Category: Uncategorized

Mažytės juodgrūdės sėklos pasižymi intensyviu skoniu ir dažniausiai naudojamos kaip priedas prie duonos, sūrių ar rauginamų daržovių. Tačiau vienas vertingiausių juodgrūdės produktų – jos aliejus. Jis yra ryškaus skonio, kepimui netinka, bet į salotas įmaišytas gali tapti puikiu pagalbininku sveikatai.

Šaltai spaustas juodgrūdės aliejus palankiai veikia įvairius sveikatos aspektus ir neretai minimas ajurvedoje kaip organizmą stiprinanti priemonė. Jam priskiriamas antibakterinis poveikis, todėl jis gali padėti organizmui kovoti su infekcijomis. Aliejuje esantis timokinonas siejamas su galimu uždegimų mažinimu, įskaitant ir viršutinių kvėpavimo takų uždegiminius procesus.

Juodgrūdė taip pat siejama su antivirusiniu poveikiu – laboratoriniuose tyrimuose buvo pastebėta, kad ji gali mažinti hepatito C (HCV) viruso vystymosi ir plitimo riziką.

Dėl uždegimus mažinančių savybių šiam aliejui priskiriamas ir galimas palaikomasis vaidmuo sergant reumatoidiniu artritu. Taip pat minimas gebėjimas mažinti oksidacinį stresą, kuris laikomas viena iš priežasčių, prisidedančių prie reumatoidinio artrito ir kitų lėtinių ligų vystymosi.

Kai kuriems žmonėms netikėta, kad juodgrūdės aliejus gali padėti palengvinti užsitęsusius alergijos simptomus – pavyzdžiui, alerginę slogą ar kosulį. Taip pat jam priskiriamas galimas palaikomasis poveikis švelninant su astma susijusius negalavimus.

Mitybos mokslų daktaras Bartek Kulczyński viename savo „YouTube“ kanalo vaizdo įraše aptarė 2013 metų tyrimą, kuriame nustatyta, kad kasdien vartojant 5 ml juodgrūdės aliejaus gali būti lengviau mažinti per aukštą kraujospūdį. Taip pat nurodoma, kad šis aliejus gali padėti palaikyti tinkamą gliukozės kiekį kraujyje, o tai ypač aktualu sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems atsparumą insulinui.

Juodgrūdės aliejuje yra nesočiųjų riebalų rūgščių – oleino ir linolo. Jos laikomos naudingomis širdies ir kraujagyslių sistemai: gali padėti mažinti per aukštą „blogojo“ LDL cholesterolio lygį ir didinti „gerojo“ HDL cholesterolio kiekį. Šios medžiagos taip pat siejamos su priešuždegiminėmis savybėmis, yra svarbios ląstelių membranų struktūrai, gali prisidėti prie odos būklės ir nervų sistemos veiklos.

Aliejuje aptinkama ir fitosterolių, kurie pasižymi antioksidaciniu poveikiu – padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų žala. Jie taip pat siejami su palankiu poveikiu kraujotakai ir cholesterolio rodikliams. Be to, juodgrūdės aliejuje esantis timokinonas minimas kaip junginys, kuriam priskiriamas antibakterinis poveikis ir galimos priešnavikinės savybės.

Norint pajusti juodgrūdės aliejaus poveikį, dažniausiai rekomenduojama kasdien išgerti 1–2 arbatinius šaukštelius. Aliejus yra specifinio, kartoko skonio, todėl kai kuriems jį sunku vartoti vieną. Tokiu atveju galima pasigaminti „šotą“: sumaišyti 1–2 arbatinius šaukštelius aliejaus su arbatiniu šaukšteliu medaus ir šaukštu citrinų sulčių. Aliejų taip pat galima įmaišyti į apelsinų sultis.

Vis dėlto šis produktas tinka ne visiems. Jo nerekomenduojama vartoti nėščiosioms, žmonėms, turintiems maisto alergijų, taip pat tiems, kurių kraujospūdis yra žemas.

Juodgrūdės aliejus praverčia ir virtuvėje – svarbiausia jį vartoti nešildytą. Jį galima naudoti gaminant įvairius padažus, užpilus ar užtepėles: pavyzdžiui, naminį humusą ar pesto, vietoje alyvuogių aliejaus įmaišant juodgrūdės aliejų. Jis ypač tinka „dressingams“, jei kartoką, aštroką skonį subalansuosite kitais ingredientais – medumi, citrinų ar laimų sultimis, aštresnėmis garstyčiomis, tahini pasta ar riešutų sviestu. Toks padažas puikiai dera prie įvairių salotų.

Baltoji pupelė – gerai pažįstamas ingredientas Lietuvos virtuvėje. Ji dažnai keliauja į sočias sriubas, troškinius ir įvairius vieno puodo patiekalus. Nors daugeliui jos skonis pažįstamas nuo vaikystės, retas susimąsto, kiek naudingų medžiagų slypi šiame, iš pažiūros, paprastame produkte. Iš tiesų tai vienas vertingiausių augalinių baltymų ir mineralų šaltinių, todėl ieškantiems sveikesnių ir pigesnių alternatyvų mėsai baltoji pupelė vėl grįžta į kasdienį racioną.

