CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • 5 pusryčių produktai, kurie gelbsti žarnyną: dietologai atskleidė idealų racioną

    Norint palaikyti sveiką virškinimą, dieną verta pradėti pusryčiais, kuriuose netrūksta skaidulų, baltymų ir naudingųjų riebalų. Subalansuota mityba padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą, suteikia sotumo jausmą ir mažina persivalgymo riziką. Nors jogurtas dažnai laikomas klasikiniu pasirinkimu žarnynui, jis tikrai nėra vienintelis naudingas produktas. Specialistai rekomenduoja į rytinį meniu įtraukti ir kitus maistingus pasirinkimus.

    Žemiau – produktai, kurie gali būti ypač naudingi virškinimo sistemai.

    1. Avokadas

    Avokaduose gausu skaidulų, naudingųjų riebalų ir antioksidantų. Taip pat jie yra vitamino B grupės, C, E ir K, folio rūgšties, kalio bei magnio šaltinis. Avokaduose esančios skaidulos veikia kaip prebiotikas – jos padeda palaikyti naudingųjų bakterijų įvairovę žarnyne, o tai svarbu ir imuninės sistemos veiklai. Riebalai bei skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems, todėl gali sumažinti persivalgymo ir svorio augimo riziką.

    2. Chia sėklos

    Šios mažos sėklos sugeria skysčius ir gali išbrinkti iki 10 kartų daugiau nei sveria pačios – dėl to ilgiau išlieka sotumo jausmas ir sulėtėja virškinimas. Chia sėklose yra skaidulų, baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, antioksidantų, taip pat kalcio, fosforo ir cinko. Reguliarus vartojimas gali padėti palaikyti normalų cholesterolio lygį, kraujospūdį, mažinti uždegiminius procesus ir būti naudingas kovojant su nutukimu.

    3. Kiaušiniai

    Kiaušiniai lengvai virškinami ir yra geras baltymų šaltinis. Juose taip pat yra cholino, vitamino A, biotino ir antioksidantų. Baltymai padeda ilgiau išlikti sotiems, o cholinas prisideda prie normalios kepenų veiklos ir medžiagų apykaitos.

    4. Avižinė košė

    Avižose gausu skaidulų ir beta gliukano, kuris siejamas su cholesterolio mažėjimu bei naudingųjų žarnyno bakterijų augimo skatinimu. Avižos taip pat turi fosforo, tiamino, magnio ir cinko. Reguliariai valgant avižinę košę gali gerėti virškinimas, lengvėti dirgliosios žarnos sindromo simptomai, mažėti vidurių užkietėjimas ir viduriavimas.

    5. Lašiša

    Lašiša – baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, svarbus smegenų, regos ir imuniteto funkcijoms. Joje taip pat yra vitamino D, B12, seleno, kalio ir cholino. Omega-3 riebalų rūgštys gali mažinti žarnyno uždegiminius procesus ir daryti įtaką mikrobiotai – skatinti trumpųjų grandinių riebalų rūgščių gamybą, kuri padeda palaikyti sveiką žarnyno terpę.

    Taip pat pažymima, kad burokėliai, ypač šviežios jų sultys, yra turtingi natūralių nitratų, kurie organizme virsta azoto oksidu. Ši medžiaga prisideda prie kraujagyslių išsiplėtimo ir geresnės kraujotakos, todėl reguliarus burokėlių vartojimas gali vidutiniškai mažinti arterinį kraujospūdį, nors poveikis skirtingiems žmonėms gali skirtis.

  • 3 beveik nepastebimi ėjimo pokyčiai gali išduoti ankstyvą demenciją: kaip juos atpažinti

    Demencija – tai sindromas, atsirandantis dėl organinių smegenų pažeidimų ir pasireiškiantis nuolatiniu atminties, mąstymo bei gebėjimo savimi pasirūpinti sutrikimu. Tai nėra natūrali senėjimo dalis – dažniausiai (apie 50–70 proc. atvejų) demenciją sukelia Alzheimerio liga arba kraujagyslių sistemos sutrikimai.

