Category: Uncategorized

  • Lasošą gamina neteisingai beveik visi: šis būdas padeda išsaugoti daugiau omega-3 ir vitamino D

    Lasošą mitybos specialistai dažnai vadina vienu vertingiausių produktų, nes jis suteikia lengvai įsisavinamų baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių, svarbių širdžiai, smegenims ir regėjimui. Didžiausia vertė slypi dviejose omega-3 formose, EPA ir DHA, kurių daugeliui žmonių su maistu vis dar pritrūksta.

    Be omega-3, lašiša yra reikšmingas vitamino D ir seleno šaltinis, o jos maistinė sudėtis gerai dera su įvairiais garnyrais. Tačiau dalį naudos galima prarasti dėl per aukštos temperatūros ir netinkamos terminės apdorojimo trukmės, kai riebalai greičiau oksiduojasi.

    Omega-3 svarba kasdienėje mityboje

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su mažesniu uždegiminiu fonu organizme ir palankesniais širdies bei kraujagyslių rodikliais. Tyrimuose taip pat aptariamas ryšys su smegenų funkcija ir regėjimo apsauga, ypač vyresniame amžiuje.

    Praktinė rekomendacija paprasta: riebios žuvies į racioną įtraukti reguliariai, maždaug 2 kartus per savaitę. Dažnai minima porcija yra apie 100 gramų paruoštos žuvies vienu valgymu, nes svarbiausia yra nuoseklumas, o ne vienkartinis kiekis.

    Laukinė ar ūkiuose auginta?

    Diskusijos, kuri lašiša geresnė, tęsiasi ne vienus metus, tačiau dabartinis dietologų vertinimas nuosaikesnis: ir laukinė, ir ūkiuose užauginta lašiša gali būti geras omega-3 šaltinis. Skirtumų dažniausiai atsiranda dėl žuvų raciono, auginimo sąlygų ir konkretaus produkto sudėties.

    Renkantis parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į šviežumą, laikymo temperatūrą ir kvapą, nes būtent riebalų oksidacija labiausiai gadina kokybę. Jei žuvis turi ryškų nemalonų prieskonį, tai gali rodyti, kad produktas nebe optimalios būklės.

    Kaip gaminti, kad nauda nedingtų

    Didžiausia klaida yra per didelė kaitra ir ilgas kepimas, ypač kai naudojama daug įkaitintų riebalų. Švelnesni metodai padeda išlaikyti žuvies tekstūrą ir sumažina jautrių riebalų rūgščių oksidacijos riziką.

    Dažniausiai rekomenduojama kepti orkaitėje vidutinėje temperatūroje, garinti arba ruošti švelniai vandenyje, neleidžiant jam smarkiai virti. Taip pat minimas šaltas ar žemos temperatūros rūkymas, kai siekiama mažesnio terminio streso produktui.

    Su kuo derinti, kad pasisavintumėte geriau

    Omega-3 yra riebaluose tirpus maistinis komponentas, todėl jos pasisavinimą gali pagerinti kiti kokybiški riebalai lėkštėje. Praktikoje tai reiškia, kad prie lašišos tinka alyvuogių aliejus, avokadas, riešutai ar sėklos, o garnyrui galima rinktis daržoves.

    Jei žuvies nemėgstate, verta nepamiršti augalinių šaltinių, pavyzdžiui, čija sėklų, linų sėmenų ar graikinių riešutų, nors jų omega-3 forma skiriasi. Maisto papildus reikėtų rinktis atsargiai, nes oksiduoti žuvų taukai gali turėti nemalonų poskonį ir nebūti geriausias pasirinkimas kasdienai.

  • Šį aliejų vadina skystu auksu: dietologai pataria, kodėl senjorams verta laikyti šaldytuve

    Kas yra linų sėmenų aliejus

    Linų sėmenų aliejus spaudžiamas iš linų sėklų ir vertinamas dėl didelės omega-3 riebalų rūgščių, ypač alfa linoleno rūgšties, koncentracijos. Pastaraisiais metais jis dažniau atsiduria dietologų rekomendacijose, nes žmonės ieško paprastų būdų gerinti mitybos riebalų kokybę.

