Category: Uncategorized

  • Japonai turi vakarui tobulą arbatą: beveik be kofeino, o skonis nustebina net matchos gerbėjus

    Matcha pastaraisiais metais tapo pasauliniu hitu dėl intensyvaus skonio ir tonizuojančio poveikio. Tačiau vakarui ji tinka ne visiems, nes matchoje paprastai būna nemažai kofeino, galinčio trikdyti užmigimą ar miego kokybę.

    Japonijoje populiarėja alternatyva, kurią daugelis renkasi būtent vakare – hojicha. Tai taip pat žalioji arbata, tik gaminama kitaip: dažniau naudojami brandesni lapai, o kartais ir stiebeliai ar šakelės iš vėlyvesnių derlių.

    Esminis skirtumas yra skrudinimas. Po džiovinimo hojicha lapai kaitinami maždaug 150–200 laipsnių temperatūroje, o procesas keičia ir skonį, ir sudėtį.

    Skrudinimas suteikia hojichai auksinę rusvą spalvą ir švelnesnį profilį: mažiau žaliosios arbatos kartumo, daugiau riešutų, karamelės ir lengvai kavą primenančių natų. Kartu paprastai sumažėja kofeino kiekis, todėl tokia arbata dažniau pasirenkama vakarui.

    Skirtingai nei hojicha, matcha nėra skrudinama: ji gaminama iš ankstyvųjų lapelių, kurie sumalami į smulkius miltelius. Dėl to matcha paprastai yra ryškesnio, žoliško skonio ir labiau stimuliuojanti, nes kofeino joje dažnai būna daugiau.

    Hojicha neretai minima ir kaip švelnesnė skrandžiui, todėl ją kai kas geria po sočių patiekalų. Vis dėlto jautresniems žmonėms svarbu stebėti individualią reakciją, nes net ir švelnesni gėrimai gali dirginti, jei geriami labai stiprūs ar rūgštesniu skrandžio metu.

    Nors hojicha poveikis raminantis, ji išlaiko dalį žaliosios arbatos vertinamų junginių, įskaitant polifenolius. Mokslinėje literatūroje žaliosios arbatos polifenoliai siejami su antioksidaciniu poveikiu, tačiau tai nėra vaistas, o bendros mitybos ir gyvenimo būdo dalis.

    Ruošiant hojichą namuose dažniausiai pakanka užplikyti lapelius karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir leisti trumpai pritraukti. Jei tikslas yra vakaro gėrimas, verta rinktis silpnesnį užpilą ir nebegerti labai vėlai, jei esate jautrūs net mažiems kofeino kiekiams.

  • Svoris nejuda? Užtenka žiupsnelio pipirų į arbatą – paaiškino, kam tai tinka ir kam ne

    Arbata daugeliui yra kasdienis ritualas, tačiau jos poveikį gali pakeisti net ir nedidelis priedas. Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vis dažniau aptariama idėja į arbatą berti juodųjų pipirų, esą taip lengviau suaktyvinti medžiagų apykaitą ir greičiau atsikratyti nereikalingų kilogramų.

    Juodieji pipirai iš tiesų turi biologiškai aktyvią medžiagą piperiną, o aštresni prieskoniai kai kuriems žmonėms sukelia termogeninį efektą. Tai reiškia, kad organizmas trumpam gali išeikvoti šiek tiek daugiau energijos, tačiau vien tik ši priemonė reikšmingo svorio pokyčio paprastai nesukelia, jei nesikeičia mitybos ir judėjimo įpročiai.

    Kas vyksta organizme?

    Arbatoje natūraliai yra antioksidantų, o žaliojoje ir juodojoje arbatoje esantis kofeinas bei katechinai tiriami dėl galimo poveikio energijos apykaitai. Pipirų piperinas laboratoriniuose ir dalyje klinikinių tyrimų siejamas su medžiagų apykaitos procesais ir maistinių medžiagų įsisavinimu, bet reali nauda labai priklauso nuo kiekio, individualios tolerancijos ir bendro gyvenimo būdo.

    Praktikoje tai dažniau veikia kaip nedidelė pagalbinė priemonė: aštresnis gėrimas gali labiau sušildyti, po sunkesnio maisto kai kam palengvinti savijautą, o ryškesnis skonis gali sumažinti norą saldinti arbatą cukrumi. Vis dėlto tai nėra „metabolizmo įjungimas“ per vieną dieną, o labiau smulki korekcija įpročiuose.