    Senjoras. Asociatyvi nuotr.

    Naujausi tyrimai atkreipė dėmesį į požymius, kurie gali pasireikšti būtent einant. Skelbiama, kad ankstyvos demencijos su Lewy kūneliais atveju žmonės dažniau vaikšto lėčiau, žengia trumpesniais žingsniais ir turi žemesnį ėjimo ritmą nei asmenys, sergantys ankstyvos stadijos Parkinsono liga.

    Tyrimo vadovė dr. Kailena Egjotz Martens paaiškino, kad ankstyvosiose stadijose šios dvi būklės gali atrodyti panašiai. Dėl to pacientams kartais nustatoma netiksli diagnozė, o tai gali turėti įtakos gydymo sprendimams, slaugos planavimui ir paciento bei artimųjų lūkesčiams.

    „Palyginome ėjimo modelius tarp žmonių, turinčių ankstyvą demenciją su Lewy kūneliais, ir žmonių, sergančių ankstyva Parkinsono liga, norėdami įvertinti, ar eisena gali padėti atskirti šias dvi būkles. Nustatėme, kad gali“, – cituojami tyrėjai.

    Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad skirtumai eigoje ryškiausiai išryškėja tuomet, kai žmogaus paprašoma atlikti papildomą užduotį, pavyzdžiui, skaičiuoti atbuline tvarka.

    „Prašymas dalyvių eiti skaičiuojant atbuline tvarka atskleidė pokyčius, kurie įprasto ėjimo metu nebuvo tokie akivaizdūs“, – teigė dr. K. Egjotz Martens.

    Demencija su Lewy kūneliais – progresuojanti neurodegeneracinė liga ir trečia pagal dažnumą demencijos forma. Ji siejama su baltymo alfa-sinukleino kaupimusi neuronuose. Būdingiausi požymiai – svyruojantys pažintiniai gebėjimai, ryškios regos haliucinacijos, parkinsonizmas (sustingimas, tremoras) ir miego sutrikimai. Liga dažniausiai prasideda po 50 metų.

  • Ar masažas esant uždegimui tikrai padeda? Atsakymas nustebins – štai kada jis pavojingas

    Masažas esant uždegimui gali būti naudingas, tačiau viskas priklauso nuo uždegiminio proceso stadijos ir individualių organizmo ypatybių.

    Sveikatos problemos. Iliustratyvi nuotrauka

    Ūminėje uždegimo fazėje masažas gali pabloginti savijautą, o esant lėtiniam uždegimui dažnai padeda sumažinti skausmą ir paskatinti audinių atsistatymą.

    Ūminė fazė: masažas šiuo laikotarpiu nerekomenduojamas. Mechaninis spaudimas gali sustiprinti tinimą ir skausmą, taip pat padidinti riziką, kad uždegiminis procesas išplis.

    Lėtinis uždegimas: kai skausmas ir sustingimas tęsiasi ilgai, masažas neretai taikomas kaip pagalbinė priemonė. Jis gali pagerinti kraujotaką, sumažinti kortizolio lygį, skatinti limfos drenažą ir padėti mažinti uždegimą skatinančių citokinų koncentraciją.

    Potrauminės būklės: pasibaigus ūminei fazei, masažas gali prisidėti prie audinių atsistatymo, padėti mažinti randinius pokyčius ir gerinti judrumą.

    Tyrimai rodo, kad reguliarūs masažo seansai gali padėti:

    mažinti uždegimo žymenų kiekį kraujyje;

    gerinti kraujotaką ir deguonies patekimą į audinius;

    skatinti limfos nutekėjimą, taip mažinant tinimą;

    aktyvinti ląstelinius atsistatymo mechanizmus.

    Skirtingi masažo tipai gali būti taikomi skirtingais atvejais:

    Limfodrenažinis masažas: gali būti efektyvus mažinant patinimus.

    Švediškas masažas: švelnūs judesiai, kurie gali tikti esant lengvam uždegimui.

    Miofascialinis atpalaidavimas: padeda sumažinti įtampą jungiamuosiuose audiniuose.