    Svarbiausia rinktis šalto spaudimo, nerafinuotą aliejų, supilstytą į tamsaus stiklo butelius. Šviesa, oras ir šiluma greitai oksiduoja polinesočiuosius riebalus, todėl produktas greičiau apkarsta ir praranda dalį maistinės vertės.

    Kuo jis naudingas vyresniame amžiuje

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, o augalinės kilmės ALA padeda užtikrinti, kad omega-3 racione netrūktų ir tiems, kurie retai valgo žuvį. Vyresniame amžiuje tai aktualu dėl dažnesnių lipidų apykaitos ir kraujospūdžio svyravimų.

    Linų sėmenų aliejus taip pat gali būti naudingas virškinimui, nes riebalai maiste padeda žarnynui dirbti tolygiau, o daliai žmonių palengvina tuštinimąsi. Be to, aliejus yra energiškai kaloringas, tačiau mažas kiekis patiekaluose gali didinti sotumą ir padėti suvaldyti užkandžiavimą.

    Svarbu suprasti, kad ALA organizme tik iš dalies virsta aktyviomis formomis, tokiomis kaip EPA ir DHA, todėl linų sėmenų aliejus nėra tiesioginis žuvų taukų pakaitalas. Jei mityboje trūksta žuvies, verta su gydytoju ar dietologu aptarti, ar reikalingi papildomi omega-3 šaltiniai.

    Kaip vartoti ir kada pasitarti su gydytoju

    Šis aliejus netinka kepimui, nes kaitinant polinesočiosios riebalų rūgštys greičiau skyla, o maistinė vertė mažėja. Geriausia jį naudoti šaltuose patiekaluose, pavyzdžiui, salotoms, košėms, varškei, jogurtui ar jau išvirtoms ir kiek atvėsintoms daržovėms pagardinti.

    Dažniausiai patariama pradėti nuo mažų kiekių ir vertinti individualią savijautą. Praktikoje daug žmonių renkasi apie 1 valgomąjį šaukštą per dieną, o didesnius kiekius verta aptarti su specialistu, ypač jei yra jautrus virškinimas.

    „Jeigu vartojate kraują skystinančius vaistus, turite tulžies pūslės ar kasos sutrikimų arba planuojate operaciją, prieš reguliariai vartodami linų sėmenų aliejų pasitarkite su gydytoju“, – pabrėžia mitybos specialistai.

    Dar vienas praktinis niuansas – laikymas. Atidarytą butelį reikėtų laikyti šaldytuve, sandariai užsukti ir sunaudoti per kelias savaites, nes tai vienas greičiau gendančių aliejų.

  • Vištienos krūtinėlė vis sausa? Šefai turi paprastą triuką su obuolių actu – štai kaip tai veikia

    Vištienos krūtinėlė yra viena populiariausių kasdienės virtuvės mėsų, tačiau ji dažnai nuvilia: keliomis minutėmis per ilgai kepta krūtinėlė greitai tampa sausa ir plaušinga. Taip nutinka todėl, kad tai liesa mėsa, kurioje mažai riebalų, o drėgmė iš jos išgaruoja itin greitai.

    Šefai ir maisto technologai dažnai siūlo paprastą sprendimą: trumpai panaudoti obuolių actą. Švelni acto rūgštis sumažina mėsos paviršiaus pH ir gali šiek tiek pakeisti baltymų struktūrą, todėl krūtinėlė lengviau sugeria marinato skonį ir po terminio apdorojimo atrodo minkštesnė.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad rūgštiniai tirpalai gali mažinti vištienos krūtinėlės kietumą ir reikalingą pjovimo jėgą, o tai vartotojai dažniausiai jaučia kaip didesnį minkštumą. Vis dėlto pabrėžiama ir kita medalio pusė: per didelis rūgšties kiekis ar per ilgas marinavimas gali paveikti spalvą ir „perlaužti“ tekstūrą, todėl svarbus saikas.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama rinktis 5–6 proc. rūgštingumo obuolių actą, nes jo skonis švelnesnis ir neužgožia mėsos. Paprastai pakanka 1–2 arbatinių šaukštelių dviem krūtinėlėms, o jei daroma trumpa marinato versija, actą galima įmaišyti į aliejų, druską, pipirus ir česnaką.