Baltoji pupelė yra puikus augalinių baltymų šaltinis, todėl ypač tinka vegetarams ir veganams, taip pat visiems, kurie nori sumažinti mėsos kiekį mityboje. Be to, joje gausu maistinių skaidulų, kurios padeda virškinimui, prisideda prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą.

Dar viena svarbi priežastis įtraukti pupeles į valgiaraštį – didelis kalio kiekis. Kalis būtinas normaliai širdies ir nervų sistemos veiklai, todėl baltoji pupelė gali būti itin vertinga tiems, kurie rūpinasi kraujospūdžiu. Be kalio, pupelėse yra magnio, geležies, kalcio bei B grupės vitaminų, padedančių nervų sistemai ir medžiagų apykaitai, taip pat prisidedančių prie mažakraujystės prevencijos.

Reguliarus baltųjų pupelių vartojimas gali padėti mažinti „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį ir prisidėti prie kūno svorio kontrolės. Dėl žemo glikeminio indekso (apie 30–35) jos dažnai rekomenduojamos žmonėms, turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems cukriniu diabetu. Pupelėse esantys antioksidantai padeda kovoti su oksidaciniu stresu ir gali prisidėti prie lėtesnio organizmo senėjimo procesų.

Baltoji pupelė ypač tinka fiziškai aktyviems žmonėms, vegetarams ir visiems, norintiems pagerinti mitybos kokybę neišleidžiant daug pinigų. Vis dėlto verta prisiminti, kad ankštinių daržovių ne visi toleruoja vienodai: jos gali sukelti pilvo pūtimą ar virškinimo diskomfortą, ypač jautresnę virškinimo sistemą turintiems žmonėms. Atsargumo taip pat turėtų laikytis sergantys kai kuriomis žarnyno ligomis bei podagra – dėl pupelėse esančių purinų.

Bananas dažnai laikomas vienu geriausių kalio šaltinių – 100 gramų vaisiaus paprastai suteikia apie 350–400 mg kalio. Tačiau mažiau žinoma, kad baltojoje pupelėje šio mineralo gali būti dar daugiau. Priklausomai nuo rūšies ir paruošimo, 100 gramų virtų pupelių gali turėti apie 500–600 mg kalio, o sausose pupelėse jo kiekis gali viršyti 1000 mg.

Tai reiškia, kad pagal kalio kiekį baltoji pupelė aiškiai lenkia bananą. Be to, kalis čia „ateina“ kartu su baltymais ir skaidulomis, todėl pupelės geriau pasotina ir gali padėti palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje. Bananai išlieka patogus ir skanus užkandis, tačiau norint padidinti kalio kiekį mityboje, verta dažniau rinktis pupeles. Abu produktai gali puikiai papildyti vienas kitą subalansuotame meniu.

Pilvo pūtimas suvalgius pupelių – dažna problema, tačiau ją galima sumažinti. Dažniausiai dėl to „kalti“ polisacharidai – sunkiau virškinami junginiai, kurie žarnyne fermentuojasi. Laimei, yra keli patikimi būdai, kaip jų poveikį sušvelninti.

Pirmiausia – mirkymas. Sausas pupeles verta užpilti šaltu vandeniu ir palikti bent 8–12 valandų, tuomet vandenį nupilti ir pupeles perplauti. Taip pašalinama dalis medžiagų, kurios prisideda prie pūtimo. Kitas žingsnis – virimas švariame vandenyje, pradžioje puodo geriau neuždengti.

Verdant naudinga įdėti virškinimą palaikančių prieskonių: kmynų, mairūno, česnako, krapų ar lauro lapų. Taip pat verta vengti pupeles derinti su sunkiai virškinamais riebalais.

Norint išsaugoti maistinę vertę, pupelių nereikėtų virti nei per ilgai, nei dideliame vandens kiekyje. Geriausia virti ant silpnos ugnies iki suminkštėjimo. Patogi alternatyva – konservuotos arba garuose virtos pupelės, nors parduotuvėse esančiuose produktuose maistinių medžiagų kartais būna šiek tiek mažiau.

Baltoji pupelė virtuvėje yra labai universali. Ji tinka klasikiniams patiekalams, tokiems kaip pupelių sriuba, įvairūs troškiniai ar kaip priedas prie raugintų kopūstų patiekalų. Tačiau tuo jos galimybės nesibaigia.

Pupelės puikiai praverčia ir kitų šalių virtuvėse: jas galima dėti į itališkas sriubas (pavyzdžiui, minestronę), maišyti į salotas su alyvuogių aliejumi ir daržovėmis, gaminti užtepėles ar paštetus. Augalinėje mityboje jos neretai atstoja mėsą, pavyzdžiui, pupelių burgeriuose ar kotletuose.

Greitam pietų patiekalui galima paruošti paprastą troškinį su pupelėmis, pomidorais ir žolelėmis. Pusryčiams tiks pupelės pomidorų padaže, o vakarienei – lengvos salotos su šviežiomis daržovėmis. Tai nebrangus, sotus ir lengvai sandėliuojamas produktas, todėl verta jo turėti virtuvės spintelėje.

Baltoji pupelė – nepelnytai nuvertintas virtuvės „lobis“, kuriame gausu baltymų, kalio ir skaidulų. Ji gali padėti rūpintis širdimi, prisidėti prie svorio kontrolės ir paįvairinti kasdienę mitybą. Tinkamai paruošta ji atsiperka ir skoniu, ir nauda sveikatai – todėl verta ją valgyti bent kartą per savaitę.

