CP v2

Category: Uncategorized

  • Diabetikų saldumynai lieknėjimui? Specialistė paaiškino, kada tai tik marketingas

    Diabetikams skirti saldumynai dažnai reklamuojami kaip lengvesnis pasirinkimas norintiems sulieknėti, tačiau mitybos specialistai primena: vien cukraus nebuvimas dar nereiškia mažesnio kaloringumo. Tokiuose produktuose cukrus dažnai pakeičiamas saldikliais, bet energinė vertė gali išlikti panaši.

    Ekspertai pabrėžia, kad svorio augimą lemia ne vien cukrus. Didžiausią kalorijų kiekį suteikia riebalai, todėl renkantis šokoladą ar desertą verta pirmiausia žiūrėti ne į užrašą ant pakuotės, o į maistinę vertę ir riebalų kiekį.

    „Jei mėgstate šokoladą ar desertą, atsiverskite etiketę ir pažiūrėkite, kiek ten riebalų. Zefyras ar marmeladas dažnai laikomi lengvesniu pasirinkimu, nes juose beveik nėra riebalų“, – sakė mitybos specialistė.

    Ji atkreipė dėmesį, kad diabetikams skirti saldumynai neretai išlieka kaloringi būtent dėl didesnio riebalų kiekio. Kitaip tariant, cukraus gali būti mažiau arba jo visai nebūti, tačiau bendras kalorijų skaičius nemažėja tiek, kiek tikisi pirkėjai.

    Dar viena dažna klaida, pasak specialistų, yra neįvertinti paslėptų cukrų kasdieniuose produktuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – duona: kai kuriuose gaminiuose cukrų kiekis gali viršyti 5 gramus 100 gramų produkto, nors geru rodikliu dažnai laikoma apie 2 gramus ar mažiau.

    Paslėpto cukraus galima rasti ir perdirbtuose mėsos gaminiuose, pavyzdžiui, dešrose, padažuose ar dešrelėse, kur cukrus naudojamas skoniui subalansuoti. Todėl norint mažinti suvartojamo cukraus kiekį neužtenka atsisakyti vien saldumynų – svarbu peržiūrėti ir kasdienius pirkinių įpročius.

    Kalbėdami apie pieno produktus, specialistai primena, kad laktozės, dar vadinamos pieno cukrumi, paprastai daugiau skystuose produktuose, tokiuose kaip pienas, kefyras ar jogurtas. Tuo metu kietesniuose pieno gaminiuose jos lieka mažiau, todėl dalis „be laktozės“ žymėjimų kietiems sūriams gali būti labiau rinkodaros sprendimas nei realus skirtumas sudėtyje.

    Specialistai pataria lieknėjantiems vertinti ne vien produkto pavadinimą ar reklaminį teiginį, o bendrą racioną: porcijų dydį, bendrą kalorijų kiekį, riebalų ir angliavandenių balansą. Jei siekiama mažinti svorį, svarbiausia išlieka nuoseklus energijos deficitas, o ne vieno „sveikesnio“ deserto pasirinkimas.

  • Mitybos specialistė atskleidė 5 kasdienius įpročius: lengva kartoti, bet daro didelį skirtumą

    Mityboje nėra universaliai gerų ar blogų produktų, tačiau svarbu įvertinti, kaip dažnai ir kokiais kiekiais jie atsiduria lėkštėje. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką sveikatai daro bendras raciono vaizdas, o ne pavienis pasirinkimas.

    Mitybos specialistė dalijasi kasdieniais principais, kuriuos, pasak jos, lengva pritaikyti net ir intensyvioje dienotvarkėje. Jie apima požiūrį į maistą, valgymo režimą, judėjimą ir miego higieną.

    Maistas nėra juodas ar baltas

    Specialistės teigimu, griežtas maisto skirstymas į gerą ir blogą dažnai veda prie kaltės jausmo, persivalgymo ar „viskas arba nieko“ mąstymo. Praktikoje tvaresnį rezultatą duoda lankstesnis požiūris, kai vietoj draudimų labiau akcentuojamas saikas ir balansas.

