Category: Technologijos

  • Mokslininkai pervertino Thwaiteso ledyno stabilumą: iki 2100 metų jūros lygis gali kilti sparčiau

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dažnai vadinamas lemtingu klimato rizikos tašku, gali tirpti ir trauktis greičiau, nei buvo manyta iki šiol. Nauji modeliavimai rodo, kad jau šiame šimtmetyje jo indėlis į pasaulinį jūros lygio kilimą gali būti maždaug dvigubai didesnis, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Thwaiteso ledynas yra milžiniška ledo masė, savo plotu prilyginama didelėms valstybėms ar regionams. Vien jo visiškas suirimas ilgainiui galėtų reikšmingai prisidėti prie jūros lygio kilimo, o svarbiausia rizika slypi tame, kad jis gali paleisti grandininę reakciją Vakarų Antarktidos ledo skydyne.

    Ledynų elgsena priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo to, kas vyksta ties riba, kur ledas remiasi į sausumą ir pereina į plūduriuojantį ledo šelfą. Naujesni skaičiavimai pabrėžia, kad ši riba nėra siaura linija, o kelių kilometrų pločio pereinamoji zona, kurioje procesai gali būti gerokai dinamiškesni.

    Šiose zonose santykinai šiltesnis vandenyno vanduo gali lengviau patekti po ledu ir jį ardyti iš apačios. Be to, potvynių ir atoslūgių ciklai gali periodiškai pakelti ledo pakraščius, mažindami sukibimą su dugnu ir didindami nestabilumą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Thwaiteso ledyno stabilumą šiuo metu dar gali palaikyti povandeninės reljefo struktūros, veikiančios tarsi „atrama“. Tačiau jei šiltesnis vanduo ir toliau skverbsis į pereinamąsias zonas, ledynas gali silpninti ryšį su šia atrama ir tapti jautresnis staigiems pokyčiams.

    Pagal naujus vertinimus, iki 2100 metų Thwaiteso indėlis į vidutinį pasaulinį jūros lygio kilimą gali siekti apie 30 milimetrų, su maždaug 6 milimetrų paklaida. Tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei rodė dalis ankstesnių skaičiavimų, o svarbiausia tai, kad šis procesas didina ir platesnės Vakarų Antarktidos destabilizacijos riziką.

    Nors keli centimetrai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nedaug, pasauliniu mastu net ir toks papildomas jūros lygio kilimas reiškia dažnesnius pakrančių potvynius, spartesnę krantų eroziją ir didesnį sūrių vandenų prasiskverbimą į gėlo vandens išteklius. Didžiausią poveikį paprastai pajunta žemose pakrantėse esantys miestai, salos ir deltos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ledo skydynų reakcija nėra momentinė, tačiau kai kurie pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, pasak jų, vis dar gali sulėtinti procesų tempą ir sumažinti ilgalaikę riziką.

  • 8 gyvūnai, kuriuos lengva supainioti su gyvatėmis: kaip atskirti ir kodėl jie taip atrodo

    Dalis jų yra bekojai driežai, kiti yra varliagyviai, žuvys ar net vabzdžių lervos. Iš tolo juos nesunku supainioti, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiranda aiškūs požymiai, kurie išduoda, kad tai ne gyvatė.

    Kaip atpažinti ne gyvatę?

    Vienas patikimiausių skirtumų yra akys ir galva. Dauguma bekojų driežų turi judrius vokus ir gali mirksėti, o gyvatės mirksėti negali, nes jų akis dengia skaidrus, nejudrus žvynas.

    Kitas ženklas yra ausys: kai kurie driežai turi išorines ausų angas, o gyvatės jų neturi. Taip pat skiriasi ir šėrimasis, nes gyvatės dažniau nusimeta odą beveik vientisu „vamzdžiu“, o driežai neretai šeriasi fragmentais.

    Žemiau pateikiami aštuoni gyvūnai, kurie dėl kūno formos ir judėjimo primena gyvates, tačiau jomis nėra.

    Bekoji driežai, kurie klaidina

    Trapioji gluodenė yra bekojis driežas, paplitęs Europoje ir Vakarų Azijoje. Dažniausiai ji užauga iki maždaug 40–45 centimetrų ir mėgsta drėgnesnes buveines, miškų pakraščius, pievas ar krūmynus.