    Gilusis masažas: taikomas itin atsargiai, nes gali sukelti laikiną diskomfortą, panašų į pojūčius po intensyvesnio fizinio krūvio.

    Masažas nerekomenduojamas, jei yra:

    ūmūs infekciniai procesai;

    stiprus tinimas ir skausmas;

    įtariamas trombozės pavojus ar kitos rimtos patologijos.

    Tokiais atvejais patariama pasitarti su gydytoju, kad būtų nustatytas saugus laikas pradėti terapiją.

  • „Meta“ ir „Google“ pralaimėjo bylą dėl priklausomybės: merginai priteista 2,8 mln. eurų

    20-metė ieškovė laimėjo teismo bylą prieš „Meta“ ir „Google“, apkaltinusi jų valdomas platformas priklausomybės nuo trumpų vaizdo įrašų formavimu.

    Mergina teigė, kad nuo vaikystės daug laiko praleisdavo žiūrėdama vaizdo turinį, ypač „Instagram“ ir „YouTube“. Pasak jos, begalinės turinio juostos principas ir rekomendacijų algoritmai skatino įsitraukimą ir prisidėjo prie priklausomybės susiformavimo.

    Ieškovė nurodė, kad tai neigiamai paveikė jos psichikos sveikatą: esą sustiprėjo nerimas, atsirado depresijos požymių.

    Teismas su šiais argumentais sutiko ir pripažino, kad tam tikros platformų funkcijos gali daryti žalą vartotojams, skatindamos priklausomą elgesį.

    Teismo sprendimu „Meta“ įpareigota išmokėti 1,94 mln. eurų kompensaciją, o „Google“ – dar 0,83 mln. eurų. Iš viso ieškovei priteista apie 2,58 mln. eurų.

    Abi bendrovės su sprendimu nesutiko ir pareiškė ketinančios jį apskųsti apeliacine tvarka.

    Ekspertai pažymi, kad šis atvejis gali tapti precedentu ir paskatinti daugiau ieškinių prieš technologijų bendroves dėl jų produktų poveikio vartotojų psichikos sveikatai.

  • Japonų plovimo triukas, kuris padeda užauginti baby hair: sako, atstoja įtrynimus

    Japonų plovimo triukas, kuris padeda užauginti baby hair: sako, atstoja įtrynimus

    Įtrynimai, aliejukai, masažai ir įvairūs prietaisai – norėdami, kad plaukai augtų greičiau, kartais esame pasirengę išleisti kone bet kiek. Tačiau kas, jei pakaktų į kasdienį plaukų plovimą įtraukti kelis paprastus triukus, atkeliavusius iš Japonijos? Teigiama, kad taip šukuosena gali pastebimai sutankėti, o sruogos – sustiprėti ir išsilyginti. Ir tai gali būti paprasčiau, nei atrodo.

    Japonų plaukų plovimo technika siejama su filosofija, kurioje grožio priežiūra nėra tik pareiga, o sąmoningas ritualas, skirtas kūnui ir savijautai. Ypatingas dėmesys čia skiriamas galvos odai, kuri laikoma sveikų ir stiprių plaukų pagrindu. Japonai mėgsta ją lyginti su dirvožemiu: jei jis gerai pamaitintas, aprūpintas deguonimi ir švarus, plaukai esą auga greičiau, būna tankesni ir atsparesni.

    Todėl svarbus net pasiruošimas plovimui. Rekomenduojama plaukus kruopščiai iššukuoti – taip pašalinami priemonių likučiai ir paskatinama mikrocirkuliacija. Tuomet plaukus verta gausiai sudrėkinti drungnu vandeniu: tai padeda „atlaisvinti“ nešvarumus ir paruošti odą šampūnui.

