CP v2

Blog

  • Kanadoje fiksuojamos „amžinojo įšalo nuošliaužos“: slenka namo dydžio ledo luitai

    Kanados Šiaurės Vakarų teritorijose mokslininkai identifikavo naujo tipo nuošliaužas, susijusias su amžinuoju įšalu: šlaitais rieda net namo dydžio ledo ir sušalusios žemės luitai.

    Apie šį reiškinį rašo „Live Science“, remdamasis rugsėjo 23 dieną žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotu tyrimu. Tyrėjai šias nuošliaužas vadina amžinojo įšalo atsiskyrimo nuošliaužomis (angl. permafrost detachment slides).

    Pasak tyrimo vadovo Josepho Youngo, tokios nuošliaužos regione anksčiau nebuvo stebėtos ir gali būti beprecedentės per pastaruosius 10 000 metų ar dar ilgiau. Jo teigimu, ilgą laiką stabilus šlaitas tarsi „persijungia“ ir staiga ima slinkti.

    Mokslininkų vertinimu, reiškinys siejasi su plonesniu amžinojo įšalo sluoksniu, ilgalaikiu miškų gaisrų poveikiu ir klimato šiltėjimu – tai gali reikšti, kad ateityje tokių nuošliaužų rizika didės ir kitose šiaurinėse teritorijose.

    Kaip pastebėtas naujas nuošliaužų tipas

    Tyrėjai pirmiausia lauko darbų metu atkreipė dėmesį į dideles nuošliaužų „žaizdas“ slėniuose, kur amžinasis įšalas ilgą laiką buvo laikomas stabiliu. Vėliau pokyčiai detaliau analizuoti pasitelkiant palydovinius vaizdus ir papildomus matavimus vietoje.

    Įprastai atšylant amžinajam įšalui, sušalęs gruntas tirpsta iš viršaus ir ima tekėti žemyn tarsi purvo masė. Tačiau šiuo atveju nuolaužose aptikti dideli sušalusios medžiagos blokai.

    Dalies jų aukštis siekė apie 10 metrų – tai prilygsta dviejų aukštų namui. Kad nustatytų amžinojo įšalo gylį šlaituose, mokslininkai naudojo metodą, kai į gruntą leidžiama elektros srovė ir vertinamas atsakas.

    Du dideli atvejai – ir daugiau kaip 150 nuošliaužų regione

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem nuošliaužoms. Viena jų Džonsono upės slėnyje įvyko 2017 metais ir pajudino apie 18 mln. kubinių metrų grunto bei uolienų.

    Kita, Redstouno upės slėnyje, 2018 metais pajudino apie 4,5 mln. kubinių metrų nuogriuvų. Mažesnioji paliko maždaug 1,2 kilometro ilgio ruožą, o didesnioji „išgraužė“ apie 3,2 kilometro šlaito.

    Pasak J. Youngo, šios dvi nuošliaužos yra tik dalis – regione jų priskaičiuojama daugiau kaip 150. Kitos mažesnės, tačiau ir jos dažnai perkelia apie 1 mln. kubinių metrų žemės.

    Kol kas dėl atokios vietovės šios nuošliaužos nepadarė žalos infrastruktūrai. Vis dėlto bent dvi tirtos nuošliaužos užtvenkė upes, suformavo naujus ežerus ir greitai paskleidė daug sąnašų žemiau esančiose vandens sistemose.

    Ką rodo modelis: gaisrai, įtrūkimai ir šiltėjantis įšalas

    Sukūrę procesą aiškinantį modelį, mokslininkai padarė išvadą, kad šios nuošliaužos neatsiranda vien dėl „paviršinio“ tirpsmo. Vietoje to svarbi tampa kombinacija: gaisrų nulemtas atitirpimas ir ilgalaikis oro temperatūros kilimas.

    Tyrėjai nurodo, kad šioje vietovėje amžinasis įšalas nuo 1980 metų šilo maždaug 0,3 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Be to, netoliese 1995 metais buvo kilę stiprūs miškų gaisrai.

    Tyrimo autoriai aiškina, kad gaisrų ir šiltėjimo poveikis skatina įtrūkimus šlaitų viršutinėje dalyje. Per juos atitirpimas gali skverbtis gilyn, kol galiausiai pradeda tirpti apatinė amžinojo įšalo sluoksnio dalis.

    Toks „prasiskverbimas“ gali užtrukti apie 20 metų, kol pasiekia maždaug 20 metrų gylį – būtent tokia seka, mokslininkų teigimu, atitiko įvykius Džonsono ir Redstouno upių slėniuose.

    J. Youngas taip pat pažymi, kad panašiai pažeidžiamų vietovių yra ir kitur Kanadoje bei Aliaskoje, kur amžinasis įšalas siekia apie 20–40 metrų gylį. Didėjant gaisrų intensyvumui šiaurinėse platumose, tokios nuošliaužos gali tapti dažnesnės.

  • Guy Fawkes sąmokslas: kodėl 1605 metais planuota susprogdinti Anglijos parlamentą?

    1605 metų lapkritį po Vestminsterio rūmais Londone aptiktos maždaug 36 parako statinės – jų būtų pakakę susprogdinti Anglijos parlamentą. Rūsyje budėjęs vyras buvo Guy Fawkes, vėliau tapęs garsiausiu vadinamojo Parako sąmokslo veidu.

    Kaip rašoma portale „The Collector“, apie planuojamą išpuolį valdžia sužinojo po anoniminio laiško, įspėjusio neiti į parlamento posėdį. Po to pradėtos kratos atvedė iki slėptuvės, kur parakas buvo paslėptas po anglimis ir malkomis.

    Sąmokslo esmė buvo itin radikali: per iškilmingą parlamento atidarymą susprogdinti pastatą tuo metu, kai ten turėjo būti karalius Jokūbas I ir svarbiausi jo ministrai. Užpuolikai tikėjosi, kad kilęs chaosas leis perimti valdžią ir pakeisti šalies religinę politiką.

    Šis planas gimė religinės įtampos fone: dalis Anglijos katalikų tikėjosi, kad po Elžbietos I mirties naujasis monarchas bus jiems palankesnis, tačiau viltys netrukus žlugo. Tuomet griežtos bausmės už katalikiškų apeigų praktikavimą ir politines teises ribojantys įstatymai tapo dirva sąmokslui.

