Category: Sveikata ir grožis

  • Vištų kojelės sultinyje: pigi dalis, kuri suteikia želatinos ir kolageno, bet dažnai išmetama

    Vištų kojelės daugeliui vis dar atrodo kaip atliekos, tačiau virtuvėje jos gali tapti paprastu būdu sutirštinti sultinį ir išgauti sodresnį skonį. Ilgai verdant iš jų išsiskiria želatina, todėl sultinys tampa tirštesnis, o atvėsęs gali lengvai stingti.

    Pagrindinė priežastis, kodėl vištų kojelės taip vertinamos sultiniams, yra jungiamasis audinys, kuriame gausu kolageno. Kaitinant kolagenas iš dalies virsta želatina, todėl sultinys įgauna „šilkinę“ tekstūrą ir neatrodo vandeningas.

    „Ilgai verdamos vištų kojelės sultiniui suteikia želatinos, todėl jis natūraliai sutirštėja ir tampa sodresnis“, – aiškina mitybos specialistai, vertinantys tradicinius kaulų ir mėsos nuovirus.

    Toks sultinys dažnai pasirenkamas žmonių, kurie nori papildyti racioną aminorūgštimis, svarbiomis jungiamajam audiniui. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad sultinys nėra vaistas, o jo poveikis bendrai savijautai labiausiai priklauso nuo visos mitybos, baltymų kiekio ir gyvenimo būdo.

    Gaminant praktiškai, vištų kojeles verta derinti su paukštiena, morkomis, salierais, petražolėmis, svogūnais, lauro lapais ir pipirais. Dažniausiai rekomenduojama virti ant silpnos ugnies apie 2–3 valandas, kad želatina spėtų išsiskirti ir skonis taptų gilesnis.

    Vištų kojelės tinka ne tik klasikiniam sultiniui, bet ir padažų pagrindui, troškiniams ar kreminėms sriuboms, kur svarbi tekstūra. Jos taip pat naudojamos šaltienai, nes ilgai troškinant nuoviras gali sustingti ir be papildomos želatinos arba jos reikia gerokai mažiau.

    Prieš verdant būtina kojeles kruopščiai nuplauti, apžiūrėti, ar nelikę nešvarumų, ir pašalinti nagus. Kai kuriose parduotuvėse jos būna apvalytos tik iš dalies, todėl kiekvieną gabalėlį verta patikrinti atskirai.

    Ruošiant sultinį verta kontroliuoti druskos ir riebalų kiekį, ypač jei mityboje rekomenduojama riboti natrį. Didesnio atsargumo taip pat gali prireikti žmonėms, turintiems padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį ar sergantiems podagra, nes kai kuriuose mėsos produktuose ir nuoviruose purinų kiekis gali būti reikšmingas.

  • Plaukimas ir širdis: specialistai įvardijo fizinę veiklą, kuri gerina kraujotaką ir ištvermę

    Plaukimas dažnai vadinamas viena universaliausių fizinio aktyvumo formų: jis įtraukia beveik visą kūną, tačiau sąnariams paprastai sukelia mažesnę apkrovą nei bėgimas ar šuolių sportas. Specialistai pabrėžia, kad reguliariai plaukiant širdis ir plaučiai dirba efektyviau, o tai ilgainiui gali prisidėti prie geresnės savijautos.

    Ši veikla priskiriama aerobiniam krūviui, kai ilgiau išlaikomas tolygiai pakilęs pulsas. Būtent tokio tipo judėjimas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos stiprinimu, ypač kai treniruotės tampa nuoseklia rutina, o krūvis didinamas palaipsniui.

    Vandenyje judesius lydi nuolatinis pasipriešinimas, todėl vienu metu dirba rankų, kojų, nugaros ir liemens raumenys. Organizmas turi prisitaikyti prie vandens aplinkos, o tai reiškia, kad širdžiai ir kvėpavimo sistemai tenka aktyvesnis darbas net ir tuomet, kai judėjimas atrodo švelnus.

    Dar vienas svarbus aspektas yra plūdrumas: vanduo „nuima“ dalį kūno svorio, todėl judesiai dažnai tampa lengvesni žmonėms, kurie patiria sąnarių skausmus ar vengia didesnio smūginio krūvio. Dėl to plaukimas neretai pasirenkamas kaip palankesnė alternatyva bėgimui ar intensyvioms treniruotėms ant kieto pagrindo.

    Reguliarus aerobinis krūvis siejamas su geresne kraujotaka ir širdies raumens stiprėjimu. Ilgainiui širdis gali „išmokti“ pumpuoti kraują efektyviau, todėl tą patį darbą atlieka su mažesnėmis pastangomis, o tai dažnai pasireiškia gerėjančia ištverme kasdienėje veikloje.

    Plaukimas gali būti ypač aktualus sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, kurie skundžiasi kojų sunkumu ar prastesne periferine kraujotaka. Judant vandenyje aktyviai dirbant raumenims, skatinama kraujo apytaka visame kūne, o ritmiškas kvėpavimas gali prisidėti prie geresnės kvėpavimo kontrolės.

