Category: Uncategorized

Rydikų (lniankos) aliejus gaminamas iš sėjamosios lniankos sėklų. Šis augalas turi ne vieną pavadinimą, o pats aliejus anksčiau dažnai būdavo vartojamas kaip gyvulinių riebalų pakaitalas kuklesniuose kaimo namuose. Būtent su juo siejamas ir posakis, kad geriau šis pasirinkimas negu visai nieko.

Lniankos sėklų aliejus išsiskiria didele omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių gausa – jos sudaro didžiąją dalį produkto sudėties. Šios nesočiosios riebalų rūgštys siejamos su palankiu poveikiu kraujotakai: jos padeda palaikyti normalią širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, gali prisidėti prie kraujospūdžio kontrolės. Taip pat minimas teigiamas poveikis organizmo atsparumui.

Dar vienas šio aliejaus privalumas – vitaminas E. Teigiama, kad 100 g produkto gali kelis kartus viršyti suaugusio žmogaus paros poreikį, todėl aliejui priskiriamos regeneruojančios ir raminančios savybės. Be to, jame aptinkama ir kitų vitaminų, augalinių sterolių, todėl jis naudojamas ne tik mityboje, bet ir grožio priežiūroje.

Rydikų aliejus pasižymi ryškiu skoniu: jis gali būti lengvai kartokas, su svogūnų bei prieskonių natomis. Svarbu tai, kad šis aliejus netinka kepimui – jį rekomenduojama vartoti tik šaltą, nešildant ir nededant į patiekalus, kurių temperatūra viršija 40 °C.

Dažniausiai nurodoma dienos norma – 1–2 arbatiniai šaukšteliai, geriausia ryte, nevalgius. Toks kiekis paprastai siejamas su kasdieniu organizmui reikalingų nesočiųjų riebalų rūgščių papildymu.

Kulinarijoje šis aliejus tinka salotoms, pestui, užpilams, taip pat galima ragauti su duona. Jis dera su sūriais ir žuvies patiekalais. Kai kas jį naudoja ir kaip priedą daržovių kokteiliams ar glotnučiams – užtenka vieno šaukšto per dieną.

Dėl maistinės sudėties lniankos aliejus neretai pasirenkamas ir kosmetikoje. Jis gali būti naudojamas kaip kasdienės mitybos dalis, o taip pat ir išoriškai – plaukams, odai bei nagams prižiūrėti.

Teigiama, kad naudojamas plaukams jis gali padėti sumažinti galiukų lūžinėjimą ir suteikti žvilgesio, todėl ypač mėgstamas sausų, pažeistų plaukų priežiūrai. Taip pat minimos raminančios savybės – dėl jų aliejus kartais naudojamas sudirgusiai galvos odai, taip pat odos sudirgimams, atsiradusiems po saulės ar dėl uždegiminių bėrimų.

Baltasis cukrus – viena populiariausių natūraliai gaunamų saldinančių medžiagų. Vis dėlto alternatyvų jam yra daugybė, todėl saldžios kavos atsisakyti tikrai nereikia. Viena įdomiausių išeičių – jakono sirupas.

Jakonas (lot. Smallanthus sonchifolius) – astrinių šeimos augalas, artimas cikorijai ir topinambui. Jis kilęs iš Pietų Amerikos, tačiau šiandien auginamas ir daugelyje Europos šalių. Lietuvoje jakoną taip pat galima auginti sode, tačiau svarbu žinoti, kad jis neatsparus šalčiui. Dėl to, nors gimtinėje tai daugiametis augalas, mūsų klimato sąlygomis dažniausiai auginamas kaip vienmetis. Vis dėlto pabandyti verta: iš vieno krūmelio galima surinkti iki 10 kg derliaus.

Antžeminė jakono dalis suformuoja tankią, vešlią didelių lapų kupetą, o vertingiausia augalo dalis slepiasi po žeme – pailgi gumbai, forma primenantys didesnes bulves ar saldžiąsias bulves. Botaniškai tai daržovė, tačiau virtuvėje jakonas neretai traktuojamas kaip vaisius. Skonis dažnai apibūdinamas kaip obuolio, arbūzo ir kriaušės derinys. Skirtingai nei daugumos gumbų, jakono nebūtina virti – jis puikiai tinka valgyti žalias, kaip sveiką užkandį ar priedą salotoms. Visgi didžiausią populiarumą jakonas pelnė dėl sirupo, laikomo vienu sveikesnių cukraus pakaitalų.

Jakono sirupas dažnai vertinamas kaip palankesnė alternatyva įprastam baltajam cukrui pirmiausia dėl sudėties. Skirtingai nei daugelis saldiklių, jis turi tik labai nedidelius gliukozės kiekius, o didelę dalį sudaro fruktooligosacharidai. Dėl to jo vartojimas paprastai nesukelia staigių cukraus kiekio kraujyje šuolių.

Dėl palyginti žemo glikeminio indekso (apie 40) šį sirupą neretai renkasi žmonės, sergantys diabetu. Jį vertina ir norintys kontroliuoti svorį: jakono sirupas turi apie 200 kcal 100 g. Palyginimui, baltasis cukrus turi apie 400 kcal 100 g, o medus – apie 300 kcal 100 g, todėl šaukštelis sirupo kavai gali būti mažiau kaloringas pasirinkimas.