    Kaip Guy Fawkes atsidūrė sąmoksle

    Guy Fawkes gimė Jorkšyre protestantiškoje šeimoje, tačiau vėliau atsivertė į katalikybę. Jaunas jis išvyko į žemyninę Europą ir įstojo į ispanų pajėgas, kovojusias Nyderlanduose per Aštuoniasdešimties metų karą.

    Būtent karinė patirtis ir įgūdžiai padarė jį patraukliu kandidatų sąmokslininkams. Be to, Fawkes ilgiau buvo gyvenęs už Anglijos ribų, todėl, kaip teigiama, jam galėjo būti lengviau išvengti atpažinimo tarp žinomų katalikų opozicijos atstovų.

    Į sąmokslą jį įtraukė Thomas Winter, o pagrindiniu organizatoriumi laikomas Robertas Catesby. Prie jų prisidėjo ir kiti katalikai, nusivylę Jokūbo I laikysena katalikybės atžvilgiu.

    Parako sąmokslas: planas ir nesėkmė

    Užpuolimas buvo suplanuotas 1605 metų lapkričio 5 dienai. Sąmokslininkai iš pradžių nuomojosi patalpas šalia Lordų rūmų ir net bandė kasti tunelį, tačiau vėliau atsirado galimybė išsinuomoti rūsį tiesiai po parlamentu.

    Ten ir buvo sukrautos parako statinės, paslėptos po kuru. Laukiant numatytos datos, dalis tinklo žmonių buvo siunčiami į užsienį ieškoti galimos paramos, jei planas pavyktų.

    Lūžis įvyko spalio 26 dieną, kai lordas Monteagle gavo anoniminį laišką, raginantį nesirodyti parlamente. Nors valdžia nepuolė iškart kratyti rūsių, karaliaus nurodymu patikra buvo suplanuota lapkričio 4 dienai.

    Per apžiūrą pareigūnams užkliuvo malkų krūvos, o naktį iš lapkričio 4-osios į 5-ąją rūsio paieška atskleidė paraką. Guy Fawkes buvo sulaikytas vietoje, vėliau kankinamas ir galiausiai atskleidė sąmokslo detales bei bendrininkų pavardes.

    Kas vyko po sulaikymo

    Sužinoję apie žlugusį planą, likę sąmokslininkai pabėgo iš Londono, tikėdamiesi sukelti sukilimą, tačiau palaikymo nesulaukė. Dalis jų žuvo susišaudyme, kiti buvo suimti ir įkalinti.

    1606 metų sausio pabaigoje sąmokslininkai buvo pripažinti kaltais dėl valstybės išdavystės ir nubausti mirties bausme. Guy Fawkes buvo nuteistas ir įvykdyta egzekucija sausio 31 dieną.

    Po šių įvykių Anglijos parlamentas priėmė aktą, įtvirtinusį lapkričio 5-ąją kaip kasmetinę padėkos dieną už neįvykusį išpuolį. Ilgainiui ji tapo žinoma kaip Guy Fawkes naktis, šiandien siejama su laužais ir fejerverkais.

    Sąmokslas, kurį jo dalyviai tikėjosi panaudoti katalikų padėčiai pagerinti, realybėje turėjo priešingą efektą: Jokūbas I sugriežtino priemones prieš tuos, kurie nesilaikė protestantiškos tvarkos. Katalikams buvo įvesti papildomi lojalumo reikalavimai ir dar labiau apribotos politinės teisės; minima, kad į parlamentą jie nebuvo įleidžiami iki 1829 metų.

  • Tyrimas: žvirblinės pelėdos protėviai Ameriką galėjo pasiekti perskridę Atlantą

    Naujas genetinis tyrimas leidžia manyti, kad žvirblinių pelėdų (angl. barn owls) protėviai Ameriką galėjo pasiekti ne sausumos keliais, o perskridę Atlanto vandenyną. Tai būtų vienas įspūdingiausių paukščių migracijos epizodų evoliucijos istorijoje.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai analizavo muziejuose saugomų egzempliorių DNR ir pagal genetinius skirtumus atkūrė šių pelėdų giminystės „medį“. Duomenys parodė netikėtą užuominą: seniausios Amerikos linijos pėdsakai veda ne į žemyną, o į Karibų salas.

    Ilgą laiką buvo svarstytos dvi labiausiai tikėtinos versijos: kad pelėdos į Ameriką pateko per Beringiją (senovinį sausumos tiltą tarp Sibiro ir Aliaskos) arba judėjo šiauriniu Atlanto maršrutu per to meto salas ir sausumas. Tačiau abi hipotezės kėlė abejonių, nes šie paukščiai prastai prisitaikę prie snieguotų, aukštų platumų sąlygų.

    Tyrėjų išvada: tikėtina, kad pirmasis „uostas“ Vakarų pusrutulyje buvo Karibai, kur pelėdos įsitvirtino, išsiskyrė į atskiras linijas ir vėliau išplito po Šiaurės bei Pietų Ameriką. Be to, genetika atskleidė ir kitų netikėtų istorijos detalių, susijusių su išnykusiomis milžiniškomis Karibų pelėdomis bei Galapagų salomis.

    Karibai – ne pakraštys, o pradžia

    Analizė parodė, kad būtent Karibų salose aptinkamos vienos seniausių išlikusių Amerikos žvirblinių pelėdų linijų. Dar daugiau – jų genetinė įvairovė didesnė nei žemyninėse populiacijose, o tai paprastai rodo ilgesnę ir sudėtingesnę evoliucinę istoriją konkrečioje vietovėje.

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į paradoksą: šiandien žvirblinės pelėdos plačiai paplitusios abiejuose Amerikos žemynuose, o Karibuose kai kur aptinkamos rečiau. Vis dėlto genetika leidžia daryti priešingą išvadą nei diktuotų vien dabartinis paplitimo žemėlapis.

