, rečiau išeiti iš namų, mažiau bendrauti. Sumažėjęs fizinis aktyvumas ir socialiniai ryšiai yra veiksniai, kurie daugelyje tyrimų siejami su didesne kognityvinio silpnėjimo rizika.

    Kada verta sunerimti ir ką daryti?

    Specialistai pabrėžia, kad vienas kritimas dar nėra demencijos diagnozė, tačiau pasikartojantys kritimai, ypač be aiškios priežasties, turėtų paskatinti išsamesnį įvertinimą. Praktikoje tai gali reikšti pusiausvyros, regos, vaistų sąveikų, neurologinės būklės ir kognityvinių funkcijų patikrą.

    Tyrimo autoriai ragina gydytojus atidžiau stebėti vidutinio ir vyresnio amžiaus pacientus, kurie patyrė vieną ar kelis kritimus. Ankstyvas rizikos įvertinimas gali padėti laiku imtis prevencinių priemonių, koreguoti gyvenimo būdą ir, jei reikia, atlikti tikslesnius ištyrimus.

    Demencijos prevencijoje dažniausiai akcentuojamas reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas miegas, kraujospūdžio ir cukraus kontrolė, klausos ir regos korekcija bei aktyvus socialinis gyvenimas. Kritimų prevencija taip pat svarbi: namų aplinkos pritaikymas, raumenų jėgos ir pusiausvyros treniruotės gali sumažinti pakartotinių kritimų tikimybę.

  • Mokslininkus sudominusi medžiaga braškėse: siejama su „zombių ląstelių“ mažinimu

    Mokslininkus sudominusi medžiaga braškėse: siejama su „zombių ląstelių“ mažinimu

    Braškės dažniausiai siejamos su vitaminu C ir skaidulomis, tačiau jose yra ir fisetino – augalinio flavonoido, kuris pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio. Šis junginys aptinkamas ir obuoliuose, svogūnuose bei kituose augaliniuose produktuose, bet braškės dažnai minimos kaip vienas reikšmingesnių mitybinių šaltinių.

    Tyrimuose fisetinas siejamas su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, taip pat su galimu neuroprotekciniu vaidmeniu. Mokslinėje literatūroje jis aptariamas ir kaip potencialus senolitikas – medžiaga, kuri gali padėti mažinti senstančių ląstelių kiekį organizme.

    Kas yra senstančios ląstelės?

    Senstančios ląstelės, kartais viešojoje erdvėje vadinamos zombių ląstelėmis, yra ląstelės, kurios nebesidalija, tačiau išlieka aktyvios. Jos gali išskirti uždegiminius signalus ir kitas medžiagas, galinčias neigiamai veikti aplinkinius audinius.

    Su amžiumi tokių ląstelių daugėja, o imuninė sistema ne visada jas pašalina pakankamai efektyviai. Dėl to senstančios ląstelės siejamos su lėtiniu, žemo intensyvumo uždegimu ir didesne įvairių su amžiumi susijusių būklių rizika.

    Ką rodo tyrimai apie fisetiną?

    Dalis eksperimentinių tyrimų su gyvūnais rodo, kad fisetinas gali mažinti senstančių ląstelių žymenis, o kartu ir uždegimo bei oksidacinio streso rodiklius. Kai kuriuose darbuose aprašoma, kad periodiškas fisetino vartojimas laboratorinėmis sąlygomis buvo siejamas su geresne audinių pusiausvyra ir palankesniais senėjimo ženklais.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad didelė dalis įrodymų yra gauta ląstelių kultūrose arba su gyvūnais, o žmonėms atliktų didelių, aukštos kokybės klinikinių tyrimų dar trūksta. Tai reiškia, kad teiginių apie tiesioginį poveikį ilgaamžiškumui ar konkrečių ligų prevencijai žmogui kol kas negalima laikyti galutinai patvirtintais.

    Kaip į tai žiūrėti praktiškai?

    Ekspertai paprastai sutaria, kad didžiausia nauda sveikatai vis dar siejama su bendrais mitybos principais: įvairiu augaliniu racionu, pakankamu skaidulų kiekiu, mažesniu perdirbtų produktų vartojimu ir reguliariu fiziniu aktyvumu. Braškės šiame kontekste gali būti vertinga kasdienės mitybos dalis, nes be fisetino jos suteikia vitaminų, antioksidantų ir skaidulų.