    Kasdieniame racione svarbiausia, kad organizmas reguliariai gautų pagrindines maistines medžiagas: baltymus, angliavandenius, riebalus, skaidulas, vitaminus ir mineralus. Kai jų trūksta, dažniau krenta energija, prastėja atsistatymas po krūvio ir didėja noras užkandžiauti.

    „Aš nežiūriu į saldumyną kaip į blogį. Jei suprantu, kad noriu paragauti ir pasimėgauti, aš tai suvalgau“, – sakė specialistė.

    Pasak jos, pagrindą turėtų sudaryti kokybiškas, mažiau apdorotas maistas, o „malonumo“ produktai gali turėti vietą, jei bendras racionas išlieka įvairus. Tokį požiūrį mitybos mokslas sieja su geresniu ilgalaikiu laikymusi ir mažesne persivalgymo rizika.

    Nepraleiskite valgymų

    Reguliarus valgymas padeda palaikyti stabilesnį energijos lygį ir koncentraciją, o taip pat mažina riziką vakare suvalgyti gerokai daugiau nei planuota. Ilgos pertraukos tarp valgymų kai kuriems žmonėms gali sukelti silpnumą, galvos skausmą ar stiprų alkį.

    Specialistė pabrėžia, kad realiame gyvenime ne visada pavyksta valgyti idealiai, tačiau svarbu rasti praktišką sprendimą. Kartais geriau pasirinkti paprastesnį variantą ir pavalgyti, nei palikti organizmą be maisto iki vėlyvo vakaro.

    „Galiu vėluoti, bet vis tiek pavalgyti arba pasiimti maisto su savimi. Geriau suvalgyti ką nors paprasto, nei nevalgyti nieko“, – sakė ji.

    Judėjimas ir miegas – ne prabanga

    Judėjimas kasdienybėje, pasak specialistės, yra viena bazinių sveikatos sąlygų, ypač tiems, kurie daug sėdi. Net trumpi pasivaikščiojimai, lipimas laiptais ar aktyvios pertraukos dienos metu gali padėti palaikyti geresnę savijautą ir miego kokybę.

    Miegui ji siūlo ruoštis iš anksto: likus 2–3 valandoms iki miego mažinti ryškią šviesą, sulėtinti tempą ir vengti intensyvaus darbo. Likus maždaug valandai verta atsitraukti nuo ekranų ir rinktis raminančius ritualus, pavyzdžiui, knygą ar ramią muziką.

    „Rūpinkitės savimi ir pirmiausia galvokite ne tik apie darbus. Jūs esate vieni, o sveikata yra jūsų rankose“, – sakė ji.

    Ekspertai pabrėžia, kad geriausiai veikia ne pavieniai „tobuli“ sprendimai, o nuoseklių įpročių visuma. Kai mityba, judėjimas ir miegas dera tarpusavyje, ilgainiui paprasčiau išlaikyti stabilų svorį, energiją ir gerą savijautą.

  • Nekasykite uodų įkandimo: mokslininkai atskleidė, kodėl taip tik pailginate uždegimą

    Niežtinti vieta po uodo ar kito vabzdžio įkandimo daugeliui atrodo smulkmena, tačiau įprotis kasytis gali gerokai pabloginti situaciją. Naujesni eksperimentiniai duomenys rodo, kad kasymas ne tik pažeidžia odą, bet ir suaktyvina uždegimines reakcijas, dėl kurių patinimas ir paraudimas užsitęsia.

    Tyrimuose, kuriuos vykdė dermatologijos ir imunologijos mokslininkai, buvo stebima, kas vyksta odoje, kai niežulys patenkinamas kasymu, o kai kasymas fiziškai apribojamas. Modeliniuose eksperimentuose naudoti gyvūnai, kuriems sukeltas alerginis odos uždegimas, leidęs imituoti panašias reakcijas į įkandimus.

    Ką parodė eksperimentai

    Rezultatai buvo aiškūs: tais atvejais, kai kasymas buvo ribojamas, patinimas ir uždegimo mastas sumažėjo. Tuo metu kai kasymas nebuvo ribojamas, uždegiminis atsakas sustiprėdavo, o audinių tinimas būdavo ryškesnis ir ilgiau trunkantis.