    Kaip paruošti ir kiek vartoti?

    Jei norite išbandyti, dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo labai mažo kiekio – žiupsnelio šviežiai maltų juodųjų pipirų į puodelį juodosios ar žaliosios arbatos. Skonį galima sušvelninti imbiero griežinėliu, cinamonu, citrina, o saldinimui rinktis nedidelį kiekį medaus, kai gėrimas jau pravėsęs.

    Svarbiausia nepersistengti: aštrūs prieskoniai, ypač vartojami dažnai ar didesniais kiekiais, gali dirginti skrandį ir stemplę. Daugeliui žmonių saugesnė praktika yra apsiriboti 1–2 puodeliais per dieną ir stebėti, kaip reaguoja organizmas.

    Kam tokia arbata netinka?

    Jei turite refliuksą, gastritą, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligę, dirgliosios žarnos simptomų ar dažnai jaučiate rėmenį, pipirai gali paūminti nemalonius pojūčius. Atsargumo taip pat reikia, jei vartojate vaistus, nes piperinas gali veikti kai kurių medžiagų pasisavinimą ir metabolizmą.

    Jeigu tikslas – tvaresnis svorio mažinimas, didžiausią įtaką vis dar daro energijos balansas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis, miegas bei reguliarus fizinis aktyvumas. Arbata su pipirais gali būti įdomus priedas prie rutinos, tačiau ji nepakeičia pagrindinių sveikos gyvensenos principų.

    „Aštrūs prieskoniai gali nežymiai padidinti energijos sąnaudas, bet vien to nepakanka pastebimam svorio kritimui be kitų pokyčių“, – sako mitybos specialistai.

  • Sausos vištienos blauzdelės? Prancūziškas konfitavimas išgelbės ir namuose pavyks kiekvienam

    Prancūziškas konfitavimas – tai lėtas mėsos kaitinimas riebaluose žemoje temperatūroje, dėl kurio vištienos blauzdelės tampa tokios minkštos, kad lengvai skyla šakute. Šis būdas ypač tinka blauzdelėms ir šlaunelėms, nes jose daugiau kolageno, kuris ilgai kaitinant virsta želatina.

    Konfitavimo esmė paprasta: mėsa kelias valandas būna panardinta riebaluose ir kaitinama maždaug 80–90 laipsnių temperatūroje. Tokios sąlygos neleidžia mėsai staigiai prarasti drėgmės, todėl net ir šiek tiek „perlaikius“ rezultatas paprastai išlieka sultingas.

    Istoriškai konfitavimas buvo naudojamas kaip konservavimo technika, kai riebalai atskirdavo mėsą nuo oro. Šiandien namų virtuvėje tai labiau būdas pasiekti ypatingą tekstūrą: vidus tampa minkštas, o odelę vėliau galima trumpai apskrudinti, kad atsirastų traškumas.

    Kaip parinkti riebalus?

    Klasikinis pasirinkimas – žąsies arba anties taukai, suteikiantys sodresnį skonį. Vis dėlto jie ne visada lengvai randami, o kaina dažnai didesnė, todėl namuose populiarėja praktiškesni variantai.

    Dažna išeitis – kokybiški kiaulienos taukai, kartais maišomi su neutralesniu aliejumi, kad riebalai būtų švelnesnio skonio ir patogesni kaitinti. Svarbiausia, kad riebalų būtų tiek, jog mėsa būtų apsemta ir šiluma pasiskirstytų tolygiai.

    Temperatūra ir laikas – svarbiausia

    Norint gauti „plėšomą“ rezultatą, blauzdelėms dažniausiai reikia apie 3–4 valandų žemoje temperatūroje. Patogiausia tai daryti orkaitėje arba ant labai silpnos kaitros, stebint, kad riebalai neužvirtų ir tik lengvai „judėtų“.

    Iškepus mėsą verta išimti, nusausinti ir labai trumpai apskrudinti keptuvėje ar orkaitėje, kad odelė apsitrauktų karameliniu traškumu. Likusių riebalų paprastai nereikia išpilti: juos galima perkošti ir panaudoti kitą kartą ar, pavyzdžiui, bulvėms kepti.

