CP v2

Category: Technologijos

  • Elonas Muskas apie DI ir robotus: kodėl energija taps svarbiausiu ribojimu artimiausią dešimtmetį

    Musko žinutė G20: mažiau barjerų

    Verslininkas Elonas Muskas nuotoliniu būdu pasisakė G20 inovacijų renginyje Chapel Hill mieste Šiaurės Karolinoje ir ragino šalis spartinti technologijų plėtrą. Jo teigimu, naujovės turėtų būti laikomos leidžiamomis pagal nutylėjimą, o ne draudžiamomis, todėl perteklinės taisyklės gali kainuoti tempą ir konkurencingumą.

    Kritiškiausiai Muskas atsiliepė apie Europos Sąjungos reguliavimo aplinką, kuri, anot jo, inovacijas ne sustabdo, bet reikšmingai sulėtina. Pastaraisiais metais jis ne kartą viešai ginčijosi su Europos Komisija dėl sprendimų, susijusių su socialinių platformų veikla ir atsakomybe.

    DI plėtrą ribos ne idėjos, o elektra

    Kalbėdamas apie dirbtinio intelekto plėtrą Muskas pabrėžė, kad vienu svarbiausių „butelio kaklelių“ tampa energijos pasiūla. Augant skaičiavimo poreikiams, DI modeliams treniruoti ir paleisti reikalingi vis didesni duomenų centrų pajėgumai, o tai tiesiogiai kelia elektros paklausą.

    Anot jo, valstybės, kurios greičiausiai statys elektrines ir duomenų centrus, gali įgyti pranašumą prieš tas, kurios dels. Muskas taip pat prognozavo, kad DI galėtų reikšmingai prisidėti prie pasaulio ekonomikos augimo, nors tokios projekcijos rinkoje vertinamos nevienareikšmiškai dėl didelio neapibrėžtumo.

    Robotų era ir darbo pokyčiai

    Muskas piešė artimos ateities scenarijų, kuriame DI daugelyje nefizinių užduočių pradeda lenkti žmones. Jis teigė, kad programinės įrangos kūrime ir skaitmeninėje inžinerijoje DI gebėjimai gali pasiekti lygį, kai žmogaus vaidmuo vis dažniau tampa priežiūros ir sprendimų patvirtinimo funkcija.

    Dar ambicingesnė jo prognozė susijusi su robotika: per 10 metų pasaulyje esą galėtų veikti bent 1 000 000 000 robotų, o jų našumas būtų kelis kartus didesnis nei žmonių. Muskas šią viziją sieja ir su „Tesla“ investicijomis į humanoidinius robotus, kuriuos įmonė pristato kaip būsimą darbo jėgos papildymą.

    „Jei norime, kad pažanga vyktų greičiau, turime supaprastinti taisykles ir agresyviai investuoti į energijos bei skaičiavimo infrastruktūrą“, – sakė Elonas Muskas.

    Renginyje dalyvavo ir daugiau technologijų lyderių, tarp jų „Nvidia“ vadovas Jensenas Huangas ir „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas. Diskusijose buvo minima ir Lenkijos delegacija, atstovaujama skaitmeninimo ir finansų ministrų.

  • DI centrų bumas kelia kainas: transformatorių ir aušinimo tiekėjai skaičiuoja užsakymus metams į priekį

    Dirbtinio intelekto centrų bumas keičia ne tik lustų rinką: didžiausią naudą ima ir tie, kurie tiekia energijos bei aušinimo infrastruktūrą. Augant skaičiavimo pajėgumų poreikiui, spartėja investicijos į duomenų centrus, o kartu auga paklausa transformatoriams, generatoriams ir aušinimo sistemoms.

    Analitikai prognozuoja, kad iki 2030 metų pasaulinės investicijos į duomenų centrus gali siekti trilijonus eurų. Vis dažniau pabrėžiama, kad DI plėtra bus ribojama ne vien procesorių pasiūlos, bet ir fizinės infrastruktūros: elektros įvadų, pastočių, kabelių bei šilumos šalinimo sprendimų.

    Kur stringa nauji projektai?

    Duomenų centrų statytojai tikisi greitų terminų, tačiau vien prisijungimas prie elektros tinklų kai kuriose rinkose gali vėluoti iki 24 mėnesių. Brandžiose, didelę paklausą turinčiose rinkose laukimo eilės kai kuriais atvejais vertinamos dar ilgesnės, nes tinklų plėtra ir leidimų procesai ne visada spėja paskui paklausą.

