CP v2

Category: Technologijos

  • Vanduo traukiasi vis greičiau: 9 vietos pasaulyje, kur upės ir ežerai virsta dykromis

    Tai, kas statistikos lentelėse atrodo kaip skaičiai, iš kosmoso matoma kaip išblukę krantai, suskilinėję dugnai ir naujai atsiradusios sausumos salos. Mokslininkai ir vandens išteklių ekspertai pabrėžia, kad tokie pokyčiai dažniausiai kyla iš kelių priežasčių derinio: ilgėjančių sausrų, didėjančios temperatūros, intensyvesnio vandens paėmimo ir augančių miestų bei žemės ūkio poreikių.

    Vieni vandens telkiniai nyksta pamažu, metų dešimtmečiais. Kitur pokytis įvyksta stebėtinai greitai: per kelis sausų metų ciklus ežeras ar upės atkarpa praranda didelę dalį vandens, o pasekmės tampa ne tik ekologinės, bet ir ekonominės.

    Kur vanduo nyksta sparčiausiai

    Paranos upė Argentinoje yra viena svarbiausių Pietų Amerikos upių sistemų ir reikšmingas prekybos kelias, jungiantis regiono ekonomikas. Pastaraisiais metais vandens lygio kritimas kai kuriose atkarpose išryškino seklumas ir atidengė dugno plotus, kurie anksčiau buvo po vandeniu.

    Bolivijos Poopo ežeras kadaise buvo vienas didžiausių šalies vandens telkinių, svarbus žvejybai ir vietos bendruomenėms. Palydoviniai stebėjimai rodo, kad didelė jo dalis išdžiūvo, o buvusi ežero teritorija vietomis virto druskingomis lygumomis.

    Botsvanoje esantis Ngamio ežeras istoriškai buvo labai priklausomas nuo Okavango baseino vandens atnešimo. Pastarųjų dešimtmečių sausrų epizodai ir netolygus pritekėjimas lėmė situacijas, kai ežeras priartėjo prie beveik visiško išnykimo.

    Čilėje buvusi Akuleo lagūna, netoli Santjago, ilgą laiką buvo vietos poilsio ir vandens išteklių centras. Dabar ji dažnai minima kaip pavyzdys, kaip ilgalaikė sausra kartu su vandens deficitu ir vartojimu gali pakeisti regiono veidą.

    Irano Urmijos ežeras, kadaise buvęs vienas didžiausių sūrių ežerų regione, per kelis dešimtmečius drastiškai sumažėjo. Tyrėjai kaip pagrindinius veiksnius įvardija sausrų pasikartojimą, intensyvų drėkinimą žemės ūkyje, upių nukreipimą ir požeminio vandens gavybą.

    Irako pietuose esantys Mesopotamijos pelkynai, maitinami Tigro ir Eufrato baseinų, yra itin svarbi ekosistema ir kultūrinis kraštovaizdis. Palydoviniai duomenys rodo, kad pelkių plotai per laiką smarkiai kito, o vandens trūkumas paveikė ir biologinę įvairovę, ir vietos gyventojų pragyvenimą.

    Madagaskaro pietuose, ties Ambovombe, regionai kenčia nuo užsitęsusių sausrų ir karščio bangų, kurios silpnina vandens prieinamumą. Tokiose vietovėse vandens stoka reiškia ne tik prastesnį derlių, bet ir didesnę migracijos bei socialinių krizių riziką.

    Malyje, prie Sacharos pakraščio, esantis Fagibino ežeras anksčiau buvo papildomas potvynių vandeniu iš Nigerio upės sistemos. Susilpnėję potvyniai, sausros ir nuosėdų kaupimasis prisidėjo prie ežero nykimo, o tai savo ruožtu spartina dykumėjimo procesus.

    JAV pietvakariuose esantis Mid ežeras yra vienas svarbiausių regiono vandens rezervuarų, susijęs su Kolorado upės vandens tiekimu. Ilgalaikė sausra baseine ir didelis vartojimas lėmė vandens lygio kritimą, kuris tapo matomas ne tik matavimų ataskaitose, bet ir palydovinėse nuotraukose.

    Ką tai reiškia žmonėms ir ekonomikai

    Vandens telkinių traukimasis dažnai pirmiausia smogia vietos bendruomenėms: mažėja žvejybos galimybės, prastėja dirbamos žemės kokybė, brangsta vandens tiekimas, o kai kur tampa sunkiau užtikrinti higieną ir sveikatą. Miestuose tai reiškia didesnį spaudimą infrastruktūrai, griežtesnius ribojimus ir konfliktus tarp vartotojų grupių.