    Plaukimas dažnai rekomenduojamas tiems, kurie nori sportuoti tausodami sąnarius, pavyzdžiui, turint antsvorio, vyresniame amžiuje ar atsigaunant po traumų. Vandens aplinka leidžia išlaikyti aktyvumą net tada, kai sausumoje kai kurie judesiai kelia diskomfortą.

    Kita vertus, krūvis vis tiek išlieka treniruojantis, todėl svarbu pradėti nuo savo pajėgumus atitinkančio tempo. Jei žmogus turi širdies ar kvėpavimo sistemos sutrikimų, prieš pradedant intensyvesnes treniruotes verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Norint pajusti naudą, nebūtina ruoštis varžyboms ar plaukti didelius atstumus. Nuoseklumas dažnai svarbesnis už rekordus: keli užsiėmimai per savaitę daugeliui žmonių padeda stiprinti ištvermę ir lengviau toleruoti kasdienį fizinį krūvį.

    Plaukimas tinka įvairaus amžiaus žmonėms, o intensyvumą galima pritaikyti individualiai, nuo ramaus plaukimo iki intervalinių treniruočių. Specialistai pabrėžia, kad geriausią efektą duoda reguliari rutina, pakankamas poilsis ir palaipsnis krūvio didinimas.

    „Vandens pasipriešinimas įdarbina raumenis, o širdžiai ir plaučiams tenka aktyviau dirbti, tačiau sąnariams tai dažnai būna švelnesnis pasirinkimas nei smūginis krūvis“, – teigiama apžvalgoje.

  • Sudygusios ir pažaliavusios bulvės: kada jos tampa toksiškos ir kaip išvengti apsinuodijimo

    Bulvės daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau netinkamai laikomos jos gali tapti sveikatai pavojingos. Kai gumbai pradeda žaliuoti ar leisti daigus, juose gali didėti natūralių toksinų kiekis, o tai kartais baigiasi apsinuodijimo simptomais.

    Pagrindinė rizika siejama su glikoalkaloidais, ypač solaninu ir chakoninu. Tai augalo „gynybinės“ medžiagos, kurios padeda apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, tačiau žmogui didesnės jų dozės gali būti toksiškos.

    Žalią atspalvį bulvėse sukelia chlorofilas, kuris pats nėra nuodingas, bet dažnai rodo, kad gumbas buvo veikiamas šviesos. Būtent šviesos poveikis ir mechaniniai pažeidimai dažnai sutampa su didesniu glikoalkaloidų susikaupimu, ypač žievelėje ir po ja.

    Dygimas paprastai prasideda laikant per šiltai arba per ilgai. Kuo daugiau daigų ir kuo ryškesnis žaliavimas, tuo didesnė tikimybė, kad glikoalkaloidų kiekis išaugo ne tik paviršiuje, bet ir gilesniuose sluoksniuose.

    Jei bulvė turi nedidelius daigus ar mažas pažaliavusias vietas, riziką galima sumažinti storai nuskutant žievę ir išpjaunant pažeistas vietas. Vis dėlto tai nėra garantija, nes toksinų pasiskirstymas priklauso nuo laikymo sąlygų, gumbų būklės ir pažeidimų.

    Jei bulvė stipriai pažaliavusi, turi daug daigų, yra minkšta, drėgna, su pelėsiu ar įtartinu kvapu, saugiausia ją išmesti. Tokiais atvejais vien nupjauti paviršių gali nepakakti, nes padidėjęs toksinų kiekis gali būti visame gumbre.

    Apsinuodijimas glikoalkaloidais dažniausiai pirmiausia paveikia virškinimo sistemą. Simptomai gali pasireikšti per kelias valandas, kartais vėliau, ir apimti pilvo skausmus, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, deginimo pojūtį gerklėje ar kartų skonį burnoje.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti galvos svaigimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės sumišimas, o itin retai ir rimtesni neurologiniai požymiai. Jei simptomai stiprūs, nepraeina arba blogėja, ypač vaikams ar vyresniems žmonėms, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Norint sumažinti žaliavimo ir dygimo riziką, bulves verta laikyti tamsioje, vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Tiesioginė saulė ir ryški dirbtinė šviesa spartina žaliavimą, todėl gumbai neturėtų stovėti ant palangės ar atviroje virtuvės lentynoje.

    Praktiškai padeda ir paprasta taisyklė: nepirkti per didelio kiekio, jei nėra tinkamų laikymo sąlygų, o prieš gaminant visada peržiūrėti gumbus. Pastebėjus didelius žalius plotus, gausų dygimą, puvinį ar pelėsį, saugiausia bulvių nenaudoti net po terminio apdorojimo.