    Vis dėlto pagrindinis šios technikos akcentas – galvos odos masažas, atliekamas plovimo metu. Užtepus nedidelį kiekį šampūno ir jį suputojus, esmė – ne vien išplauti, bet kelias minutes sąmoningai masažuoti galvos odą pirštų pagalvėlėmis arba specialiu masažuokliu su iškilimais. Judesiai turėtų būti lėti, sukamieji, švelnūs – be tampymo ar kasymo. Dažnai masažas pradedamas nuo sprando ir pamažu kylama aukštyn iki viršugalvio, kur gausu nervinių galūnėlių. Taip gerėja kraujotaka, o plaukų šaknys geriau aprūpinamos deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Reguliarus šio metodo taikymas gali padėti ne tik spartinti augimą, bet ir mažinti slinkimą bei gerinti bendrą plaukų būklę. Kai kurie teigia, kad toks japonų plovimo ritualas sėkmingai atstoja įtrynimus ir serumus, skirtus plaukų augimui.

    Ne mažiau svarbus ir viso plovimo švelnumas. Japonų priežiūroje vengiama karšto vandens, nes jis gali sausinti galvos odą ir silpninti plaukus, todėl dažniau renkamasi drungnas. Taip pat pabrėžiama, kad šampūną būtina labai gerai išskalauti – kosmetikos likučiai gali apsunkinti plaukus ir dirginti odą. Po plovimo plaukai netrinami šiurkščiu rankšluosčiu: vandens perteklius švelniai nuspaudžiamas vienkartiniu rankšluosčiu, medvilniniais marškinėliais arba specialiu bambukiniu rankšluostėliu. Teigiama, kad taip plauko kutikulė mažiau pažeidžiama, plaukai tampa glotnesni, labiau blizga ir yra mažiau linkę į mechaninius pažeidimus.

    Ritualą dažnai papildo ir kiti įpročiai, sustiprinantys efektą. Vienas jų – reguliarus, kruopštus šukavimas ne tik tam, kad plaukai nesusiveltų, bet ir kad būtų stimuliuojama galvos oda bei tolygiau paskirstomas natūralus sebumas per visą plauko ilgį. Taip pat populiaru naudoti natūralius aliejus, pavyzdžiui, kamelijų aliejų, kuris Japonijoje nuo seno vertinamas dėl glotninamojo poveikio.

    Svarbiausia, kaip įprasta, yra nuoseklumas. Šio metodo rezultatai paprastai neatsiranda iškart – jie „statomi“ pamažu. Būtent dėl to japonų plaukų plovimo technika vis dažniau įvardijama kaip veiksmingesnė už įprastas įtrynimų programas. Ar išbandytumėte?

  • Pavasarį šis ingredientas daro stebuklus: oda atgaivinama po žiemos per kelias savaites

    Pavasarį šis ingredientas daro stebuklus: oda atgaivinama po žiemos per kelias savaites

    Žiema odai dažnai būna tikras išbandymas: temperatūrų svyravimai, šaltis, sausas patalpų oras dėl šildymo ir kiti veiksniai gali išbalansuoti jos būklę. Todėl atėjus pavasariui veidui prireikia daugiau dėmesio, kad būtų atkurta drėgmės pusiausvyra ir oda pasiruoštų intensyvesniems saulės spinduliams. Štai ką verta įtraukti į rutiną, kad oda po žiemos greičiau atsigautų.

    Vienas svarbiausių žingsnių – švelnus odos šveitimas. Reguliariai atliekamas jis padeda suteikti veidui skaistumo, suvienodina atspalvį ir mažina smulkius netobulumus. Po žiemos šis žingsnis ypač naudingas, nes padeda „atkimšti“ poras, kurios galėjo užsikimšti nuo riebesnių kremų. Vis dėlto ankstyvą pavasarį oda neretai būna jautresnė, todėl geriau rinktis ne mechaninius, o fermentinius šveitiklius. Juos rekomenduojama naudoti 1–2 kartus per savaitę.

    Ne mažiau svarbus ir kruopštus, tačiau švelnus odos valymas. Pavasarį dažnai geriausiai tinka lengvos konsistencijos valomosios priemonės – kosmetiniai pieneliai ar valomieji aliejai, kurie nuvalo nešvarumus, bet neperdžiovina.