    Jei norite efekto be rizikos perrūgštinti, patikimas variantas yra trumpas kontaktas: palaikyti mėsą marinate 15–30 minučių. Ilgesnis laikas, ypač jei acto daugiau, gali pernelyg suminkštinti paviršių ir kepant jis taps tarsi miltingas.

    Ne mažiau svarbūs ir „techniniai“ žingsniai prieš kepimą: krūtinėlę verta išimti iš šaldytuvo 15–20 minučių, nusausinti ir sulyginti storį, kad ji iškeptų tolygiai. Kai viena pusė yra gerokai storesnė už kitą, plonesnė dalis perkeps dar nespėjus saugiai paruošti storesnės.

    Dar vienas profesionalus triukas taikomas jau po kepimo, kai mėsa perkelta į lėkštę pailsėti. Į tą pačią keptuvę įpilkite 1–2 arbatinius šaukštelius obuolių acto ir kelis šaukštus sultinio, nugramdykite apskrudusias daleles nuo dugno ir įmaišykite mažą gabalėlį sviesto – gausite trumpą blizgų padažą, kuris grąžina sultingumo įspūdį.

    Obuolių actą verta prisiminti ir kituose patiekaluose, kai norisi subalansuoti skonį: šaukštas į troškinį ar padažą gali „pakelti“ aromatą, ypač kai yra svogūnų, morkų ar šiek tiek saldumo. Kartu tai leidžia išlaikyti mėsą minkštesnę, jei rūgštis naudojama saikingai ir trumpai.

  • Ne košė: dietologai įvardijo sotų pusryčių derinį, padedantį lengviau mesti svorį

    Pusryčiai nebūtinai turi būti avižinė košė, kad padėtų kontroliuoti apetitą ir svorį. Mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad svarbiausia yra baltymų, skaidulų ir lėtai pasisavinamų angliavandenių derinys, o ne vienas „stebuklingas“ produktas.

    Vienas iš tokių variantų yra dubenėlis su kiaušiniu, rudaisiais ar juodaisiais ryžiais, pupelėmis ir špinatais. Toks patiekalas paprastai suteikia daugiau sotumo nei saldūs pusryčiai, todėl dienos eigoje gali būti lengviau išvengti užkandžiavimo ir persivalgymo.

    Kas šiame derinyje veikia

    Kiaušiniai yra patogus aukštos kokybės baltymų šaltinis, o baltymai siejami su didesniu sotumu po valgio. Kai žmogus ilgiau jaučiasi pavalgęs, dažnai natūraliai sumažėja noras greitai papildomai užkąsti.

    Rudieji ryžiai, palyginti su baltaisiais, turi daugiau skaidulų ir mikroelementų, todėl energija iš jų paprastai išsiskiria tolygiau. Kartu su pupelėmis tai sukuria derinį, kuriame yra ir augalinių baltymų, ir skaidulų, svarbių virškinimui bei ilgesniam sotumui.

    Špinatai, pomidorai ir kitos nekraukmolingos daržovės didina porcijos tūrį, bet neprideda daug kalorijų. Dėl to lėkštė atrodo gausesnė, o tai kai kuriems žmonėms padeda lengviau laikytis subalansuotos mitybos.

    Kaip pasigaminti pusryčius namuose

    Pirmiausia išsivirkite ruduosius ir, jei norite, juoduosius ryžius, o pupeles pasirinkite virtas arba konservuotas. Keptuvėje su trupučiu alyvuogių aliejaus trumpai pakepinkite česnaką, sudėkite pupeles, špinatus ir perpus perpjautus vyšninius pomidorus, tada įmaišykite ryžius.

    Atskirai išsikepkite kiaušinį, kad baltymas sutvirtėtų, o trynys galėtų likti skystesnis, jei taip mėgstate. Patiekite ryžius su pupelėmis ir daržovėmis, ant viršaus dėkite kiaušinį, o aštresnį padažą gaminkite iš pomidorų pastos, kelių lašų citrinos sulčių ir prieskonių.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis pusryčius

    Jei tikslas yra lieknėjimas ar svorio kontrolė, specialistai dažnai pataria pusryčiuose turėti liesų baltymų ir skaidulų. Toks derinys gali padėti ilgiau išlikti sotiems ir palaikyti stabilesnį energijos lygį iki pietų.