    Ekspertai pabrėžia, kad kai kurie telkiniai gali atsigauti, jei atsinaujins kritulių ciklai ir vandens išteklių valdymas taps tvaresnis. Tačiau vietose, kur hidrologija jau smarkiai pakeista užtvankomis, drėkinimo sistemomis ar išsekintais požeminiais vandenimis, sugrįžti į ankstesnę būklę gali būti itin sudėtinga.

    Ilgėjantys sausrų ciklai ir staigūs svyravimai

    Klimato mokslas vis dažniau kalba apie hidrologinių kraštutinumų stiprėjimą: po sausrų gali sekti intensyvūs lietūs, o po gausių kritulių vėl greitai grįžti sausra. Šylant atmosferai didėja jos gebėjimas išlaikyti daugiau drėgmės, todėl krituliai gali tapti retesni, bet smarkesni.

    Po ilgesnio sausros periodo išdžiūvusi ir suslėgta dirva prasčiau sugeria vandenį, todėl staigūs lietūs dažniau virsta paviršiniais nuotėkiais, erozija ar net lokaliais potvyniais. Dėl to vandens valdymo sprendimai, tokie kaip taupesnis vartojimas, efektyvesnis drėkinimas ir geresnis baseinų planavimas, tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir saugumo klausimu.

  • Odesoje sunerimo dėl „skėrių“ antplūdžio: ekspertas paaiškino, kas iš tiesų užplūdo miestą

    Socialiniuose tinkluose pastarosiomis dienomis paplito vaizdai iš Odesos, kur gatvėse, šaligatviuose ir parkuose žmonės fiksavo didelių vabzdžių sankaupas. Dalis gyventojų sunerimo, kad tai gali būti skėrių antplūdis, galintis sukelti rimtų padarinių.

    Tačiau specialistai ragina nepainioti rūšių: pasak Ukrainos žiniasklaidoje cituojamo ornitologo, mieste pastebėti vabzdžiai nėra skėriai. Jo teigimu, Odesoje masiškai pasirodė pilkieji žiogai, kurie skiriasi ir išvaizda, ir elgsena.

    Eksperto aiškinimu, staigesnį pilkųjų žiogų gausėjimą galėjo lemti švelnesnė žiema bei šilta ir drėgna pavasario pradžia. Tokios sąlygos daugeliui vabzdžių palankios, nes didina išgyvenamumą ir spartina dauginimąsi.

    Jei populiacija tam tikroje teritorijoje išauga, dalis žiogų gali įgyti vadinamąją ilgiasparnę formą, kuri geriau prisitaikiusi skristi didesnius atstumus. Tai reiškia, kad vabzdžiai aktyviau migruoja, ieškodami naujų vietų.

    Pasak ornitologo, žiogai dažnai migruoja naktį ir orientuojasi pagal dangaus šviesulius. Miesto dirbtinis apšvietimas gali klaidinti, todėl vabzdžiai neretai sutraukiami į ryškiau apšviestas vietas, kur jų sankaupos tampa itin pastebimos.

    Tokiais atvejais įspūdis, kad „miestą užplūdo skėriai“, gali susidaryti vien dėl to, kad vabzdžiai susitelkia viešose erdvėse, o ne todėl, kad tai būtų žemės ūkiui pavojinga skėrių migracija.

    Pilkasis žiogas dažniau yra plėšrus vabzdys: minta smulkesniais vabzdžiais, lervomis, kai kuriais augalų kenkėjais, todėl ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį. Be to, jis yra svarbi mitybos grandinės dalis, nes tampa maistu paukščiams.

    Skėriai paprastai siejami su visai kitu reiškiniu: tai dieną aktyvūs žolėdžiai, kurie palankiomis sąlygomis buriasi į didelius būrius ir gali niokoti pasėlius. Būtent toks elgesys ir kelia didžiausią riziką, kai kalbama apie „skėrių antplūdžius“.

    Skiriamasis požymis, į kurį atkreipia dėmesį specialistai, yra ūsai: žiogai dažniausiai turi ilgesnius, o skėrių ūsai trumpesni. Taip pat skiriasi kūno sandara ir judėjimas, nors paprastam stebėtojui iš pirmo žvilgsnio šie vabzdžiai gali pasirodyti panašūs.