Vietoje sacharozės jakono sirupe daugiausia aptinkama inulino ir prebiotikų. Dėl to jis ne tik padeda numalšinti norą saldumynams, bet ir gali prisidėti prie žarnyno mikrofloros palaikymo. Taip pat minimas hipoglikeminis poveikis – sirupas gali padėti valdant atsparumą insulinui ir prisidėti prie insulino kiekio kraujyje mažinimo.

Pats jakonas yra itin mažai kaloringas: 100 g gumbų turi apie 18 kcal. Didesnis inulino kiekis siejamas su geresne apetito kontrole, todėl jis gali būti naudingas siekiant atsikratyti nereikalingų kilogramų. Be to, jakonas siejamas ne tik su žarnyno mikrofloros, bet ir bendro organizmo atsparumo palaikymu.

Moksliniuose šaltiniuose, įskaitant leidinį „Journal of Medicinal Food“, minima, kad jakonas gali pasižymėti priešuždegiminėmis savybėmis. Dėl to jis siejamas su pagalba mažinant kai kuriuos su skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige susijusius negalavimus. Taip pat nurodoma, kad augalas gali prisidėti prie palankaus organizmo pH palaikymo ir geresnio mineralų pasisavinimo iš maisto (pvz., kalcio, magnio, fosforo). Reguliarus vartojimas siejamas ir su „blogojo“ cholesterolio (MTL) mažėjimu.

Vertinamos ir antioksidacinės medžiagos, randamos tiek gumbuose, tiek lapuose. Joms priskiriamos senėjimą lėtinančios savybės, taip pat aptariama galima reikšmė onkologinių ligų prevencijoje, ypač kalbant apie storosios žarnos vėžį.

Jakono sirupas gali pakeisti cukrų daugelyje receptų. Jis tinka desertams, naminiams ledams, sausainiams, taip pat galima juo pagardinti košes, blynelius, omletus ar įmaišyti į jogurtą su vaisiais.

Mėgstantiems eksperimentus sirupą galima naudoti ir salotų padažams: derinant su garstyčiomis, citrinos sultimis ir žemės riešutų sviestu galima išgauti įdomų skonį. Žinoma, jis puikiai tinka ir kavai ar arbatai saldinti.

Paprasčiausias būdas jakoną įtraukti į mitybą – valgyti jį žalią: tereikia nulupti gumbą ir mėgautis natūraliu saldumu. Andų regione žmonės neretai kelias dienas laikydavo nuluptus gumbus saulėje, kad skonis taptų intensyvesnis. Namuose panašų rezultatą galima pasiekti džiovinant žemoje temperatūroje orkaitėje arba vaisių džiovyklėje. Nors žalias jakonas labai skanus, jis gerai tinka ir termiškai apdoroti – gumbus galima virti ar kepti, naudojant kaip originalų garnyrą.

2017 m. žurnale „Molecules“ publikuotoje tyrimų apžvalgoje nurodoma, kad džiovinti forsitijų vaisiai pasižymi antibakteriniu poveikiu ir gali slopinti auksinį stafilokoką, E. coli bei streptokokus. Tuo metu 2013 m. „Integrative Biology“ aprašytas tyrimas parodė, jog forsitija, panašiai kaip japoniškasis sausmedis, turi antivirusinių savybių – gali slopinti gripo viruso (įskaitant H1N1) dauginimąsi ir stiprinti imuninės sistemos ląstelių aktyvumą.

Be to, su pelėmis atlikti tyrimai, aprašyti „Journal of Ethnopharmacology“, rodo, kad augale esantys priešuždegiminiai junginiai gali padėti mažinti žarnyno uždegimą, įskaitant opinį kolitą.

Ankstyvą pavasarį ryškiai geltoni forsitijų žiedai praskaidrina baigiančios žiemos pilkumą. Daugeliui tai tik dekoratyvus augalas, tačiau natūralių priemonių šalininkai primena: valgomi forsitijų žiedai turi vitamino C, saponinų, flavonoidų (tarp jų – rutino ir kvercetino) bei lignanų. Šios medžiagos siejamos su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

Publikacijoje „Phytochemistry, pharmacology, quality control and future research of Forsythia suspensa“ pateikiama informacija, kad rutinas gali prisidėti prie kraujagyslių stiprinimo. Dėl to reguliariai naudojami forsitijų užpilai kai kurių šaltinių siejami su lėtesniais odos senėjimo procesais.

Teigiama, kad rutino kiekis žieduose vidutiniškai siekia apie 1 proc., o kai kurių veislių – net iki 3 proc., todėl forsitijos laikomos vienu turtingesnių augalinių šio junginio šaltinių. Žiedus patariama rinkti sausu, saulėtu oru, iki pietų, kai jie visiškai išsiskleidę, bet ant jų nėra ryto rasos. Svarbu vengti vietų šalia intensyvaus eismo kelių. Surinktus žiedus rekomenduojama švelniai džiovinti tamsioje, gerai vėdinamoje vietoje arba žemoje temperatūroje džiovyklėje – taip geriau išsaugomas aromatas ir biologiškai aktyvios medžiagos.