Forzitija – anksti pavasarį pražystantis dekoratyvinis krūmas. Nors daugeliui tai vis dar netikėta, jo žiedai yra visiškai valgomi. Jie puikiai tinka ne tik užpilams, bet ir kaip originalus priedas salotoms ar desertams.

Forzitijų žieduose gausu vitaminų ir mineralų – tai žinojo dar mūsų močiutės. Juose yra rutino – flavonoido, kuris padeda stiprinti ir elastinginti kraujagysles, taip pat prisideda prie imuniteto palaikymo, pasižymi priešuždegiminėmis ir antialerginėmis savybėmis.

Šis augalas taip pat turtingas kvercetinu, vitaminu C ir lignanais. Manoma, kad jis gali padėti virškinimui, lengvinti pilvo skausmus bei nevirškinimo pojūtį, palaikyti kepenų veiklą. Dėl šlapimą varančių savybių užpilas gali prisidėti prie natūralaus organizmo valymosi. Forzitijų žiedų užpilas kartais naudojamas ir išoriškai – pavyzdžiui, probleminės, į aknę linkusios ar išryškėjusiais kapiliarais odos prausimui.

Vis dėlto svarbu prisiminti, kad forzitija gali mažinti kraujo krešėjimą, todėl žmonės, turintys su tuo susijusių sutrikimų, turėtų būti atsargūs. Taip pat nerekomenduojama piktnaudžiauti nėščiosioms ir krūtimi maitinančioms moterims.

Forzitijų žiedų arbatą galima paruošti dviem būdais: klasikiniu arba su minimaliu spirito priedu (geriausia – rektifikuoto). Nedidelis alkoholio kiekis padeda efektyviau iš žiedų ištraukti vertingus junginius, įskaitant rutiną. Paruoštą užpilą galima gardinti medumi ar citrina, kad skonis būtų malonesnis.

Paruošimo būdas

Forzitiją galima panaudoti ir kitaip. Be arbatos, iš jos galima pasigaminti užpiltinę, kuriai priskiriamas priešuždegiminis, spazmus mažinantis ir raminantis poveikis. Žiedus pirmiausia reikėtų lengvai sudrėkinti spiritu, tuomet užpilti alkoholiu ir supilti į sandarų indą. Mišinį patariama laikyti vėsioje, tamsesnėje vietoje apie 2–3 savaites. Vėliau viską perkoškite – užpiltinė bus paruošta vartojimui. Iš šio augalo taip pat galima pasigaminti actą, kuris tiktų kaip gardaus padažo pagrindas.

Forzitijų žiedus galima valgyti ir žalius. Jie turi švelnų, kiek kartoką, riešutinį poskonį, todėl tinka kaip spalvingas akcentas salotoms ar sumuštiniams. Džiovinti žiedai gali tapti įdomiu pabarstu kepiniams ir desertams.

Beržų lapai natūraliojoje medicinoje žinomi jau nuo senų laikų. Iš jų ruošiamas aromatingas užpilas, kuris, teigiama, gali palankiai veikti visą organizmą. Pastaruoju metu jis ypač išpopuliarėjo dėl siejamų lieknėjimą skatinančių savybių.

Beržų lapuose gausu biologiškai aktyvių medžiagų: flavonoidų, katechininių taninų, triterpeninių junginių, eterinių aliejų ir saponinų. Taip pat jie papildo organizmą kaliu, natriu, vitaminu C ir vitaminu K.

Dėl šios sudėties beržų lapų užpilui priskiriamas priešuždegiminis, antivirusinis ir antibakterinis poveikis. Manoma, kad jis gali padėti sumažinti bakterinių ir virusinių infekcijų riziką, taip prisidėdamas prie imuniteto stiprinimo. Priešuždegiminės savybės gali būti naudingos ne tik peršalus, bet ir sprendžiant odos problemas, pavyzdžiui, aknę.

Beržų lapų arbata pasižymi šlapimą varančiu poveikiu. Ši savybė, derinama su priešuždegiminiu veikimu, gali būti naudinga kaip pagalbinė priemonė sergant kai kuriomis šlapimo takų ir inkstų ligomis, pavyzdžiui, esant šlapimo pūslės ar šlaplės uždegimo požymiams. Taip pat teigiama, kad ji gali prisidėti prie organizmo valymo ir toksinų šalinimo, o kai kuriais atvejais – palengvinti savijautą esant inkstų akmenligei.

Beržų lapuose esantys antioksidantai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Dėl to užpilui priskiriama galimybė mažinti tam tikrų ligų riziką ir lėtinti priešlaikinius odos bei viso organizmo senėjimo procesus.

Taip pat teigiama, kad beržų lapai gali padėti lieknėjant: skatinti medžiagų apykaitą, gerinti žarnyno peristaltiką, palengvinti riebalų deginimą ir prisidėti prie celiulito mažinimo.

Beržų lapų arbatą galima ruošti tiek iš šviežių, tiek iš džiovintų, jaunų lapų. Jų galima prisirinkti patiems arba įsigyti paruoštą mišinį vaistažolių parduotuvėje.