  • 4 minutės prie sienos po 50-ies: paprastas pratimas, stiprinantis sėdmenis ir nugarą

    4 minutės prie sienos po 50-ies: paprastas pratimas, stiprinantis sėdmenis ir nugarą

    Su amžiumi organizmas natūraliai praranda raumenų masę ir jėgą, o šis procesas daugeliui žmonių paspartėja vyresniame amžiuje. Dėl to kasdieniai dalykai, tokie kaip lipimas laiptais ar ilgesnis pasivaikščiojimas, gali imti varginti labiau, atsiranda nestabilumo jausmas.

    Svarbų vaidmenį čia atlieka sėdmenų raumenys: jie stabilizuoja dubenį, padeda išlaikyti taisyklingą eiseną ir mažina nepageidaujamą krūvį juosmeniui bei keliams. Kai sėdmenys nusilpsta, kūnas dažnai kompensuoja nugaros ar šlaunų raumenimis, o tai ilgainiui siejama su diskomfortu apatinėje nugaros dalyje.

    Dėl šios priežasties specialistai vis dažniau pabrėžia, kad nebūtini ilgi ar intensyvūs sporto užsiėmimai, jog raumenys gautų stimulą. Praktikoje daugeliui veiksmingiausia tampa paprasta, reguliari rutina, kurią lengva išlaikyti kasdien.

    Kas yra glute kickback prie sienos

    Glute kickback prie sienos yra paprastas sėdmenų stiprinimo pratimas, atliekamas be inventoriaus. Siena čia naudojama kaip atrama, todėl lengviau išlaikyti pusiausvyrą ir kontroliuoti judesį, ypač pradedantiesiems ar grįžtantiems prie fizinio aktyvumo.

    Judesis atliekamas keliant vieną koją atgal, o liemuo išlieka stabilus, įtemptas pilvas padeda neperlenkti juosmens. Daugiausia dirba didysis ir vidurinis sėdmens raumenys, taip pat įsitraukia užpakalinė šlaunies dalis ir gilieji stabilizatoriai.

    Kaip atlikti, kad nauda būtų didžiausia

    Atsistokite maždaug 30–40 centimetrų nuo sienos ir delnais atsiremkite pečių aukštyje. Pėdas laikykite klubų plotyje, pilvą švelniai įtempkite, o pečius nuleiskite, kad neįsitemptų kaklas.

    Svorį perkelkite ant vienos kojos, kitą lėtai kelkite atgal iš klubo sąnario, kelį laikydami tiesų arba vos sulenktą. Nereikia kelti aukštai: svarbiau sąmoningai įtempti sėdmenį, trumpai sustabdyti judesį ir kontroliuotai grįžti į pradinę padėtį.

    Kvėpavimas padeda išlaikyti kontrolę: keliant koją patogu iškvėpti, nuleidžiant įkvėpti. Dažnai rekomenduojama atlikti 10–15 pakartojimų kiekvienai kojai ir 2–3 serijas, o visa trumpoji rutina gali užtrukti apie 4 minutes.

    Dažniausios klaidos ir kada sustoti

    Dažniausia klaida yra judesį atlikti ne klubu, o išriesti apatinę nugaros dalį ir kelti koją per aukštai. Tokiu atveju krūvis persikelia nuo sėdmenų į juosmenį, todėl pratimas praranda tikslą ir gali sukelti nemalonų tempimą.

    Jeigu atliekant pratimą atsiranda aštrus skausmas klube, kelyje ar nugaroje, pratimą reikėtų nutraukti. Turint ortopedinių problemų, po traumų ar jaučiant nuolatinį diskomfortą, saugiausia prieš pradedant pasitarti su kineziterapeutu arba gydytoju.

    Reguliarus sėdmenų stiprinimas gali prisidėti prie stabilesnės eisenos, geresnės laikysenos ir mažesnės perkrovos apatinėje nugaros dalyje. Net kelios minutės judesio kasdien dažnai yra realistiškesnis ir tvaresnis kelias nei reti, bet labai intensyvūs bandymai sportuoti.

  • Mirtino hanta viruso signalai: kas nutiko kruiziniame laive ir kaip laiku atpažinti?

    Kruiziniame laive užfiksuoti keli mirties atvejai, siejami su hanta virusu, vėl priminė, kad ši reta, bet pavojinga infekcija gali būti sunkiai atpažįstama ankstyvoje stadijoje. Dalis keleivių galėjo išlipti dar iki galutinio įvertinimo, todėl visuomenės sveikatos tarnyboms tokios situacijos visuomet kelia papildomų klausimų.

    Hanta virusai dažniausiai plinta per kontaktą su graužikais arba jų šlapimu, seilėmis ir išmatomis. Didžiausia rizika atsiranda tuomet, kai užkrėstos dalelės pakyla į orą, pavyzdžiui, tvarkant seniai nenaudotas patalpas, sandėlius ar valant vietas, kuriose buvo graužikų.

    Kaip žmogus užsikrečia?