    Tai siejama su tuo, kad kasydami mechaniškai pažeidžiame odos barjerą. Organizmas tokį pažeidimą interpretuoja kaip papildomą dirgiklį ir į vietą pritraukia daugiau uždegime dalyvaujančių imuninių ląstelių, todėl reakcija ne rimsta, o įsisuka į uždarą ratą.

    Kodėl niežulys tik stiprėja

    Niežulys ir uždegimas dažnai maitina vienas kitą. Kasant didėja mikroįtrūkimų ir įdrėskimų tikimybė, o kartu didėja ir rizika, kad į pažeistą odą pateks bakterijų, todėl iš paprastos reakcijos gali išsivystyti antrinė infekcija.

    Be to, patinusi ir sudirgusi oda tampa jautresnė, todėl niežulys atrodo dar intensyvesnis, nors pradinė įkandimo reakcija galėjo būti trumpalaikė. Praktikoje tai reiškia, kad kelių minučių diskomfortas gali virsti kelių dienų varginančiu uždegimu.

    Ką daryti vietoj kasymo

    Gydytojai dažniausiai rekomenduoja pirmiausia mažinti niežulį ir patinimą, o ne mechaniškai dirginti odą. Paprastos priemonės, tokios kaip šaltas kompresas, gali greitai sumažinti tinimą ir laikinai numalšinti niežulį.

    Jei reakcija stipresnė, dažnai taikomi vietiniai antihistamininiai ar silpni priešuždegiminiai preparatai, o jautresniems žmonėms gali padėti geriamieji antihistamininiai vaistai. Vis dėlto, jei atsiranda sparčiai plintantis paraudimas, karštis, pūliavimas ar bendri simptomai, verta kreiptis į medikus.

    Specialistai primena ir apie alerginių reakcijų riziką: jeigu po įgėlimo pasireiškia veido, lūpų ar gerklės tinimas, dusulys, silpnumas ar staigus išplitęs bėrimas, tai gali būti anafilaksijos požymiai. Tokiu atveju būtina nedelsti ir kviesti skubią pagalbą.

  • Japonų ilgaamžiškumo paslaptis lėkštėje? Šis priedas mažina uždegimą ir gerina virškinimą

    Japonų virtuvė daugeliui pirmiausia siejasi su sušiais, tačiau ne mažiau svarbūs ir priedai, kurie išryškina skonį bei gali turėti naudos sveikatai. Vienas jų – wasabi pasta, tradiciškai gaminama iš Wasabia japonica šakniastiebio. Nors dažnai laikoma tik aštriu pagardu, mokslininkai wasabi sieja su priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis.

    Wasabi aštrumas skiriasi nuo čili: jis labiau „smogia“ į nosį ir greitai praeina. Šį pojūtį lemia izotiocianatai – sieros turintys junginiai, susidarantys pažeidus augalo audinius. Tyrimuose šie junginiai siejami su antioksidaciniu poveikiu ir uždegiminių procesų slopinimu, o tai svarbu vertinant lėtinių ligų riziką ilgalaikėje perspektyvoje.

    Wasabi taip pat dažnai minimas dėl galimo antimikrobinio poveikio – tai viena priežasčių, kodėl jis tapo klasikiniu žalios žuvies palydovu. Nors tai nėra „apsauga“ nuo apsinuodijimų ir nepakeičia maisto saugos taisyklių, laboratoriniai tyrimai rodo, kad wasabi sudėtinės medžiagos gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą. Praktikoje tai veikiau papildomas, o ne pagrindinis faktorius.

    Kalbant apie virškinimą, aštresni prieskoniai daliai žmonių gali skatinti seilių ir virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl valgant jaučiamas lengvumo pojūtis. Vis dėlto žmonėms, turintiems refliuksą, gastritą ar opaligę, wasabi gali dirginti ir sustiprinti simptomus. Tokiais atvejais patariama rinktis mažesnį kiekį arba jo visai atsisakyti.