    Skaičiavimai rodo, kad Eurazijos ir Vakarų pusrutulio žvirblinių pelėdų linijos išsiskyrė maždaug prieš 5 mln. metų. Pats perskridimas per vandenyną, kaip spėjama, galėjo įvykti vėliau – ledynmečio laikotarpiais arba netrukus prieš juos, o Amerikos žvirblinių pelėdų linija, tikėtina, susiformavo Karibuose prieš mažiau nei 2 mln. metų.

    Ar pelėda gali perskristi vandenyną?

    Iš pirmo žvilgsnio mintis apie pelėdos skrydį per Atlanto platybes gali skambėti neįtikėtinai, tačiau vienas istorinis epizodas primena, kad ilgi nuotoliai paukščiams nėra neįmanomi. 1722 metais anglų gamtininkas Markas Catesby aprašė matęs pelėdą virš laivo maždaug pusiaukelėje tarp Afrikos ir Amerikos.

    Žinoma, toks pasakojimas negali patvirtinti, kad būtent taip migravo senovinės populiacijos. Vis dėlto jis iliustruoja, kad net ir sausumą mėgstantys paukščiai kartais patenka toli į atvirą vandenyną ir gali įveikti didžiulius atstumus, ypač jei pasitaiko palankūs vėjai ar kitos aplinkybės.

    Milžiniškos Karibų pelėdos ir „chickcharney“ legenda

    Tyrimas primena ir kitą, mažiau žinomą Karibų gamtos puslapį: kadaise salose gyveno gerokai didesnės pelėdos nei šiandien. Viena jų – Tyto pollens – pasak mokslininkų, galėjo siekti maždaug metrą ūgio.

    Bahamų folklore egzistuoja pasakojimai apie „chickcharney“ – milžinišką, pelėdą primenančią būtybę, nešančią sėkmę arba nelaimes, priklausomai nuo to, kaip su ja elgiamasi. Tyrėjai neatmeta, kad legendos galėjo kilti iš realių susitikimų su kadaise salose gyvenusiais dideliais plėšriais paukščiais.

    Vis dėlto ši įvairovė neišliko. Tyrimas nurodo, kad mažiausiai šešios Karibuose gyvenusios žvirblinių pelėdų rūšys išnyko, o viena pagrindinių priežasčių galėjo būti grobio sumažėjimas po žmonių apsigyvenimo salose, buveinių nykimo ir invazinių rūšių atsiradimo.

    Galapagų salos: dvi atvykimo bangos

    DNR analizė atskleidė ir netikėtą Galapagų salų istoriją. Šis salynas yra maždaug 1 000 kilometrų nuo Ekvadoro krantų, tačiau, panašu, žvirblinės pelėdos jį kolonizavo net du kartus.

    Pasak tyrėjų, pirmoji linija į Galapagus galėjo atskristi iš Karibų vidurinio pleistoceno laikotarpiu, tikėtina, aplenkdama žemynines Amerikos teritorijas. Vėliau, jau gerokai po to, į salas atvyko kita populiacija iš Pietų Amerikos ir įsitvirtino San Kristobalio saloje.

    Dar viena svarbi tyrėjų žinutė – genetiniai skirtumai tarp kai kurių Galapagų pelėdų populiacijų tokie ryškūs, kad siūloma jas laikyti atskira rūšimi (Tyto punctatissima), o ne vien porūšiu. Tokia klasifikacija, mokslininkų teigimu, galėtų padėti aiškiau įvertinti apsaugos poreikį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.

  • Demencija gali išsivystyti ir augintiniams: veterinarų patarimai, kaip sumažinti riziką

    Demencija gali išsivystyti ne tik žmonėms – su amžiumi panašūs kognityviniai sutrikimai pasitaiko ir šunims bei katėms. Šeimininkai dažnai pirmiausia pastebi elgesio pokyčius: augintinis ima atrodyti sutrikęs, keičiasi miego ritmas, o katė gali įstrigti kampe ar ilgai spoksoti į sieną.

    Tokie požymiai siejami su kognityvinės disfunkcijos sindromu (KDS) – būkle, kuri laikoma panašia į žmonių demenciją. Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis veterinarų įžvalgomis ir moksliniais tyrimais.

    Specialistai pabrėžia, kad dalis pokyčių senstant yra tikėtini, tačiau sumišimas, sutrikęs miegas ar pasikeitę švaros įpročiai neturėtų būti automatiškai nurašomi „paprastam senėjimui“. Tokiais atvejais verta stebėti situaciją ir pasitarti su veterinaru.

    Nors garantuoto būdo užkirsti kelią KDS nėra, kasdieniai įpročiai gali padėti palaikyti augintinio smegenų sveikatą. Veterinarai išskiria keturias kryptis: judėjimą, protinę veiklą, subalansuotą mitybą ir tinkamą socialinį kontaktą.

    Judėjimas gali būti svarbus ir smegenims

    Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas ne tik su geresne bendra savijauta, bet ir su lėtesniu kognityvinių gebėjimų silpnėjimu. Viename „Dog Aging Project“ tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 15 000 šunų, pastebėtas ryšys tarp didesnio aktyvumo ir geresnės kognityvinės būklės.

    Tyrime nurodoma, kad neaktyvūs šunys turėjo daugiau nei šešis kartus didesnę tikimybę patirti kognityvinės disfunkcijos požymius nei labai aktyvūs. Vis dėlto pabrėžiama, kad tokie stebėjimo duomenys neįrodo, jog būtent sportas „apsaugo“ nuo demencijos.

    Veterinarai pataria senjorams šunims rinktis trumpesnius, bet dažnesnius pasivaikščiojimus, o veiklą pritaikyti pagal amžių ir sąnarių būklę. Vyresnėms katėms gali tikti švelnūs žaidimai ant grindų, kad nereikėtų šokinėti ir pernelyg apkrauti sąnarių.

    Protinė stimuliacija: žaidimai ir trumpos treniruotės

    Protinė veikla laikoma vienu svarbiausių būdų palaikyti kognityvinę sveikatą. Tyrimas, publikuotas „Journal of the American Veterinary Medical Association“, parodė, kad vyresni šunys, dalyvavę keturių savaičių mokymo ir užimtumo programoje, per kitus metus patyrė mažesnį KDS simptomų blogėjimą nei nedalyvavę.