    Užsikrėsti galima įkvėpus užkrėstų dalelių, rečiau per tiesioginį kontaktą su graužikais ar įkandus. Specialistai pabrėžia, kad rizika labiau susijusi ne su pačiu laivu, o su aplinka ir tuo, ar žmogus turėjo kontaktą su užkrėstu graužikų paliktu biologiniu pėdsaku.

    Žmogaus užkrėtimas nuo žmogaus daugumai hanta virusų nėra būdingas, tačiau kai kurie viruso tipai pasaulyje yra siejami su išimtimis. Dėl to kiekvienas įtariamas atvejis vertinamas atsargiai, o kontaktų atsekimas priklauso nuo konkretaus viruso tipo ir epidemiologinės situacijos.

    Pirmieji simptomai primena gripą

    Ankstyvieji požymiai dažnai būna nespecifiniai, todėl žmonės gali juos palaikyti peršalimu ar gripu. Dažniausiai minima staigi karščiavimo pradžia, šaltkrėtis, raumenų skausmai ir galvos skausmas.

    Vėliau liga gali progresuoti dviem pagrindinėmis kryptimis, priklausomai nuo sindromo. Vienu atveju išsivysto plaučių pažeidimas, kai žmogui darosi vis sunkiau kvėpuoti, gali atsirasti spaudimo jausmas krūtinėje, o plaučiuose ima kauptis skystis.

    Kitu atveju gali vystytis hemoraginė karštinė su inkstų pažeidimu, kai per vieną ar kelias savaites atsiranda ryškesni organizmo intoksikacijos požymiai, gali sutrikti skysčių balansas, blogėti inkstų funkcija. Abiem atvejais laikas yra kritiškai svarbus, nes būklė gali pablogėti greitai.

    Kiek pavojingas hanta virusas?

    Mirtingumas skiriasi pagal viruso tipą ir klinikinę formą. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nurodo, kad hanta viruso sukelto plaučių sindromo atveju mirtingumas gali siekti apie 40 proc., o hemoraginės karštinės su inkstų sindromu atveju dažniausiai minimas maždaug 1–15 proc. intervalas.

    Medikai pabrėžia, kad ankstyvas kreipimasis į gydytojus yra esminis, ypač jei po galimo kontakto su graužikais ar jų išskyromis staiga pakyla temperatūra ir prasideda stiprūs raumenų skausmai. Esant dusuliui, spaudimui krūtinėje ar greitam būklės blogėjimui, būtina skubi pagalba.

    Profilaktika remiasi graužikų kontrolės priemonėmis ir saugiu valymu: vėdinimu, drėgnu valymu, apsauginių priemonių naudojimu, kad dulkės nekiltų į orą. Vakcinų kūrimas ir gydymo strategijos pasaulyje plėtojamos, tačiau reali apsauga kasdienybėje dažniausiai prasideda nuo rizikos atpažinimo ir atsargumo.

  • Bulvės ne visiems: šis vienas svarbus dalykas gali staigiai pakelti cukrų

    Bulvės ne visiems: šis vienas svarbus dalykas gali staigiai pakelti cukrų

    Bulvės daugeliui yra kasdienio pietų stalo klasika, tačiau ne visiems jos tinka be apribojimų. Nors virtos bulvės be riebių priedų nėra itin kaloringos, jų poveikį sveikatai lemia porcija, paruošimo būdas ir tai, su kuo jos valgomos.

    Bulvėse gausu kalio, taip pat jos gali būti vitamino C ir skaidulų šaltinis, ypač jei valgoma su odele. Vis dėlto didžiausia problema dažniausiai prasideda ne nuo pačios daržovės, o nuo sviesto, grietinės, riebių padažų ar kepimo aliejuje.

    Kam reikėtų daugiau atsargumo?

    Daugiau dėmesio bulvėms turėtų skirti žmonės, turintys cukrinį diabetą, priešdiabetinę būklę ar insulino rezistenciją. Bulvėse esantis krakmolas, ypač kai jos valgomos karštos ir sutrintos, gali gana greitai didinti gliukozės kiekį kraujyje.

    Praktikoje tai reiškia, kad didelė porcija karštos bulvių košės, suvalgyta be baltymų ir daržovių, kai kuriems žmonėms gali sukelti staigų cukraus šuolį. Po jo neretai jaučiamas energijos kritimas, mieguistumas ar greitai grįžtantis alkis.

    Kita grupė, kuriai bulvių kiekį svarbu aptarti su gydytoju ar dietologu, yra žmonės, kuriems dėl inkstų ligų rekomenduojama riboti kalį. Bulvės kalio turi nemažai, todėl savarankiškai eksperimentuoti su didelėmis porcijomis tokiu atveju gali būti rizikinga.

    Vienas triukas, kuris gali padėti

    Gera žinia ta, kad bulvių dažnai nereikia visiškai atsisakyti. Reikšmės turi jų atvėsinimas po virimo, nes dalis krakmolo pasikeičia ir susidaro vadinamasis atsparusis krakmolas, kuris organizme elgiasi panašiau į skaidulas.