    Specialistų vertinimu, pilkieji žiogai žmonių nepuola. Vis dėlto paimtas į rankas vabzdys gali gintis ir įkąsti ar stipriau suspausti žandikauliais, tačiau toks įkandimas nėra nuodingas ir paprastai didesnės grėsmės nekelia.

    Ekspertai ragina gyventojus vengti panikos ir, jei vabzdžių sankaupų daug, pirmiausia kreiptis į vietos tarnybas ar gamtos specialistus, kurie gali tiksliau įvertinti situaciją ir, jei reikia, pasiūlyti priemones viešosioms erdvėms prižiūrėti.

  • Indijos Ladakhe dykumoje kyla ledo bokštai: žiemą sukauptas vanduo gelbsti nuo sausros

    Šiaurės Indijoje, Ladakho regione, kurį vietiniai vadina šaltąja dykuma, žiemą iškyla neįprasti ledo bokštai. Tai ne gamtos, o inžinierių sukurtos konstrukcijos, skirtos vienam tikslui – sukaupti vandenį tada, kai jo perteklius, ir atiduoti tada, kai jo labiausiai trūksta.

    Idėjos esmė paprasta: žiemą, kai temperatūra naktimis gali kristi iki maždaug minus 30 laipsnių, vanduo užšąla labai greitai. O pavasarį ir vasaros pradžioje, kai ūkininkams reikia drėgmės sėjai ir pirmiesiems augalų augimo etapams, šie ledo bokštai pamažu tirpsta ir tampa patikimu vandens šaltiniu.

    Ledo bokštai formuojami pasitelkiant reljefo aukščių skirtumą ir elementarią fiziką. Vanduo į sistemą atvedamas iš aukščiau esančio upelio ar sraunios kalnų vagos, dažniausiai iš taško, kuris yra bent apie 60 metrų aukščiau už vietą, kur statomas bokštas.

    Dėl tokio aukščių skirtumo vamzdyne susidaro slėgis, todėl vanduo be papildomų siurblių gali būti išpurškiamas į viršų tarsi fontanas. Vandens lašeliai šaltame ore dalinai sušąla dar skrisdami, nusėda ant paprasto karkaso, dažnai iš šakų, ir taip sluoksnis po sluoksnio užaugina kūgio formos bokštą.

    Kūgio forma parenkama sąmoningai: ji turi santykinai mažesnį paviršiaus plotą lyginant su tūriu, todėl saulėje tirpsta lėčiau. Tai leidžia ilgiau išlaikyti sukauptą ledo masę ir užtikrinti tolygesnį tirpsmo vandens tiekimą.

    Ladakhas yra Himalajų apsuptyje, tačiau kritulių čia itin mažai: per metus dažnai iškrenta mažiau nei 100 milimetrų. Vietos ūkininkavimas daugiausia priklauso nuo tirpstančių ledynų vandens, kuris natūraliai į slėnius gausiau atkeliauja tik vasaros viduryje.

    Problema ta, kad pasėliams vandens labiausiai reikia pavasarį, kai dirva jau išdžiūvusi, o intensyvesnis ledynų tirpsmas dar neprasidėjęs. Žiemą vanduo srautu teka pro gyvenvietes ir nukeliauja tolyn, dažnai sušaldamas ten, kur jis praktiškai nepanaudojamas.

    Klimato kaita šį disbalansą dar labiau paaštrina: kinta sniego ir ledo sankaupos, o vandens prieinamumas pavasarį tampa vis mažiau nuspėjamas. Dėl to didėja rizika derliui, ypač regionuose, kur alternatyvių drėkinimo šaltinių beveik nėra.

    Ledo bokštų idėja siejama su Ladakho inžinieriumi Sonamu Wangchuku, kuris ją vystė remdamasis ankstesniais bandymais kurti dirbtinius ledynus. Ankstesnės konstrukcijos dažnai būdavo formuojamos aukštai kalnuose ir tirpdavo per greitai arba tirpsmo vanduo būdavo per toli nuo laukų.

    Wangchuko sprendimas buvo paprastas ir praktiškas: užšaldyti vandenį arčiau kaimų ir dirbamų plotų, kad pavasarį jis būtų pasiekiamas ten, kur jo reikia. Ankstyvieji prototipai parodė, kad per sezoną galima sukaupti reikšmingą vandens kiekį, o pilno masto bokštai vėliau pradėti diegti kaimuose, siekiant paremti drėkinimą kritiniu laikotarpiu.

