Category: Technologijos

  • 250 gyventojų kaime Lenkijoje iškils 212 m bokštai: statomas žaliajam vandeniliui skirtas kompleksas

    Nedideliame Gaj Oławskio kaime Žemutinėje Silezijoje (Lenkija), kuriame gyvena apie 250 žmonių, planuojama išskirtinė energetikos investicija – čia turėtų iškilti iki 212 metrų aukščio bokštai.

    Kaip skelbia portalas „WNP“, Gaj Oławskyje projektuojamas energetinis kompleksas, kuris sujungs atsinaujinančius energijos šaltinius, žaliojo vandenilio gamybą ir didelio masto elektros kaupimą.

    Numatoma, kad projektas naudos vėjo ir saulės energiją, o viena pagrindinių jo dalių bus žaliojo vandenilio (RFNBO) gamybos įrenginiai. Bendra investicijų vertė įvardijama kaip beveik 447 mln. zlotų, darbų pabaiga planuojama 2027 metais.

    Ypatingo dėmesio sulaukia ne tik pati vandenilio gamyba, bet ir suplanuota infrastruktūra: projekte numatytas gravitacinis energijos kaupiklis, o pastatų fasaduose turėtų atsirasti integruotos fotovoltinės plokštės.

    Kas numatyta komplekse

    Projekte numatyta 21 MW galios vandenilio gamybos įranga. Investuotojų skaičiavimu, gamykla per metus galėtų pagaminti daugiau kaip 1,7 mln. kilogramų labai aukšto grynumo vandenilio.

    Taip pat planuojamas gravitacinis energijos kaupiklis, kurio talpa turėtų siekti 35 MWh. Būtent jam reikalingos ir įspūdingo aukščio konstrukcijos – apie 212 metrų bokštai.

    Tokio aukščio statiniai būtų panašūs į Vroclavo dangoraižio „Sky Tower“ aukštį, skaičiuojant kartu su smaile. Kaimo masteliui tai būtų itin ryškus architektūrinis ir infrastruktūrinis pokytis.

    Kaip veiktų gravitacinis energijos kaupiklis

    Projekto aprašyme nurodoma, kad kaupiklio veikimas paremtas paprasta fizika: kai elektros pagaminama daugiau (pavyzdžiui, kai saulėta ar vėjuota), energija būtų naudojama sunkiems blokams pakelti į didelį aukštį.

    Vėliau, kai elektros poreikis išaugtų arba atsinaujinančių šaltinių generacija sumažėtų, blokai būtų leidžiami žemyn, o jų judėjimas suktų generatorius ir taip gamintų elektrą.

    Kur yra Gaj Oławskis

    Gaj Oławskis yra netoli Olavos miesto, maždaug 20 kilometrų nuo Vroclavo. Tai nedidelė gyvenvietė, kurioje, kaip nurodoma, gyvena apie 250 žmonių.

    Jei projektas bus įgyvendintas pagal planą, ši vietovė taps vienu iš ryškesnių pavyzdžių, kaip mažos gyvenvietės įtraukiamos į didelės apimties energetikos pertvarką, siejamą su atsinaujinančiais ištekliais ir žaliuoju vandeniliu.

  • Trumpas prarado Kongreso kontrolę: Europai ir Lenkijai tai gali reikšti naują muitų karo etapą

    JAV vidurio kadencijos rinkimuose 2026 metų lapkričio 3 dieną demokratai perėmė tiek Atstovų Rūmus, tiek Senatą, o Donaldas Trumpas prarado daugumą abiejuose Kongreso rūmuose. Tai laikoma rimtu smūgiu Baltiesiems rūmams, tačiau automatinio politikos posūkio nereiškia.

    Kaip aprašo Lenkijos portalas WNP.pl, rinkėjų nuotaikas paveikė Irano karas, brangusi energija ir augusios pragyvenimo išlaidos. Viceprezidentas J. D. Vance’as atvirai pareiškė, kad respublikonus „paskandino“ karas.

    Trumpas pripažino, jog karas ir brangstanti nafta galėjo prisidėti prie pralaimėjimo, bet teigė, kad sprendimą pradėti karinius veiksmus priimtų dar kartą. Toks fonas svarbus ir Europai, nes energetika bei prekyba čia persipina su saugumu.

    Europai ir Lenkijai didžiausia intriga – ar susilpnėjęs prezidentas švelnins prekybos politiką, ar priešingai, ieškos naujų svertų. Tekste pabrėžiama, kad muitai gali likti spaudimo priemone, o jų pasekmes pajustų ir įmonės, kurios į JAV tiesiogiai nieko neparduoda.