    Dėl to atvėsintos bulvės kai kuriems žmonėms gali sukelti mažesnę gliukozės ir insulino reakciją nei ką tik išvirtos ir suvalgytos karštos. Net pakartotinai pašildžius dalis atspariojo krakmolo gali išlikti, nors poveikis priklauso nuo vėsinimo laiko ir paruošimo.

    Paprastas sprendimas yra bulves išvirti iš vakaro, atvėsinti ir kitą dieną panaudoti salotoms ar kaip garnyrą su daržovėmis. Dar geriau, kai lėkštėje yra ir baltymų šaltinis, pavyzdžiui, žuvis, kiaušiniai, liesa mėsa ar ankštiniai, nes tai dažnai padeda stabiliau išlaikyti sotumą.

    Ar batatai tikrai geresni?

    Batatai dažnai laikomi sveikesne alternatyva, nes juose yra skaidulų ir beta karoteno, taip pat vitaminų ir mineralų. Tačiau ir batatai turi angliavandenių, o jų glikeminis poveikis smarkiai priklauso nuo paruošimo.

    Ilgai kepti ar pervirti batatai kai kuriems žmonėms gali veikti kitaip nei trumpiau virti ir valgomi su daržovėmis bei baltymais. Todėl verta vertinti ne vien produktą, o visą patiekalą, porcijos dydį ir individualią organizmo reakciją.

  • Mokslininkai nustebino: 5 dienų magnetiniai impulsai pagerino autistiškų vaikų bendravimą

    Mokslininkai nustebino: 5 dienų magnetiniai impulsai pagerino autistiškų vaikų bendravimą

    Trumpas, vos penkias dienas trunkantis neinvazinės smegenų stimuliacijos kursas gali reikšmingai pagerinti dalies autistiškų vaikų socialinę komunikaciją ir kalbinius gebėjimus, rodo BMJ paskelbtas klinikinis tyrimas. Tyrime dalyvavo ir vaikai, turintys intelekto negalią, kurie tokio tipo bandymuose dažnai apskritai neįtraukiami.

    Mokslininkai pabrėžia, kad autizmo spektro sutrikimui būdingi socialinės sąveikos ir komunikacijos sunkumai dažnai mažinami elgesio ir kalbos terapijomis, tačiau specialistų trūkumas bei ilgi užsiėmimų ciklai riboja jų prieinamumą. Daliai šeimų ypač sudėtinga rasti intensyvią, nuoseklią pagalbą, kai vaikas turi ir intelekto negalią.

    Kas yra magnetinė stimuliacija

    Tyrime taikyta neinvazinė neuromoduliacija, kai prie galvos odos priglaustas prietaisas generuoja greitai kintantį magnetinį lauką ir taip veikia po kaukole esančių neuronų aktyvumą. Šis metodas nereikalauja operacijos, nejautros ar vaistų, o pati procedūra paprastai trunka minutes.

    Mokslininkai naudojo vadinamąją teta impulso bangų stimuliaciją, kai impulsai pateikiami trumpomis „paketų“ serijomis. Praktinis tokio sprendimo pranašumas ypač svarbus dirbant su mažais vaikais, nes trumpesnė sesija didina tikimybę, kad vaikas išbus ramiai ir bendradarbiaus.

    Tyrimo eiga ir rezultatai

    Tyrime dalyvavo 194 vaikai, kurių vidutinis amžius siekė apie 6,5 metų. Maždaug pusės dalyvių intelekto koeficientas buvo mažesnis nei 70, tačiau visi vaikai turėjo bent 50 balų, kad būtų užtikrintas patikimas įvertinimas ir prasmingas dalyvavimas.

    Dalis vaikų gavo tikrą stimuliaciją, o kontrolinė grupė gavo imituotą procedūrą: prietaisas buvo naudojamas taip pat, tačiau aktyvūs impulsai nebuvo taikomi. Toks palyginimas leidžia objektyviau įvertinti, ar pokyčiai susiję su pačiu metodu, o ne su lūkesčių efektu ar natūraliu raidos svyravimu.

    Vaikų tėvai prieš kursą, iškart po jo ir po mėnesio pildė klausimynus apie socialinę komunikaciją. Tyrėjai nurodo, kad po penkių dienų fiksuoti pagerėjimai išliko ir po mėnesio, be to, užfiksuota kalbinių gebėjimų pažanga.

    Pranešta, kad rimtų nepageidaujamų reiškinių nebuvo, o lengvi šalutiniai poveikiai, jei pasireiškė, praeidavo savaime. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad saugumo vertinimas visuomet priklauso ir nuo ilgesnio stebėjimo, todėl svarbūs tolesni tyrimai.

    Ką tai reiškia šeimoms ir gydytojams

    Autistiški vaikai, turintys intelekto negalią, neretai sulaukia mažiau tyrimais pagrįstų gydymo alternatyvų, nors pagalbos poreikis jų šeimoms būna didesnis. Dėl to pats faktas, kad ši grupė įtraukta į klinikinį tyrimą dideliu mastu, laikomas svarbiu žingsniu į priekį.