    Jei svarstoma apie fisetino papildus, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač vartojant receptinius vaistus ar turint lėtinių ligų. Papildų poveikis ir saugumas gali skirtis nuo to, kas stebima vartojant natūralius maisto produktus, o dozės tyrimuose neretai būna didesnės nei įprastai gaunamos su mityba.

  • Cheat day per redukciją: ar toks dietos laužymas padeda lieknėti, ar sugriauna progresą?

    Cheat day per redukciją: ar toks dietos laužymas padeda lieknėti, ar sugriauna progresą?

    Bandant mažinti svorį, vien kalorijų deficito dažnai neužtenka. Organizmas prisitaiko prie mažesnio energijos kiekio, todėl ilgainiui gali mažėti energijos sąnaudos, o alkio jausmas stiprėti. Prie to prisideda ir hormoniniai pokyčiai, tarp jų ir leptino, kuris siejamas su sotumu, signalai.

    Mažėjant riebaliniam audiniui, leptino lygis paprastai krenta, o tai daliai žmonių reiškia didesnį norą valgyti ir sunkesnį dietos laikymąsi. Dėl to po kelių savaičių griežtesnio režimo neretai atsiranda nuovargis, irzlesnė nuotaika ir didesnė pagunda grįžti prie anksčiau ribotų produktų.

    Kas iš tiesų yra cheat day?

    Cheat day dažniausiai suprantamas kaip visa diena, kai nebeskaičiuojamos kalorijos ir leidžiama valgyti laisviau. Tuo tarpu cheat meal yra vienas suplanuotas nukrypimas nuo plano, pavyzdžiui, vienas patiekalas ar vienas desertas. Praktikoje tai svarbus skirtumas, nes rizika per daug padidinti energijos kiekį per visą dieną yra gerokai didesnė.

    Fiziologiškai cheat day kartais aiškinamas kaip bandymas trumpam pakelti leptino signalus, ypač padidinus angliavandenių kiekį. Tyrimai rodo, kad trumpalaikis kalorijų padidinimas gali laikinai pakeisti kai kuriuos hormoninius rodiklius, tačiau šis efektas paprastai trunka trumpai ir nėra laikomas patikimu būdu ilgalaikiai paspartinti medžiagų apykaitą.

    Kodėl dažniau veikia psichologija

    Didesnę reikšmę cheat day ar cheat meal dažnai turi psichologiniu požiūriu. Ilgalaikiai griežti ribojimai gali kelti įtampą, frustraciją ir didinti riziką, kad vieną kartą paslydus bus prarasta kontrolė ir persivalgoma.

    Suplanuotas, ribotas nukrypimas kai kuriems žmonėms padeda išlaikyti motyvaciją ir mažina jausmą, kad dieta yra nepakeliama. Vis dėlto tam būtinos aiškios ribos, nes kitaip vienas laisvesnis vakaras gali lengvai virsti visos dienos persivalgymu.

    Kada tai gali pakenkti?

    Cheat day labiausiai rizikingas tada, kai žmogus turi polinkį persivalgyti, jaučia kaltę dėl maisto ar laikosi ypač ribojančios dietos. Tokiu atveju viena diena be kontrolės gali panaikinti kelių dienų ar net savaitės sukurtą kalorijų deficitą ir sulėtinti svorio mažėjimą.

    Saugesnė taktika dažniausiai yra cheat meal arba lankstesnis planas, kai į mitybą reguliariai įtraukiami nedideli, iš anksto numatyti malonumai. Praktinis tikslas paprastas: kad bendras savaitės energijos balansas išliktų palankus svorio mažėjimui, o mityba būtų tvari ilgesnį laiką.

    Cheat day nėra būtina lieknėjimo dalis ir nėra stebuklingas būdas paspartinti riebalų deginimą. Jei vis dėlto pasirenkamas nukrypimas, jis turėtų būti suplanuotas, saikingas ir netapti pretekstu prarasti kontrolę visai dienai.

  • Gydytoja įspėja: ši miego poza gali spartinti odos senėjimą ir gilinti raukšles

    Miego poza gali turėti įtakos ne tik poilsio kokybei, bet ir veido odos būklei. Gydytoja Radž Arora atkreipia dėmesį, kad vienas populiariausių įpročių miegoti gali prisidėti prie greitesnio odos senėjimo požymių.