    Veterinarai rekomenduoja paprastus sprendimus: maisto galvosūkius, uoslės žaidimus, trumpas dresūros sesijas. Svarbu, kad užduotys būtų įveikiamos – per sudėtinga veikla gali kelti frustraciją, todėl geriau rinktis trumpesnius, „sėkmę garantuojančius“ užsiėmimus.

    Mityba: omega-3, antioksidantai ir MCT

    Pasak veterinarų, tai, ką augintinis ėda, taip pat gali turėti reikšmės senstant. Tyrimai rodo, kad tam tikros maistinės medžiagos – omega-3 riebalų rūgštys, antioksidantai ir vidutinės grandinės trigliceridai (MCT) – gali būti naudingos vyresnių šunų kognityvinei funkcijai palaikyti.

    Aiškinama, kad MCT gali tapti alternatyviu energijos šaltiniu smegenims, o omega-3 ir antioksidantai siejami su mažesniu uždegimu bei oksidacine žala ląstelėms. Kai kurios specialiai suformuluotos dietos tyrimuose buvo susijusios su geresniais kognityviniais rezultatais ir tam tikrų elgesio simptomų mažėjimu vyresniems šunims.

    Kartu pabrėžiama, kad universalaus sprendimo nėra: tinkamai subalansuota mityba turi atitikti amžių, sveikatos būklę ir padėti palaikyti normalų svorį. Dėl pašaro ar papildų pokyčių rekomenduojama tartis su veterinaru.

    Socialinis kontaktas ir kasdienė rutina

    Laikas kartu su šeimininku gali būti svarbus ne tik emocinei savijautai – tyrime „Frontiers in Veterinary Science“ teigiama, kad šunys, kurie reguliariai užsiėmė veiklomis su šeimininkais, turėjo mažiau kognityvinio silpnėjimo požymių. Vis dėlto ir čia akcentuojama: toks ryšys neįrodo, kad socialinis aktyvumas apsaugo nuo demencijos.

    Veterinarai pataria siekti pusiausvyros: ne kiekvienam vyresniam gyvūnui tiks triukšmingos vietos, minios ar ilgi susitikimai su nepažįstamais gyvūnais. Dažnai naudingiausia – ramus, pažįstamas bendravimas, kurį pats augintinis gali „dozuoti“ pagal savijautą.

    Prie papildomų rekomendacijų priskiriama ir mažo streso rutina namuose, reguliarūs profilaktiniai patikrinimai bei dėmesys subtiliems elgesio pokyčiams. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kai kurios ligos (pavyzdžiui, artritas, dantų problemos, inkstų ligos ar regėjimo ir klausos silpnėjimas) gali imituoti „demencijos“ simptomus, todėl tikslią priežastį gali nustatyti tik veterinarinis įvertinimas.

    Jei pastebite, kad augintinis keistai elgiasi naktimis, dažniau pasiklysta pažįstamoje aplinkoje ar atsiranda naujų švaros problemų, pravartu užsirašyti detales arba nufilmuoti trumpą vaizdo įrašą. Tokia informacija gali padėti veterinarui greičiau suprasti situaciją ir atmesti kitas, gydomas priežastis.

  • Palydovinė nuotrauka užfiksavo du uraganus, skriejusius Havajų link ir priminusius „šypsenėlę“

    2016 metų rugpjūčio 29 dieną palydovas „Suomi NPP“ užfiksavo įspūdingą vaizdą virš Ramiojo vandenyno: du vienu metu susiformavę uraganai artėjo Havajų kryptimi, o jų debesų sūkuriai iš viršaus priminė veidą su akimis.

    Nuotraukoje matomi uraganas Madeline (kairėje) ir uraganas Lester (dešinėje). Vaizdas išsiskyrė ne tik reta simetrija – radarų žemėlapiuose ciklonai atrodė tarsi „žvilgčiojantys“ į kosmosą.

    Madeline 2016 metų rugpjūčio 30 dieną sustiprėjo iki 4 kategorijos uragano ir pasiekė apie 210 km/val. vėjo greitį. Lester taip pat trumpam tapo 4 kategorijos audra 2016 metų rugsėjo 1 dieną, tačiau vėliau greitai susilpnėjo iki 3 kategorijos.

    Nors iš pradžių meteorologai nebuvo tikri, ar šios audros pasieks salas, vėliau Havajams buvo paskelbtas uragano įspėjimas: prognozuota, kad Madeline gali praeiti pavojingai arti Didžiosios salos.

    Iki sausumos taip ir neatėjo

    Galiausiai Madeline 2016 metų rugpjūčio 31 dieną praėjo piečiau Havajų, tuo metu jau būdama susilpnėjusi iki 1 kategorijos. Lester 2016 metų rugsėjo 2 dieną praskriejo šiauriau Didžiosios salos ir priartėjo maždaug 210 km atstumu nuo Honolulu, o vėliau staigiai pasuko į šiaurę ir ėmė slopti.

    Nors nė viena audra nepasiekė sausumos (uragano „akis“ nepraėjo virš žemės), Havajų valstijoje vis tiek buvo juntamos pasekmės: stiprūs vėjo gūsiai, smarkios liūtys ir pavojinga bangavimas.

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad Havajai, nors ir yra regione, kur dažnai formuojasi Ramiojo vandenyno uraganai, neretai išvengia tiesioginio smūgio. Viena iš priežasčių – salų apylinkėse dažnai dominuojantis aukšto slėgio laukas, o kita – stiprūs rytų krypties vėjai, galintys „nustumti“ audras į šoną.

    Ar sėkmė tęsis amžinai?

    Vis dėlto, pasaulyje daugėjant ekstremalių orų reiškinių ir keičiantis regioniniams orų modeliams, tokia „nematoma apsauga“ gali ne visada suveikti. Straipsnyje pabrėžiama, kad ateityje audros gali vis dažniau priartėti prie salų neįprastai arti.

    Kaip pavyzdys minimi uraganai Lowell ir Lala, kurie rugpjūtį ir rugsėjį neįprastai arti prasilenkė su Kauajaus sala, sukeldami žalą elektros linijoms, laivams ir pakrančių infrastruktūrai. Tokių audrų aktyvumą, anot „The Guardian“, iš dalies galėjo sustiprinti besitęsiantis „super“ El Niño.