    Skaitmeninės infrastruktūros tiekėjai pastebi, kad pramonės viduje vis dažniau diskutuojama ne apie DI lustų trūkumą, o apie transformatorių ir generatorių pristatymo terminus. Ilgėjant tiekimo grandinėms, įmonės siekia iš anksto rezervuoti gamybinius pajėgumus ir fiksuoti tiekimo apimtis ilgesniam laikotarpiui.

    Transformatorių gamintojų eilės ilgėja

    Transformatorių ir elektros įrangos gamintojai skelbia apie sparčiai augantį užsakymų portfelį, ypač susijusį su DI infrastruktūros projektais Šiaurės Amerikoje. Dalis gamintojų nurodo, kad užsakymų apimtys jau dengia kelių metų gamybą, o klientai derasi dėl pristatymų iki šio dešimtmečio pabaigos.

    „Šiuo metu turime užsakymų portfelį, apimantį daugiau nei trejus metus, o reikšminga gamybos pajėgumų dalis pagrindinei energetikos įrangai rezervuota dar trejiems metams“, – nurodė „HD Hyundai Electric“.

    Augant elektros poreikiui, gamintojai taip pat investuoja į efektyvesnes technologijas, kurios mažintų energijos sąnaudas ir aplinkosauginį pėdsaką. Duomenų centrų sektoriui vis dažniau tenka atremti visuomenės ir reguliuotojų klausimus dėl didelio elektros bei vandens vartojimo, todėl efektyvumas tampa ne tik kaštų, bet ir reputacijos klausimu.

  • „Euvic“ vadovas: Silezijai reikia savo Spotify ar „Bolt“ – kitaip proveržis sustos

    Silezija per kelis dešimtmečius nuėjo ilgą kelią nuo sunkiosios pramonės prie technologijų ir IT paslaugų. Tačiau kitas regiono augimo etapas, pasak „Euvic“ grupės bendraįkūrėjo ir vadovo Wojciecho Wolny, priklausys nuo to, ar pavyks kurti nuosavus produktus ir išlaikyti intelektinę nuosavybę vietoje.

    Interviu metu jis pabrėžia, kad vien paslaugų ekonomikos nepakanka: kai didžioji vertės dalis lieka užsakovams, regionas tampa priklausomas nuo išorinių sprendimų ir ciklų. Jo teigimu, Silezijai reikia savo mastelio technologijų įmonės, panašios į Spotify ar „Bolt“, nes tokie „inkariniai“ verslai sukuria ekosistemą ir pritraukia talentus.

    Kas jau veikia Silezijoje

    W. Wolny vardija stipriąsias regiono puses: išsilavinusią inžinerinę bendruomenę, universitetus, energetinę infrastruktūrą ir patogų susisiekimą. Jo teigimu, svarbi ir socialinė aplinka: saugumas, tvarkinga viešoji erdvė bei ilgesnės trukmės profesiniai ryšiai, kurie palengvina pasitikėjimu grįstą verslo kultūrą.

    Šis pagrindas padėjo pritraukti tarptautinių įmonių kompetencijų centrus ir sukurti tvirtą IT paslaugų sektorių. Vis dėlto W. Wolny įspėja, kad regionui būtina pereiti prie didesnės pridėtinės vertės modelio, kuriame sprendimai, produktų teisės ir ilgalaikė nauda būtų kuriami vietoje.

    Nuosavi produktai ir DI spaudimas

    Pasak „Euvic“ vadovo, didžiausia problema yra intelektinės nuosavybės trūkumas ir tai, kad regione per mažai atsiranda kompanijų, kuriančių globalius produktus. Jo teigimu, Silezija pernelyg dažnai veikia kaip „paslaugų“ regionas, o ne kaip vieta, kur gimsta eksportuojamos platformos ir technologijos.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį į dirbtinio intelekto poveikį darbo rinkai. Tarptautinių korporacijų kompetencijų centruose dalį rutininių užduočių perims DI, todėl vien darbo vietų skaičiumi grįstas augimas gali lėtėti, o konkurencija dėl aukštos kvalifikacijos darbo taps dar intensyvesnė.

    „Mums reikia įmonių, kurios kuria savo sprendimus ir intelektinę nuosavybę, o ne tik teikia paslaugas“, – sakė W. Wolny.