    Japonų ilgaamžiškumas dažnai aiškinamas ne vienu produktu, o visuma: daugiau žuvies ir daržovių, mažiau itin perdirbto maisto, reguliarus judėjimas ir saikingas valgymas. Dažnai minimas principas hara hachi bu, kai valgoma iki maždaug 80 proc. sotumo. Wasabi gali būti tik viena dėlionės detalė, ypač jei jis vartojamas kaip dalis subalansuotos mitybos.

    Perkant wasabi parduotuvėje svarbu atskirti tikrą produktą nuo dažnos imitacijos. Dalis rinkoje esančių „wasabi“ pastų iš tikrųjų gaminamos iš krienų, garstyčių, prieskonių ir dažiklių, o wasabi kiekis jose būna minimalus arba jo visai nėra. Patikimiausia užuomina – sudėtyje nurodytas Wasabia japonica ir aiškiai įvardyta wasabi dalis.

    Tikras wasabi paprastai būna švelnesnio, kompleksiškesnio aštrumo, o jo spalva neturėtų būti nenatūraliai ryškiai žalia. Konsistencija dažnai būna kiek grūdėtesnė, ypač jei tai šviežiai tarkuotas wasabi. Jei norisi jį naudoti plačiau, jis tinka ne tik prie sušių, bet ir prie žuvies, jūros gėrybių, daržovių patiekalų, sultinių ar padažų, kai norisi trumpalaikės, „švarios“ aštrumo bangos.

  • Karščio paradoksas: kodėl aštrus maistas gali vėsinti organizmą, bet kai kam jis pavojingas

    Karštomis dienomis daugelis instinktyviai vengia aštrių patiekalų, nes atrodo, kad jie dar labiau įkaitina kūną. Vis dėlto mitybos ir termoreguliacijos principai rodo paradoksą: saikingai vartojamas aštrus maistas kai kuriems žmonėms gali padėti jaustis vėsiau.

    Pagrindinis veikėjas čia yra kapsaicinas – junginys, suteikiantis aitrumą čili pipirams ir kai kuriems kitiems prieskoniams. Jis dirgina šilumos receptorius ir sukelia vadinamąjį „aštrumo karštį“, tačiau kartu aktyvina prakaitavimą ir kraujotakos pokyčius odoje, todėl vėliau sustiprėja šilumos atidavimas aplinkai.

    „Kapsaicinas gali paskatinti organizmo reakcijas, kurios prisideda prie šilumos išsklaidymo, tačiau lemiamas veiksnys yra saikas“, – teigiama visuomenės sveikatos rekomendacijose dėl elgesio per karščius.

    Specialistai pabrėžia, kad karštomis dienomis mitybos pagrindas turėtų būti vanduo ir lengvesni patiekalai. Rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, vaisių, vandens bei nesaldintų gėrimų, o riebų, sunkiai virškinamą maistą, taip pat daug druskos ir cukraus turinčius produktus – riboti, nes jie gali apsunkinti savijautą.

    Jeigu norisi aštresnio skonio, dažnai siūloma rinktis lengvus, daug daržovių turinčius patiekalus, kuriuose aitrumas naudojamas kaip prieskonis, o ne pagrindas. Tokiu atveju aštrumas papildo gaivumą, bet neapkrauna virškinimo, o tai ypač svarbu per karščio bangas.

    Vis dėlto aštrus maistas tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems virškinamojo trakto problemų, pavyzdžiui, refliuksą, ar sergantiems tam tikromis širdies ir kraujagyslių ligomis, aitresni patiekalai gali sustiprinti nemalonius simptomus, o karštyje tai juntama dar labiau.

    Atsargumas rekomenduojamas ir tiems, kurie linkę į gausų prakaitavimą ar sunkiau toleruoja karštį. Vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms termoreguliacija neretai yra mažiau efektyvi, todėl papildomai keliant kūno temperatūrą aštriu maistu kyla perkaitimo rizika.

    Ekspertai primena, kad karščių metu svarbiausia stebėti savijautą ir nedaryti staigių eksperimentų su mityba. Jei po aštraus maisto jaučiamas galvos svaigimas, silpnumas, pykinimas ar širdies plakimas, vertėtų rinktis švelnesnius patiekalus ir pasirūpinti skysčiais, o prireikus kreiptis į medikus.