  • Henriko II sūnūs suskaldė Anžu imperiją: dešimtmečius trukęs šeimos karas

    Viduramžių Anglijos karaliaus Henriko II keturi sūnūs – Henrikas Jaunasis Karalius, Ričardas Liūtaširdis, Džefris Bretanietis ir Jonas Bežemis – per kelis dešimtmečius trukusius konfliktus atsigręžė prieš tėvą ir vienas prieš kitą. Ši dinastinė kova tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl didžiulė Anžu (Angevin) imperija galiausiai subyrėjo.

    Imperija, suformuota Henriko II valdose sujungus Angliją ir plačius žemių plotus Prancūzijoje, aprėpė didelę dalį šiandieninės Prancūzijos. Straipsnyje, kurį publikuoja „The Collector“, pabrėžiama, kad tokiai teritorijai išlaikyti reikėjo šeimos vienybės, tačiau būtent jos ir pritrūko.

    Henrikui II problema buvo dviguba: jis turėjo ir daug žemių, ir daug įpėdinių. Tuo metu pirmagimystės principas dar nebuvo galutinai įsitvirtinęs, todėl valdovas planavo turtą ir titulus paskirstyti keliems sūnums, o ne vienam vyriausiajam.

    Toks sprendimas, nors ir atrodė praktiškas, tapo nuolatinių ambicijų, pavydo bei politinių intrigų šaltiniu. Kartu tai atvėrė galimybių Prancūzijos karūnai, kuri galėjo išnaudoti Plantagenetų šeimos nesantaiką savo naudai.

    Karalius be karalystės ir pirmasis maištas

    1170 metais Henrikas II neįprastai savo gyvenimo metu karūnavo vyriausią išlikusį sūnų Henriką, vadintą Jaunuoju Karaliumi. Tai turėjo sustiprinti dinastinį stabilumą ir užtikrinti sklandų sosto paveldėjimą.

    Tačiau praktikoje Henrikas Jaunasis Karalius liko „karalius be karalystės“: jis neturėjo realios valdžios ir finansinės savarankiškumo, o tai reiškė priklausomybę nuo tėvo. Nepasitenkinimas augo, o išeities jis nematė – tėvas neketino nei pasitraukti, nei dalintis faktine galia.

    Lūžio tašku tapo 1173 metų vasaris, kai Henrikas II paskelbė ketinantis perduoti jaunėliui Jonui tris strategiškai svarbias pilis. Kadangi tai buvo laikoma dalimi to, ką turėjo paveldėti Jaunasis Karalius, sprendimas įplieskė atvirą maištą.

    Netrukus į konfliktą įsitraukė ir kiti broliai – Ričardas bei Džefris, o Henriko II žmona Eleonora Akvitaniškė buvo sulaikyta, kai bandė išvykti. Sukilimas ypač smarkiai palietė Normandiją – gyvybiškai svarbų tiltą tarp Anglijos ir žemių žemyne.

    Kova truko apie pusantrų metų ir 1174 metais Henrikas II laimėjo, tačiau šeimos taika buvo laikina. Sukilimams kartojantis, imperija silpo, o tėvo ir sūnų santykiai taip ir negrįžo į ankstesnę padėtį.

    Ričardo Liūtaširdžio kaina: kryžiaus žygis ir išpirka

    Po Henriko Jaunojo Karaliaus mirties 1183 metais pagrindiniu įpėdiniu tapo Ričardas. Vis dėlto konfliktai nesibaigė: Henrikas II mėgino perleisti Akvitaniją Jonui, tačiau Ričardas atsisakė – jis ilgus metus stiprino savo įtaką šiose žemėse.

    1189 metais Ričardui perėmus sostą, jis netrukus susitelkė į Trečiąjį kryžiaus žygį. Tam finansuoti Anglijoje buvo įvesti mokesčiai, tapę rimta našta gyventojams.

    Nors Jeruzalės užimti Ričardui nepavyko, jis išgarsėjo kaip karys, be kita ko – prie Akrės apgulties. Tačiau kelionė namo baigėsi nelaisve: 1192 metais Ričardą suėmė Austrijos kunigaikštis Leopoldas, o vėliau jis buvo perduotas Šventosios Romos imperatoriaus globai.

    Už karaliaus paleidimą pareikalauta 150 000 markių išpirkos – tai, kaip nurodoma, sudarė dvigubas metines Ričardo pajamas iš Anglijos. Gyventojams teko dar kartą mokėti, o valstybė liko finansiškai ir politiškai pažeidžiamesnė.

    Jonas Bežemis ir galutinis Anžu imperijos žlugimas

    Ričardui žuvus 1199 metais, sostas atiteko jauniausiam broliui Jonui, pravardžiuotam Bežemiu. Jam teko valdyti jau išvargintą valstybę: ilgus metus trukę šeimos konfliktai, mokesčių našta ir kovos su Prancūzija buvo susilpninę Anžu imperijos pamatus.

    Jonas dar labiau paaštrino padėtį, kai pats vedė turtingą įpėdinę Izabelę iš Angulemo, kuri buvo siejama su Hju IX de Luzinjanu. Pastarasis skundėsi Prancūzijos karaliui Pilypui II, o tai tapo pretekstu puolimui prieš Jono valdas Prancūzijoje.

    Per šiuos konfliktus Jonas prarado svarbias teritorijas, įskaitant Normandiją, kuri Anglijos karūnai priklausė nuo 1066 metų užkariavimo. Pralaimėjimai didino spaudimą didinti mokesčius, o tai skatino nepasitenkinimą ir vidaus konfliktus.

    Galiausiai, augant įtampai su baronais, dalis didikų net kvietė Prancūzijos princo Liudviko pajėgas siekti Anglijos sosto. Jonas mirė 1216 metais, palikdamas savo įpėdiniui gerokai mažesnę ir labiau pažeistą valstybę, nei buvo paveldėjęs pats.

    Pasakojimą apibendrina simbolinė detalė: Henrikui II priskiriama idėja apie kūrinį, vaizduojantį erelį, kurį drasko jo paties jaunikliai. Valdovas esą suprato, kad didžiausią smūgį jo valdžiai suduos ne išoriniai priešai, o šeimos viduje kilęs karas.