    Pagrindinis odos priežiūros akcentas po žiemos – drėkinimas ir maitinimas. Tam puikiai tinka lengvos tekstūros kremai, kaukės bei maitinamieji serumai su antioksidantais, pavyzdžiui, vitaminais A ir E. Renkantis priemones verta atkreipti dėmesį į natūralios kilmės sudedamąsias dalis, tokias kaip alavijas, taukmedžio sviestas, skvalanas ar augaliniai aliejai. Ypač vertinami ingredientai – hialurono rūgštis, pantenolis ir alantoinas, padedantys atkurti komforto jausmą ir stiprinti odos barjerą. Taip pat kovą ir balandį jau verta nepamiršti kremo su UV filtru prieš išeinant į lauką.

    Pavasarį odai reikia ir reguliarios regeneracijos. Tam ypač tinka kaukės su natūraliais ingredientais, o patogus pasirinkimas – lakštinės kaukės, kurios ramina, mažina sudirgimą ir suteikia odai švytėjimo. Parduotuvėse ir vaistinėse verta ieškoti produktų, kurie padeda atkurti hidrolipidinį barjerą. Tokias priemones rekomenduojama naudoti 1–2 kartus per savaitę ant švarios odos.

    Šiltuoju sezonu pravartu rinktis ir lengvesnį makiažą, pavyzdžiui, mineralinę kosmetiką, įskaitant mineralinę pudrą ar mineralinį pagrindą. Taip oda dažniau atrodo gaivesnė ir natūraliau švyti. Vis dėlto vienas naudingiausių pavasarinių „grožio ritualų“ – mitybos peržiūra: racione daugiau antioksidantų, šviežių daržovių ir vaisių, viso grūdo produktų bei liesesnių baltymų šaltinių. Taip pat svarbus pakankamas skysčių kiekis – stenkitės per dieną išgerti bent 2 litrus negazuoto mineralinio vandens. Odos būklę teigiamai veikia ir augaliniai aliejai, pavyzdžiui, linų sėmenų, taip pat riešutai bei moliūgų ir saulėgrąžų sėklos.

  • Medikai įspėja: 2 vandens rūšys gali pakenkti sveikatai – daugelis daro šią klaidą

    Viešojoje erdvėje dažnai kartojamas teiginys, kad kelis kartus iš eilės virintas vanduo esą tampa toks pavojingas, jog gali sukelti vėžį. Tačiau ar tai pagrįsta? Nors daugkartinis virinimas gali palikti vandenyje nedidelius chloro junginių pėdsakus, šiuo metu nėra pakankamai mokslinių įrodymų, kad tokie kiekiai keltų realią grėsmę žmogaus sveikatai. Chloras jau daugelį metų naudojamas geriamojo vandens dezinfekcijai, o jo saugūs kiekiai yra reguliuojami higienos normomis.

    Vis dėlto tam tikra rizika egzistuoja: kartotinis virinimas gali sudaryti sąlygas nitratams virsti nitritais – medžiagomis, kurios didelėmis dozėmis gali būti kenksmingos. Svarbu suprasti, kad žala priklauso nuo šių junginių koncentracijos, todėl negalima teigti, jog kelis kartus virintas vanduo automatiškai sukelia vėžį ar kitas sunkias ligas.

    Kalbant apie vandenį, paliktą per naktį, jį paprastai galima vartoti, tačiau ekspertai rekomenduoja to vengti siekiant išsaugoti geresnes skonio ir higienos savybes. Tyrimai rodo, kad jei vanduo verdamas apie pusvalandį, nitritų kiekis išlieka stabilus net ir po naktinio laikymo – reikšmingų pokyčių nenustatoma.

    Tuo pačiu specialistai išskiria du vandens tipus, kurie iš tiesų gali būti pavojingi sveikatai.

    Pirmasis – sumaišytas vanduo, kai virintas vanduo sujungiamas su žaliu (nevirintu). Tokiu atveju skysčio temperatūra dažniausiai nepakankama kenksmingoms bakterijoms sunaikinti, o ilgiau vartojant tokį vandenį gali didėti žarnyno infekcijų ir virškinimo sutrikimų rizika.