    Jo vertinimu, regionui verta orientuotis į sritis, kuriose DI didina, o ne mažina produktyvumą: duomenų apdorojimą, kibernetinį saugumą, programinę įrangą, taip pat duomenų centrų plėtrą. Tam svarbi energetikos bazė ir pramoninių teritorijų pritaikymas, nes tokie projektai reikalauja patikimos galios ir infrastruktūros.

    Verslumas kaip svarbiausia kompetencija

    Kalbėdamas apie ateities gebėjimus, W. Wolny pirmiausia išskiria verslumą. Jo nuomone, regiono institucijos turėtų ne tik padėti išlaikyti jaunuosius specialistus, bet ir aktyviai juos pritraukti, o universitetų ir verslo bendradarbiavimas turi virsti realiais komerciniais projektais.

    Jis teigia, kad tai reiškia paramą startuoliams, mentorių programas, palankesnes sąlygas pirmajam bandymui ir greitesnį kelią nuo studijų projektų iki rinkoje parduodamų sprendimų. Tokia kryptis, pasak pašnekovo, leistų Silezijai išlikti technologijų centru, bet kartu tapti ir regionu, kuriame gimsta tarptautiniu mastu atpažįstami produktai.

  • Kur iš tiesų migruoja Ukrainos gandrai: ornitologas paaiškino, kodėl kelias ne visada siekia 10 000 km

    Įprasta manyti, kad rudenį Ukrainos baltieji gandrai visuomet leidžiasi į itin tolimą, maždaug 10 000 kilometrų kelionę iki pačios pietinės Afrikos. Tačiau ornitologų stebėjimai ir paukščių sekimas siųstuvais rodo kitokį vaizdą: nemaža dalis gandrų Afriką pasiekia greitai, bet ne visada skrenda taip toli, kaip įsivaizduojama.

    Ornitologas Vitalijus Griščenka, remdamasis stebėsenos duomenimis, aiškina, kad 10 000 kilometrų scenarijus galimas, bet jis nėra universalus. Vieni paukščiai iš tiesų pasiekia tolimesnes žiemojimo vietas, tačiau kiti sustoja gerokai anksčiau, o dalis žiemoja regione, kuris jiems tampa pagrindiniu tikslu.

    „Iš esmės gandrai migruoja į Afriką, bet svarbu patikslinti: 10 000 kilometrų jie nuskrenda ne iš karto ir ne visada. Kai kurių paukščių kelias gali būti ir perpus trumpesnis“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Pasak specialisto, rytų Europos gandrų rudeninė migracija prasideda labai anksti, praktiškai dar vasarą. Dalis paukščių Afriką pasiekia vienu intensyviu etapu, judėdami greitai ir vengdami ilgų sustojimų, o atskirų individų tempas stebina net tyrėjus.

    Migracijos maršrutas dažnai nėra tiesi linija iš šiaurės į pietus. Pavyzdžiui, Lenkijos ir vakarinės Ukrainos gandrai paprastai suka pietryčių kryptimi palei Karpatų masyvą, vėliau keliauja link Dunojaus žemupio ir per Rumuniją bei Bulgariją pasiekia Bosforą, o toliau kerta Turkiją ir per Artimuosius Rytus pasiekia Egiptą.

    Stebėsena siųstuvais atskleidžia ir kelionės greitį. Vienas Lenkijoje žymėtas gandras per 12 dienų įveikė 3 288 kilometrus ir pasiekė Egiptą, vidutiniškai per parą nuskrisdamas apie 274 kilometrus, o tai rodo, kad palankiomis sąlygomis kelionė į Afriką gali būti labai intensyvi.

    Šių metų duomenys taip pat parodė didelius atstumus per trumpą laiką: Slovakijoje žymėtas gandras, vardu Maksas, per 17 dienų nuskrido 5 800 kilometrų ir pasiekė Čadą. Tokie skaičiai padeda geriau suprasti, kodėl migracijos „atstumas“ dažnai klaidingai siejamas su vienu fiksuotu skaičiumi.

    Pirmasis svarbus daugelio Ukrainos gandrų tikslas, pasak ornitologų, yra Sahelis. Tai plati pusdykumių ir savanų juosta į pietus nuo Sacharos, besidriekianti per Sudaną, Čadą, Nigerį ir kitas valstybes, o čia paukščiai neretai sustoja ilgesniam poilsiui ir energijos atsargų atkūrimui.

    Sahelyje gandrai gali užsibūti bent mėnesį, o kai kurie net visą žiemą praleidžia šiame regione. Skubėjimas išskristi iš perėjimo vietų aiškinamas sezoniškumu tropikuose: atskridę į Sudaną ar Čadą paukščiai dažnai pataiko į laikotarpį po liūčių sezono, kai augmenija suveši, o smulkių gyvūnų, kuriais minta gandrai, gausu.

