Category: Sveikata ir grožis

Daugelis mano, kad žuvies vertę lemia jos kaina, tačiau iš tikrųjų svarbiausi kriterijai yra baltymų, riebalų rūgščių ir mikroelementų kiekis. Yra žuvų rūšių, kurios dažnai lieka nuošalyje, nors naudingųjų medžiagų koncentracija gali pranokti populiarią lašišą, skumbrę ar silkę ir puikiai tinka reguliariam vartojimui.

Viena iš tokių nepelnytai nuvertinamų žuvų – sardinė. Nors ji nedidelė ir lengvai prieinama, tai tikras maistinių medžiagų koncentratas tarp jūrinių žuvų. Sardinė gausi omega-3 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdies ir kraujagyslių sistemai, padeda mažinti uždegiminius procesus ir palaikyti kognityvines funkcijas. Šios riebalų rūgštys žuvyje yra natūralios formos, todėl organizmas jas lengvai įsisavina, o pagal jų tankį 100 gramų produkto sardinė net gali lenkti lašišą.

Be to, sardinė yra visavertis baltymų šaltinis, turintis didelę biologinę vertę – joje yra visos būtinos aminorūgštys, reikalingos raumenų audiniui atkurti.

Sardinė taip pat turtinga mikroelementų. Jei ji valgoma su kauliukais, ypač konservuota, kaulai būna suminkštėję ir saugūs, todėl gali prisidėti prie kaulų audinio stiprinimo. Svarbiausi šios žuvies nutrientai:

• vitaminas D – kalcio įsisavinimui ir imuniteto stiprinimui;

• vitaminas B12 – nervų sistemai ir kraujodarai;

• selenas – stiprus antioksidantas;

• fosforas – energijos apykaitai.

Palyginti su lašiša, sardinės sukaupia gerokai mažiau sunkiųjų metalų, įskaitant gyvsidabrį, todėl jas galima valgyti dažniau. Didesnė dalis sardinių sugaunama laukinėje gamtoje, o ne auginama dirbtinai, todėl jų sudėtis paprastai būna stabilesnė ir natūralesnė. Be to, didelė maistinių medžiagų koncentracija nedidelėje porcijoje padeda lengviau patenkinti kasdienius organizmo poreikius.

Praktiškiausias pasirinkimas – sardinės savo sultyse arba alyvuogių aliejuje, nes toks būdas padeda išsaugoti naudingąsias savybes. Tinka ir šviežia ar šaldyta žuvis, ruošiama orkaitėje ar garuose. Rekomenduojama vengti intensyvaus kepimo, kad nebūtų ardomos vertingos riebalų rūgštys.

Inkstų sveikatą smarkiai lemia gyvenimo būdas ir kasdieniai įpročiai. Inkstai filtruoja kraują, reguliuoja skysčių pusiausvyrą ir kraujospūdį, todėl jų apkrova tiesiogiai priklauso nuo mūsų elgesio. Medikai pabrėžia, kad net ir nedideli mitybos ar dienos režimo nukrypimai ilgainiui gali peraugti į rimtas šių organų veiklos problemas.

Inkstų sutrikimai. Iliustracinė nuotrauka

„Net ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi kasdieniai pasirinkimai – per sūrus maistas, per mažai vandens ar dažnas nuskausminamųjų vartojimas – gali palaipsniui didinti inkstų pažeidimo riziką“, – primena gydytojai.

Per didelis druskos vartojimas – įprotis gausiai sūdyti maistą yra viena dažniausių priežasčių, siejamų su inkstų ligomis. Natrio perteklius kelia arterinį kraujospūdį ir didina inkstų apkrovą. Dėl to laikui bėgant gali būti pažeidžiami audiniai ir vystytis lėtinė inkstų liga.

Per mažas vandens kiekis – nemažai žmonių negeria pakankamai paprasto vandens. Skysčių trūkumas didina inkstų akmenų susidarymo tikimybę ir mažina inkstų gebėjimą efektyviai šalinti toksinus. Kava ar gazuoti gėrimai vandens nepakeičia, o jų perteklius gali dar labiau pabloginti situaciją.

Piktnaudžiavimas alkoholiu ir tabaku – dideli alkoholio kiekiai gali pažeisti inkstų ląsteles ir sutrikdyti kraujo filtravimą. Rūkymas neigiamai veikia kraujagysles, blogina inkstų aprūpinimą krauju ir didina susirgimų riziką.

Dažnas nuskausminamųjų vartojimas – įprotis gerti analgetikus nepasitarus su gydytoju gali sukelti toksinį inkstų pažeidimą. Ypač atsargiai reikėtų vartoti nesteroidinius vaistus nuo uždegimo: ilgalaikis jų naudojimas gali lemti lėtinius inkstų funkcijos sutrikimus.

Sėslus gyvenimo būdas ir nutukimas – fizinio aktyvumo stoka skatina svorio augimą, o tai didina diabeto ir hipertenzijos riziką. Būtent šios būklės laikomos vienais svarbiausių inkstų ligų rizikos veiksnių. Reguliarus judėjimas padeda palaikyti normalią medžiagų apykaitą ir mažina inkstams tenkantį krūvį.

Veido odos valymui reikėtų skirti bent 30 sekundžių – tam yra labai aiški priežastis.

Viena dažniausių klaidų prausiantis yra ne netinkamai pasirinkta priemonė, o per trumpas jos naudojimas. Jei prausiklį nuplaunate per greitai, jis nespėja atlikti savo darbo – taip ne tik nepasiekiate norimo rezultato, bet ir be reikalo išleidžiate pinigus.

Medicinos mokslų daktarė, dermatologė Mona Gohara teigia, kad idealiausia prausiklį ant odos laikyti apie 30 sekundžių. Toks laikas leidžia valomosiose priemonėse esančioms paviršiaus aktyviosioms medžiagoms susijungti su riebalais, nešvarumais, apsauginiu kremu nuo saulės ir makiažo likučiais, kad jie būtų efektyviai pašalinti nuo odos.

Jei priemonę nuplaunate per greitai, sudedamosios dalys paprasčiausiai nespėja suveikti. Vis dėlto persistengti irgi nereikia: agresyvus trynimas ar prausimas kelias minutes iš eilės gali pažeisti odos barjerą.

Kaip taisyklingai prausti veidą:

Pirmiausia nusiplaukite rankas. Prieš liesdami veidą, rankas nuplaukite muilu, kad ant odos neperkeltumėte bakterijų.

Sudrėkinkite veidą drungnu vandeniu. Vanduo turi būti šiltas, bet ne karštas – karštas vanduo sausina odą ir gali ją dirginti.

Užtepkite prausiklį. Paimkite nedidelį kiekį priemonės (maždaug žirnio dydžio). Švelniai paskirstykite ją ant veido sukamaisiais judesiais, daugiau dėmesio skirdami T zonai (kaktai, nosiai ir smakrui).

Bendra trukmė – apie 30 sekundžių.

Kruopščiai nuplaukite. Nuplaukite prausiklį drungnu vandeniu, kol oda bus visiškai švari.

Švelniai nusausinkite. Veidą švelniai nusausinkite švariu rankšluosčiu – netrinkite, kad nedirgintumėte odos.

Užtepkite kremą. Praėjus 1–2 minutėms po prausimosi, naudokite kremą ar kitą drėkinamąją priemonę, kad oda neprarastų drėgmės.

Paprastai veidą rekomenduojama prausti 2 kartus per dieną – ryte ir vakare.