    Vietos bendruomenėms tai nėra vien techninis eksperimentas. Tokie ledo bokštai tampa prisitaikymo prie sausros priemone, leidžiančia stabilizuoti ūkininkavimo ciklą ir sumažinti priklausomybę nuo vis labiau svyruojančių gamtinių sąlygų.

  • Ar gyvatė gali įkąsti žmogui vandenyje? Ekspertai paaiškina, kada rizika reali

    Vasarą prie upių, ežerų ar tvenkinių daugelis pastebi vandenyje plaukiojančias gyvates ir natūraliai sunerimsta, ar jos gali įkąsti maudantis. Herpetologų teigimu, tokie atvejai yra itin reti, nes vandenyje gyvatės paprastai užsiima medžiokle ir stengiasi žmogaus vengti.

    Specialistai pabrėžia, kad įkandimas vandenyje teoriškai įmanomas, nes kai kurios rūšys čia gaudo grobį. Tačiau praktikoje situacijų, kai gyvatė vandenyje sąmoningai pultų žmogų, beveik nefiksuojama, o dauguma susidūrimų baigiasi tuo, kad gyvatė tiesiog pasitraukia.

    Dažniausiai vandens telkiniuose sutinkami žalčiai, kurie žmonėms nepavojingi. Jie gerai plaukioja, neretai nardo ir aktyviai ieško maisto, todėl iš tolo gali atrodyti grėsmingai, ypač jei pasirodo netikėtai šalia kranto.

    Vandenyje plaukiojantys žalčiai dažniausiai medžioja smulkias žuvis ar kitus vandens gyvūnus. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad gyvatė artėja tyčia, nors realiai ji juda savo maršrutu arba ieško slėptuvės pakrantės augmenijoje.

    Herpetologai aiškina, kad gyvatėms žmogus nėra grobis, todėl jos neturi priežasties pulti. Įkandimai dažniausiai įvyksta sausumoje, kai gyvatė užminama, prispaudžiama ar bandoma paimti į rankas, o ne tada, kai ji ramiai plaukioja.

    Vandenyje gyvatei sudėtingiau „prisirišti“ prie objekto, o pats kontaktas dažniausiai būna trumpas. Net ir priartėjusi gyvatė paprastai stengiasi išvengti žmogaus, o agresyviau reaguoti gali tik gindamasi, jei jaučiasi įsprausta į kampą.

    Vandens telkiniuose pastebimi žalčiai neretai būna alyvuogių ar pilkšvai rudos spalvos, su dėmėtu raštu, kartais primenančiu šachmatų lentą. Dėl tokio rašto kai kur jie klaidingai vadinami „šachmatinėmis angimis“, nors tai nėra atskira pavojingų gyvačių rūšis.

    Vis dėlto vien pagal spalvą suklysti lengva, nes atspalviai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus ir aplinkos. Jei kyla abejonių, saugiausia laikytis atstumo ir nemėginti gyvatės gaudyti ar išvyti rankomis.

    Jei vandenyje pamatėte gyvatę, rekomenduojama ramiai pasitraukti į kitą vietą ir vengti staigių judesių, kurie gali sukelti paniką ar netyčinį kontaktą. Dažniausiai pakanka kelių metrų atstumo, kad gyvatė pati nuplauktų šalin.

    Maudantis taip pat verta rinktis atviresnes vietas, kur mažiau pakrantės augmenijos ir šakų, nes būtent ten gyvatės dažniau slepiasi ar ilsisi. Jei gyvatė pastebima dažnai, verta informuoti vietos priežiūrą, ypač jei tai populiari maudykla.

  • Birželio 23 dienos naujienų archyvas: svarbiausi antradienio įvykiai ir aktualijos

    Birželio 23 dienos naujienų archyve pateikiami tą antradienį publikuoti pranešimai, atnaujinimai ir temų suvestinės. Tokie archyvo puslapiai padeda greitai susiorientuoti, kas konkrečią dieną buvo svarbiausia ir kaip keitėsi situacijos.

    Paprastai archyvuose naujienos rikiuojamos pagal publikavimo laiką, o skaitytojas gali atsirinkti dominančias temas pagal rubrikas. Tai ypač patogu, kai ieškoma informacijos apie konkretaus laikotarpio sprendimus, įvykių chronologiją ar pareiškimus.