    Ar gandrai skrenda toliau į pietus, priklauso nuo išorinių aplinkybių, pirmiausia nuo maisto. Jei jo mažėja, paukščiai gali traukti į Rytų Afriką, o esant prastesnėms sąlygoms ir dar toliau, iki pietinės žemyno dalies, kur tuomet kelionės mastas iš tiesų priartėja prie 10 000 kilometrų ribos.

    Įtakos turi ir vidiniai veiksniai, susiję su individualiu elgesiu. Ornitologai pabrėžia, kad paukščiai, kaip ir žmonės, skiriasi polinkiais: vieni renkasi ilgesnę migraciją, kiti apsiriboja trumpesniu maršrutu, jei sąlygos leidžia saugiai peržiemoti arčiau.

    Skiriasi ir grįžimo dinamika. Žiemai einant į pabaigą, paprastai vasario mėnesį, gandrai iš skirtingų Afrikos regionų pradeda judėti šiaurės kryptimi, jungdamiesi į bendrą srautą per Nilo slėnį, Artimuosius Rytus, Turkiją ir Balkanus, o vėliau „išsiskaido“ į mažesnes grupes po Rytų ir Vidurio Europą.

    Specialistai pažymi, kad rudeninė migracija paprastai ima rimti artėjant spaliui, nors pavienės praskrendančios būrių sankaupos dar gali būti pastebimos vėlyvą rudenį. Vis daugiau stebėsenos projektų ir žymėjimo siųstuvais duomenų leidžia tiksliau suprasti, kad gandrai neturi vieno universalaus maršruto, o jų kelionės ilgį lemia klimatas, maisto situacija ir individualūs pasirinkimai.

    Gandrai migruodami remiasi oro srautais ir termikais, todėl dažnai renkasi sausumos koridorius ir vengia labai plačių vandens plotų, kur pakilimo srautų mažiau. Dėl šios priežasties jų kelias neretai būna ilgesnis geografiškai, tačiau energetiškai saugesnis ir patikimesnis.

  • Britas už 47 000 eurų nupirko nualintą Arid salą Seišeliuose: dabar čia peri per milijoną paukščių

    Arid sala Seišeliuose šiandien vadinama vienu svarbiausių jūrinių paukščių perėjimo taškų Indijos vandenyne. Tačiau dar XX amžiaus viduryje tai buvo žmonių stipriai nualinta teritorija, kurioje pelnas buvo kuriamas kokosų plantacijomis ir masiniu paukščių kiaušinių rinkimu.

    Istoriniai duomenys rodo, kad 1954 metais per vieną sezoną saloje buvo surinkta apie 225 000 kiaušinių. Kad paukščiams būtų „patogiau“ sukti lizdus, o žmonėms lengviau pasiekti perėjimo vietas, dalis augalijos buvo reguliariai kertama, o tai ilgainiui pakeitė visos ekosistemos pusiausvyrą.

    Lūžis prasidėjo 1967 metais, kai komercinis kiaušinių rinkimas buvo sustabdytas, bet tikrasis pokytis įvyko 1973 metais. Tuomet britų gamtosaugininkas Christopheris Cadbury skyrė lėšų, kad sala būtų nupirkta ir perduota gamtos apsaugos tikslams.

    Už Arid salą buvo sumokėta apie 40 000 svarų sterlingų, tai yra maždaug 47 000 eurų. Netrukus prasidėjo kryptingas atkūrimas: kokosų plantacijos imtos šalinti, vietinė augmenija atkurta, o prioritetu tapo natūralios buveinės, reikalingos paukščių kolonijoms, sugrąžinimas.

    1975 metais Arid oficialiai suteiktas ypatingo rezervato statusas. Šis sprendimas leido užtikrinti ilgalaikę apsaugą, riboti ūkinę veiklą ir sukurti nuoseklią gamtotvarkos praktiką, kurią šiandien taiko daugelis salų rezervatų.

    Dabar Arid kasmet peri daugiau nei 1 000 000 jūrinių paukščių, o nuolatinių salos gyventojų skaičius išlieka labai mažas. Čia sutinkama apie dešimt jūrinių paukščių rūšių, o sala laikoma svarbia vieta ir retoms Seišelių endeminėms rūšims atkurti.