    Kaip patiekti, kad neatsibostų?

    Konfituota vištiena ypač tinka su paprastu garnyru, kuris sugeria padažą ir riebalų aromatą: bulvėmis, kruopomis ar keptomis daržovėmis. Skoniui subalansuoti praverčia rūgštesni akcentai, pavyzdžiui, marinuotos daržovės ar lengvos salotos.

    Ši technika naudinga ir planuojant maistą kelioms dienoms: paruošta mėsa gerai laikosi šaldytuve, o pašildyta išlieka minkšta. Dėl to konfitavimas vis dažniau vertinamas ne kaip restorano triukas, o kaip patikimas būdas namuose išvengti sausos vištienos.

  • Pusryčiai, kurie numalšina alkį ir išjungia norą saldumynams: baltymingi lęšių kotletai

    Sotūs pusryčiai dažnai lemia, ar dieną lydės staigus energijos kritimas ir noras užkandžiauti saldžiai. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tam ypač svarbūs baltymai ir skaidulos, nes jie lėtina gliukozės šuolius kraujyje ir ilgiau išlaiko sotumą.

    Vienas paprastas sprendimas – orkaitėje kepti lęšių ir vištienos kotletai su cukinija. Toks derinys suteikia daug baltymų, o skaidulos iš lęšių ir daržovių padeda stabiliau jaustis iki pietų.

    Kaip paruošti kotletus

    Reikės lęšių, cukinijos, prieskonių, dviejų kiaušinių ir vištienos filė. Lęšius sumalkite trintuvu iki miltų konsistencijos, o cukiniją sutarkuokite, pasūdykite ir palikite apie 10 minučių, kad išsiskirtų skystis.

    Į masę įmaišykite kiaušinius, prieskonius, smulkintą vištienos filė ir lęšių miltus. Gerai išmaišykite, suformuokite kotletus, sudėkite ant kepimo skardos ir kepkite 150–180 laipsnių temperatūroje, kol pilnai iškeps.

    Kodėl tai veikia

    Lęšiai yra vertingas augalinių baltymų ir skaidulų šaltinis, taip pat suteikia geležies ir magnio. Dėl skaidulų sotumas paprastai išlieka ilgiau, o virškinimas tampa tolygesnis, todėl sumažėja impulsyvus noras užkandžiauti.

    Cukinija patiekalą padaro lengvesnį ir sultingesnį, o kartu leidžia sumažinti bendrą kaloringumą, nepaukojant porcijos dydžio. Vištienos filė ir kiaušiniai papildo patiekalą visaverčiais baltymais, svarbiais raumenų atstatymui ir energijos apykaitai.

    Tokie kotletai yra alternatyva įprastiems keptuvėje keptiems kotletams, nes kepimas orkaitėje leidžia naudoti mažiau riebalų. Patiekalas tinka ir kaip pusryčiai, ir kaip pietų dėžutės pasirinkimas, ypač jei dieną laukia daug darbo ar fizinio aktyvumo.

  • 5 paprastos daržovės, kurias verta valgyti kas savaitę: kepenims tai gali būti didelė pagalba

    Kepenys kasdien atlieka šimtus funkcijų: apdoroja maistines medžiagas, skaido alkoholį, vaistus ir kitus junginius, gamina tulžį. Nors internete dažnai žadamas greitas kepenų „valymas“, gydytojai pabrėžia, kad svarbiausia yra nuoseklūs mitybos ir gyvenimo būdo įpročiai.

    Daugiausia naudos kepenims siejama su daržovėmis, kuriose gausu skaidulų, antioksidantų ir augalinių junginių, galinčių padėti mažinti uždegiminius procesus. Tai ypač aktualu didėjant metabolinės kilmės suriebėjusių kepenų ligos paplitimui, kuri dažnai susijusi su antsvoriu, mažesniu fiziniu aktyvumu ir pertekliniu cukraus vartojimu.