Forsitijų žiedai gali pagyvinti salotas ne tik spalva, bet ir antioksidantais, siejamais su medžiagų apykaitos palaikymu bei apsauga nuo oksidacinio streso. Jų skonis apibūdinamas kaip švelniai kartokas, su riešutiniu atspalviu ir lengva saldumo nata, todėl jie tinka prie salotų lapų, gražgarsčių ar špinatų. Žiedus galima berti ant paprastos salotų lapų, alyvuogių aliejaus ir citrinos sulčių užkandos, taip pat naudoti kaip valgomą desertų puošmeną – pavyzdžiui, ant jogurto su medumi ar vaisių su plakta grietinėle.

Dar viena praktika – veido tonikas iš forsitijų žiedų. Siūloma žiedus užpilti šiltu, maždaug 80 °C vandeniu ir palikti 20–30 minučių. Dėl rutino užpilas gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus, siejamus su greitesniu odos senėjimu.

„Rutinas neskatina kolageno gamybos, tačiau gali padėti apsaugoti esamas kolageno skaidulas nuo irimo, o tai siejama su geresniu odos elastingumu ir stangrumu“, – taip dažnai aiškinama natūralios odos priežiūros šaltiniuose.

Teigiama, kad pokyčiai gali pasimatyti po kelių savaičių nuoseklaus naudojimo – tiek užpilą tepant ant odos vatos diskeliu, tiek jį vartojant kaip gėrimą. Papildomam drėkinimui kartais siūloma užpilą maišyti su šaukšteliu medaus arba įlašinti lašą argano aliejaus ir pasidaryti paprastą kaukę.

Kitas būdas – forsitijų žiedų užpiltinė. Siūloma apie 50 g šviežių arba džiovintų žiedų užpilti 200 ml 40–50 proc. stiprumo alkoholio ir laikyti tamsioje vietoje 2–3 savaites, kartkartėmis suplakant. Nukošus gaunamas auksinio atspalvio skystis, kurį kai kas vartoja mažomis dozėmis (pavyzdžiui, šaukštelį praskiedus vandeniu) peršalimo metu, gerklės sudirgimui ar kraujotakai palaikyti. Vis dėlto tokios priemonės nepakeičia gydytojo paskirtų vaistų, o jų poveikis laikomas labiau pagalbiniu. Prieš naudojant svarbu įsitikinti, kad nėra kontraindikacijų, pavyzdžiui, alergijos augalui.

Ruošiant užpilą rekomenduojama rinktis šviežius arba gerai išdžiovintus žiedus – nuo jų kokybės priklauso aktyviųjų medžiagų kiekis. Norint išgauti daugiau rutino, kartais patariama žiedus lengvai sudrėkinti alkoholiu, o po kelių minučių užpilti maždaug 80 °C vandeniu. Aukštesnė temperatūra gali pažeisti jautresnius junginius. Indą uždenkite ir palikite apie 40 minučių – per tą laiką užpilas įgauna auksinį atspalvį ir žiedų aromatą. Nukošus per sietelį ar marlę, gėrimą siūloma gurkšnoti lėtai dienos eigoje.

Išoriškai atvėsęs užpilas kartais naudojamas akių sudirgimui ar nedideliems odos dirginimams: sudrėkinta marlė švelniai dedama ant pažeistos vietos, siekiant nuraminti ir palaikyti odos atsistatymą.

Augaliniai gėrimai kasmet tampa vis populiaresni. Parduotuvėse galima rasti daugybę skirtingų rūšių, įskaitant ir įvairių skonių variantus. Jie puikiai tinka kavai, arbatai, vaisių kokteiliams, taip pat praverčia kepiniuose. Visgi avižinį gėrimą namuose pasigaminti paprasta – tam nereikia nei daug laiko, nei sudėtingų ingredientų.

Avižinis gėrimas laikomas vienu populiariausių ir prieinamiausių augalinių pasirinkimų. Jį nesunku įsigyti beveik bet kuriame prekybos centre, tačiau lygiai taip pat lengva pasigaminti ir patiems. Daugeliui kyla klausimas, ar avižinis gėrimas yra sveikas – dažniausiai atsakymas teigiamas, o jo poveikis organizmui gali būti išties naudingas.

Reguliarus avižinio gėrimo vartojimas siejamas su įvairiais privalumais. Jame yra skaidulų, kurios gali padėti mažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį, gerinti virškinimą ir prisidėti prie svorio kontrolės. Be to, jis palankiai veikia žarnyno mikroflorą ir gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo. Avižose esančios B grupės vitaminai taip pat svarbūs normaliai nervų sistemos veiklai.

Kalbant apie skonį, avižinis gėrimas iš augalinių alternatyvų dažnai laikomas artimiausiu karvės pienui, nors visiškai jo neatstoja. Pasirinkimas priklauso nuo mitybos poreikių: karvės piene paprastai daugiau baltymų ir kalcio, tačiau jame yra laktozės, kurios dalis žmonių netoleruoja. Todėl avižinis gėrimas gali būti tinkamas tiems, kurie vengia laktozės, taip pat veganams, nevartojantiems gyvūninės kilmės produktų. Minima ir tai, kad jo gamyba dažnai laikoma draugiškesne aplinkai – siejama su mažesnėmis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis ir mažesniu vandens suvartojimu.