  • Nelaikykite kiaušinių ant šaldytuvo durų: paprastas triukas padeda ilgiau išlaikyti šviežumą

    Kiaušinių laikymas šaldytuvo duryse daugeliui atrodo patogus, tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia, kad tai nėra geriausia vieta. Durų lentynose temperatūra svyruoja dažniausiai, todėl kiaušiniai greičiau praranda šviežumą, o kai kuriais atvejais didėja ir mikrobiologinė rizika.

    Atidarius šaldytuvą, į vidų patenka šiltesnis oras, o durys yra labiausiai veikiamos šių pokyčių. Dėl temperatūrų kaitos ant lukšto gali susidaryti kondensatas, o drėgmė palengvina bakterijų patekimą per lukšto poras, ypač jei jis pažeistas ar buvo nuplautas.

    Kur geriausia laikyti kiaušinius?

    Saugiausia kiaušinius laikyti vidinėje šaldytuvo dalyje, kur temperatūra stabilesnė, dažniausiai vidurinėje arba viršutinėje lentynoje. Rekomenduojama jų neperdėlioti į atviras dėžutes, o palikti originalioje pakuotėje, kuri apsaugo nuo kvapų ir smūgių.

    Pravartu kiaušinius laikyti siauresniu galu žemyn. Platesniame gale esanti oro kamera tuomet išlieka viršuje, o tai padeda lėčiau vykti natūraliems senėjimo procesams ir geriau išlaikyti trynio padėtį.

    Klaida, kurią daro daugelis

    Dažna klaida yra kiaušinių plovimas vos parsinešus iš parduotuvės. Ant lukšto natūraliai esanti apsauginė plėvelė mažina bakterijų patekimą į vidų, o nuplovus ją ši barjera susilpnėja, todėl kiaušinius saugiau plauti tik prieš pat naudojimą.

    Kai kurie patarimai mini lukšto patepimą plonu valgomojo aliejaus sluoksniu, siekiant sumažinti oro ir mikroorganizmų patekimą per poras. Vis dėlto buityje patikimiausias sprendimas išlieka paprastas: stabiliai šalta temperatūra, originali pakuotė ir kuo mažiau nereikalingo kiaušinių „kilnojimo“.

    Į ką atkreipti dėmesį dėl saugumo

    Jei kiaušiniai laikomi šaldytuve, svarbu išlaikyti pastovią vėsą ir vengti situacijų, kai jie ilgai stovi kambario temperatūroje, o vėliau vėl grąžinami atgal. Tokie ciklai didina kondensato tikimybę ir spartina gedimą.

    Naudojant kiaušinius patiekalams, ypač jei jie bus nepakankamai termiškai apdoroti, verta rinktis kuo šviežesnius ir laikytus tinkamomis sąlygomis. Jei kyla abejonių dėl kvapo, lukšto būklės ar konsistencijos, saugiau jų nevartoti.

  • Kopūstas nebe lyderis: 3 produktai turi dar daugiau vitamino K – vienas nustebins labiausiai

    Vitaminas K dažnai siejamas su kopūstais, tačiau mitybos duomenys rodo, kad yra produktų, kurie šio vitamino gali suteikti dar daugiau. Vitaminas K svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai ir kaulų apykaitai, todėl jo kiekis racione aktualus įvairaus amžiaus žmonėms.

    JAV Žemės ūkio departamento (USDA) maistinių medžiagų duomenų bazėje nurodoma, kad žaliame žaliajame kopūste yra apie 59,4 mikrogramo vitamino K 100 gramų. Raudonajame kopūste šio vitamino mažiau, apie 32,3 mikrogramo 100 gramų, tačiau tai vis tiek reikšmingas kiekis kasdienėje mityboje.

    Dar ryškesnis šaltinis yra fermentuotas sojų produktas natto, tradiciškai vartojamas Japonijoje. JAV Nacionalinių sveikatos institutų (NIH) duomenimis, maždaug 85 gramų natto porcija gali turėti apie 850 mikrogramų vitamino K, tad tai vienas iš labiausiai koncentruotų šaltinių tarp įprastai minimų produktų.