    Jei puslapyje matomas tik techninis įrašas arba skaitiklio elementas, tai dažniausiai reiškia, kad pats turinys užkraunamas dinamiškai arba yra ribojamas be papildomų duomenų. Tokiu atveju naujienų sąrašas gali būti rodomas tik per vidinius filtrus, paiešką ar puslapio navigaciją.

    Norint patikimai atsekti, kas vyko birželio 23 dieną, rekomenduojama tikrinti ir kitus tos dienos suvestinių puslapius, paiešką pagal datą bei rubrikų archyvus. Tai leidžia atkurti pilnesnį dienos vaizdą ir išvengti situacijų, kai pateikiamas tik dalinis arba techninis turinio fragmentas.

  • UNIAN naujienų archyvas: ką skaitė skaitytojai birželio 24 dieną ir kokios temos dominavo

    Birželio 24 dieną UNIAN portale buvo atnaujintas dienos naujienų archyvas, kuriame vienoje vietoje sugrupuojami svarbiausi pranešimai ir skaitytojų dėmesio sulaukusios temos. Tokie archyvai patogūs norint greitai peržvelgti dienos įvykių eigą ir grįžti prie ankstesnių publikacijų.

    Redakcijos sudaromi archyvai paprastai atspindi ne tik naujienų srautą, bet ir auditorijos interesus, nes aiškiai matyti, kurios temos buvo skaitomiausios. Dažniausiai tai susiję su saugumo situacija, tarptautine politika, ekonomikos sprendimais, energijos kainomis ir socialiniais klausimais.

    Tokio formato puslapiai taip pat svarbūs informacijos patikimumui, nes leidžia lengvai patikrinti publikavimo laiką, naujienų seką ir kontekstą. Tai aktualu ir skaitytojams, ir tyrėjams, kai reikia tiksliai atsekti, kaip vystėsi viena ar kita istorija per dieną.

    Pastaraisiais metais naujienų portalai archyvuose vis dažniau integruoja paieškos ir filtravimo funkcijas, kad vartotojai galėtų atsirinkti temas pagal rubrikas, geografiją ar raktažodžius. Toks sprendimas padeda mažinti informacijos triukšmą ir greičiau rasti aktualų turinį, ypač intensyvių įvykių laikotarpiais.

    Jei ieškote konkrečios publikacijos iš birželio 24 dienos, praktiškiausia pradėti nuo archyvo puslapio ir naudoti vidinę paiešką arba naršyklės paiešką pagal raktinius žodžius. Tai leidžia greitai susiorientuoti net ir dideliame naujienų sraute.

  • Šiltesnė žiema prie Galindezo salos keičia pingvinų migraciją: dalis pasiliko ilgiau nei įprasta

    Tai fiksuoja Ukrainos stotis Akademik Vernadskij ir Nacionalinis antarktinis mokslo centras, kurio biologai stebi, kaip šiltesni orai keičia paukščių elgseną. Tyrėjų teigimu, atvira vandens juosta aplink salą pingvinams reiškia prieigą prie maisto, todėl išvykimas šiemet užsitęsė.

    Biologai skaičiuoja, kad nuo gegužės vidurio pingvinų Galindeze sparčiai mažėjo: iš kelių tūkstančių liko nedidelė, atspariausia grupė. Birželio pradžioje saloje buvo stebimos masiškai į nakvynės vietas parplaukiančios paukščių būriai, tačiau bendras jų skaičius jau buvo aiškiai sumažėjęs.

    Pasak tyrėjų, net ir šiltą žiemą pingvinai negali likti visam sezonui, jei pakrantė užšąla taip, kad neįmanoma medžioti. Kol aplink salą dar yra neužšalusių vandens plotų, paukščiai gali maitintis kriliu ir žuvimi, tačiau mažėjant atviros vandens zonos plotui jie pamažu traukiasi šiauriau.

    Mokslininkai kelia versiją, kad keliolika ar kelios dešimtys individų gali vėluoti dėl individualių biologinių ciklų. Viena tikėtinų priežasčių yra vėlyvesnis šėrimasis ar plunksnų keitimas, dėl kurio paukščiai kurį laiką tampa mažiau mobilūs.