    Nuo gyvatės ją galima atskirti pagal judrius vokus ir mirksėjimą. Be to, gluodenės oda neretai šeriasi nedideliais gabalėliais, o tai iš pirmo žvilgsnio atrodo visai kitaip nei įprastas gyvatės šėrimasis.

    Kitas klaidinantis pavyzdys yra vadinamieji stikliniai driežai, dar vadinami geltonpilviais kai kuriuose regionuose. Tai taip pat bekojai driežai, aptinkami Šiaurės Amerikoje ir dalyje Azijos, o jų pailgas kūnas lengvai suklaidina.

    Šių driežų pavadinimai siejami su gynybiniu mechanizmu: uodega gali lengvai nulūžti, kad gyvūnas ištrūktų iš plėšrūno. Nuo gyvačių juos išduoda voko judrumas, galvos forma ir tai, kad kai kurių rūšių dar išlikę vos matomi galūnių rudimentai.

    Meksikinė dvižandė, dar vadinama kirminine driežine, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme. Ji kasa urvus purioje dirvoje, o jos tanki galva ir cilindriškas kūnas padeda stumtis per gruntą.

    Nors iš tolo ji primena mažą gyvatę, pagrindinis skirtumas aiškus iškart: ji turi dvi gerai matomas priekines galūnes, kurias naudoja kasimui. Užpakalinės galūnės beveik sunykusios ir likusios tik kaip kauliniai rudimentai.

    Vakarų trijųpirštis scinkas gyvena Pirėnų pusiasalyje, pietų Prancūzijoje ir kai kuriose šiaurės vakarų Italijos vietovėse. Šis driežas gali siekti apie 43 centimetrus, todėl dėl pailgos formos dažnai palaikomas gyvate.

    Vis dėlto scinką išduoda galūnės: jis turi dvi poras nedidelių kojų, kurių kiekvienoje po tris pirštus. Pavojui ar greitesniam judėjimui jis gali raitytis visu kūnu, todėl judesys dar labiau sustiprina panašumą į gyvatę.

    Ne tik ropliai: kas dar primena gyvates

    Juostuotosios unguriakės yra jūrinės žuvys, kurių ilgas kūnas ir gyvenimo būdas primena gyvates. Jos paplitusios tropiniuose ir šiltesniuose vidutinių platumų vandenyse, o dalis rūšių aptinkamos ir gana dideliame gylyje.

    Šios žuvys dažnai būna įsiraususios į smėlį taip, kad matytųsi tik akys ir galvos dalis. Toks elgesys padeda slėptis nuo plėšrūnų ir tuo pačiu pasalomis medžioti smulkesnį grobį.

    Červėgės yra neįprasti varliagyviai, vizualiai primenantys stambius kirminus ar mažas gyvates. Jų akys menkai išsivysčiusios, nes daugelis rūšių prisitaikiusios gyventi po žeme, o kūnas pritaikytas rausti ir slinkti siaurais urvais.

    Tarp akių ir šnervių červėgės turi čiuopiklius, kuriais „apžiūri“ aplinką. Mokslininkai taip pat yra aprašę rūšių, kurių dantų srityje aptinkamos liaukos, siejamos su toksiškų medžiagų išskyrimu, o tai kelia papildomą susidomėjimą varliagyvių gynybos evoliucija.

    Didžioji afrikinė šimtakojė gali užaugti iki maždaug 33,5 centimetrų ir gyvena Rytų Afrikos regionuose. Iš toli jos tamsus blizgus kūnas kartais palaikomas gyvate, ypač prietemoje ar tankioje augmenijoje.

    Priėjus arčiau panašumas išnyksta, nes šimtakojė turi daugybę kojų, išsidėsčiusių išilgai kūno. Judėjimo būdas taip pat visiškai kitoks: ji juda koordinuotai dirbdama daugeliu galūnių, o ne raitydamasi kaip gyvatė.

    Galiausiai, vienas įdomiausių „apgaulės“ pavyzdžių yra parusninio drugio lerva, kuri evoliuciškai išvystė gąsdinimo triuką. Augdama ji įgauna dėmes, primenančias gyvatės akis, todėl plėšrūnui gali pasirodyti, kad priešais jį yra pavojingas roplys.

    Be to, ši lerva gali išstumti šakotą organą, vadinamą osmeteriu, kuris skleidžia nemalonų kvapą. Vizualiai jis primena gyvatės liežuvį, o kartu su „akimis“ sustiprina imitaciją ir padidina šansus išvengti užpuolimo.