    Kongresas pasikeitė, bet muitai gali likti

    Po rinkimų finansų rinkos reagavo optimistiškai: „Dow Jones“ šoktelėjo maždaug 1 500 punktų, o „Brent“ nafta atpigo beveik 9 proc. Investuotojai tikėjosi didesnio spaudimo mažinti įtampą dėl konflikto su Iranu ir atkurti įprastą laivybą per Ormuzo sąsiaurį.

    Vis dėlto politinė aritmetika Vašingtone nereiškia, kad protekcionizmas baigsis. Straipsnyje aiškinama, jog prezidentas ir toliau turi teisinius instrumentus įvesti muitus be kiekvieno sprendimo tvirtinimo Kongrese, o demokratams gali pritrūkti balsų greitai pakeisti esamą sistemą.

    Demokratai, perėmę daugumą, įgyja kitokius svertus: jie galės formuoti darbotvarkę, kontroliuoti biudžetą ir inicijuoti tyrimus, kviesti pareigūnus į posėdžius bei tikrinti sprendimų dėl muitų priėmimo logiką. Tačiau tai – labiau priežiūros ir spaudimo, o ne tiesioginio politikos atšaukimo kelias.

    Smūgis gali ateiti per tiekimo grandines

    Lenkijai JAV yra aštunta pagal svarbą eksporto rinka: 2024 metais į ją iškeliavo prekių už 12,6 mlrd. JAV dolerių – tai sudarė 3,3 proc. viso eksporto. Tačiau vien tiesioginis eksportas neparodo realios priklausomybės.

    Dalis regiono įmonių veikia tarptautinėse tiekimo grandinėse: pavyzdžiui, Lenkijoje pagamintas komponentas gali keliauti į Vokietijos gamyklą, o galutinis produktas – į JAV. Tokiu atveju muitai sumažina užsakymus ne tiesiogiai Lenkijos eksportuotojui, o jo partneriui, kuris užsako detales.

    Tekste išskiriamos jautresnės sritys: automobilių dalys, metalo gaminiai, plieno ir aliuminio konstrukcijos, baldai bei perdirbta maisto produkcija. Kai kurių plieno ir aliuminio gaminių atveju tarifai gali būti skaičiuojami nuo visos gaminio vertės, o ne vien nuo metalo dalies – tai iš esmės keičia kaštų struktūrą.

    Kinijos prekės gali plūsti į Europą

    Dar viena grandis – Kinijos perprodukcijos nukreipimas į Europą, kai JAV rinka užsidaro dėl muitų. Tekste pateikiami duomenys, kad 2026 metų sausį–balandį Kinijos eksportas į JAV sumažėjo 10 proc., o į Europos Sąjungą išaugo 19 proc.

    Pokyčiai esą jau matomi buitinės technikos rinkoje: nuo 2026 metų sausio iki liepos Kinijos tiekimas į ES augo 12,1 proc., kai tiekimas iš Lenkijos smuko 0,8 proc. Kinija šiame segmente pasiekė daugiau nei 38 proc. rinkos, o Lenkija – 13,2 proc.

    ES jau ėmėsi atsakomųjų priemonių plieno sektoriuje, įvesdama kvotas, o viršijus limitą taikydama 50 proc. muitą. Tekste pabrėžiama, kad dalis lemiamų sprendimų dėl apsaugos priemonių ir antidempingo procedūrų gali persikelti į Briuselį.

    Strateginiai metalai ir dujos tampa derybų valiuta

    Prekybos konfliktai veikia ir žaliavų srautus: jei plienas, aliuminis ar varis nekeliauja į JAV, perteklius gali krypti į Europą, darydamas spaudimą kainoms ir apsunkindamas vietos gamintojų padėtį. Tačiau didžiausia rizika siejama su sunkiai pakeičiamomis žaliavomis, reikalingomis elektronikai, energetikai, baterijoms ir gynybos pramonei.

    Tekste minimi retųjų žemių metalai, galis, germanis ir grafitas – sritys, kuriose Kinijos pozicija yra stipri. Nurodoma, kad JAV ir Kinijos prekybinio „paliaubų“ laikotarpis, susijęs su dalies ribojimų sustabdymu, pratęstas tik iki 2027 metų sausio 10 dienos.

    Energetikos dimensija taip pat svarbi: dėl karo regione katariško SGD srautai per Ormuzo sąsiaurį beveik sustojo, o Europa su Azija ėmė konkuruoti dėl amerikietiškų krovinių. Tekste teigiama, kad 2026 metais JAV tiekia apie du trečdalius į Europą importuojamų SGD.