    Ekspertai pabrėžia, kad neuromoduliacija nėra elgesio ir edukacinės pagalbos pakaitalas. Tačiau trumpas penkių dienų kursas galėtų tapti papildoma priemone, ypač jei vėlesni darbai patvirtins, kiek laiko išlieka nauda, kiek kursų reikia palaikymui ir kaip metodas veikia kasdienėje klinikinėje praktikoje.

    Ne mažiau svarbus ir prieinamumo klausimas: magnetinės stimuliacijos įranga kainuoja, o paslauga nėra visuotinai prieinama visose gydymo įstaigose. Kita vertus, ilgalaikės programos, kurioms reikia kasdienių vizitų kelias savaites, taip pat reikalauja didelių laiko ir finansinių išteklių, todėl trumpesnės intervencijos potencialas sveikatos sistemoms ir šeimoms išlieka aktualus.

  • Tyrimas atskleidė: nėštumas perbraižo moters smegenis – keičiasi beveik visos sritys

    Tyrimas atskleidė: nėštumas perbraižo moters smegenis – keičiasi beveik visos sritys

    Iki maždaug 1970-ųjų buvo manoma, kad suaugusio žmogaus smegenys yra tarsi „kietai sujungtos“ ir jų tinklai beveik nebekinta. Vis daugiau neurovaizdinimo duomenų rodo priešingai: smegenys visą gyvenimą persitvarko, o nėštumas yra vienas ryškiausių šių pokyčių laikotarpių.

    JAV neuromokslininkai 2024 metais pristatė vienos nėštumo istorijos detalią smegenų pokyčių „žemėlapio“ analizę, paremtą kartotiniais magnetinio rezonanso tyrimais prieš nėštumą, jo metu ir po gimdymo. Artėjant gimdymo terminui dalies smegenų struktūrų tūris mažėjo, o šis reiškinys paskatino platesnę programą, vadinamą Maternal Brain Project.

    Projekto vadovė Kalifornijos universitete Santa Barbaroje Emily Jacobs pabrėžia, kad moterų sveikatai smegenų skenavimo tyrimuose ilgą laiką buvo skiriama neproporcingai mažai dėmesio. Pasak jos, nuo 1990 metų tik apie 0,5 proc. smegenų skenavimo studijų kryptingai nagrinėjo moterų sveikatą ir su nėštumu susijusius pokyčius.

    Ką rodo skenavimai nėštumo metu?

    Naujesni projekto duomenys, surinkti jau iš kelių motinų, rodo panašią tendenciją: nėštumo metu bendras smegenų tūris, pilkosios medžiagos tūris ir žievės storis reikšmingai mažėja, o po gimdymo dalis rodiklių bent iš dalies atsistato. Tuo pat metu smegenų skysčio rodikliai kinta priešinga kryptimi, kas leidžia įtarti platesnį persitvarkymą, o ne vien izoliuotą vienos srities efektą.

    Tyrėjai taip pat fiksuoja pokyčius smegenų kraujagyslių sistemoje ir smegenų skysčio tekėjimo ypatumuose. Tai dera su gerai žinomomis nėštumo fiziologinėmis adaptacijomis, kai smarkiai persitvarko visa širdies ir kraujagyslių sistema, kad aprūpintų augantį vaisių.

    „Beveik kiekviena smegenų sritis nėštumo metu reikšmingai keičiasi“, – sakė Emily Jacobs.

    Ar tūrio mažėjimas reiškia prastėjimą?

    Iš pirmo žvilgsnio smegenų tūrio mažėjimas gali skambėti grėsmingai, tačiau mokslininkai ragina jo nesieti su blogėjančia funkcija. Vienas pagrindinių aiškinimų yra efektyvumo hipotezė: smegenys, veikiamos didelių hormoninių ir fiziologinių pokyčių, persitvarko taip, kad geriau prisitaikytų prie naujų užduočių, susijusių su motinyste.

    Ši perspektyva prisideda prie požiūrio į vadinamąjį „mamos smegenų“ fenomeną peržiūros. Vietoj prielaidos, kad tai yra sutrikimas ar neadekvatumas, vis dažniau kalbama apie matrescenciją, tai yra apie biologiškai ir psichologiškai intensyvų virsmą, kai organizmas, įskaitant smegenis, prisitaiko prie naujo gyvenimo etapo.

    Kas toliau ir kodėl tai svarbu medicinai?

    Dabartinė projekto imtis dar nėra didelė, tačiau ji plečiama: įtraukiamos pirmą kartą gimdančios ir pakartotinai gimdančios moterys, taip pat palyginamosios grupės, pavyzdžiui, tėčiai ir nėštumo metu nedalyvaujančios moterys. Dalyviai stebimi apie 18 mėnesių, derinant magnetinio rezonanso tyrimus, kraujo tyrimus ir klausimynus apie miegą, nuotaiką bei sveikatą.