  • Odesos srityje užfiksuotas retas geltonasis glaucijus: vaistams naudojama žydinti augalo dalis

    Ukrainos pietuose, Odesos srityje esančiame Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo žydintį retą augalą – geltonąjį glaucijų, dar vadinamą geltonuoju mačoku. Parko tyrėjai pastebi, kad šis rūšies žydėjimas vėlyvuoju metų laiku yra neįprastas ir rodo, kaip gamtos ritmą veikia orų svyravimai.

    Geltonasis glaucijus priklauso aguoninių šeimai ir dažniausiai auga pajūrio smėlynuose bei skurdžiuose dirvožemiuose. Ukrainoje ši rūšis laikoma reta ir įrašyta į šalies Raudonąją knygą, todėl jos augavietės yra saugomos, o augalų rinkimas gamtoje gali daryti žalą populiacijoms.

    „Net ir vėlyvą rudenį parke dar žydi geltonasis glaucijus, o tokie stebėjimai padeda fiksuoti, kaip kinta gamta ir buveinės“, – sakė Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko atstovas, biologas Ivanas Rusevas.

    Šis ryškiai geltonais žiedais žydintis augalas žinomas ne tik dėl dekoratyvumo. Farmacijoje vaistine žaliava laikoma antžeminė augalo dalis žydėjimo metu, nes būtent tuomet joje susikaupia didžiausia biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija.

    Specialistai nurodo, kad geltonajame glaucijuje aptinkami izochinolinų grupės alkaloidai, dėl kurių augalas istoriškai buvo naudojamas tam tikrų preparatų gamyboje. Būtent dėl šios priežasties rūšis dažnai minima greta populiarių vaistų veikliųjų medžiagų, tačiau savarankiškas rinkimas ar vartojimas yra rizikingas ir nerekomenduojamas.

    Geltonasis glaucijus natūraliai paplitęs Europos Atlanto pakrantėse ir Viduržemio jūros regione, taip pat aplink Juodąją ir Azovo jūras. Kai kuriose teritorijose, ypač už natūralaus arealo ribų, rūšis yra aptinkama kaip introdukuota, tačiau populiacijos ne visur stabilios ir gali nykti dėl buveinių pokyčių.

    Gamtininkai pabrėžia, kad tokie radiniai saugomose teritorijose yra svarbūs ne vien kaip įdomus faktas. Jie prisideda prie ilgalaikių stebėsenos duomenų, leidžiančių tiksliau vertinti biologinės įvairovės būklę ir laiku pastebėti pokyčius, kuriuos lemia klimato kaita, žmogaus veikla ar karo poveikis aplinkai.

  • Beringo jūroje krabų populiacija smuko milijardais, o vėliau išaugo hibridų banga: kas nutiko?

    Po 2018–2019 metais užfiksuotos jūrinės karščio bangos regione staigiai sumažėjo snieginių krabų Chionoecetes opilio gausa. JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) vertinimu, nuo maždaug 8 000 000 000 individų 2018 metais jų populiacija iki 2021 metų sumenko iki apie 1 000 000 000.

    Mokslininkai tai sieja su ilgiau trunkančiu šilumos periodu, sumažėjusiu žiemos jūros ledu ir atšilusia vandens mase prie dugno. Šie pokyčiai gali lemti prastesnes sąlygas šaltį mėgstantiems krabams: kinta buveinės, maisto prieinamumas ir plėšrūnų spaudimas.

    Dėl tokio nuosmukio Aliaskoje pirmą kartą buvo įvestas komercinės snieginių krabų žvejybos draudimas, trukęs apie dvejus metus. Žvejybos apribojimai paprastai taikomi tuomet, kai išteklių būklė laikoma per silpna, kad atlaikytų komercinį spaudimą.

    Kol viena populiacija traukėsi, ėmė ryškėti kitas reiškinys: daugėjo hibridų, atsiradusių kryžminantis Chionoecetes opilio ir Chionoecetes bairdi. Ankstesniais metais pramoninio dydžio patinų grupėje hibridai dažniausiai sudarydavo iki 10 proc., o iki 2025 metų jų dalis priartėjo prie pusės.