  • „Oxfam“: vienas skrydis privačiu lėktuvu išmeta tiek CO₂, kiek žmogus per metus

    Vienas vidutinis skrydis privačiu lėktuvu gali išmesti tiek anglies dioksido, kiek vidutinis žmogus pasaulyje sugeneruoja per visus metus. Tokį mastą atskleidžia nauja „Oxfam“ analizė.

    Ataskaitoje skaičiuojama, kad 2025 metais vidutinio privataus skrydžio emisijos siekė apie 3,7 metrines tonas CO₂. Tai prilyginama vidutinėms metinėms vieno žmogaus emisijoms pasauliniu mastu.

    Tyrimas akcentuoja ir didėjantį nelygybės aspektą: teigiama, kad turtingiausi 0,1 proc. žmonių išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei pusė žmonijos. Kitaip tariant, itin mažos grupės vartojimas lemia neproporcingai didelę taršos dalį.

    Privačių lėktuvų atveju problema ypač ryški todėl, kad tokie skrydžiai dažnai vyksta su keliomis keleivių vietomis, tad tarša vienam keliautojui tampa gerokai didesnė nei komerciniuose reisuose.

    Milijonai skrydžių ir siauras naudotojų ratas

    Remiantis „Oxfam“ naudotais skrydžių sekimo duomenimis, 2025 metais privatūs lėktuvai visame pasaulyje atliko apie 4,4 mln. skrydžių. Bendrai tai sudarė apie 16,05 mln. tonų CO₂ emisijų.

    Ataskaitoje taip pat pateikiamas vertinimas, kad privačiais lėktuvais naudojasi apie 250 000 žmonių, arba maždaug 0,003 proc. pasaulio gyventojų. Skirtingai nei komerciniuose lėktuvuose, kur emisijos „pasidalija“ tarp dešimčių ar šimtų keleivių, privatūs skrydžiai neretai veža tik saujelę žmonių.

    Paaiškinimas paprastas: pakilimas ir skrydis reikalauja daug energijos, deginamas aviacinis kuras, o kartu išmetamas CO₂. Nors mažesnis orlaivis paprastai sudegina mažiau degalų nei didelis keleivinis lėktuvas, kelių keleivių skrydyje emisijos vienam žmogui išauga.

    Ankstesniame tyrime, publikuotame žurnale „Communications Earth & Environment“, skelbta, kad privačios aviacijos emisijos 2019–2023 metais išaugo 46 proc. Tyrėjai stebėjo beveik 18,7 mln. skrydžių, susijusių su beveik 26 000 orlaivių.

    „Ypatingo turto“ anglies pėdsakas – ne tik skrydžiai

    „Oxfam“ ataskaita teigia, kad turtingiausi 0,1 proc. pasaulio gyventojų (apie 8 mln. žmonių) dabar su vartojimu susijusiomis emisijomis viršija skurdžiausių 44 proc. (apie 3,5 mlrd. žmonių) bendrą indėlį.

    Skirtumas, ataskaitos autorių teigimu, neapsiriboja vien aviacija: prie didelio pėdsako prisideda dideli būstai, prabangūs automobiliai, jachtos ir dažnos kelionės. Be to, milijardierių atveju reikšminga dalis emisijų gali būti susijusi ne su asmeniniu gyvenimu, o su finansinėmis investicijomis.

    „Oxfam“ analizavo 1 000 milijardierių investicijas 1 095 bendrovėse ir 2025 metams šioms investicijoms priskyrė apie 486 mln. tonų CO₂ ekvivalento emisijų. Teigiama, kad jei tai būtų valstybės metinės emisijos, toks „emitentas“ atsidurtų 19-oje vietoje pasaulyje.

    Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad mažiausiai išteklių turintys žmonės dažnai gyvena būstuose, labiau pažeidžiamuose potvynių ar ekstremalaus karščio, ir turi mažiau galimybių apsidrausti, kaupti santaupas ar persikelti kitur nelaimių atveju.

    Kur daugiausia skraidoma ir kodėl poveikis gali būti didesnis

    „Oxfam“ nurodo, kad didžiausias privačios aviacijos centras yra Jungtinės Valstijos: 2025 metais, organizacijos vertinimu, apie 68 proc. visų privačių lėktuvų išvykimų pasaulyje prasidėjo JAV, nors šalyje gyvena apie 4 proc. pasaulio populiacijos.

    Dideliu centru įvardijama ir Jungtinė Karalystė: per 2025 metus iš jos esą išvyko 66 931 privataus lėktuvo skrydis, kurie apėmė apie 85 mln. kilometrų ir išmetė apie 424 000 tonų CO₂.

    Be CO₂, lėktuvai išmeta ir azoto oksidus, o taip pat formuoja kondensacinius pėdsakus (contrails), galinčius prisidėti prie šilumos „sulaikymo“ atmosferoje. Tai reiškia, kad bendras klimatinis poveikis gali būti didesnis nei vien CO₂ skaičiai.

    Nors privati aviacija, lyginant su visomis pasaulinėmis emisijomis, sudaro palyginti nedidelę dalį, ataskaita pabrėžia jos reikšmę dėl dažnai pasirenkamo, nebūtino keliavimo pobūdžio. „Oxfam“ siūlo svarstyti didesnius mokesčius privatiems lėktuvams ir kitoms anglies dioksidą intensyviai išmetančioms prabangos prekėms, o gautas lėšas nukreipti pažeidžiamoms bendruomenėms prisitaikyti prie potvynių, karščio bangų ir kitų klimato sukeliamų rizikų.

    Pažymima, kad ši ataskaita nėra recenzuota mokslinėje literatūroje.

  • Moterų prieglaudos įvardijo 4 kasdienius daiktus, kurių nuolat trūksta labdarai

    Moterų prieglaudoms nuolat reikia ne tik maisto ar laikinų nakvynės vietų – didelis poreikis išlieka ir kasdieniams daiktams, kurie padeda išlaikyti orumą bei bent šiek tiek komforto. Prieglaudų atstovai įvardija keturias paramos rūšis, kurių dažniausiai pritrūksta.