    Kodėl daržovės svarbios kepenims

    Daržovės pačios savaime „neišplauna“ toksinų, tačiau jos padeda sumažinti veiksnius, kurie kepenis apkrauna. Skaidulos gerina žarnyno veiklą ir medžiagų apykaitą, o antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Kepenų būklei didelę įtaką daro ir bendras racionas: kuo daugiau itin perdirbtų produktų, saldintų gėrimų ir sočiųjų riebalų, tuo didesnė rizika kauptis riebalams kepenyse. Tuo tarpu daržovės padeda „atlaisvinti“ meniu nuo perteklinių kalorijų ir palaikyti sveikesnį svorį.

    Brokoliai ir burokėliai

    Brokoliai priklauso kryžmažiedėms daržovėms, kurios vertinamos dėl biologiškai aktyvių junginių. Tyrimuose kryžmažiedės daržovės siejamos su geresniais medžiagų apykaitos rodikliais, o skaidulų gausa prisideda prie stabilesnio gliukozės kiekio kraujyje.

    Burokėliai pasižymi natūraliais pigmentais ir antioksidacinėmis medžiagomis, o taip pat yra patogus būdas padidinti daržovių kiekį racione. Juos galima kepti orkaitėje, tarkuoti į salotas, dėti į sriubas ar rinktis nesaldintų sulčių pavidalu, tačiau svarbu nepamiršti bendro cukraus kiekio maiste.

    „Jei norite realios naudos kepenims, ieškokite ne stebuklingų produktų, o kasdienių įpročių: daugiau daržovių, mažiau alkoholio ir daugiau judėjimo“, – sako mitybos specialistai, kalbėdami apie dažniausias klaidas, susijusias su vadinamaisiais detoksais.

    Artišokai, špinatai ir kopūstai

    Artišokai dažnai minimi dėl antioksidantų ir jų galimos sąsajos su tulžies gamyba, kuri svarbi riebalų virškinimui. Nors dalis duomenų yra daug žadantys, poveikis priklauso nuo viso mitybos konteksto, o ne nuo vieno produkto.

    Špinatai yra patogus pasirinkimas kasdienai: juose yra vitaminų ir karotenoidų, o taip pat daug vandens ir skaidulų. Juos lengva įtraukti į omletus, sriubas, salotas ar glotnučius, nepadidinant bendro kaloringumo.

    Kopūstai, tiek baltagūžiai, tiek raudonieji, yra vienos prieinamiausių daržovių, kurias galima valgyti ištisus metus. Jie suteikia skaidulų ir vitamino C, o fermentuoti kopūstai gali papildomai prisidėti prie įvairesnės žarnyno mikrobiotos, jei toleruojamas didesnis histamino ar druskos kiekis.

    Specialistai primena, kad jei vargina nuolatinis nuovargis, spaudimas ar skausmas dešinėje pašonėje, pykinimas, pakitę kepenų fermentų rodikliai, nereikėtų gydytis savarankiškai. Tokiais atvejais svarbu pasitarti su šeimos gydytoju ir įvertinti rizikos veiksnius, įskaitant alkoholio vartojimą, kūno masę ir vartojamus vaistus.

  • Kaip neapsinuodyti ankstyvomis daržovėmis: gydytojo patarimai, ką tikrinti turguje ir parduotuvėje

    Atėjus ankstyvų daržovių ir uogų sezonui, pirkėjai dažnai skuba įsigyti ridikėlių, agurkų ar pirmųjų braškių. Specialistai primena, kad būtent sezono pradžioje išauga rizika nusipirkti produktų su padidintu nitratų kiekiu ar netinkamos higieninės būklės.

    Didžiausia problema ta, kad plika akimi cheminių likučių neįvertinsite, todėl svarbiausia tampa ne išvaizda, o kilmė, dokumentai ir prekybos vietos kontrolė. Ypač atidūs turėtų būti vaikai, nėščiosios ir žmonės, turintys lėtinių virškinamojo trakto ligų.

    Kaip tikrinama įvežtinė produkcija

    Įvežtini vaisiai, daržovės ir uogos paprastai patenka į valstybės priežiūros lauką dar pasienyje. Tokiai produkcijai taikoma fitosanitarinė kontrolė, o importuotojai privalo turėti dokumentus, patvirtinančius atitiktį nustatytiems saugos reikalavimams.

    Be dokumentų patikros, iš siuntų atrenkami mėginiai laboratoriniams tyrimams, kur vertinama, ar neviršijamos leistinos medžiagų normos ir ar nėra kitų rizikos veiksnių. Jei nustatomi reikšmingi pažeidimai, siunta gali būti sulaikoma, neleidžiama tiekti rinkai arba grąžinama tiekėjui.