    Naujame tyrime, kuriame taikytas kompiuterinis modeliavimas, teigiama, kad sumažėjęs ledo dangos plotas per anomalų šilumos laikotarpį galėjo staigiai „suspausti“ snieginių krabų buveines. Toks pokytis, kaip aiškina NOAA mokslininkė Erin Fedewa, galėjo pakeisti konkurencijos sąlygas ir netiesiogiai sudaryti palankesnį foną hibridams plisti.

    Viena iš hipotezių yra ta, kad hibridai galėjo lengviau pasiekti maisto išteklius ir rečiau tapti plėšrūnų grobiu, kai sumažėjo konkurentų. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad jų ateitis neaiški: dar trūksta duomenų apie hibridų reprodukcinį pajėgumą ir apie tai, ar jie gali suformuoti stabilias, savarankiškai išsilaikančias populiacijas.

    Praktinis klausimas žvejybai ir išteklių valdymui yra paprastas: net jei krabų gausa atsigauna, svarbu suprasti, kokia tai populiacija ir kaip ji elgsis ateityje. Jei reikšminga dalis laimikio tampa hibridinė, gali keistis augimo tempai, migracija, atsparumas temperatūrai ir kiti biologiniai požymiai, nuo kurių priklauso prognozės.

    Beringo jūra laikoma vienu jautriausių regionų klimato kaitos poveikiui, todėl tokie staigūs pokyčiai vis dažniau siejami su ekstremalių šilumos epizodų padažnėjimu. Mokslininkai tikisi, kad tolesni genetiniai ir ekosistemų tyrimai padės tiksliau įvertinti, ar hibridų banga yra laikina reakcija į krizę, ar nauja ilgalaikė norma.

  • Juodoji jūra prie Odesos virsta karo šiukšlynu: ekologas įspėja dėl dronų nuolaužų ir naftos grėsmės

    Juodosios jūros pakrantėje prie Odesos kaupiasi vis daugiau karo paliktų teršalų, o jų poveikis, pasak ukrainiečių ekologo Vladyslavo Balynskio, gali tęstis dar ilgai po karo pabaigos. Specialistas sako, kad jūros dugne formuojasi savotiška sąvartyną primenanti zona iš numuštų dronų ir raketų liekanų, o pavojus kyla ne tik Ukrainai, bet ir kaimyninėms šalims.

    Ekologo vertinimu, Rusijos išpuoliai prieš uostus ir civilinę laivybą pakeitė taršos pobūdį. Į jūrą gali patekti ne tik naftos produktai, bet ir įvairūs kroviniai, o pasekmės priklauso nuo to, kur nuskęsta laivas, kokia srovė, gylis ir ar teritorija yra jautri gamtai, pavyzdžiui, paukščių perėjimo ar žuvų maitinimosi vieta.

    Pasak jo, Odesos įlanka yra ypač pažeidžiama, nes vandens apykaita čia ribota. Jei smūgis suduodamas netoli kranto, tarša gali greitai pasiekti paplūdimius ir pakrančių ekosistemas, o audrų sezonu rizika tik didėja.

    Kodėl pavojingi pažeisti laivai

    V. Balynskis akcentuoja, kad didelė dalis grėsmių susijusi su pažeistais arba apleistais laivais, kurie po atakų lieka dreifuoti. Kol laivas plūduriuoja, tai yra navigacijos pavojus, tačiau situacija tampa rimtesnė, kai laivas užplaukia ant seklumos arba pradeda irti.

    Tuomet, veikiant bangoms ir audroms, korpusas gali prarasti sandarumą, o į vandenį patektų degalai, tepalai ir kiti techniniai skysčiai. Ekologas pabrėžia, kad net ir nuskendus laivui tarša gali skverbtis palaipsniui, o teršalai aplinkoje išlikti metų metus.

    Papildomą riziką kelia jūroje esančios minos ir nesprogę šaudmenys. Nekontroliuojamas laivas, atsitrenkęs į miną ar atsidūręs netoli sprogimo, gali staiga skilti ir nuskęsti, o tarša tokiu atveju atsirastų šimtus kilometrų nuo pirminės atakos vietos.

    Dronų ir raketų nuolaužos jūroje

    Vienas mažiau matomų, bet ilgalaikių veiksnių, pasak ekologo, yra į jūrą krentantys numuštų dronų ir raketų fragmentai. Dalį lengvų nuolaužų galima surinkti pakrantėje, tačiau sunkesnės detalės dažniausiai nusėda dugne.