    Europos dujų kainų kontekste pateikiama, kad spalio pradžioje TTF kaina viršijo 70 eurų už MWh, kai metų pradžioje buvo apie 41 eurą. Taip pat minima, jog ES dujų saugyklos buvo užpildytos apie 71 proc., palyginti su 87 proc. penkerių metų vidurkiu.

    Galiausiai keliama mintis, kad susilpnėjęs vidaus politikoje JAV prezidentas nebūtinai švelnins kursą užsienyje: užsienio politikos srityje jis išlaiko plačias prerogatyvas. Europai tai reiškia, kad vien muitų tema gali persipinti su energetiniais sandoriais, saugumo garantijomis ir žaliavų prieinamumu.

  • Norvegija stabdo naujų duomenų centrų plėtrą: įspėja apie elektros trūkumą ir kainų šuolį

    Norvegijos vyriausybė nusprendė pristabdyti sparčią daug energijos vartojančių duomenų centrų plėtrą šalyje, baimindamasi galimo elektros trūkumo ir kainų augimo ateinančiais metais.

    Pirmadienį Norvegijos elektros perdavimo sistemos operatorius „Statnett“ laikinai sustabdė naujų duomenų centrų prijungimo rezervacijas, kol bus įdiegta vyriausybės planuojama licencijavimo sistema.

    Nors Norvegija šiuo metu pagamina daugiau elektros nei suvartoja ir yra grynoji energijos eksportuotoja, naujos prognozės rodo, kad duomenų centrų paklausa gali pakeisti šią pusiausvyrą.

    Duomenų centrų bumas kelia diskusijų ir kitose šalyse: kritikai teigia, kad tokie projektai sukuria palyginti mažai darbo vietų, tačiau didina spaudimą elektros tinklui ir kelia energijos kainas.

    „Statnett“: paraiškų mastas viršija visos šalies pajėgumus

    Norvegijos energetikos ministras Terje Aasland pranešė, kad šiemet „Statnett“ sulaukė paraiškų prijungti 26 gigavatus naujos galios – tai daugiau, nei sudaro dabartiniai Norvegijos elektros pajėgumai.

    Didžiąją dalį šių prašymų – 75 proc. – sudaro būtent duomenų centrai. Tai, vyriausybės vertinimu, rodo, kad be papildomos kontrolės tinklo plėtra ir elektros poreikis gali tapti sunkiai valdomi.

    Laikinas rezervacijų stabdymas reiškia, kad nauji projektai turės laukti aiškesnių žaidimo taisyklių – kaip ir kokiomis sąlygomis jie galės būti prijungiami prie tinklo.

    Licencijavimas turėtų atsijoti prioritetus

    Skaitmenizacijos ir viešojo valdymo ministras Torgeir Micaelsen teigė, kad tikslas – turėti daugiau kontrolės ir užtikrinti, jog šalis statytų tik tuos duomenų centrus, kurių realiai reikia.

    Pasak jo, licencijavimo sistema pirmenybę turėtų teikti duomenų centrams, kurie aptarnauja gynybą, policiją ir gelbėjimo tarnybas, sveikatos apsaugą bei kitą kritinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, mobilųjį ryšį ar finansų sistemą.

    Tuo pačiu Norvegija signalizuoja, kad, nors nori remti vidaus poreikius dirbtinio intelekto plėtrai, ji ketina riboti žemės ir elektros prieinamumą globalioms debesijos bendrovėms bei kriptovaliutų įmonėms.

    Duomenų centrams gali tekti užsitikrinti elektrą patiems

    Vyriausybė taip pat nurodė, kad nauji duomenų centrai turėtų padengti tinklo patiriamas sąnaudas, o kai kuriais atvejais jų gali būti paprašyta statyti dujines elektrines, kad apsirūpintų elektra.

    Tarp minimų variantų – ir elektrinės su anglies dvideginio surinkimo bei saugojimo sprendimais. Tokia kryptis rodo, kad vien prijungimo prie bendro tinklo gali nebeužtekti, jei projektų apimtys ir toliau sparčiai augs.

    Norvegijos sprendimai atspindi platesnę tendenciją: šalys vis dažniau ieško būdų, kaip suderinti skaitmeninę infrastruktūrą su ribotais energetikos sistemos pajėgumais.

  • Lenkijoje NASK statys valstybinį duomenų centrą: investicija sieks 1,6 mlrd. zlotų

    Lenkijoje planuojama statyti naują valstybinį duomenų centrą, kuris aptarnautų viešąsias institucijas ir jų sistemas. Projektą įgyvendina NASK – valstybinis tyrimų institutas, o investicijos vertė siekia 1,6 mlrd. Lenkijos zlotų.