    Ar saugiau pirkti turguje?

    Dalis pirkėjų mano, kad turguje parduodama vietinė ar namuose užauginta produkcija savaime yra saugesnė. Tačiau ankstyvo derliaus atveju riziką gali didinti intensyvus tręšimas azoto junginiais, dėl kurio kai kuriose daržovėse gali kauptis daugiau nitratų.

    Oficialiuose turgavietėse veikia veterinarinės sanitarinės kontrolės laboratorijos, kurios tikrina parduodamus maisto produktus. Pardavėjas, prekiaujantis turgavietėje teisėtai, paprastai turi pateikti laboratorijos išvadą ar leidimą prekiauti, susietą su konkrečia tądien tikrinama partija.

    Ką pirkėjas turi teisę paprašyti

    Perkant turguje verta paprašyti parodyti laboratorinės patikros dokumentą ir atkreipti dėmesį į jo datą. Svarbu, kad dokumente būtų aišku, jog tikrinta būtent ta produkcijos partija, kuri parduodama tuo metu, o ne prieš kelias savaites.

    Parduotuvėse pirkėjas taip pat gali teirautis informacijos apie kilmę ir kokybės kontrolę, o kilus įtarimams dėl kvapo, skonio ar išvaizdos, produktų geriau nevartoti. Jei abejojate jau įsigytos produkcijos sauga, galima kreiptis dėl nepriklausomų tyrimų į akredituotas laboratorijas ar visuomenės sveikatos sistemos įstaigas.

    Specialistai pataria ankstyvas daržoves namuose kruopščiai nuplauti, lapines daržoves perrinkti, o uogas plauti tekančiu vandeniu mažomis porcijomis. Taip pat verta nepersistengti su dideliais kiekiais vienu metu, ypač sezono pradžioje, ir rinktis patikimas prekybos vietas, kuriose kontrolės procedūros realiai taikomos.

  • Šis baltyminis salotas padeda išlaikyti figūrą: paslaptis slypi paprastuose ingredientuose

    Ieškantiems lengvos, bet sočios vakarienės ar pietų alternatyvos, vis dažniau siūlomi baltyminiai salotų variantai. Vienas populiariausių derinių – vištiena, daržovės ir lengvas padažas, kuris pakeičia kaloringesnius majonezinius užpilus.

    Pagrindas šiame recepte – virta vištienos filė, kuri suteikia daug kokybiškų baltymų. Toks pasirinkimas ypač naudingas, kai siekiama ilgiau jaustis sotiems ir kartu kontroliuoti bendrą dienos kalorijų kiekį.

    Salotoms taip pat naudojamos šparaginės pupelės, švieži agurkai ir korėjietiškos morkos, kurios patiekalui suteikia traškumo bei ryškesnio skonio. Daržovės padidina skaidulų kiekį, todėl patiekalas tampa palankesnis virškinimui ir kasdieniam racionui.

    Kaip pasigaminti salotas?

    Vištienos filė išvirkite, atvėsinkite ir išardykite pluoštais arba supjaustykite nedideliais gabalėliais. Šparagines pupeles trumpai apvirkite arba garinkite, kad išliktų tvirtos ir neprarastų tekstūros.

    Agurkus supjaustykite, sudėkite kartu su korėjietiškomis morkomis ir paruošta vištiena. Viską sumaišykite su graikišku jogurtu arba grietine, pagardinkite druska ir juodaisiais pipirais.

    Kodėl toks derinys laikomas palankiu figūrai?

    Vištiena ir graikiškas jogurtas padidina baltymų kiekį, o tai svarbu raumenų palaikymui ir sotumui. Dėl šios priežasties tokie patiekalai dažnai rekomenduojami kaip lengvesnė alternatyva sumuštiniams ar riebesniems pusgaminiams.

    Šparaginės pupelės ir agurkai prideda daugiau tūrio su santykinai nedideliu kalorijų kiekiu, o skaidulos padeda palaikyti pastovesnį alkio jausmą. Tuo metu korėjietiškos morkos suteikia papildomo skonio, tačiau verta atkreipti dėmesį į jų sudėtį, nes kai kuriuose variantuose gali būti daugiau cukraus ar aliejaus.