Avižinis gėrimas gali būti naudingas ir dėl antioksidantų, kurie padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažina kai kurių šiuolaikinių ligų riziką. Vis dėlto perkant paruoštą gėrimą verta atidžiai skaityti sudėtį – kai kuriuose produktuose gali būti nemažai cukraus, kuris didina kaloringumą ir sumažina naudą sveikatai. Norint išvengti pridėtinio cukraus, konservantų ar aromatų, paprasčiausia išeitis – pasigaminti avižinį gėrimą patiems.

Kaip pasigaminti naminį avižinį gėrimą? Pirmiausia užvirinkite vandenį ir palaukite, kol jis atvės. Taip pat galima naudoti šaltinio, mineralinį, filtruotą ar buteliuose parduodamą vandenį. Į stiklainį suberkite avižinius dribsnius ir užpilkite šaltu vandeniu. Palikite bent 30 minučių.

Po to išmirkytus dribsnius kartu su vandeniu supilkite į trintuvo indą. Jei norite saldesnio skonio, įdėkite saldiklio (pavyzdžiui, eritritolio) arba įpilkite agavų, klevų ar datulių sirupo, galima naudoti ir medų. Šį žingsnį galima praleisti ir gėrimo nesaldinti. Plakite didžiausiu greičiu kelias minutes.

Jei dribsniai neišsiplakė iki norimos konsistencijos, gėrimą galima perkošti per marlę arba smulkų sietelį, nors tai nėra būtina. Taip paruošite tirštą, sotų augalinį gėrimą, tinkantį kavai, arbatai ar kepiniams.

Po žiemos organizmui neretai prireikia atsinaujinimo. Lengvesni patiekalai ir daugiau daržovių kasdienėje mityboje gali pagerinti savijautą ir suteikti daugiau energijos. Verta rinktis produktus, kurie palaiko virškinimą ir kuriuos paprasta įtraukti į įprastą valgiaraštį.

Kartais pakanka nedidelio pokyčio, kad pasijustumėte lengviau. Burokėliai gali nustebinti tuo, kaip gerai tinka pavasariniam „apsivalymui“. Kodėl verta juos rinktis?

Burokėliai žinomi kaip daržovė, galinti palankiai veikti virškinimo sistemą. Juose esanti ląsteliena padeda reguliuoti žarnyno veiklą, o tai dažnai atsispindi geresnėje kasdienėje savijautoje. Be to, burokėliuose esantys junginiai gali prisidėti prie kepenų funkcijos palaikymo – tai vienas svarbiausių organų, susijusių su natūraliais organizmo „valymosi“ procesais.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į poveikį kraujotakai. Burokėliuose yra natūralių medžiagų, kurios gali padėti palaikyti kraujagyslių veiklą ir gerinti kraujo tekėjimą. Dėl to organizmas gali būti geriau aprūpinamas deguonimi, o dienos metu dažniau jaučiamas didesnis žvalumas ir mažesnis nuovargis. Prie to prisideda ir geležis bei B grupės vitaminai, svarbūs bendrai organizmo būklei.

Didelis burokėlių privalumas – juos lengva įtraukti į mitybą. Juos galima kepti, virti, spausti sultis. Skonis dažnai tampa švelnesnis, jei burokėlius derinate su obuoliais, morkomis ar citrina. Nebūtina iš karto keisti visos mitybos – pakanka reguliariai papildyti patiekalus burokėliais, kad pamažu pastebėtumėte pokyčius.

Kaip burokėliai tinka pavasariniam detoksui? Puikiai, nes tai prieinama daržovė, kurią lengva panaudoti kasdien. Juos galima įtraukti palaipsniui, be staigių ir sunkiai išlaikomų sprendimų.

Vienas paprasčiausių būdų – burokėlių sultys. Jas galima pasiruošti namuose ir gerti nedideliais kiekiais kaip kasdienį papildymą. Toks gėrimas suteikia koncentruotų maistinių medžiagų ir tinka tada, kai trūksta laiko gaminti.

Kita įdomi alternatyva – rauginti burokėliai. Fermentacijos metu jie įgauna papildomų savybių, o juose esantys mikroorganizmai gali prisidėti prie žarnyno veiklos palaikymo. Tai geras pasirinkimas, jei norite suderinti „apsivalymo“ idėją su dėmesiu žarnyno mikroflorai ir imunitetui.

Dar vienas variantas – raugintų burokėlių sultys. Jei nemėgstate burokėlių skonio, juos galima įmaišyti į mėgstamą kokteilį (ypač rūgštesnį) ar į daržovių sulčių mišinį – taip skonis bus mažiau juntamas, o naudingosios savybės išliks.

Burokėliai tinka ir kaip užkandis, pavyzdžiui, carpaccio forma. Tai paprasta idėja pietums, padedanti dažniau įtraukti šią daržovę į kasdienį racioną.