    Anot jos, miegas ant šono daugeliui atrodo patogiausias, tačiau ilgalaikis veido spaudimas į pagalvę sukuria nuolatinę trintį ir mechaninį stresą. Dėl to gali formuotis vadinamosios miego raukšlės, kurios iš pradžių ryte matomos tik laikinai, bet laikui bėgant gali tapti gilesnės.

    Gydytoja pabrėžia, kad didesnė rizika kyla tuomet, kai žmogus metų metus miega vis ant tos pačios pusės. Tokiu atveju gali ryškėti veido asimetrija, nes viena pusė patiria daugiau spaudimo, o odai senstant ir prarandant elastingumą šie pokyčiai tampa labiau pastebimi.

    Ką keisti, jei ant šono miegoti patogu?

    Specialistė ragina nepanikuoti, o įpročius koreguoti palaipsniui. Jei pakeisti miego pozos nepavyksta, verta atkreipti dėmesį į pagalvės užvalkalo medžiagą, nes nuo jos priklauso trintis ir odos dirginimas.

    Šilkiniai ar atlasiniai užvalkalai, palyginti su įprasta medvilne, dažnai būna slidesni ir gali sumažinti trintį, todėl oda mažiau glamžoma. Taip pat svarbu, kad pagalvė nebūtų pernelyg aukšta ar kieta, nes tai didina spaudimą veidui ir kaklui.

    Senėjimą lemia ne vien miegas

    Dermatologai ir visuomenės sveikatos institucijos nuolat pabrėžia, kad vienas svarbiausių priešlaikinio odos senėjimo veiksnių yra ultravioletiniai spinduliai. Kasdienė apsauga nuo saulės priemonėmis su SPF padeda mažinti fotosenėjimo riziką, kuri siejama su raukšlėmis, pigmentacija ir kolageno irimu.

    Ne mažiau reikšmingas ir bendras gyvenimo būdas. Pakankamas skysčių vartojimas padeda palaikyti odos barjerinę funkciją, o žalingi įpročiai, įskaitant nikotino vartojimą, siejami su prastesne odos kraujotaka ir lėtesniais atsinaujinimo procesais.

    Gydytoja primena, kad greito sprendimo, kuris iš karto panaikintų raukšles, paprastai nėra, tačiau nuoseklūs įpročių pokyčiai duoda rezultatų. Jei veido odos pokyčiai ryškėja, o kartu vargina prasta miego kokybė, vertėtų pasitarti su šeimos gydytoju ar dermatologu.

  • Gydytojai įspėja: šie stiprūs gėrimai greiččiausiai smogia kasai ir gali baigtis pankreatitu

    Kasa yra vienas jautriausių organų alkoholiui, o didžiausią riziką kelia stiprieji gėrimai, kuriuose etilo alkoholio koncentracija ypač didelė. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokie gėrimai dažniau siejami su staigiu ūminio pankreatito išsivystymu ir greitesniu kasos pažeidimu.

    Kasa atlieka dvi gyvybiškai svarbias funkcijas: gamina hormonus, kurie padeda reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje, ir išskiria virškinimo fermentus. Alkoholis trikdo abi šias sistemas, todėl nukenčia ir medžiagų apykaita, ir normalus virškinimas.

    Kaip alkoholis pažeidžia kasą?

    Etilo alkoholis ir jo skilimo produktai dirgina kasos audinius, didina uždegimo reakcijas ir gali sutrikdyti fermentų pasišalinimą. Dėl to fermentai kartais aktyvuojasi per anksti, pačioje kasoje, ir pradeda žaloti jos audinius.

    Medikai atkreipia dėmesį, kad riziką didina ne tik vienkartinis gausus vartojimas, bet ir ilgesnį laiką besitęsiantis reguliarus gėrimas. Tokiu atveju uždegimas gali kartotis, o audiniai pamažu randėja, prarasdami savo funkciją.

    Kokie gėrimai pavojingiausi?

    Didžiausia grėsmė siejama su stipriaisiais gėrimais, tokiais kaip degtinė, viskis ar konjakas, nes didelė etilo alkoholio koncentracija greitai apkrauna kasos ląsteles. Tokie gėrimai ypač pavojingi, kai vartojami dideliais kiekiais per trumpą laiką.