    Ekologas teigia, kad ten kaupiasi varikliai, metalinės dalys, elektronikos plokštės, akumuliatoriai, degalų ir tepalų likučiai. Medžiagoms yrant ir metalams koroduojant, teršalai pamažu patenka į nuosėdas ir vandenį, o tikrasis jų poveikis dugno organizmams bei žuvims dar nėra iki galo įvertintas.

    „Tai, ką matau po vandeniu, primena sąvartyną: nuolaužos guli beveik nejudėdamos ir kaupsis metų metus“, – sakė V. Balynskis.

    Poveikis gyvūnijai ir jūros atsigavimui

    V. Balynskis išskiria didžiausią nerimą keliančią sritį: jūrų žinduolius. Pasak jo, dėl karo veiksmų sukeliamo povandeninio triukšmo, sprogimų ir slėgio bangų nukenčia delfinai ir kiti banginiai, kuriems klausa yra būtina orientacijai ir maisto paieškai.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad ekosistemos pokyčiai nėra siejami vien su karo veiksmais, nes svarbūs ir klimato kaitos veiksniai, upių nuotėkio mažėjimas bei ilgalaikė tarša. Vis dėlto karas, pasak ekologo, įnešė naujų taršos šaltinių, kurių poveikis gali būti uždelstas ir pasireikšti po mėnesių ar net metų.

    Ekologo teigimu, Juodoji jūra turi natūralų atsikūrimo potencialą, tačiau kai kurios populiacijos atsigauna lėtai. Jūrų žinduoliams, dugno bendrijoms ir jautrioms buveinėms gali prireikti dešimtmečių, o dalis praradimų gali būti negrįžtami.

    Kalbėdamas apie žmonių saugumą, specialistas pabrėžia, kad jūra nėra virtusi visiškai nuodingu telkiniu, tačiau realios grėsmės išlieka. Jis ragina maudytis tik oficialiai atvertuose paplūdimiuose, kur vykdoma saugumo kontrolė, o žuvų ir jūros gėrybių atžvilgiu akcentuoja laboratorinių tyrimų svarbą padidintos rizikos zonose.

  • Po 60 metų rasti Grenlandijos dirvožemio mėginiai atskleidė: prieš 400 000 metų čia buvo gerokai šilčiau

    Mokslininkus nustebino dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Grenlandijoje paimti ir dešimtmečiams užmiršti nuosėdų mėginiai. Jie buvo išgręžti iš maždaug 1,6 kilometro gylio po ledu, vykdant JAV šaltojo karo laikų projektą, susijusį su Camp Century baze.

    Nauja analizė rodo, kad maždaug prieš 400 000 metų Grenlandijos klimatas buvo gerokai šiltesnis nei dabar. Tyrėjai teigia, kad vasaros temperatūros tuomet galėjo būti apie 4,7 laipsnio Celsijaus aukštesnės, o tiriama teritorija, tikėtina, buvo be ledo.

    Šias išvadas komanda grindė nuosėdose išlikusių bakterijų pagamintų riebalų rūgščių molekulių tyrimais. Jų cheminė sudėtis kinta priklausomai nuo temperatūros, todėl jos leidžia atkurti, kokios sąlygos vyravo mėginių susidarymo laikotarpiu.

    Pasak tyrėjų, įspūdingiausia tai, kad santykinai nedidelis atšilimas sutapo su labai ryškiu ledo skydo atsitraukimu. Skaičiuojama, kad tam, jog Camp Century apylinkės būtų atsivėrusios, Grenlandijos ledyninis skydas šiame regione turėjo pasitraukti daugiau kaip 97 kilometrus nuo dabartinės ribos.

    „Stebina tai, kad vidutiniškai šiltesnių temperatūrų laikotarpis sutapo su tokiu dideliu ledo skydo atsitraukimu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Johnas Michaelas Aguileras.

    Mokslininkai pabrėžia ir trukmės reikšmę: svarbu ne vien tai, kiek pakyla temperatūra, bet ir kiek ilgai šiluma išsilaiko. Tyrime primenama, kad prieš 5 000–10 000 metų vasaros Grenlandijoje buvo panašiai šiltos, tačiau Camp Century vis tiek išliko po ledu, todėl manoma, jog senasis šiltasis laikotarpis tęsėsi dešimtis tūkstančių metų.