Jei renkatės šviežius lapus, vieną arbatinį šaukštelį suberkite į stiklinę ir užplikykite verdančiu vandeniu. Uždenkite ir palaikykite apie 5 minutes. Tuomet perkoškite ir gerkite dar šiltą arba atvėsusį.

Jei naudojate džiovintus lapus, vieną arbatinį šaukštelį džiovintų lapų suberkite į nedidelį puodą, užpilkite stikline vandens ir užvirkite. Nuo užvirimo pavirkite 5 minutes, tada nukelkite nuo ugnies ir uždenkite 10 minučių. Galiausiai perkoškite – gėrimas paruoštas.

Namų gamybos beržų lapų arbatos nerekomenduojama vartoti gydantis vaistais, nes užpilas gali skatinti iš organizmo šalinti ne tik nereikalingas medžiagas, bet ir veikliąsias vaistų medžiagas.

Taip pat jos reikėtų vengti žmonėms, linkusiems į alergijas, ir ypač tiems, kurie yra jautrūs beržo žiedadulkėms – užpilas gali sukelti alerginę reakciją.

Balandžio viduryje parduotuvėse pasirodo pirmieji vietiniai šparagai. Šios itin mėgstamos daržovės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl universalumo virtuvėje. Šparagus galima naudoti kaip makaronų ar rizoto ingredientą, jie puikiai tinka ir pusryčių patiekaluose, pavyzdžiui, kiaušinienėje ar omlete.

Vis dažniau populiarėja dar vienas jų paruošimo būdas – šparagų kepimas paniruotėje. Šio patiekalo paslaptis slypi tekstūroje: traški plutelė suteikia ryškesnį charakterį, o viduje šparagai išlieka švelnūs ir sultingi. Taip paruoštos daržovės tiks ir kaip užkandis, ir kaip originalesnis garnyras prie pietų.

Nors gali pasirodyti kitaip, paruošti idealius šparagus paniruotėje nėra sudėtinga. Vis dėlto verta prisiminti, kad gaminimo eiga gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo pasirinktos rūšies. Baltuosius šparagus prieš kepant reikėtų trumpai apvirti, nes jie dažniausiai būna kietesni ir storesni nei žalieji.

Paniruojant šparagus nebūtina apsiriboti vien džiūvėsėliais. Puikiai tinka ir panko – japoniško tipo paniruotė, išsiskirianti lengvesne struktūra ir dar didesniu traškumu.

Įdomus sprendimas – į paniruotę įmaišyti šiek tiek sezamo. Tuomet patiekalas įgauna malonų, švelniai riešutinį aromatą. Parmezano mėgėjai paniruotę gali papildyti nedideliu kiekiu tarkuoto sūrio – taip skonis tampa sodresnis, su ryškesne umami nata.

Stebėtinai vertinga, bet primiršta daržovė – juodasis ridikas. Iš pirmo žvilgsnio neįspūdinga šakninė daržovė slepia daug vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų, todėl ją verta įtraukti į kasdienį valgiaraštį. Juodąjį ridiką galima auginti darže, o neturint galimybės – įsigyti gerai aprūpintame daržovių skyriuje.

Juodasis ridikas dar vadinamas juodąja ridikėle. Jis giminingas įprastiems ridikėliams, priklauso bastutinių (kopūstinių) šeimai ir natūraliai paplitęs Europoje bei Azijoje.

Kai kam juodasis ridikas išvaizda primena bulvę: šaknis apvali, padengta tamsia, beveik juoda odele. Minkštimas kietas, perpjovus matyti šviesi, balkšvai kreminė spalva. Būdingas bruožas – centre kartais matomi tamsūs, marmurą primenantys raštai.

Skoniu juodasis ridikas panašus į ridikėlį, tačiau yra ryškesnis, aštresnis ir intensyvesnis.

Ši daržovė gausi vitaminų A, C, D ir B grupės vitaminų (B1, B2, B3, B5, B6, B9). Joje taip pat yra kalcio, geležies, magnio, mangano, cinko, kalio, fosforo bei kitų organizmui svarbių medžiagų. Be to, juodajame ridike aptinkama organinių rūgščių, fitosterolių ir eterinių aliejų.

Dėl tokios sudėties juodasis ridikas pasižymi priešuždegiminėmis, antivirusinėmis ir antibakterinėmis savybėmis. Jis gali būti naudingas persergant infekcijomis: padėti lengviau ištverti karščiavimą, slogą, viršutinių kvėpavimo takų sudirgimą ar kosulį, taip pat prisidėti prie greitesnio atsistatymo ir imuniteto stiprinimo.

Priešuždegiminės savybės siejamos ir su pagalba esant reumatiniams sąnarių negalavimams – gali mažėti skausmas, patinimas ir sąnarių sustingimas.

Juodasis ridikas dažnai minimas kaip daržovė, naudinga kepenų funkcijai. Jis vartojamas esant kepenų veiklos sutrikimams ar uždegiminiams procesams, o taip pat siejamas su detoksikaciniu poveikiu – gali padėti organizmui lengviau pašalinti susikaupusias medžiagas.

Valgant juodąjį ridiką, gali būti skatinamas tulžies išsiskyrimas, todėl lengviau virškinamas sunkesnis maistas. Taip pat jis siejamas su palankiu poveikiu cholesterolio rodikliams, o dėl to gali būti aptariamas kaip papildoma priemonė, padedanti spręsti suriebėjusių kepenų problemą.