    Kita grupė, lenkianti kopūstus, yra lapinės daržovės. Virtuose lapiniuose kopūstuose (collards) vitamino K kiekis gali siekti apie 530 mikrogramų per pusę puodelio, ropių lapuose – apie 426 mikrogramus, o špinatuose, priklausomai nuo porcijos, šis vitaminas taip pat susikaupia gausiai.

    Prie stiprių šaltinių dažnai priskiriami ir brokoliai: pusė puodelio smulkintų brokolių gali suteikti apie 110 mikrogramų vitamino K. Tai patogus pasirinkimas tiems, kurie nemėgsta itin ryškaus lapinių daržovių skonio, bet nori palaikyti įvairesnę, daržovėmis paremtą mitybą.

    Svarbu prisiminti, kad vitaminas K būna kelių formų: K1 dažniausiai gaunamas iš žaliųjų augalų, o K2 – iš fermentuotų produktų. Mitybos specialistai pabrėžia, kad praktiškiausia strategija yra įvairovė: derinti lapines daržoves, kryžmažiedes daržoves, ankštinius produktus ir, jei priimtina, fermentuotus patiekalus.

    Ypatingas dėmesys reikalingas žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus, nes staigūs vitamino K kiekio pokyčiai racione gali turėti reikšmės gydymo kontrolei. Tokiais atvejais rekomenduojama dėl mitybos pokyčių pasitarti su gydytoju ar vaistininku, o svarbiausia – palaikyti kuo pastovesnį vitamino K suvartojimą.

    Kaip praktiškai įtraukti į mitybą

    Natto skonis ir tekstūra patinka ne visiems, tačiau jį dažnai maišo su ryžiais, deda į salotas ar naudoja kaip baltymingą pusryčių priedą. Jei tai ne jūsų pasirinkimas, lapinės daržovės lengvai „paslepiamos“ troškiniuose, sriubose, omletuose ar kokteiliuose.

    Kopūstų nurašyti neverta: tai prieinamas, ilgai išsilaikantis produktas, tinkamas rauginti, troškinti ar naudoti salotoms. O jei tikslas – daugiau vitamino K, kopūstus galima derinti su špinatais, lapiniais kopūstais ar brokoliais ir taip išlaikyti ir skonio įvairovę, ir maistinę vertę.

  • Ne alyvuogių: ekspertė įvardijo geriausią aliejų kepimui ir įspėjo dėl vienos klaidos

    Kepimas aukštoje temperatūroje mitybos specialistų dažnai vertinamas kaip mažiau palankus sveikatai būdas, todėl kasdienai dažniau rekomenduojama rinktis troškinimą, virimą ar kepimą orkaitėje. Vis dėlto, jei kepate keptuvėje, svarbiausia atsižvelgti į riebalų tinkamumą kaitrai.

    Esminis rodiklis yra dūmijimo temperatūra, kai riebalai pradeda rūkti ir sparčiai keičiasi jų sudėtis. Tokiu metu didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika, o pats aliejus gali įgauti kartų skonį ir aitrų kvapą.

    Ką rinktis kepimui?

    Specialistų praktikoje dažnai pabrėžiama, kad kepimui labiau tinka rafinuoti aliejai, nes jie paprastai turi aukštesnę dūmijimo temperatūrą. Tuo tarpu nerafinuoti, vadinamieji šalto spaudimo aliejai, dažniau skirti vartoti šaltai, pavyzdžiui, salotoms ar jau paruoštam patiekalui pagardinti.

    Kaip vienus tinkamiausių variantų kepimui ekspertai mini avokadų aliejų ir lydytą sviestą ghee. Abu šie riebalai paprastai geriau atlaiko aukštesnę kaitrą, tačiau svarbu prisiminti, kad tai riebalų šaltiniai, kurių kiekį racione verta kontroliuoti.