    Antrasis pavojingas tipas – pernelyg karštas vanduo, kurio temperatūra viršija 65 laipsnius Celsijaus. Remiantis Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros duomenimis, reguliarus itin karštų gėrimų vartojimas siejamas su didesne stemplės vėžio rizika, nes įprastas stemplės toleruojamas temperatūrų intervalas dažniausiai yra apie 40–50 laipsnių.

  • Gydytojai įspėja: štai koks aliejus geriausias kepimui – daugelis klysta kasdien

    Parduotuvių lentynos pilnos įvairių kepimui skirtų aliejų – nuo saulėgrąžų iki kokosų. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad ne visi jie vienodai palankūs sveikatai, o netinkamas pasirinkimas ilgainiui gali turėti reikšmingos įtakos savijautai.

    Pasak ekspertų, kasdieniam naudojimui vienas geriausių pasirinkimų yra pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus (extra virgin). Jame gausu mononesočiųjų riebalų, kurie siejami su palankiu poveikiu širdies ir smegenų veiklai bei mažesniais uždegiminiais procesais organizme.

    Taip pat paneigiamas dažnai kartojamas mitas, esą alyvuogių aliejus kaitinamas tampa toksiškas. Specialistai aiškina, kad jis yra gana stabilus įprastose gaminimo temperatūrose. Vis dėlto rekomenduojama neviršyti maždaug 190–200 °C, kad būtų išsaugota daugiau naudingųjų savybių.

    Kepimui itin aukštoje temperatūroje geriau tinka avokadų aliejus. Jis pasižymi aukštu dūmijimo tašku ir panašia riebalų sudėtimi, todėl laikomas tinkamu griliui ar intensyviam apkepinimui.

    Ekspertai pataria atsargiai vertinti:

    • rafinuotus aliejus;
    • produktus, kuriuose daug sočiųjų riebalų (pavyzdžiui, palmių ar kokosų aliejų);
    • stipriai perdirbtus, vadinamuosius „pramoninius“ aliejus.

    Teigiama, kad kaitinami tokie riebalai gali lengviau oksiduotis ir sudaryti nepageidaujamų junginių.

    Norint gauti daugiau naudos, rekomenduojama rinktis šalto spaudimo (cold-pressed) aliejų, atkreipti dėmesį į tamsaus stiklo butelius, vengti mišinių ir itin pigių variantų.

    Be to, kokybiškas aliejus gali turėti polifenolių – antioksidantų, padedančių apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų ir siejamų su lėtesniais senėjimo procesais.

    Taip pat primenama, kad saulėgrąžų aliejus yra plačiai naudojamas augalinis aliejus, išgaunamas iš saulėgrąžų sėklų, ir gali būti vitamino E bei riebalų rūgščių šaltinis.

  • „Superžuvimi“ vadinama sardinė lenkia skumbrę ir silkę: ekspertai paaiškino kodėl

    Daugelis mano, kad žuvies vertę lemia jos kaina, tačiau iš tikrųjų svarbiausi kriterijai yra baltymų, riebalų rūgščių ir mikroelementų kiekis. Yra žuvų rūšių, kurios dažnai lieka nuošalyje, nors naudingųjų medžiagų koncentracija gali pranokti populiarią lašišą, skumbrę ar silkę ir puikiai tinka reguliariam vartojimui.

    Viena iš tokių nepelnytai nuvertinamų žuvų – sardinė. Nors ji nedidelė ir lengvai prieinama, tai tikras maistinių medžiagų koncentratas tarp jūrinių žuvų. Sardinė gausi omega-3 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdies ir kraujagyslių sistemai, padeda mažinti uždegiminius procesus ir palaikyti kognityvines funkcijas. Šios riebalų rūgštys žuvyje yra natūralios formos, todėl organizmas jas lengvai įsisavina, o pagal jų tankį 100 gramų produkto sardinė net gali lenkti lašišą.

    Be to, sardinė yra visavertis baltymų šaltinis, turintis didelę biologinę vertę – joje yra visos būtinos aminorūgštys, reikalingos raumenų audiniui atkurti.