Sveikesnis detoksas nebūtinai turi būti sudėtingas. Svarbiausia – reguliarumas ir paprasti pasirinkimai, kuriuos lengva išlaikyti kasdien. Taip galima pajusti daugiau energijos, lengvumą po valgio ir pamažu sugrįžti į geresnį ritmą atėjus pavasariui.

Kvargas – tirštas varškės tipo pieno produktas, gaminamas iš lieso pieno ir pieno rūgšties bakterijų. Parduotuvėse galima rasti įvairių jo rūšių, o populiariausi – vanilinis, braškinis ir natūralus kvargas.

Šis produktas vertinamas dėl paprastos sudėties, o natūrali versija paprastai neturi didelio kiekio cukraus. Apie 200 g kvargo porcijoje yra maždaug 22,4 g baltymų. Dar vienas privalumas – nedidelis kaloringumas ir mažas riebalų kiekis: 100 g yra apie 65 kcal.

Kvargas puikiai tinka pusryčiams: jį galima maišyti su riešutais, sėklomis, linų sėmenimis ar šviežiais vaisiais. Taip pat jis gali būti naudojamas kaip tepamas produktas sumuštiniams, o taip pat tinka omletams ar blyneliams.

Kvargas taip pat yra kalcio ir probiotinių bakterijų šaltinis. Dėl to jis gali prisidėti prie kaulų sistemos stiprinimo ir žarnyno mikrofloros palaikymo. Reguliarus vartojimas gali padėti geriau funkcionuoti virškinimo sistemai ir palengvinti svorio mažinimo procesą.

Skyras – jogurtas, seniai žinomas Islandijoje, o pastaraisiais metais išpopuliarėjęs ir kitose šalyse. Jis panašus į įprastus jogurtus, tačiau išsiskiria tiršta konsistencija, lengvai rūgštoku skoniu ir maistinių medžiagų gausa.

Kaip ir kvargas, skyras turi daug baltymų, probiotinių bakterijų ir yra mažai kaloringas. Be to, jis laikomas B grupės vitaminų šaltiniu, kurie svarbūs kraujotakos ir nervų sistemų veiklai bei širdies darbui. 100 g skyro yra apie 12 g baltymų ir maždaug 65 kcal. Skyro taip pat būna įvairių skonių ir variantų.

Abu produktai yra palankūs sveikatai: didesnis baltymų kiekis padeda ilgiau jaustis sotiems, todėl gali būti naudingas metant svorį. Probiotikai savo ruožtu palaiko virškinimo sistemos veiklą, o tai svarbu ir sklandžiai medžiagų apykaitai.

Renkantis tarp kvargo ir skyro, dažniausiai svarbiausia tampa skonis ir konsistencija. Kvargas paprastai yra tirštesnis ir mažiau rūgštus, todėl gali būti geras pakaitalas tepamiems sūreliams, taip pat labiau tinka sumuštiniams ar kaip įdaras blyneliams.

Skyras dažniau būna lengvesnis, todėl puikiai dera su sezoniniais vaisiais, košėmis ar kokteiliais. Geriausias sprendimas – paįvairinti mitybą ir šiuos produktus virtuvėje kaitalioti.

„Jeera“ vanduo – tai gėrimas, kuriame gausu bioaktyvių junginių. Jo pagrindas – romėniškojo kmyno sėklos (Cuminum cyminum L.). Jose natūraliai yra eterinių aliejų, flavonoidų ir kumarinų, kurie užpylus karštu vandeniu pereina į užpilą. Ajurvedos tradicijoje toks gėrimas dažnai vartojamas virškinimui palaikyti, pilvo pūtimui mažinti ir žarnyno peristaltikai gerinti.

Maisto chemijos požiūriu ypač įdomūs kmynuose esantys terpenai, tarp jų – cimenas ir kuminaldehidas. Šiems junginiams priskiriamas antioksidacinis ir priešuždegiminis poveikis: jie padeda mažinti oksidacinį stresą ir gali prisidėti prie medžiagų apykaitos procesų, susijusių su žarnyno ir kepenų veikla.

Indijos mokslininkai 2023 m. apžvalginiame straipsnyje Health Benefits of Cumin in Foods: A Review nurodė, kad kmynų vartojimas gali padėti stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir gerinti geležies įsisavinimą. Tai ypač aktualu augant insulino rezistentiškumą turinčių žmonių skaičiui. Taip pat minima, jog 2025 m. klinikinio tyrimo rezultatai parodė: reguliariai geriant romėniškojo kmyno užpilą kartu laikantis mažesnio angliavandenių kiekio mitybos, dalyviams mažėjo liemens apimtis, gerėjo lipidų profilis ir krito kūno svoris.

Romėniškasis kmynas siejamas ir su teigiama įtaka odos išvaizdai. Tai gali būti susiję su antioksidantų bei mikroelementų, pavyzdžiui, mangano ir magnio, deriniu. Dėl šios priežasties kmynų ekstraktai vis dažniau pasitelkiami kosmetologijoje – ypač kuriant odą puoselėjančias, aplinkos stresą padedančias kompensuoti priemones.