    Taip pat verta riboti pridėtinį cukrų, kuris dažnas bandelėse, spurgose ar saldintuose pusryčių produktuose. Renkantis gaminius parduotuvėje, naudinga pasitikrinti maistingumo lentelę ir ingredientus, nes net „sveikai“ atrodantys pasirinkimai kartais turi daug pridėtinio cukraus.

    Svarbu prisiminti, kad vienas patiekalas savaime negarantuoja rezultatų. Geriausiai veikia nuoseklus režimas: pakankamai baltymų per dieną, daržovės, skaidulos, adekvatus miegas ir fizinis aktyvumas.

  • Kokosų aliejus ar alyvuogių: kuris iš tiesų geresnis širdžiai ir ką rodo naujausi tyrimai

    Kokosų ir alyvuogių aliejai pagal bendrą riebalų kiekį porcijoje yra panašūs, tačiau jų poveikis sveikatai skiriasi iš esmės. Skirtumą lemia ne kalorijos, o riebalų sudėtis ir tai, kaip ji veikia cholesterolį bei kraujagysles.

    Viename valgomajame šaukšte kokosų aliejaus yra apie 13,5 gramo riebalų, iš jų maždaug 11,2 gramo sudaro sotieji riebalai. Toks kiekis dažnai prilyginamas didelei sočiųjų riebalų dozei kasdienėje mityboje.

    Tuo pačiu kiekiu alyvuogių aliejaus taip pat gaunama apie 13,5 gramo riebalų, tačiau sotieji sudaro tik apie 1,86 gramo, o didžioji dalis yra mononesotieji riebalai, apie 9,86 gramo. Būtent ši riebalų rūšis dažniausiai siejama su palankesniu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Kas svarbiausia širdžiai?

    Mokslinėje literatūroje nuosekliai kartojama taisyklė: kai sotieji riebalai mityboje keičiami nesočiaisiais, dažniausiai mažėja mažo tankio lipoproteinų, vadinamojo blogojo cholesterolio, kiekis. Šis rodiklis laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės ir širdies įvykių rizikos veiksnių.

    Kokosų aliejus, nors ir populiarus, yra vienas iš daugiausia sočiųjų riebalų turinčių riebalų šaltinių. Reguliarus didelis sočiųjų riebalų kiekis gali didinti blogojo cholesterolio lygį, o ilgainiui tai siejama su didesne širdies ligų ir insulto rizika.

    Alyvuogių aliejus, ypač aukščiausios kokybės, paprastai laikomas geresniu pasirinkimu širdžiai, nes jame dominuoja mononesotieji riebalai. Taip pat jame yra polinesočiųjų riebalų, įskaitant omega-3 ir omega-6, kurie prisideda prie normalios organizmo funkcijų pusiausvyros.

    Ne tik riebalai: kuo dar skiriasi?

    Kokosų aliejuje aptinkama antioksidacinių junginių, įskaitant vitaminą E ir fenolinius junginius, o dažniausiai minimas komponentas yra lauro rūgštis. Antioksidantai svarbūs dėl jų vaidmens mažinant oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinių ligų vystymusi.

    Alyvuogių aliejaus nauda dažnai siejama ne tik su riebalų profiliu, bet ir su polifenoliais. Šios medžiagos tyrimuose siejamos su uždegimo mažėjimu ir antioksidaciniu poveikiu, o tai laikoma viena iš priežasčių, kodėl Viduržemio jūros regiono mitybos modelis siejamas su geresniais širdies sveikatos rodikliais.

    Kalbant apie svorio kontrolę, vienas produktas savaime stebuklo nepadaro, nes aliejai išlieka kaloringi. Tačiau praktikoje širdžiai palankesnis pasirinkimas dažniausiai yra tas, kai kasdieniuose patiekaluose sotieji riebalai pakeičiami nesočiaisiais, o bendra energijos pusiausvyra išlieka kontroliuojama.

    Ką rinktis kasdienėje virtuvėje?