Teigiamas poveikis gali būti pastebimas ir išoriškai: reguliariai vartojamas juodasis ridikas siejamas su lėtesniais priešlaikinio senėjimo procesais, mažesniu smulkių raukšlių, dėmelių ar randelių išryškėjimu. Taip pat manoma, kad jis gali prisidėti prie stipresnių plaukų ir nagų.

Geriausia juodąjį ridiką valgyti žalią, nes taip išsaugoma daugiausia maistinių medžiagų. Iš jo galima ruošti traškias salotas ar dėti į įvairias mišraines. Jis puikiai dera su česnaku, morkomis ar burokėliais.

Juodąjį ridiką galima ir termiškai apdoroti: virti, kepti ar troškinti. Virtą šakninę daržovę galima maišyti su virtomis bulvėmis ir pagaminti įdomesnę bulvių košės variaciją. Keptas su žolelėmis juodasis ridikas gali tapti geru priedu prie žuvies ar mėsos patiekalų.

Nors vanilė dažniausiai siejama su desertais, ši prieskoninė medžiaga gali pasiūlyti kur kas daugiau nei tik saldų aromatą. Jos kvapas ramina pojūčius, o skonis subtiliai paryškina kepinių, gėrimų ir padažų charakterį. Nuo seno vanilė laikoma afrodiziaku, natūraliu pagalbininku patiriant stresą ir priemone nuotaikai gerinti.

Vanilės ankštis iš tiesų yra džiovinta vanilinio orchidėjos vaisiaus ankštis – vienos iš nedaugelio šios šeimos rūšių, kuri subrandina valgomas sėklas. Augalas kilęs iš Pietų Amerikos, o iki šiol auginamas, pavyzdžiui, Meksikoje. Vis dėlto didžiausia vanilės tiekėja pasaulyje dažnai laikoma Madagaskaras, iš kur atkeliauja ir vadinamoji burboninė vanilė.

Kaip atpažinti tikrą vanilę? Kokybiška ankštis paprastai būna plona, ilga, elastinga, šiek tiek blizgi ir tamsiai rudos spalvos. Kvapas turi būti intensyvus, natūraliai saldus, be cheminio poskonio. Natūrali vanilė yra gerokai brangesnė už sintetinius pakaitalus – tai lemia sudėtingas auginimas ir ilgas ankščių brandinimo procesas. Viena vanilės ankštis paprastai kainuoja apie 1,60–3,20 euro.

Verta žinoti ir tai, kad „vanilinis cukrus“ dažnai su tikra vanile turi mažai bendro – jame paprastai naudojamas sintetinis vanilino aromatas, kuris yra pigesnis, bet skoniu ir kvapu kur kas skurdesnis. O „vanilės cukrus“ – tai cukrus, į kurį įdėta natūrali vanilė arba jos sėklytės. Būtent jį (arba pačią ankštį) verta rinktis, jei norisi autentiško aromato.

Vanilės cukrų nesunku pasigaminti ir namuose. Į stiklainį įberkite stiklinę cukraus (arba saldiklio, pavyzdžiui, ksilitolio ar eritritolio) ir įdėkite perpjautą vanilės ankštį. Po keliolikos dienų cukrus prisigers aromato ir tiks kepiniams, blynams ar kavai.

Natūrali vanilė vertinama ne tik dėl kvapo ir skonio. Joje gausu antioksidantų, kurie padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl gali prisidėti prie lėtesnio organizmo senėjimo ir imuninės sistemos palaikymo.

Pagrindinė vanilės veiklioji medžiaga – vanilinas – pasižymi švelniu raminamuoju poveikiu, todėl vanilės aromatas neretai pasitelkiamas aromaterapijoje. Manoma, kad net nedidelis kiekis gali padėti sumažinti įtampą, stresą, nuraminti širdies plakimą ir pagerinti nuotaiką. Taip pat vanilei priskiriamas spazmus mažinantis, priešuždegiminis poveikis, o kai kuriais atvejais – palankus poveikis esant reumatiniams ar degeneraciniams negalavimams. Kaip afrodiziakas ji siejama ir su lytinio potraukio stiprinimu.

Vanilė gali būti naudinga ir virškinimo sistemai. Ji skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl gali padėti virškinti riebesnį maistą, mažinti pilvo pūtimą ir sunkumo jausmą. Įdomu tai, kad vanilės kvapas kai kuriems žmonėms slopina norą saldumynams, todėl ši prieskoninė medžiaga neretai naudojama lengvesniuose desertuose ar pagardinant natūralų jogurtą.

Vis dėlto vanilę, kaip ir bet kurį prieskonį, reikėtų vartoti saikingai. Ypač jautriems žmonėms ji gali sukelti alerginių reakcijų, o vaikams produktai su didesniu kiekiu sintetinio vanilino kartais siejami su padidėjusiu dirglumu ar aktyvumu. Geriausia rinktis natūralią vanilę ir naudoti ją nedideliais kiekiais.

Virtuvėje vanilė yra itin universali. Dažniausiai ji naudojama desertams: ledams, varškės apkepams, kremams, pudingams, bandelėms, blynams, vaisių salotoms, ryžių patiekalams, košėms ar sausainiams. Ji puikiai tinka ir kokteiliams bei gėrimams – kavai ar karštai kakavai.