    Sardinė taip pat turtinga mikroelementų. Jei ji valgoma su kauliukais, ypač konservuota, kaulai būna suminkštėję ir saugūs, todėl gali prisidėti prie kaulų audinio stiprinimo. Svarbiausi šios žuvies nutrientai:

    • vitaminas D – kalcio įsisavinimui ir imuniteto stiprinimui;

    • vitaminas B12 – nervų sistemai ir kraujodarai;

    • selenas – stiprus antioksidantas;

    • fosforas – energijos apykaitai.

    Palyginti su lašiša, sardinės sukaupia gerokai mažiau sunkiųjų metalų, įskaitant gyvsidabrį, todėl jas galima valgyti dažniau. Didesnė dalis sardinių sugaunama laukinėje gamtoje, o ne auginama dirbtinai, todėl jų sudėtis paprastai būna stabilesnė ir natūralesnė. Be to, didelė maistinių medžiagų koncentracija nedidelėje porcijoje padeda lengviau patenkinti kasdienius organizmo poreikius.

    Praktiškiausias pasirinkimas – sardinės savo sultyse arba alyvuogių aliejuje, nes toks būdas padeda išsaugoti naudingąsias savybes. Tinka ir šviežia ar šaldyta žuvis, ruošiama orkaitėje ar garuose. Rekomenduojama vengti intensyvaus kepimo, kad nebūtų ardomos vertingos riebalų rūgštys.

  • 5 kasdieniai įpročiai, tyliai žalojantys inkstus: gydytojai įspėja apie pasekmes

    Inkstų sveikatą smarkiai lemia gyvenimo būdas ir kasdieniai įpročiai. Inkstai filtruoja kraują, reguliuoja skysčių pusiausvyrą ir kraujospūdį, todėl jų apkrova tiesiogiai priklauso nuo mūsų elgesio. Medikai pabrėžia, kad net ir nedideli mitybos ar dienos režimo nukrypimai ilgainiui gali peraugti į rimtas šių organų veiklos problemas.

    Inkstų sutrikimai. Iliustracinė nuotrauka

    „Net ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi kasdieniai pasirinkimai – per sūrus maistas, per mažai vandens ar dažnas nuskausminamųjų vartojimas – gali palaipsniui didinti inkstų pažeidimo riziką“, – primena gydytojai.

    Per didelis druskos vartojimas – įprotis gausiai sūdyti maistą yra viena dažniausių priežasčių, siejamų su inkstų ligomis. Natrio perteklius kelia arterinį kraujospūdį ir didina inkstų apkrovą. Dėl to laikui bėgant gali būti pažeidžiami audiniai ir vystytis lėtinė inkstų liga.

    Per mažas vandens kiekis – nemažai žmonių negeria pakankamai paprasto vandens. Skysčių trūkumas didina inkstų akmenų susidarymo tikimybę ir mažina inkstų gebėjimą efektyviai šalinti toksinus. Kava ar gazuoti gėrimai vandens nepakeičia, o jų perteklius gali dar labiau pabloginti situaciją.

    Piktnaudžiavimas alkoholiu ir tabaku – dideli alkoholio kiekiai gali pažeisti inkstų ląsteles ir sutrikdyti kraujo filtravimą. Rūkymas neigiamai veikia kraujagysles, blogina inkstų aprūpinimą krauju ir didina susirgimų riziką.

    Dažnas nuskausminamųjų vartojimas – įprotis gerti analgetikus nepasitarus su gydytoju gali sukelti toksinį inkstų pažeidimą. Ypač atsargiai reikėtų vartoti nesteroidinius vaistus nuo uždegimo: ilgalaikis jų naudojimas gali lemti lėtinius inkstų funkcijos sutrikimus.

    Sėslus gyvenimo būdas ir nutukimas – fizinio aktyvumo stoka skatina svorio augimą, o tai didina diabeto ir hipertenzijos riziką. Būtent šios būklės laikomos vienais svarbiausių inkstų ligų rizikos veiksnių. Reguliarus judėjimas padeda palaikyti normalią medžiagų apykaitą ir mažina inkstams tenkantį krūvį.