    Saulėgrąžų aliejus: tinka, bet su niuansais

    Rafinuotas saulėgrąžų aliejus dėl gana aukštos dūmijimo temperatūros dažnai naudojamas kepimui ir gruzdinimui. Jis praktiškas, neutralus skoniu ir lengvai randamas parduotuvėse, todėl daugelyje virtuvių tapo įprastu pasirinkimu.

    Vis dėlto mitybos specialistai atkreipia dėmesį į riebalų rūgščių balansą: saulėgrąžų aliejuje paprastai yra daug omega-6 riebalų rūgščių, todėl kai kuriems žmonėms rekomenduojama jo vartojimą riboti ir dažniau kaitalioti riebalų šaltinius. Bendrame mitybos kontekste svarbu siekti geresnio omega-6 ir omega-3 santykio, daugiau omega-3 gaunant iš žuvies, linų sėmenų ar graikinių riešutų.

    Didžiausia klaida, kurią daro daugelis

    Viena dažniausių klaidų yra tas pats aliejus naudojamas pakartotinai, ypač po gruzdinimo. Jei aliejus patamsėjo, pradėjo rūkti, atsirado aitrus kvapas ar degėsių skonis, tai signalas, kad jis jau suiręs ir netinka tolesniam naudojimui.

    Norint sumažinti rizikas, verta kaitinti aliejų saikingai, neperdeginti keptuvės ir rinktis riebalus pagal gaminimo būdą. Jei tik įmanoma, kasdienę mitybą papildomai verta orientuoti į mažiau aliejaus reikalaujančius gaminimo metodus.

  • Farmacininkė įspėja: brangus placebo? Atskleidė, kuo garsi homeopatija apgaudinėja žmones

    Homeopatiniai preparatai dažnai pristatomi kaip „natūrali“ ir „švelni“ alternatyva vaistams, tačiau įrodymais grįsta medicina jų veiksmingumo nepatvirtina. Farmacininkė sako, kad svarbiausia suprasti, jog homeopatijos esmė remiasi ne klinikiniais įrodymais, o filosofija apie itin didelius praskiedimus.

    Homeopatijoje dažnai naudojamas principas, kai pradinė medžiaga daug kartų skiedžiama vandeniu ar kitu tirpikliu. Po daugybės skiedimo etapų galutiniame produkte veikliosios medžiagos kiekis tampa toks mažas, kad jis praktiškai neaptinkamas, o efektas, jei jaučiamas, dažniausiai siejamas su placebo.

    Kas yra homeopatija?

    Homeopatija istoriškai siejama su idėja „panašus gydo panašų“ ir itin mažomis dozėmis. Šiuolaikiniai sisteminių apžvalgų ir klinikinių tyrimų vertinimai rodo, kad homeopatija neįrodo patikimo veiksmingumo, pranokstančio placebo poveikį.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog žmogus negali pajusti pagerėjimo. Placebo efektas yra realus reiškinys, kai savijauta gali gerėti dėl lūkesčių, dėmesio, ritualo ir tikėjimo gydymu, tačiau tai nėra tas pats, kas moksliškai įrodytas gydomasis poveikis.

    „Jei preparatas žadamas kaip veiksmingas, bet tuo pačiu teigiama, kad jis neturi jokio šalutinio poveikio, kontraindikacijų ir perdozavimo rizikos, tai turėtų sukelti klausimų“, – sako farmacininkė.

    Kodėl tai gali būti pavojinga?

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai homeopatija pasirenkama vietoje veiksmingo gydymo, ypač sergant rimtomis ar progresuojančiomis ligomis. Tokiais atvejais prarandamas laikas, o ligai pažengus gydymas gali tapti sudėtingesnis.

    Ekspertai akcentuoja, kad „saugumas“ šiuo atveju dažnai kyla iš paprastos priežasties: produkte nėra pakankamo kiekio farmakologiškai veiklios medžiagos. Tačiau net ir tada išlieka netiesioginės grėsmės, pavyzdžiui, klaidingas saugumo jausmas ar delsimas kreiptis į gydytoją.

    Kuo skiriasi nuo fitoterapijos?