    Apie projektą pirmadienį pranešė šalies Skaitmeninimo ministerija. Skelbiama, kad vadinamasis Nacionalinis duomenų apdorojimo centras turėtų sudaryti saugias ir stabilias sąlygas valstybės duomenims tvarkyti, todėl institucijoms nebereikėtų atskirai kurti ir išlaikyti savo serverinių.

    NASK nurodo, kad centras būtų techninė bazė valstybės registrams, programėlei „mObywatel“, įvairioms elektroninėms valdžios platformoms, taip pat sveikatos apsaugos sistemoms – įskaitant elektroninę medicininę dokumentaciją.

    Didžioji finansavimo dalis turėtų ateiti iš programos „Fundusze Europejskie na Rozwój Cyfrowy 2021–2027“: 1,558 mlrd. zlotų numatyta kaip parama, o likusi suma – kiti šaltiniai. Ministerija pridūrė, kad objektas bus projektuojamas taip, kad ateityje jį būtų galima nuosekliai plėsti.

    Rezervinės sistemos ir strateginio objekto apsauga

    Duomenų centrams būtinas nuolatinis elektros tiekimas, aušinimas ir ryšys, todėl KCPD projektuojamas su rezerviniais sprendimais – kiekvienam iš šių elementų numatomas atsarginis „dvynys“. Idėja paprasta: sugedus vienai grandžiai, jos darbą iš karto perimtų kita.

    NASK taip pat teigia, kad tai turėtų užtikrinti paslaugų tęstinumą net sutrikimų ar krizinių situacijų metu – kad elektroniniai receptai, „mObywatel“ ir e. paslaugos veiktų įprastai.

    Institutas nurodo, kad objektas bus saugomas kaip strateginė infrastruktūra. Įvardijama, kad apsaugos priemonės turėtų padėti apsisaugoti nuo įsilaužimų, avarijų, ekstremalių oro reiškinių padarinių ir galimų sabotažo bandymų.

    Skaitmeninis pastato „dvynys“ ir energijos sprendimai

    Skaitmeninimo ministerija teigia, kad projekte numatoma diegti atsinaujinančių energijos šaltinių sprendimus, vandenilio technologijas ir šilumos susigrąžinimo sistemas. Infrastruktūra esą bus projektuojama laikantis duomenų centrams taikomų standartų.

    Taip pat planuojama naudoti BIM (pastato informacinio modeliavimo) ir „Digital Twin“ (skaitmeninio dvynio) technologijas. Tai reiškia, kad fizinis pastatas turėtų turėti detalią skaitmeninę kopiją, kuri realiu laiku atspindėtų, kaip veikia inžinerinės sistemos.

    NASK aiškina, jog toks modelis gali padėti anksčiau pastebėti gedimus, planuoti priežiūrą ir efektyviau valdyti energijos sąnaudas, kol problemos nepajuto paslaugų naudotojai.

    NASK yra valstybinis tyrimų institutas, prižiūrimas Skaitmeninimo ministerijos. Be kita ko, jis vykdo veiklą, susijusią su interneto saugumu, ir kuria sprendimus, didinančius teleinformatikos tinklų bei sudėtingų sistemų patikimumą.

  • Po šaudynių Krokuvoje internetą užplūdo dezinformacija: deepfake’ai, botai ir sąmokslo teorijos

    Po šaudynių Krokuvoje, per kurias žuvo 10 žmonių, socialiniuose tinkluose kilo masinė dezinformacijos banga – ėmė plisti melagingos žinutės, suklastotos nuotraukos ir dirbtiniu intelektu sugeneruoti vaizdai.

    Kaip rašoma WNP publikuotoje apžvalgoje, greta nepatvirtintų „naujienų“ apie užpuoliko tapatybę ir motyvus internete suaktyvėjo botų tinklai, o tragedija imta išnaudoti politinėms interpretacijoms ir sąmokslo teorijoms.

    Lenkijos institucijos nurodo, kad dalis klaidinančių naratyvų siekė kurstyti visuomenės susipriešinimą ir kelti abejones dėl valstybės saugumo. Tarp melagienų atsirado ir bandymai susieti ataką su ukrainiečiais, nors oficialiai skelbta, kad užpuolikas buvo lenkas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokiomis akimirkomis informacinis chaosas stiprėja dėl „informacijos spragų“: žmonės ieško atsakymų čia ir dabar, o tuo pasinaudoja dezinformacijos skleidėjai bei sukčiai.

    Ką žinoma apie ataką Krokuvoje

    Šeštadienį Krokuvos pagrindinėje aikštėje įvyko šaudynės. Skelbiama, kad žuvo 10 žmonių, dar 16 buvo sužeisti, tarp jų – du pareigūnai, dalyvavę persekiant įtariamąjį.