    Vienas ambicingiausių tikslų yra sukurti atvirą ir kuo išsamesnę motinystės smegenų duomenų bazę, kuri leistų ieškoti ankstyvų biologinių žymenų. Praktinė nauda gali būti didelė: geriau suprasti pogimdyminės depresijos riziką, nėštumo komplikacijų, tokių kaip preeklampsija ar gestacinis diabetas, sąsajas su smegenų sveikata, ir galiausiai patikslinti, kokios profilaktikos ar pagalbos priemonės veikia geriausiai.

    „Šie duomenys padeda atsisakyti pasenusių įsitikinimų, kad „mamos smegenys“ yra disfunkcija, ir rodo gebėjimą nuolat prisitaikyti bei išlaikyti neuroplastiškumą“, – sakė Emily Jacobs.

  • Astanoje finišavo „Qazaqstan Barysy“ dziudo „Grand Slam“: šeimininkai iškovojo 4 medalius

    Astanoje finišavo „Qazaqstan Barysy“ dziudo „Grand Slam“: šeimininkai iškovojo 4 medalius

    Astanoje gegužės 10 dieną baigėsi 2026 metų „Qazaqstan Barysy“ dziudo „Grand Slam“ etapas, kurio paskutinę dieną dėmesys krypo į sunkiasvorius ir aukščiausių svorio kategorijų finalus. Trijų dienų turnyrą lydėjo aktyvi sirgalių atmosfera, o šeimininkai kazachai finišavo ypač ryškiai.

    Tarptautinės dziudo federacijos (IJF) „World Tour“ kalendoriuje „Grand Slam“ varžybos laikomos vienomis svarbiausių sezono stotelių, nes jose sportininkai renka didelį reitingo taškų kraitį. Tai turi tiesioginę įtaką sėkloms ir palankesniems burtams artėjant svarbiausiems čempionatams bei olimpiniam ciklui.

    Vyrų svorio kategorijoje iki 90 kilogramų finale serbas Boris Rutovičius įveikė brazilą Guilherme Schimidtą. Lemiamu tapo vienintelis įvertinimas „yuko“, pelnytas likus maždaug 20 sekundžių iki kovos pabaigos, o Rutovičiui tai buvo auksas vos antrajame „Grand Slam“ starte.

    Moterų svorio kategorijoje iki 78 kilogramų finale susitiko dvi Vokietijos atstovės Anna Monta Olek ir Alina Boehm. Auksą iškovojo A. M. Olek, o nugalėtoją lėmė teisėjų skirti įspėjimai ir taktinis pranašumas kovos pabaigoje.

    „Man čia labai patinka, nes žmonės ateina nuo pat pradžios, o ne tik į finalus, ir atmosfera tikrai puiki. Smagu matyti ir vaikus, kurie domisi dziudo“, – sakė Anna Monta Olek.

    Vyrų svorio kategorijoje iki 100 kilogramų tribūnų džiaugsmui auksą iškovojo Kazachstano atstovas Maratas Baikamurovas, finale nugalėjęs Moldovos sportininką Vadimą Ghimbovschi. Anksti pelnytas „yuko“ ir sėkminga gynyba iki pat pabaigos leido šeimininkams iškelti rankas prieš namų publiką.

    „Labai noriu padėkoti savo žmonėms Kazachstane už palaikymą. Džiaugiuosi, kad galėsiu girdėti mūsų himną“, – sakė Maratas Baikamurovas.

    Moterų svorio kategorijoje virš 78 kilogramų Elis Startseva finale įveikė kazachę Kamilą Berlikash, o pergalę nulėmė laiku atliktas rankos laužimas, įvertintas „ippon“. Startsevai tai buvo pirmasis „Grand Slam“ auksas, sustiprinęs jos pozicijas pasaulio reitinge.

    Vyrų svorio kategorijoje virš 100 kilogramų pasaulio čempionas Inal Tasoevas pateisino favorito statusą ir finale nugalėjo Ushangi Kokauri. Pergalei užteko vieno „yuko“, o Tasoevui tai buvo jau 11-asis „Grand Slam“ aukso medalis karjeroje.

    Turnyras sėkmingai susiklostė Kazachstanui: šeimininkai iškovojo 4 medalius ir komandų įskaitoje užėmė trečiąją vietą. IJF skelbia, kad pasaulio turas artimiausiu metu persikels į Ulan Batorą, kur po maždaug mėnesio vyks kitas etapas, tęsiantis intensyvią sezono atkarpą.

  • Atsparumas antibiotikams Europoje: ES planas mažinti vartojimą 20 proc. ir skatinti naujus vaistus

    Atsparumas antibiotikams Europoje: ES planas mažinti vartojimą 20 proc. ir skatinti naujus vaistus

    Tylioji grėsmė, kuri auga

    Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, dažniausiai vadinamas atsparumu antibiotikams, vis dažniau įvardijamas kaip viena rimčiausių šiuolaikinių sveikatos krizių Europoje. Kai bakterijos prisitaiko ir vaistai nebeveikia, įprastos infekcijos tampa sunkiai gydomos, o gydymas ligoninėse ilgėja ir brangsta.