    Jei prioritetas yra širdies ir kraujagyslių sveikata, alyvuogių aliejus dažniausiai laikomas saugesniu ir labiau pagrįstu pasirinkimu kasdieniam vartojimui. Kokosų aliejus gali tikti tam tikriems patiekalams ar skoniui, tačiau jį verta vertinti kaip produktą, kurį reikėtų vartoti saikingai dėl didelio sočiųjų riebalų kiekio.

    Galiausiai svarbiausia yra ne vienas ingredientas, o bendras mitybos paveikslas: daugiau nesočiųjų riebalų, mažiau sočiųjų, pakankamai skaidulų ir kuo mažiau itin perdirbtų produktų. Tokie pasirinkimai paprastai duoda didžiausią naudą širdžiai ilguoju laikotarpiu.

  • Šefas atskleidė restoranų triuką: taip greitai ir tiksliai sūdo lašišą namuose

    Namų sąlygomis sūdyta raudona žuvis gali būti tokia pat švelni ir aromatinga kaip restorane, jei laikomasi kelių esminių principų: tikslių proporcijų, šaldymo režimo ir laiko. Šefai dažniausiai renkasi sausą sūdymą, nes jis leidžia suvaldyti tekstūrą ir skonį be perteklinio skysčio.

    Pagrindinė idėja paprasta: druska ištraukia dalį drėgmės, o cukrus sušvelnina sūrumą ir padeda išryškinti žuvies skonį. Krapai ir citrinos žievelė dažniau naudojami ne dėl rūgšties, o dėl kvapo, kuris ypač tinka lašišai ar upėtakiui.

    Sauso sūdymo proporcijos

    Dažniausiai taikoma restoranuose pasiteisinusi bazė yra 2 dalys stambios jūros druskos ir 1 dalis cukraus. Pavyzdžiui, 200 gramų druskos ir 100 gramų cukraus tinka maždaug 800–1 200 gramų lašišos gabalui, priklausomai nuo norimo sūrumo.

    Į mišinį galima įmaišyti smulkintų krapų ir vienos citrinos tarkuotos žievelės. Svarbu naudoti tik geltoną žievelės dalį, nes baltoji gali suteikti kartumo, kuris žuvyje atsiskleidžia itin greitai.

    Kaip sūdyti kaip restorane

    Druskos ir cukraus mišinį tolygiai paskirstykite ant žuvies iš abiejų pusių, tuomet dėkite į sandarų indą arba sandariai suvyniokite. Žuvį laikykite šaldytuve 12 valandų, o jei gabalas storesnis ir norisi ryškesnio skonio, laiką galima pratęsti iki 18 valandų.

    „Aš iš karto pasūdau pusę žuvies, kad vėliau galėčiau greitai paruošti skirtingus patiekalus. Taip veikia restoranų sistema“, – sakė šefas.

    Pasūdius žuvį verta lengvai nuvalyti nuo mišinio ir nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kad paviršius nebūtų per šlapias. Tokia žuvis patogiai pjaustoma plonomis riekelėmis ir tinka sumuštiniams, salotoms ar užkandžiams.

    Kaip saugiai laikyti pasūdytą žuvį

    Pasūdytą raudoną žuvį geriausia laikyti šaldytuve 0–4 laipsnių temperatūroje, sandariame inde arba tvirtai įvyniotą, kad neperdžiūtų ir neprisigertų kvapų. Jei sūdyta sausu būdu, paviršių galima vos patepti rafinuotu aliejumi, kad neapdžiūtų.

    Silpno sūdymo namuose gamintą žuvį rekomenduojama suvalgyti per 3–5 dienas, o sūresnę laikyti iki 7–10 dienų. Ilgesniam saugojimui žuvį galima užšaldyti apie minus 18 laipsnių temperatūroje 1–2 mėnesiams, o atitirpinti tik šaldytuve.

    Žuvies geriau nebevalgyti, jei atsiranda aitrus rūgštus ar amoniaką primenantis kvapas, paviršius tampa lipnus, gleivėtas, pastebimas tamsėjimas ar neįprastas minkštėjimas. Tokiais atvejais rizikuoti neverta, net jei skonis dar atrodo pakenčiamas.