Smulkiose romėniškojo kmyno sėklose yra įvairių terpenų: kuminaldehido, γ-terpineno, p-cimeno ir β-pineno. Kaitinant jie išskiria intensyvų prieskonišką aromatą ir, kaip teigiama, gali palankiai veikti virškinimo sistemą. Šios lakios medžiagos skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir žarnyno motoriką, todėl gali padėti sumažinti pilvo pūtimą bei sunkumo jausmą po valgio. Kmynų poveikį papildo polifenoliai ir flavonoidai, taip pat mineralai – geležis, manganas ir magnis, prisidedantys prie fermentinių procesų ir energijos apykaitos.

Vis dėlto pabrėžiama, kad kmynų užpilas labiau pasiteisina tada, kai vartojamas reguliariai. Tyrimuose nurodoma, jog prieskonyje esantys bioaktyvūs junginiai gali moduliuoti organizmo reakciją į gliukozę ir riebalus, padėdami išvengti ryškių cukraus svyravimų ir palengvindami riebalų virškinimą. Ypač išskiriamas kuminaldehidas, kuriam priskiriamos priešuždegiminės savybės – tai svarbu žmonėms, turintiems antsvorio ir lėtinį, žemo intensyvumo uždegimą. Nors užpilas yra švelnesnis nei koncentruoti ekstraktai, jis gali būti paprastas būdas nuosekliai gauti nedideles naudingų medžiagų dozes.

Taip pat minima, kad kmynuose esantys terpenai gali lėtinti LDL frakcijos oksidaciją, o polifenoliai – prisidėti prie glutationo (vieno svarbiausių organizmo antioksidantų) atsistatymo. Šių procesų sinergija siejama su geresne kepenų funkcija ir riebalų apykaita. Be to, dalis romėniškojo kmyno junginių gali pagerinti geležies įsisavinimą, nes palankiai veikia virškinimo sąlygas ir mikroelementų bioprieinamumą. Dėl to prieskonis nuo seno naudojamas ankštinių patiekalų virtuvėse – jis padeda patiekalus lengviau toleruoti.

„Jeera“ vanduo, t. y. romėniškojo kmyno sėklų užpilas, daugelyje kultūrų yra tapęs paprastu rytiniu ritualu. Jo populiarumas auga ir Europoje, nes vis daugiau žmonių ieško natūralių būdų palaikyti virškinimą ir medžiagų apykaitą.

Kaip pasiruošti „jeera“ vandenį?

Skonis ir stiprumas priklauso nuo sėklų kiekio, vandens temperatūros ir užplikymo trukmės. Jei norite švelnesnio gėrimo, rinkitės trumpesnį užplikymą, o jei intensyvesnio – ilginkite laiką.

Reguliarus „jeera“ vandens vartojimas gali prisidėti prie sotumo jausmo, geresnio virškinimo ir lengvesnės apetito kontrolės. Tačiau svarbu prisiminti, kad vien šis gėrimas nepakeis kalorijų deficito ir fizinio aktyvumo – tai tik papildoma priemonė bendrame sveikesnio gyvenimo būdo paveiksle, kuriame svarbi subalansuota mityba, pakankamas skysčių kiekis ir judėjimas.

Įtraukus užpilą į kasdienę rutiną, jis gali tapti paprastu, natūraliu būdu gerinti savijautą ir praturtinti rytą aromatingu ritualu. Jei pastebite netoleravimo požymių, pavyzdžiui, rėmenį ar pilvo skausmus, sumažinkite kiekį arba nutraukite vartojimą.

Šviežios žolelės vertinamos ne tik dėl skonio ir aromato – jos taip pat yra vitaminų bei mineralų šaltinis, todėl jas verta įtraukti į kasdienę mitybą. Dažniausiai minimos ir ypač naudingomis laikomos petražolės, lubystė bei česnakas – šie priedai tinka daugeliui patiekalų, o ypač sultiniams.

Lubystė – prieskonis, kurį daugelis pirmiausia sieja su sultiniu. Intensyvaus kvapo, tamsiai žali stiebai ir lapai turi daug vertingų medžiagų. Dėl eterinių aliejų, organinių rūgščių ir augalinių sterolių lubystė gali palankiai veikti organizmą. Ji dažnai minima dėl šlapimą varančių ir detoksikuojančių savybių, todėl neretai rekomenduojama žmonėms, siekiantiems mažinti svorį, taip pat tiems, kuriuos vargina šlapimo takų infekcijos.

Šis prieskonis siejamas ir su teigiamu poveikiu virškinimo sistemai – dėl atpalaiduojančių savybių jis kartais vartojamas, kai norima paskatinti skrandžio veiklą arba po apsinuodijimo maistu. Taip pat minima, kad lubystė pasižymi antioksidaciniu poveikiu, gali lėtinti senėjimo procesus, mažinti uždegiminius procesus ir ilgainiui prisidėti prie mažesnės kai kurių ligų rizikos.

Petražolės vertinamos dėl geležies, folio rūgšties ir vitamino C gausos. Teigiama, kad jos gali būti naudingos odai, nagams ir plaukams. Taip pat pabrėžiama, jog petražolės gali prisidėti prie geresnės kraujotakos sistemos būklės – mažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį, padėti esant kraujotakos sutrikimams ir stiprinti širdį. Virškinimo sistemai jos taip pat gali būti naudingos dėl spazmus mažinančio poveikio.