    Homeopatija neturėtų būti painiojama su fitoterapija, kai naudojamos augalinės kilmės veikliosios medžiagos aiškiomis dozėmis. Fitoterapiniai preparatai gali turėti biologiškai aktyvių junginių, o jų poveikis ir rizikos vertinami pagal sudėtį, dozes, sąveikas su kitais vaistais bei klinikinių tyrimų duomenis.

    Pasak farmacininkės, augaliniai preparatai, kaip ir įprasti vaistai, gali turėti šalutinių poveikių ir kontraindikacijų, todėl juos reikėtų vartoti atsakingai. Jei simptomai užsitęsia, kartojasi ar yra stiprūs, saugiausias kelias – pasitarti su šeimos gydytoju ar vaistininku ir remtis įrodymais pagrįstomis rekomendacijomis.

  • Mitas apie vitaminą D griūva: kodėl žuvis ir pienas nepadės, o papildus rinktis pavojinga

    Vitaminas D neretai vadinamas saulės vitaminu, tačiau jo trūkumą gydyti vien mityba daugeliui žmonių nepavyksta. Specialistai pabrėžia, kad didžioji dalis šio vitamino organizme susidaro odoje veikiant saulei, o iš maisto gaunama tik nedidelė dalis.

    Dėl to vien žuvimi, pienu ar kitais produktais pasiekti rekomenduojamas normas praktiškai sudėtinga, ypač šaltuoju metų laiku. Lietuvoje ir visame Šiaurės regione situaciją apsunkina tai, kad rudenį ir žiemą UVB spinduliuotės dažnai nepakanka efektyviai sintezei.

    Kodėl vien maistas nepadengia poreikio

    Riebios žuvys, kiaušiniai ar vitamino D papildytais produktais praturtintas maistas gali prisidėti prie bendro kiekio, tačiau tai dažniausiai nėra pagrindinis šaltinis. Net pasirinkus vitaminu D turtingesnį racioną, realiai pasiekiamas kiekis dažnai būna per mažas, kad kompensuotų ryškų trūkumą.

    Didžiausias neaiškumas kyla dėl individualių skirtumų: vitamino D apykaitą veikia kūno masė, amžius, odos pigmentacija, laikas lauke, naudojamos apsaugos nuo saulės priemonės ir lėtinės ligos. Todėl vienam žmogui užtenka nedidelės korekcijos, o kitam trūkumas išlieka net ir pakoregavus mitybą.

    Kraujo tyrimai svarbesni už spėliones

    Susidūrus su nuovargiu, raumenų silpnumu ar dažnesnėmis infekcijomis, dalis žmonių savarankiškai pradeda vartoti dideles vitamino D dozes. Tačiau gydytojai primena, kad papildai nėra nekalti, o perteklinis vartojimas gali sukelti pavojingų padarinių.

    „Vien pagal savijautą nuspręsti, kiek vitamino D reikia, yra rizikinga. Saugiausia pirmiausia atlikti kraujo tyrimą, o dozę parinkti pagal rezultatą ir individualią situaciją“, – sako specialistė.

    Per didelis vitamino D kiekis siejamas su hipervitaminoze ir padidėjusiu kalcio kiekiu kraujyje, o tai gali pakenkti inkstams ir širdies bei kraujagyslių sistemai. Dėl to dažniausiai akcentuojamas principas: pirma patvirtinti trūkumą laboratorijoje, o tik tada, esant poreikiui, vartoti papildus prižiūrint sveikatos priežiūros specialistui.

    Kaip elgtis praktiškai

    Specialistai rekomenduoja vertinti vitaminą D kaip dalį bendros sveikatos strategijos: svarbi subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir kalcio kiekis, fizinis aktyvumas bei laikas gryname ore. Tačiau kai saulės mažai, o trūkumas patvirtintas, papildai gali būti reikšminga priemonė.

    Geriausia išeitis yra individualus planas: kraujo tyrimas, gydytojo ar vaistininko konsultacija, aiškiai sutarta dozė ir pakartotinis įvertinimas po kelių mėnesių. Toks kelias padeda išvengti ir užsitęsusio trūkumo, ir pavojingo pertekliaus.