    Norint dar labiau sumažinti patiekalo kaloringumą, padažui dažniausiai pasirenkamas graikiškas jogurtas vietoj majonezo. Taip išlaikomas kremiškumas, bet sumažinamas riebalų kiekis ir padidinamas baltymų indėlis.

  • Sotesni už mėsą ir padeda širdžiai: šią ankštinę daugelis pamiršo, bet ji verta vietos lėkštėje

    Žirniai ir kiti ankštiniai augalai daugeliui vis dar asocijuojasi su sunkesniu virškinimu, todėl jų lėkštėje atsiranda retokai. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad ankštiniai yra vienas naudingiausių kasdienės mitybos pasirinkimų: suteikia sotumo, padeda surinkti pakankamai skaidulų ir gali tapti kokybiška alternatyva mėsai.

    Žirniai vertinami dėl augalinių baltymų, kurie svarbūs raumenų atsistatymui ir ilgiau trunkančiam sotumui. Ne mažiau reikšmingos skaidulos: jos palaiko reguliarią žarnyno veiklą, prisideda prie palankesnių cholesterolio rodiklių ir lėčiau kelia gliukozės kiekį kraujyje po valgio.

    Ankštiniai apskritai laikomi žemo ar vidutinio glikeminio poveikio maistu, todėl jie dažnai rekomenduojami žmonėms, kuriems aktuali glikemijos kontrolė. Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: patiekalas su žirniais ar lęšiais ilgiau išlaiko energiją ir rečiau sukelia staigius alkio šuolius.

    Žirniuose taip pat gausu B grupės vitaminų ir mineralų, tarp jų kalio, magnio, fosforo. Šios medžiagos svarbios širdies ir kraujagyslių sistemai, normaliai nervų sistemos veiklai, raumenų funkcijai, o subalansuota jų mityba siejama su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika.

    Vis dėlto žirniai tinka ne visiems vienodai. Jei vargina refliuksas, aktyvūs skrandžio ar žarnyno uždegimai, opinės ligos ar ryškus pilvo pūtimas, didesni ankštinių kiekiai gali sukelti diskomfortą, todėl verta pradėti nuo mažų porcijų ir stebėti savijautą.

    Dažniausia priežastis, kodėl ankštiniai „nesueina“, yra jų fermentuojamos angliavandenės ir netinkamas paruošimas. Mirkyti viso grūdo džiovintus žirnius per naktį, vandenį nupilti, virti šviežiame vandenyje ir nesūdyti virimo pradžioje yra paprasti žingsniai, kurie daugeliui sumažina pilvo pūtimą.

    Žirniai virtuvėje yra gerokai universalesni nei vien tradicinė žirnių sriuba. Juos galima dėti į salotas, troškinius, tirštas daržovių sriubas, gaminti žirnių apkepus, kotletus ar užtepėles sumuštiniams, o sotumą subalansuoti daržovėmis ir pilno grūdo produktais.

    Šiuolaikinės mitybos tendencijos rodo aiškią kryptį: daugiau augalinių baltymų kasdienybėje, mažiau perdirbtos mėsos, daugiau skaidulų. Jei ieškote paprasto pokyčio, žirniai yra vienas pigiausių ir praktiškiausių būdų sustiprinti racioną neaukojant skonio.

  • Parduotuvėje dažnai praeiname pro šalį: šis vaisius gali padėti širdžiai ir kraujospūdžiui

    Marakuja, dar vadinama valgomoji pasiflora, Lietuvos parduotuvėse neretai lieka nepastebėta, nors jos maistinė vertė išties solidi. Tropinis vaisius vertinamas dėl vitamino C, skaidulų ir kalio, o šios medžiagos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Valgomoji pasiflora kilusi iš Pietų Amerikos, tačiau dabar plačiai auginama tropiniuose regionuose. Prinokusi marakuja dažniausiai būna tamsiai violetinė arba geltona, o jos viduje yra kvapnus, saldžiarūgštis minkštimas su valgomomis sėklomis.

    Kas joje naudinga?