    Vis dėlto net ir griežtai saugomos teritorijos nėra visiškai apsaugotos nuo išorinių grėsmių. Specialistai pastaraisiais metais fiksuoja kai kurių rūšių skaičiaus svyravimus, o tarp rizikų dažniausiai minimi brakonieriavimas, intensyvi žvejyba aplinkiniuose vandenyse ir klimato kaitos poveikis maisto grandinėms.

    Arid istorija parodo, kaip greitai gali atsigauti gamta, kai išnaudojimą pakeičia ilgalaikė apsauga ir nuosekli ekosistemų atkūrimo politika. Sala, kadaise buvusi pelno šaltinis iš kokosų ir kiaušinių, šiandien tapo reikšmingu prieglobsčiu milijonams sparnuočių.

  • Odesos srityje užfiksuoti reti pelikanai: kai kurių sparnų mostas siekia beveik 3 metrus

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, pastebėtos retos didžiosios vandens paukščių rūšys – rožiniai ir garbanotieji pelikanai. Apie stebėjimą socialiniuose tinkluose pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Paskelbtame vaizdo įraše matyti keli stambūs paukščiai, stovintys seklumoje ir besiilsintys po medžioklės. Pasak I. Rusevo, rožiniai pelikanai ilsėjosi Šaganų limane, o kadre taip pat sukinėjosi įprastos žuvėdros ir vaikščiojo pilkieji garniai.

    „Garbanotasis pelikanas yra priekyje, o rožiniai pelikanai ilsisi po medžioklės Šaganų limane. Gamtoje dabar dar komfortiškas metas paukščiams, kai aplink nesigirdi karo triukšmo…“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Garbanotasis pelikanas atpažįstamas iš pakaušio plunksnų „karūnos“, dėl kurios ir kilo jo pavadinimas. Ši rūšis laikoma viena didžiausių skraidančių paukščių Europoje: kūno masė gali siekti iki 12 kilogramų, ilgis – iki 180 centimetrų, o sparnų mostas – beveik 3 metrus.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad garbanotasis pelikanas priskiriamas pažeidžiamoms rūšims, todėl jo stebėjimai svarbūs vertinant populiacijos būklę ir migracijos maršrutus. Rūšis įtraukta į tarptautinius apsaugos mechanizmus, susijusius su nykstančių rūšių apsauga ir migracinių paukščių išsaugojimu.

    Rožinis pelikanas yra kiek mažesnis, tačiau taip pat įspūdingo dydžio. Nurodoma, kad jo kūno masė dažniausiai siekia 10–12 kilogramų, o sparnų mostas – apie 1,7–2 metrus; suaugusių paukščių plunksnos baltos su rausvu atspalviu, o aplink akis matomas neplunksnuotas gelsvas arba pilkšvas žiedas.

    Tokios didelės ir saugomos rūšys jautriai reaguoja į buveinių pokyčius, trikdymą ir maisto išteklių svyravimus, todėl jų pasirodymas konkrečiose vietose dažnai tampa reikšmingu signalu tyrėjams. Tuzlų limanai yra viena svarbiausių šlapynių teritorijų Juodosios jūros regione, kur susitelkia migruojantys ir perintys paukščiai.

    Pastaraisiais metais šiame parke fiksuojama ir daugiau retų rūšių, o specialistai atkreipia dėmesį, kad perėjimo sėkmę gali lemti tiek natūralūs veiksniai, tiek žmogaus veikla. Karo triukšmas ir bendras trikdymas, pasak tyrėjų, kai kuriais sezonais apsunkino ramesnių vietų pasirinkimą perėjimui, todėl kiekvienas naujas stebėjimas padeda tikslinti situaciją vietoje.

  • Klimatologas perspėja: Europoje karštis ir sausros gali kartotis beveik kasmet

    Vakarų Europoje 2026 metų vasara pažymėta rekordinių karščio bangų ir ilgų laikotarpių be lietaus virtine. Kai kur fiksuoti transporto sutrikimai, išaugęs gaisrų pavojus ir kritusi žemės ūkio produkcija, o ūkininkai vis dažniau kalba apie rizikas kitų metų derliui.

    Tokius epizodus mokslininkai sieja su klimato kaita, tačiau dalis ekspertų pabrėžia, kad vien „šiltesnių vasarų“ paaiškinimo gali nepakakti. Klimatologas Timas Palmeris atkreipia dėmesį, jog priežastys gali slypėti ne tik didėjančioje temperatūroje, bet ir galimuose atmosferos cirkuliacijos pokyčiuose.