    Vis dėlto esminis veiksnys įvardijamas šiltesnis sezonas: kai ledas nesusiveržia įprastu metu, migracijos „grafikas“ pasislenka. Tai nereiškia, kad pingvinai renkasi žiemoti bet kokiomis sąlygomis, tačiau rodo, kad riba, kada verta trauktis, šiemet atėjo vėliau.

    Ukrainos mokslininkai pabrėžia, kad pingvinų migracijos ir paplitimo pokyčiai vertinami kaip vienas iš biologinių signalų, leidžiančių sekti klimato kaitą regione. Subantarktiniai pingvinai laikomi šiltesnėms sąlygoms palankesne rūšimi, todėl jų gausėjimas tam tikrose vietose gali sutapti su ilgalaikėmis atšilimo tendencijomis Vakarų Antarktidoje.

    Tyrėjai primena, kad iki 2000-ųjų vidurio subantarktiniai pingvinai Galindeze apskritai neperėjo perėti, o pastaraisiais metais jų skaičius sezono pike augo. Vienu iš rekordinių laikotarpių maždaug 1 kvadratinio kilometro ploto saloje buvo suskaičiuota apie 11 000 šių paukščių.

    Prie stoties Akademik Vernadskij kartais užklysta ir rūšys, kurioms šis rajonas nėra būdingas. Mokslininkai mini atvejį, kai netikėtai pasirodė imperatorinis pingvinas, paprastai gyvenantis gerokai šaltesnėse Antarktidos vietovėse.

    Toks apsilankymas laikomas retu, nes artimiausios šios rūšies kolonijos yra šimtus kilometrų nuo stoties, o pakrantė aplink Galindezą jiems paprastai yra per šilta. Mokslininkai tokius epizodus taip pat registruoja kaip dalį platesnių ekosistemų stebėjimų.

  • Vėjo jėgainių parkas Šiaurės jūroje tapo omarų buveine: po kelerių metų žvejai pamatė netikėtą pokytį

    Šiaurės jūroje, prie Jorkšyro pakrantės, vėjo jėgainių parkas Westermost Rough ilgainiui tapo netikėta buveine jūrų gyvūnams. Žvejai, kurie statybų pradžioje baiminosi prarasti laimikius ir pajamas, po kelerių metų pastebėjo priešingą tendenciją – kai kuriose vietose omarų būklė gerėjo.

    Šis pokytis siejamas su kelių metų trukmės stebėjimais, kai jūros teritorija buvo vertinama nuo pasirengimo statyboms etapo iki pilnos eksploatacijos. Tyrėjai lygino vėjo parko zoną su netoliese esančiomis kontrolinėmis teritorijomis, kur žvejyba vyko įprastu režimu.

    Vėjo turbinų monoatramos ir jų apsauga nuo išplovimo formuoja aplinką, kuri jūroje veikia kaip dirbtinis rifas. Aplink pamatus naudojamos plieno konstrukcijos ir akmenų sluoksnis sukuria sudėtingesnį reljefą, daugiau plyšių ir slėptuvių, o tai ypač svarbu rūšims, kurios ieško priedangos.

    Tokiose vietose paprastai atsiranda daugiau paviršių, ant kurių įsitvirtina smulkūs organizmai, didėja maisto grandinės bazė. Dėl to aplinka tampa patrauklesnė ir plėšrūnams, ir dugninėms rūšims, kurioms reikia stabilios teritorijos.

    Stebėjimai parodė, kad rudojo krabo laimikiai vėjo parko ribose mažėjo, o tai žvejams atrodė kaip nepalanki žinia. Tačiau europinio omaro gausa išliko stabili, o kai kuriais atvejais fiksuotas ir didėjimas.

    Dar labiau nustebino ne vien omarų skaičius, bet ir jų dydis. Buvo pastebėta, kad dalis omarų per laiką užaugo didesni tiek ilgiu, tiek svoriu, lyginant su įprastais tos pačios akvatorijos rodikliais.

    Viena iš pagrindinių aiškinamų priežasčių – apsauga nuo intensyvios žvejybos statybų ir ankstyvos eksploatacijos laikotarpiu. Kai vėjo parko teritorija kurį laiką buvo ribojama komercinei žvejybai, omarai galėjo atsigauti ir išgyventi ilgiau.