    Ne mažiau apgaulingi gali būti saldūs alkoholiniai kokteiliai ar likeriai, kur alkoholio ir didelio cukraus kiekio derinys sukuria papildomą metabolinę apkrovą. Specialistai pabrėžia, kad tai gali prisidėti prie uždegiminių procesų ir bloginti bendrą medžiagų apykaitą.

    Alus ir vynas paprastai turi mažesnę alkoholio koncentraciją, tačiau rizika išlieka, jei jie vartojami dažnai ir dideliais kiekiais. Tuomet labiau tikėtinas lėtinis kasos pažeidimas, kuris ilgainiui gali atsiliepti ir gliukozės kontrolei, ir virškinimo kokybei.

    Kada būtina nedelsti?

    Ūminis pankreatitas dažniausiai pasireiškia stipriu viršutinės pilvo dalies skausmu, pykinimu, vėmimu, bendru silpnumu. Sunkiais atvejais galimos komplikacijos, todėl staigūs, stiprūs simptomai po alkoholio vartojimo yra signalas kuo greičiau kreiptis į medikus.

    Lėtinis pankreatitas neretai vystosi tyliau, tačiau ilgainiui gali baigtis virškinimo nepakankamumu, svorio kritimu ir didesne cukrinio diabeto rizika. Gydytojai pabrėžia, kad saugiausios strategijos kasai nėra, kai kalbama apie alkoholį, o rizika didėja kartu su kiekiu ir vartojimo dažniu.

    „Kuo stipresnis gėrimas ir kuo didesnis suvartotas kiekis per trumpą laiką, tuo didesnė tikimybė, kad kasa sureaguos ūmiu uždegimu“, – teigia gydytojai, komentuodami dažniausias alkoholio sukeltas komplikacijas.

  • Naktinė kava ir organizmas: tyrimas rodo ryšį su impulsyvumu ir didesne rizika elgesyje

    Naktinę pamainą dirbantiems žmonėms kava dažnai tampa greičiausiu būdu nuvyti mieguistumą. Tačiau naujesni moksliniai duomenys rodo, kad kofeinas, vartojamas biologinei nakčiai, gali paveikti ne tik budrumą, bet ir sprendimų priėmimą.

    Tyrėjai neseniai paskelbė eksperimentą, kuriame aiškintasi, kaip naktinis kofeinas veikia elgesį. Darbas atliktas su vaisinėmis muselėmis, nes jų nervų sistemos veikimo principai bei genetiniai mechanizmai daugeliu aspektų yra pakankamai panašūs į žmogaus, kad būtų galima ieškoti bendrų dėsningumų.

    Eksperimente buvo vertinama, kaip gyvūnai reaguoja į stresorių, kai įprastai turėtų „sustingti“ ir riboti judesius. Nustatyta, kad naktį gavusios kofeino muselės dažniau nesuvaldė reakcijų ir elgėsi impulsyviau, pavyzdžiui, chaotiškai skraidė net nepalankiomis sąlygomis.

    Vienas iš autorių pabrėžė, kad tokiomis sąlygomis įprastas „stabdis“ veikė silpniau.

    „Įprastai muselės, veikiamos stipraus oro srauto, sustoja. Pastebėjome, kad naktį kofeino gavusios muselės prasčiau slopino judesius ir demonstravo impulsyvų elgesį“, – sakė tyrėjas Erikas Saldesas.

    Tyrime taip pat išryškėjo skirtumai tarp lyčių: naktinis kofeinas labiau siejosi su patelių impulsyvumu, nors dozės buvo tokios pačios. Mokslininkai pažymėjo, kad tai nebūtinai paaiškinama žmogui būdingais hormonais, todėl galimos kitos genetinės ar fiziologinės priežastys.

    Nors vaisinės muselės nėra žmonės, toks modelis dažnai naudojamas nustatyti, kaip tam tikros medžiagos veikia nervų sistemos grandines. Autoriai mano, kad rezultatai gali padėti geriau suprasti, kodėl daliai žmonių naktinis kofeinas siejasi ne tik su energijos antplūdžiu, bet ir su didesniu polinkiu skubėti, rizikuoti ar prasčiau įvertinti pasekmes.

    Svarbu tai, kad pats tyrimas neįrodo tiesioginio poveikio žmogaus elgesiui realiomis situacijomis, o tik nurodo galimą mechanizmą. Norint daryti tvirtas išvadas, reikalingi papildomi tyrimai su žmonėmis, vertinant dozes, vartojimo laiką, miego trūkumą ir individualų jautrumą kofeinui.