    Kartu tyrėjai ragina nepadaryti klaidingų išvadų vertinant dabartį. Šiuolaikinis, žmogaus veiklos skatinamas atšilimas vyksta gerokai sparčiau, todėl ledo dangos reakcija ir jūros lygio rizikos scenarijai gali klostytis kitaip nei praeities klimato svyravimų metu.

  • Meino ūkyje pastebėta pilkoji garnė: paukštis sutraukė ornitologus, nes JAV jis itin retas

    JAV Meino valstijoje užfiksuotas neįprastas paukščių stebėtojams radinys: Keip Elizabeto apylinkėse, Džordano fermoje, pastebėta pilkoji garnė. Ši rūšis Europoje gerai pažįstama, tačiau kitoje Atlanto pusėje laikoma itin reta viešnia, todėl žinia greitai pasklido tarp ornitologų.

    Apie stebėjimą pranešė Meino ornitologų bendruomenė, o į vietą ėmė rinktis paukščių stebėtojai iš platesnio regiono. Paukštis laikėsi atvirose vietose ir netoli Spurvinko pelkės, kur, kaip nurodoma stebėjimų aprašymuose, medžiojo smulkius graužikus.

    Šio įvykio išskirtinumas susijęs su rūšies paplitimu. Pilkoji garnė natūraliai veisiasi ir migruoja daugiausia Europoje, Azijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse, o Šiaurės Amerikoje jos pasirodymai fiksuojami retai ir dažniausiai laikomi atsitiktiniais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pilkoji garnė iš pirmo žvilgsnio primena Šiaurės Amerikoje įprastą didžiąją mėlynąją garnę. Patikimam atskyrimui svarbiausios plunksnų detalės: pilkajai garnei būdingesni šviesesni, beveik balti sparnų ir šlaunų plotai, kai vietinės rūšies plunksnos dažniau atrodo rusvesnio atspalvio.

    Kol kas nėra aišku, kodėl paukštis atsidūrė Meine. Gamtininkai neatmeta, kad tai galėjo būti jaunas individas, migracijos metu nukrypęs nuo įprasto maršruto, o tokie pavieniai nuklydimai, nors ir reti, paukščių pasaulyje pasitaiko.

    Tokios istorijos paukščių stebėtojams svarbios ne tik dėl išskirtinumo. Jos taip pat primena, kaip migraciją gali paveikti oro sąlygos, vėjai ir navigacijos klaidos, o atokūs šlapžemių plotai tampa laikinais sustojimo taškais net ir netikėtiems keliautojams.

  • Į ežerą sąmoningai panardino 140 medžių: po 11 metų paaiškėjo, kaip tai pakeitė žuvų gausą

    Viskonsino valstijoje (JAV) vykdytas ilgalaikis tyrimas atskleidė netikėtą efektą: į ežerą panardinus ištisus medžius, vandens telkinio potencialas išlaikyti žuvų populiacijas išaugo maždaug dvigubai. Eksperimentas atliktas Sanfordo ežere, o rezultatus aprašė „Wired2Fish“.

    Tyrimas pradėtas prieš 11 metų. Pirmajame etape į maždaug 37 hektarų ploto vandens telkinį tyrėjai įkėlė 140 sveikų medžių, daugiausia spygliuočių, siekdami patikrinti, kaip povandeninė mediena veikia maisto grandinę ir žuvų buveines.

    Vienas iš projekto vadovų, Viskonsino gamtos išteklių departamento atstovas Gregas Sassas pabrėžė, kad pokytis buvo reikšmingas, tačiau jį būtina suprasti teisingai.

    „Nustatėme, kad medžių įkėlimas maždaug dvigubai padidino, kiek žuvų Sanfordo ežeras dabar gali išlaikyti“, – sakė Gregas Sassas.

    Pasak tyrėjų, į vandenį patekę kamienai ir šakos ilgainiui tampa savotiškais gyvybės židiniais. Ant medienos įsitvirtina dumbliai, tarp šakų apsigyvena smulkūs bestuburiai, o mažos žuvys gauna ir maisto, ir slėptuvių nuo plėšrūnų.