    Prokuratūra ir policija nurodė, kad įtariamas užpuolikas buvo 24 metų vyras. Pirmadienio rytą Mažosios Lenkijos policija informavo, jog užpuolikas mirė.

    Tragedijos fone internete plito ir falsifikacijos, susijusios su policijos veiksmais: skelbta, esą pareigūnų vietoje nebuvo, nors policija viešai neigė tokius teiginius ir tikslino reagavimo laiką.

    Botai, suklastoti vaizdai ir „deepfake“

    Lenkijos skaitmenizacijos ministerija pranešė, kad NASK moderavimui pateikė daugiau nei 2 000 paskyrų, kurios platino klaidinančias žinutes. Tarp jų fiksuotos ir paskyros, skelbusios įvairiomis užsienio kalbomis, įskaitant rusų.

    Institucijų duomenimis, dezinformacinių įrašų pasiekiamumas atakos dieną galėjo siekti daugiau nei 200 mln. peržiūrų. Kartu buvo vardijami ir dažniausiai kartoti melagingi naratyvai – nuo teiginių apie „inscenizaciją“ iki bandymų suversti kaltę Ukrainai.

    Internete taip pat pasirodė „deepfake“ tipo klastotės: pavyzdžiui, tariama užpuoliko nuotrauka su ukrainietiška uniforma, kuri, patikrinus DI detektoriais, buvo įvertinta kaip suklastota.

    Kaip nepadėti melagienoms plisti

    Specialistai primena paprastą taisyklę: net ir kritiškas pasidalijimas klaidinančiu įrašu dažnai tik padidina jo pasiekiamumą. Todėl pirmas žingsnis – nesidalinti turiniu, kol jis nepatikrintas oficialiuose šaltiniuose.

    Jei melagingą įrašą visgi paskelbėte, rekomenduojama jį pašalinti ir paskelbti patikslinimą su nuoroda į oficialią informaciją. Tai padeda sumažinti klaidinančios žinutės poveikį draugams ar sekėjams.

    Dar vienas žingsnis – pranešti apie klaidinančius įrašus pačiose platformose, naudojant funkciją „pranešti“ (report). Lenkijoje papildomai nurodyta, kad dezinformaciją galima teikti ir per NASK tam skirtą formą, o apie sukčiavimo bandymus – per CERT kanalus.

  • Brazilijoje buvusios fermos vietoje pasodino 840 tūkst. medžių – sugrįžo šimtmetį nematyti gyvūnai

    Brazilijoje ekologų šeimai pavyko buvusios gyvulininkystės fermos vietoje atkurti ištisą ekosistemą – po ilgamečio darbo į teritoriją sugrįžo gyvūnai, kurių regione nebuvo fiksuota daugiau kaip 100 metų.

    Apie šį projektą rašo „Futura-sciences.com“: Nicolas ir Raquel Locke 2001 metais savo valdą Rio de Žaneiro valstijoje pavertė ekologiniu rezervatu „Guapiaçu“ ir pradėjo nuosekliai atkurti nualintą kraštovaizdį.

    Dešimtmečius veikusi galvijų ferma buvo sunaikinusi didelę vietinių miškų dalį, todėl atkurti natūralią aplinką nepakako vien atsodinti medžius – reikėjo atkurti ir ryšius tarp buveinių.

    Ekologai sodino vietines medžių rūšis, formavo miško koridorius ir gaivino pelkes bei užmirkusias teritorijas – būtent tokie sprendimai leidžia gyvūnams grįžti ir išlikti, o ekosistemai vėl veikti kaip visumai.

    Miškas ir pelkės sugrąžino laukinę gyvybę

    2025 metais 607 hektarų plote buvo pasodinta apie 840 tūkst. medžių. Tai tapo pagrindu miškui vėl plėstis ten, kur anksčiau buvo ganyklos.

    Vandens telkinių ir pelkių atkūrimui rezervate buvo įrengtos žemių užtvankos ir pakeistos vietinių upelių vagos. Buvusiose ganyklose susiformavo lagūnos, pritraukusios įvairių rūšių gyvūnus ir paukščius.

    Nurodoma, kad šiose atkurto kraštovaizdžio vietose apsigyveno kapibaros, plačianapiai kaimanai, garniai ir kiti vandens paukščiai – tai ženklas, kad teritorija vėl tampa tinkama natūralioms bendrijoms.

    Tapyrus teko sugrąžinti dirbtinai

    Pietų Amerikos tapyrai Rio de Žaneiro valstijoje nebuvo sutinkami nuo 1914 metų. Dėl kelių infrastruktūros ir žemės ūkio plotų gyvūnai negalėjo natūraliai sugrįžti į regioną.