    Ilgesnis išgyvenamumas reiškia daugiau šansų pereiti papildomus nėrimosi ciklus, o būtent per juos omarai auga. Kartu slėptuves suteikiantys akmenų sankaupų plotai sumažina plėšrūnų ir žvejybos įrankių keliamą spaudimą, todėl didesni individai turi daugiau galimybių išlikti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie objektai jūroje ne visada turi vien tik teigiamą poveikį visoms rūšims. Vis dėlto Westermost Rough pavyzdys rodo, kad tinkamai valdomos jūrinės energetikos teritorijos kai kuriais atvejais gali sukurti papildomas buveines ir pakeisti vietos ekosistemų balansą.

  • Italijoje 1930-aisiais Alpėse pasodino milijonus eglių dirvožemiui saugoti: pasekmės skaudžios

    Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.

    Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.

    Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.

    Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.

    Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.

    Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.

    Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.

    Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.

  • Genominis tyrimas: koalos beveik išnyko dar prieš žmonių atvykimą į Australiją

    Naujas genominis tyrimas rodo, kad koalos prieš maždaug 100 000 metų patyrė drastišką populiacijos sumažėjimą, o vėliau išgyveno genetinį „butelio kaklelį“, kai individų liko kritiškai mažai. Tai keičia ankstesnes versijas, siejusias didžiausią nuosmukį vien su žmonių atsikėlimu į žemyną.

    Tyrėjai analizavo 457 koalų genomus ir, svarbiausia, pirmą kartą tiesiogiai įvertino šios rūšies mutacijų greitį. Skaičiavimai parodė, kad koalų mutacijų greitis yra maždaug perpus mažesnis nei žmonių, todėl ankstesniuose modeliuose naudotos kitų žinduolių prielaidos galėjo klaidinti.

    „Šis tyrimas iš esmės perrašo koalų genetinės istorijos laiko juostą Australijoje“, – sakė tyrimui vadovavęs doktorantas Toby Kovacas.

    Pasak mokslininkų, šie genetiniai duomenys leidžia atkurti senųjų populiacijų dinamiką laikotarpiais, kai fosilijų įrašas yra per skurdus aiškioms išvadoms. Iš genomų signalų matyti, kad koalos išgyveno šaltus ir sausringus ledynmečio ciklus, kai Australijos aplinka darėsi vis labiau nepastovi ir mažiau palanki eukaliptų miškams.

    Koaloms itin svarbūs eukaliptai, todėl ilgalaikiai kritulių ir temperatūrų pokyčiai keičia ne tik miškų plotą, bet ir jų kokybę. Pleistoceno pabaigoje vykę sausrų ir vėsesnių periodų ciklai didino buveinių fragmentaciją, o augant gaisrų rizikai, tinkamų teritorijų mozaika dar labiau traukėsi.

    Tyrėjų teigimu, apie 60 000 metų prieš dabartį populiacija pasiekė ypač žemą tašką, o vėliau, klimatui švelnėjant, koalos pamažu atsigavo ir vėl išplito Rytų Australijoje. Vis dėlto genetinis „butelio kaklelis“ reiškia, kad dabartinių koalų genetinė įvairovė gali būti labiau ribota, nei būtų tikėtasi be tokio istorinio sukrėtimo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartinės grėsmės koaloms dažnai yra tiesiogiai susijusios su žmogaus veikla: buveinių naikinimu, miestų plėtra, kelių infrastruktūra, ligomis ir vis intensyvesniais miškų gaisrais. Australijoje koalos kai kuriuose regionuose jau priskiriamos nykstančioms, o atskirų populiacijų būklė vertinama kaip ypač pažeidžiama.

    Genominiai duomenys gali padėti tiksliau planuoti apsaugą: nustatyti, kurios populiacijos yra labiausiai genetiškai izoliuotos, kur reikėtų atkurti ekologinius koridorius, ir kaip pasirinkti perkėlimo ar veisimo programas, kad būtų išlaikyta kuo didesnė genetinė įvairovė.

    „Genomų tyrimai rodo, kad koalos jau anksčiau patyrė didelį populiacijos sumažėjimą dėl klimato kaitos ir buveinių praradimo“, – sakė Toby Kovacas.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad šis metodas gali būti pritaikytas ir kitoms Australijos rūšims, siekiant suprasti, ar panašūs nuosmukiai vyko dar iki žmonių įtakos. Toks kontekstas padeda atskirti natūralių klimato svyravimų pasekmes nuo šiuolaikinių, žmogaus sukeltų veiksnių, kurie daugeliui rūšių šiandien tampa lemiami.