    Kaip rašoma „EatingWell“, moterys ir mergaitės sudaro apie 39 proc. benamystę patiriančių žmonių, o apie 57 proc. benamystę patiriančių moterų teigia, kad prie būsto nestabilumo prisidėjo smurtas artimoje aplinkoje. Tokiose situacijose prieglaudos tampa saugia vieta, kur suteikiamas stogas virš galvos, maistas ir kitos bazinės paslaugos.

    Prieglaudų atstovai pabrėžia, kad parama nėra vien „būtiniausių“ daiktų rinkinys. Kartais smulkūs, bet kokybiški dalykai – pavyzdžiui, tinkamos plaukų priežiūros priemonės – žmogui gali reikšti galimybę vėl jaustis pasirūpintam.

    Prieš atnešant daiktų svarbu susisiekti su konkrečia prieglauda: vienur priimami tik nauji, kitur – ir švelniai naudoti daiktai, taip pat gali skirtis reikalingi dydžiai ar prioritetai.

    Viso dydžio higienos priemonės

    Prieglaudoms ypač trūksta pilno dydžio asmens higienos priemonių – šampūno, kondicionieriaus, kūno losjono. Taip pat dažnai prašoma dušo želės ir dezodoranto.

    Akcentuojama, kad poreikiai skiriasi: praverčia įvairiems plaukų tipams tinkantys produktai, taip pat odos priežiūros priemonės. Tarp didelio poreikio pavyzdžių minimos ir priemonės skirtingų tekstūrų plaukams bei plaukų gaubtai (bonnet).

    Šilti drabužiai

    Artėjant šaltiems orams, labai reikalingi šilti aksesuarai: kepurės, pirštinės, šalikai. Kai kur praverčia ir rankų šildyklės.

    Jei dovanojami dėvėti drabužiai, prašoma atnešti švarius ir geros būklės – be dėmių, skylių ar akivaizdaus nusidėvėjimo. Taip pat raginama rinktis patogius ir funkcionalius drabužius, kurie leistų jaustis gerai kasdienybėje.

    Dovanų kortelės

    Dar viena pagalbos forma – dovanų kortelės. Prieglaudų atstovai sako, kad jos suteikia daugiau savarankiškumo: žmogus pats gali išsirinkti tai, ko labiausiai reikia jam ar vaikams.

    Ypač išskiriamos maisto prekių parduotuvių dovanų kortelės. Vis dėlto prieš perkant rekomenduojama pasiteirauti prieglaudos, kokių parduotuvių kortelės būtų tinkamiausios ir ar jos apskritai priimamos.

    Patalynė

    Prieglaudos dažnai priima paklodes, antklodes ir pagalves – tiek naudojimui apsistojimo metu, tiek išsinešti išvykstant. Pabrėžiama, kad smurtą patyrę žmonės neretai atvyksta neturėdami beveik nieko.

    Prieš dovanojant patalynę verta pasitikslinti, ar priimami tik nauji daiktai, ar tinka ir švelniai naudoti, taip pat – kokių dydžių labiausiai reikia.

  • Šiaurės pusrutulio vasara ilgesnė ir karštesnė nei pietų: kuo skiriasi sezonai?

    Nors Žemė yra beveik simetriška apie pusiaują, vasara Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose nėra vienoda. Skirtumai apima ne tik laiką kalendoriuje, bet ir sezono trukmę bei vidutinį karštį.

    Kaip aiškina „Live Science“, pusrutulių vasaros vyksta skirtingu metu, nes Žemės ašis yra pasvirusi 23,4 laipsnio kampu orbitos plokštumos atžvilgiu. Dėl to skirtingais metų laikais vienas pusrutulis būna labiau atsuktas į Saulę nei kitas.

    Praktiškai tai reiškia, kad kai Lietuvoje ir kitur Šiaurės pusrutulyje yra vasara, Pietų pusrutulyje tuo pat metu vyrauja žiema – ir atvirkščiai. Astronomine prasme Šiaurės pusrutulio vasara tęsiasi maždaug nuo birželio pabaigos iki rugsėjo pabaigos, o Pietų – nuo gruodžio pabaigos iki kovo pabaigos.

    Skirtumai svarbūs ne vien smalsuoliams: jie paaiškina, kodėl keliaujant į kitą pusrutulį galima „pavogti“ dar vieną vasarą, o taip pat – kodėl vienuose regionuose vasaros būna vidutiniškai šiltesnės nei kituose.

    Kodėl vasaros nesutampa

    Sezonų „nesinchroniškumas“ kyla iš Žemės ašies posvyrio: skirtingais metų laikais vienas pusrutulis gauna daugiau tiesioginės Saulės spinduliuotės. Būtent dėl to metų laikai abiejuose pusrutuliuose yra priešingi.

    Be astronominio skirstymo, kartais naudojamas ir meteorologinis: vasara laikomi šilčiausi metų mėnesiai. Tuomet Šiaurės pusrutulyje tai dažniausiai yra birželis–rugpjūtis, o Pietų pusrutulyje – gruodis–vasaris.

    Šiaurėje vasara trunka ilgiau

    Dar vienas skirtumas – sezono trukmė. NASA duomenimis, Šiaurės pusrutulio vasara, skaičiuojant astronomiškai, vidutiniškai yra apie 4,5 dienos ilgesnė nei Pietų pusrutulio.

    Šį skirtumą lemia tai, kad Žemės orbita nėra idealiai apskrita – ji šiek tiek elipsinė. Dėl to Žemės judėjimo aplink Saulę greitis nėra pastovus: skirtingose orbitos vietose planeta juda šiek tiek greičiau arba lėčiau.

    Šiaurės pusrutulio vasaros metu Žemė būna toliau nuo Saulės ir juda lėčiau, o Pietų pusrutulio vasaros metu – arčiau ir juda greičiau. Dėl to laiko tarpai tarp lygiadienių ir saulėgrįžų abiejuose pusrutuliuose skiriasi.

    Kodėl Šiaurės pusrutulyje vidutiniškai karščiau

    2015 metais žurnale „Climate Dynamics“ paskelbtas tyrimas parodė, kad vidutiniškai Šiaurės pusrutulio vasaros yra šiltesnės už Pietų pusrutulio – skirtumas, vidutiniškai skaičiuojant įvairias platumas ir sritis, siekė apie 4,35 laipsnio Celsijaus.