Dar vienas dažnai minimas prieskonis – raudonėlis (oregano). Jis ypač siejamas su teigiamu poveikiu virškinimui: gali padėti mažinti pilvo pūtimą, rėmenį, palengvinti nevirškinimą. Taip pat raudonėlis minimas kaip galintis prisidėti prie uždegiminių procesų slopinimo. Dėl fenolinių junginių jis pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir gali padėti neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį.

Žolelių ir česnako pasta – prieskonis, kurį patogu turėti šaldytuve

Jei norite žoleles panaudoti praktiškai, galima pasigaminti aromatingą pastą, kuri tinka sultiniui, troškiniams, padažams ar užtepėlėms.

Gaminimas

Nupjaukite žolelių kotelių galus, jei jie atrodo neestetiškai. Į smulkintuvą arba trintuvą sudėkite česnaką ir dalį alyvuogių aliejaus, sutrinkite iki vientisos masės. Tuomet sudėkite žoleles ir vėl sutrinkite. Supilkite likusį aliejų ir trinkite, kol masė taps lygi.

Paruoštą pastą sudėkite į mažus stiklainėlius ir gerai suspauskite, kad viduje neliktų oro. Jei reikia, paviršių galima užpilti trupučiu alyvuogių aliejaus – taip žolelės neiškils virš paviršiaus. Sandariai užsukite ir laikykite šaldytuve.

Pasterizuoti tokios pastos nerekomenduojama, nes kaitinimas gali sumažinti žolelėse esančių vertingų maistinių medžiagų kiekį.

Detoksikuojantys gėrimai – paprastas būdas padėti organizmui šalinti susikaupusius toksinus. Dėl vitaminų ir mineralų jie gali pagerinti virškinimą, sustiprinti imunitetą ir tapti geru kasdienės mitybos papildymu.

Tokie gėrimai dažniausiai būna lengvai paruošiami, mažai kaloringi ir turtingi naudingų medžiagų. Šiam šiltam užpilui pasigaminti prireiks vos kelių minučių, o blenderio nereikės – užteks stiklinės, šaukšto ir kelių ingredientų.

Norint paruošti didesnę stiklinę (apie 500 ml) valančio gėrimo, reikės kelių paprastų produktų.

Paruošimas

Pirmiausia užvirinkite vandenį ir atvėsinkite jį iki maždaug 40 laipsnių C. Tuomet įspauskite citrinos sulčių, įpilkite obuolių acto ir gerai išmaišykite. Įberkite prieskonių, o pabaigoje įmaišykite medų. Šį gėrimą geriausia gerti šiltą.

Viena stiklinė pagal šį receptą paruošto detoksikuojančio gėrimo turi apie 48 kcal, 0,5 g baltymų, 0,4 g riebalų, 11 g angliavandenių, 1,2 g skaidulų ir 6 g cukraus. Taip pat jame yra vitaminų ir mineralų: 0,8 mg mangano (35 proc. rekomenduojamos paros normos), 753 TV vitamino A (25 proc.), 13,3 mg vitamino C (15 proc.), 0,07 mg vitamino B6 ir 0,6 mg vitamino E (abu – po 4 proc.). Mažesniais kiekiais randama ir geležies, kalio, niacino, magnio bei vario.

Šio gėrimo sudėtyje esantis obuolių actas siejamas su medžiagų apykaitos ir virškinimo funkcijų palaikymu. Taip pat jis gali prisidėti prie kepenų atsistatymo ir limfinės sistemos darbo gerinimo. Kitas svarbus ingredientas – citrinų sultys: jos pasižymi šarminančiu poveikiu, gali padėti palaikyti organizmo pH pusiausvyrą. Reguliarus vandens su citrina vartojimas neretai siejamas su toksinų šalinimu, o tai gali turėti įtakos ir odos būklei. Be to, citrinos yra geras vitamino C šaltinis, todėl naudingos imunitetui.

Prieskoniai, tokie kaip cinamonas, imbieras ir kajeno pipirai, dažnai minimi dėl priešuždegiminių savybių. Jie gali paspartinti medžiagų apykaitą ir palengvinti virškinimą, todėl gali būti naudingi ir kontroliuojant svorį. Medus – vertingas antioksidantų šaltinis, galintis prisidėti prie imuniteto stiprinimo. Svarbu: kad medus neprarastų savo savybių, jį reikėtų dėti tik į ne karštesnį nei 40 laipsnių C vandenį.

Jei norisi intensyvesnio poveikio, gėrimą galima vartoti tris kartus per dieną – maždaug 20 minučių prieš valgį. Tačiau tokį režimą rekomenduojama taikyti ne ilgiau kaip dvi savaites. Tai gali padėti „išplauti“ toksinus ir pagerinti virškinimo sistemos darbą.

Jei detoksikuojantį gėrimą norite įtraukti į kasdienę rutiną, patariama neviršyti vienos stiklinės per dieną. Dažniausiai ją siūloma išgerti ryte, prieš pusryčius. Detoksikacijos metu ypač svarbu nepamiršti skysčių – tokie gėrimai nepakeičia vandens.