    Todėl 2017 metais į rezervatą buvo specialiai išleisti pirmieji trys tapyrai. Jų judėjimas stebėtas radijo antkakliais ir fotospąstais, o netrukus paaiškėjo, kad gyvūnai sėkmingai prisitaikė – maitinosi vietiniais augalais ir platino sėklas, taip prisidėdami prie miško atsigavimo.

    Vėliau mokslininkai užfiksavo pirmuosius jauniklius, gimusius jau laukinėje gamtoje. Tai patvirtino, kad tapyrai ne tik išgyvena, bet ir dauginasi.

    Šiuo metu rezervate, kaip teigiama, gyvena 11 suaugusių tapyrų ir trys jaunikliai, o įskaičiuojant aplinkines teritorijas bendra populiacija, specialistų vertinimu, gali siekti 25 individus.

  • 1978 metais JAV į vandenyną suverstų betoninių padangų eksperimentas: po 40 metų – dvi priešingos baigtys

    1978 metais JAV, prie Masačusetso krantų, į vandenyną buvo nuleista tūkstančiai automobilių padangų, užlietų betonu – taip bandyta sukurti dirbtinį rifą ir pritraukti daugiau jūrų gyvūnų. Po kelių dešimtmečių paaiškėjo, kad toks sprendimas gali virsti ir sėkme, ir ekologine problema – priklausomai nuo to, kaip projektas suplanuotas.

    Kaip rašo „Android.com“, Masačusetso jūrų žvejybos valdybos darbuotojai tuomet įrengė vadinamąjį Jarmuto dirbtinį rifą Keip Kodo įlankoje, maždaug 10 metrų gylyje. Pradžioje jis užėmė apie 51 hektaro plotą ir buvo skirtas „pagyvinti“ gana vienodą jūros dugną.

    Rifo konstrukcijoms panaudota apie 600 betoninių modulių, o pirmajame etape ant dugno sugulė ir maždaug 1 500 elementų iš padangų. Jas jungdavo į 3–5 padangų ryšulius ir užpildydavo betonu, kad konstrukcija būtų stabilesnė.

    Vėliau rifas dar plėstas: 1994 metais pridėta apie 1 000 papildomų elementų, 2014 metais atgabenta 22 siuntos statybinių medžiagų, o 2020 metų sausį rifo struktūrą papildė betoninės konstrukcijos ir granito blokai.

    Kaip padangos tapo prieglobsčiu jūros gyvūnams

    Laikui bėgant Jarmuto dirbtinis rifas tapo visaverte buveine įvairiems jūrų gyventojams. Tyrėjai čia aptiko juodųjų jūrinių ešerių, omarų, jūrų žvaigždžių ir kitų rūšių.

    Tokias vietas gyvūnai renkasi dėl paprastos priežasties – konstrukcijose atsiranda daug slėptuvių ir tarpų, o stabilus pagrindas leidžia formuotis palankioms sąlygoms gyventi bei maitintis.

    Vis dėlto ilgainiui nuo idėjos dirbtinius rifus plačiai formuoti iš padangų buvo atsitraukta. Pirmenybė teikta betonui, natūraliam akmeniui ir specialiai tam sukurtoms konstrukcijoms.

    Kodėl panašus sumanymas Floridoje virto taršos problema

    Visai kita istorija nutiko Floridos pakrantėje, kur 1970–1980 metais įgyvendintas Osborno dirbtinio rifo projektas. Ten į jūros dugną buvo suversta daugiau kaip 2 mln. automobilių padangų – tikintis, kad jos taps pagrindu koraliniam rifui formuotis.

    Problema buvo konstrukcijos patvarumas: padangos buvo tvirtintos nailoninėmis virvėmis ir plieniniais spaustuvais, tačiau audros ir uraganai tokias jungtis ilgainiui suardė. Dėl to padangos pradėjo judėti dugnu ir virto pavojingomis atliekomis.

    Skelbiama, kad jos ne tik teršė aplinką, bet ir fiziškai žalodavo netoliese esančius natūralius koralinius rifus, darydamos žalą jūrų ekosistemai.

    Dešimtmečius problema spręsta vangiai, o didesnio masto padangų traukimo darbai startavo tik 2007 metais, kai į operaciją įsitraukė JAV karinių jūrų pajėgų ir pakrančių apsaugos narai bei savanoriai. Vis dėlto dalis padangų iki šiol, kaip nurodoma, lieka Floridos pakrantėje.

    Ko išmokė du skirtingi eksperimentai

    Dvi istorijos parodė, kad panašūs sumanymai gali baigtis visiškai skirtingai. Tinkamai suprojektuotos ir stabilios konstrukcijos gali dešimtmečiais tarnauti kaip papildomos buveinės žuvims ir bestuburiams.