Prancūzų ir italų virtuvėse vanilė kartais dedama ir į marinatus bei padažus, ypač prie paukštienos ar jūrų gėrybių, kur jos saldumas įdomiai kontrastuoja su sūriomis natomis.

Desertuose vanilė beveik nepakeičiama: ji suteikia pažįstamą, šiltą aromatą, primenantį naminius kepinius. Ji dera su cinamonu, imbieru, kardamonu, apelsinais, ciberžole, muskato riešutu, kakava ir čili. Vanilę galima naudoti ir uogienėms, kompotams, likeriniams gėrimams ar užpilams pagardinti.

Kartais užtenka vos kelių sėklyčių iš ankšties, kad patiekalas įgautų visai kitą skonį. Būtent todėl verta rinktis natūralią vanilę, o ne sintetinius pakaitalus.

Žmonės, susiduriantys su nemiga, puikiai žino, kaip vargina ilgos valandos vartantis lovoje. Tai gana dažna problema, todėl užsitęsus miego sutrikimams verta pasitarti su gydytoju. Vis dėlto vakarais galima papildomai padėti sau ir žolelių gėrimu, dažnai vadinamu vienuolių arbata – jame esantys augalai ramina ir švelniai veikia nervų sistemą, todėl po įtemptos dienos toks užpilas gali padėti atsipalaiduoti.

Žolelių užpilai vienuolynuose buvo naudojami tiek Azijos, tiek Europos tradicijose. Jų raminamasis poveikis siejamas su geresne savijauta, mažesne įtampa kūne ir didesniu atsipalaidavimu. Pagal poreikį parinkti žolelių deriniai gali būti geriami meditacijos ar maldos metu, o taip pat palankiai veikti užmigimo procesą.

Vienuolių arbata – tai kelių žolelių mišinys, kurio dalį ingredientų dažnas jau turi namuose. Vienas populiariausių – melisa. Ji žinoma dėl raminamojo poveikio: padeda nusiraminti, mažina nervinę įtampą ir gali palengvinti užmigimą. Taip pat ji neretai vartojama, kai dėl streso juntamas širdies permušimas. Melisoje yra eterinių aliejų, flavonoidų ir rauginių medžiagų. Be to, jai priskiriamas spazmolitinis poveikis – ji gali padėti esant skrandžio diskomfortui, priešmenstruaciniam įtampos sindromui ar su menopauze susijusiems negalavimams.

Kitas dažnas mišinio ingredientas – levanda. Jos violetiniai žiedai vertinami dėl malonaus kvapo ir plačiai naudojami kosmetikos bei parfumerijos pramonėje, tačiau levanda taip pat palankiai veikia nervų sistemą. Kaip ir melisa, ji siejama su raminamuoju, atpalaiduojamuoju poveikiu ir streso mažinimu, o kartais minimos ir lengvos skausmą mažinančios savybės. Levanda gali prisidėti prie virškinimo gerinimo, palengvinti nemalonius menopauzės ar menstruacijų simptomus. Taip pat ji laikoma antiseptiniu augalu, o inhaliacijos su levanda kartais naudojamos savijautai pagerinti peršalus.

Į vienuolių arbatą neretai dedama ir ramunėlių. Jos pasižymi priešuždegiminėmis, antibakterinėmis, antivirusinėmis ir spazmolitinėmis savybėmis. Ramunėlės turi eterinių aliejų ir rauginių medžiagų, todėl gali padėti organizmui kovoti su infekcijomis. Taip pat jos siejamos su lengvesniu užmigimu ir kokybiškesniu miegu – tai aiškinama apigeninu, junginiu, kuris veikia smegenų receptorius, susijusius su atsipalaidavimu ir miegu. Ramunėlės gali raminti ir prisidėti prie geresnės savijautos, o taip pat švelniai palaikyti virškinimo sistemą, pavyzdžiui, mažinant pilvo pūtimą.

Kai kuriuose vienuolių arbatos receptuose naudojamas ir vaistinis valerijonas (dar vadinamas valerijonu). Jam priskiriamas stipresnis poveikis, susijęs su užmigimo palengvinimu ir geresne miego kokybe. Nervų sistemą raminančiu augalu laikoma ir pasiflora (mėčionė), kuriai priskiriamas nerimą mažinantis poveikis ir parama geresniam miegui. Minima, kad ji gali veikti GABA – smegenyse esantį neuromediatorių, kuris padeda slopinti nervų sistemos aktyvumą ir mažinti streso lygį.

Norint pasigaminti vienuolių arbatą, galima naudoti melisą, levandą, ramunėles, o pagal poreikį – nedidelį kiekį valerijono ar pasifloros.

Paruošimas: į arbatinuką suberkite pasirinktas žoleles ir užpilkite karštu, bet ne verdančiu vandeniu. Palaikykite apie 10 minučių, tuomet nukoškite. Jei naudojate sietelį ar arbatinį filtrą, košti gali nereikėti. Pagal skonį galima įdėti šaukštelį medaus ir įspausti šiek tiek citrinos sulčių.

Toks užpilas dažniausiai geriamas likus maždaug pusvalandžiui ar valandai iki miego.