Vis dėlto gėrimai, kurių pagrindas – obuolių actas, citrinų sultys ir aštresni prieskoniai, tinka ne visiems. Jų turėtų vengti žmonės, sergantys skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, turintys skrandžio gleivinės uždegimą ar refliuksą. Turintiems inkstų ar kepenų funkcijos nepakankamumą, prieš pradedant vartoti tokius gėrimus, vertėtų pasitarti su gydytoju.

Taip pat verta žinoti, kad obuolių actas gali turėti įtakos cukraus kiekiui kraujyje, todėl tokie gėrimai gali būti netinkami sergantiesiems diabetu. Atsargumo reikėtų laikytis ir nėštumo bei žindymo laikotarpiu.

Pietų Amerikoje išpopuliarėjusi yerba matė jau seniai turi ištikimų gerbėjų visame pasaulyje. Tačiau augalų pasaulyje slypi ir mažiau žinomas, ne mažiau įdomus pasirinkimas – yerba matei artima guayusa, kurią verta įtraukti į kasdienę mitybą.

Guayusa – tai gėrimas, gaminamas iš bugienio Ilex guayusa lapų. Šis augalas natūraliai auga Ekvadoro ir Peru Amazonės atogrąžų miškuose. Nors techniškai tai nėra arbata, ji dažnai taip vadinama dėl panašaus paruošimo būdo. Amazonės regiono kultūrose guayusa vartojimo tradicijos siekia daugiau nei du tūkstančius metų: tokios gentys kaip jívarai ir kichvai ją naudojo virškinimui, gyvybingumui bei vaisingumui palaikyti.

Kaip artima yerba matės „giminaitė“, guayusa išsiskiria itin dideliu kofeino kiekiu – jo lapuose gali būti iki 4 proc. Dėl to gėrimas vis dažniau pasirenkamas kaip alternatyva kavai ar saldiems energiniams gėrimams.

Guayusos lapai įprastai skinami rankomis vieną ar du kartus per metus ir nedelsiant džiovinami, kad būtų išsaugotos maistinės medžiagos. Paruoštas gėrimas dažnai apibūdinamas kaip švelnaus, lengvai salstelėjusio skonio, primenančio arbatos, kavos ir net šokolado derinį. Taip pat teigiama, kad guayusoje gali būti daugiau antioksidantų nei žaliojoje arbatoje. Ją galima gerti karštą arba atšaldytą – su žolelėmis ar sultimis. Guayusa siejama su geresne nuotaika, didesne koncentracija ir mažesniu streso pojūčiu.

Taip pat pabrėžiama, kad guayusos auginimas Ekvadoro atogrąžų miškuose dažnai vykdomas tvariau ir ekologiškiau.

Guayusą paruošti paprasta, o būdą galima pasirinkti pagal norimą stiprumą.

1) Nuoviro būdas (stipresnis, tradiciškesnis)
Į indą su vandeniu suberkite 2–3 arbatinius šaukštelius džiovintų lapų ir virkite ant silpnos ugnies apie 5 minutes. Tuomet nukelkite nuo ugnies ir palikite dar kelioms minutėms, kad gėrimas labiau prisitrauktų. Nuovirą galima nukošti arba gerti per metalinį šiaudelį su filtru (bombiliją).

2) Užpilo būdas (švelnesnis)
Vienam puodeliui naudokite apie 2–3 arbatinius šaukštelius lapų. Vandenį pašildykite iki maždaug 80–90 °C, užpilkite lapus ir palaikykite uždengę iki 10 minučių. Po to nukoškite arba naudokite bombiliją. Pagal skonį galima įdėti medaus ir citrinos.

Tie patys lapai gali būti užpilami 2–3 kartus – priklausomai nuo to, koks stiprus buvo pirmasis užplikymas. Karštomis dienomis guayusa tinka ir šaltam paruošimui: lapus užpilkite šaltu vandeniu ir laikykite šaldytuve kelias valandas.

Nors guayusa ir yerba matė priklauso tai pačiai bugienių šeimai, skirtumų tarp jų yra nemažai. Pagrindinis – kofeino kiekis: guayusoje jo paprastai daugiau, todėl poveikis gali būti stipresnis. Tai gali patikti tiems, kurie ieško ryškesnio žvalumo, bet nemėgsta yerba matei būdingos kartumo natos. Švelnesnis guayusos skonis dažnai siejamas su mažesniu taninų kiekiu.

Dėl kofeino ir L-teanino derinio guayusa siejama su geresne koncentracija ir dėmesio išlaikymu ilgesnį laiką. Taip pat kartais minima, kad vakare vartojamas gėrimas kai kuriems žmonėms gali būti susijęs su ryškesniais, sąmoningesniais sapnais.

Vis dėlto guayusa tinka ne visiems. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu jos vartojimą reikėtų riboti arba visai atsisakyti. Atsargumo taip pat reikėtų laikytis tiems, kurie jautriai reaguoja į kofeiną – jei jis sukelia pilvo skausmą, širdies plakimą ar kitus nemalonius pojūčius. Turintiems sunkumų užmiegant, guayusos geriau nevartoti vėlai vakare. Be to, šio gėrimo nerekomenduojama duoti vaikams.