    Dar viena grandis yra organinė medžiaga: į vandenį patekę lapai, spygliai ir palaipsniui yranti mediena papildo ekosistemą maistinėmis medžiagomis. Jos maitina organizmus, esančius pačioje mitybos grandinės pradžioje, todėl poveikis pasireiškia ne iš karto.

    Tyrėjai akcentuoja, kad kalbama ne apie automatinį visų rūšių žuvų skaičiaus padvigubėjimą. Rezultatas reiškia didesnį ežero produktyvumą, tai yra pajėgumą ilgainiui išlaikyti gausesnes ar stabilesnes žuvų populiacijas, jei kiti veiksniai išlieka palankūs.

    Po medžių įkėlimo Sanfordo ežere, anot publikacijos, fiksuotas kai kurių rūšių pagausėjimas, įskaitant stambianagį ešerį. Mokslininkai aiškina, kad tokie pokyčiai priklauso nuo to, kaip nauja buveinė perskirsto maistą ir slėptuves skirtingoms rūšims.

    Dėl lėto poveikio per maisto grandinę projektas nuo pat pradžių planuotas kaip ilgametis. Skaičiuojama, kad pilnam vaizdui gali prireikti 25–30 metų stebėsenos, nes naujai susiformavusioms ekologinėms nišoms reikia laiko stabilizuotis.

    Vėliau į ežerą papildomai panardinta dar 240 medžių, kad būtų galima įvertinti, ar egzistuoja riba, kai papildoma mediena nebedidina produktyvumo. Tai svarbu praktiniams sprendimams, kai planuojamos buveinių atkūrimo priemonės.

    Atskirai vertintas ir galimas poveikis vandens kokybei. Tyrėjų teigimu, 2024 metais atlikti matavimai neparodė neigiamo poveikio vandens skaidrumui ar bendrai kokybei, nors tokie rodikliai gali skirtis priklausomai nuo vandens telkinio savybių.

    Eksperimento išvados primena ir apie pakrančių tvarkymo pasekmes. Pernelyg intensyvus pakrančių „valymas“, kai šalinami nuvirtę medžiai bei natūrali augalija, gali sumažinti struktūrinę įvairovę, kurios reikia žuvims ir kitiems organizmams.

  • Tyrimas atskleidė, ką daro orangutanų juokas: po įrašų jie dažniau renkasi konkretų maistą

    Orangutanų kasdieniai sprendimai gali priklausyti ne vien nuo alkio ar įpročių. Naujas tyrimas parodė, kad išgirdę kitų orangutanų žaidimo garsus ir juoką, jie vėliau dažniau rinkosi su tais garsais susietą maistą.

    Darbo autoriai tokį efektą sieja su teigiamomis emocijomis, kurias sukelia socialiniai signalai. Kitaip tariant, nuotaika gali „priklijuoti“ malonesnę vertę tam, kas tuo metu patiriama ar išmokstama.

    Tyrimą atliko mokslininkų grupė, vadovaujama Indianos universiteto antropologijos ir kognityvinių mokslų profesorės Erikos Cartmill. Pasak jų, tikslas buvo patikrinti, ar emocijų ir mąstymo sąsajos, gerai žinomos iš žmonių tyrimų, pasireiškia ir žmogbeždžionėms.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Biology Letters. Eksperimente dalyvavo šeši orangutanai iš dviejų zoologijos sodų, kuriems iš pradžių buvo suformuotas paprastas įgūdis ieškoti skanėstų dubenėliuose.

    Vėliau kiekvienam gyvūnui tyrėjai pateikdavo du dubenėlius. Viename skanėstas būdavo paslėptas po saugia medžiaga, pavyzdžiui, samanomis ar pjuvenomis, o kitame būdavo kita medžiaga, bet be maisto.

    Prieš atnešant dubenėlius, orangutanams buvo leidžiami skirtingi garso įrašai. Vienais atvejais tai buvo jų gentainių žaidimo ir juoko garsai, kitais atvejais – neutralūs gamtos garsai, pavyzdžiui, vėjas.

    Vėlesniame etape gyvūnams pasiūlyti du dubenėliai, kuriuose abiejuose buvo paslėptas skanėstas, tik po skirtingomis medžiagomis. Tuomet paaiškėjo, kad orangutanai dažniau rinkdavosi tą variantą, kuris ankstesnėse dienose buvo siejamas su juoko įrašu.