    Kas keičiasi: ne tik temperatūra

    Vienas aiškinimas remiasi termodinamikos logika: šylanti atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų, todėl kritulių režimas darosi ekstremalesnis, o karščio epizodai ilgėja. Tuo pat metu kai kuriuose regionuose didėja išgaravimas, dirvožemis greičiau išdžiūsta, o sausros poveikis stiprėja.

    Vis dėlto 2026 metais didelę dalį vasaros orų nulėmė itin stabilus anticiklonas, kuris ilgai laikėsi virš Vakarų Europos ir nukreipė lietų atnešančias sistemas į šoną. Tokia „užstrigusi“ situacija paprastai reiškia daugiau saulėtų dienų, mažiau kritulių ir nuosekliai kylančią dirvos bei augalijos sausros riziką.

    „Jeigu atmosferos dinamika priartėtų prie lūžio taško, stabilūs anticiklonai galėtų formuotis beveik kiekvieną vasarą, ir tuomet prisitaikymui nebeturėtume vieno ar dviejų dešimtmečių“, – sakė Timas Palmeris.

    Modeliai ne viską pagauna

    Palmeris pripažįsta, kad dalis dabartinių klimato modelių tokio scenarijaus aiškiai nerodo. Tačiau jis pabrėžia ir kitą problemą: tie patys modeliai ne visuomet tiksliai atkuria itin patvarius anticiklonus, nes tam gali trūkti erdvinės ir laikinės raiškos, reikalingos sudėtingoms atmosferos sąveikoms aprašyti.

    Dėl to, pasak mokslininko, svarbu stiprinti stebėseną ir investuoti į didesnės raiškos skaičiavimus, kurie geriau atspindėtų srovių, anticiklonų ir turbulencijos sąveiką. Tokios investicijos reikalingos ne vien prognozių tikslumui, bet ir praktiniam planavimui, pavyzdžiui, vandens išteklių ar energetikos sistemų valdymui.

    Ką reiškia El Ninjo ir vandens trūkumas

    Papildomą neapibrėžtumą kelia El Ninjo reiškinys, galintis paveikti sezoniškumą, ypač žiemos laikotarpiu. Nors Europoje jo poveikis dažniau aptariamas per žiemos kritulių ir temperatūros nukrypimus, vandens balansas gali būti svarbus ir tam, kaip regionas pasiruoš kitai vasarai.

    Jeigu žiemą kritulių būtų mažiau nei įprasta, vandens saugyklos ir gruntiniai ištekliai gali neatsistatyti iki šiltojo sezono. Tai didintų tikimybę, kad vasaros sausra smogs anksčiau, o jos pasekmės bus gilesnės: nuo ribojimų vandeniui iki didesnio spaudimo maisto gamybos grandinėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės turi apimti ir „kietąją“ infrastruktūrą, ir kasdienę praktiką, pradedant efektyvesniu vandens vartojimu, baigiant sprendimais dėl papildomų vandens šaltinių. Kai kuriose valstybėse jau svarstomos ir brangios alternatyvos, tokios kaip jūros vandens gėlinimas, tačiau tai paprastai reikalauja daug energijos ir ilgalaikio planavimo.

    Karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai pastaraisiais metais vis dažniau tampa vienu metu vykstančių krizių dalimi, kuri veikia sveikatą, infrastruktūrą ir ekonomiką. Todėl mokslininkų raginimai gerinti prognozes ir spartinti prisitaikymą tampa nebe teorija, o praktiniu pasirengimu scenarijui, kuriame ekstremalūs vasaros orai gali tapti beveik kasmetine norma.

  • Teksase rasta 324 mln. metų fosilija su 24 galūnėmis: ji keičia vabzdžių išėjimo į sausumą istoriją

    Vabzdžiai yra viena rūšimis turtingiausių gyvūnų grupių Žemėje, tačiau jų ankstyvoji istorija ilgai rėmėsi daugiau genetinėmis užuominomis nei aiškiais fosiliniais įrodymais. Naujas tyrimas, paremtas 324 milijonų metų fosilija, rodo, kad vabzdžių protėviai į sausumą persikėlė ne staigiu šuoliu, o per ilgą pusiau vandeninę fazę.

    Radinys aptiktas vakarų Teksase, vėlyvojo Misisipio laikotarpio nuogulose, vadinamoje Tesnus formacijoje. Fosilija ilgą laiką buvo muziejaus rinkiniuose, tačiau buvo klaidingai priskirta jauno senovinio vėžiagyvio liekanoms, kol ją iš naujo įvertino tarptautinė paleontologų komanda.