  • Jei kasdien geri citrinų vandenį, svoris gali kristi greičiau: štai kada tai naudinga, o kada pavojinga

    Citrinos Lietuvoje lengvai randamos ištisus metus, o vanduo su jų sultimis daugeliui tapo kasdieniu įpročiu. Dažniausiai šis gėrimas siejamas su geresne savijauta, odos išvaizda ir net lengvesniu svorio mažinimu. Vis dėlto moksliškai pagrįsta nauda dažniau susijusi su hidratacija ir mitybos įpročių korekcija, o ne stebuklingu riebalų deginimu.

    Tyrimai nerodo, kad citrina tiesiogiai spartintų riebalų tirpimą, tačiau citrinų vanduo gali padėti netiesiogiai. Pirmiausia, tai skatina gerti daugiau skysčių, o pakankama hidratacija siejama su geresne savijauta ir lengvesne alkio kontrole. Be to, pakeitus saldintus gėrimus vandeniu su citrina, paprasčiau sumažinti suvartojamų kalorijų kiekį.

    Citrinoje esantis vitaminas C prisideda prie normalios kolageno gamybos, todėl oda gali atrodyti skaistesnė, elastingesnė. Taip pat citrinose yra kalio ir įvairių augalinių junginių, pavyzdžiui, polifenolių. Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas gėrimas nepakeičia bendros mitybos kokybės, miego ir fizinio aktyvumo.

    Ryte išgertas vanduo su citrina gali būti patogus būdas papildyti skysčių atsargas po nakties. Žmonės dažnai pastebi, kad taip lengviau „įsivažiuoja“ diena, o virškinimo ritmas tampa reguliaresnis, ypač jei anksčiau trūko skysčių. Tačiau poveikis yra individualus ir labiau susijęs su įpročiu gerti vandenį, o ne su pačia citrina.

    Didžiausia rizika slypi citrinų rūgštyje. Dažnai ir dideliais kiekiais vartojamos citrinų sultys gali prisidėti prie dantų emalio erozijos, ypač jei gėrimas gurkšnojamas ilgai. Jei emalis jautrus, verta gėrimą skiesti, gerti trumpiau, o prireikus naudoti šiaudelį ir po to praskalauti burną vandeniu.

    Atsargumas ypač svarbus turintiems refliuksą, dažną rėmenį, skrandžio gleivinės dirginimą ar opaligę, nes rūgštūs gėrimai gali sustiprinti simptomus. Jei po citrinų vandens atsiranda deginimas, skausmas ar pykinimas, geriau jo atsisakyti ir pasitarti su gydytoju. Taip pat neverta gerti koncentruotų sulčių tuščiu skrandžiu, jei jau anksčiau pasireikšdavo virškinimo sutrikimų.

    Praktiškiausias pasirinkimas daugeliui yra stiklinė vandens su išspaustomis pusės citrinos sultimis, tačiau koncentraciją verta derinti pagal toleravimą. Dienos metu gėrimą galima pagardinti mėta, tačiau medų reikėtų vertinti kaip cukraus šaltinį ir nepadauginti. Svorio pokyčius labiausiai lemia bendras kalorijų balansas, o citrinų vanduo gali būti tik mažas, bet patogus įpročio palaikymo elementas.

  • Mokslininkai nustebino: karti šokolada siejama su lėtesniu senėjimu ir stipresne širdimi

    Kartus šokoladas seniai siejamas su nauda sveikatai, tačiau naujesni duomenys rodo, kad jo sudėtyje esantys junginiai gali būti susiję ir su lėtesniu biologiniu senėjimu. Tyrėjų dėmesys ypač krypsta į teobrominą – natūralų kakavos alkaloidą, aptinkamą ir kai kuriuose kituose produktuose.

    King’s College London mokslininkų analizuotame tyrime vertinti 1 669 žmonių kraujo mėginiai, ieškant teobrominos ir kofeino apykaitos produktų pėdsakų. Taip pat buvo įvertinti du biologinio amžiaus rodikliai, paremti DNR metilinimo pokyčiais, kurie kinta žmogui senstant.

    Rezultatai parodė statistiškai pastebimą ryšį tarp didesnio teobrominos žymenų kiekio kraujyje ir „jaunesnio“ biologinio profilio. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia tiesioginio priežastinio ryšio ir dar nereikia daryti išvados, jog vien kartus šokoladas sulėtina senėjimą.