    Tačiau prastai įvertinus medžiagų elgseną jūrinėje aplinkoje ir konstrukcijų atsparumą, „atliekų panaudojimas“ gali virsti ilgalaikiu taršos šaltiniu, kurį vėliau labai brangu ir sudėtinga pašalinti.

  • Amazonės drumzlinoje gelmėje kamera netikėtai užfiksavo retus upinius delfinus

    Į Amazonės upės drumzliną vandenį nuleista povandeninė kamera netikėtai užfiksavo retus gyvūnus – grupę amazoninių upinių delfinų, dar vadinamų inijomis.

    Įraše matyti, kaip jie išnyra iš tamsos, sukasi ir plaukioja visai šalia objektyvo – tokius kadrus gamtoje pamatyti pavyksta retam, rašo „BBC Wildlife“.

    Pagrindiniai filmavimo herojai – Amazonės baseine gyvenantys upiniai delfinai, kurie gerokai skiriasi nuo jūrinių savo giminaičių, o skirtingos upinių delfinų rūšys tarpusavyje taip pat nėra vienodos.

    WWF iniciatyvos „River Dolphin Rivers Initiative“ pasaulinė vadovė Emily Cunningham pabrėžė, kad upiniai delfinai yra reti ir išskirtiniai, o jų gyvenimo būdas prisitaikęs prie sudėtingų upių sąlygų.

    Kuo išsiskiria Amazonės upiniai delfinai

    Pasak E. Cunningham, kai kurių upinių delfinų snukiai būna ilgi ir ploni, jų akys – labai mažos, o kai kurios rūšys snukio beveik neturi. Minima ir išskirtinė spalva – vieni delfinai gali būti švelniai rožiniai.

    Skirtingai nei jūriniai delfinai, amazoniniai upiniai delfinai turi lankstesnį kaklą – tai leidžia jiems pasukti galvą į šoną. Šis bruožas itin praverčia manevruojant sudėtingoje aplinkoje.

    Dar viena išskirtinė detalė – jie gali irtis taip, kad vienu peleku stumtųsi į priekį, o kitu – atgal. Toks judėjimas padeda laviruoti tarp užlietų miškų medžių, kai upių vanduo smarkiai pakyla.

    Populiacija mažėja, visoms rūšims gresia išnykimas

    Nors jūroje šokančius delfinus matė daugelis, upinį delfiną išvysti kur kas sudėtingiau. Amazonės ir Orinoko baseinuose, kur gyvena inijos (dar vadinamos boto), šių gyvūnų yra likę tik kelios dešimtys tūkstančių.

    WWF atstovė pažymėjo, kad visi upinių delfinų tipai yra nykstantys arba kritiškai nykstantys. Tarp grėsmių įvardijamas priegauda, kai gyvūnai pakliūva į žvejybos tinklus, taip pat upių tėkmės pokyčiai dėl užtvankų ir drėkinimo kanalų, klimato kaita bei tarša.

    Anot jos, upiniai delfinai svarbūs upių ekosistemoms – jie prisideda prie upių „sveikatos“, o tokios vandens sistemos yra gyvybiškai reikšmingos daugiau nei milijardui žmonių visame pasaulyje.

  • Austrijos Alpėse po karštos 2026-ųjų vasaros oficialiai dingo ledynas „Schwarzmilzferner“

    Austrijos Alpėse oficialiai nebeliko ledyno „Schwarzmilzferner“ (Švarcmilcferneris) – po itin karštos 2026 metų vasaros jis neteko ledyno statuso.

    Kaip rašo BILD, šis ledynas buvo Allgäu Alpėse, Austrijos teritorijoje, tačiau per kelis šiltus mėnesius jo būklė pasikeitė taip, kad jis nebeatitinka pagrindinių ledyno požymių.

    Skelbiama, kad per trumpą laiką ledas suplonėjo daugiau kaip 4 metrais ir prarado maždaug pusę savo tūrio. Be to, ledo masyvas nustojo judėti – o būtent judėjimas laikomas vienu esminių kriterijų, pagal kuriuos ledas vadinamas ledynu.

    Gamtos mokslininkai įspėja, kad tai – ne pavienis atvejis: tirpimas pastaraisiais metais spartėja, o žiemos sniegas vis dažniau nebesugeba kompensuoti vasarą patiriamų nuostolių.

    Stebėtas 26 metus, visiškas išnykimas – tik laiko klausimas

    Glaciologas Christofas Meyeris iš Bavarijos mokslų akademijos šį ledyną stebėjo 26 metus. Jo vertinimu, po kitos vasaros „Schwarzmilzferner“ greičiausiai gali išnykti visiškai.