    Mokslinėje literatūroje dažniausiai nurodoma, kad kofeinas paprastai pradeda veikti per 15–30 minučių, o didžiausias poveikis pasireiškia maždaug po 1–2 valandų. Taip pat žinoma, kad kofeino pusinės eliminacijos laikas daugeliui suaugusiųjų siekia apie 3–7 valandas, todėl vėlai vakare išgerta kava gali trikdyti užmigimą ir miego kokybę.

    Specialistai dažnai akcentuoja ir laiką po pabudimo: daliai žmonių kava iškart ryte gali sutapti su natūraliai aukštesniu kortizolio lygiu, todėl budrumo nauda gali būti mažiau juntama. Dėl to vis dažniau rekomenduojama kofeiną derinti su individualiu režimu, ypač dirbant pamainomis.

  • Kaip sulaukti 100 metų: ekspertai pataria dėl judėjimo, mokymosi visą gyvenimą ir streso valdymo

    Ilgaamžiškumas vis rečiau siejamas vien su sėkme ar genetika. Gydytojai ir ilgaamžiškumo tyrėjai pabrėžia, kad didžiausią įtaką daro kasdieniai įpročiai: fizinis aktyvumas, mityba, miegas, streso kontrolė ir prasmingi socialiniai ryšiai.

    Pastaraisiais dešimtmečiais tikėtina gyvenimo trukmė daugelyje šalių augo dėl geresnės sveikatos priežiūros ir lėtinių ligų kontrolės. Tačiau specialistai akcentuoja, kad svarbu ne tik kiek metų gyvename, bet ir kiek jų praleidžiame funkcionaliai, išlaikydami jėgą, judrumą ir aiškų mąstymą.

    Ilgaamžiškumo ekspertai dažniausiai kartoja vieną pagrindinę mintį: judėjimas yra tarsi natūralus vaistas, kurį galima „vartoti“ kasdien. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos suaugusiesiems paprastai siejamos su bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobine veikla per savaitę, papildant ją jėgos pratimais kelis kartus per savaitę.

    Toks derinys padeda palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemą, raumenų masę bei kaulų tvirtumą, o tai ypač svarbu vyresniame amžiuje. Specialistai pabrėžia, kad reali nauda atsiranda tuomet, kai aktyvumas tampa rutinos dalimi, o ne epizodiniu užsidegimu.

    Kita kryptis, kuri vis dažniau minima ilgaamžiškumo diskusijose, yra mokymasis visą gyvenimą. Pažintinė veikla, nauji įgūdžiai ir nuolatinis smalsumas siejami su geresniu smegenų rezervu, o tai gali padėti ilgiau išlaikyti atmintį ir dėmesį.

    Tuo pat metu sveikatos priežiūra sparčiai juda į individualizuotus sprendimus, kai gydymas ir prevencija labiau pritaikomi konkrečiam žmogui. Įvertinus biologinius rodiklius, gyvenimo būdą ir rizikos veiksnius, lengviau tiksliai parinkti rekomendacijas: nuo fizinio krūvio iki mitybos ir lėtinių ligų stebėsenos.

    Miegas ir streso valdymas laikomi kertiniais sveiko senėjimo elementais, nes ilgalaikis stresas siejamas su didesne širdies ligų, metabolinių sutrikimų ir nuotaikos problemų rizika. Ekspertai rekomenduoja neapsiriboti vien „mažiau nervintis“ patarimu, o turėti konkrečius kasdienius įrankius.

    Vienas paprastesnių įpročių, apie kurį kalba sąmoningumo praktikos specialistai, yra lėtas, gilus kvėpavimas. Reguliari trumpa kvėpavimo praktika gali padėti sumažinti įtampą ir nerimą, o tai netiesiogiai palengvina miego kokybę ir savijautą.

    Ilgaamžiškumo idėja dažnai pateikiama kaip galimybė „antrai“ gyvenimo pusei: keičiant įpročius vidutiniame amžiuje galima reikšmingai pagerinti savijautą vėliau. Specialistai sutaria dėl vieno: geriausiai veikia ne stebuklingos metodikos, o nuoseklūs, pamatuojami ir ilgainiui išlaikomi sprendimai.