    Kuo kartus šokoladas naudingas?

    Be galimų sąsajų su biologiniu amžiumi, kartus šokoladas vertinamas dėl flavanolių ir kitų antioksidantų. Mokslinėje literatūroje šie junginiai siejami su kraujagyslių funkcijos gerėjimu, nes gali skatinti azoto oksido gamybą, o tai padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti ir palaikyti sklandesnę kraujotaką.

    Kartus šokoladas taip pat yra mineralų šaltinis, ypač magnio, geležies, vario ir cinko, nors jų kiekiai priklauso nuo sudėties ir kakavos proc. dalies. Kai kuriuose tyrimuose tamsaus šokolado vartojimas siejamas su geresniu jautrumu insulinui, tačiau rezultatai skiriasi, o lemiamas veiksnys dažnai būna bendra mityba ir suvartojamas cukraus kiekis.

    Nuotaika, sotumas ir svarbiausia taisyklė

    Dalis žmonių tamsų šokoladą renkasi dėl nuotaikos, ir tam yra racionalus pagrindas: kakavoje esantys bioaktyvūs junginiai gali turėti įtakos savijautai, o pats valgymo ritualas ir skonis neretai veikia kaip streso mažinimo priemonė. Kai kuriuose darbuose minima, kad labai didelės kakavos dalies produktai siejami su mažesniu neigiamos nuotaikos intensyvumu.

    Praktikoje svarbiausia yra saikas, nes net ir kartus šokoladas išlieka kaloringas produktas, dažnai turintis nemažai riebalų ir kartais cukraus. Dažnai minima orientacinė saugi kasdienė porcija yra apie 25 gramai, tačiau ji turėtų būti derinama prie individualaus energijos poreikio ir sveikatos būklės.

    Renkantis verta atkreipti dėmesį į kakavos proc. dalį ir sudėtį, nes kuo mažiau pridėtinio cukraus ir kuo paprastesnė sudėtis, tuo lengviau šį produktą įtraukti į subalansuotą mitybą. Jei turite širdies, kraujospūdžio, refliukso ar migrenos problemų, didesnius kiekius geriau aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Yerba mate per karti? Išbandykite guajūzą – švelnesnę „seserį“, kuri žadina valandoms

    Yerba mate daugeliui tapo kasdieniu ritualu, tačiau ne visiems patinka jos dūminis aromatas ir ryški kartuma. Ieškant švelnesnės alternatyvos, vis dažniau minima guajūza – iš Amazonės regiono kilęs lapų gėrimas, vertinamas dėl ilgai juntamo tonizuojančio poveikio.

    Guajūza gaminama iš augalo Ilex guayusa lapų, tradiciškai vartojamų Ekvadoro ir Peru Amazonės bendruomenėse. Vietos gyventojai šį gėrimą naudojo kaip kasdienį energijos šaltinį ir pagalbą susikaupimui, o pasaulyje jis vis dažniau pristatomas kaip alternatyva kavai ar saldintiems energiniams gėrimams.

    Kuo guajūza skiriasi nuo yerba mate?

    Nors abu gėrimai priklauso tai pačiai bugienių šeimai, guajūzos skonis paprastai apibūdinamas kaip švelnesnis ir saldesnis. Skirtumą dažnai lemia mažesnis taninų kartumas, todėl gėrimas gali būti priimtinesnis tiems, kuriems yerba mate atrodo per aštri.

    Guajūzoje natūraliai yra kofeino, todėl ji gali suteikti aiškiau juntamą budrumą, ypač rytais ar ilgos darbo dienos metu. Kartu gėrime aptinkami ir kiti bioaktyvūs junginiai, dėl kurių guajūza neretai siejama su tolygesniu energijos pojūčiu, nors individuali reakcija į kofeiną skiriasi.

    Kaip paruošti guajūzą namuose?

    Paprasčiausias būdas – užplikyti lapus karštu vandeniu, kaip arbatą. Dažniausiai vienam puodeliui dedama apie 2–3 arbatiniai šaukšteliai džiovintų lapų, o vanduo kaitinamas iki maždaug 80–90 laipsnių temperatūros, tuomet plikoma iki 10 minučių.