    Tyrėjai nustatė, kad tai ne vėžiagyvis, o ankstyvas prievabzdis, pavadintas Chosha praecursor. Jo kūnas buvo apie 50 milimetrų ilgio, įskaitant uodeginę ataugą, o ryškiausias bruožas buvo 24 galūnės: be vaikščiojimui pritaikytų kojų, ant pilvelio segmentų buvo papildomi ataugų komplektai.

    Ypač išsiskyrė pilvelio galūnės, panašios į irklus. Tokia sandara, tyrėjų teigimu, yra tiesioginis fosilinis įrodymas, kad ankstyvieji vabzdžių giminaičiai gebėjo judėti tiek drėgnose pakrantėse, tiek sekliose vandenyse, o sausumos aplinkai prisitaikė palaipsniui.

    „Šios irklo formos pilvelio galūnės rodo, kad vabzdžiai sausumą užkariavo per ilgą pusiau vandeninį etapą, o ne staigiu perėjimu“, – teigė tyrėjų įžvalgas apibendrinę autoriai.

    Mokslininkų vertinimu, Chosha praecursor buvo savotiškas anatominis hibridas: turėjo vabzdžiams būdingų požymių, tokių kaip kiaušdėtis ir vaikščiojimui skirtos kojos, tačiau kartu išlaikė bruožus, labiau tinkančius plaukiojimui. Fosilijos radimo aplinka, siejama su senovinėmis pakrančių deltų nuogulomis, sustiprina versiją apie amfibinį gyvenimo būdą.

    Šis atradimas svarbus ir platesniame kontekste. Genetiniai tyrimai jau anksčiau leido manyti, kad vabzdžių linija nuo jūrinių protėvių atsiskyrė gerokai anksčiau nei fosilijų įraše gausiai pasirodė aiškiai sausumai prisitaikę vabzdžiai, todėl ankstyvasis laikotarpis buvo laikomas menkai dokumentuotu. Naujoji fosilija padeda sujungti šias dvi istorijos dalis ir pateikia labiau apčiuopiamą perėjimo modelį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad radinys ne tik papildo vabzdžių evoliucijos kroniką, bet ir parodo, kiek reikšmingų atradimų dar gali slypėti muziejų archyvuose. Peržiūrint seniai sukauptas kolekcijas, klaidingai identifikuoti egzemplioriai kartais tampa svarbiausiais įrodymais, keičiančiais nusistovėjusias hipotezes.

  • Dniestro upė ties Zališčikais pasiekė rekordines seklumas: hidrologai įspėja dėl sausros padarinių

    Ukrainoje, ties Ternopilio srityje esančiais Zališčikais, Dniestro upė šią vasarą nuseko iki itin žemo lygio. Vietose, kur dar neseniai buvo vanduo, dabar matyti akmenuotos seklumos ir gerokai prasiplėtusios atviros vagos atkarpos.

    Dniestro kanjono nacionalinis gamtos parkas skelbia, kad tokie vaizdai tapo įprasti ne tik prie Zališčikų, bet ir kitose gyvenvietėse palei upę. Hidrologai pabrėžia, jog tai ne vien trumpalaikis svyravimas, o platesnės sausros požymis.

    Kas lėmė tokį nusekimą?

    Specialistų vertinimu, 2026 metų vasarą Dniestro baseino upių vandeningumas siekė tik apie 10–40 proc. daugiametės normos. Atkarpoje nuo ištakų iki Zališčikų kai kur fiksuota vos 8–19 proc. įprasto vandens kiekio.

    Pagrindinės priežastys siejamos su ilgalaikiu kritulių deficitu nuo pavasario, silpnu pavasariniu potvyniu po mažai sniego turėjusios žiemos ir aukštomis temperatūromis. Karščiai didina garavimą tiek nuo vandens paviršiaus, tiek iš dirvožemio, todėl baseinas greičiau praranda sukauptas atsargas.

    Hidrologai atkreipia dėmesį ir į klimato kaitos tendencijas, kai ilgėja sausringi periodai, o ekstremalūs orai kartojasi dažniau. Tokiais metais upės tampa jautresnės net ir kelioms savaitėms be reikšmingesnio lietaus.

    Kokios pasekmės gresia?