    Ką reiškia šie rezultatai

    Tyrėjų vertinimu, toks pasirinkimas rodo, kad emocinė būsena gali sustiprinti asociacijas ir paveikti vėlesnį apsisprendimą. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kiek kartų gyvūnas gauna atlygį, bet ir kokioje nuotaikoje tuo metu yra.

    „Viena iš mūsų pagrindinių motyvacijų yra tęsti žmonių tyrimų kryptį, kuri rodo, kad emocijos reikšmingai veikia racionalų mąstymą. Tai nėra du atskiri procesai, jie iš tiesų sąveikauja tarpusavyje“, – sakė Erika Cartmill.

    Išorinis komentaras taip pat pabrėžė socialinio konteksto reikšmę. Primatologas ir evoliucinės psichologijos tyrėjas Adriano Lameira iš Varviko universiteto rezultatus apibūdino kaip intriguojančius, nes jie parodo, kaip socialiniai garsai gali pakeisti preferencijas.

    „Išgirdę, kad kiti akivaizdžiai gerai leidžia laiką, orangutanai tarsi nusprendė: aš irgi imsiu tai, ką jie valgo“, – sakė Adriano Lameira.

    Mokslininkai pabrėžia, kad išvados gali būti aktualios ir žmonėms, ypač mokymosi aplinkoje. Jei informacija įsisavinama patiriant teigiamas emocijas, vėliau ji gali būti vertinama palankiau, net jei mokymosi tempas pats savaime nesikeičia.

    Tai gali padėti aiškinti, kodėl vieni dalykai ar temos žmonėms atrodo patrauklesni už kitus, o neigiamos emocijos, pavyzdžiui, nerimas pamokose, ilgainiui gali paveikti pasirinkimus. Autoriai tokias prielaidas siūlo vertinti atsargiai, tačiau ragina toliau tirti, kaip emocijos formuoja sprendimus tiek gyvūnų, tiek žmonių elgsenoje.

  • Du simboliai ir peilis roboto rankoje: tyrimas parodė, kaip DI galima priversti pulti žmogų

    Vos du papildomi simboliai komandoje gali pakeisti roboto elgesį taip, kad vietoj obuolio jis bandytų pjauti žmogaus ranką. Tokią riziką pademonstravo Binghamtono universiteto Niujorko valstijoje tyrėjų eksperimentas, nagrinėjęs, kaip pažeidžiamumai DI sistemose gali virsti realiais fiziniais pavojais.

    Tyrime buvo imituojama buitinė užduotis: robotas turėjo rasti obuolį, padėti jį ant lentelės, paimti peilį ir supjaustyti vaisių. Tačiau komandoje atsiradus dviem simboliams, sistema pakeitė paskutinį žingsnį ir nukreipė peilį į plastikinį žmogaus rankos modelį.

    Pasak mokslininkų, jie sukūrė atakos metodą, pavadintą MuTRAP, kai į kalbos modelį iš anksto įterpiamas paslėptas pažeidžiamumas. Tokiu atveju robotas gali atrodyti veikiantis normaliai, kol suveikia specialus trigeris, pakeičiantis veiksmų planą kritiniu momentu.

    Eksperimente DI buvo naudojamas ne tik atsakymams generuoti, bet ir veiksmams planuoti: jis vertė žmogaus komandą į nuoseklių robotui suprantamų veiksmų grandinę. Tyrėjai pabrėžė, kad panašus scenarijus ypač pavojingas tada, kai robotai remiasi trečiųjų šalių modeliais arba debesijos paslaugomis, kurių vartotojas realiai nekontroliuoja.

    Komanda pristatė ir papildomą saugos sprendimą PROTEA, skirtą tikrinti roboto planą žingsnis po žingsnio. Sistema vertina ne tik pavienes komandas, bet ir kontekstą, kad laiku atpažintų nelogiškus ar potencialiai žalingus nurodymus, pavyzdžiui, bandymą pjauti objektą, kuris neturėtų būti pjaunamas.

    Tyrėjų išvada aiški: DI modelių negalima besąlygiškai patikėti fizinių įrenginių valdymu, ypač kai kalbama apie aštrius įrankius, judančias dalis ar darbą šalia žmonių. Robotams sparčiau ateinant į namus, sandėlius ir gamyklas, saugumo patikros, nepriklausomas modelių vertinimas ir aiškūs veiksmų apribojimai tampa nebe pasirinkimu, o būtinybe.