    Kitas, tradiciškesnis variantas – trumpai pavirti lapus ant silpnos ugnies apie 5 minutes ir dar kelioms minutėms palikti pritraukti. Gėrimą galima perkošti arba gerti naudojant šiaudelį su filtru, o tuos pačius lapus neretai užpliko 2–3 kartus, priklausomai nuo pageidaujamo stiprumo.

    Kada verta būti atsargiems?

    Nors guajūza dažnai pristatoma kaip natūralus energijos šaltinis, ji vis tiek turi kofeino, todėl ne visiems tinka. Atsargumo paprastai reikia nėštumo ir žindymo laikotarpiu, taip pat žmonėms, kurie jautriai reaguoja į kofeiną ir patiria širdies permušimus, nerimą ar skrandžio dirginimą.

    Jei vargina nemiga, guajūzos verčiau nevartoti vėlai vakare, nes net ir švelnesnis skonis nereiškia silpnesnio tonizuojančio poveikio. Vaikams kofeino turinčių gėrimų paprastai nerekomenduojama, o dėl saugiausio pasirinkimo pravartu pasitarti su sveikatos specialistu.

  • Sortuotojai prašo vieno: kur mesti nešvarų stiklainį, kad nesugadintumėte perdirbimo

    Nešvarūs stiklainiai dažnai tampa viena dažniausių rūšiavimo klaidų, kuri vėliau apsunkina atliekų tvarkytojų darbą. Svarbiausia taisyklė paprasta: stiklas turi būti be didelių maisto likučių, o ne idealiai išblizgintas.

    Jei stiklainyje liko tik pėdsakai, pavyzdžiui, šiek tiek uogienės, padažo, majonezo ar riebus apnašas, jis vis tiek tinka stiklui. Tokiu atveju užtenka iškratyti didesnius likučius ir, jei reikia, trumpai perlieti vandeniu.

    Visai kita situacija, kai stiklainis pilnas arba jame yra daugiau sugedusio maisto. Tokios pakuotės į stiklo konteinerį mesti nereikėtų, nes turinys gali ištepti kitą stiklą, pritraukti kenkėjus ir sulėtinti rūšiavimą.

    Praktiškai geriausia pirmiausia atskirti turinį nuo pakuotės. Maisto atliekas, jei jūsų savivaldybėje renkamos bioatliekos, reikėtų mesti į bioatliekų konteinerį, o ištuštintą stiklainį – į stiklo.

    Jeigu stiklainio nepavyksta saugiai ar realiai ištuštinti, pavyzdžiui, jis stipriai užstrigęs, turinys prilipęs ir jo pašalinimas reikalautų daug vandens, saugesnis pasirinkimas gali būti mišrios atliekos. Ypač jei viduje yra ne maistas, o, pavyzdžiui, dažų, techninių alyvų ar chemikalų likučiai.

    Dar vienas dažnas mitas, kad stiklainius būtina kruopščiai išplauti. Atliekų tvarkymo praktikoje prioritetas yra ne plovimas iki švarumo, o tai, kad neliktų didelių maisto kiekių, kurie teršia kitą žaliavą ir blogina perdirbimo kokybę.

    Etikečių nuo stiklainio paprastai šalinti nereikia, jos atskiriamos perdirbimo procese. Daug svarbiau nusiimti dangtelį, nes jis dažniausiai yra metalinis arba kombinuotas ir turi būti metamas į pakuočių atliekų srautą.

    Į stiklo konteinerį turėtų keliauti tik stiklo pakuotės, tai yra buteliai ir stiklainiai. Ten netinka langų stiklas, veidrodžiai, porcelianas, keramika, lėkštės, žvakidės su vaško likučiais, lemputės ar karščiui atsparus stiklas, nes jų sudėtis skiriasi ir gali trikdyti perdirbimą.

    Trumpai tariant, vienas stiklainis dažniausiai virsta trimis sprendimais: kur mesti turinį, kur mesti stiklą ir kur mesti dangtelį. Toks paprastas atskyrimas labiausiai padeda išvengti užteršimo ir palengvina perdirbimą.