    Vienas svarbiausių paaiškinimų – skirtingas sausumos ir vandens pasiskirstymas: Šiaurės pusrutulyje daugiau sausumos. Sausuma įkaista greičiau nei vanduo, todėl dideli žemynų plotai vasarą lengviau pasiekia aukštesnes temperatūras, ypač toliau nuo vandenynų.

    Be to, vandenynuose šiluma labiau „išsimaišo“ didesniame gylyje, todėl vanduo lėčiau įkaista ir lėčiau atvėsta. Pietų pusrutulyje, kuriame daugiau vandenynų, tai prisideda prie švelnesnių temperatūrų vasaros metu.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad šilumos pasiskirstymui įtakos turi ir vandenynų srovės, galinčios pernešti šilumą tarp pusrutulių. Dėl kelių veiksnių kombinacijos Šiaurės pusrutulio vasaros paprastai būna ir ilgesnės, ir karštesnės.

  • Tyrimas: žmonių šiltnamio dujos galėjo sustabdyti kito ledynmečio pradžią

    Kanados Bafino saloje traukiantis Barnso ledo kupolas atidengia samanų plotus, kurie saulės nematė apie 2 000 metų. Mokslininkai sako, kad šis ledynas tuo metu plėtėsi ne šiaip sau – tai galėjo būti kito Žemės ledynmečio užuomazga.

    Žurnale „Science“ publikuotame tyrime keliama mintis, kad žmonių sukeltos šiltnamio dujų emisijos šį procesą nutraukė dar jam įsibėgėjant. Kitaip tariant, iškastinio kuro deginimas galėjo „permušti“ natūralius klimato ciklus, kurie formavo Žemės klimatą milijonus metų.

    Tyrimo autoriai dėmesį sutelkė į Barnso ledo kupolą – paskutinę didžiulio Laurentidės ledyninio skydo, kadaise dengusio didelę Šiaurės Amerikos dalį, liekaną. Skirtingai nei daugelis ledynų, šis kupolas yra tarsi „prilipęs“ prie uolienų pagrindo, todėl po juo esanti augmenija nebuvo suardoma ir tapo savotišku istoriniu įrašu.

    Mokslininkų teigimu, maždaug nuo 1960 metų ledas ėmė sparčiai trauktis, o 2010 metais sniego kaupimosi zona, kur ledynas paprastai „pasipildo“, šiame kupole iš esmės išnyko. Tai laikoma ženklu, kad balansas tapo neigiamas – tirpimas ėmė viršyti prieaugį.

    Kaip atkurta ledo kupolo istorija

    Norėdami suprasti, kada ir kaip kito ledo kupolo ribos, tyrėjai rėmėsi dviem datavimo metodais. Vienas jų – kosminių spindulių poveikį fiksuojantis retas radioaktyvus berilio izotopas, aptinkamas uolienose, kurios ilgą laiką buvo atviros dangui.

    Šių mėginių analizė leido spręsti, kad senasis ledyninis skydas buvo susitraukęs iki mažiausio ploto maždaug prieš 3 560 metų. Vėlesniam etapui mokslininkai naudojo kitą „laikrodį“ – radiokarboninį datavimą.

    Ledynui traukiantis, iš po jo išlindusi augmenija – jau seniai žuvusios samanos ir kiti augalai – buvo datuota siekiant nustatyti, kada ledas jas užklojo. Taip buvo atkurtas vaizdas, kad ledo kupolas vėl ėmė plėstis maždaug prieš 2 000 metų, o ryškesnis augimo etapas sutapo su itin vėsiomis vasaromis 1780–1880 metų laikotarpiu.

    Kas siejama su 1960-aisiais ir šiltnamio dujomis

    Tyrime teigiama, kad būtent apie 1960 metus matomas aiškus lūžis, kai ledo kupolas iš plėtimosi fazės perėjo į spartų traukimąsi. Autoriai tai sieja su didėjančia šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje, kuri, jų vertinimu, galėjo nusverti natūralią tendenciją šiam regionui vėsti.

    Publikacijoje nurodoma, kad iki 1960 metų šiltnamio dujų kiekis buvo pakilęs maždaug 62 dalimis milijonui anglies dvideginio ekvivalento virš ikiindustrinio lygio, o iki 2024 metų pakilimas esą siekė dar apie 138 dalis milijonui. Šis fonas, anot tyrėjų, atitinka laiką, kai Bafino salos ledynai pradėjo aiškiai nykti.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad nereikėtų daryti supaprastintos išvados, jog globalus atšilimas „išgelbėjo“ žmoniją nuo ledynmečio. Ledynmečiai formuojasi tūkstantmečiais, o dabartinis klimato pokytis, mokslininkų vertinimu, reiškia, kad žmonija įžengė į dar menkai pažįstamą klimato režimą.

    Mokslinė diskusija dėl išvadų masto

    Ne visi mokslininkai sutinka, kad vien Barnso ledo kupolo augimo signalų pakanka tvirtinti, jog ledynmetis jau buvo „prasidėjęs“. Kritikai atkreipia dėmesį, kad tradiciškai ledynmečio pradžia apibrėžiama tada, kai ima augti milžiniški ledyniniai skydai, sukaupiantys tiek ledo, kad tai reikšmingai paveikia pasaulinį jūros lygį.

    Tyrimo autoriai atsako, kad toks požiūris gali praleisti pačią pradžią – pirmuosius ledo augimo žingsnius, kurie kaip tik ir yra užfiksuoti šioje vietovėje. Anot jų, Barnso ledo kupolas suteikia retą galimybę stebėti, kaip re-ledynėjimas prasideda kraštovaizdyje.

    Tyrimas prisideda prie platesnės diskusijos apie tai, kiek žmonių sukelti išmetimai pakeitė ilgalaikius Žemės klimato ciklus ir ar ateityje bus „praleista“ daugiau natūraliai tikėtinų ledynėjimo etapų. Galutinis atsakymas, mokslininkų teigimu, priklausys ir nuo to, kokios bus būsimos anglies emisijos.