Vienuolių arbata dažniau rekomenduojama tiems, kuriuos vargina padidėjusi įtampa, užsitęsęs stresas ar miego sunkumai. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad tai nėra vaistas – gėrimas gali tik švelniai padėti atsipalaiduoti vakare. Jei miego problemos tęsiasi ilgai, reikėtų kreiptis į specialistą.

Nors ši žolelių arbata gali palankiai veikti nervų sistemą, ji tinka ne visiems. Jos turėtų vengti nėščiosios ir krūtimi maitinančios moterys, ypač jei mišinyje naudojama pasiflora ar valerijonas – šios žolelės gali turėti įtakos hormonų sistemai. Taip pat atsargumo reikėtų žmonėms, vartojantiems vaistus nuo lėtinių ligų, bei sergantiems neurologinėmis ligomis – tokiais atvejais žolelių užpilų vartojimą būtina aptarti su gydytoju.

„Halloumi“ – tai sūrio rūšis, gaminama tik Kipre. Vietos gyventojams jis yra svarbi tradicinės virtuvės dalis: vidutinis kiprietis per metus suvalgo apie 8 kg šio sūrio. „Halloumi“ gaminamas jau tūkstančius metų ir iki šiol nepraranda populiarumo. Dėl to 2021 metais jis įtrauktas į Europos Sąjungos produktų, turinčių saugomą kilmės vietos nuorodą, registrą.

Po Kipro daugiausia „halloumi“ suvartoja britai, tačiau sūris eksportuojamas ir į daugelį kitų pasaulio šalių. Jo galima rasti ir Lenkijoje – dažniausiai parduotuvėse, prekiaujančiose graikiškais ar Viduržemio jūros regiono produktais. Vis dėlto „halloumi“ kaina neretai būna gerokai didesnė nei kitų sūrių.

Originalų „halloumi“ galima atpažinti pagal sudėtį. Tradiciškai jis gaminamas iš avių pieno arba iš avių, ožkų ir karvių pieno mišinio. Jei sudėtyje aiškiai dominuoja karvės pienas arba jis vienintelis, tai gali reikšti, kad produktas tėra „halloumi“ imitacija.

Dar vienas patikimas ženklas – ES saugomos kilmės vietos nuorodos žymėjimas. Originalus sūris privalo būti pagamintas Kipre ir atitikti nustatytus standartus, todėl ant pakuotės turėtų būti nurodyta PDO (saugoma kilmės vietos nuoroda).

Įtarimų turėtų kelti ir pernelyg žema kaina: autentiškas „halloumi“ paprastai yra brangesnis, nes gaminamas tradiciniais, specifinių technologijų reikalaujančiais metodais.

„Halloumi“ nuo panašių produktų skiriasi ir tuo, kaip elgiasi kaitinamas. Tikras, tradicinis sūris kepamas ar grilinamas išlaiko formą ir tekstūrą – netirpsta ir netampa tąsus.

Maistinės vertės požiūriu „halloumi“ yra geras visaverčio baltymo šaltinis: 100 g porcijoje jo yra apie 20 g. Ta pati porcija suteikia maždaug 313 kcal ir apie 25 g riebalų. Be to, sūryje yra B grupės vitaminų, taip pat vitaminų A, D, E ir K. Iš mineralų jame gausu fosforo, magnio, kalio, natrio ir kalcio.

Teigiama, kad 100 g „halloumi“ gali reikšmingai prisidėti prie suaugusio žmogaus kalcio poreikio. Dėl to šis sūris gali būti naudingas kaulams ir dantims, o kalcio trūkumas siejamas su osteoporozės rizika, ėduonimi, raumenų bei sąnarių skausmais. Todėl „halloumi“ dažnai rekomenduojamas vyresnio amžiaus žmonėms, kurių kaulų struktūra su amžiumi silpnėja ir didėja lūžių rizika.

Reguliarus „halloumi“ vartojimas neretai siejamas ir su imuniteto palaikymu. Manoma, kad dėl antioksidantų jis gali turėti priešuždegiminį poveikį, mažinti odos sudirgimus bei prisidėti prie lėtesnio organizmo ir kognityvinių funkcijų senėjimo.

Didelis vitamino A kiekis siejamas su teigiamu poveikiu regėjimui: jis svarbus tinklainės funkcijai ir akies audinių būklei. Taip pat nurodoma, kad vitaminas A gali prisidėti prie rizikų, susijusių su amžiumi, mažinimo.

Be to, „halloumi“ gali būti aktualus žmonėms, norintiems palaikyti nervų sistemą. Su sūriu gaunami mineralai, tokie kaip magnis ir fosforas, svarbūs raumenų funkcijai, o subalansuota mityba gali prisidėti prie geresnės savijautos patiriant stresą.

Skoniu „halloumi“ yra švelnus ir kiek sūrokas, kai kurie jį lygina su mocarela. Dėl universalumo jis tinka įvairiems patiekalams: gali būti valgomas kaip užkandis, ypač skanus lengvai apkeptas ar keptas ant grilio.

Dėl didesnio baltymų kiekio „halloumi“ dažnai renkasi ir vegetarai kaip vieną iš mėsos alternatyvų. Jis tinka į burgerius ar tortilijas, ant sumuštinių, taip pat gali papildyti salotas ar makaronų patiekalus.