    Mokslininkas taip pat nurodo, kad nuo 2022 metų tirpimas tapo pastebimai spartesnis. Net ir gausesni žiemos krituliai nebeatperka to, kas prarandama karščiausiais mėnesiais.

    Įspėjimas ir dėl Rytų Alpių: ledynai gali nelikti iki 2060–2070 metų

    Pasak glaciologo, Rytų Alpėse ledynai apskritai gali išnykti iki 2060–2070 metų. Teigiama, kad kasmet šiame regione dingsta po kelis mažus ledynus.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad rizika didelė ir keturiems paskutiniams Vokietijos ledynams. Nurodoma, jog iki 2025 metų per dvejus metus jie prarado daugiau nei ketvirtadalį savo ploto – iš viso apie milijoną kubinių metrų ledo.

    Minima, kad ledynai „Blauais“ ir „Watzmann“ netrukus gali netekti statuso, o „North Schneeferner“ prie Cugšpice (Zugspitze) – iki šio dešimtmečio pabaigos. Ilgiausiai, tyrėjų vertinimu, galėtų išsilaikyti „Höllentalferner“, tačiau jam skiriama daugiausia dešimt metų.

  • „Velnio šarvuotis“: vabalas, galintis atlaikyti automobilio užvažiavimą, įkvėpė aviacinę inžineriją

    Kalifornijoje gyvenantis vadinamasis „velnio šarvuotis“ – mažas, maždaug 2 centimetrų ilgio vabalas – stebina tuo, kad gali atlaikyti net automobilio užvažiavimą. Mokslininkus labiausiai domina jo neįprastai tvirtas šarvas, kuris spaudimą ne tik išlaiko, bet ir „protingai“ paskirsto.

    Šio vabalo (Phloeodes diabolicus) egzoskeleto sandara jau tapo įkvėpimu inžineriniams sprendimams – ypač ten, kur svarbus atsparumas pažeidimams ir patikimos jungtys. Apie tokius bandymus rašo „ZME Science“.

    Vabalo šarvas išsiskiria tuo, kad jo dvi dalys sujungtos tarsi dėlionės detalės. Tokia „siūlės“ konstrukcija leidžia apkrovą paskirstyti tolygiau ir sumažina tikimybę, kad šarvas staiga sutrūks.

    Dar svarbiau, kad esant dideliam slėgiui egzoskeletas geba kontroliuojamai deformuotis: vidiniai sluoksniai pamažu atsiskiria vienas nuo kito, sugėria energiją ir taip apsaugo nuo staigaus lūžio.

    Įspūdingi matavimai ir palyginimai

    2020 metais Kalifornijos universiteto Irvaine ir Purdue universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad vabalo egzoskeletas gali atlaikyti apie 150 niutonų jėgą. Tai prilyginta maždaug 40 tūkst. kartų didesnei apkrovai nei paties vabalo kūno masė.

    Palyginimui, nurodoma, kad automobilio padangos užvažiavimas ant vabalo, kai jis yra ant gruntinės dangos, gali sukelti maždaug 100 niutonų apkrovą. Tai padeda paaiškinti, kodėl šis vabzdys turi realių šansų išgyventi situacijose, kurios daugumai kitų vabzdžių būtų mirtinos.

    Purdue universiteto civilinės inžinerijos profesorius Pablo Zavattieri aiškino, kad „siūlė veikia panašiai kaip dėlionė“ – ji sujungia skirtingas egzoskeleto plokšteles vabalo pilvo dalyje po antsparniais.

    Tyrėjai taip pat pabrėžė, kad šis itin atsparus šarvas sudarytas vien iš organinių medžiagų ir neturi mineralinių komponentų, kurie dažnai siejami su kietumu.

    Kaip vabalo šarvas pritaikomas aviacijoje

    Vabalo šarvo principai jau bandomi perkelti į praktinius inžinerinius sprendimus. 2020 metais sukurta anglies kompozito jungtis, įkvėpta vabzdžio egzoskeleto, buvo tokia pat tvirta kaip tradicinės aviacijoje naudojamos tvirtinimo detalės, bet geriau sugerdavo energiją.

    Vėlesniame 2026 metų tyrime panašus metodas išbandytas taisant pažeistas kompozitines medžiagas, naudojamas aviacijoje. Skelbiama, kad tokios jungtys atlaikė 30,47 proc. didesnę maksimalią tempimo apkrovą nei tradicinės remonto konstrukcijos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad technologija dar nėra parengta tiesioginiam pritaikymui lėktuvuose. Nepaisant to, šie rezultatai rodo, kaip evoliucijos suformuoti apsaugos mechanizmai gali padėti kurti atsparesnes konstrukcijas ir remonto sprendimus.