    Žemas vandens lygis paprastai reiškia mažiau ištirpusio deguonies, todėl kyla rizika žuvų ir kitų vandens organizmų būklei. Šiltesniame ir lėčiau tekančiame vandenyje greičiau dauginasi dumbliai bei bakterijos, o tai gali bloginti ir bendrą vandens kokybę.

    Be ekologinių padarinių, nusekusi upė gali paveikti rekreaciją ir kraštovaizdį: keičiasi pakrančių vaizdas, sudėtingėja vandens turizmas, mažėja estetinis vietovių patrauklumas. Kai kuriose Dniestro baseino vietovėse jau anksčiau fiksuota ir praktinių problemų dėl vandens tiekimo.

    „Deja, jei artimiausiu metu nebus ilgalaikių lietų, situacija gali dar labiau pablogėti. Specialistai įspėja, kad vandens lygis gali kristi toliau, ir ragina taupiau naudoti vandens išteklius“, – sakė Dniestro kanjono nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Rekordiniai matavimai ties Zališčikais

    Sudėtingą situaciją patvirtino ir regionų meteorologijos specialistai, atlikę papildomus matavimus Dniestro ruože prie Zališčikų. Naudojant srovės greičio matavimo įrangą užfiksuota, kad upė šioje vietoje praleidžia apie 23,7 kubinio metro vandens per sekundę.

    Hidrometeorologų vertinimu, tai mažiausias atviroje upės vagoje užfiksuotas debitas šiame ruože per visą stebėjimų laikotarpį. Artimiausių savaičių situacija daugiausia priklausys nuo kritulių kiekio ir jų pasiskirstymo visame Dniestro baseine.

  • 1956 metais sužieduotas albatrosas vėl grįžo į Midvėjaus atolą: rekordas, stebinantis mokslininkus

    Wisdom istorija išskirtinė tuo, kad ji identifikuojama ne pagal siųstuvą ar GPS, o pagal paprastą metalinį žiedą. Patelė buvo sužieduota 1956 metais, kai biologai ją rado perinčią kiaušinį, todėl daryta išvada, kad ji gimė ne vėliau kaip 1951 metais.

    Kai paukštė buvo sužieduota pirmą kartą, ji jau buvo reprodukciškai subrendusi ir perėjo, tad jos amžių teko vertinti netiesiogiai. Tokia metodika laukinėje gamtoje taikoma dažnai: sužiedavimo momentas tampa patikimu atskaitos tašku, o ankstesnis amžius nustatomas pagal biologinius požymius ir elgseną.

    Per dešimtmečius žiedą teko keisti dėl nusidėvėjimo, tačiau identifikacija buvo išlaikyta. Ypač simboliška, kad vieną kartą paukštę vėl pagavo ir peržiedavo tas pats biologas, kuris ją sužiedavo pirmąsyk, praėjus keliems dešimtmečiams.

    Nors Wisdom amžius žmogui atrodytų sunkiai įsivaizduojamas, mokslininkai pabrėžia, kad ji ir toliau dalyvauja perėjime. Biologų vertinimu, per gyvenimą ji galėjo sudėti apie 50–60 kiaušinių ir užauginti iki 30 jauniklių, nors tikslius skaičius patvirtinti sudėtinga.

    Pastaraisiais metais fiksuota, kad po ilgamečio partnerio dingimo ji rado naują patiną ir sėkmingai susilaukė jauniklio. Tai dar kartą atkreipė dėmesį į albatrosų ilgaamžiškumą ir tai, kaip stipriai jie prisiriša prie perėjimo vietų.

    Wisdom gyvenimo istorijoje minimas ir 2011 metais įvykęs stiprus cunamis, kuris Midvėjaus atole pražudė daugybę jauniklių. Vis dėlto pati paukštė, kaip ir dalis kolonijos suaugėlių, išgyveno, o populiacijos stebėsena buvo tęsiama.

    Albatrosai kasmet migruodami įveikia tūkstančius kilometrų virš Ramiojo vandenyno, todėl per visą gyvenimą Wisdom galėjo nuskristi kelis milijonus kilometrų. Šios kelionės ilgą laiką buvo suprantamos ne iš palydovinių duomenų, o iš sugrįžimų į tą pačią koloniją ir žiedavimo įrašų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad būtent čia slypi istorijos išskirtinumas: labai paprastas žiedas leidžia patikimai atpažinti paukštę po dešimtmečių. Toks ilgalaikis žiedavimas laikomas vienu svarbiausių būdų suprasti jūrinių paukščių ilgaamžiškumą, migraciją ir perėjimo sėkmę.