    Europos Komisijos vertinimu, Europos Sąjungoje dėl šio reiškinio kasmet miršta apie 35 000 žmonių. Taip pat skaičiuojama, kad sveikatos sistemos kaštai ir prarastas produktyvumas bendrai sudaro apie 1,5 milijardo eurų per metus.

    Problema apima ne vien ligonines ar šeimos gydytojų kabinetus. Atsparumas formuojasi ir dėl netikslaus antibiotikų vartojimo žmonėms, ir dėl antimikrobinių medžiagų naudojimo gyvūnų auginime, o aplinkoje atsparios bakterijos gali plisti per vandenį ar dirvožemį.

    Paciento istorija atskleidžia kainą

    Ispanas Iñaki Morán pasakojo, kad su atsparių bakterijų sukeltomis infekcijomis susiduria jau daugiau nei dešimtmetį. Jis teigė ne kartą gulėjęs ligoninėje skirtingais metais, kaskart dėl kitų sukėlėjų.

    63 metų vyras serga lėtine obstrukcine plaučių liga, taip pat buvo gydytas dėl storosios žarnos ir plaučių vėžio. Atsparių bakterijų sukeltos infekcijos, pasak jo, smarkiai pablogino kasdienę savijautą ir net kėlė grėsmę planuotai plaučių transplantacijai.

    „Mano gyvenimo kokybė labai suprastėjo. Planas dėl plaučių transplantacijos buvo pakibęs ant plauko: jei plaučiai nuolat infekuoti, transplantacija gali būti atšaukta. Man pasisekė, atliko dvigubą plaučių transplantaciją, blogiausio pavyko išvengti“, – sakė Iñaki Morán.

    Ką siūlo Europos Komisija?

    Europos Komisija atsparumą antibiotikams vadina sudėtinga ir skubiai spręstina problema. Vienas iš įvardytų tikslų yra iki 2030 metų sumažinti antimikrobinių vaistų vartojimą 20 proc., stiprinant atsakingą skyrimą, infekcijų prevenciją ir kontrolę.

    Lygiagrečiai siekiama spręsti kitą silpną grandį: naujų antibiotikų rinkoje atsiranda per mažai. Komisija siūlo papildomas paskatas kūrėjams, tarp jų ir ilgesnę reguliacinės informacijos apsaugą, kad investicijos į naujus antimikrobinius vaistus būtų patrauklesnės.

    „Nuo 1980-ųjų neturėjome naujos klasės antimikrobinių vaistų, todėl reikėjo stiprių paskatų, kad atsirastų nauji sprendimai“, – sakė už sveikatą ir maisto saugą atsakinga Europos Komisijos narė Stella Kyriakides.

    Viena iš diskutuojamų priemonių yra perleidžiami išskirtinumo kuponai, kurie turėtų suteikti papildomą komercinę naudą inovatoriams. Kritikai tokias priemones vertina atsargiai, nes būtina suderinti paskatas su vaistų prieinamumu ir tvariu sveikatos biudžetų planavimu.

    Kodėl vien vaistų neužteks?

    Medicinos specialistai pabrėžia, kad atsparumo mažinimas prasideda nuo prevencijos: rankų higienos, skiepijimo, infekcijų kontrolės ligoninėse ir tikslesnės diagnostikos. Intensyviosios terapijos skyriuose atsparios infekcijos ypač pavojingos, nes pacientai dažnai būna sunkios būklės, o gydymo pasirinkimai riboti.

    „Yra dideli epidemiologiniai tyrimai, apimantys daugiau nei 1 000 intensyviosios terapijos skyrių, rodantys, kad tam tikrą dieną daugiau nei 50 proc. paguldytų pacientų turi aktyvią infekciją“, – sakė Madrido viešosios ligoninės vidaus ligų skyriaus vadovė María Cruz Soriano Cuesta.

    Jos teigimu, maždaug pusė atvejų gali būti susiję su ligoninėje įgytomis infekcijomis, o intensyviosios terapijos skyriuose dažnai nustatomos daugeliui vaistų atsparios bakterijos. Tai didina komplikacijų riziką ir verčia taikyti sudėtingesnį, brangesnį gydymą.

    Farmacijos pramonės atstovai taip pat pabrėžia, kad vienkartinės iniciatyvos problemos neišspręs. Europos farmacijos pramonės federacija yra sakiusi, kad reikalingas nuoseklus paskatų modelis, o kartu būtina didinti visuomenės informuotumą apie atsakingą antibiotikų vartojimą.

    Pacientų patirtis rodo, kad informuotumas gali turėti tiesioginę praktinę naudą. Žmonės, kurie supranta, kada antibiotikai reikalingi, o kada jie nepadės, rečiau spaudžia gydytojus dėl receptų ir dažniau laikosi paskirto gydymo režimo, taip mažindami riziką, kad atsparumas toliau stiprės.