    Marakujoje yra skaidulų, antioksidantų ir kelių vitaminų, tarp jų A ir C, taip pat folio rūgšties. Nors vienas vaisius stebuklų nepadarys, tokia sudėtis prisideda prie subalansuotos mitybos, ypač jei maiste trūksta vaisių ir daržovių.

    Ypatingo dėmesio verta skaidulų dalis: jos svarbios virškinimui, gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir prisideda prie normalios žarnyno veiklos. Specialistai pabrėžia, kad skaidulų poveikis labiausiai pasireiškia tuomet, kai jos gaunamos reguliariai, iš įvairių šaltinių.

    Širdis ir kraujospūdis

    Marakuja išsiskiria kalio kiekiu, o kalis yra viena svarbiausių mineralinių medžiagų, siejamų su normalios kraujospūdžio kontrolės palaikymu. Būtent todėl kalio turintys produktai dažnai minimi mitybos rekomendacijose žmonėms, kurie nori mažinti suvartojamos druskos kiekį.

    Be to, vaisiuose esantys antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, kuris siejamas su širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais. Vis dėlto medikai pabrėžia, kad kraujospūdžio ar cholesterolio pokyčiams įtaką daro visas gyvenimo būdas: mityba, fizinis aktyvumas, kūno svoris, miegas ir stresas.

    Kaip išsirinkti ir valgyti?

    Perkant marakują verta ieškoti vaisių su lengvai susiraukšlėjusia odele: tai dažnai rodo didesnį prinokimą ir intensyvesnį skonį. Per kieti, visiškai lygūs vaisiai gali būti dar neprinokę, todėl skonis būna blankesnis.

    Valgyti paprasta: perpjaukite per pusę ir šaukšteliu išimkite minkštimą kartu su sėklomis. Marakuja tinka įmaišyti į natūralų jogurtą, varškę, košes, kokteilius ar naudoti desertų kremams pagardinti, o rūgštelė gali maloniai subalansuoti saldžius patiekalus.

    Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus nuo kraujospūdžio, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku dėl individualių mitybos rekomendacijų. Marakuja gali būti puikus kasdienio raciono priedas, tačiau ji nepakeičia gydymo ir nėra vaistas.

  • Prasidėjo Baltijos belonų sezonas: žali kaulai gąsdina, bet skonis primena vištieną

    Gegužę ir birželį Baltijos jūroje prasideda belonų sezonas – tai trumpas laikotarpis, kai ši žuvis dažniau pasirodo pakrantėse ir žvejybos laimikyje. Dėl sezoniškumo belona neretai vadinama tikru delikatesu, o jos paklausa šiuo metu šokteli.

    Belona lengvai atpažįstama iš pailgo kūno ir ilgo, snapą primenančio žandikaulio. Suaugusios žuvys dažniausiai siekia apie 60–100 centimetrų, o jų šonai būna sidabriški, nugara tamsesnė – melsvai žalsva.

    Didžiausia belonos staigmena – žalsvos kaulo struktūros. Tai natūralus reiškinys, susijęs su pigmentu biliverdinu, todėl tokia spalva nereiškia, kad žuvis sugedusi ar pavojinga valgyti.

    Belonos mėsa yra šviesi, tvirta ir gana liesa, todėl daugeliui ji atrodo lengvesnė nei riebesnės žuvys. Kai kurie ragautojai skonį lygina su vištiena, ypač kai belona kepama orkaitėje arba keptuvėje be agresyvių prieskonių.

    Mitybos požiūriu belona vertinama dėl visaverčių baltymų, reikalingų raumenims ir audinių atsinaujinimui. Kaip ir kitos jūrinės žuvys, ji taip pat gali būti naudingas omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija.

    Belonoje aptinkami ir mikroelementai, būdingi jūrų žuvims, įskaitant jodą, fosforą, geležį ir cinką. Šie mineralai svarbūs skydliaukės veiklai, energijos apykaitai, kraujodarai ir imuninei sistemai, tačiau tikslūs kiekiai priklauso nuo žuvies dydžio ir kilmės.

    Renkantis šviežią beloną verta atkreipti dėmesį į kvapą, akių skaidrumą ir stangrią mėsą. Kadangi žuvis ilga ir kaulėta, ją patogu kepti filė gabalais, o prie patiekalo dažnai tinka bulvės, kruopos ir šviežios daržovės.