Pastaraisiais metais nemažai žmonių ją buvo primiršę, rinkdamiesi įprastą juodą kavą. Tačiau šiandien miežinė kava vėl populiarėja kaip sveikesnio gyvenimo būdo dalis. Tai švelnaus skonio tradicinės kavos pakaitalas, galintis padėti virškinimo sistemai, todėl vis daugiau žmonių ją renkasi rytais.

Miežinė kava gaminama iš skrudintų miežių grūdų, kartais papildomai naudojami rugiai ar cikorija. Lenkijoje tokia grūdinė kava buvo itin paplitusi PRL laikais, kai tikros kavos pasirinkimas buvo ribotas. Ji dažnai būdavo patiekiama namuose, darželiuose ar valgyklose, neretai su pienu – taip atsirasdavo švelnus, lengvai riešutinis gėrimas.

Šio gėrimo skonis subtilus, be natūraliai kavai būdingo kartumo. Juntama grūdinė nata ir lengvas karamelės aromatas, atsirandantis dėl skrudinimo. Spalva primena kavą, tačiau dažniausiai būna kiek šviesesnė.

Daugeliui miežinė kava siejasi su vaikyste, tačiau dabar ji atrandama iš naujo – kaip pasirinkimas tiems, kurie nori sumažinti kofeino kiekį, bet nenori atsisakyti „kavos“ ritualo.

Vienas pagrindinių privalumų – kofeino nebuvimas. Dėl to miežinę kavą galima gerti bet kuriuo paros metu, net vakare, nebijant miego sutrikimų, per didelio sujaudinimo ar padažnėjusio pulso. Tai gali būti tinkama alternatyva kofeinui jautriems žmonėms, nėščiosioms ar turintiems padidėjusį kraujospūdį.

Didelis privalumas – maistinių skaidulų kiekis, ypač beta gliukanai. Jie gali padėti žarnyno veiklai, gerinti peristaltiką ir palaikyti sveiką mikroflorą. Reguliarus miežinės kavos vartojimas kai kuriems žmonėms padeda mažinti virškinimo diskomfortą, pavyzdžiui, pūtimą, refliuksą ar sunkumo jausmą po valgio. Kadangi gėrime nėra kofeino, jis paprastai laikomas lengvesniu skrandžiui ir gali mažiau dirginti.

Šis gėrimas pasižymi gana žemu glikemijos indeksu (apie 60), todėl nesukelia staigių cukraus šuolių kraujyje. Dėl to jis gali būti tinkamesnis pasirinkimas žmonėms, turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems cukriniu diabetu. Be to, kai kuriems jis padeda lengviau kontroliuoti apetitą, o tai gali būti naudinga metant svorį.

Miežinė kava taip pat laikoma mineralinių medžiagų šaltiniu: joje aptinkama magnio, kalio, B grupės vitaminų. Šios medžiagos svarbios nervų sistemai, gali prisidėti prie geresnės savijautos ir streso mažinimo. Gėrime esantys antioksidantai padeda kovoti su laisvaisiais radikalais ir palaikyti organizmo atsparumą uždegiminiams procesams, taip pat gali turėti teigiamos įtakos odos būklei.

Vis dėlto svarbu žinoti ir kontraindikacijas. Miežinė kava turi glitimo, todėl netinka sergantiems celiakija ar turintiems ryškią glitimo netoleranciją. Atsargūs turėtų būti ir alergiški grūdams. Renkantis paruoštus mišinius verta tikrinti sudėtį – kai kuriuose gali būti pridėtinio cukraus ar aromatinių medžiagų.

Norint maksimaliai išnaudoti miežinės kavos savybes, verta atkreipti dėmesį į paruošimą ir priedus. Geriausia rinktis produktus su paprasta sudėtimi, be nereikalingų priedų ir cukraus. Gėrimą galima ruošti tiek užpilant verdančiu vandeniu, tiek pavirinant – taip išgaunamas sodresnis skonis.

Miežinę kavą galima gerti reguliariai, pavyzdžiui, ryte vietoje įprastos kavos, arba po valgio, kad būtų lengviau virškinti. Su pienu (taip pat ir augaliniu) ji tampa kremiškesnė ir švelnesnė skrandžiui. Vis dėlto verta prisiminti, kad kai kurie pieno gėrimai gali greičiau kelti gliukozės lygį, todėl dažnai rekomenduojama rinktis nesaldintus sojų, migdolų ar kokosų gėrimus.

Miežinę kavą galima praturtinti ir prieskoniais, kurie papildomai prisideda prie savijautos. Cinamonas gali padėti reguliuoti cukraus kiekį kraujyje ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, o kardamonas dažnai minimas kaip virškinimą palaikantis prieskonis, galintis mažinti pilvo pūtimą. Taip pat galima išbandyti imbierą, vanilę ar karčią kakavą – skonis taps įdomesnis, o gėrimas įgaus dar daugiau naudingų savybių.

Šiandien aišku, kad miežinė kava – tai daugiau nei sentimentali vaikystės detalė. Tai gėrimas, galintis padėti virškinimui, prisidėti prie stabilesnio cukraus lygio kraujyje ir leidžiantis mėgautis kavos ritualu be kofeino. Nors jis tinka ne visiems, daugeliui gali tapti vertinga kasdienės mitybos dalimi.